Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimo "Dėl Seimo nutarimo "Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo" pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo" atitikimo Konstitucijai

I

Seimas 1996 m. gruodžio 5 d. priėmė nutarimą „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ (Žin., 1996, Nr. 120-2820; toliau nutarime – ginčijamas Seimo nutarimas). Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu (1996 m. gruodžio 5 d.), Seimas pripažino netekusiu galios Seimo nutarimą „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“, pavedė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui iki 1996 m. gruodžio 31 d. organizuoti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymą ir nustatė, kad nutarimas įsigalioja nuo jo priėmimo.

II

III

1.1. Seimas 1996 m. liepos 2 d. priėmė Visuomenės informavimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad jis nustato viešosios informacijos gavimo, parengimo, platinimo tvarką ir viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų ir žurnalistų teises bei atsakomybę.

Įstatymo 29 straipsnio trečiojoje dalyje buvo nustatyti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo organų sudarymo principai ir tvarka. Joje nurodoma: „Aukščiausiasis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo organas yra taryba, sudaroma 3 m. iš 13 asmenų. 3 narius skiria Respublikos Prezidentas, 4 – Seimas, 6 nariai skiriami burtų keliu po 1 iš Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų draugijos, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Lietuvos teatro sąjungos, Lietuvos kompozitorių sąjungos, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos architektų sąjungos. Po 3 metų 6 parinktų organizacijų atstovai burtų keliu pakeičiami 3 organizacijų, kurių nebuvo taryboje pirmosios kadencijos metu, atstovais.“

Seimas 1996 m. spalio 8 d. priėmė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą. Šio įstatymo 8 straipsnio pirmojoje dalyje buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo organai yra Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryba ir administracija. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryba yra sudaroma Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio nustatyta tvarka.

Seimas 1996 m. lapkričio 5 d., vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsniu ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8 straipsniu, priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“, kuriuo paskyrė 4 Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narius. Įstatymo nustatyta tvarka buvo paskirti ir kiti tarybos nariai. Taigi įgyvendinant Visuomenės informavimo įstatymo ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo normas buvo sudarytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo organas – taryba.

1.2. Naujos kadencijos Seimas 1996 m. gruodžio 5 d. priėmė Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė 29 straipsnio trečiąją dalį ir išdėstė ją taip: „Aukščiausiasis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo organas yra taryba, sudaroma 3 metams iš 15 asmenų. Savo atstovus į Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybą deleguoja šios meno kūrėjų bei visuomenės organizacijos: Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvių kalbos draugija, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacija, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos Respublikos piliečių chartija, Lietuvos šeimos centras, Lietuvos teatro sąjunga, Lietuvos teisininkų draugija, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos žurnalistų sąjunga. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymą organizuoja Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas.“

Šiuo įstatymo pakeitimu nustatyti kiti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo principai ir kita tvarka, negu buvo numatyta ankstesnėje Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio trečiosios dalies normoje.

Seimas tą pačią dieną, t. y. 1996 m. gruodžio 5 d., priėmė nutarimą „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“. Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu (1996 m. gruodžio 5 d.), Seimas pripažino netekusiu galios Seimo 1996 m. lapkričio 5 d. nutarimą „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“, pavedė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui organizuoti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymą iki 1996 m. gruodžio 31 d. ir nustatė, kad nutarimas įsigalioja nuo jo priėmimo.

Seimas 1996 m. gruodžio 12 d. priėmė Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsnyje nustatė, kad „įsigaliojus 1996 m. gruodžio 5 d. priimtam Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymui [...], anksčiau Respublikos Prezidento ir Seimo paskirtų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių įgaliojimai nutrūksta“.

2.1. Konstitucijos 70 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. Šiai konstitucinei nuostatai įgyvendinti Seimas 1993 m. balandžio 6 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“. Šio įstatymo 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas „Valstybės žiniose“. Paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena, kuri nurodoma kiekvieno leidinio pirmajame puslapyje. Įstatymo 4 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. Minėto įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose aktuose nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.

Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Konstitucijos 71 straipsnio pirmąja dalimi, Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. priimto Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo nepasirašė ir 1996 m. gruodžio 10 d. dekretu su pataisomis grąžino Seimui pakartotinai svarstyti. Seimas, 1996 m. gruodžio 12 d. posėdyje apsvarstęs Respublikos Prezidento dekretu siūlomas minėto įstatymo pataisas, joms nepritarė ir pakartotinai priėmė Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymą.

Respublikos Prezidentas šį įstatymą pasirašė ir jį oficialiai paskelbė 1996 m. gruodžio 14 d. „Valstybės žiniose“. Seimo pakartotinai priimtas įstatymas įsigaliojo 1996 m. gruodžio 14 d.

2.2. Teisės doktrinoje yra visuotinai pripažinta, kad teisės aktai skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus.

Nagrinėjamos bylos požiūriu svarbu nustatyti įstatymų ir kitų Seimo priimtų teisės aktų vietą teisės sistemoje bei savitarpio sąveiką.

Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Šis pamatinis konstitucinis principas nusako Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Be to, Konstitucija įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą.

Poįstatyminiai aktai, tarp jų ir Konstitucijos 70 straipsnio antrojoje dalyje minimi kiti Seimo priimti aktai, paprastai skiriami įstatymams įgyvendinti, todėl jie leidžiami remiantis galiojančiais įstatymais ir negali jiems prieštarauti. Taigi visi teisės aktai turi būti teisėti: įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai teisės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Teisės aktų teisėtumo principui įgyvendinti valstybių praktikoje naudojami konstitucinės justicijos ir administracinės justicijos institutai.

Konstitucinis Teismas 1994 m. sausio 19 d. nutarime yra konstatavęs: „Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti, t. y. turi būti poįstatyminiai. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo.“

Reikalavimai poįstatyminiam aktui yra privalomi ir Konstitucijos 70 straipsnio antrojoje dalyje nurodytiems kitiems Seimo aktams. Šie aktai, vadovaujantis bendraisiais teisės aktų teorijos pagrindais, negali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams, o juo labiau negali keisti įstatymų normų, jų turinio. Tai yra viena svarbiausių teisės sistemos kūrimo ir vidinio suderinamumo taisyklių.

Konstitucijos 5 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad „valdžios galias riboja Konstitucija“. Tai reiškia, kad Seimas, atstovaudamas tautai, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas yra savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija bei įstatymai. Neginčytina Seimo prerogatyva yra priimti, pakeisti, papildyti bei pripažinti netekusiais galios galiojančius įstatymus ir poįstatyminius aktus, tačiau tik laikantis Konstitucijoje nustatytos tvarkos ir visuotinai pripažintų teisės aktų suderinamumo principų.

Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime aiškinama: „Įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas. Tik pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita stadija. Minėta nuosekli įstatymų leidybos proceso stadijų seka iš esmės yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas – 68 straipsnyje, įstatymų priėmimas – 69 straipsnyje, įstatymų promulgavimas ir įsigaliojimas – 70-72 straipsniuose.“ Taigi reguliuojant įstatymų leidybos procesą siekiama ir teisės sistemos grandžių darnumo, ir įgyvendinti teisėtumo principą teisės aktų leidyboje. Įstatymų leidybos proceso taisyklės yra svarbios ir nagrinėjamos bylos kontekste.

3. Pareiškėjas ginčija Seimo nutarimo +Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ atitikimą Konstitucijai nurodydamas, kad Konstitucijos 69 straipsnyje nustatyta, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, 70 straipsnyje nustatyta įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų įsigaliojimo tvarka, o 7 straipsnio antrojoje dalyje – kad galioja tik paskelbti įstatymai. Be to, pareiškėjas teigia, kad ginčijamo nutarimo preambulėje nurodoma, jog Seimas šį nutarimą priėmė vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris nutarimo priėmimo dieną dar nebuvo nei Respublikos Prezidento pasirašytas, nei paskelbtas.

Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad ginčijamas Seimo nutarimas pagal savo teisinę prigimtį ir turinį yra poįstatyminis teisės aktas, kuris skirtas Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymui įgyvendinti. Minėtas Seimo nutarimas, kaip nurodyta jo 3 straipsnyje, įsigaliojo nuo jo priėmimo, t. y. 1996 m. gruodžio 5 d.

Tačiau ginčijamo Seimo nutarimo įsigaliojimo dieną dar nebuvo įsigaliojęs 1996 m. gruodžio 5 d. priimtas Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymas. Tą dieną galiojo Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio trečioji dalis (1996 m. liepos 2 d. redakcija), kuria buvo nustatyti kiti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo principai bei tvarka. Taigi ginčijamas Seimo nutarimas prieštaravo galiojančiam įstatymui. Kita vertus, šiuo Seimo nutarimu buvo įgyvendinamas dar neįsigaliojęs įstatymas.

Suinteresuoto asmens atstovų teiginys, kad ginčijamo Seimo nutarimo preambulėje esantis nurodymas, jog „Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu (1996 m. gruodžio 5 d.)“, neturi teisinių pasekmių, nėra pagrįstas.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad šiuo atveju preambulėje esanti nuoroda rodo, kokiu įstatymu remiantis buvo priimtas minėtas poįstatyminis aktas bei kokioms įstatymo nuostatoms įgyvendinti jis yra skirtas. Galima konstatuoti, kad preambulė atitinka ir ginčijamo nutarimo turinį. Vadinasi, ginčijamu Seimo nutarimu buvo įgyvendinamos dar neįsigaliojusio įstatymo nuostatos dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo, kurios iš esmės skyrėsi nuo tuo metu galiojusio įstatymo.

Konstitucinis Teismas akcentuoja, kad teisminiame posėdyje suinteresuoto asmens atstovų pareikšta nuomonė, jog įstatymo ir ginčijamo Seimo nutarimo sąveikos problema yra tik „Seimo autokontrolės“ problema arba kad tai yra tik „techninė klaida“, nėra paremta nei konstituciniais principais ir normomis, nei teisės aktų hierarchine tarpusavio priklausomybe ir sąveika. Pažymėtina ir tai, kad suinteresuoto asmens atstovai teisminiame posėdyje savo paaiškinimais pripažino, jog ginčijamas Seimo nutarimas yra poįstatyminis teisės taikymo aktas ir, kaip visi tokio pobūdžio aktai, turi atitikti įstatymus.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, 1996 m. gruodžio 12 d. Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymu buvo legalizuotas ginčijamas Seimo nutarimas.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad minėto įstatymo priėmimu negalėjo būti legalizuotas ginčijamas Seimo nutarimas, nes šis įstatymas Respublikos Prezidento buvo pasirašytas ir „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 1996 m. gruodžio 14 d., t. y. po to, kai ginčijamas Seimo nutarimas jau buvo sukėlęs atitinkamas teisines pasekmes. Be to, Konstitucijoje nėra numatyta nei galimybės, nei būdų legalizuoti teisės aktą, kuris neatitinka įstatymų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamas Seimo nutarimas iš tikrųjų reiškė teisės aktų leidybos konstitucinių principų pažeidimą, todėl jis neatitinka Konstitucijos 7 straipsnio antrosios dalies ir 70 straipsnio pirmosios dalies.

Pareiškėjo prašymas vertinti ginčijamą Seimo nutarimą kaip prieštaraujantį Konstitucijos 69 straipsnio pirmajai daliai neturi pagrindo. Ginčijamas Seimo nutarimas yra poįstatyminis teisės aktas, tuo tarpu Konstitucijos 69 straipsnio pirmoji dalis skirta įstatymų priėmimo procedūrai reglamentuoti.

4. Pareiškėjas – Seimo narių grupė savo kreipimesi į Konstitucinį Teismą nurodo, jog ginčijamo Seimo nutarimo priėmimas reiškė Seimo paskirtų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių atleidimą iš pareigų. Toks klausimas, pareiškėjo nuomone, paprastai sprendžiamas Seimo nutarimu dėl atitinkamų pareigūnų ar vadovų atleidimo. Pareiškėjas taip pat teigė, kad ginčijamo Seimo nutarimo priėmimo metu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nebuvo numatyta teisinių pagrindų, kuriais remiantis buvo galima atleisti iš pareigų minėtuosius tarybos narius. Taigi, pareiškėjo nuomone, ginčijamo Seimo nutarimo dalis, susijusi su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių atleidimu iš pareigų, prieštarauja ir Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktui.

Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas ginčijamo Seimo nutarimo atitikimą Konstitucijai šiuo aspektu, atsižvelgia į tai, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių atleidimo iš užimamų pareigų klausimai reglamentuojami konkrečiuose įstatymuose.

Pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo principai ir tvarka, kaip jau minėta, buvo nustatyti 1996 m. liepos 2 d. Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnyje. Tarybos narių atšaukimas iš pareigų buvo reglamentuojamas 1996 m. spalio 8 d. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme. Šio įstatymo 8 straipsnio ketvirtojoje dalyje buvo nustatyta, kad tarybos nariai negali būti atšaukti iš pareigų, kol nesibaigė jų paskyrimo laikotarpis, išskyrus jeigu tarybos narys:

„1) pats atsisako dalyvauti tarybos darbe;

2) be pateisinamos priežasties daugiau kaip 3 mėnesius nedalyvauja tarybos darbe;

3) padarė nusikaltimą ir yra teismo nuteistas;

4) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės“.

Įstatymo 8 straipsnio penktojoje dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai taryboje atsiranda laisva vieta, tarybos pirmininkas kreipiasi į instituciją, delegavusią trūkstamą tarybos narį, su prašymu paskirti naują tarybos narį darbui iki tarybos kadencijos pabaigos.

Apibūdinant Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme suformuluotus teisinius pagrindus, kuriais remiantis galėjo nutrūkti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių įgaliojimai, darytinos tokios išvados. Pirma, tarybos narius galima atšaukti iš pareigų tik įstatyme numatytais pagrindais. Antra, įstatyme numatyti tarybos narių atšaukimo iš pareigų pagrindai remiasi kriterijais, kurie susiję su paties tarybos nario valia, arba objektyviais teisiniais faktais, kurie gali būti vertinami kaip suprantamos priežastys atšaukti iš pareigų tarybos narį.

Taigi įstatyme nustatyti tarybos nario teisinio statuso ypatumai (atšaukimo iš pareigų teisinė apsauga) remiasi tiek Visuomenės informavimo įstatyme, tiek Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme įtvirtintu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos autonomiškumu.

Įstatymais įtvirtinus Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos savarankiškumą ir jos plačius įgaliojimus valdyti radiją ir televiziją, kartu buvo nustatyta ir atitinkama Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinio direktoriaus rinkimo tvarka. Seimas atsisakė valstybės institucijų įtakos skiriant šį pareigūną ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio antrojoje dalyje nustatė, kad generalinis direktorius renkamas 5 metams viešo konkurso tvarka ir tvirtinamas taryboje, jeigu už jo kandidatūrą balsuoja ne mažiau kaip pusė tarybos narių, o negavus tokio balsų skaičiaus, rengiamas naujas konkursas. Įstatymais numatyta ir speciali generalinio direktoriaus atleidimo iš pareigų nesibaigus jo įgaliojimų laikui tvarka: jis atleidžiamas, jeigu už tai balsuoja ne mažiau kaip 8 tarybos nariai. Šių normų iš esmės nepakeitė Seimo priimtas 1996 m. gruodžio 5 d. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4, 8, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, išskyrus generalinio direktoriaus kadencijos terminą, t. y. dabar jis renkamas 3 metams.

Seimas 1996 m. gruodžio 12 d. priėmė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą. Šiuo įstatymu, be anksčiau įstatyme numatytų tarybos narių atšaukimo iš pareigų pagrindų, buvo numatyta nauja teisinė vada, ir ji suformuluota taip: „[...] pakinta tarybos nario paskyrimo įstatyminis pagrindas“. Tą pačią dieną, t. y. gruodžio 12 d., Seimas taip pat priėmė Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kuriuo nustatė, kad įsigaliojus 1996 m. gruodžio 5 d. priimtam Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymui, anksčiau Respublikos Prezidento ir Seimo paskirtų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių įgaliojimai nutrūksta. Taigi minėti įstatymai yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą sąlygoja: pirmajame buvo numatytas papildomas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių atleidimo iš pareigų teisinis pagrindas, o antrajame nustatyta, kad anksčiau paskirtų tarybos narių įgaliojimai nutrūksta.

Konstitucinis Teismas akcentuoja tai, kad ginčijamas Seimo nutarimas sukėlė teisines pasekmes – pripažintas netekusiu galios Seimo 1996 m. lapkričio 5 d. nutarimas, kuriuo buvo paskirti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos nariai. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui buvo pavesta organizuoti naujos tarybos sudarymą. Nutarimas įsigaliojo nuo jo priėmimo – 1996 m. gruodžio 5 d., t. y. kai dar nebuvo įstatyminio pagrindo tarybos nariams atšaukti. Tik 1996 m. gruodžio 12 d. buvo priimtas įstatymas, kuriame buvo numatytas naujas atšaukimo pagrindas – kai +pakinta tarybos nario paskyrimo įstatyminis pagrindas“. Ši teisės norma įstatymo nustatyta tvarka įsigaliojo 1996 m. gruodžio 14 d. Taigi ginčijamu Seimo nutarimu, dar neįsigaliojus tarybos narių atšaukimo iš pareigų naujiems pagrindams, buvo realizuojamos neįsigaliojusio įstatymo normos.

Atsižvelgiant į konstitucinį principą, jog Konstitucija yra vientisas aktas, ir į išdėstytus motyvus bei argumentus, darytina išvada, kad ginčijamas Seimo nutarimas neatitinka Konstitucijos 70 straipsnio pirmosios dalies.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas