Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1, 2 dalys ta apimtimi, kuria Konstitucinio Teismo teisėjo maksimali devynerių metų kadencija nelaikoma pakankamu savarankišku pagrindu maksimalaus dydžio teisėjų valstybinei pensijai skirti, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 103 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata, kad teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 104 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar

Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nenumatytas sumažintų teisėjų valstybinių pensijų kompensavimas, Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnis ta apimtimi, kuria, pakeitus Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnį, jo 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai (prašymas Nr. 1B-06/2008), grindžiamas šiais argumentais.

Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje teisėjų nepriklausomumas yra aiškinamas kaip vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų, būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga ir pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti teisėjui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai; pagal Konstituciją teisėjams nustatytos socialinės (materialinės) garantijos turi būti tokios, kad atitiktų konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą. Pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punktą asmenims, buvusiems Konstitucinio Teismo teisėjais maksimalią Konstitucijoje nustatytą devynerių metų kadenciją, kaip ir asmenims, įgijusiems 5 ir daugiau metų (iki 10 metų) teisėjo darbo kituose teismuose (nesvarbu, kokios teismų sistemos ir kurios grandies, taigi ir žemiausios grandies teisme) stažą, skiriama mažiausia Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme numatyta – tik 10 procentų – teisėjo darbo užmokesčio dydžio pensija, o tai, pareiškėjo nuomone, neatitinka iš Konstitucijos kylančio Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluoto imperatyvo diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos ir kurios grandies teismo teisėjams jos yra nustatomos, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo, protingumo, proporcingumo principų. Pagal Konstitucijos 103 straipsnį Konstitucinio Teismo teisėjas skiriamas devyneriems metams ir tik vienai kadencijai, tad, pasak pareiškėjo, ši maksimali Konstitucinio Teismo teisėjo darbo trukmė turėtų būti pripažįstama pakankamu savarankišku pagrindu maksimaliai teisėjų valstybinei pensijai skirti. Ginčijamo įstatymo 5 straipsnyje, 6 straipsnio 1, 2 dalyse, taip pat kituose šio įstatymo straipsniuose nėra numatyta, kad Konstitucinio Teismo teisėjo maksimali devynerių metų kadencija yra pakankamas savarankiškas pagrindas skirti tokio dydžio teisėjų valstybinę pensiją, kuris atitiktų ypatingą Konstitucinio Teismo statusą konstitucinėje teisminės valdžios sistemoje, tad, pareiškėjo nuomone, šitaip yra niveliuojama, kartu ir sumenkinama Konstitucijos 104 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto šio teismo teisėjo nepriklausomumo socialinė (materialinė) garantija, nepaisoma konstitucinio imperatyvo diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos ir kurios grandies teismo teisėjams jos yra nustatomos.

Remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina pareiškėjas taip pat pažymi, kad teisėjo socialinė (materialinė) garantija – teisėjų valstybinė pensija – yra ginama ne tik pagal Konstitucijos 109 straipsnio nuostatas dėl teisėjo ir teismų nepriklausomumo, bet ir pagal Konstitucijos 52 straipsnį. Tad tai, kad pagal ginčijamame įstatyme nustatytą reguliavimą Konstitucinio Teismo teisėjo maksimalus devynerių metų kadencijos laikas nėra pakankamas savarankiškas pagrindas skirti maksimalaus dydžio teisėjų valstybinę pensiją, o gali būti skiriama tik šiame įstatyme nustatyto mažiausio dydžio teisėjų valstybinė pensija, neatitinka oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad nustatant valstybinės pensijos skyrimo pagrindus, taip pat šios pensijos dydžius privalu paisyti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, kuriais būtina remtis įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamas piliečių teises.

Pareiškėjas savo prašyme taip pat teigia, kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų teisėjo ir teismų nepriklausomumą, taigi ir teisėjo socialines (materialines) garantijas ne tik einant pareigas, bet ir nutrūkus teisėjo įgaliojimams; šios garantijos turi būti realios, o ne nominalios. Todėl, pareiškėjo manymu, ginčijamo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata, kad paskirtos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų suma vienam asmeniui negali viršyti šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio, yra paneigiami konstituciniais teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais pagrįsti lūkesčiai, kad pensija iš tikrųjų priklausys nuo teisėjo atlyginimo dydžio, ir sumenkinama pati teisėjų nepriklausomumo garantija nutrūkus teisėjo įgaliojimams.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną teisėjo socialinės (materialinės) garantijos gali priklausyti tik nuo su teisėjo konstituciniu statusu susijusių aplinkybių ir negali būti traktuojamos kaip pakeičiančios kitas socialines (materialines) garantijas, kurios buvusiam teisėjui užtikrinamos kitais pagrindais. Tačiau pagal ginčijamos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies normą faktiškai mokamos teisėjų valstybinės pensijos dydis priklauso nuo to, kokias ir kokio dydžio pensijas asmuo gauna pagal kitus įstatymus, todėl, kaip teigia pareiškėjas, teisėjų valstybinės pensijos realiai yra gaunama tik tam tikra paskirtos sumos dalis; tai, pareiškėjo manymu, akivaizdžiai rodo šią teisėjo nepriklausomumo garantiją esant tik nominalią ir todėl neatliekančią Konstitucijos jai priskirtos funkcijos.

2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai (prašymas Nr. 1B-20/2008), grindžiamas šiais argumentais.

Pareiškėjas pažymi, kad teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti teisėjui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai; nustatyti teisėjams tokias socialines (materialines) garantijas, kurios atitiktų konstitucinį teisėjo statusą bei jo orumą ir būtų realios, o ne nominalios. Pareiškėjo nuomone, ginčijama Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, kurioje teisėjų valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas yra siejami su penkerių metų darbo stažo intervalu ir fiksuotu pagal atitinkamą darbo stažo penkerių metų intervalą teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio procentu, pažeidžia asmens teisę gauti pagal jo tikslų darbo stažą užtarnautos pensijos išmokas, garantuojamas Konstitucijos 52 straipsnyje. Kartu, pareiškėjo manymu, yra pažeidžiamos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisių apsaugos garantijos, kadangi pensijos išmokos yra nuosavybės dalis.

Pareiškėjas taip pat pažymi, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami ir konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisingumo principai, kadangi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisėjo darbo stažo penkerių metų intervalas, nediferencijuojant skiriamos pensijos dydžio pagal kiekvienus teisėjo darbo stažo metus, nepagrįstai riboja asmens, turinčio didesnį nei stažo intervalo minimumas teisėjo darbo stažą (pvz., 13 metų), galimybę gauti užtarnautą pensiją.

3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 16 straipsnio 4 dalis, Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai (prašymas Nr. 1B-25/2010), grindžiamas šiais argumentais.

Pareiškėjas pažymi, kad Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, kurio 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal inter alia Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą. Ginčijamo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas įpareigojimas Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Taigi, pasak pareiškėjo, sumažinus teisėjų valstybines pensijas, jų kompensavimas ginčijamame įstatyme nenumatytas.

Pareiškėjo abejonės dėl ginčijamų Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai grindžiamos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad teisėjas turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities; iš Konstitucijos kylančios teisėjo nepriklausomumo principo socialinės (materialinės) garantijos reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisėjui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai; pagal Konstituciją teisėjams nustatytos socialinės (materialinės) garantijos turi būti tokios, kad atitiktų konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą; teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai (ypač jeigu jos yra siejamos su tam tikromis periodinėmis išmokomis, kaip antai pensijomis), galėtų tapti (pasikeitus ekonominei, socialinei situacijai) jau ne tik ne realios, bet ir apskritai nominalios, taigi fiktyvios, jeigu jos teisėjams, kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, būtų taikomos tokios, kokios tuo metu buvo nustatytos, tačiau šių teisėjų atžvilgiu nebūtų atitinkamai peržiūrimos, nors kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams, kurių įgaliojimai baigsis vėliau, atitinkamos garantijos (keičiantis ekonominei, socialinei situacijai) būtų nustatomos didesnės. Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymi, kad reikalavimai teisėjo socialinėms (materialinėms) garantijoms yra įtvirtinti ir tarptautiniuose dokumentuose.

Pareiškėjas taip pat pažymi, jog neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, šie principai suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną asmenys, kuriems teisėjų valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Taigi teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų.

Pareiškėjo nuomone, teisėjų pensijų mažinimas nenustačius kompensavimo mechanizmo, šitaip ignoruojant Konstitucinio Teismo nutarimus, pažeidžia teisinės valstybės principą, svarbiausius jo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, taip pat konstitucinius proporcingumo ir teisingumo principus. Pareiškėjas teigia, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai, ir pažymi, kad ginčijamas teisinis reguliavimas nepagrįstai riboja asmens teisę gauti užtarnautą ir paskirtą pensiją. Todėl Vilniaus apygardos administraciniam teismui kyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas savo abejones dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo nuostatos, kuria Valstybinių pensijų įstatyme nustatytas maksimalus valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų suma asmeniui sumažinta nuo 1,5 užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio iki 1,3 šio dydžio, atitikties Konstitucijai grindžia oficialiosios konstitucinės teisėjo ir teismų nepriklausomumo doktrinos ir kitomis nuostatomis, susijusiomis su teisėjų valstybinių pensijų teisiniu reguliavimu. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad bendrasis įstatymas (Valstybinių pensijų įstatymas) negali pakeisti specialaus įstatymo (Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo) ir kad teisėjų valstybinė pensija buvo sumažinta du kartus, t. y. ir ginčijamu Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymu, ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu. Taigi pareiškėjas abejoja, ar Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymas ta apimtimi, kuria buvo sumažinti maksimalus teisėjų valstybinės pensijos bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų sumos dydžiai, neprieštarauja Konstitucijai.

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narių Juliaus Sabatausko, Raimondo Šukio ir Seimo kanceliarijos Valstybinės teisės skyriaus vyresniosios patarėjos Onos Buišienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 103 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 6 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 104 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario A. Syso ir Seimo kanceliarijos Valstybinės teisės skyriaus vyresniosios patarėjos O. Buišienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo narės Ingridos Valinskienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 16 straipsnio 4 dalis ir Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą.

Pareiškėjas prašo inter alia ištirti, ar Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnis ta apimtimi, kuria, pakeitus Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnį, jo 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgiant į tai, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista inter alia Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija), konstatuotina, jog pareiškėjas abejoja, ar Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Taigi pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti, ar:

– Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1, 2 dalys ta apimtimi, kuria Konstitucinio Teismo teisėjo maksimali devynerių metų kadencija nelaikoma pakankamu savarankišku pagrindu maksimalaus dydžio teisėjų valstybinei pensijai skirti, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 103 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata, kad teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 104 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nenumatytas sumažintų teisėjų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas tirs, ar Konstitucijai neprieštarauja Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsniai. Kitos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

4. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi užtikrinti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Konstitucinis Teismas konstitucinį teisingumą vykdo tirdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai, Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucijoje nėra nustatyta, jog Konstitucinis Teismas gali netirti kurių nors įstatymų ar kitų teisės aktų. Taigi Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus ir privalo nagrinėti visų Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, inter alia ir tų, kuriais nustatomos visų Lietuvos Respublikos teismų teisėjų socialinės (materialinės) garantijos.

Konstitucinis Teismas ne vienoje byloje yra sprendęs teisėjo ir teismų veiklos, teisėjų atlyginimų, taip pat ir teisėjų pensinio aprūpinimo santykių teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai klausimus (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1996 m. balandžio 18 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas). Šiuose bei kituose Konstitucinio Teismo nutarimuose ir sprendimuose aiškinant Konstituciją buvo suformuota konstitucinė teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą užtikrinančių socialinių (materialinių) garantijų apsaugos doktrina.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti atitinkamų Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti ginčijamų Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų atitiktį inter alia Konstitucijos 52 straipsniui.

3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti, ar atitinkamos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos neprieštarauja inter alia Konstitucijos 103 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai.

Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę teisėjo ir teismų nepriklausomumo doktriną, kurioje konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo imperatyvas aiškinamas konstitucinio teisinės valstybės principo (kuris, kaip ne kartą savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes ir kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija) kontekste (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

1. Seimas 1994 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo nustatytos tokios valstybinės pensijos: Respublikos Prezidento valstybinė pensija, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos bei pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena su viena iš valstybinių pensijų, taip pat kad valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos, nepaisant to, ar mokamos valstybinės pensijos, jei įstatymai nenustato kitko.

2. Seimas 1995 m. liepos 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo papildymo ir pakeitimo“, kurio 2 straipsniu Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnį (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) papildė tokia 3 dalimi: „Šio įstatymo 1 straipsnio 3–5 punktuose nustatytų valstybinių pensijų dydis kartu su valstybine socialinio draudimo pensija vienam asmeniui negali viršyti pusantro užpraeito mėnesio prieš pensijos mokėjimą Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamo valstybinio sektoriaus, akcinių bei uždarųjų akcinių bendrovių darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.“

Taigi tokiu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtintas Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3–5 punktuose nustatytų valstybinių pensijų kartu su valstybine socialinio draudimo pensija vienam asmeniui dydžio ribojimas, kurio nebuvo šio įstatymo 3 straipsnyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija).

3. Seimas 1997 m. lapkričio 4 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 2, 3, 5, 8, 10, 11, 12, 13, 14 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu pakeitė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnį ir jį išdėstė taip:

„1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kitų Lietuvos bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (toliau – bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai) teisėjai bei nuo Lietuvos paskirti ar išrinkti bet kokio tarptautinio teismo teisėjai, atitinkantys šio Įstatymo 3 straipsnio sąlygas, turi teisę į teisėjų valstybinę pensiją.

2. Asmenims, kurie įgyja teisę į teisėjų valstybinę pensiją ir turi teisę į kitas valstybines pensijas, nustatytas Valstybinių pensijų įstatyme bei specialiuose įstatymuose, jų pasirinkimu skiriama ir mokama tik viena valstybinė pensija, jei kiti įstatymai nenustato kitaip.“

6.2. Šio įstatymo 3 straipsnyje „Teisėjų valstybinės pensijos skyrimo sąlygos“ nustatyta:

6.3. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnyje „Teisėjų darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti“ nustatyta:

6.4. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje „Teisėjų valstybinės pensijos dydis“ nustatyta:

6.4.1. Taigi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyti maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis ir jo apskaičiavimo tvarka. Maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis yra 45 procentai teisėjo gauto darbo užmokesčio, apskaičiuojamo iš paskutinių 5 prieš nustojant eiti teisėjo pareigas metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio. Teisę gauti maksimalaus dydžio teisėjų valstybinę pensiją turi asmenys, įgiję ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą ir atitinkantys šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas.

6.4.2. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta teisėjų, neįgijusių 20 metų teisėjo darbo stažo ir atitinkančių šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, valstybinės pensijos apskaičiavimo tvarka, įtvirtinti teisėjui skiriamos teisėjų valstybinės pensijos procentiniai dydžiai (35 procentai, 20 procentų ir 10 procentų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio, apskaičiuojamo iš paskutinių 5 metų prieš nustojant eiti teisėjo pareigas darbo užmokesčio), kurie priklauso nuo teisėjo darbo stažo trukmės. Antai pagal šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį:

– teisėjui, įgijusiam teisėjo darbo stažą nuo 5 iki 10 metų, skiriama 10 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija;

– teisėjui, įgijusiam teisėjo darbo stažą nuo 10 iki 15 metų, skiriama 20 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija;

– teisėjui, įgijusiam teisėjo darbo stažą nuo 15 iki 20 metų, skiriama 35 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija.

6.4.3. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu inter alia nustatytas apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis bei kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas.

6.5. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas ne kartą buvo keičiamas ar papildomas, tačiau jo 5 ir 6 straipsniai, kurių atitiktis Konstitucijai ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, keičiami ar papildomi nebuvo.

7. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d., 2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2006 m. birželio 8 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame inter alia prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nustatytą reguliavimą, pagal kurį teisėjų valstybinė pensija inter alia neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos pašalpas ar nedarbo socialinio draudimo išmokas.

8. Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo inter alia Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą maksimalų valstybinės pensijos dydį bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalų dydį sumažino nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio. Šis įstatymo pakeitimas įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.

Taigi tokiu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtintas Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytų apskaičiuotų valstybinių pensijų tiek kiekvienos atskirai, tiek kartu su kitomis valstybinėmis pensijomis bei socialinio draudimo pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas nebuvo atitinkamai pakeistas, t. y. šiuo metu galioja šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, nekeista nuo įstatymo priėmimo, kurioje nustatyta, jog teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.

9. 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo preambulėje nustatyta, kad Seimas, konstatuodamas, jog valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų prognozės rodo nuolat didėjantį deficitą, nulemtą ūkį apėmusios krizės, nurodė būtinybę stabilizuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, subalansuoti pinigų srautus, apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku; atsižvelgiant į solidarumo principą ir į tai, kad valstybinės pensijos, rentos ir kompensacijos, mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, dažniausiai yra kaip papildomos išmokos, mokamos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis, įstatymu siekiama sumažinti valstybės biudžeto išlaidas šioms papildomoms išmokoms mokėti.

Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato socialinių išmokų: valstybinių pensijų ir kitų išmokų, išvardytų šio straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose, valstybinių socialinio draudimo pensijų perskaičiavimo ir šių išmokų mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, tvarką, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), nedarbo socialinio draudimo pašalpų, motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo ir kompensuojamojo uždarbio socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti naujo maksimalaus dydžio nustatymo tvarką, išmokos vaikui mokėjimo sąlygas ir dydžius.

Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas inter alia asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą.

Taigi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems inter alia valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą.

Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, kurios atitiktis Konstitucijai ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatytas pasiūlymas Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-06/2008) abejoja, ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos Konstitucijai neprieštarauja ta apimtimi, kuria Konstitucinio Teismo teisėjo maksimali devynerių metų kadencija nelaikoma pakankamu savarankišku pagrindu maksimalaus dydžio teisėjų valstybinei pensijai skirti.

1.1. Minėta, kad iš Konstitucijos kylantis teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, taip pat bendrosios kompetencijos ir, pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemos, kaip institucijų sistemos, suskirstymas į grandis suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas (atlyginimus, taip pat garantijas, teisėjams nustatytas (taikomas), kai nutrūksta jų įgaliojimai). Vadinasi, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir turi diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos ir kurios grandies teismo teisėjams jos yra nustatomos.

Minėta, kad Konstitucinio Teismo teisėjai nuo kitų bendrosios ir specializuotos kompetencijos teismų teisėjų skiriasi ir savo įgaliojimų trukmės aspektu. Antai pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų teisėjų, specializuotų teismų teisėjų įgaliojimų trukmę nustato Teismų įstatymas. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal šiuo metu galiojantį Teismų įstatymą bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų teisėjai yra skiriami iki 65 metų amžiaus. Minėta, kad pagal Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Minėta ir tai, kad reguliuojant teisėjų socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams santykius, inter alia diferencijuojant šias garantijas, turi būti atsižvelgiama į tai, kad iš Konstitucijos kyla teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, iš kurių atskirą sistemą sudaro Konstitucinis Teismas, turintis savo ypatumų, inter alia Konstitucinio Teismo teisėjų kadencijos aspektu.

Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisėjų socialinių (materialinių) garantijų pasibaigus jų įgaliojimų trukmei santykius, turi atsižvelgti ir į tai, kad Konstitucinio Teismo teisėjai pagal savo konstitucinį statusą, inter alia įgaliojimų trukmę, skiriasi nuo kitų teismų teisėjų. Priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinės tokių socialinių (materialinių) garantijų sampratos, pagal kurią teisėjų socialinės (materialinės) garantijos jas nustatant turi būti diferencijuojamos atsižvelgiant į teismų sistemos specifiškumą, teismų sistemų teisėjų statuso ypatumus.

1.2. Minėta, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyti maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis ir jo apskaičiavimo tvarka. Maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis yra 45 procentai teisėjo gauto darbo užmokesčio, apskaičiuojamo iš paskutinių 5 prieš nustojant eiti teisėjo pareigas metų darbo užmokesčio. Teisę gauti maksimalaus dydžio teisėjų valstybinę pensiją turi asmenys, įgiję ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą ir atitinkantys šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas.

1.3. Vertinant Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą jo atitikties Konstitucijai aspektu pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tuo aspektu, kuriuo jame yra inter alia nustatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis, t. y. 45 procentai teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio, neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.

Kartu pažymėtina, kad pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą maksimali teisėjų valstybinė pensija gali būti skiriama tik asmenims, įgijusiems ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą. Minėta, kad pagal Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Taigi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neapima asmenų, buvusių Konstitucinio Teismo teisėjais Konstitucijoje nustatytą visą devynerių metų kadenciją ir turinčių tik devynerių metų Konstitucinio Teismo teisėjo darbo stažą.

1.4. Taigi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinant teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo tvarką ir maksimalų jos dydį nebuvo atsižvelgta į specifinį Konstitucinio Teismo, kaip savarankiškos teismų sistemos, konstitucinį statusą, inter alia į tai, kad Konstitucinio Teismo teisėjai yra skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai, ir taip yra pažeistas iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, kylantis reikalavimas diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos teisėjams jos yra nustatomos, paneigtas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisingumo imperatyvas.

1.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.6. Minėta, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta teisėjų, neįgijusių 20 metų teisėjo darbo stažo ir atitinkančių šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, valstybinės pensijos apskaičiavimo tvarka, įtvirtinti teisėjui skiriamos teisėjų valstybinės pensijos procentiniai dydžiai (35 procentai, 20 procentų ir 10 procentų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio, apskaičiuojamo iš paskutinių 5 prieš nustojant eiti teisėjo pareigas metų darbo užmokesčio), kurie priklauso nuo teisėjo darbo stažo trukmės. Antai pagal šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį:

– teisėjui, įgijusiam teisėjo darbo stažą nuo 5 iki 10 metų, skiriama 10 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija;

– teisėjui, įgijusiam teisėjo darbo stažą nuo 10 iki 15 metų, skiriama 20 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija;

– teisėjui, įgijusiam teisėjo darbo stažą nuo 15 iki 20 metų, skiriama 35 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija.

Aiškinant Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalį pažymėtina, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad asmenims, buvusiems Konstitucinio Teismo teisėjais Konstitucijoje nustatytą visą devynerių metų kadenciją ir turintiems tik devynerių metų Konstitucinio Teismo teisėjo darbo stažą, kaip ir asmenims, įgijusiems nuo penkerių iki dešimties metų darbo kituose teismuose (nesvarbu, kokios teismų sistemos ir kurios grandies, taigi ir žemiausios grandies teisme) stažą, teisėjų valstybinė pensija skiriama taikant mažiausią valstybinės pensijos procentinį dydį, t. y. 10 procentų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio.

Taigi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinant teisėjų, neįgijusių 20 metų teisėjo darbo stažo, valstybinių pensijų apskaičiavimo ir skyrimo tvarką bei dydžius nebuvo atsižvelgta į specifinį Konstitucinio Teismo, kaip savarankiškos teismų sistemos, konstitucinį statusą, inter alia į tai, kad Konstitucinio Teismo teisėjai yra skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai, ir taip yra pažeistas iš Konstitucijos, inter alia iš jos 109 straipsnio 2 dalies, kylantis reikalavimas diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos teisėjams jos yra nustatomos, paneigtas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisingumo imperatyvas.

2. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-20/2008) Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai prašo ištirti ir tuo aspektu, kad, siejant teisėjų valstybinės pensijos skyrimą ir mokėjimą su 5 metų darbo stažo intervalu ir fiksuotu teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio procentu, yra pažeidžiama asmens teisė gauti užtarnautos pensijos išmokas.

2.1. Minėta ir tai, kad teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos, inter alia socialinės garantijos nutrūkus teisėjo įgaliojimams, gali būti diferencijuojamos pagal asmens darbo teisėju trukmę.

Minėta, kad pagal asmens darbo teisėju trukmę gali būti diferencijuojamas ir socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams dydis. Tačiau teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus teisėjo įgaliojimams dydis diferencijuojamas pagal asmens darbo teisėju trukmę, turi nenukrypti nuo konstitucinės šios teisėjų socialinės (materialinės) garantijos sampratos. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus teisėjo įgaliojimams sampratos, inter alia Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies reikalavimų, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo, proporcingumo, protingumo imperatyvų neatitiktų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų, kurie gavo vienodo ar panašaus dydžio darbo užmokestį, bet kurių darbo teismuose trukmė labai skiriasi, tokios socialinės (materialinės) garantijos dydis būtų toks pat ar panašus arba teisėjų, kurie gavo vienodo ar panašaus dydžio darbo užmokestį, bet kurių darbo teismuose trukmė mažai skiriasi, tokios socialinės (materialinės) garantijos dydis būtų labai skirtingas.

2.2. Minėta, kad pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalį:

– teisėjui, įgijusiam teisėjo darbo stažą nuo 5 iki 10 metų, skiriama 10 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija;

– teisėjui, įgijusiam teisėjo darbo stažą nuo 10 iki 15 metų, skiriama 20 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija;

– teisėjui, įgijusiam teisėjo darbo stažą nuo 15 iki 20 metų, skiriama 35 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija.

2.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas susiklostyti tokioms teisinėms situacijoms, kai teisėjams, kurių gauto darbo užmokesčio vidurkis, pagal kurį apskaičiuojama teisėjų valstybinė pensija, yra vienodas ar panašus, tačiau jų teisėjo darbo stažo trukmė labai skiriasi, bus paskirta vienodo arba panašaus dydžio teisėjų valstybinė pensija. Pavyzdžiui, teisėjui, turinčiam 9 metų teisėjo darbo stažą, gali būti paskirta tokio pat ar panašaus dydžio teisėjų valstybinė pensija, kaip ir teisėjui, turinčiam 5 metų teisėjo darbo stažą.

Be to, toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai teisėjui, kurio teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi nuo kito teisėjo darbo stažo trukmės, bus paskirta daug mažesnė teisėjų valstybinė pensija nei tam teisėjui, kurio teisėjo darbo stažas yra nedaug didesnis (aišku, jeigu šių teisėjų gauto darbo užmokesčio vidurkis, pagal kurį apskaičiuojama teisėjų valstybinė pensija, yra vienodas ar panašus). Pavyzdžiui, pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą teisėjui, įgijusiam 14 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 20 procentų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio pensija, o teisėjui, jau įgijusiam 15 metų teisėjo darbo stažą, – 35 procentų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio pensija.

2.4. Taigi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuris, viena vertus, sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, turinčių labai skirtingą teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinių pensijų dydžius, o kita vertus, sudaro prielaidas paskirti labai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisėjams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi, neatitinka teisėjų valstybinės pensijos, kaip konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jų įgaliojimams, sampratos, inter alia Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies nuostatų, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo, proporcingumo, protingumo reikalavimų.

2.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Konstitucinis Teismas, šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavęs, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalys prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, toliau netirs, ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 103 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 1 daliai ir ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

4. Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas ginčija inter alia Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnio atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui, 103 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.1. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d., kurį asmuo dirbo teisėju Lietuvos teritorijoje veikiančiuose teismuose (Konstituciniame Teisme, bendrosios kompetencijos ar specializuotuose teismuose) arba nuo Lietuvos paskirtu ar išrinktu bet kokio tarptautinio teismo teisėju, o jeigu asmuo teisėjo darbo stažą įgijo dirbdamas teisėju skirtinguose teismuose ir skirtingu laiku, jo įgytas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti sumuojamas Vyriausybės patvirtintų Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų nustatyta tvarka.

4.2. Pareiškėjas ginčija šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta, kad Konstitucinio Teismo teisėjo maksimali devynerių metų kadencija yra pakankamas savarankiškas pagrindas skirti tokio dydžio teisėjų valstybinę pensiją, kuri atitiktų ypatingą Konstitucinio Teismo statusą konstitucinėje teisminės valdžios sistemoje.

4.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnis „Teisėjų darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti“ nereguliuoja teisėjų valstybinių pensijų dydžių, o tik nustato teisėjų darbo stažo apskaičiavimo tvarką. Taigi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra iš esmės kitoks ir nesusijęs su pareiškėjo nurodomu aspektu; vadinasi, minėto straipsnio konstitucingumo tyrimas pareiškėjo nurodytu aspektu taptų beprasmis. Taigi, konstatuotina, kad šioje bylos dalyje nėra tyrimo dalyko.

4.4. Tai, kad pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d. sprendimai, 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. gruodžio 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai).

4.5. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

4.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus šios konstitucinės justicijos bylos dalis dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti, ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnis ta apimtimi, kuria Konstitucinio Teismo teisėjo maksimali devynerių metų kadencija nelaikoma pakankamu savarankišku pagrindu maksimalaus dydžio teisėjų valstybinei pensijai skirti, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 103 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.

1. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija.

1.1. Minėta, kad iš Konstitucijos kylančios teisėjo nepriklausomumo principo socialinės (materialinės) garantijos (beje, įtvirtintos ir kitų demokratinių valstybių teisėje, taip pat įvairiuose tarptautiniuose aktuose) reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisėjui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai. Pagal Konstituciją teisėjams nustatytos socialinės (materialinės) garantijos turi būti tokios, kad atitiktų konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą.

Taip pat minėta, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime konstatavo, jog įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų teisėjo ir teismų nepriklausomumą, inter alia teisėjo socialines (materialines) garantijas ne tik teisėjui einant pareigas, bet ir nutrūkus jo įgaliojimams; tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų; teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus teisėjo įgaliojimams gali būti įvairios, inter alia periodiškai mokamos išmokos, taip pat vienkartinės išmokos ir t. t.; tokių garantijų nustatymo konstitucinis pagrindas yra išskirtinis teisėjo konstitucinis statusas, kurį lemia teisingumo vykdymo funkcija, todėl jos gali priklausyti tik nuo su teisėjo konstituciniu statusu susijusių aplinkybių, tačiau negali būti traktuojamos kaip pakeičiančios kitas socialines (materialines) garantijas, kurios buvusiam teisėjui turi būti užtikrinamos kitais pagrindais, taip pat ir tais, kurie yra bendri visiems dirbantiems asmenims; teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams turi būti realios, o ne vien nominalios.

Minėta, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jeigu įstatymų leidėjas įtvirtina tokią teisėjo socialinę (materialinę) garantiją nutrūkus teisėjo įgaliojimams, kaip teisėjo pensija, ši garantija yra ginama ne tik pagal Konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal jos 52 straipsnį.

Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų valstybine pensija, įstatymu turi nustatyti šios pensijos skyrimo pagrindus, sąlygas. Įstatymu gali būti nustatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai. Tai darydamas įstatymų leidėjas turi nepažeisti Konstitucijos normų ir principų. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas maksimalų pensijos dydį ir šio dydžio nustatymo būdus, turi paisyti inter alia to, kad teisėjų valstybinė pensija – tai iš Konstitucijos kylanti teisėjo socialinė (materialinė) garantija nutrūkus jo įgaliojimams, kuri ginama ne tik pagal Konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal jos 52 straipsnį, kad ši socialinė (materialinė) garantija turi atitikti konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą, kad tokia konstitucinė teisėjo socialinė (materialinė) garantija turi būti reali, o ne vien nominali. Priešingu atveju būtų paneigta teisėjų valstybinės pensijos, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmė, paskirtis ir taip būtų sudarytos prielaidos nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų.

1.2. Minėta, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis bei kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas.

Šioje nuostatoje yra įtvirtinta maksimali visų asmens gaunamų pensijų suma (kai asmuo turėjo gauti ne vieną, bet kelias pagal įvairius įstatymus paskirtas pensijas), kuri negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Vadinasi, nors Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų valstybinės pensijos dydis priklauso nuo teisėjo darbo stažo ir nuo teisėjo darbo užmokesčio, gauto paskutinius 5 prieš nustojant eiti teisėjo pareigas metus, vidurkio (asmenims, įgijusiems ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 45 procentų darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija, įgijusiems 15 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 35 procentų, įgijusiems 10 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 20 procentų, įgijusiems 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 10 procentų), šis teisinis reguliavimas yra „neutralizuotas“, nes faktiškai mokamos teisėjų valstybinės pensijos dydis kartu su kitomis pensijomis yra ribojamas Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, t. y. priklauso nuo to, kokias ir kokio dydžio pensijas asmuo turėjo gauti pagal kitus įstatymus.

1.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai asmuo, buvęs teisėju, kurio valstybinių (kitų nei teisėjų valstybinė pensija) ir valstybinių socialinio draudimo pensijų suma viršija užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydį arba yra nedaug mažesnė už šį dydį, teisėjų valstybinė pensija apskritai nebus mokama arba bus mokama nedidelė šios pensijos dalis, t. y. teisėjų valstybinė pensija gali tapti ne realia, o nominalia konstitucine teisėjo socialine (materialine) garantija nutrūkus jo įgaliojimams.

1.4. Taigi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas paneigia teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmę, paskirtį, sudaro prielaidas nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

1.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.6. Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 104 straipsnio 2 daliai.

2. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas abejoja, ar Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, neprieštarauja Konstitucijai.

2.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. pakeitė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnį, inter alia jo 3 dalyje nustatytą maksimalų valstybinės pensijos dydį bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalų dydį sumažindamas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.

2.2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostata, kurioje numatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendras dydis, keičiant Valstybinių pensijų įstatymo nuostatą nebuvo pakeistas. Taigi pagal Valstybinių pensijų įstatymą maksimalus asmens valstybinės pensijos, inter alia teisėjų valstybinės pensijos, dydis bei maksimali šios pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, o pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų suma negali viršyti minėto 1,5 dydžio. Paminėtina, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu yra lex specialis.

Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, kurioje, kaip minėta, nustatytas apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis bei kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.3. Pažymėtina, kad ginčijama Valstybinių pensijų įstatymo nuostata įstatymų leidėjas inter alia sumažino maksimalų valstybinės pensijos, inter alia teisėjų valstybinės pensijos, dydį, taip pat sumažino šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendros sumos maksimalų dydį.

Minėta, kad kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai, pensijos įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų, pensijų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Vadinasi, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, gali būti mažinami ir teisėjų atlyginimai, teisėjų valstybinės pensijos. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebūtų galima mažinti tik teismų finansavimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, teisėjų valstybinių pensijų, tai reikštų, kad teismai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, o teisėjai – iš kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų įgaliojimus. Tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas neatitiktų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės bei teisingumo imperatyvų reikalavimų. Bloginti įstatymų numatytas finansines, materialines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimus, teisėjų valstybines pensijas galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu teisėjų atlyginimų, teisėjų valstybinių pensijų mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą.

2.4. Minėta, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyta, jog valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio; pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.

Šioje nuostatoje inter alia įtvirtintas maksimalaus valstybinės pensijos dydžio bei valstybinės pensijos, apskaičiuotos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis ir kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui, dydžio ribojimas. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) įtvirtinta taisyklė inter alia reiškia, kad asmeniui, kuriam yra paskirta teisėjų valstybinė pensija, valstybinio socialinio draudimo pensija ir (ar) kita valstybinė pensija, šių pensijų bendras dydis negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio.

2.5. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai asmeniui, buvusiam teisėjui, kurio valstybinių (kitų nei teisėjų valstybinė pensija) ir valstybinių socialinio draudimo pensijų suma viršija užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį arba yra nedaug mažesnė už šį dydį, teisėjų valstybinė pensija apskritai nebus mokama arba bus mokama nedidelė šios pensijos dalis, t. y. teisėjų valstybinė pensija gali tapti ne realia, o nominalia konstitucine teisėjo socialine (materialine) garantija nutrūkus jo įgaliojimams.

2.6. Taigi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas paneigia teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmę, paskirtį, sudaro prielaidas nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

2.7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams.

1. Minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.1. Minėta, kad kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai, pensijos įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų, pensijų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Vadinasi, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, gali būti mažinami ir teisėjų atlyginimai, teisėjų valstybinės pensijos. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebūtų galima mažinti tik teismų finansavimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, teisėjų valstybinių pensijų, tai reikštų, kad teismai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, o teisėjai – iš kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų įgaliojimus. Tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas neatitiktų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės bei teisingumo imperatyvų reikalavimų. Bloginti įstatymų numatytas finansines, materialines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimus, teisėjų valstybines pensijas galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu teisėjų atlyginimų, teisėjų valstybinių pensijų mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo.

1.2. Minėta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog šis įstatymas inter alia taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą.

1.3. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Konstitucijos 23, 52 straipsniams.

1.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje pateikti pasiūlymai Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.

Šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip reiškiantis, kad Vyriausybei siūloma parengti ir patvirtinti tik sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką, kuri neapimtų esminių pensijų kompensavimo elementų: pagrindų, dydžių ir pan. Šiuos sumažintų pensijų kompensavimo elementus įstatymu turi nustatyti įstatymų leidėjas. Tik taip suprantant šį teisinį reguliavimą Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

2.1. Minėta ir tai, kad net tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, įstatymų leidėjas, nusprendęs pertvarkyti pensijų sistemą taip, kad neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, privalo nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

2.2. Minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nenumatytas sumažintų teisėjų valstybinių pensijų kompensavimas.

2.3. Minėta ir tai, kad, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, įstatymų leidėjas, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatavo, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos ir nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų, ir šie ypatumai suponuoja tai, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjas gali mažinti šias pensijas didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas. Pažymėtina ir tai, kad praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

2.4. Taigi pagal Konstituciją praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų, inter alia teisėjų valstybinių pensijų, mažinimo dideliu mastu, turi būti kompensuojami. Toks Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kai įstatymų leidėjas pasiūlo Vyriausybei nustatyti pensijų kompensavimo tvarkos aprašą tik dėl senatvės ir netekto darbingumo pensijų ir nepasiūlo nustatyti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, negali būti konstituciškai pateisinamas.

2.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo straipsniai (jų dalys), kurie šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negalės būti taikomi.

Vadinasi, tam tikri santykiai, susiję su teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimu ir skyrimu, po oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo liks nesureguliuoti, susidarys teisinio reguliavimo vakuumas.

2. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurios atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalys) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai). Taigi Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti ir vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai tą Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai paskelbus iškart po jo priėmimo teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).

3. Dėl to, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, jog šis įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, pabrėžtina, kad jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, susidarytų teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų teisėjų valstybinių pensijų skyrimą. Šiam teisinio reguliavimo vakuumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas.

Atsižvelgiant į tai, šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai skelbtinas 2010 m. lapkričio 16 d.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas