Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-95/2013

Teisminio proceso Nr. 2-04-3-00574-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

34.4.1; 34.5

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. A. ir V. I. ieškinį atsakovei A. T., dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarei Vaivai Staskonytei-Malcienei, dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir termino palikimui priimti atnaujinimo bei atsakovės A. T. priešieškinį ieškovams I. A. ir V. I. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė pripažinti negaliojančia jų senelio I. I., mirusio 2006 m. lapkričio 8 d., 1997 m. rugsėjo 19 d. sudaryto testamento dalį, kuria 1/2 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), ir kito santuokos metu įgyto turto palikta atsakovei A. T., ir atnaujinti terminą jų senelės V. I., mirusios 2005 m. birželio 30 d., palikimui priimti.

Ieškovai nurodė, kad jų tėvas V. I., senelių I. I. ir V. I. sūnus, mirė pirmiau nei seneliai, t. y. 2004 m. liepos 1 d. Atsakovė A. T. yra jų teta, I. I. ir V. I. duktė. Ieškovai teigė, kad iš 2007 m. kovo 21 d. VĮ Registrų centro išduotos pažymos sužinojo, kad seneliai santuokos metu įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Daiktinės teisės į butą registruotos I. I. vardu, tačiau butas buvo bendroji jungtinė nuosavybė. 1997 m. rugsėjo 19 d. I. I. sudarė testamentą, kuriuo visą butą ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko atsakovei. Kadangi testatoriui priklausė ne visas butas, o jo 1/2 dalis (kita dalis priklausė jo sutuoktinei ieškovų senelei V. I.), tai atitinkama testamento dalis pripažintina negaliojančia. Ieškovai taip pat nurodė, kad terminą senelės V. I. palikimui priimti jie praleido dėl to, jog tik po senelio mirties paaiškėjo, kad atsakovė klaidingai teigė, jog visas butas priklausė seneliui I. I. asmeninės nuosavybės teise. Po senelio mirties kreipęsi į notarą jie sužinojo, kad 1/2 dalis buto priklausė jų senelei V. I.

Atsakovė priešieškiniu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas I. I. faktiškai priėmė palikimą po savo sutuoktinės (atsakovės motinos) V. I. mirties.

Atsakovė nurodė, kad I. I. po V. I. mirties pradėjo valdyti turtą – buto dalį ir namų apyvokos reikmenis, faktiškai priimdamas palikimą. Atsakovės teigimu, jos tėvas buvo pagyvenęs žmogus, butas pirktas jo vardu, todėl jis pagrįstai manė, kad yra viso nekilnojamojo turto savininkas. Faktas, kad I. I. po žmonos mirties nesikreipė į notarų biurą dėl palikimo priėmimo, įrodo jo suvokimą, jog pagal dokumentus buto nuosavybės teisė nepasikeitė ir kitų veiksmų atlikti nebūtina. Ieškovai kreipėsi į notarų biurą dėl palikimo priėmimo po I. I., o ne po V. I. mirties; jie nepateikė įrodymų, patvirtinančių svarbias priežastis, kodėl praleido terminą V. I. palikimui priimti. Atsakovės tėvas I. I. valdė turtą po savo sutuoktinės mirties teisėtai, palikimą priėmė faktiškai jį valdydamas. Šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas palikimo pagal testamentą priėmimo teisėtumui patvirtinti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia I. I., mirusio 2006 m. lapkričio 8 d., Vilniaus miesto 1-ajame notarų biure 1997 m. rugsėjo 19 d. sudaryto testamento dalį, kuria 1/2 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), ir kito santuokoje su V. I., mirusia 2005 m. birželio 30 d., įgyto nekilnojamojo turto buvo palikta atsakovei A. T.; atnaujino ieškovams terminą V. I., mirusios 2005 m. birželio 30 d., palikimui priimti; priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovų senelė ir atsakovės motina V. I. mirė 2005 m. birželio 30 d., o ieškovų senelis ir atsakovės tėvas I. I. – 2006 m. lapkričio 8 d. I. I. 1997 m. rugsėjo 19 d. sudarytu testamentu butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko dukteriai A. T. (atsakovei). Butas buvo įgytas V. I. ir I. I. santuokos metu 1992 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pagal Butų privatizavimo įstatymą; nėra ginčo, kad jis buvo sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė priešieškinio reikalavimo pagrįstumo, t. y. kad I. I. per trijų mėnesių terminą būtų atlikęs CK 5.51 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, kurie patvirtintų, jog jis priėmė V. I. palikimą (1/2 buto dalį) pradėdamas šį turtą faktiškai valdyti ir juo rūpintis kaip savo. Nors I. I. gyvenamoji vieta buvo deklaruota ginčo bute, mokesčiai už komunalines paslaugas irgi buvo mokami jo vardu, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma leido teismui padaryti išvadą, kad nuo 2005 m. birželio 30 d. (V. I. mirties) iki 2005 m. rugsėjo 30 d., t. y. per įstatymo nustatytą trijų mėnesių laikotarpį palikimui priimti, I. I. šiame bute negyveno ir juo nesinaudojo. Liudytojai patvirtino, kad V. I. ir I. I. vasarą gyvendavo kitame bute, esančiame (duomenys neskelbtini); po sutuoktinės mirties I. I. liko jame gyventi. Teismas konstatavo, kad byloje nėra patikimų įrodymų, jog I. I. aktyviais veiksmais priėmė V. I. palikimą – 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), todėl priešieškinio reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį palikimo priėmimo faktą atmetė.

Nenustatęs fakto, kad I. I. priėmė V. I. palikimą, teismas nurodė, kad I. I., testamentu palikdamas atsakovei visą butą, pažeidė imperatyviąsias įstatymų normas, nes testamento sudarymo metu jam priklausė ne visas butas, o tik 1/2 jo dalis; dėl to 1997 m. rugsėjo 19 d. sudaryto testamento dalis pripažintina negaliojančia (1964 m. CK 47 straipsnis, 575 straipsnio 1 dalis).

Teismas nurodė, kad ne tik testatorius, bet ir ieškovai bei atsakovė, nebūdami teisininkai ir klaidingai suvokdami turto įregistravimo viešajame registre teisinius padarinius, iki I. I. palikimo atsiradimo nepagrįstai manė, jog ginčo butas I. I. priklauso asmeninės nuosavybės teise, todėl buvo praleistas CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytas V. I. palikimo priėmimo terminas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei į tai, kad pareiškimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo ieškovai pateikė 2007 m. kovo 13 d., t. y. praėjus nedaug laiko po I. I. mirties, ir konstatavęs, kad termino neatnaujinimo padariniai neatitiktų termino praleidimo priežasčių pobūdžio, teismas sprendė, jog yra pagrindas ieškovams atnaujinti terminą V. I. palikimui priimti (CK 5.57 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovai yra jų senelės V. I. įpėdiniai pagal įstatymą, paveldintys atstovavimo teise. Ieškovai per įstatyme nustatytą terminą dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Teisei į palikimą įgyvendinti ieškovai turėjo pateikti giminystės ryšį patvirtinančius įrodymus. Baltarusijos Respublikos Gardino srities vykdomojo komiteto Civilinės metrikacijos archyvo pažyma dėl ieškovų tėvo gimimo akto įrašo buvo išduota tik 2007 m. sausio 31 d.; tai sudaro teisinį pagrindą pripažinti, kad ieškovai palikimo priėmimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių, nes, neturėdami giminystės ryšį patvirtinančio dokumento, neturėjo galimybės kreiptis dėl palikimo priėmimo. Gavę nurodytą pažymą, ieškovai nedelsdami, t. y. 2007 m. kovo 13 d., kreipėsi į teismą, taip patvirtindami, kad yra rūpestingi ir sąžiningi teisinių santykių dalyviai. Teisėjų kolegija nurodė, kad, atnaujinus terminą ieškovams palikimui priimti, atsakovė išsaugos teisę paveldėti tokią palikimo dalį, kokią pagal testamentą ir įstatymą ji turi teisę paveldėti, todėl jos teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovės tėvas I. I., kaip pergyvenęs sutuoktinis, priėmė savo sutuoktinės V. I. palikimą, faktiškai pradėdamas valdyti turtą kaip savo, nes gyvenimas konkrečiame bute skirtingais periodais savaime nereiškia palikimo priėmimo, valdymo ir disponavimo turtu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė A. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Ieškovai nurodė vienintelę termino V. I. palikimui priimti praleidimo priežastį – nežinojimą, kad jų senelė turėjo paveldėtino turto. Tokia priežastis teismų praktikoje nelaikoma svarbia, todėl laikytina, kad teismai, patenkindami ieškinį, nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas kaip papildomą reikšmingą aplinkybę terminui pratęsti nurodė tai, kad ieškovai tik 2007 m. sausio 31 d. gavo giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Šis argumentas taip pat nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjų Z. U. ir J. P. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-103/2007, nurodė, kad terminas palikimui priimti gali būti pratęstas tik tokiam įpėdiniui, kuris nuo palikimo atsiradimo pradžios išreiškė norą jį priimti, tačiau dėl susidėjusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Ieškovai po jų senelės V. I. mirties jokių veiksmų neatliko, nepateikė pareiškimo nei notarui, nei teismui, taigi valios priimti palikimą neišreiškė, o pažyma apie giminystės ryšius pradėjo rūpintis tik po senelio I. I. mirties, kai nuo V. I. mirties jau buvo praėję pusantrų metų.

2. Testamentu leidžiama palikti ne tik tą turtą, kuris priklauso asmeniui testamento sudarymo metu, bet ir bet kurį kitą turtą, kuris galbūt atsiras ateityje. Turto priklausomybė nustatinėjama ne testamento sudarymo, o testatoriaus mirties momentu. Esminė testamento galiojimo sąlyga – jo turinio aiškumas. Pagal CK 5.18 straipsnio 2 dalį, jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, tai neturi reikšmės testamento teksto klaidos, netikslus asmenų įvardijimas, taip pat tai, kad kokio nors asmens arba daikto savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko. Testatorius I. I. 1997 m. rugsėjo 19 d. testamente nurodė, kad jam priklausantį butą (duomenys neskelbtini), taip pat visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, kuris priklausys jam jo mirties dieną, jis palieka dukteriai A. T. Taigi testatoriaus valia aiški – visą turtą palikti dukteriai (šioje byloje – kasatorei). Tai, kad testamento sudarymo metu jam priklausė tik dalis, o ne visas butas, reikšmės neturi. Teismas neturėjo pagrindo testamento dalį pripažinti negaliojančia dėl to, kad 1/2 buto dalis nebuvo testatoriaus nuosavybė testamento sudarymo metu; tokia išvada prieštarauja paveldėjimą reglamentuojančioms teisės normoms.

3. Teismai neteisingai sprendė, kad I. I. po V. I. mirties nepersikėlė nuolat gyventi į butą (duomenys neskelbtini), todėl neišreiškė valios valdyti daiktą kaip savo. Byloje nustatyta, kad I. I. ir V. I. turėjo dvi gyvenamąsias vietas – žiemą kartu su kasatorės šeima gyveno jiems priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), o vasarą – kasatorei ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini); kasatorė su šeima nuolat gyveno tėvų bute (duomenys neskelbtini). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad bute (duomenys neskelbtini) I. I. nuolat gyvendavo šaltuoju metų laiku, taigi ši vieta laikytina viena jo gyvenamųjų vietų. Teismai siaurinamai aiškino turto valdymo kaip palikimo priėmimo pagrindo sąvoką. Teismai sprendė, kad tik valdymas kaip fizinis naudojimasis gali reikšti nekilnojamojo daikto ar jo dalies kaip palikimo priėmimą, tačiau pagal įstatymus nereikalaujama, kad poveikis daiktui būtų tiesioginis fizinis (CK 4.25 straipsnio 3 dalis). Byloje nustatyta, kad tiek I. I. su sutuoktine V. I., tiek kiti šeimos nariai klaidingai manė, jog visas butas (duomenys neskelbtini) priklausė I. I. Taigi I. I. iki pat savo mirties būtent save, o ne kurį nors kitą asmenį laikė šio turto savininku ir, įgyvendindamas šią teisę, leido kasatorei su šeima naudotis šiuo butu kartu su juo. Šeimoje buvo aptarta ir I. I. testamentu įgyvendinta šeimos valia ateityje, po sutuoktinių mirties, visą butą (duomenys neskelbtini) perleisti kasatorei A. T. Mainais už tai kasatorės tėvai galėjo vasarą naudotis jai priklausančiu butu (duomenys neskelbtini), su greta esančiu daržu ir ūkiniu pastatu. V. I. tam neprieštaravo. Teismai netinkamai taikė įrodinėjimo taisykles, nevertino ir nepasisakė dėl byloje įrodytos aplinkybės, kad I. I. po sutuoktinės mirties priėmė ir naudojosi visais bute (duomenys neskelbtini) buvusiais jam ir sutuoktinei priklausiusiais baldais, namų apyvokos bei asmeniniais daiktais, be to, leido dukteriai A. T. su šeima ir toliau gyventi bei naudotis butu (duomenys neskelbtini) ir pats jame praleisdavo nemažai laiko, tame bute buvo jo daiktai, jame jis praleido paskutinę žiemą, į tą butą buvo kviečiamas gydytojas pablogėjus jo sveikatai. Taigi aplinkybių visuma patvirtina, kad I. I. priėmė V. I. palikimą po jos mirties faktiškai pradėdamas turtą valdyti. Pagal CK 5.51 straipsnį įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad tiek I. I., tiek kiti giminaičiai visą butą (duomenys neskelbtini) laikė I. I. asmenine nuosavybe ir vieningai pripažino, jog visus kitus V. I. daiktus perėmė, naudojosi ir valdė būtent I. I.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai I. A. ir V. I. prašo skundą atmesti, o teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad vienintelė byloje nustatyta termino palikimui priimti atnaujinimo priežastis yra tai, jog ieškovai nežinojo, kad jų senelė V. I. turėjo turto. Teismai atsižvelgė ir į kitas individualias šios bylos aplinkybes. Ieškovai, kreipdamiesi į notarą dėl palikimo priėmimo, turėjo pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Šiuos dokumentus jie gavo iš Baltarusijos Respublikos tik 2007 m. kovo 13 d. ir nedelsdami kreipėsi į teismą, taip patvirtindami, kad elgėsi rūpestingai ir sąžiningai. Kasatorė, siekdama paveldėti visą butą ir nepateikdama teisingos informacijos ieškovams apie nuosavybės teises į jį (aiškindama, kad visas butas priklauso jos tėvui I. I.), elgėsi nesąžiningai.

2. Teismai tinkamai aiškino bei taikė CK 5.16 straipsnio 2 dalį, pagal kurią testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Butas (duomenys neskelbtini) buvo bendroji jungtinė I. I. ir V. I. nuosavybė. Taigi teismai pagrįstai sprendė, kad testamento dalis, kuria kasatorei palikta 1/2 buto dalis, priklausiusi V. I., pažeidžia testamento sudarymo metu galiojusias Santuokos ir šeimos kodekso normas, pagal kurias butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

3. Kasatorė nepagrįstai remiasi skunde nurodytomis kasacinio teismo nutartimis. Tose kasacinio teismo nagrinėtose bylose buvo kitokios faktinės aplinkybės, todėl kasatorės nurodytos nutartys nepatvirtina, kad šioje byloje teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

konstatuoja :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis. Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus turtą valdyti, bei senaties termino atnaujinimą, ir proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo tinkamo taikymo. Šiais teisės klausimais teisėjų kolegija pasisako.

Dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti; dėl įrodymų vertinimo

Tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Asmens valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais. Be to, įpėdinio veiksmai turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą – tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Tai yra specialus paveldėjimo teisės terminas, per kurį įpėdinis įgyvendina savo teisę paveldėti turtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundą, bylos Nr. 3K-3-162/2008; 2009 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-328/2009; kt.). Praleidus palikimo priėmimo terminą ir jo įstatymo nustatytu būdu nepratęsus, prarandama teisė paveldėti palikėjo turtą (CK 5.50 straipsnio 1, 3 dalys). Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, yra vienas iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų. Taip priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų. Aptartos įstatymo normos, reglamentuojančios įpėdinio teisės į palikimą įgyvendinimą, taikytinos ir tuo atveju, kai įpėdinis yra pergyvenęs sutuoktinis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai, mirus vienam sutuoktinių lieka turto, turinčio bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statusą, pergyvenęs sutuoktinis, kaip 1/2 dalies savininkas, turi teisę gauti dokumentą, patvirtinantį jo nuosavybės teisę, – nuosavybės teisės liudijimą. Pergyvenusio sutuoktinio, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyvio ir kaip mirusio sutuoktinio įpėdinio, teisinis statusas yra savarankiškas. Pergyvenęs sutuoktinis paveldėjimo teisę gali įgyvendinti laisva valia ir nepriklausomai nuo to, kaip įgyvendina savo kaip bendraturčio teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-328/2009; kt.). Be to, kasacinis teismas, aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, kad palikimo priėmimo pradėjus faktiškai jį valdyti esmė – aktyvūs paveldėtojo veiksmai, kuriais siekiama įgyvendinti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. Ž. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2012 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. V. v. M. V., bylos Nr. 3K-3-366/2012; kt.).

Ar įpėdinis priėmė palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti, teismas sprendžia, nustatęs, išanalizavęs ir įvertinęs konkrečios bylos reikšmingų aplinkybių visumą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatyta, kad kasatorės tėvas neišreiškė savo valios ir neatliko jokių aktyvių veiksmų palikimui, atsiradusiam po sutuoktinės mirties, priimti. Kasaciniame skunde teigiama, kad pergyvenęs sutuoktinis tęsė naudojimąsi turtu, kuriuo naudojosi iki palikėjos mirties, t. y. namų apyvokos daiktais, užgyventais kartu su palikėja. Kasatorės teigimu, esant įstatyme įtvirtintai nuostatai dėl palikimo nedalomumo, tai yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl palikimo priėmimo, pradėjus jį faktiškai valdyti. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad faktinis naudojimasis bendrąja jungtine nuosavybe buvusiais daiktais nėra pakankamas įrodymas išvadai, kad pergyvenęs sutuoktinis priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai valdyti turtą. Tokiu atveju turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio elgesys po palikimo atsiradimo, t. y. ar jo veiksmus dėl palikimą sudarančio turto galima vertinti kaip paveldėto turto savininko. Tokių veiksmų byloje nekonstatuota. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai, atsižvelgę į šios bylos aplinkybes, t. y. į tai, jog palikėjos ir jos sutuoktinio butu naudojosi jų dukters (atsakovės) šeima, o palikėja su sutuoktiniu naudojosi dukters šeimai priklausiančiu butu (iki naujo buto gavimo priklausiusiu palikėjos šeimai), faktinio palikimo priėmimo nenustatė. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl tinkamo teisės taikymo, iš naujo faktų nenustatinėja, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptarta kasacinio teismo praktika nagrinėjamu teisės taikymo klausimu, teismų nustatytais teisiškai reikšmingais faktais, pažymi, kad, nekonstatavę aktyvių veiksmų ir įpėdinio valios paveldėti po sutuoktinės mirties atsiradusį palikimą per įstatyme nustatytą terminą, teismai pagrįstai sprendė, jog kasatorės tėvas nepriėmė palikimo po sutuoktinės mirties pradėdamas jį faktiškai valdyti ar kitu būdu. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo praktikos. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nurodytose bylose teismų konstatuoti aktyvūs palikimą priėmusių asmenų veiksmai ir jų išreikšta valia priimti palikimą sudarantį turtą, pvz., konstatuota, kad įpėdinis priėmė palikėjo asmeninius daiktus ir gyveno jam priklausiusiame bute, tvarkė jam priklausiusią žemę, mokėjo mokesčius ir pan.; įpėdinis, priėmęs palikėjo asmeninius daiktus, rūpinosi kitu turtu, įeinančiu į palikimo sudėtį, – teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu, šio turto įteisinimu savo vardu ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. G. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-600/2009; 2006 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006). Nagrinėjamoje byloje nekonstatuota aktyvių pergyvenusio sutuoktinio veiksmų dėl palikimą sudariusio turto valdymo kaip savo, kurie leistų daryti išvadą, kad palikimas buvo priimtas pradėjus jį faktiškai valdyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio skundo argumentais kasatorė nesutinka su byloje nustatytų aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų vertinimu sprendžiant dėl palikimo priėmimo, pradėjus turtą faktiškai valdyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išvadą apie tai, jog kasatorės tėvas nepriėmė savo sutuoktinės palikimo, padarė įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą bei jų pagrindu konstatavę teisiškai reikšmingas aplinkybes (CPK 185 straipsnis). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti priešingai. Pažymėtina, kad glausti, neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso priimto procesinio sprendimo ir (ar) sprendimų kontekste.Tuo atveju, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, tai toks sprendimas (ar sprendimai) negali būti naikinamas vien dėl to, kad motyvai neišsamūs.

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, turi būti atsižvelgiama į turto, sudarančio palikimą, pobūdį. Nagrinėjamojoje byloje palikimą sudarė 1/2 dalis dviejų kambarių buto. Būtina vertinti, kaip gali pasireikšti nekilnojamojo turto faktiškas valdymas. Tais atvejais, kai palikimą sudaro butas ar gyvenamasis namas, faktišką jo valdymą gali reikšti apsigyvenimas jame po palikėjo mirties ar tolesnis gyvenimas tame bute (name), jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat šio turto priežiūra, prievolių susijusių su šiuo turtu vykdymas ir pan., atlikti per įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti (CK 5.51 straipsnis). Byloje, minėta, teismai nenustatė šių ir kitų reikšmingų aplinkybių dėl turto, sudariusio palikimą, faktinio valdymo kaip savo; šia aplinkybe kasacinis teismas remiasi (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis tuo, kas aptarta, nelaikytini pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad teismai netinkamai taikė CK 4.25 straipsnio 3 dalį ir klaidingai sprendė, jog tik valdymas kaip fizinis naudojimasis gali reikšti nekilnojamojo daikto palikimo priėmimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų konstatuoti faktai dėl prievolių, susijusių su paveldimu turtu, vykdymo rodo, jog teismai turto valdymą aiškino plačiau, nei teigiama kasaciniame skunde.

Be to, bylos duomenimis, kasatorės tėvas buvo įsitikinęs, kad ginčo butas yra jo asmeninė, o ne jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teisėjų kolegijos požiūriu, esant tokiai įpėdinio nuostatai, nebuvo pagrindo atlikti aktyvių veiksmų ar reikšti valią dėl palikimo priėmimo po sutuoktinės mirties. Tai taip pat rodo, kad palikimo, pradėdamas jį faktiškai valdyti, pergyvenęs sutuoktinis nepriėmė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nesivadovavo kasacinio teismo praktika ir netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus spręsdami dėl palikimo priėmimo, pradėjus turtą faktiškai valdyti.

Dėl testamento dalies pripažinimo negaliojančia

Ginčijamasis testamentas surašytas 1997 metais. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 575 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį vienam ar keliems asmenims, tiek priklausantiems įpėdiniams pagal įstatymą, tiek ir nepriklausantiems. Analogiška nuostata įtvirtinta ir 2000 m. CK 5.19 straipsnio 1 dalyje. Taigi testamentu gali būti paliekamas turtas, teisėtai priklausantis testatoriui asmeninės nuosavybės teise. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad testamentu testatorius kasatorei galėjo palikti tik jam nuosavybės teise priklaususią 1/2 dalį buto, nes testatoriaus vardu privatizuotas butas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Sutuoktinių buto privatizavimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, o to paties straipsnio 3 dalyje konkretizuota, jog turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Taigi butai, sutuoktinių įsigyti santuokos metu pagal Butų privatizavimo įstatymą vieno iš sutuoktinių vardu, laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe. CK 5.16 straipsnyje reglamentuojamas testamento ar jo dalių negaliojimas. Be šio straipsnio 1 dalyje nustatytų testamento negaliojimo atvejų, 2 dalyje nustatyta, kad testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad testamento 1/2 dalis pripažintina negaliojančia kaip prieštaraujanti aptartoms imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Teisėjų kolegija šią teismų išvadą pripažįsta pagrįsta. Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju testatoriaus valia yra aiški, testamentu galima palikti turtą, kuris atsiras ateityje, todėl, kasatorės teigimu, neturi reikšmės testamento teksto klaidos (CK 5.18 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Byloje nekvestionuojama testatoriaus valia ir nesiremiama testamento teksto klaidomis, todėl vertinant testamento teisėtumą kasaciniame skunde nurodyta CK 5.18 straipsnio 2 dalis netaikytina.

Dėl praleisto termino palikimui primti pratęsimo

CK 5.50 straipsnyje nustatytą palikimui priimti terminą teismas gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 5.57 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad klausimą, ar konkrečios palikimo priėmimo termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ar jos yra pagrindas terminui pratęsti, teismai turi spręsti atsižvelgdami į šių terminų paskirtį, teisinius padarinius, konkrečios bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-91/2011; kt.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad praleistas terminas palikimui priimti gali būti atnaujinamas asmeniui, turėjusiam norą ir apsisprendimą palikimo atsiradimo metu palikimą priimti, tačiau neįgyvendinusiam tokios savo valios dėl svarbių priežasčių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-39/2008; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendimas pratęsti ar nepratęsti terminą palikimui priimti gali turėti neigiamų padarinių tiek asmens, prašančio terminą pratęsti, tiek kitų asmenų teisėms ir pareigoms, todėl teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas praleistas, taip pat kiek jis praleistas, bet ir kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-91/2011; kt.).

Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl termino pratęsimo palikimui primti po ieškovų senelės mirties, vadovavosi CK 5.57 straipsnio nuostatų aiškinimu kasacinio teismo praktikoje bei konstatuotų teisiškai reikšmingų faktų visuma (CPK 4, 185 straipsniai). Teismai vertino ieškovų elgesį (dėl termino palikimui priimti pratęsimo) ir nekonstatavo jų nesąžiningumo ar nepakankamo rūpestingumo priimti palikimą po senelės mirties; atsižvelgė į tai, jog visa šeima buvo klaidingai įsitikinusi, kad buto teisinė registracija senelio vardu reiškė jo asmeninę, o ne bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę; kad terminas praleistas nedaug; kad dalis dokumentų dėl palikimo priėmimo buvo reikalaujama iš kitos valstybės civilinės metrikacijos institucijų ir pan. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad terminą palikimui priimti pratęsė nenustatę svarbių jo praleidimo priežasčių; kad spręsdami šį klausimą nukrypo nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo praktikos bei rėmėsi vienintele teisiškai reikšminga aplinkybe.

Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai teisės taikymo aspektu nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų naikinti skundžiamus teismų priimtus procesinius sprendimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į tai, kurios šalies naudai priimtas kasacinio teismo sprendimas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Atmetus kasacinį skundą, valstybei iš kasatorės priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – 60,48 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 9 punktai). Šių išlaidų dydis patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. sausio 11 d. pažyma.

Ieškovai I. A. ir V. I. prie atsiliepimo į kasacinį skundą pridėjo mokėjimo dokumentą, patvirtinantį, kad už atsiliepimo surašymą I. A. sumokėjo advokatui 500 Lt. Ši suma atitinka CPK 98 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas ir priteistina ieškovei I. A. iš kasatorės (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei I. A. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. T. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės A. T. (duomenys neskelbtini) 60,48 Lt (šešiasdešimt litų 48 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė