Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Pilietybė yra nuolatinis politinis teisinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe atitinkamai valstybei. Politinį pilietybės pobūdį lemia asmens nuolatinis ryšys su ypatinga politine institucija – tam tikra valstybe ir pripažinimas jam atitinkamų politinių teisių bei laisvių, suteikiančių asmeniui galimybę dalyvauti tos valstybės ir visuomenės politiniame gyvenime, įskaitant teisę dalyvauti valdant savo šalį. Taigi pilietybė yra svarbus nacionalinės teisės institutas, kurio turinį nustato bei ypatumus reglamentuoja atitinkamos valstybės norminiai teisės aktai.

Teisės doktrinoje kartu pažymimos ir kai kurių pilietybės santykių reguliavimo bendros tendencijos: visuotinis pilietybės įgijimo gimstant piliečių šeimoje pripažinimas; specialių sąlygų pilietybei įgyti natūralizacijos būdu nustatymas; didesnis ar mažesnis dvigubos pilietybės ribojimas. Kartu pabrėžiama, kad visus su pilietybe susijusius klausimus, ypač jos įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kiekvienos konkrečios valstybės įstatymai. Tarptautinės teisės įtaka pilietybės institutui pasireiškia tada, kai būna sudaromos dvišalės tarptautinės sutartys pilietybės klausimais arba prisijungiama prie atitinkamų tarptautinių konvencijų. Dvišalėmis tarptautinėmis sutartimis dažniausiai bandoma spręsti problemas, kurios kyla dėl dvigubos pilietybės.

1.2. Konstitucijos 12 straipsnyje yra nustatytos tik pačios bendriausios Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo taisyklės. Antai šio straipsnio 1 dalyje akcentuojama, kad pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog: „Lietuvos Respublikos piliečiai yra:

2.1. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais. Pavyzdžiui, įvairūs išsilavinimo, kvalifikacijos, sveikatos ir darbo stažo reikalavimai įstatymuose būna numatyti piliečiams, stojantiems į valstybinę tarnybą. Atsižvelgiant į darbo ypatumus valstybės institucijose bei atsakomybę, tokie reikalavimai laikomi natūraliais, neišvengiamais, jie taikomi visose valstybėse, todėl paprastai šiais atvejais net nekyla klausimo dėl piliečių teisės dalyvauti valdant savo šalį pažeidimo ar ribojimo. Tai pasakytina ir apie Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį. Su šia teise tiesiogiai siejasi Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies normos, nustatančios specialius reikalavimus asmenims, pretenduojantiems būti išrinktais Seimo nariais, būtent: turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, rinkimų dieną būti ne jaunesniam kaip 25 metų, nuolat gyventi Lietuvoje. Konstitucinės teisės doktrinoje panašūs reikalavimai priskiriami prie pasyviosios rinkimų teisės realizavimo sąlygų ir jie yra plačiai taikomi.

2.2. Priesaika yra asmens iškilmingas bei tvirtas pasižadėjimas prisiimti jį saistančias pareigas ir jas vykdyti arba pažadas sakyti tiesą, paprastai kreipiantis ir į Dievą. Tarp priesaikos ir pasižadėjimo nedaroma esminių skirtumų, tos sąvokos traktuojamos kaip beveik vienareikšmės. Tiesa, tam tikrų skirtumų galima aptikti, jeigu kreipsime dėmesį į formos dalykus. Antai priesaika yra apibūdinama kaip iškilmingas ir tvirtas pasižadėjimas. Priesaikų būna įvairių: bažnytinių, valstybinių, tarnybinių, profesinių, teisminių ir t. t. Nagrinėjamos bylos kontekste kalbama apie priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalis, kurioje kalbama apie priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei, šios sąvokos nei turinio, nei jos ribų neatskleidžia. Tačiau konstitucinė formuluotė neabejotinai pabrėžia vieną labai svarbų aspektą – politinį priesaikos ar pasižadėjimo pobūdį, nes kalbama apie tam tikrus įsipareigojimus užsienio valstybei.

Pilietybės institute priesaika dažniausiai vartojama, kai pilietybė suteikiama natūralizacijos būdu: asmuo, prašantis pilietybės, iškilmingai pasižada laikytis atitinkamos valstybės konstitucijos ir įstatymų, prireikus ginti šią valstybę ir atlikti kitas pilietines pareigas, gerbti tos valstybės papročius bei kultūrą ir t. t. Taigi piliečio priesaika neabejotinai pirmiausia yra konkretaus asmens politinis įsipareigojimas valstybei, kuri asmeniui suteikia pilietybę. Kartu pažymėtina, kad priesaika yra tik viena iš pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu procedūros dalių, todėl ji reikšminga ne tiek savaime, kiek visame pilietybės įgijimo ir jos praradimo procedūrų kontekste. Reikėtų pabrėžti ir tai, kad kitos valstybės pilietybės atsisakymo ar atėmimo sąlygas bei tvarką gali nustatyti tik valstybė, kurianti pilietybės institutą, o ne svetima valstybė. Todėl valstybės reikalavimai savo piliečiams dėl jų turimos kitos valstybės pilietybės negali sukelti padarinių, tiesiogiai reiškiančių kitos valstybės pilietybės anuliavimą ar atėmimą. Suprantama, tai nereiškia, kad valstybė negali riboti ar net drausti dvigubos pilietybės.

2.3. Nagrinėjamu atveju minėtų rinkimų įstatymų ginčijamos nuostatos yra skiriamos gana aiškiai apibrėžtai asmenų grupei: Lietuvos Respublikos piliečiams, turintiems ir kitos valstybės pilietybę, kurią įgydami jie davė piliečio priesaiką kitai valstybei. Toks Lietuvos Respublikos piliečių grupės išskyrimas yra paremtas Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies normomis. Pažymėtina ir tai, kad rinkimų įstatymų ginčijamos nuostatos formuluojamos ne kaip kategoriški draudimai, o kaip tam tikro pozityvaus veiksmo, padedančio įvykdyti konstitucinę sąlygą, reikalavimas. Taigi šiuo atveju Konstitucijoje įtvirtintos sąlygos įvykdymas priklauso nuo konkretaus piliečio apsisprendimo ir jo valios, o tai negali būti traktuojama kaip diskriminacija.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, taip pat į tai, kad Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje formuluojami reikalavimai priskirtini prie specialiųjų reikalavimų, taikomų pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti, nėra pagrindo daryti išvados, kad tuos reikalavimus sukonkretinančios rinkimų įstatymų ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, taip pat 33 straipsnio 1 daliai.

3.1. Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje ginčijama nuostata išdėstyta taip: „Asmenys, kurie yra davę kitų valstybių piliečio priesaiką, turi raštu jos atsisakyti ir nurodyti anketoje, kaip ir kada jie tai padarė.“ Cituotoji nuostata yra skirta šiai Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies normai sukonkretinti: „Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei [...]“.

Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad kandidatai į Seimo narius neturi būti susiję priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, pirmiausia aiškintinas tuo, jog Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „išrinktas Seimo narys [...] prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai“. To paties straipsnio 3 dalyje yra dar viena svarbi nuostata, jog „Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato“. Taigi Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus. Tai suprantama, nes valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių. Akivaizdu, kad jeigu Seimo nario priesaiką duotų asmuo, kuris priesaika ar pasižadėjimu yra susijęs su užsienio valstybe, kiltų abejonių dėl naujos priesaikos tikrumo ir patikimumo, o tokio asmens teisinė politinė situacija taptų dviprasmiška.

Kaip jau buvo minėta, konstitucinės normos neatskleidžia sąvokos „priesaika ar pasižadėjimas užsienio valstybei“ turinio ar galimų ribų. Lietuvos įstatymų leidėjas šią konstitucinę sąvoką rinkimų įstatymuose apibrėžė nepakankamai aiškiai ir tiksliai, taip sukurdamas prielaidas ją nevienodai interpretuoti bei taikyti. Antai teismai ir Vyriausioji rinkimų komisija reikalaudavo raštu atsisakyti duotos kitos valstybės piliečio priesaikos ir nurodyti tai anketoje. Būtent toks suvokimas nekliudė kandidatuoti per Seimo rinkimus asmenims, turėjusiems Lietuvos ir kitų valstybių pilietybę, kai jie raštu atsisakydavo duotos kitos valstybės piliečio priesaikos. Pažymėtina, kad tokių asmenų, išrinktų Seimo nariais pagal tuo metu galiojusius rinkimų įstatymus, mandatai yra legitimūs.

Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies normos nustato tam tikras sąlygas asmenims, pretenduojantiems tapti tautos atstovybės nariais. Konstitucinis Teismas pažymi, kad minėtosios normos turi dvejopą reikšmę: pirma, jos yra susijusios su Lietuvos Respublikos piliečių labai svarbių politinių teisių įgyvendinimu; antra, jos sąlygoja aukščiausios valstybės institucijos – Seimo formavimo bei sudėties principinių klausimų tam tikrą sureguliavimą. Todėl tos normos ateityje (pvz., per naujus Seimo rinkimus) turėtų būti interpretuojamos ir taikomos labai tiksliai.

Nagrinėjamos bylos kontekste būtina aiškinti konstitucinės sąvokos „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ turinį. Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad ši sąvoka yra abstraktaus pobūdžio, t. y. ją reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei. Antra, aiškinant šią sąvoką būtina prisiminti ir svarbiausius tikslus, dėl kurių ji (kartu su kitomis sąlygomis) Konstitucijoje buvo suformuluota. Tai iš esmės politiniai tikslai: užtikrinti aukščiausios politinės valstybinės institucijos, įkūnijančios valstybėje teisinės tautos atstovavimo idėją, tinkamą suformavimą. Akivaizdu, kad tautai atstovauja tik tos valstybės piliečiai, žinantys ir sugebantys išreikšti savo bendrapiliečių lūkesčius bei interesus, suvokiantys ir galintys formuoti savo valstybės politinę valią. Taigi bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad svarbiausias būdas konstitucinei sąlygai – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas. Suprantama, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas tokį minėtos konstitucinės normos turinį, gali nustatyti ir papildomus reikalavimus šiai konstitucinei nuostatai vykdyti. Tačiau bet kokiu atveju įstatymo normos turi būti suformuluotos pakankamai aiškiai, kad būtų užkirstas kelias nevienodam konstitucinių normų interpretavimui.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad Seimo rinkimų įstatymo ginčijama nuostata savo turiniu prieštarauja Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai.

3.2. Kaip minėta, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kandidato į tarybos narius anketoje pilietis, keliamas kandidatu į tarybos narius, pats turi įrašyti šiuos duomenis: vardą, pavardę, paso numerį, asmens kodą, gimimo datą, nuolatinės gyvenamosios vietos adresą, ar neturi nebaigtos atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ar jis nėra asmuo, atliekantis tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, neišėjęs į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkas, puskarininkis ar liktinis, kitos sukarintos ar saugumo tarnybos apmokamas pareigūnas, ar jis turi kitos valstybės pilietybę, – ir pasirašyti. Asmenys, kurie yra davę kitos valstybės piliečio priesaiką, turi raštu jos atsisakyti ir anketoje nurodyti, kaip ir kada jie tai padarė. Kandidato į tarybos narius anketoje taip pat gali būti pateikiama ir kitų Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytų papildomų klausimų, į kuriuos asmuo gali ir neatsakyti.

Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.“ Taigi konstitucinės normos reikalavimų kandidatams į savivaldybių tarybų narius nenustato. Todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas šiuos klausimus, nėra saistomas konkrečių konstitucinių normų. Pažymėtina ir tai, kad minimas reguliavimas aktyviosios rinkimų teisės nevaržo – jis tik nustato tam tikras sąlygas pretendentams į savivaldybių tarybų narius. Tiesa, Europos Sąjungos direktyvos skatina valstybes nares nekliudyti kitų Europos Sąjungai priklausančių valstybių piliečiams, gyvenantiems kitose valstybėse, dalyvauti savivaldybių rinkimuose. Taigi vietinių rinkimų praktika yra įvairi, bet galutinai tuos klausimus reguliuoja nacionaliniai įstatymai. Nustatydamas kandidatams į savivaldybių tarybų narius, turintiems ir kitos valstybės pilietybę, tokius pat reikalavimus kaip ir kandidatams į Seimo narius, įstatymų leidėjas Konstitucijos nepažeidė.

Kartu reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnyje, kuriame suformuluoti rinkimų principai bei nurodyti svarbiausi reikalavimai kandidatams, reikalavimas būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei neminimas. Tai traktuotina kaip tam tikra įstatymo spraga. Tačiau tai nėra pagrindas daryti išvados, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas