Dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-102/2013

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-03955-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1;

(S)

114.11; 123.7; 123.9

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Janinos Stripeikienės (pranešėja) ir Juozo Šerkšno (kolegijos primininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovui A. B. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarčių sudarymą, taikymo ir aiškinimo klausimai.

Ieškovė prašė pripažinti, kad 2009 m. balandžio 8 d. dviem egzemplioriais jos ir atsakovo pasirašyta paskolos sutartis dėl 7500 Lt paskolos suteikimo nebuvo sudaryta, nes pinigų iš atsakovo ji negavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Dėl paskolos sutarčių skaičiaus. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes (abi paskolos sutartis turėjo atsakovas – paskolos davėjas, kuris kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, suėjus sutartyse nustatytam paskolos grąžinimo terminui; ieškovė savo teiginių, kad jai priklausiusį paskolos sutarties egzempliorių atsakovas, turėjęs raktus nuo jos buto, paėmė, neįrodė, nes į policiją dėl to kreipėsi tik po to, kai atsakovas pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo; policijoje pagal ieškovės pareiškimą priimtas nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos; ieškovės nepilnametės dukters parodymai teisme šiuo klausimu nenuoseklūs bei juos iš esmės paneigė liudytojo V. Ž. parodymai, kuriais nustatyta, kad abi paskolos sutartis 2009 m. atsakovas perdavė saugoti jam), konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas turėjo ieškovės buto raktus ir paėmė iš ten jai priklausantį sutarties egzempliorių, taip pat kad viena sutartis buvo sudaryta dviem egzemplioriais (CPK 178 straipsnis) ir pripažino, kad buvo sudarytos dvi paskolos sutartys 15 000 Lt sumai (CPK 185 straipsnis).

Dėl pinigų perdavimo pagal sutartis. Teismas nurodė, kad paskolos sutartyse nėra parašyta, jog ieškovė gavo pinigus (CK 8.871 straipsnio 3 dalis), todėl pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, o faktas, kad pinigų negavo, įrodinėjamas pinigų gavėjo. Teismas remdamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatė, kad Sutartyse parašyta, jog atsakovas paskolina pinigus ieškovei, t. y. nurodytas esamasis, ne būsimasis laikas. Pinigų perdavimo faktą atsakovas rašytiniais įrodymais įrodė, jis 2009 m. balandžio 7 d. iš Šiaulių banko paėmė 3000 JAV dolerių, nutraukus sutartį anksčiau nustatyto termino, o po indėlio nuėmimo ieškovė sumokėjo skolas AB SEB bankui, UAB,,Šiaulių banko lizingas“; vėliau AB „Šiaulių energija“; UAB „Šiaulių vandenys“; ieškovė turėjo skolų ir kitiems kreditoriams, kurios išieškomos iš jos atlyginimo pagal vykdomuosius raštus), o jis, nutraukęs indėlio sutartį banke, turėjo lėšų, kurias jai paskolino. Ieškovė savo teiginių, kad jai pinigai nebuvo reikalingi bei kad jų gavo iš savo sūnaus pagal 2009 m. sausio 16 d. paskolos sutartį, negalėjo įrodyti, nepaaiškino, kodėl po paskolos sutarties su savo sūnumi sudarymo ji negrąžino skolų kreditoriams ir šie toliau reiškė reikalavimus teismuose. Teismas konstatavo, kad atsakovas, prašęs išreikalauti duomenis apie ieškovės atliktus mokėjimus, tokią informaciją žinojo todėl, kad buvo su ja, kai buvo atlikti mokėjimai, o ieškovė neįrodė, jog pinigų negavo ir jog sutartis buvo sudaryta dviem egzemplioriais, o byloje esantys įrodymai pagrindžia pinigų perdavimą, nes paskolos sutartis yra realinė ir įsigalioja nuo pinigų perdavimo, todėl ieškinys netenkintas (CPK 178, 185 straipsniai, CK 6.875, 6.870 straipsniai).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Dėl pinigų perdavimo fakto. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-366/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-366/2010">3K-3-366/2010</a>; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-564/2010), nurodė, kad įrodyti, jog paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir jog paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui. Nagrinėjamu atveju paskolos sutartyse nėra specialiai aptarto sutarties dalyko pinigų perdavimo paskolos gavėjui momento, tačiau paskolos sutarties tekste nedviprasmiškai įrašyta: „kad A. B. paskolina pinigus M. M. 7500 Lt“. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė iš viso neigė pinigų gavimo pagal paskolos sutartį faktą, tačiau apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo išvadų dėl paskolos sutarties dalyko perdavimo fakto neskundė, todėl teisėjų kolegija platesnio vertinimo dėl to nepateikė.

Dėl paskolos sutarčių skaičiaus. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pabrėžė tokias byloje nustatytas faktines aplinkybes: A. B. 2009 m. balandžio 7 d., nutraukus indėlio sutartį anksčiau nustatyto termino, AB Šiaulių bankas išmokėjo 3000 JAV dolerių (7739,10 Lt), kuriuos jis paskolino ieškovei M. M.; ieškovės M. M. 2009 m. skolos: AB SEB bankui – 4945,81 Lt; S. J. S. – 2719 Lt; Teo LT – 886 Lt; AB Šiaulių vandenys – 314,71 Lt; AB Šiaulių energija – 1559,75 Lt; AB „VST“ – 96 Lt; iš viso – 10 521,27 Lt; ieškovė M. M. 2009 m. balandžio 7 d. įnešė į AB SEB banką 4945,81 Lt; 2009 m. kovo 28 d. J. S. grąžino 2500 Lt; 2009 m. sausio 8 d. sumokėjo AB „VST“ 96 Lt; 2010 m. vasario 26 d. sumokėjo 886,33 Lt Teo LT; per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. AB „Šiaulių energijai“ apmokėjo 3134,11 Lt, o laikotarpiu nuo 2009–2010 m. AB „Šiaulių vandenys“ sumokėjo 613,69 Lt; t. y. iš viso sumokėjo 12 175,94 Lt. Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ nustatyta, kad dar 2007 m. iš ieškovės yra priteistos skolos ir kitiems kreditoriams. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas įrodė, kad ieškovei pinigai buvo reikalingi ir šie ieškovei buvo perduoti, pagrįsta, o ieškovės argumentai, kad byloje nepateikta duomenų apie jos tuo laikotarpiu turėtas didesnes kaip 7500 Lt skolas, nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš sutarties teksto aišku, jog sutartį sudarė ieškovė – paskolos gavėja ir paskolos davėjas, todėl vienodi atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, neturint teisinio išsilavinimo, taikomi abiem. Taigi, jei paskolos sutartis sudaroma dviem egzemplioriais, turinčiais vienodą teisinę galią, kurie tenka kiekvienai sutarties šaliai, šio fakto neįrašymas į sutarties turinį neįrodo pasirašytų sutarčių fiktyvumo bei nepaneigia pinigų perdavimo fakto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teismų praktikoje yra laikoma, jog paskolos sutartys yra surašomos vienu egzemplioriumi, kurį iki paskolos grąžinimo laiko paskolos davėjas. Iš įrodymų visumos pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog sutartis buvo sudaryta dviem egzemplioriais, o byloje esantys įrodymai pagrindžia pinigų perdavimą.

Dėl CPK normų taikymo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime vertino tiek ieškovės dukters M. M., tiek atsakovo žmonos R. B., liudytojo V. Ž. parodymus ir iš įrodymų visumos padarė išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą (nebuvimą). Ieškovės nurodyta aplinkybė dėl paskolos sutarčių saugojimo vietos, vertinant atsakovo ir liudytojo V. Ž. parodymus, laikytina nereikšminga. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad ieškovė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tačiau tai nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai, o skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Ieškovės aiškinimas, kad ji nenuosekli ir daug ko neatsimena, nes serga depresija, įvertintas kaip vengimas įvykdyti prievoles, nes byloje nėra duomenų apie ligos diagnozę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasatorė M. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Bylą nagrinėję teismai, kasatorės manymu, netinkamai taikė CPK 176, 185 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. P. N., bylos Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, bylos Nr. 3K-3-130/2009; kt.). Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims, apeliacinės instancijos teismas detaliau aptarė byloje esančius įrodymus apie esamas ir buvusias ieškovės skolas, tačiau priėjo prie nepagrįstos išvados, jog buvo sudarytos dvi paskolos sutartys. Iš byloje esančių įrodymų – identiškų paskolos sutarties tekstų, fakto, jog atsakovas paėmė tik 3000 JAV dolerių iš savo banke laikyto indėlio, nesant duomenų, kad ieškovė tuo laikotarpiu patyrė didesnių kaip 7500 Lt išlaidų, anot kasatorės, akivaizdu, jog 2009 m. balandžio 8 d. šalių buvo sudaryta viena paskolos sutartis dviem egzemplioriais. Teismai nepagrįstai ir nelogiškai, kasatorės nuomone, vertino byloje esančius rašytinius įrodymus apie buvusias ieškovės skolas, nes bylos duomenimis įrodyta, jog atsakovas nutraukęs terminuoto indėlio sutartį gavo iš banko tik 3000 JAV dolerių, kuriuos paskolino ieškovei, o ši tą pačią dieną AB SEB bankui ir UAB „Šiaulių banko lizingas“ sumokėjo įmokas, neviršijančias 7500 Lt sumos, t. y. viena sudaryta paskolos sutartimi jai paskolintos pinigų sumos. Teismai be pagrindo ieškovės iki paskolos sutarties sudarymo momento sumokėtas sumas: 2009 m. kovo 28 d. – S. J. S., 2009 m. sausio 8 d. – AB „VST“; ir gerokai po sutarties sudarymo: 2010 m. vasario 26 – TEO LT, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. – AB „Šiaulų energija“, 2009–2010 m. laikotarpiu – AB „Šiaulių vandenys“; vertino kaip sutarties sudarymo metu egzistavusias, nes tai prieštarauja įstatymo reikalavimas, teisingumo, protingumo kriterijams. Be to, kasatorė pabrėžia, kad, net suskaičiavus visas nurodytas jos apmokėtas sumas, nesusidaro 15 000 Lt suma, neva paskolinta jai pagal dvi paskolos sutartis. Teismai visiškai neįvertino, kad nurodytu laikotarpiu kasatorė dirbo, ją taip pat rėmė sūnus siųsdamas pinigus pašto perlaidomis. Taip pat, kasatorės teigimu, teismai neatsižvelgė į tai, kad abiejų atsakovo pateiktų sutarčių tekstas identiškas, paskolos suma ir grąžinimo terminai sutampa, jos sudarytos tą pačią dieną, nėra sunumeruotos, yra skirtos abiem sutarties šalims, kad tai ne ieškovės išduotas atsakovui paskolos raštelis. Sutarčių turinys, kasatorės nuomone, įrodo, kad sutartis apima ieškovės ir atsakovo teises bei pareigas, kad tai ne vienašalis ieškovės įsipareigojimas iki nurodyto termino grąžinti atsakovui nustatytą pinigų sumą. Kasatorė, neturėdama teisinio išsilavinimo, per savo neapdairumą nepaminėjo sutartyje, kad ji sudaroma dviem vienodais egzemplioriais, skirtais abiem šalims.

Be to, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad 7500 Lt sumą pagal, atsakovo teigimu, sudarytą antrąją paskolos sutartį, jis pasiėmė iš savo namų, kur juos laikė, nors liudytoja R. B. nurodė, kad su sutuoktiniu – atsakovu – didelių sumų namuose nelaikydavo, ir, nors pagrindė atsakovo poziciją nurodydama, kad jo drabužiuose buvo radusi 8000 Lt grynųjų pinigų sumą, tačiau tai turėjo būti vertinama kritiškai, atsižvelgiant į jos priešiškumą ieškovei dėl šios ir atsakovo artimų santykių. Atsakovo šeima yra taupi, jie – naudos iš banko palūkanų siekiantys asmenys, todėl aplinkybė, kad atsakovas laikytų namuose 8000 Lt sumą ir kad ją paskolintų kasatorei antrąja paskolos sutartimi, jos manymu, mažai tikėtina. Kasatorės nuomone, liudytojo V. Ž. parodymai teisme buvo nekonkretūs ir neaiškūs, jis yra artimas atsakovo draugas, galbūt suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta, nepagrįstai tiksliai nenustatytos faktinės bylos aplinkybės vertintos atsakovo naudai. Kasatorė pabrėžia, kad byloje niekaip nepaneigti jos dukters M. M. parodymai dėl to, kad atsakovas turėjo ieškovės buto raktus, jie nepagrįstai įvertinti kritiškai, nors iš esmės atsakovo poziciją pagrindžiančiais liudytojo V. Ž. parodymais buvo remiamasi. Kasatorės teigimu, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismai nepagrįstai sprendė, kad byloje yra įrodytas dviejų paskolos sutarčių egzistavimas bei kad atsakovas du kartus po 7500 Lt perdavė ieškovei iš viso 15 000 Lt.

Atsakovas A. B. pateiktu atsiliepimu į kasacinį skundą su juo nesutinka, prašo atmesti ir palikti galioti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus.

Atsiliepimas iš esmės grindžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių, procesiniuose sprendimuose nurodytų motyvų ir argumentų pakartojimu. Papildomai atsakovas nurodo, kad pagal CPK 178 straipsnio nuostatas būtent ieškovė, kuri kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl dviejų sutarčių pripažinimo viena sutartimi, turėjo įrodyti, kad dvi savarankiškos sutartys šiuo atveju kvalifikuotinos kaip viena. Ieškovės kasacinis skundas, anot atsakovo, iš esmės grindžiamas vien jos nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis, tačiau tai nėra pagrindas naikinti teismų priimtus procesinius sprendimus ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Atsakovas pabrėžia įrodęs, kad pinigai pagal paskolos sutartis ieškovei buto perduoti, o ši neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos ir kaip paskolos gavėja neįrodė, kad pinigų negavo (CK 6.875 straipsnio 1 dalis), todėl nėra jokio teisinio pagrindo laikyti, kad viena iš dviejų paskolos sutarčių yra nesudaryta. Ieškovė taip pat neįrodė, kad pinigų gavo mažiau nei nurodyta sutartyse. Atsakovas pažymi, kad būtent jis turėjo abi paskolos sutartis, todėl visi ieškovės teiginiai, kad tai viena sutartis sudaryta dviem egzemplioriais, yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti, bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, laikėsi teismų praktikos šiuo klausimu, vertino tiek rašytinius byloje esančius įrodymus, tiek liudytojų parodymus ir tik jų visumos pagrindu padarė atitinkamas galutines išvadas, vadovaudamiesi vidiniu įsitikinimu. Byloje tirti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės tik patvirtina tai, kad ieškovė tuo laikotarpiu, kai buvo sudarytos paskolos sutartys, ir iki pat termino paskolai grąžinti pabaigos turėjo daug finansinių įsipareigojimų kreditoriams, o tai, kad dalis skolų buvo apmokėta ne iš karto po paskolos sutarčių sudarymo, o vėliau, niekaip nepaneigia fakto, kad toms skoloms padengti buvo panaudoti atsakovo paskolinti pinigai, didesnė kaip 7500 Lt suma.

Ieškovė pati teisminio bylos nagrinėjimo metu, grįsdama savo atsikirtimus atsakovui, nurodė, kad paskolos sutartį su sūnumi sudarė vienu egzemplioriumi, taigi, yra pagrindas teigti, kad ji visada sudarydavo vieną paskolos sutarties egzempliorių, o ne du, kaip teigia šiuo atveju. Liudytojų R. B. ir V. Ž. parodymai buvo nuoseklūs, atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes, o ieškovės ir jos dukters – nenuoseklūs, ieškovė keitė savo poziciją bylos nagrinėjimo metu, kėlė naujas versijas: kad pinigų apskritai negavo, vėliau, kad gavo tik 7500 Lt ir t. t. Teismai, anot atsakovo, vertindami ieškovės dukters parodymus, pagrįstai konstatavo motinos daromą įtaką jai.

Atsakovas taip pat pabrėžia, kad nuo pat 2009 m. balandžio 8 d. ieškovė neginčijo sudarytų paskolos sutarčių iki jis nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo. Apeliaciniame skunde atsakovė apskritai neginčijo pinigų neperdavimo fakto ir kėlė tik vieną argumentą, kad buvo sudaryta viena sutartis dviem egzemplioriais, tai patvirtina, kad pinigus ji iš tiesų yra gavusi ir yra nesąžininga, siekia sau naudos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paskolos sutarties pripažinimo sudaryta

Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamųjų daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas.

Sutarčių teisėje sutarties sąlygos skirstomos į esmines ir antraeiles. Sutarties šalims susitarus dėl esminių sutarties sąlygų – sutartis galioja (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), o antraeilės sąlygos nelemia sutarties galiojimo, dėl jų šalys gali susitarti ir vėliau arba, esant ginčui dėl tokių sąlygų, kreiptis į teismą dėl jų nustatymo teismo sprendimu. Paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalis – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas. Atsižvelgiant, kaip minėta, į šių santykių realinį pobūdį, t. y. kad jie atsiranda tik nuo pinigų ar daikto perdavimo momento, įstatymo leidėjas nustatė, kad paskolos rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas raštelis arba kitoks skolos dokumentas patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad aptariamos teisės normos dispozicijoje įstatymo leidėjas nustatė ne tik formos ypatumus, bet ir tam tikrus reikalavimus dokumento turiniui – skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Taigi, tais atvejais kai paskolos gavėjas prašo pripažinti paskolos sutartį nesudaryta, jis ginčija pinigų perdavimo faktą, t. y. faktą, kad ši esminė sutarties sudarymo sąlyga nebuvo paskolos davėjo įvykdyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 33,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šalys bylos nagrinėjimo kasacijoje metu taip pat patyrė bylinėjimosi išlaidų, kurias prašė priteisti, tačiau visų šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 23 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Janina Stripeikienė

Juozas Šerkšnas