Sutartis tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Švedijos Karalystės Vyriausybės dėl pasikeitimo stažuotojais

Ši Sutartis reguliuoja pasikeitimo stažuotojais tvarką. Stažuotojais laikomi Susitariančiųjų Šalių piliečiai, gyvenantys Sutarties galiojimo teritorijoje ir ribotam laikui vykstantys į kitą Susitariančiąją Šalį savo specialybės bei kalbos žinias gilinti.

Stažuotojai gali būti įdarbinti pagal įvairiose specialybėse.

Pradėdami dirbti jie turi būti ne jaunesni kaip 18 metų ir ne vyresni kaip 30 metų.

Vienos Susitariančiosios Šalies atitinkamos institucijos, laikydamosios įstatymų dėl užsieniečių įvažiavimo, buvimo ir išvažiavimo tvarkos, aprūpina kitos Susitariančiosios Šalies stažuotojus darbu pagal paskesniuose straipsniuose nurodytas sąlygas, neatsižvelgdamos į bendrą užimtumo būklę ir užimtumo būklę tam tikroje profesinėje srityje; tačiau kai kuriose profesinėse srityse galioja užsieniečių įdarbinimą reguliuojančios taisyklės.

Atitinkamos institucijos nedelsdamos priima sprendimus dėl atvykstančių stažuotojų darbo ir leidimo apsigyventi. Pastarosios institucijos kaip galima greičiau pašalina iškylančius sunkumus dėl stažuotojų įvažiavimo ir buvimo priimančioje valstybėje.

Susitariančiosios Šalys atleidžia stažuotojus nuo įdarbinimo ir apsigyvenimo leidimų mokesčių.

Kiekvienos Susitariančiosios Šalies stažuotojams išduodamų leidimų skaičius (kvota) neturi viršyti trijų šimtų (300) per metus.

Tuo atveju, kai stažuotojai jau yra arba ruošiasi vykti į Susitariančiąją Šalį pagal ankstesniais metais gautus leidimus arba leidimai jiems buvo pratęsti remiantis 4 straipsnio pirma pastraipa, šio straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta leidimų kvota nemažinama.

Kiekvienas išduotas leidimas, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo išduotas vieneriems metams, ar trumpesniam laikotarpiui, ar jis buvo visiškai išnaudotas ar iš dalies, įskaičiuojamas į nustatytą kvotą. Kiekviena Susitariančioji Šalis turi teisę visiškai išnaudoti nustatytą leidimų kvotą, neatsižvelgdama į tai, kad kita Susitariančioji Šalis neišnaudoja arba tik iš dalies išnaudoja savo kvotą. Neišnaudota kvotos dalis kitiems metams neperkeliama.

Pirmoje pastraipoje nurodytas stažuotojų skaičius metams, vienai iš Susitariančiųjų Šalių pasiūlius ir abiems Susitariančiosioms Šalims sutikus, gali būti pakeistas. Toks pakeitimas sekantiems kalendoriniams metams turi būti raštu abiejų Susitariančiųjų Šalių patvirtintas ne vėliau kaip iki einamųjų metų gruodžio 1 dienos.

Stažuotės trukmė vienam stažuotojui negali būti trumpesnė nei 3 mėnesiai. Bendra stažuotės trukmė vienam stažuotojui per tris metus negali viršyti vienerių metų. Išimties tvarka ši bendra trukmė gali būti pratęsta viso iki aštuoniolikos mėnesių.

Ši Sutartis nenumato, kad pasibaigus nustatytam stažuotės laikotarpiui, stažuotojai galės pasilikti Susitariančiojoje Šalyje, kurioje stažavosi, darbo paieškoms.

Leidimas stažuotei išduodamas su sąlyga, kad stažuotojai neturės teisės dirbti kito apmokamo darbo arba dirbti pagal leidime nenurodytą profesiją. Tačiau stažuotojui nedraudžiama įsidarbinti pas kitą, nei nurodyta leidime, darbdavį. Keisdamas darbdavį, stažuotojas turi gauti atitinkamos darbo rinkos institucijos sutikimą.

Stažuotojams taikomi tokie patys saugumo ir sveikatos apsaugos darbo vietoje, darbo sąlygų bei darbo teisės apsaugos įstatymai, poįstatyminiai aktai ir tradicijos kaip ir priimančios valstybės piliečiams.

Darbdavys privalo pasirašyti stažuotojo draudimo ligos atveju sutartį, kuri nenumatyta priimančios šalies bendro draudimo sutartyje. Be to, stažuotojų atžvilgiu taikomos Susitariančiųjų Šalių socialinio draudimo srityje pasirašytų konvencijų ir sutarčių nuostatos.

Stažuotojai negali būti įdarbinami įmonėse, kuriose pasiduoda darbo konfliktai (kolektyviniai ginčai). Jei įmonėje, kurioje įdarbintas stažuotojas, iškiltų toks konfliktas, stažuotojas turi laikytis taisyklių, kurios atsiranda dėl tokio konflikto pasekmių. Tarpininkavimo tvarką ieškant darbo konflikto atveju nustato 9 straipsnio antrosios pastraipos nuostatos.

Atitinkamos vienos Susitariančiosios Šalies institucijos perduoda stažuotojui kitos Susitariančiosios Šalies išduotus leidimus tik tuo atveju, kai darbdavys įsipareigoja mokėti stažuotojui atitinkamą atlyginimą:

Asmenys, norintys dirbti stažuotojais, savo valstybėje atitinkamoms institucijoms pateikia prašymą, kuriame nurodo duomenis apie save, tarp jų ir apie kalbų žinojimą, bei pateikia šiuos dokumentus:

Minėtoji institucija sprendžia, ar pateikęs prašymą asmuo atitinka reikalavimus stažuotojo kvalifikacijai bei pateikia kitos Susitariančiosios Šalies atitinkamai institucijai dokumentus apie neišnaudotą leidimų kvotos dalį.

Vykdant šią Sutartį, asmenims, norintiems dirbti stažuotojais ir negalintiems patiems susirasti tokio darbo, atitinkamos abiejų Susitariančiųjų Šalių institucijos nemokamai padeda jiems surasti darbo vietas stažuotei.

Jei įmonėje, kurioje dirba stažuotojas, darbo konfliktas užsitęsia arba darbo santykiai nutrūksta anksčiau sutarto laiko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo stažuotojo, Susitariančiosios Šalies, kurioje yra stažuotojas, atitinkamos institucijos turi imtis visų priemonių, kad būtų surastas kitas tinkamas darbas.

Abiejų Susitariančiųjų Šalių atitinkamos institucijos imasi reikalingų priemonių siekdamos sėkmingai įgyvendinti pasikeitimą stažuotojais pagal šią Sutartį.

Asmenys, norintys pasinaudoti šia Sutartimi, savo prašymus ir dokumentus, nurodytus šios Sutarties 8 straipsnio pirmojoje pastraipoje, siunčia:

– Lietuvos piliečiai – į Lietuvos respublikinę darbo biržą, Vilnius;

– Švedijos piliečiai – į Darbo rinkos valdybą, Solna.

Nesutarimai dėl šios Sutarties aiškinimo ar taikymo sprendžiami Susitariančiųjų Šalių konsultacijomis arba tiesioginėmis derybomis.

Ši Sutartis įsigalioja nuo 1994 m. liepos 1 dienos ir galioja vienerius metus, iki 1995 m. birželio 30 d.

Jos galiojimas savaime pratęsiamas vieneriems metams, jei viena iš Susitariančiųjų Šalių nepraneš apie savo ketinimą ją nutraukti prieš šešis mėnesius iki jos galiojimo pabaigos.

Nutraukus Sutartį, jos pagrindu išduoti leidimai galioja nurodytam laikui.

Ši Sutartis sudaryta 1994 m. gegužės 5 d. Stokholme, dviem egzemplioriais, kiekvienas lietuvių ir švedų kalbomis, ir abu tekstai turi vienodą galią.