prisimindamos Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1946 m. vasario 13 d. rezoliuciją 3 (I) ir 1947 m. spalio 31 d. rezoliuciją 170 (II) dėl karo nusikaltėlių išdavimo ir baudimo, 1946 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją 95 (I), patvirtinančią tarptautinės teisės principus, pripažintus Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo įstatais ir šio tribunolo nuosprendžiu, taip pat 1966 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją 2184 (XXI) ir 1966 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją 2202 (XXI), kuriose vienareikšmiškai pasmerkti vietos gyventojų ekonominių bei politinių teisių pažeidimai ir apartheido politika kaip nusikaltimai žmoniškumui;
prisimindamos Jungtinių Tautų Organizacijos Ekonominės ir socialinės tarybos 1965 m. liepos 28 d. rezoliuciją 1074 D(XXXIX) ir 1966 m. rugpjūčio 5 d. rezoliuciją 1158 (XLI) dėl karo nusikaltėlių ir asmenų, padariusių nusikaltimus žmoniškumui, baudimo;
pažymėdamos, kad nė vienoje oficialioje deklaracijoje, dokumente ar konvencijoje, susijusioje su baudžiamuoju persekiojimu ar baudimu už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui, nėra nuostatos dėl senaties termino;
atsižvelgdamos į tai, kad pagal tarptautinę teisę karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui priskiriami patiems sunkiausiems nusikaltimams;
būdamos įsitikinusios, kad veiksminga bausmė už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui yra svarbus veiksnys užkertant kelią tokiems nusikaltimams, ginant žmogaus teises ir pagrindines laisves, stiprinant pasitikėjimą, skatinant tautų bendradarbiavimą ir užtikrinant taiką bei tarptautinį saugumą;
pažymėdamos, jog tai, kad vidaus teisės normos, nustatančios senaties terminą už paprastus nusikaltimus, taikomos karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui, kelia rimtą pasaulio visuomenės susirūpinimą, nes tuo trukdoma vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir bausti asmenis, atsakingus už tuos nusikaltimus;
pripažindamos, jog atėjo laikas ir yra būtina šia Konvencija tarptautinėje teisėje įtvirtinti principą, kad karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui senaties termino nėra, ir kad būtina užtikrinti visuotinį šio principo taikymą,
susitarė:
