Europos konvencija dėl gyvūnų apsaugos tarptautinio vežimo metu

a) naminių neporakanopių ir naminių galvijų, avių, ožkų ir kiaulių rūšių gyvūnų (II skyrius);

b) naminių paukščių ir naminių triušių (III skyrius);

c) naminių šunų ir naminių kačių (IV skyrius);

d) kitų žinduolių ir paukščių (V skyrius);

e) šaltakraujų gyvūnų (VI skyrius).

1. Prieš gyvūnus pakraunant vežti iš vienos valstybės į kitą, juos apžiūri eksportuojančios valstybės įgaliotas veterinarijos pareigūnas, kuris įsitikina, kad jie tinkami vežti. Šioje Konvencijoje įgaliotas veterinarijos pareigūnas – tai kompetentingos institucijos paskirtas veterinarijos pareigūnas.

2. Pakraunama vadovaujantis įgalioto veterinarijos pareigūno nurodymais.

3. Įgaliotas veterinarijos pareigūnas išduoda pažymą, kurioje apibūdina gyvūnus, pažymi, kad jie tinkami vežti, ir, jei galima, įrašo naudojamos transporto priemonės registracijos numerį ir rūšį.

4. Tam tikrais atitinkamų Susitariančiųjų Šalių susitarimu nustatytais atvejais šio straipsnio nuostatos gali būti netaikomos.

Gyvūnai, kurie vežant gali atsivesti jauniklių arba jų atsivedė anksčiau kaip prieš 48 valandas, laikomi netinkamais vežti.

Eksportuojančios valstybės, tranzito valstybės arba importuojančios valstybės įgaliotas veterinarijos pareigūnas savo paties nustatytoje vietoje gali nurodyti poilsio laiką, per kurį gyvūnams teikiama reikiama priežiūra.

1. Gyvūnams suteikiama pakankamai erdvės ir, jeigu specialios sąlygos nereikalauja kitaip, vietos atsigulti.

2. Transporto priemonės ir konteineriai turi būti įrengti taip, kad apsaugotų gyvūnus nuo nepalankių oro sąlygų ir ryškių klimato sąlygų pasikeitimų. Vėdinimas ir oro erdvė pritaikomi atsižvelgiant į vežimo sąlygas ir turi būti tinkami vežamų gyvūnų rūšiai.

3. Konteineriai, kuriuose vežami gyvūnai, žymimi simboliu, rodančiu gyvų gyvūnų buvimą, ir vertikalią padėtį žyminčiu ženklu. Konteineriai turi būti lengvai išvalomi, sukonstruoti taip, kad gyvūnai negalėtų ištrūkti, ir įrengti taip, kad būtų gyvūnams saugūs. Konteineriai taip pat turi būti tinkami gyvūnams apžiūrėti bei prižiūrėti ir sustatomi taip, kad nekliudytų vėdinti. Vežant ir kraunant konteineriai visada turi būti vertikaliai ir turi būti saugomi nuo didelio trankymo ar kratymo.

4. Vežant gyvūnus, tinkamais laiko tarpais jie girdomi ir tinkamai šeriami. Gyvūnai ilgiau kaip 24 valandas nepaliekami negirdyti ir nešerti. Tačiau šis laiko tarpas gali būti ilgesnis, jei kelionė į paskirties vietą, kurioje gyvūnai iškraunami, gali būti atlikta per protingos trukmės laiką.

5. Neporakanopiai vežami su apynasriais ir pavadžiais. Ši nuostata gali būti netaikoma neprajodinėtiems gyvūnams.

6. Jei gyvūnai rišami, virvės ar kiti naudojami pasaitai turi būti pakankamai stiprūs, kad nenutrūktų vežant normaliomis sąlygomis, ir pakankamai ilgi, kad netrukdytų gyvūnams prireikus atsigulti, ėsti ir gerti. Galvijai už ragų nerišami.

7. Neporakanopių, jei jie vežami ne atskiruose aptvaruose, užpakalinės kojos turi būti nekaustytos.

8. Buliai vyresni negu 18 mėnesių turėtų būti rišami. Jie turi turėti į nosį įvertą žiedą, naudojamą tik tam, kad juos būtų galima vesti.

1. Kai tuo pačiu vagonu, kelių transporto priemone, laivu ar orlaiviu vežami įvairių rūšių gyvūnai, jie atskiriami pagal rūšis. Be to, imamasi priemonių, kad būtų išvengta priešiškų reakcijų, kurios galėtų kilti dėl to, kad ta pačia važta vežamos natūraliai viena kitai priešiškos rūšys. Tuo pačiu vagonu, kelių transporto priemone, laivu ar orlaiviu vežant įvairaus amžiaus gyvūnus, suaugę gyvūnai atskiriami nuo jauniklių, tačiau šis apribojimas netaikomas patelėms, vežamoms su žindomais jaunikliais. Kai vežami galvijai, neporakanopiai ir kiaulės, subrendę nekastruoti patinai atskiriami nuo patelių. Suaugę kuiliai taip pat atskiriami vienas nuo kito; tai taikoma ir eržilams.

2. Patalpų skyriuose, kuriuose vežami gyvūnai, neturi būti kraunami kroviniai, kurie galėtų pabloginti gyvūnų gerovę.

Gyvūnams pakrauti ir iškrauti naudojama tinkama įranga, tokia kaip: tilteliai, rampos ar varymo takai. Tokios įrangos grindų danga turi būti sukonstruota taip, kad ant jos nebūtų slidu, o įranga, jei reikia, turėtų šoninius aptvarus. Pakraunant ir iškraunant gyvūnai nekeliami už galvos, ragų ar kojų.

Vagonų, kelių transporto priemonių, laivų, orlaivių arba konteinerių grindys turi būti pakankamai tvirtos, kad išlaikytų vežamų gyvūnų svorį, gerai suleistos ir sukonstruotos taip, kad ant jų nebūtų slidu. Ant grindų turi būti pakankamai pakratų išmatoms absorbuoti arba jos gali būti tvarkomos kitu būdu, kuris turi bent tuos pačius privalumus.

Kad būtų užtikrinta reikiama priežiūra vežant gyvūnus, gyvulių važtas lydi palydovas, išskyrus atvejus:

1. Palydovas arba siuntėjo atstovas prižiūri gyvulius, juos šeria ir girdo bei prireikus melžia.

2. Melžiamosios karvės melžiamos ne rečiau kaip kas 12 valandų.

3. Kad palydovas galėtų teikti šią priežiūrą, jis prireikus turi turėti atitinkamas apšvietimo priemones.

Jei gyvūnai vežami suserga arba susižaloja, jie kuo skubiau veterinarijos gydytojo apžiūrimi ir prireikus skerdžiami taip, kad gyvūnai išvengtų nereikalingų kančių.

Gyvūnai kraunami į vagonus, kelių transporto priemones, laivus, orlaivius arba konteinerius, kurie buvo gerai išvalyti. Gaišenos, pakratai ir išmatos kuo greičiau pašalinami.

Į paskirties vietą gyvūnai vežami kuo greičiau ir sulaikymai, ypač perkrovimo ir rūšiavimo stotyse, turi būti kiek įmanoma trumpesni.

Kad būtų galima kuo greičiau atlikti importo ir tranzito formalumus, apie gyvūnų važtas kuo anksčiau pranešama kontrolės postams. Atliekant tokius formalumus, pirmenybė turėtų būti teikiama gyvūnų važtoms.

Postuose, kuriuose atliekama sanitarinė kontrolė ir gyvūnai reguliariai atvežami dideliais kiekiais, sudaromos sąlygos gyvuliams pailsėti, juos pašerti ir pagirdyti.

Kiekvienas geležinkelio vagonas, kuriame vežami gyvūnai, žymimas gyvų gyvūnų simboliu. Jei nėra specialiai gyvūnams vežti pritaikytų vagonų, gyvūnai vežami dengtuose vagonuose, kurie gali riedėti dideliu greičiu ir kuriuose yra įrengtos pakankamai didelės vėdinimo angos. Jie turi būti sukonstruoti taip, kad gyvūnai negalėtų ištrūkti ir būtų saugūs. Vidinės vagonų sienos turi būti medinės ar iš kitokios tinkamos lygaus paviršiaus medžiagos ir turėti tinkamame aukštyje įtaisytus žiedus arba barjerus, prie kurių gyvūnai galėtų būti rišami.

Neporakanopiai rišami taip, kad jie visi žiūrėtų į tą pačią transporto priemonės pusę arba vieni į kitus. Jauni neprajodinėti gyvuliai nerišami.

Stambūs gyvūnai pakraunami taip, kad palydovas galėtų tarp jų judėti.

Kai pagal 7 straipsnio nuostatas gyvūnus reikia atskirti, tai gali būti daroma arba juos rišant skirtingose vagono dalyse, jei yra vietos, arba atskiriant tinkamomis pertvaromis.

Formuojant traukinio sąstatą ir atliekant visus kitus vagonų manevrus, imamasi visų atsargumo priemonių, kad vagonai su gyvūnais nebūtų smarkiai trankomi.

Gyvūnai vežami jų rūšis atitinkančiuose konteineriuose arba aptvaruose. Šiuos reikalavimus galima keisti, jei jie uždaromi kitaip, kad nebūtų visiškai palaidi.

Imamasi atsargumo priemonių, kad orlaivyje būtų išvengta per aukštos ar žemos temperatūros atsižvelgiant į gyvūnų rūšis. Be to, turi būti vengiama didelių oro slėgio svyravimų.

Krovininiuose orlaiviuose vežamas kompetentingos institucijos patvirtintas įrankis priverstiniam gyvūnų skerdimui.

Naminių paukščių ir naminių triušių vežimui mutatatis mutandis taikomos šios II skyriaus nuostatos: 6 straipsnio 1–3 dalys, 7, 13–17 straipsniai, 21, 22, 25–30 straipsniai, 32, 34–36 straipsniai.

1. Sergantys arba sužeisti gyvūnai yra netinkami vežti. Susirgusiems arba susižeidusiems gyvūnams kuo skubiau teikiamas pirminis gydymas ir prireikus jie apžiūrimi veterinarijos gydytojo.

2. Gyvūnus pakraunant į vienas ant kito dedamus konteinerius arba į vagoną ar automobilį su keliomis perdangomis, imamasi reikiamų atsargumo priemonių, kad ant apačioje patalpintų gyvūnų nekristų mėšlas.

3. Turi būti pakankami kiekiai pašaro ir prireikus vandens, išskyrus atvejus, kai:

1. Šio skyriaus nuostatos taikomos naminių šunų ir naminių kačių, išskyrus tuos, kuriuos lydi savininkas arba jo atstovas, vežimui.

2. Naminių šunų ir naminių kačių vežimui mutatis mutandis taikomos šios II skyriaus nuostatos: 4 straipsnis, 6 straipsnio 1–3 dalys, 7, 9, 10 straipsniai, 11 straipsnio 1 ir 3 dalys, 12–17 straipsniai, 20–23 straipsniai, 25–29 straipsniai ir 31–37 straipsniai.

Vežami gyvūnai šeriami ne rečiau kaip kas 24 valandos ir girdomi ne rečiau kaip kas 12 valandų. Turi būti aiškios rašytinės šėrimo ir girdymo instrukcijos. Kalės in oestrus atskiriamos nuo šunų patinų.

1. Šio skyriaus nuostatos taikomos tų žinduolių ir paukščių, kuriems netaikytinos pirmesnių skyrių nuostatos, vežimui.

2. Šiame skyriuje aptariamoms rūšims mutatis mutandis taikomos šios II skyriaus nuostatos: 4 ir 5 straipsniai, 6 straipsnio 1–3 dalys, 7–10 straipsniai, 11 straipsnio 1 ir 3 dalys, 12–17 ir 20–37 straipsniai.

Gyvūnai vežami tik tinkamai įrengtuose transporto priemonėse arba konteineriuose, ant kurių prireikus yra nurodymai, kad juose yra laukiniai gyvūnai, kurie yra nervingai baikštūs arba pavojingi. Be to, turi būti aiškios šėrimo ir girdymo bei reikiamos specialios priežiūros instrukcijos.

Raguoti gyvūnai, neseniai nusimetę ragus, nevežami, nebent imamasi specialių atsargumo priemonių.

Gyvūnai, kuriems taikomas šis skyrius, prižiūrimi pagal 43 straipsnyje nurodytas instrukcijas.

Šaltakraujai gyvūnai vežami tokiuose konteineriuose, tokiomis sąlygomis, ypač erdvės, vėdinimo ir temperatūros atžvilgiu, ir su tokiu vandens ir deguonies tiekimu, kokie yra laikomi reikalingais toms rūšims. Jie kuo skubiau vežami į paskirties vietą.

1. Kilus ginčui dėl šios Konvencijos aiškinimo ar taikymo, atitinkamų Susitariančiųjų Šalių kompetentingos institucijos viena su kita konsultuojasi. Kiekviena Susitariančioji Šalis Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui praneša savo kompetentingų institucijų pavadinimus ir adresus.

2. Jei ginčas šiuo būdu neišsprendžiamas, vienos arba kitos ginčo šalies prašymu jis perduodamas arbitražui. Kiekviena šalis paskiria po arbitrą, o tie du arbitrai paskiria trečiąjį arbitrą. Jei viena iš dviejų ginčo šalių per tris mėnesius nuo arbitražo prašymo nepaskiria arbitro, jį kitos ginčo šalies prašymu skiria Europos žmogaus teisių teismo pirmininkas. Jei pastarasis būtų vienos iš ginčo šalių pilietis, šią pareigą perima Teismo pirmininko pavaduotojas arba, jei pirmininko pavaduotojas yra vienos iš ginčo šalių pilietis, tai vyriausias pagal amžių Teismo teisėjas, nesantis nė vienos iš ginčo šalių pilietis. Tos pačios tvarkos laikomasi, jei arbitrai negali sutarti dėl trečiojo arbitro parinkimo.

Kilus ginčui tarp Susitariančiųjų Šalių, kurių viena yra Europos ekonominės bendrijos valstybė narė ir Susitariančioji Šalis, kita Susitariančioji Šalis arbitražo prašymą adresuoja ir valstybei narei, ir Bendrijai, kurios kartu per tris mėnesius nuo prašymo gavimo jai praneša, ar valstybė narė, ar Bendrija, ar valstybė narė ir Bendrija kartu yra ginčo šalis. Per minėtą laikotarpį negavus tokio pranešimo, valstybė narė ir Bendrija yra laikomos viena ir ta pačia ginčo šalimi, taikant arbitražo teismo sudarymą ir procesą reglamentuojančias nuostatas. Ta pati nuostata taikoma ir tuo atveju, kai kaip ginčo šalis kartu prisistato valstybė narė ir Bendrija.

3. Arbitražo teismas nustato savo darbo tvarką. Jo sprendimai priimami balsų dauguma. Jo sprendimai, grindžiami šia Konvencija, yra galutiniai.

1. Šią Konvenciją gali pasirašyti Europos Tarybos valstybės narės. Ji turi būti ratifikuojama arba priimama. Ratifikavimo arba priėmimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

2. Ši Konvencija įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo ketvirto ratifikavimo arba priėmimo dokumento deponavimo dienos.

3. Šią Konvenciją pasirašiusiai, bet ją vėliau ratifikavusiai arba priėmusiai valstybei ji įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo jos ratifikavimo arba priėmimo dokumento deponavimo dienos.

4. Europos ekonominė bendrija, pasirašydama šią Konvenciją, gali tapti šios Konvencijos Susitariančiąja Šalimi. Bendrijai ši Konvencija įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo jos pasirašymo.

1. Šiai Konvencijai įsigaliojus, Europos Tarybos Ministrų Komitetas gali pakviesti bet kurią nare nesančią valstybę prie jos prisijungti.

2. Toks prisijungimas atliekamas Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui deponuojant prisijungimo dokumentą ir įsigalioja per šešis mėnesius nuo jo deponavimo dienos.

1. Kiekviena Susitariančioji Šalis pasirašymo metu arba deponuodama savo ratifikavimo, priėmimo arba prisijungimo dokumentą gali nurodyti teritoriją ar teritorijas, kurioms ši Konvencija taikoma.

2. Kiekviena Susitariančioji Šalis, deponuodama savo ratifikavimo, priėmimo arba prisijungimo dokumentą arba bet kada vėliau, Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuota deklaracija gali išplėsti šios Konvencijos taikymą bet kuriai kitai deklaracijoje nurodytai teritorijai ar teritorijoms, už kurių tarptautinius santykius ji yra atsakinga arba kurių vardu ji yra įgaliota prisiimti įsipareigojimus.

3. Kiekviena deklaracija pagal šio straipsnio pirmesnę dalį kiekvienai tokioje deklaracijoje nurodytai teritorijai gali būti atšaukta šios Konvencijos 51 straipsnyje nustatyta tvarka.

1. Ši Konvencija galioja neribotą laiką.

2. Bet kuri Susitariančioji Šalis Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pranešimu gali, kiek ji su ja yra susijusi, denonsuoti šią Konvenciją.

3. Toks denonsavimas įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą.

Europos Tarybos Generalinis Sekretorius Tarybos valstybėms narėms ir kiekvienai Susitariančiajai Šaliai, kuri nėra Tarybos narė, praneša apie: