Dėl Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

I

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-17/2008) ištirti, ar Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Pagal Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 65 metų. Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nustatyta, kad notaro įgaliojimai gali būti pratęsti teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sukaks 70 metų. Jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, ar pratęsti notaro įgaliojimus, teisės aktuose nėra nustatyta. Pareiškėjui kyla abejonių, ar toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti notaro įgaliojimus pasibaigus jų laikui ir nėra numatyta jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, ar pratęsti notaro įgaliojimus, nesudaro prielaidų kitiems asmenims bandyti daryti notarui tiesioginę ar netiesioginę įtaką.

Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, vertintinas kaip galintis skatinti notarą savo veikloje pažeisti notarų nepriklausomumo principą. Šitaip valstybės institucijai – Teisingumo ministerijai – sudaromos prielaidos daryti įtaką notaro, kaip valstybės įgalioto asmens, darbui pratęsiant jo įgaliojimus arba jų nepratęsiant.

Pareiškėjo teigimu, minėtas teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su konstituciniu teisinės valstybės principu, pagal kurį, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią, visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vedėjos D. Petrauskaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

Pagal Lietuvos teisę notaro statusas yra dvejopas. Viena vertus, jis yra valstybės įgaliotas asmuo, kurio veikla susijusi su viešųjų funkcijų vykdymu, kita vertus, notaras verčiasi profesine veikla – teikia teisines paslaugas. Tačiau, skirtingai nei kiti paslaugas teikiantys asmenys, notaras turi išskirtines teises teikti tam tikras paslaugas (įstatymai nustato sandorius, kuriuos privaloma tvirtinti notarine tvarka, be to, notaras tvirtina įstatyme nurodytus juridinius faktus, išduoda paveldėjimo teisės liudijimus ir pan.). Atlyginimo už notaro teikiamas paslaugas dydį nustato valstybė, t. y. notaro teikiamų paslaugų įkainiai yra fiksuoti.

Pasak suinteresuoto asmens atstovės, notariatas, kaip teisinis institutas, ir notaras, kaip teisines paslaugas teikiantis valstybės įgaliotas asmuo, nėra valdžios institucija Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio prasme. Notaro nepriklausomumas turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į notaro teisinį statusą ir į notariato, kaip teisinio instituto, tikslus. Įstatymai nustato ne tik notarų, bet ir kitų laisvųjų profesijų atstovų pareigą laikytis nepriklausomumo ir objektyvumo principų. Viena iš profesinės veiklos nepriklausomumo garantijų – leidimo verstis profesine veikla tvarka. Paprastai asmenys gali užsiimti profesine veikla, jei atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Įstatymai nenustato vertimosi profesine veikla termino, t. y. asmuo įgyja teisę verstis profesine veikla neterminuotai. Teisė verstis profesine veikla pasibaigia tik teisės aktuose nustatytais pagrindais. Tik notarai ir antstoliai teisę verstis profesine veikla įgyja dalyvaudami viešame konkurse ir tik jų teisė verstis profesine veikla yra ribojama dėl amžiaus. Notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 65 metų. Jie gali būti pratęsti iki notarui sukaks 70 metų. Toks pat teisinis reguliavimas yra taikomas antstoliams. Notarų ir antstolių įgaliojimų pasibaigimo teisinis reguliavimas yra panašus į valstybės tarnautojų ir valstybės pareigūnų atleidimo iš pareigų teisinį reguliavimą, nes tiek notarai, tiek antstoliai paslaugas teikia kaip valstybės įgalioti asmenys.

Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad reikalavimai notarui yra nustatyti Notariato įstatymo 3 straipsnyje, o notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindai – šio įstatymo 23 straipsnyje. Todėl, pasak suinteresuoto asmens atstovės, Notarų rūmai ir teisingumo ministras, spręsdami notaro įgaliojimų pratęsimo klausimą, turėtų vadovautis nurodytuose straipsniuose pateiktais kriterijais. Notaro įgaliojimai gali būti nepratęsti, jeigu asmuo nebeatitinka notarui keliamų reikalavimų (pvz., dėl sveikatos). Pasak suinteresuoto asmens atstovės, ginčijama Notariato įstatymo nuostata turi būti taikoma kartu su kitomis šio įstatymo nuostatomis, nustatančiomis reikalavimus notarui. Tiek Notarų rūmai, tiek teisingumo ministras, spręsdami notaro įgaliojimų pratęsimo klausimą, yra saistomi teisėtų lūkesčių principo, todėl atsisakymas pratęsti notaro įgaliojimus turėtų būti motyvuotas nurodant, kokių notarams keliamų reikalavimų notaras neatitinka.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti tuometinės Lietuvos Respublikos teisingumo viceministrės Eglės Račinskienės, Lietuvos notarų rūmų prezidento Mariaus Stračkaičio rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė D. Petrauskaitė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Seimo narys J. Sabatauskas pateikė paaiškinimus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Konstitucinis Teismas

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sukaks 70 metų, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. rugsėjo 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos notariato įstatymą, kuris pagal 1992 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos notariato įstatymo įsigaliojimo“ 1 punktą įsigaliojo 1992 m. gruodžio 1 d.

Pažymėtina, jog Notariato įstatymo 23 straipsnyje (1992 m. rugsėjo 15 d. redakcija) „Notaro įgaliojimų pasibaigimas“ įtvirtinta nuostata, kad notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 65 metų.

Nei Notariato įstatymo 23 straipsnyje „Notaro veiklos pasibaigimas“ (1992 m. rugsėjo 15 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nebuvo numatyta galimybė pratęsti notaro įgaliojimus.

3. Pažymėtina ir tai, kad Notariato įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau nei šio įstatymo 23 straipsnyje, kuris buvo keičiamas ir papildomas Seimo 1994 m. rugsėjo 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos notariato įstatymo pakeitimo ir papildymo“, Seimo 1998 m. gegužės 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos notariato įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 1999 m. birželio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 3 ir 23 straipsnių papildymo įstatymu, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nebuvo numatyta galimybė pratęsti notaro įgaliojimus. Toks teisinis reguliavimas galiojo iki 2003 m. vasario 12 d.

4. Seimas 2003 m. sausio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2, 3, 6, 7, 9, 10, 11, 13, 16, 17, 20, 22, 23, 25, 27, 28, 31, 32, 36, 37, 40, 41, 43, 44, 51, 53, 56, 57, 59, 60 straipsnių ir II skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 6¹, 6², 15¹, 22¹, 27¹ straipsniais ir 58, 63, 64 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2003 m. vasario 12 d. Šio įstatymo 17 straipsnio 4 dalimi Notariato įstatymo 23 straipsnis (1999 m. birželio 15 d. redakcija) buvo papildytas 3 dalimi, kurią ginčija pareiškėjas.

5. Notariato įstatymo 23 straipsnyje „Notaro įgaliojimų pasibaigimas“ (2003 m. sausio 23 d. redakcija) buvo nustatyta:

6. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatomas notaro įgaliojimų pratęsimas, aiškintinas kituose Notariato įstatymo straipsniuose (jų dalyse), inter alia Notariato įstatymo 23 straipsnyje, nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.

7. Apibendrinant apžvelgtąjį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad Notariato įstatyme iš esmės įtvirtintas vadinamasis lotyniškojo tipo notariatas (lotyniškoji notariato organizavimo sistema), būdingas civilinės (kontinentinės) teisės tradicijai. Lietuvoje notarai vykdo viešo pobūdžio funkcijas, tačiau nėra valstybės (ar savivaldybės) tarnautojai – jie verčiasi savarankiška profesine veikla, o jų funkcijas, kitą veiklą bei įgaliojimus apibrėžia įstatymai. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant notarinius veiksmus, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas.

Notaro profesija yra valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų – fizinių ir juridinių asmenų subjektinių teisių ir juridinių faktų juridinio įtvirtinimo, šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugos užtikrinimo – vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine veikla besiverčiantys asmenys, o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė kontroliuoja, kaip jos vykdomos. Notarą skiria ir atleidžia teisingumo ministras, kuris inter alia prižiūri notariato veiklą. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, kuris turi užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Taigi notaras vykdo tokias funkcijas, kurių vykdymą valstybė privalo užtikrinti. Užtikrinti šių funkcijų vykdymą – viešasis interesas ir valstybės priedermė. Notaro veikla grindžiama inter alia nepriklausomumo principu.

8. Aiškinant ginčijamą Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį notaro įgaliojimai gali būti pratęsti teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sukaks 70 metų, minėtų Notariato įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad:

– notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindai yra nustatyti Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais); vienas iš notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindų yra notaro amžius, t. y. 65 metai (Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 8 punktas);

– notaro, sulaukusio 65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsti Notarų rūmų teikimu teisingumo ministro įsakymu iki jam sukaks 70 metų; priimant sprendimą dėl notaro įgaliojimų pratęsimo teisingumo ministro nesaisto Notarų rūmų teikimas, tačiau tai nereiškia, kad nesant atitinkamo Notarų rūmų teikimo teisingumo ministras gali priimti sprendimą pratęsti notaro įgaliojimus;

– nei Notariato įstatymo 23 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra numatyta pagrindų (kriterijų), kuriems esant notaro įgaliojimai gali būti pratęsiami.

Taigi visų notarų įgaliojimai baigiasi jiems sulaukus 65 metų, išskyrus notarus, kurių įgaliojimai Notarų rūmų teikimu teisingumo ministro įsakymu pratęsiami iki jiems sukaks 70 metų; tokiu teisiniu reguliavimu yra įtvirtinta bendros taisyklės, kad notarų įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, išimtis, kuri reiškia, kad Notarų rūmų teikimu teisingumo ministro sprendimu kai kurių notarų, sulaukusių 65 metų, įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 70 metų.

Pažymėtina, jog teisingumo ministro teisė pratęsti notaro įgaliojimus iki notarui sukaks 70 metų negali būti interpretuojama kaip paneigianti Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 8 punkte įtvirtintą bendrą taisyklę, kad notaro įgaliojimai pasibaigia jam sulaukus 65 metų. Kita vertus, Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas nereiškia, kad visais atvejais dėl notaro, kurio įgaliojimai pasibaigia sulaukus įstatyme nustatyto 65 metų amžiaus ir kuris atitinka inter alia Notariato įstatymo 3 straipsnyje „Teisė eiti notaro pareigas“ (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) įtvirtintus reikalavimus, Notarų rūmų teikimu teisingumo ministras turi priimti sprendimą pratęsti notaro įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas kilti situacijoms, kai dalis notarų, sulaukusių 65 metų, gali būti atleidžiami iš pareigų, o kitos dalies notarų, sulaukusių 65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsiami iki jiems sukaks 70 metų. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos tos pačios grupės asmenis (t. y. asmenis, užsiimančius tokia pačia profesine veikla) traktuoti nevienodai.

9. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas abejoja, ar Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

10. Pareiškėjo abejonė dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiama tuo, kad, jo manymu, tokiu teisiniu reguliavimu, kai yra numatyta galimybė pratęsti notaro įgaliojimus pasibaigus jų laikui ir nėra numatyta jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, pratęsti notaro įgaliojimus ar jų nepratęsti, valstybės institucijai – Teisingumo ministerijai – sudaromos prielaidos daryti įtaką notaro, kaip valstybės įgalioto asmens, darbui.

11. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių subjektai turi žinoti, ko iš jų reikalauja teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

12. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai) yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; taigi konstitucinio teisinės valstybės principo turinys yra atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimas).

13. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, kategorijų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).

14. Pažymėtina, kad konstituciniais teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principais turi būti grindžiamas ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatytos asmens teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo teisinis reguliavimas.

Konstitucinis Teismas, sistemiškai (kitų Konstitucijos nuostatų kontekste) aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnį, kurio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, yra konstatavęs, kad, sudarydamas teisines prielaidas įgyvendinti teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 7 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

15. Pažymėtina, kad valstybė savo funkcijas gali vykdyti ne tik per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią valstybės ir savivaldybių institucijas (kaip ji paprastai daro), bet ir – tam tikra apimtimi – per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. kovo 20 d., 2008 m. sausio 7 d. nutarimai).

16. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai įstatymu yra pavedama kitoms (ne valstybės) institucijoms vykdyti tam tikras valstybės funkcijas, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatant reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti asmuo, norintis vykdyti tokią veiklą, jo įgaliojimų trukmę, įgaliojimų pasibaigimo pagrindus ir kt., paisyti inter alia iš Konstitucijos 29, 48 straipsnių, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų. Turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad asmenims, įgyvendinantiems Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, inter alia besiverčiantiems ta pačia valstybės kontroliuojama profesine veikla, būtų nustatomos vienodos profesinės veiklos sąlygos, inter alia vienoda įgaliojimų trukmė. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti iš Konstitucijos 29, 48 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus.

17. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį notaro įgaliojimai gali būti pratęsti teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sukaks 70 metų, neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad asmuo, pasirinkdamas notaro profesiją, įgyvendina ir Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Minėta, kad visų notarų įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, išskyrus notarus, kurių įgaliojimai Notarų rūmų teikimu teisingumo ministro įsakymu pratęsiami iki jiems sukaks 70 metų. Minėta, kad nei Notariato įstatymo 23 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra numatyta pagrindų (kriterijų), dėl kurių notaro įgaliojimai gali būti pratęsiami. Toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad notaro įgaliojimų trukmę lemia ne įstatymo nustatytas visiems vienodai taikomas įgaliojimų pasibaigimo pagrindas, o teisingumo ministro teisė savo nuožiūra Notarų rūmų teikimu spręsti dėl notaro įgaliojimų pratęsimo ar nepratęsimo. Minėta ir tai, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dalis notarų, sulaukusių 65 metų, gali būti atleidžiami iš pareigų, o kitos dalies notarų, sulaukusių 65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsiami iki jiems sukaks 70 metų, sudaro prielaidas tos pačios grupės asmenis (t. y. asmenis, užsiimančius tokia pačia profesine veikla) traktuoti nevienodai.

18. Taigi konstatuotina, kad ginčijamas Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisingumo ministrui suteikiama teisė savo nuožiūra pratęsti notaro įgaliojimus ar jų nepratęsti ir sudaromos prielaidos nevienodai traktuoti notarus, kurių įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, vienodas aplinkybes vertinti skirtingai arba iš esmės skirtingas aplinkybes vertinti vienodai, vertintinas kaip neatitinkantis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo imperatyvų, be to, jis nukrypsta ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

20. Šiame kontekste pažymėtina, kad objektyviai gali susidaryti ir tokių situacijų, kai nėra galimybių kitais būdais, kaip tik laikinu notaro įgaliojimų pratęsimu, tam tikrą laiką užtikrinti valstybės perduotų funkcijų vykdymo, t. y. fizinių ir juridinių asmenų subjektinių teisių ir juridinių faktų juridinio įtvirtinimo, tęstinumą ir taip užtikrinti viešąjį interesą. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį išimtį nustatantį teisinį reguliavimą, pagal kurį notarų įgaliojimai galėtų būti laikinai pratęsiami tik jeigu nėra galimybių kitais būdais tam tikrą laiką užtikrinti valstybės perduotų funkcijų vykdymą, t. y. užtikrinti viešąjį interesą.

21. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste kartu pažymėtina, jog tai, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nereiškia, kad notarų įgaliojimai, kurie buvo pratęsti pagal šioje konstitucinės justicijos byloje pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai teisinį reguliavimą, gali būti vien šiuo pagrindu kvestionuojami, kad šie įgaliojimai gali vien minėtu pagrindu nutrūkti ar būti nutraukti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas