sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams valstybės konsultantui Vyteniui Gudeliui ir valstybės konsultantui – Ministro Pirmininko patarėjui Robertui Martinkui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1997 m. birželio 4 d. išnagrinėjo bylą Nr. 1/97 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimas Nr. 1169-22 „Dėl specialaus Vyriausybės vertybinių popierių aukciono“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsniui, Lietuvos Respublikos valstybės iždo įstatymo 1 straipsnio antrajai daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 21 straipsnio 5 punktui ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 metų valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvų bei dotacijų patvirtinimo“ 4 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Vyriausybė 1995 m. rugpjūčio 31 d. priėmė nutarimą Nr. 1169-22 „Dėl specialaus Valstybės vertybinių popierių aukciono“ (nutarimas slaptas, „Valstybės žiniose“ neskelbtas, Vyriausybės 1997 m. kovo 19 d. posėdžio sprendimu išslaptintas, Vyriausybės posėdžio protokolas Nr. 12, 26 klausimas). Nutarimo turinys toks:
„Siekdama suteikti paramą Vakarų bankui ir „Aurabankui“ sprendžiant laikinas likvidumo problemas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Surengti 1995 m. rugsėjo 1 d. uždarą Vyriausybės trumpalaikės paskolos obligacijų aukcioną vadovaujantis šiais emisijos parametrais:
1.1. emisijos Nr. 50062;
1.2. maksimali emisijos apimtis – 50 mln. litų;
1.3. obligacijų terminas – 63 dienos;
1.4. nominali vienos obligacijos vertė – 100 litų;
1.5. apmokėjimo už nupirktas obligacijas diena – 1995 m. rugsėjo 1 d.;
1.6. obligacijų išpirkimo diena – 1995 m. lapkričio 3 d.;
1.7. viršutinė metinės palūkanų normos riba, pagal kurią tenkinamos paraiškos, – 26 procentai.
2. Finansų ministerija iki 30 mln. litų, gautų už parduotas Vyriausybės obligacijas, turi deponuoti į Vakarų banką, šiam garantavus indėlio grąžinimą banko pastatu, esančiu Vilniuje, Gynėjų g. 14, o likusią lėšų, gautų už parduotas obligacijas, dalį – į „Aurabanką“. Lėšos deponuojamos nurodytuose bankuose ne ilgesniam kaip 4 mėnesių laikotarpiui, gaunant ne mažiau kaip 27 procentus metinių palūkanų.“
Pareiškėjas prašo ištirti, ar šis Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims, Valstybės iždo įstatymo 1 straipsnio antrajai daliai, Vyriausybės įstatymo 21 straipsnio 5 punktui ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 metų valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvų bei dotacijų patvirtinimo“ 4 straipsniui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais motyvais.
Pagal Konstitucijos 128 straipsnio pirmąją dalį sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu. Konstitucijos 128 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Vyriausybės įstatymo 21 straipsnio 5 punkte įtvirtinta nuostata, kad Vyriausybė valstybinį turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybės iždo įstatymo 1 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad piniginius išteklius, kuriais disponuoja Vyriausybė, galima naudoti tik įstatymų nustatytiems reikalams finansuoti. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 metų valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvų bei dotacijų patvirtinimo“ 4 straipsnis suteikė Vyriausybei teisę imti paskolas tik 1995 metų valstybės biudžeto deficitui finansuoti.
Pareiškėjas teigia, jog tuo metu, kai Vyriausybė priėmė nurodytąjį nutarimą, Konstitucija ir minėtieji įstatymai nebuvo suteikę jai teisės priimti nutarime išdėstytų sprendimų, todėl, pareiškėjo manymu, yra pagrindo teigti, kad Vyriausybė viršijo savo įgaliojimus ir kad jos 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimas Nr. 1169-22 „Dėl specialaus Vyriausybės vertybinių popierių aukciono“ prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Pareiškėjo atstovas J. Razma rengiant bylą teisminiam posėdžiui raštu pažymėjo, kad Vyriausybė 1995 m. rugpjūčio 31 d. priėmė nutarimą dėl valstybės paskolos nepaisydama Seimo Biudžeto ir finansų komiteto 1995 m. birželio 19 d. rašte Nr. 109-14-201 pateiktų pasiūlymų Vyriausybei parengti ir pateikti Seimui svarstyti teisės aktų projektus, kuriuose būtų reglamentuotas valstybės vidaus ir užsienio skolų dydžio nustatymas, jų įteisinimas, aptarnavimas bei kiti su valstybės esminiais turtiniais įsipareigojimais susiję klausimai. Vyriausybė neatsižvelgė į šias rekomendacijas, ji nesiūlė Seimui priimti sprendimo dėl 50 mln. litų valstybės paskolos.
III
Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai R. Martinkus ir V. Gudelis rengiant bylą teisminiam posėdžiui savo paaiškinimuose pažymėjo, jog, jų nuomone, svarbiausia yra tai, kad 1995 m. Vyriausybė, dangstydamasi tuo metu galiojusiais įstatymais ir tariama būtinybe stiprinti komercinius bankus, iš tikrųjų padengė kai kurių privačių asmenų išeikvojimus, padarytus ginčijamame nutarime nurodytuose komerciniuose bankuose – „Aurabanke“ ir Vakarų banke. Tai patvirtino ir tolesni įvykiai: Vyriausybės tiems bankams skirtos ir kaip depozitai įformintos lėšos buvo išdalytos, o patys depozitai negrąžinti. Jų nuomone, nenumatyti tokio depozitų likimo Vyriausybei priimant ginčijamą nutarimą ir įvertinant realią tų bankų būklę buvo beveik neįmanoma. Kitas šios problemos aspektas yra tas, kad valstybės lėšos buvo iššvaistytos stengiantis prisidengti galiojusiais įstatymais ir kitais teisės aktais.
Vyriausybės atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamo nutarimo priėmimo dieną valstybė Vakarų banko akcijų turėjo tik už 39 tūkst. litų ir neturėjo nė vienos „Aurabanko“ akcijos. Į „Aurabanką“ padėtas depozitas vykdant Akcinės bendrovės „Aurabankas“ reorganizavimo įstatymą 1996 m. buvo kapitalizuotas – paverstas steigiamos akcinės bendrovės Turto bankas akcijomis.
Teisminio nagrinėjimo metu suinteresuoto asmens atstovai paaiškino, kad įstatymu dėl 1995 metų valstybės biudžeto patvirtinimo Vyriausybei buvo leista imti paskolas valstybės biudžeto deficitui finansuoti. Ginčijamo Vyriausybės nutarimo formuluotė surengti tikslinę Vyriausybės paskolos obligacijų emisiją siekiant suteikti paramą komerciniams bankams yra nekorektiška. Galima sakyti, kad dėl to Vyriausybės nutarimas prieštarauja šiam įstatymui. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad aukcione gauti pinigai, pabuvę komercinių bankų depozituose, galėjo būti panaudoti valstybės biudžeto deficitui finansuoti, todėl, jų nuomone, Vyriausybės nutarimas galėjo būti iš dviejų dalių: pirmoji – dėl Vyriausybės paskolos obligacijų emisijos biudžeto deficitui finansuoti, antroji – dėl teisės deponuoti gautus pinigus bankuose, jeigu nebus biudžeto poreikio.
Suinteresuoto asmens atstovai taip pat pažymėjo, kad valstybės lėšų deponavimas banke savaime nėra jo finansavimas. Vyriausybė, padėdama depozitus, formaliai Vakarų banko ir „Aurabanko“ nefinansavo, tačiau realiai išėjo kitaip. Abiejų bankų buvo minusinis kapitalas, labai didelės skolos, todėl jau priimant ginčijamą Vyriausybės nutarimą buvo akivaizdu, kad depozitai negrįš. Vyriausybė gali ir turi stiprinti bankus, bet pagal įstatymus. Šiuo atveju valstybės lėšos buvo panaudotos neracionaliai. Daug pažeidimų būta ir vykdant šį Vyriausybės nutarimą. Valstybė dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo turėjo žalos.
Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Vyriausybė priėmė slaptą nutarimą dėl paramos komerciniams bankams nenorėdama viešinti bankų problemų, į kurias visuomenė jautriai reaguoja.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1.1. Valstybės pajamų ir valstybės išlaidų teisinio reguliavimo pagrindai įtvirtinti Konstitucijos skirsnyje „Finansai ir valstybės biudžetas“. Šio skirsnio 128 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu.“
Pagal šią Konstitucijos normą Seimas Vyriausybės siūlymu nustato skolintinos sumos dydį valstybės investicijoms ar tam tikroms reikmėms finansuoti, suteikdamas Vyriausybei teisę priimti atitinkamus sprendimus; Seimas Vyriausybės siūlymu taip pat gali priimti sprendimą dėl vienkartinės valstybinės paskolos ar valstybės kito esminio turtinio įsipareigojimo. Taigi Konstitucijos 128 straipsnio pirmosios dalies norma suponuoja, kad valstybinės paskolos ar valstybės kito esminio turtinio įsipareigojimo klausimas visuomet turi būti svarstomas ir sprendimas priimamas Seime.
Valstybinė paskola – tai piniginės lėšos (taip pat gali būti materialinės vertybės, paslaugos), valstybės vardu gaunamos pagal paskolos sutartis arba kitus skolinius įsipareigojimus ir grąžinamos atitinkama (vidaus ar užsienio) valiuta. Vienas valstybinės paskolos gavimo būdų yra Vyriausybės obligacijų pardavimas su jų paskesnio išpirkimo prievole. Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo „Dėl specialaus Vyriausybės vertybinių popierių aukciono“ nuostata surengti 1995 m. rugsėjo 1 d. Vyriausybės trumpalaikės paskolos obligacijų aukcioną – tai sprendimas dėl 50 mln. litų valstybinės paskolos.
Valstybinės paskolos lėšos yra valstybės pajamos, o paskolų dengimas – valstybės biudžeto išlaidos. Konstitucijos 131 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta Seimo išskirtinė teisė valstybės biudžeto srityje: Seimas įstatymu tvirtina valstybės biudžetą – valstybės pajamų ir išlaidų dydžius. Valstybės biudžeto reguliavimas yra grindžiamas racionalaus finansinio planavimo, visuomenės pajamų ir išlaidų visumos subalansavimo, kokybinio ir kiekybinio jų išlyginimo principais. Šiuos principus įgyvendinti padeda Seimo vykdoma finansinė kontrolė. Todėl sprendimai dėl valstybinės paskolos paprastai priimami įstatymu tvirtinant valstybės biudžetą. Antai įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 metų valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvų bei dotacijų patvirtinimo“ 4 straipsnyje Vyriausybei buvo suteikta teisė imti paskolas 1995 m. valstybės biudžeto deficitui, ne didesniam kaip 419 359 tūkst. litų, finansuoti (vykdant biudžetą ši suma įstatymu buvo padidinta).
1.2. Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią, jos galias apibrėžia Konstitucija ir įstatymai. Vyriausybė savo veikloje turi vadovautis demokratijos, teisėtumo, viešumo principais (Vyriausybės įstatymo 4 straipsnis). Vykdomosios valdžios veiklos teisėtumo principas reikalauja, kad jos veikla būtų grindžiama teise. Tai reiškia, kad Vyriausybė pagal jai suteiktą kompetenciją turi atlikti atitinkamus veiksmus ir susilaikyti nuo veiksmų, kurie teisės normų nėra leidžiami.
Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 4 punktuose nustatyta: Vyriausybė vykdo įstatymus, valstybės biudžetą. Vyriausybė, vykdydama įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 metų valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvų bei dotacijų patvirtinimo“, galėjo imti valstybinę paskolą tiktai įstatyme numatytam tikslui – valstybės biudžeto deficitui finansuoti. Pagal Biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsnį valstybės biudžeto lėšos skiriamos šioms bendravalstybinėms reikmėms: švietimui, kultūrai, sveikatos apsaugai ir sportui; socialinei apsaugai ir paramai; mokslui ir techninei pažangai; gamtos apsaugai, ūkio plėtojimui reguliuoti; krašto apsaugai; valstybės valdžios ir valdymo institucijoms bei teisėtvarkos įstaigoms išlaikyti; dotacijoms savivaldybių biudžetams; viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai; išoriniams valstybės ryšiams; valstybės skolos aptarnavimo išlaidoms; valstybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti; išlaidoms, patirtoms dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų taikymo, kompensuoti; kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įgyvendinti.
Taigi dėl lėšų valstybės biudžete trūkumo Biudžetinės sandaros įstatyme išvardytoms valstybės reikmėms arba kituose įstatymuose numatytoms priemonėms finansuoti 1995 m. buvo galima imti valstybinę paskolą.
1.3. Ginčijamo Vyriausybės nutarimo preambulėje nurodyta, kad Vyriausybė nutaria surengti 50 mln. litų vertės Vyriausybės paskolos obligacijų aukcioną „siekdama suteikti paramą Vakarų bankui ir „Aurabankui“ sprendžiant laikinas likvidumo problemas“.
Kaip minėta, įstatymu +Dėl Lietuvos Respublikos 1995 metų valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvų bei dotacijų patvirtinimo“ Vyriausybei buvo suteikta teisė imti valstybinę paskolą tik valstybės biudžeto deficitui finansuoti. Taigi tik šiam tikslui buvo galima rengti Vyriausybės vertybinių popierių aukcionus. Tuo tarpu atsižvelgiant į ginčijamo Vyriausybės nutarimo preambulėje suformuluotą Vyriausybės paskolos obligacijų emisijos ir aukciono tikslą darytina išvada, kad ši tikslinė valstybinė paskola nebuvo skirta valstybės biudžetui vykdyti. Kito vienaip ar kitaip suformuluoto Seimo sprendimo dėl galimybės imti tikslinę valstybinę paskolą komerciniams bankams remti tuo metu nebuvo.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad 50 mln. litų vertės Vyriausybės paskolos obligacijų emisija – tai valstybės esminis turtinis įsipareigojimas išpirkti obligacijas sumokant palūkanas. Sprendžiant šį klausimą reikėjo laikytis Konstitucijos 128 straipsnio pirmosios dalies reikalavimo. Tai reiškia, kad Vyriausybė galėjo priimti nutarimą dėl tokios Vyriausybės vertybinių popierių emisijos tik esant atitinkamam Seimo sprendimui.
Nėra pagrįstas argumentas, kad Vyriausybės teisė priimti savarankiškus sprendimus dėl valstybinės paskolos kilo iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. spalio 6 d. nutarimo „Dėl pavedimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei spręsti kai kuriuos klausimus“. Šiuo nutarimu Vyriausybei buvo pavesta „savo nutarimais sureguliuoti vertybinių popierių emisijos ir apyvartos [...] klausimus“. Tai pavedimas nustatyti atitinkamas vertybinių popierių emisijos ir apyvartos teisines taisykles. Ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu jau galiojo Konstitucijos norma dėl Vyriausybės kompetencijos valstybinės paskolos ėmimo klausimu, todėl jos nepaisymas ir išplėstas Vyriausybės kompetencijos aiškinimas vadovaujantis poįstatyminiu aktu reikštų, jog nėra paisoma Konstitucijos viršenybės teisės aktų sistemoje principo – pamatinio demokratinės teisinės valstybės reikalavimo.
Vertinant ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikimą Konstitucijos 128 straipsnio pirmajai daliai būtina atsižvelgti ir į tai, kad šios konstitucinės normos turinyje yra du svarbūs teisinio reguliavimo aspektai. Visų pirma, kaip šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau buvo minėta, konstitucinėje normoje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kad tik Seimas priimtų sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų. Vyriausybė turi teisę inicijuoti šio klausimo svarstymą Seime. Antras aspektas, kuris yra aktualus šioje byloje, yra tas, kad valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų svarstymas Seime suponuoja viešą diskusiją. Tuo tarpu Vyriausybė nesikreipė į Seimą su siūlymu spręsti tikslinės valstybinės paskolos komerciniams bankams remti klausimo ir Seimas šio klausimo nesvarstė. Toks Vyriausybės sprendimas nesiderino su viešumo principu.
Taigi ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu buvusio teisinio reguliavimo tyrimas rodo, kad Vyriausybė neturėjo teisės rengti vertybinių popierių aukcioną kitu, ne valstybės biudžeto finansavimo, tikslu. Vyriausybė, priimdama slaptą nutarimą surengti uždarą Vyriausybės paskolos obligacijų aukcioną, kad paremtų komercinius bankus, peržengė Konstitucijos suteiktas galias valstybinės paskolos ėmimo srityje ir nepaisė įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 metų valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvų bei dotacijų patvirtinimo“ nustatyto valstybinės paskolos ėmimo tikslo.
Todėl darytina išvada, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio pirmajai daliai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 metų valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvų bei dotacijų patvirtinimo“ 4 straipsniui.
2.1. Konstitucijos 128 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas.“
Turto valdymo, naudojimo, disponavimo juo teisių visuma sudaro nuosavybės teisės turinį. Minėtąja Konstitucijos norma įstatymų leidėjui pavedama įstatymu sureguliuoti valstybės nuosavybės santykius.
Valstybės nuosavybės teisė yra viešosios nuosavybės teisės rūšis. Civilinio kodekso skirsnyje „Viešoji nuosavybė“ yra įtvirtinta, kad valstybės nuosavybės teisės subjektas yra valstybė (Civilinio kodekso 97 straipsnis), o valstybės turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos (Civilinio kodekso 99 straipsnis).
Valstybinės nuosavybės, kaip viešosios nuosavybės, prigimtis lemia atitinkamą valstybės nuosavybės teises įgyvendinančių subjektų galių ribojimą. Turint galvoje tai, kad valstybė yra teisinis valstybės nuosavybės teisės subjektas, o ekonominis valstybinio turto savininkas yra visuomenė, valstybės nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama bendram (viešam) interesui. Išskirtinis vaidmuo čia tenka atstovaujamajam valstybės valdžios organui – Seimui, kuris valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato leisdamas įstatymus. Vyriausybės kompetenciją šioje srityje apibrėžia įstatymai.
2.2. Vyriausybės įstatymo 21 straipsnio 5 punkte įtvirtinta: Vyriausybė įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka valdo, naudoja valstybinį turtą ir disponuoja juo. Ši blanketinio pobūdžio norma nukreipia į įstatymus, reguliuojančius atitinkamus valstybės nuosavybės santykius.
Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas vertintinas ir pagal Valstybės iždo įstatymą. Jo nuomone, šiame nutarime įtvirtintas Vyriausybės sprendimas dėl pasiskolintų, valstybės nuosavybe tapusių lėšų panaudojimo prieštarauja Valstybės iždo įstatymo 1 straipsnio antrosios dalies reikalavimui, kad piniginiai ištekliai, kuriais disponuoja Vyriausybė, turi būti naudojami tik įstatyme nustatytiems reikalams finansuoti.
Konstitucinis Teismas, šiuo požiūriu vertindamas ginčijamą Vyriausybės nutarimą, pažymi, kad finansavimas paprastai suprantamas kaip finansinių lėšų skyrimas neatlygintinai ir negrąžintinai. Tuo tarpu Vyriausybės nutarime valstybės iždo funkcijas atliekančiai Finansų ministerijai buvo nurodyta iki 30 mln. litų, gautų už parduotas Vyriausybės obligacijas, deponuoti į Vakarų banką, šiam garantavus indėlių grąžinimą banko pastatu, o likusią gautų lėšų dalį – į „Aurabanką“. Vyriausybės nutarime taip pat nustatyta, kad lėšos nurodytuose bankuose deponuojamos ne ilgesniam kaip keturių mėnesių laikotarpiui, gaunant ne mažiau kaip 27 procentus metinių palūkanų. Pagal tą patį Vyriausybės nutarimą viršutinė metinė palūkanų normos riba išperkant obligacijas sudarė 26 procentus. Tad valstybės lėšų panaudojimas suteikiant pagalbą komerciniams bankams Vyriausybės nutarime buvo pateiktas kaip nenuostolingas valstybės iždui.
Valstybės lėšų deponavimas komerciniame banke nėra banko finansavimas, t. y. neatlygintinas ir negrąžintinas lėšų skyrimas. Todėl šiuo pagrindu ginčijamas Vyriausybės nutarimas nevertintinas. Taip pat nėra teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl šio Vyriausybės nutarimo atitikimo blanketinio pobūdžio Konstitucijos 128 straipsnio antrajai daliai.
Atsižvelgiant į šiuos argumentus darytina išvada, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Valstybės iždo įstatymo 1 straipsnio antrajai daliai, Vyriausybės įstatymo 21 straipsnio 5 punktui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
