sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto patarėjui doc. Alfonsui Vileitai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame teismo posėdyje 1997 m. balandžio 10 d. išnagrinėjo bylą Nr. 13/96 pagal pareiškėjo – Anykščių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 ir 33 straipsnių pirmosioms dalims.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Anykščių rajono apylinkės teismas 1996 m. rugpjūčio 15 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje V. Ponomariovo skundą dėl A. Dūdos paskyrimo Anykščių rajono Kurklių seniūnijos seniūnu. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas (Žin., 1995, Nr. 33-759) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 ir 33 straipsnių pirmosioms dalims.
II
Pareiškėjas nutartyje nurodė, kad Anykščių rajono savivaldybės meras 1995 m. balandžio 27 d. potvarkiu Nr. 13p-k paskyrė A. Dūdą Kurklių seniūnijos seniūnu. Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje šį mero potvarkį apskundė Anykščių rajono apylinkės teismui teigdamas, kad A. Dūda negali dirbti seniūnu, nes turi individualią įmonę, o tai prieštarauja Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punktui, kuriame nustatyta: „Valdininkui draudžiama: [...] 2) būti personalinės įmonės savininku, ūkinės bendrijos tikruoju nariu arba komanditoriumi, įsigyti arba valdyti pagal įgaliojimą daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių popierių“.
Anykščių rajono savivaldybės meras nagrinėjant bylą teisme abejojo, ar Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas atitinka Konstituciją. Savo abejones jis grindė tuo, kad minėto įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nustatyti draudimai reiškia, jog asmuo, turintis šiame punkte paminėtą turtą, negali būti valdininku, antra vertus, asmuo, dirbantis valdininku, negali turėti nurodytojo turto. Akcijos, individuali įmonė, finansiniai reikalavimai ir pan. yra toks pat turtas, kaip ir namas, automobilis ir kt. Konstitucija teikia prioritetą privačios nuosavybės teisei, asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai (46 straipsnio pirmoji dalis), laisvei pasirinkti darbą bei verslą (48 straipsnio pirmoji dalis). Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas nesiderina su Konstitucijos 23 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nuosavybė yra neliečiama; įstatymais galima nustatyti tik nuosavybės teisių apsaugą, bet ne ribojimą, o paimti nuosavybę galima tik visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant.
Anykščių rajono savivaldybės meras byloje taip pat teigė, kad minėtas Valdininkų įstatymo punktas neatitinka ir Konstitucijos 33 straipsnio pirmosios dalies nuostatų, pagal kurias piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas nustato diskriminacinius apribojimus atskirų kategorijų asmenims stoti į valstybinę tarnybą. Tai, Anykščių rajono savivaldybės mero nuomone, nesiderina ir su Konstitucijos 29 straipsnio pirmosios dalies reikalavimu, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Todėl Anykščių rajono apylinkės teismui kilo abejonių, ar Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas atitinka Konstituciją.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S. Stačiokas pateikė paaiškinimą. Jame nurodoma, kad ginčijamas įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas neabejotinai riboja valdininko nuosavybės teises. Šio punkto nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, nustatančiam, kad nuosavybė neliečiama ir nuosavybės teises saugo įstatymai. Šiuo atveju įstatymo norma reikalauja neturėti kai kurios nuosavybės arba, norint dirbti valdininku valstybės valdymo tarnyboje, atsisakyti dalies turimos nuosavybės.
Paaiškinime teigiama, kad ginčijamas Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas riboja valdininkų teisnumą, be to, valdininkai yra išskiriami iš Lietuvos Respublikos piliečių. Toks vienos gyventojų grupės teisių apribojimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui (ne tik pirmajai, bet ir antrajai jo dalims), nustatančiam, kad įstatymui visi asmenys lygūs ir negalima žmogaus teisių varžyti dėl jo socialinės padėties. Valdininkai sudaro socialinę Lietuvos visuomenės grupę, ir jų teisės neturi būti varžomos.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko paaiškinime taip pat teigiama, kad nagrinėjama Valdininkų įstatymo nuostata prieštarauja ir Konstitucijos 33 straipsnio pirmajai daliai, nustatančiai, kad piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Šis lygių sąlygų reikalavimas nepagrįstai pažeidžiamas. Asmuo, turintis personalinę įmonę ar esantis ūkinės bendrijos narys, neprivalo pats tvarkyti (valdyti) šių įmonių. Tai gali daryti samdyti valdytojai, direktoriai ir kiti darbuotojai. Tai, kad valdininkas turi akcijų, netrukdo jam atlikti darbo pareigų. Valdininkas, kuris prastai atlieka savo pareigas dėl to, kad daug laiko skiria savo turto tvarkymui, gali būti atleistas iš darbo už netinkamą pareigų atlikimą. Piktnaudžiauti tarnybine padėtimi gali ir valdininkai, kurie neturi Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nurodyto turto. Todėl būtų galima riboti valdininko teisę eiti tik tokias pareigas, atlikti tokias funkcijas, kurios konfliktuoja su valdininko turtiniais interesais, sudaro galimybę piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Už tokį piktnaudžiavimą valdininkai gali būti atleidžiami iš pareigų.
Nagrinėjant bylą teisminiame posėdyje, suinteresuoto asmens – Seimo atstovas iš esmės pakartojo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko paaiškinime išdėstytus argumentus.
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Teisingumo ministerijos sekretoriaus G. Švedo ir Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministro K. Skrebio paaiškinimai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Seimas, siekdamas sureguliuoti valstybės valdymo tarnybos santykius, 1995 m. balandžio 4 d. priėmė Valdininkų įstatymą, kuriuo apibrėžė valstybės valdymo tarnybos paskirtį, apibūdino valstybės ir savivaldybių valdininkus, nustatė priėmimo į tarnybą tvarką, valdininkų teises, pareigas ir atsakomybę, tarnybos santykių pasibaigimą.
Šiame įstatyme nustatyta, kad valstybės valdymo tarnyba yra pareigų atlikimas Seimo, Prezidento, Vyriausybės, kitose valstybės institucijose ir savivaldybių struktūriniuose padaliniuose pagal valstybės valdymo tarnybos pareigybių sąrašą. Pagal minėtą įstatymą valstybės ir savivaldybių valdininkais laikomi valstybės valdymo tarnybos tarnautojai, kurių darbas turi įtakos institucijos veiklai pagal šios institucijos kompetenciją. Taigi iš kitų darbuotojų valdininkai išsiskiria ryšio su valstybe pobūdžiu: valdininkas yra pilietis, esantis tarnybos santykiuose su viešosios valdžios, tai yra valstybės arba savivaldybės, institucijomis ir jų pavedimu vykdantis viešosios valdžios funkcijas. Valdininko tarnyba grindžiama tuo, kad jis savo veikloje viešuosius interesus turi laikyti pirmesniais už savo asmeninius, atskirų asmenų ar jų grupių, politinių partijų ar organizacijų interesus, negali prisiimti jokių įsipareigojimų kitiems asmenims, jeigu tai nesuderinama su valstybės valdymo tarnyba.
Atsižvelgiant į valstybės valdymo tarnybos pobūdį yra nustatytos valdininkų pareigos: jie turi vykdyti Vyriausybės nutarimus, kitus teisės aktus, reglamentuojančius valdininkų funkcijas; vykdyti vadovų užduotis ir pavedimus; priimti sprendimus, numatytus jų kompetenciją nustatančiuose įstatymuose bei tarnybiniuose nuostatuose, ir reikalauti, kad tie sprendimai būtų laiku ir tiksliai įvykdyti; laikytis tarnybinės etikos; nepriekaištingai ir kultūringai atlikti savo pareigas; kelti savo kvalifikaciją; saugoti norminių aktų nustatytą valstybinę ir tarnybinę paslaptį; garantuoti savo darbo viešumą, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka teikti piliečiams informaciją apie savo darbą; ginti teisėtus valstybės ir savivaldybių interesus; deklaruoti įstatymo nustatyta tvarka savo turtą ir pajamas; neužsiiminėti visuomenine ir politine veikla darbo vietoje ir darbo metu. Pagal Valdininkų įstatymą valdininkai turi teisę atsisakyti vykdyti užduotį ar pavedimą, jeigu, jų nuomone, ta užduotis ar pavedimas prieštarauja įstatymui; institucijos lėšomis 15 – 30 dienų per dvejus metus kelti kvalifikaciją ir kt.
Taigi valdininkai sudaro tokią visuomenės socialinę grupę, kurios bendrą teisinį statusą lemia valstybės valdymo tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas. Todėl neatsitiktinai, be tiesioginių valdininkų pareigų, yra nustatyti ir kai kurie jų veiklos draudimai bei ribojimai. Jie suformuluoti Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmojoje dalyje. Valdininkams draudžiama:
„1) dirbti kitose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, būti jų valdymo organų nariais (jeigu įstatymai nenumato kitaip), patarėjais, ekspertais ar konsultantais, eiti renkamas, skiriamas ar turimas pareigas, išskyrus mokslininkų ir pedagogų pareigas valstybinėse mokslo ir studijų institucijose, švietimo ir kultūros įstaigose bei gydytojų pareigas valstybinėse gydymo įstaigose; taip pat gauti kitą atlyginimą, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą [...];
2) būti personalinės įmonės savininku, ūkinės bendrijos tikruoju nariu arba komanditoriumi, įsigyti arba valdyti pagal įgaliojimą daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių popierių;
3) atstovauti kitų šalies ir užsienio valstybių įmonių, įstaigų ir organizacijų interesams ir vykti į užsienį jų kvietimu;
4) streikuoti;
5) naudotis ne tarnybos reikalams darbovietės turtu;
6) naudoti darbo laiką ir tarnybos teikiamas galimybes ne tarnybos tikslams;
7) gauti dovanas už tarnybos pareigų vykdymą, jeigu to nenumato tarptautinis protokolas.“
1. Dėl Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Konstitucijos 23 straipsniui.
1.1. Pareiškėjas teigia, kad Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nustatyti draudimai nesiderina su Konstitucijos 23 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nuosavybė yra neliečiama; įstatymais galima nustatyti tik nuosavybės teisių apsaugą, bet ne ribojimą, o paimti nuosavybę galima tik visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant. Pareiškėjo teiginys grindžiamas tuo, kad akcijos, individuali įmonė, finansiniai reikalavimai yra toks pat turtas, kaip ir namas, automobilis ir kt. Jo nuomone, Konstitucija teikia prioritetą privačios nuosavybės teisei, asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai, taip pat laisvei pasirinkti darbą bei verslą.
1.2. Konstitucijos 23 straipsnyje yra nustatyta:
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“
Konstitucinėms nuostatoms „Nuosavybė neliečiama“ ir „Nuosavybės teises saugo įstatymai“ įgyvendinti yra sukurta ištisa civilinės, administracinės, baudžiamosios ir kitų teisės šakų įstatymų sistema. Teisės normose yra ne tik įtvirtinta savininko teisė turtą valdyti, naudotis bei disponuoti juo, bet ir saugomos šios subjektinės teisės bei teisėti interesai.
Pabrėžiant nuosavybės konstitucinę apsaugą, kartu reikia turėti omenyje ir tai, kad nuosavybės neliečiamumo principas neturi būti traktuojamas kaip absoliutus. Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime yra pažymėta, kad „nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“. Būtinybė riboti subjektines savininko nuosavybės teises gali išplaukti iš paties asmens veiksmų, iš sutarčių, valstybės tarptautinių įsipareigojimų. Tokį apribojimą gali sąlygoti ir turto pobūdis ar visuomenei svarbus interesas. Valstybinės tarnybos ir valdininko specifinis statusas taip pat gali būti tam tikrų ribojimų prielaida. Tačiau ribojimai turi būti nustatyti įstatymu, ir jie leidžiami tik tuomet, kai neprieštarauja Konstitucijai.
Galima daryti prielaidą, kad Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nustatytais draudimais valdininkui būti personalinės įmonės savininku, ūkinės bendrijos tikruoju nariu arba komanditoriumi, įsigyti daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių popierių buvo siekiama visuomeniškai reikšmingo prevencinio tikslo – užkirsti kelią tam, kad valdininkas tarnybinę padėtį ir darbo laiką naudotų verslo ar kitiems asmeniniams interesams.
Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Tačiau pažymint, jog viešasis interesas valstybės valdymo tarnybos santykiuose yra dominuojantis, reikia atsižvelgti į tai, kad socialiniu požiūriu tiek viešasis interesas, tiek asmens teisės į nuosavybę yra konstitucinės vertybės. Todėl kai šios vertybės valstybės tarnybos santykiuose susiduria ir tenkinant viešąjį interesą yra ribojamos asmens turtinės teisės, nepakanka pripažinti vien turtinių teisių ribojimų galimybę. Svarbu įvertinti ir tai, kokiu mastu šie ribojimai daro poveikį aukščiau nurodytoms vertybėms. Kitaip tariant, būtina atsižvelgti į pačių ribojimų pobūdį bei mastą ir šiuo požiūriu įvertinti jų pagrįstumą.
Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime, remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir Europos žmogaus teisių teismo praktika, yra konstatavęs, kad žmogaus teisių ir laisvių apribojimai yra galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluotos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje numatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas. Ieškant atsakymo į klausimą, ar konkretus ribojimas yra būtinai reikalingas demokratinėje visuomenėje, pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus bei paskirtį, o antra, nustatyti, ar ribojimo priemonės proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.
1.3. Pagal Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nustatytus draudimus valdininkas negali būti personalinės įmonės savininkas. Tai reiškia, kad būdamas valstybinės tarnybos santykiuose jis negali ne tik turėti personalinės įmonės kaip privačios nuosavybės (t. y. būti jos savininku), bet ir pirkti, paveldėti ar kitokiu būdu įsigyti personalinės įmonės. Valdininkas taip pat negali būti ūkinės bendrijos tikrasis narys arba komanditorius. Tai reiškia, kad jis negali turėti turto dalies tikrojoje ūkinėje ir komanditinėje (pasitikėjimo) ūkinėje bendrijoje. Taigi nurodytais draudimais faktiškai yra pažeidžiama konkrečių subjektų teisė į nuosavybę, į tam tikros rūšies objektus. Be to, valdininkui draudžiama įsigyti daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių popierių (akcijų ir kt.). Ši nuostata taip pat iš esmės riboja teisę į nuosavybę.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nustatytas draudimas valdininkui būti personalinės įmonės savininku, draudimas būti ūkinės bendrijos tikruoju nariu arba komanditoriumi, taip pat draudimas įsigyti daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių popierių prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nustatytas draudimas valdyti pagal įgaliojimą daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių popierių yra iš principo kitokio pobūdžio. Šiuo konkrečiu atveju valdininkui draudžiama valdyti pagal įgaliojimą tam tikrą turtą, t. y. valdyti kito asmens nuosavybę, o tai nereiškia valdininko teisės į nuosavybę paneigimo. Todėl minėtas draudimas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
2. Dėl Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies
2 punkto atitikimo Konstitucijos 29 ir 33 straipsnių pirmosioms dalims.
2.1. Pareiškėjas teigia, kad Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas neatitinka Konstitucijos 33 straipsnio pirmosios dalies nuostatų, pagal kurias piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Pareiškėjo nuomone, šiame Valdininkų įstatymo punkte yra nustatyti diskriminaciniai apribojimai tam tikrų kategorijų asmenims stoti į valstybinę tarnybą, o tai nesiderina ir su Konstitucijos 29 straipsnio pirmosios dalies reikalavimu, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys turi būti lygūs.
2.2. Konstitucijos 29 straipsnyje suformuluotas bendras asmenų lygybės principas:
„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“
Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Šis principas atsispindi ir Konstitucijos 33 straipsnio pirmojoje dalyje, nustatančioje piliečių teisę vienodomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.
Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, tai yra esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones pagal jų statusą.
Ribojimai asmens ar asmenų grupės atžvilgiu yra įvairūs ir paprastai nustatomi dėl dviejų priežasčių: dėl objektyvių skirtumų (lytis, amžius ir kt.) arba dėl to, kad to reikalauja visuomenės interesai (pvz., pilietybė). Būtina pažymėti, kad sąvoka „visuomenės interesai“, taigi ir valstybinės tarnybos sąlygos, įvairiose valstybėse suprantami įvairiai. Europos žmogaus teisių teismo nutarimuose yra pažymėta, kad sąvoka „visuomenės interesai“ yra neišvengiamai plati. Teismas, suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, atsižvelgs į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti (bylos James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1986 m.), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987 m.)). Tai reiškia, kad įstatymų leidžiamajai valdžiai yra suteikta teisė nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santykiuose, o sprendimai dėl viešojo intereso apibrėžimo ir jo patenkinimo būdo turi būti realiai pagrįsti ir teisėti.
Viešasis interesas valstybinės tarnybos santykiuose bendriausia prasme apibūdintas Konstitucijos 5 straipsnio trečiosios dalies nuostatoje „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Tai reiškia, kad valstybės ir savivaldybių tarnautojai vykdo specifines funkcijas, priklausomas nuo valstybės valdymo tarnybos paskirties. Kad galėtų šias funkcijas tinkamai vykdyti, pilietis, stojantis į valstybės valdymo tarnybą, turi atitikti įstatymų nustatytas sąlygas. Pagal Valdininkų įstatymo 9 straipsnį į valstybės valdymo tarnybą priimami Lietuvos Respublikos piliečiai, mokantys valstybinę kalbą ir atitinkantys kitus, jų pareigoms nustatytus, kvalifikacinius reikalavimus. Įstatyme taip pat nustatyta, kad valstybės valdymo tarnyboje negali dirbti asmenys, teisti už sunkius nusikaltimus, nusikaltimus valstybės tarnybai, taip pat asmenys, kuriuos sieja artimi giminystės ar svainystės ryšiai, jeigu jų tarnyba yra susijusi su vieno iš jų tiesioginiu pavaldumu kitam arba su vieno teise kontroliuoti kitą.
Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmojoje dalyje yra suformuluoti ir specialūs draudimai, kurie savo pobūdžiu skiriasi nuo aukščiau išvardytų bendrųjų reikalavimų ir draudimų. Ginčijamame minėto įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte įtvirtinti draudimai leidžia daryti prielaidą, kad norintis stoti į valstybės valdymo tarnybą personalinės įmonės savininkas, ūkinės bendrijos tikrasis narys arba komanditorius, taip pat asmuo, įsigijęs daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių popierių, privalo riboti savo turtines teises. Taigi ginčijama teisės norma piliečiai yra diferencijuojami į 1) neturinčius šio įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nurodyto turto ir galinčius stoti į Lietuvos Respublikos valstybės valdymo tarnybą (jeigu jie atitinka kitas įstatymo keliamas sąlygas) ir 2) turinčius 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte išvardytą turtą. Pastarieji piliečiai vienodas su kitais galimybes stoti į valstybinę tarnybą įgyja tik tuomet, kai šio turto atsisako arba jį apriboja iki įstatymo numatyto dydžio.
Konstitucijos 33 straipsnio pirmosios dalies norma, kad piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, negali būti paneigiama Konstitucijai prieštaraujančiomis teisinėmis nuostatomis. Tačiau dėl Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto nustatytų draudimų (išskyrus šio punkto draudimą dėl vertybinių popierių valdymo pagal įgaliojimą) pilietis, siekiantis įgyvendinti Konstitucijos 33 straipsnio pirmąja dalimi jam suteiktą teisę, privalo paneigti kitą savo konstitucinę teisę – teisę į nuosavybę.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime jau konstatavo, kad Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nustatytas draudimas valdininkui būti personalinės įmonės savininku, draudimas būti ūkinės bendrijos tikruoju nariu arba komanditoriumi, taip pat draudimas įsigyti daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių popierių prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į išdėstytus motyvus, taip pat į tai, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, Konstitucinis Teismas daro išvadą, jog minėto įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nustatytas draudimas valdininkui būti personalinės įmonės savininku, draudimas būti ūkinės bendrijos tikruoju nariu arba komanditoriumi, taip pat draudimas įsigyti daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių popierių prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai ir 33 straipsnio pirmajai daliai.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pažymėjo, kad Valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nustatytas draudimas valdyti pagal įgaliojimą daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių popierių neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, kadangi šiuo atveju valdininkas valdo ne savo, o kito asmens nuosavybę. Įstatymų leidėjas, vadovaudamasis viešuoju interesu, gali nustatyti Konstitucijai neprieštaraujančias valstybės valdymo tarnybos sąlygas. Taigi darytina išvada, kad minėtas draudimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai ir 33 straipsnio pirmajai daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
