Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

I

Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (Žin., 1997, Nr. 65-1558; toliau nutarime – įstatymas).

Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 4 straipsnio 9 ir 11 dalys – Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, 8 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalys – Konstitucijos 29 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 5 dalims, taip pat ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnio 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2 bei 3 dalims ir 59 straipsnio 4 daliai.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

1997 m. liepos 1 d. priimtu Įstatymu Seimas pakeitė iki tol galiojusią nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas: išplėtė žemės ploto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, dydį iki 150 ha, įteisino galimybę atsiimti žemę tose teritorijose, kur įveisti pramoniniai sodai, uogynai bei medelynai, nustatė tam tikrus prioritetus atskiroms asmenų kategorijoms, taip pat įteisino galimybę atsiimti gyvenamuosius namus, kuriuose gyvena nuomininkai. Įstatymų leidėjas šiuo įstatymu ištaisė kai kuriuos ankstesniame restitucijos įstatyme buvusius trūkumus, tačiau kyla pagrįstų abejonių dėl tam tikrų Įstatymo straipsnių atitikimo Konstitucijai.

Pareiškėjas pažymi, kad analizuodamas Įstatymą, jo straipsnių atitikimą Konstitucijai jis atsižvelgia į Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo argumentus: „Visiškai atkurti buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai nebuvo įmanoma, nes reikėjo atsižvelgti į pakitusius socialinius-ekonominius ir kitus visuomeninius santykius. [IE] Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų – teisingumas. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Konstitucijos preambulėje. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.“

Pareiškėjas abejoja dėl Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtinta asmenų lygybė įstatymams. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo formuluotė „žemė grąžinama natūra nedelsiant“ gali būti traktuojama absoliučiąja prasme, o tai reiškia, kad žemės sklypai bus iš karto matuojami lauke, pagal senas ribas, be būtinojo projektavimo ir ribų derinimo, be reikalavimo prieš tai parengti žemės reformos žemėtvarkos projektą. Ginčijama norma asmeniui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, suteiktos akivaizdžios privilegijos. Dėl tokio įstatyminio sureguliavimo gali atsirasti neigiamų padarinių žemės tvarkymo darbams. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti žemės našumą yra visuotinis poreikis. Todėl valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygas yra neišvengiama būtinybė siekiant suderinti buvusių savininkų interesus ir visuomenės poreikius. Vadinasi, ir atkuriant nuosavybės teisę turi būti laikomasi griežtų reikalavimų.

Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalyse esančiose normose įtvirtinta, kad besąlygiškai natūra savininkui grąžinama žemė, reikalinga fizinių ir juridinių asmenų jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių eksploatacijai, taip pat žemė, kurioje yra specializuotų žemės ūkio bendrovių sodai, uogynai bei medelynai. Pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas, nustatydamas žemės ūkio paskirties žemės grąžinimo sąlygas, neturi pažeisti buvusių savininkų teisių, tačiau jis negali ignoruoti ir visuomenės poreikio naudoti žemę pagal jos paskirtį. Žemė yra visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei.

Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra nustatyta, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, reguliuoja ūkinę veiklą tautos bendros gerovės labui. 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo numatytas specializuotų žemės ūkio bendrovių sodų, uogynų, medelynų, taip pat daržų su įrengtomis drėkinimo sistemomis žemės išpirkimas. Tokių bendrovių žemės ūkio naudmenos suformuotos orientuojantis į perspektyvinį ūkininkavimą naudojant ilgalaikes investicijas. Be drėkinimo ir sausinimo sistemų, šiose bendrovėse yra įrengta ir kitokių specialių gamybinių objektų – saugyklų, šaldytuvų, produkcijos perdirbimo įrengimų ir t. t. Tokie sodai, uogynai, medelynai, daržai kartu su visais įrengimais sudaro bendrą gamybinį technologinį kompleksą. Besąlygiškai grąžinant žemę pažeidžiamas sukurtų kompleksų gamybinis technologinis vientisumas ir net būtų sužlugdyta šių kompleksų gamybinė veikla, naudingos technologinės galimybės liktų nepanaudotos. Be to, atsiras tikimybė, kad jau išvystyta infrastruktūra ir sukultūrinta žemė gali būti suniokotos. Ginčijamas įstatyminis sureguliavimas iš esmės keičia dabar ūkininkaujančių subjektų ekonomines sąlygas, ir tai gali atnešti jiems didelių nuostolių, pakeisti jų teisinę padėtį. Todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalys prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalims.

Pareiškėjas taip pat abejoja dėl Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 5 dalims.

Prašyme atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pirmąją, t. y. 1991 m. birželio 18 d., redakciją gyvenamieji namai galėjo būti grąžinami šiais atvejais: 1) kai jie pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas arba buvo tušti; 2) kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai buvo supažindinti su galimybe laisva valia išsikelti į savivaldybės siūlomą ekvivalentinį būstą.

Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinis Teismas, 1994 m. birželio 15 d. nutarime vertindamas įstatymų leidėjo 1993 m. sausio 12 d. padarytus minėtosios Įstatymo normos pakeitimus, konstatavo, jog asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, pirmuoju įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo galimybę atgauti namus natūra esant vienokiems, o pakeitus įstatymą – kitokiems, jau sunkesniems reikalavimams. Tačiau prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į argumentus, išdėstytus minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, kad fiziniai asmenys, pagal sandorius įsigydami gyvenamuosius namus (arba jų dalis), laikėsi tuo metu galiojusių norminių aktų nustatytų sandorių sudarymo taisyklių, vykdė iš sandorių atsiradusias šalių pareigas, todėl atstatant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, perleistus fiziniams asmenims, turėtų būti ginamos ne tik buvusių savininkų, bet ir fizinių asmenų, įsigijusių tokį turtą, teisės. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, taip pat į Konstitucijos garantuojamą nuosavybės neliečiamumą bei į tai, kad nuosavybė gali būti paimta tik visuomenės poreikiams už teisingą atlyginimą, pareiškėjui kyla klausimas, ar Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas reguliavimas atitinka Konstitucijos 23 straipsnį.

Savo prašyme pareiškėjas taip pat remiasi Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostata, kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Neįmanoma išspręsti interesų konflikto suabsoliutinant asmens, siekiančio susigrąžinti gyvenamąjį namą natūra, teisių gynimą ir kartu paneigiant nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą. Be šių argumentų, pareiškėjas pateikia Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimo teiginį, kad teisės norma, kuria valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, šiuo atveju – aprūpinti nuomininkus, gyvenančius buvusiems savininkams grąžintinuose namuose, atitinkamomis gyvenamosiomis patalpomis, turi būti paremta materialiniais ir finansiniais ištekliais. Priešingu atveju teisės norma tampa neveiksminga, ja negalima naudotis.

Remdamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjas teigia, kad ne taip, kaip buvo iki šiol, dabar pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį gyvenamieji namai buvusiems savininkams grąžinami natūra nepaisant to, kad ten gyvena nuomininkai. Dėl to iš esmės pakeičiama teisinė nuomininkų padėtis, pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, savininkams dėl jų socialinės padėties suteikiamos privilegijos. Nuomininkai nesijaučia saugūs būste, kuriame gyvena, ypač kai įsivyrauja priešpriešos atmosfera ir kyla interesų konfliktas. Todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir yra nesuderinama su Konstitucijos 24 straipsnio 1 dalimi, kurioje teigiama, jog žmogaus būstas neliečiamas.

Be to, pažymi pareiškėjas, nuomininkas yra vartotojas. Pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė turi ginti vartotojo interesus, tuo tarpu pagal ginčijamą įstatyminį sureguliavimą nuomininkų konstitucinės teisės ir šiuo atžvilgiu pažeidžiamos.

Pareiškėjas pažymi, kad ginčijama Įstatymo 8 straipsnio norma, pagal kurią gyvenamieji namai grąžinami buvusiems savininkams natūra, taip pat ginčijamos Įstatymo 20 straipsnio normos pažeidžia asmenų, įsigijusių gyvenamąsias patalpas grąžintinuose namuose, nuosavybės teises. Antra vertus, nepakankamai ginamos asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, teisės, nes jie įpareigojami sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su savivaldybe.

Remdamasis Konstitucijos 5 straipsniu ir 59 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjas pabrėžia, kad Seimo nariai, eidami pareigas ir priimdami įstatymus, vadovaujasi Konstitucija ir valstybės interesais. Priimdamas sprendimus, įstatymų leidėjas turi nusimanyti apie valstybės finansines galimybes, materialinius išteklius, taip pat atsižvelgti į tai, kaip jo sprendimai atsilieps visiems mokesčių mokėtojams. Šiuo požiūriu, pasak pareiškėjo, yra diskutuotinos Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos. Įstatymų leidėjas, vadovaudamasis prieškario tradicija, padidino žemės, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, plotą nuo anksčiau buvusios normos – 80 ha iki 150 ha. Dėl tokio sprendimo, kai reforma yra jau prasidėjusi, neabejotinai reikia papildomų finansinių išteklių tiek žemėtvarkos planams perprojektuoti, tiek labai skirtingiems žmonių interesams derinti (3 ha plotuose, žemėse, kuriose yra bendrovės, kitose zonose).

Dar daugiau abejonių pareiškėjui kelia 15 straipsnio 2 punkto norma, pagal kurią gyvenamieji namai, jų dalys išperkami iš buvusių savininkų tuo atveju, kai jie iš esmės pertvarkyti taip, kad yra pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį. Taigi, kai konstrukcijų likutis yra šiek tiek didesnis nei 40 procentų, visas namas grąžinamas savininkui ar paveldėtojui. Pagal inžinerinius apskaičiavimus 40 procentų pastato konstrukcinių elementų dažnai tesudaro apie 15 procentų pastato vertės. Todėl galimi atvejai, kai už 15 procentų išlikusio turto savininkui atiduodamas visas pastatas. Tokiu principu vadovaujantis galima nemažą visuomeninio turto dalį išdalyti privatiems asmenims. Tuo tarpu Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, jog remiamos visuomenei naudingos ūkinės pastangos, be to, ūkinė veikla reguliuojama taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Konstitucijos 5 straipsnyje teigiama, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o 59 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodoma, jog Seimo nariai vadovaujasi valstybės interesais. Priešingai šioms Konstitucijos nuostatoms, ginčijamos Įstatymo normos labiau atspindi grupinių interesų tenkinimą, be to, visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Nepaisoma to, kad tais atvejais, kai neįmanoma grąžinti turto natūra, buvęs savininkas gali pasirinkti Įstatyme nustatytą kompensavimo būdą, o teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą. Todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnio 2 punkto normos prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, 59 straipsnio 4 daliai.

III

Suinteresuoto asmens atstovas A. Raudonius rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui pateikė raštu šiuos kontrargumentus.

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostata „žemė grąžinama natūra nedelsiant“ neturėtų būti suabsoliutinama. Tokia formuluotė priimta siekiant spartinti nuosavybės grąžinimą. Iš tikrųjų tai reiškia, kad jei yra aiškios žemės ribos ir nekyla ginčo dėl pretendentų į žemę ir dėl žemės ribų, nuosavybės teisė atkuriama bei žemė grąžinama nekeliant kokių nors papildomų sąlygų ir nelaukiant, kol bus išspręsti kitos žemės privatizavimo klausimai ar parengti žemėtvarkos projektai kadastrinėse vietovėse. Nuosavybės teisės į žemę natūra atkuriamos žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėjus grąžinamos žemės sklypo ribas ir paženklinus jas vietovėje. Toks aiškinimas yra įtvirtintas poįstatyminiuose aktuose, konkrečiai – Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“. Be to, ginčijamą nuostatą įstatymų leidėjas nustatė vadovaudamasis ir ekonominiu pagrindimu. Konstitucija gina nuosavybės teises, todėl nuosavybės teise priklausiusio turto grąžinimas savininkui natūra negali būti traktuojamas kaip privilegijos suteikimas pagal socialinę padėtį. Suinteresuoto asmens atstovas mano, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Suinteresuoto asmens atstovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalių neatitikimo Konstitucijai. Jis pažymėjo, kad pagal mokslininkų išvadas bei sodų eksploatacijos technines išvadas apskaičiuota, jog sodai dera, t. y. duoda pelną, apie 20 metų. Dabartiniais duomenimis, aiški dauguma pramoninių sodų, uogynų bei medelynų jau yra derantys 15 metų. Vadinasi, daugumos jų produktyvus derėjimo laikotarpis baigsis po 3–5 metų. Būtų neteisinga sodų žemės negrąžinti savininkams ir palikti ją bendrovėms ar kitiems asmenims, kurie po kelerių metų turės senus medžius bei vaiskrūmius išrauti ir pasodinti naujus. Grąžinant minėtąją žemę 3 metus leidžiama naudotis pramoninių sodų, uogynų, medelynų medžiais bei vaiskrūmiais savininkams nekeliant išankstinių sąlygų. Žemės savininkai negali trukdyti per šį laikotarpį eksploatuoti minėtų sodų, uogynų ir medelynų. Jei savininkas neturi finansinių galimybių atsiskaityti už medžius bei vaiskrūmius, jis negali uždrausti naudotis sodais. Taip pat neatimama galimybė žemės bei sodų, uogynų ar medynų savininkams susitarti dėl žemės nuomos ar kt.

Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies, pagal kurią grąžinama natūra kaimo vietovėje esanti žemė, nuomos pagrindais suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų ir pastatytų) eksploatacijai, suinteresuoto asmens atstovas taip pat nelaiko prieštaraujančia Konstitucijai. Savo paaiškinime jis pažymėjo, kad tokių pastatų teisinis statusas dažniausiai nėra visiškai apibrėžtas. Likviduojantis žemės ūkio bendrovėms šie pastatai buvo atiduoti kaip pajai buvusiems nariams, kurie jų dažniausiai nenaudoja, todėl žemė aplink juos naudojama neefektyviai. Įstatymų leidėjas priėmė nuostatą grąžinti tokią žemę savininkams, kurie ją panaudos tinkamai (kai pastatai nugriaunami) ar išsipirks pastatus iš buvusių pajininkų ir naudos pagal žemės ūkio paskirtį. Yra pagrįsta tikimybė, kad žemės savininkai pirks ar kitaip įsigis nuosavybėn ūkinės-komercinės paskirties pastatus. Ir Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje jiems yra numatyta pirmumo teisė įsigyti valstybei, savivaldybėms arba žemės ūkio bendrovėms priklausančius pastatus, statinius, esančius jiems grąžintose žemėse. Todėl būtų neteisinga, jei negrąžinus žemės prie šių pastatų ir po jais vėliau šią žemę, t. y. savo žemę, pirktų pats savininkas. Taip pat galimas ir atvirkščias procesas, t. y. pastatų savininkai, naudojantys pastatus pagal paskirtį, įstatymų nustatyta tvarka nusipirks šią žemę. Be to, Įstatymas numato servitutų nustatymą žemės savininkams. Vadinasi, nėra kliūčių ar trukdymų pastatų savininkams naudotis žeme, kuri reikalinga pastatų eksploatacijai.

Priimdamas ginčijamas nuostatas įstatymų leidėjas siekė išsaugoti tradiciškai vientisus ūkius. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjo teiginys, kad Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalyse įtvirtintomis nuostatomis pažeidžiama sukurtų kompleksų gamybinė veikla ir kad naudingos technologinės galimybės liks nepanaudotos, yra nepagrįstas. Šios Įstatymo nuostatos nesukuria kliūčių reikštis visuomenei naudingoms pastangoms ir iniciatyvai, todėl jos neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalims.

Suinteresuoto asmens atstovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir ginčijamų 20 straipsnio dalių. Jis pažymėjo, jog Įstatymas užtikrina ne tik gyvenamųjų namų savininkų, bet ir nuomininkų teises. Nuomininkai negali būti iškeldinti, kol valstybė neturės ko pasiūlyti vietoj nuomojamo buto. Jiems numatytos tokios garantijos: gali būti neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, kompensuotos kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirtas žemės sklypas gyvenamajam namui statyti. Įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti nuomininkų teises, nustatė, jog tarpininkas tarp savininko ir nuomininko yra savivaldybė. Susiklosčius ypatingoms aplinkybėms (grąžinant nuosavybę) siekiama išvengti tiesioginio ryšio tarp nuomininko ir savininko. Taip užkertamas kelias savivalei, nuomininkas apsaugomas nuo nuomos mokesčio padidinimo.

Įstatymų leidėjas, spręsdamas klausimą, ar savininkui atlyginti už gyvenamuosius namus valstybei juos išperkant, ar nuomininkui suteikti kitas gyvenamąsias patalpas arba kitokias garantijas, vadovavosi ir moraliniais aspektais, kadangi materialinės išlaidos abiem atvejais vienodos. Savininkams pirmenybė suteikta dėl to, kad tai yra jų nuosavybė, o Konstitucija ir įstatymai gina nuosavybę. Kai savininkai nepageidauja susigrąžinti natūra namų, kuriuose gyvena nuomininkai, Įstatyme numatyta atlyginti jiems kaip už valstybės išperkamus.

Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamos Įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui ir 46 straipsnio 2 bei 5 dalims.

Dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio 2 dalies suinteresuoto asmens atstovas paaiškino, kad įstatymų leidėjas, priimdamas ginčijamas normas, vadovavosi keliais principais. Visų pirma – teisingumo ir nuosavybės gynimo. Grąžindama neteisėtai okupacinės valdžios atimtą žemę, valstybė siekia įgyvendinti teisingumą savininkų atžvilgiu. Todėl grąžinant kiek įmanoma didesnį turėtos žemės plotą, taigi pagal Įstatymą padidinus jį iki 150 ha, didesne apimtimi įgyvendinamas teisingumo principas. Be to, šiuo nauju sureguliavimu taip pat siekiama skatinti kurtis stambius ūkius. Stambus ūkis – ekonomiškai stipresnis ūkis. Tai aiškiai patvirtina ne tik mokslininkų išvados, bet ir Vakarų Europos valstybių praktika. Teigimas, jog toks sprendimas susijęs su papildomais finansiniais ištekliais, nėra visiškai pagrįstas. Šie finansiniai ištekliai tikrai nėra svaresni už siekiamą tikslą.

Suinteresuoto asmens atstovas pabrėžė, kad Įstatymo 15 straipsnio 2 punktas, pagal kurį gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami, jeigu jie iš esmės pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį, nepažeidžia Konstitucijos, nes savininkai turi tiek teisinę, tiek moralinę teisę susigrąžinti savo nuosavybę. Todėl Įstatyme procentinis dydis pasirinktas sąmoningai. Be to, nustačius 60 procentų, o ne 51 procentą, ne taip sudėtinga apskaičiuoti pakeistų pagrindinių konstrukcijų dydį.

Remdamasis išdėstytais argumentais, suinteresuoto asmens atstovas mano, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnio 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, 59 straipsnio 4 daliai.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pirmininko prof. Antano Stancevičiaus, taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio dr. Gintauto Šatkausko raštiški paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad ginčijamos Įstatymo normos, reguliuojančios žemės grąžinimą savininkams natūra, neprieštarauja Konstitucijai.

V

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai V. Andriukaitis ir R. Dovydėnienė patvirtino prašyme nurodytus argumentus. Suinteresuoto asmens atstovas A. Raudonius iš esmės pakartojo raštu pateiktame paaiškinime išdėstytus argumentus.

Suinteresuoto asmens atstovas A. Kubilius, laikydamas pareiškėjo prašymą nepagrįstu, teisminiame posėdyje pateikė šiuos kontrargumentus.

Įstatymų leidėjas, spręsdamas nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus atkūrimo klausimus, laikėsi tokių principinių nuostatų.

1. Dėl Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijai.

Įstatymo 4 straipsnyje nustatytos nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta:

„Žemė grąžinama natūra nedelsiant. Toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tokiu pat būdu perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis savininko turėtajam žemės sklypas.“

Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo nuostata „žemė grąžinama natūra nedelsiant“ gali būti traktuojama absoliučia prasme, o tai reikštų, kad ją taikant žemė bus grąžinama natūra be būtinojo projektavimo, nederinant buvusių savininkų interesų ir visuomenės poreikių. Taigi, pasak pareiškėjo, asmeniui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, suteikiama privilegija. Todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame nustatyta:

„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Tai yra konstitucinė žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais garantija. Tačiau, kaip ne kartą Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, konstitucinis visų asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymas gali nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas yra specialus (ad hoc) įstatymas. Jis reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Akivaizdu, kad asmenų, kuriems pagal Įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės, teisinė padėtis skiriasi nuo asmenų, kuriems šis Įstatymas netaikomas, padėties, ir tai suponuoja atitinkamus savitumus Įstatyme reglamentuojant jų teises ir pareigas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Svarbu, kad tokiu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeidžiami Konstitucijos reikalavimai, tarp jų ir reikalavimai, nustatyti Konstitucijos 29 straipsnyje.

Aiškinant Įstatymo nuostatą „žemė grąžinama natūra nedelsiant“ sisteminiu būdu, t. y. kartu su kitomis Įstatymo normomis, akivaizdu, kad ji nepaneigia būtinybės sprendžiant žemės grąžinimo natūra klausimus laikytis įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimas tęsiasi jau nuo 1991 metų, ginčijamoji Įstatymo nuostata atlieka skatinamojo pobūdžio funkciją – nurodo nevilkinti, paspartinti žemės grąžinimo procesą, atitinkamais atvejais (pvz., kai grąžintinos žemės ribos yra aiškios) žemę grąžinti nedelsiant. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, į ginčijamos nuostatos sąsają su konkrečiomis Įstatymo normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, nėra pagrindo šią Įstatymo nuostatą vertinti kaip teikiančią privilegijų buvusiems savininkams kitų asmenų atžvilgiu.

Todėl darytina išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

2. Dėl Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalių atitikimo

Konstitucijai.

Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalyse nustatyta:

„9. Žemė, kurioje įveisti pramoniniai sodai, uogynai bei medelynai, grąžinama natūra piliečiams. Šios žemės naudotojai, jeigu žemės savininkas pageidauja ir atsiskaito su naudotojais už medžius ir vaiskrūmius (nesusitarus kitaip), privalo žemę atlaisvinti per trejus metus. Sugrąžintos žemės savininkai su tos žemės naudotojais už medžius ir vaiskrūmius atsiskaito Vyriausybės nustatyta tvarka.

[...] 11. Kaimo vietovėje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų) eksploatacijai, grąžinama natūra. Piliečiai, kuriems ši žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų.“

Pareiškėjo nuomone, šiose Įstatymo normose yra numatytas žemės, kurioje įveisti pramoniniai sodai, uogynai bei medelynai, taip pat žemės, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių eksploatacijai, besąlyginis grąžinimas natūra buvusiems savininkams. Tai suponuoja susiformavusių gamybinių infrastruktūrų sunykimą, neatitinka visuomenės poreikio naudoti žemę pagal jos paskirtį. Todėl minėtosios Įstatymo normos prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, kuriose įtvirtinta:

„Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“

Konstitucinis Teismas pažymi, kad sprendžiant ginčijamų Įstatymo normų atitikimo Konstitucijai klausimą, be pareiškėjo nurodytų Konstitucijos 46 straipsnio dalių, būtina atsižvelgti ir į to paties straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Šioje Konstitucijos skirsnį „Tautos ūkis ir darbas“ pradedančioje, šalies ūkio pagrindą apibrėžiančioje nuostatoje pamatinis vaidmuo skiriamas privačiai nuosavybei. Neabejotina, kad ir kitos Konstitucijos 46 straipsnio dalys pirmiausia skirtos privačios nuosavybės šalies ūkyje įtvirtinimui bei stiprinimui. Todėl galima teigti, kad nurodytose Konstitucijos 46 straipsnio dalyse yra nustatyta valstybės priedermė remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

Privačios nuosavybės įtvirtinimas šalies ūkyje vyksta privatizavimo bei reprivatizavimo pagrindu. Šalyje vykdoma žemės reforma ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimas yra neatskiriamos to paties proceso dalys. Teisiniu šio proceso reguliavimu siekiama užtikrinti deramą restitucijos vyksmą, kartu yra įgyvendinama Konstitucijos nuostata, kad tautos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme pirmenybė teikiama turto grąžinimui natūra. Tačiau turto grąžinimas natūra daugeliu atvejų siejamas su atitinkamomis Įstatyme numatytomis sąlygomis bei apribojimais. Nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Įstatymo 4 straipsnis, kurio nuostatų atitikimą Konstitucijai ginčija pareiškėjas.

Konstitucinis Teismas ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai. Antai 1994 m. gegužės 27 d. nutarime Teismas konstatavo: „Besąlygiškai grąžinant žemę, būtų pažeidžiamas sukurtų kompleksų gamybinis-technologinis vientisumas ir net gali būti sužlugdyta šių kompleksų gamybinė veikla, naudingos technologinės jų galimybės liktų nepanaudotos. Tai pažeistų visuomenės poreikį specializuotai produktų gamybai.“

Šiuo požiūriu tiriant pareiškėjo ginčijamą Įstatymo 4 straipsnio 9 dalį pažymėtina, kad joje prioritetas teikiamas žemės grąžinimui natūra, kartu yra numatytos teisinės priemonės dabartinių žemės naudotojų interesų apsaugai. Antai piliečiui grąžinus žemę joje esančių medžių ir vaiskrūmių savininkams leidžiama be išankstinių sąlygų dar trejus metus naudotis pramoniniais sodais, uogynais, medelynais. Įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų normų turinio analizė leidžia teigti, kad žemės savininkas, per trejus metus neatsiskaitęs už medžius ir vaiskrūmius, neturi teisės uždrausti ir toliau naudotis sodais. Ginčijamoje Įstatymo 4 straipsnio dalyje taip pat neatimama galimybė žemės savininkui ir jos naudotojui susitarti dėl žemės nuomos. Taigi pareiškėjo teigimas, kad Įstatymas numato besąlygišką, nepaisant susiformavusių visuomeninių gamybinių santykių, žemės grąžinimą, nelaikytinas pagrįstu.

Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje reglamentuojamas žemės, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų eksploatacijai, grąžinimas buvusiems savininkams. Siekiant užtikrinti grąžintoje žemėje esančių pastatų ir statinių naudojimą pagal paskirtį, ginčijamoje 4 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kuriems minėtoji žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų. Lietuvos Respublikos žemės įstatyme žemės servitutai apibrėžiami kaip žemės savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymo nustatyta tvarka leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi. Tokiu būdu Įstatyme užtikrinama, kad ūkinės-komercinės paskirties pastatų savininkai turės galimybę naudotis pastatams aptarnauti reikalinga teritorija.

Taigi, nors įstatymų leidėjas išplėtė, palyginti su prieš tai galiojusiu restitucijos įstatymu, žemės grąžinimą kaimo vietovėje natūra, kartu Įstatyme numatytos būtinos garantijos, kad žemė, esamos infrastruktūros ir toliau būtų naudojamos pagal paskirtį. Todėl darytina išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalys neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, kuriose nustatyta, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą bei reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

3. Dėl Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 1, 2, 3

bei 4 dalių atitikimo Konstitucijai.

Įstatymo 8 straipsnyje yra reglamentuojama nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo tvarka ir sąlygos. Jo 1 dalyje įtvirtinta:

„Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.“

Įstatymo 20 straipsnyje yra įtvirtintos valstybės garantijos grąžintinų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams, reglamentuojamos nuomininkų ir savininkų teisės bei pareigos. Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatyta:

„1. Kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Iki šio laiko savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe ir draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus.

2. Savivaldybė, perėmusi nuomininkų teises ir pareigas, gyvenamąsias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis nuomoja šiose patalpose gyvenantiems nuomininkams ir rūpinasi jų eksploatacija bei remontu. Šie nuomininkai savivaldybei moka nuompinigius ir mokestį už komunalines paslaugas pagal savivaldybės nustatytus tarifus, o su grąžinto namo, jo dalies ar buto savininku pagal patalpų nuomos sutartį atsiskaito savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis.

3. Savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Nuomininkas, kuriam buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos arba sumokėta kompensacija kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti, privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas per 6 mėnesius, o jei jam buvo neatlygintinai skirtas žemės sklypas gyvenamajam namui statyti – per 1 metus.

4. Nuomininkams neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė, kompensuojamos kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis nustatomi Vyriausybės nustatyta tvarka.“

Pareiškėjo teigimu, nurodytos Įstatymo 8 straipsnio ir 20 straipsnio dalys prieštarauja Konstitucijos 23, 24, 29 straipsniams, taip pat 46 straipsnio 2 ir 5 dalims.

3.1. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:

3.2. Konstitucijos 24 straipsnyje nustatyta:

3.3. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalys prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.

Tai argumentuodamas pareiškėjas pažymi, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį savininkams grąžinami gyvenamieji namai su juose gyvenančiais nuomininkais. Dėl to iš esmės pakeičiamos teisinės nuomininkų sąlygos ir suteikiamos privilegijos savininkams. Ginčijamos Įstatymo 20 straipsnio normos nuomininkams nesuteikia jokių garantijų, nes jos neparemtos materialiniais ir finansiniais ištekliais.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau buvo minėta, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal Įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Tokiu būdu yra įtvirtinta pamatinė šalyje vykdomos restitucijos nuostata, kad atkuriant nuosavybės teises pirmenybė teikiama turto grąžinimui natūra.

Kartu pažymėtina, kad teisiškai reguliuojant nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus atkūrimą neišvengiamai kyla būtinybė derinti asmenų, kurių nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus atkuriamos, ir šiuose namuose gyvenančių nuomininkų interesus.

Gyvenamųjų namų grąžinimas natūra saistomas Įstatyme numatytų taisyklių bei reikalavimų. Tokio pobūdžio apribojimai savininkams nustatyti pareiškėjo minimame Įstatymo 20 straipsnyje, kuris pavadintas „Valstybės garantijos gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams. Nuomininkų ir savininkų teisės bei pareigos“. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalis nuomininkas ir po to, kai savininkui gyvenamasis namas grąžintas natūra, lieka gyvenamosios patalpos nuomos santykiuose su savivaldybe. Savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe, neleidžiama nuomininkų iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus. Taigi aiškinant ginčijamą Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį kartu su kitomis Įstatymo normomis nelaikytinas pagrįstu teigimas, kad Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje esančia norma suteikiamos privilegijos vienos socialinės grupės asmenims – savininkams.

Savo ruožtu sprendžiant, ar konstitucinį asmenų lygybės principą atitinka ginčijamos Įstatymo 20 straipsnio normos, reglamentuojančios nuomininkų teisinę padėtį, būtina palyginti dabartinį nuomininkų teisių ir garantijų teisinį sureguliavimą su ankstesniu, nes Įstatymo preambulėje ir jo 1 straipsnyje, kaip minėta, pripažįstamas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas. Ši tęstinumo nuostata tam tikra apimtimi, be abejo, turi būti taikoma ir nuomininkams.

Taigi pagal 1991 m. birželio 18 d. priimtą restitucijos įstatymą savininkams grąžintinuose namuose gyvenantiems nuomininkams turėjo būti suteikta kita gyvenamoji patalpa, kurią jie turėjo teisę išsipirkti pagal Butų privatizavimo įstatymą panaudodami deponuotas valstybės vienkartines išmokas (investicinius čekius). Tuo tarpu Įstatymo 20 straipsnyje nustatytos kito pobūdžio garantijos gyvenamųjų patalpų nuomininkams. Antai pagal šio straipsnio 1 dalį nuomininkas lieka gyventi savininkui grąžintame name „iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais“.

Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje savivaldybės įpareigojamos pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Šioje Įstatymo normoje Vyriausybei deleguojama teisė nustatyti garantinio dokumento išdavimo tvarką ir sąlygas. Taigi Vyriausybės nustatytos sąlygos nulems, bus ar nebus išduotas garantinis dokumentas, t. y. ar vėliau bus suteikta kita gyvenamoji patalpa. Tačiau tokio pobūdžio klausimai, tiesiogiai susiję su žmogaus teisių apsauga, turi būti reguliuojami įstatymų. Vyriausybės priimami aktai savo galia įstatymui neprilygsta, su įstatymu konkuruoti ar jo pakeisti negali.

Tiriant Įstatymo 20 straipsnio 3 dalį kyla esminių neaiškumų dėl nuomininkams išduodamo garantinio rašto teisinės prigimties, galios ir turinio. Kaip nutarime jau buvo minėta, joje savivaldybės įpareigojamos išduoti garantinį raštą, patvirtinantį, kad nuomininkams bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Kadangi Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nėra nuorodos, jog tai yra valstybės garantija (valstybės įsipareigojimas), toks dokumentas gali būti traktuojamas kaip savivaldybės teisės aktas, kurio galia žmogaus teisių apsaugos požiūriu šiuo atveju nebūtų pakankama.

Pagal Įstatymo 20 straipsnio 3 dalį nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, turi būti garantuojama, kad kitos gyvenamosios patalpos bus suteiktos neatlyginamai. Neatlyginamas suteikimas – tai gyvenamosios patalpos perdavimas privačion nuomininkų nuosavybėn. Taigi grąžintuose gyvenamuosiuose namuose gyvenančių žmonių teisinis statusas turėtų pasikeisti nepaisant to, ar tai atitiks jų valią. Dėl to pažymėtina, kad Įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje iš esmės analogiškas klausimas sureguliuotas kitaip: nuomininkams, gyvenantiems namuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, suteikiama teisė išsipirkti šias gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, bet jos nesuteikiamos, kaip pirmuoju atveju, neatlyginamai.

Remiantis Įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi nuomininkui turėtų būti neatlyginamai suteikta gyvenamoji patalpa, atitinkanti Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo reikalavimus, taigi ji gali būti ir didesnė už šiuo metu nuomojamą. Šitaip aiškinant Įstatymo 20 straipsnio 3 dalį nebūtų reikalinga to paties straipsnio 4 dalyje esanti norma apie suteikiamos gyvenamosios patalpos įvertinimą. Pažymėtina, kad Įstatymo nuostata dėl suteikiamos gyvenamosios patalpos įvertinimo yra sukonkretinta 1998 m. birželio 16 d. priimto Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje. Jame nustatyta, kad tais atvejais, kai nuomininkui suteiktų gyvenamųjų patalpų vertė viršija jo nuomotų patalpų vertę, nuosavybėn neatlygintinai nuomininkui perduodama tik tokia naujai suteiktų gyvenamųjų patalpų dalis, kuri atitinka jo nuomotų patalpų vertę. Likusią gyvenamųjų patalpų dalį nuomininkas privalo išpirkti rinkos verte išsimokėtinai ne vėliau kaip per 10 metų Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau tokiais atvejais iš esmės iškreipiamas Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nuomininkams numatytos garantijos turinys.

Taigi nors Įstatymo 20 straipsnio paskirtis – nustatyti valstybės garantijas nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose ar grąžintuose namuose, tačiau jo 3 ir 4 dalyse įtvirtintų normų analizė leidžia daryti išvadą, kad garantija suteikti nuomininkams kitas gyvenamąsias patalpas neturi reikiamo teisinio turinio.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatos „Savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti“ neužtikrina nuomininkų teisių gynimo. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis suponuoja tai, kad, priešingai negu nustatyta minėtose Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatose, nuomininkas privalės atitinkamais atvejais išpirkti naujai suteiktos gyvenamosios patalpos dalį. Taigi ir ši Įstatymo 20 straipsnio dalis nuomininkų teisių apsaugos požiūriu yra ydinga.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad minėtosios Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatos, taip pat Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis tiek, kiek ji siejasi su šių nuostatų įgyvendinimu, neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės įstatymui reikalavimo.

3.4. Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatyta:

4. Dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio 2 punkto

atitikimo Konstitucijai.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Jeigu turėtos žemės plotas, įskaitant miškus ir vandens telkinius, buvo didesnis kaip 150 ha, pilietis turi teisę buvusioje žemės valdoje pasirinkti pageidaujamą žemės sklypo, miško, vandens telkinio, į kuriuos jam pagal šį įstatymą turi būti atkurtos nuosavybės teisės, vietą.“

Pagal Įstatymo 15 straipsnio 2 punktą „gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie [...] iš esmės pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jeigu visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį“.

Pareiškėjo teigimu, dėl įstatymų leidėjo sprendimo padidinti žemės plotą, į kurį pagal Įstatymą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, reikės papildomų finansinių išteklių, nes turės būti perdaryti žemėtvarkos planai, derinami žemės savininkų ir žemės naudotojų interesai. Pasak pareiškėjo, kitoje ginčijamoje normoje įstatymų leidėjas įtvirtino iš esmės perstatytų gyvenamųjų namų grąžinimą savininkams, dėl to nemaža visuomeninio turto dalis gali būti išdalyta privatiems asmenims. Pareiškėjas mano, kad įstatymų leidėjas, Seimo nariai, priimdami minėtąsias Įstatymo normas, nesivadovavo valstybės interesais, nepaisė Konstitucijos reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnio 2 punktas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, 59 straipsnio 4 daliai.

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalys, 8 straipsnio 1 dalis, taip pat 20 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkto nuostata „pakeista daugiau kaip 60 procentų“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 46 straipsnio 2 bei 3 dalims.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatos „Savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti“, taip pat šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalis tiek, kiek ji siejasi su minėtųjų nuostatų įgyvendinimu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                          Egidijus Jarašiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Augustinas Normantas

Vladas Pavilonis

Jonas Prapiestis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Teodora Staugaitienė

Juozas Žilys