Dėl žalos atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-96/2013

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.10; 16.7; 16.8; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Dannemand“ dėl atleidimo iš darbo fakto nustatymo, darbo užmokesčio, komandiruotės dienpinigių, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, kai su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, atsiskaitymą su darbuotoju nutraukiant darbo sutartį, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas nuo 2006 m. balandžio 26 d. pagal neterminuotą darbo sutartį dirbo UAB,,Dannemand“ vairuotoju – ekspeditoriumi, jo darbo užmokestis buvo 730 Lt per mėnesį. 2006 m. liepos 1 d. darbo sutartis papildyta, nustatant, kad ieškovo darbo užmokestis yra 800 Lt per mėnesį. Ieškovas jo priėmimo į darbą dieną sudarė su atsakovu visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Atsakovo 2007 m. sausio 4 d. įsakymu ieškovas nuo 2007 m. sausio 5 d. iki 2007 m. kovo 8 d. buvo išsiųstas į komandiruotę pervežti krovinius: Danijos Karalystėje turėjo dirbti 40 dienų, Nyderlandų Karalystėje – 15 dienų, Belgijos Karalystėje – 8 dienas. 2007 m. sausio 5 d. ieškovas pasirašė vilkiko komplektacijos aktą, kuriuo prisiėmė atsakomybę už vilkiko MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – vilkikas) saugumą. 2007 m. kovo 8 d., pasibaigus komandiruotės laikui, ieškovas Danijos firmoje,,Blue Water Shiping A/S“ atkabino nuo vilkiko puspriekabę ir paliko ją šiai firmai, o vilkiką, jo dokumentus ir raktelius perdavė kitos Danijos firmos,,Dannemand Trucking ApS“ savininkui I. R. D. (D.). Palikęs vilkiką firmoje „Dannemand Trucking ApS“, ieškovas telefonu gavo iš atsakovo vadybininkės O. Z. (dabartinė pavardė – L.) nurodymą palikti vilkiką firmoje „Blue Water Shiping A/S“, tačiau I. R. D. vilkiko ir jo raktelių bei dokumentų ieškovui negrąžino. Ieškovas po komandiruotės į Lietuvą negrįžo, nuo 2007 m. kovo 8 d., nenutraukęs darbo teisinių santykių su atsakovu, dirbo Danijos firmoje KLB Handel aps. Atsakovas 2007 m. kovo 14 d. raštu ieškovui prašė jo atvykti pas atsakovą ir pateikti paaiškinimus apie vilkiką bei ataskaitą apie komandiruotę. Į Lietuvą ieškovas grįžo 2007 m. balandžio 5 d.; 2008 m. sausio 9 d. registruotu laišku išsiuntė atsakovui prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2008 m. sausio 9 d. ir visiškai su ieškovu atsiskaityti iki 2008 m. sausio 23 d. Šis laiškas, pasikeitus atsakovo buveinės adresui, jam neįteiktas.

Ieškovas 2008 m. vasario 7 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) nustatyti, kad jis atleistas iš darbo nuo 2008 m. sausio 22 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį; 2) priteisti ieškovui iš atsakovo 1600 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 7 d. iki 2007 m. kovo 8 d., 8452,50 Lt komandiruotės dienpinigių, 666,01 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 18 980 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2008 m. sausio 23 d. iki 2010 m. kovo 22 d.

Atsakovas 2008 m. balandžio 18 d. raštu paprašė ieškovo atvykti ir paaiškinti, kodėl nuo 2007 m. kovo 9 d. jis nevyko į darbą, ir įspėjo, kad ieškovui iki 2008 m. balandžio 30 d. nepateikus atsakymo, jis bus atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Atsakovas 2008 m. balandžio 25 d. pateikė teismui priešieškinį, prašydamas: 1) pripažinti, kad jis sumokėjo ieškovui visą šiam priklausantį darbo užmokestį; 2) pripažinti, kad atsakovas ieškovui nesumokėjo 6339,15 Lt komandiruotės dienpinigių ir 562,99 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas; 3) nustatyti, kad ieškovas padarė atsakovui 190 111,49 Lt materialinės žalos; 4) įskaityti tarpusavio reikalavimus ir priteisti atsakovui iš ieškovo 183 209,35 Lt materialinės žalos atlyginimą. Atsakovas priešieškinį grindė tokiomis aplinkybėmis: 1) ieškovui komandiruotės užsienyje metu žodžiu buvo pranešta, kad, pasibaigus komandiruotės laikui, vilkiką jis turi palikti Danijos firmoje „Blue Water Shiping A/S“, kuri yra atsakovo klientė, tačiau ieškovas to nepadarė; 2) atsakovas ar jo įgaliotas asmuo ieškovui nedavė nurodymo palikti vilkiką kitoje vietoje, atsakovas iki šiol neturi duomenų apie vilkiko buvimo vietą ir galimybės disponuoti jam priklausančia nuosavybe; 3) ieškovas pažeidė vidaus tvarkos taisykles, nes, pasibaigus jo komandiruotės užsienyje laikui, per tris dienas neatvyko į atsakovo biurą ir raštu nepateikė ataskaitos apie komandiruotę bei nepaaiškino apie dingusį vilkiką, tik žodžiu pranešė, kad vilkiką perdavė kitos įmonės akcininkui, tačiau jo perdavimo faktą patvirtinančių dokumentų nepateikė; 4) 2006 m. balandžio 26 d. ieškovas su atsakovu pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, 2007 m. sausio 5 d. – vilkiko komplektacijos aktą, todėl ieškovas buvo atsakingas už vilkiką, o jį praradęs, atsakovui padarė 186 969,44 Lt žalą; 5) atsakovo teigimu, iš susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis matyti, kad ieškovas iš anksto buvo suplanavęs vilkiką perduoti kitam asmeniui, tai atlikdamas suprato savo veiksmų neteisėtumą ir numatė jų padarinius bei jų norėjo, todėl, būdamas materialiai atsakingas asmuo, privalo visiškai atlyginti atsakovui padarytą žalą.

Atsakovo 2008 m. gegužės 7 d. įsakymu ieškovas nuo 2008 m. gegužės 7 d. atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: atmetė ieškinio reikalavimą nustatyti, kad ieškovas nuo 2008 m. sausio 22 d. atleistas iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį; priteisė ieškovui iš atsakovo 1552 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 7 d. iki 2007 m. kovo 8 d., 562,99 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 6339,15 Lt komandiruotės dienpinigių, 18 980 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2008 m. kovo 12 d. iki 2010 m. kovo 22 d. ir 1500 Lt išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą atlyginimą; atmetė ieškinio reikalavimą priteisti kitą komandiruotės dienpinigių dalį; priteisė atsakovui iš ieškovo 186 969,44 Lt materialinės žalos atlyginimo, 4739,38 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 3540 Lt turėtų išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą ir 634 Lt išlaidų, sumokėtų už vertėjo paslaugas, atlyginimą; kitą priešieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo valstybei 823 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nurodė, kad pagal atsakovo vidaus taisykles ieškovas, pasibaigus komandiruotės laikui, per tris dienas turėjo atvykti pas atsakovą ir pateikti komandiruotės ataskaitą. Tačiau ieškovas iš Danijos į Lietuvą sugrįžo tik 2007 m. balandžio 5 d., nes nuo 2007 m. kovo 8 d. dirbo užsienio firmoje KLB Handel aps. Ieškovas į atsakovo 2007 m. kovo 14 d. raginimą atvykti ir paaiškinti, kur yra vilkikas, bei pateikti komandiruotės ataskaitą nereagavo. Teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovo teiginius, kad, grįžęs iš komandiruotės, jis kreipėsi į atsakovą dėl darbo sutarties nutraukimo, taip pat kad pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį nuo 2008 m. sausio 22 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, sprendė, kad ieškovas pažeidė DK 228 straipsnyje nustatytas darbuotojo pareigas ir atsakovas turėjo teisę jo neatvykimą į darbą 2007 m. kovo 9 d. vertinti kaip pravaikštą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. v. UAB „Zepter International“, bylos Nr. 3K-3-644/2004), o ieškovui nepateikus svarbių neatvykimo į darbą priežasčių, atleisti jį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Pasisakydamas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo priteisti 186 969,44 Lt materialinės žalos atlyginimą, teismas nustatė, kad: 1) ieškovas buvo sudaręs su atsakovu visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir pasirašė ginčo vilkiko komplektacijos aktą, kuriuo prisiėmė atsakomybę už jo saugumą; 2) ieškovas yra pasirašytinai susipažinęs su Pareigine instrukcija vairuotojams, važiuojantiems į komandiruotes į tolimus reisus (daugiau kaip vieną pamainą) ir atliekantiems vienkartinius užsakymus; 3) ieškovas, perduodamas vilkiką firmos „Dannemand Trucking ApS“ direktoriui I. R. D., nepareikalavo raštiško patvirtinimo apie perdavimą; 4) I. R. D. atsisakius sugrąžinti vilkiką, ieškovas nesikreipė į Danijos policiją. Teismas kritiškai vertino ieškovo paaiškinimus, kad jis vykdė I. R. D. nurodymą, perduotą per firmos „Blue Water Shiping A/S“, bendravusios su juo komandiruotės metu, vadybininką B. (B. M. S.), nes atsakovo direktorius liudytojas J. B. L. nurodė, kad I. R. D. yra tik atsakovo akcininkas, ne jo darbuotojas, atsakovas visada automobilius stato prie Danijos firmos „Blue Water Shiping A/S“, ieškovas nurodytoje firmoje paliko atsakovui nepriklausančią puspriekabę, tačiau vilkiko nepastatė, iki šiol atsakovui nežinoma jo buvimo vieta ir I. R. D. neatsako į atsakovo paklausimus apie vilkiką. Teismas taip pat atsižvelgė į 2008 m. balandžio 1 d. antstolės V. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame pateiktas ieškovo ir kito atsakovo darbuotojo susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis, taip pat į tai, kad ieškovas į Lietuvą sugrįžo tik 2007 m. balandžio 5 d., pripažindamas kad nelegaliai dirbo kitoje Danijos firmoje. Remdamasis nustatytų aplinkybių visuma, teismas sprendė, kad ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių atsakovas prarado 186 969,44 Lt vertės turtą – vilkiką. Teismas pažymėjo, kad 2004 m. lapkričio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis ir sąskaita faktūra, 2006 m. vasario 2 d., 2006 m. kovo 2 d. ir 2007 m. vasario 7 d. tarptautinio mokėjimo pavedimai, VĮ „Regitra“ pažyma patvirtina, kad atsakovas iš firmos „Dannemand Trucking ApS“ už 241 935,48 Lt nupirko vilkiką – krovininį automobilį MAN TGA 18 463 FLLS (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), sumokėjo pardavėjui visą kainą ir kad 2004 m. lapkričio 13 d. šis įregistruotas kaip jo nuosavybė.

Teismas sprendė, kad byloje yra surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas, atleisdamas ieškovą, visiškai su juo neatsiskaitė ir priteisė ieškovui iš atsakovo 1552 Lt darbo užmokesčio ir 562,99 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taip pat 6339,15 Lt komandiruotės dienpinigių. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo vadovaujantis DK 224 straipsniu tenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimo įskaityti tarpusavio reikalavimus.

Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti 18 980 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2008 m. sausio 23 d. iki 2010 m. kovo 22 d., teismas pažymėjo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas ilgą laiką delsė tinkamai pabaigti juo siejančius darbo santykius. Teismas sprendė, kad 2008 m. kovo 12 d. (kai atsakovui buvo įteiktas ieškinys ir prašymas atleisti iš darbo), atsakovui kilo pareiga nutraukti darbo sutartį ir atsiskaityti su ieškovu, tačiau jis to nepadarė. Dėl to teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 18 980 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2008 m. kovo 12 d. iki 2010 m. kovo 22 d. (DK 141 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2012 m. gegužės 23 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui iš atsakovo 1552 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir 18 980 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir šiuos ieškinio reikalavimus atmetė; sumažino ieškovui iš atsakovo priteistas bylinėjimosi išlaidas nuo 1500 Lt iki 300 Lt; sumažino iš atsakovo valstybei priteistą žyminį mokestį nuo 823 Lt iki 137 Lt; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė atsakovui iš ieškovo 616 Lt žyminio mokesčio ir 338 Lt išlaidų, turėtų už suteiktas vertėjo paslaugas, atlyginimą; grąžino ieškovui 2000 Lt užstatą.

Teisėjų kolegija rėmėsi atsakovo direktoriaus J. B. L. paaiškinimais, bendrovės vadybininkės liudytojos O. L. parodymais, kad nors rašytinė vilkiko priėmimo–perdavimo tvarka nebuvo nustatyta, tačiau pagal nuolatinę praktiką jis buvo saugomas atsakovo kliento bendrovėje,,Blue Water Shipping A/S“, iš kurios ieškovas vilkiką paimdavo ir, baigęs darbą, joje palikdavo. Šią aplinkybę pripažino ir ieškovas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad I. R. D. yra vienas atsakovo akcininkų, valdantis 33 proc. šios bendrovės akcijų, tačiau nėra jos vadovas (administratorius). Ginčo vilkikas yra atsakovo nuosavybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas neturėjo pareigos vykdyti I. R. D. nurodymų ir, be atsakovo sutikimo, negalėjo perduoti vilkiko šiam asmeniui (DK 228 straipsnis, Akcinių bendrovių įstatymas).

Teisėjų kolegija nurodė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 punkto b papunktyje nustatyta ieškovo pareiga laiku pranešti įmonės, įstaigos, organizacijos administracijai apie visas aplinkybes, keliančias grėsmę jam patikėtų materialinių vertybių saugumui. Atsakovo vadybininkė apie tai, jog ieškovas paliko vilkiką I. R. D. vadovaujamoje bendrovėje, kitame mieste, buvo informuota jau po to, kai vilkikas buvo paliktas. Ieškovas nevykdė nurodymo atsiimti vilkiką arba pareikalauti raštiško patvirtinimo apie turto perdavimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šias faktines aplinkybes įrodo antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame pateiktas susirašinėjimo UAB,,Dannemand“ mobiliuoju telefonu trumpųjų žinučių turinys. Ieškovas negalėjo paaiškinti tokio savo poelgio priežasties. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas, vykdydamas visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 punkto b papunktyje nustatytą pareigą, gavęs nurodymą vilkiką palikti kitoje nei darbdavio nustatytoje vietoje, privalėjo nedelsiant informuoti atsakovą ir gauti nurodymą dėl tolesnių veiksmų, tačiau jos nepaisė, pasielgė neteisėtai, dėl to atsakovas prarado turtą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas turėjo galimybę bendrauti su atsakovo vadybininke mobiliuoju telefonu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad egzistuoja visos atsakovo materialinės atsakomybės sąlygos (DK 245 – 247, 256, 257 straipsniai), todėl jis privalo atlyginti atsakovui padarytą žalą.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nesumokėjo ieškovui 1552 Lt darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija rėmėsi byloje pateiktais rašytiniais įrodymais – buhalterijos išrašu, pažymomis, kasos išlaidų orderiais, atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiais – ir nustatė, kad, išvykstant į komandiruotę, ieškovui buvo sumokėti 600 eurų, t. y. 2 071,68 Lt. Į šią sumą įskaičiuotas 1552 Lt darbo užmokestis ir 562,99 Lt dienpinigių.

Pasisakydama dėl atsakovo pareigos sumokėti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, teisėjų kolegija nurodė, kad 1552 Lt darbo užmokestis ieškovui buvo sumokėtas, o dienpinigiai ir kompensacija už nepanaudotas atostogas nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką – tokios sumos neįskaičiuojamos į vidutinį darbo užmokestį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 650 „Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punktas). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų taikomos sankcijos pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, darbdavys dėl pavėluotų mokėjimų turi būti kaltas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas nesirūpino savo teise laiku gauti išmokas, nepaisė atsakovo raginimų atvykti ir pateikti ataskaitą apie komandiruotę, tinkamai nutraukti darbo santykius, sprendė, jog atsakovo kaltės dėl neatsiskaitymo su ieškovu nėra.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas P. K. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo priteista atsakovui 186 969,44 Lt žalos atlyginimo, 4739,39 Lt žyminio mokesčio, 3540 Lt turėtų išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą ir 634 Lt – už vertėjo paslaugas, atlyginimas ir dėl šios dalies atsakovo priešieškinį atmesti; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą; pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nutartį – panaikinti nutarties dalis, kuriomis buvo panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo dalis dėl 1552 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir 18 980 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo; panaikinti nutarties dalį, kuria sumažintas kasatoriui iš atsakovo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kuria atsakovui iš kasatoriaus priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir kuria sumažinta iš atsakovo priteistina žyminio mokesčio dalis; pakeisti nutarties dalį dėl kasatoriui grąžintino 2000 Lt užstato, nustatant, kad kasatoriui grąžintinas 2500 Lt užstatas; kitas nutarties dalis palikti nepakeistas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl DK 246 straipsnio, CPK 178, 185 straipsnių pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai priteisdami atsakovui iš kasatoriaus 186 969,44 Lt žalos atlyginimo, netinkamai aiškino ir taikė DK 246 straipsnį, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Pagal DK 246 straipsnį materialinė atsakomybė darbuotojui kyla, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) ji padaroma neteisėta veika; 3) yra neteisėtos veikos ir žalos priežastinis ryšys; 4) nustatyta pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Ieškovo įsitikinimu, žalos atlyginimas iš jo priteistas nesant visų būtinųjų sąlygų. Pirma, kasatorius nesutinka, kad šiuo atveju nustatyta jo kaltė. 2006 m. balandžio 26 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2 punkto a papunktyje nurodyta, kad administracija įsipareigoja sudaryti darbuotojui sąlygas, reikalingas normaliai dirbti ir jam patikėtoms materialinėms vertybėms visiškai išsaugoti. Atsakovas nėra nustatęs rašytinės tvarkos, kaip ir kur turi būti paliekami automobiliai, kai kroviniai vežiojami Danijoje, ji nenurodyta ir kasatoriaus pasirašytoje pareiginėje instrukcijoje. Šios 7.–7.1 punkte nurodyta, kad, baigęs darbą, kasatorius privalo pastatyti automobilį į garažą ar kitą nurodytą vietą. Kasatoriaus teigimu, pagal žodinį susitarimą, jam nuvykus vežti krovinius Danijoje, kasatorius turėdavo vykdyti bendrovės,,Blue Water Shipping A/S“ vadybininko B. nurodymus. Pasibaigus komandiruotės laikui, nurodytas asmuo perdavė kasatoriui, kad šis turi pristatyti vilkiką ir jo dokumentus firmai,,Dannemand Trucking ApS“. Anot kasatoriaus, atsakovo vadybininkės O. L. nurodymą palikti vilkiką firmoje,,Blue Water Shipping A/S“ kasatorius gavo tik po to, kai vilkikas buvo paliktas firmoje,,Dannemand Trucking ApS“. Šios firmos direktorius I. R. D. vilkiko kasatoriui negrąžino. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nurodytas aplinkybes vertino kaip jo kaltės įrodymą. Per teismo posėdį atsakovo vadybininkė O. L. patvirtino, kad I. R. D. yra atsakovo akcininkas ir gali duoti nurodymus kaip direktorius. Pareiginės instrukcijos 6.5–6.7 punktuose nustatyta, kad kasatorius, dirbdamas užsienyje, turi viską derinti su ekspedijavimo įmone. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamu atveju jis taip ir elgėsi – vykdė įmonės,,Blue Water Shiping A/S“ vadybininko nurodymą.

Kasatoriaus įsitikinimu, atsakovas taip pat neįrodė, kad jam padaryta žalos. Byloje pateiktas 2006 m. gegužės 14 d. atsakovo akcininkų susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, kad atsakovo akcininkai yra I. R. D., atsakovo direktorius J. B. L. ir K. E. K. B.. Visi akcininkai yra Danijos piliečiai ir nuolat joje gyvena. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pateiktas K. E. K. B. laiškas, kuriame nurodyta, kad vilkikas buvo grąžintas įmonei,,Dualast A/S“. Kartu su šiuo laišku pateiktas K. E. K. B. ir atsakovo direktoriaus J. B. L. 2007 m. kovo 9 d. susirašinėjimas elektroniniu paštu, iš kurio matyti, kad tarp akcininkų buvo kilęs ginčas dėl įmonės turto, jos valdymo ir kad atsakovo direktorius žinojo, kur yra vilkikas, tačiau jis šią informaciją nuo teismo nuslėpė. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad jis būtų kreipęsis į Danijos policijos įstaigas dėl vilkiko dingimo ir kad būtų atliekamas tyrimas. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nesivadovavo šiomis aplinkybėmis ir rėmėsi tik atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kad jam padaryta žalos. Kasatoriaus nuomone, priteisus iš jo atsakovui žalos atlyginimą ir jį išieškojus, o atsakovo atstovui nuvykus į Daniją ir, žinant vilkiko buvimo vietą, jį susigrąžinus, atsakovas nepagrįstai praturtėtų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad darbo bylose dėl žalos atlyginimo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi ieškovas, priklauso jam, o atsakovas privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi atsiliepime į ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ v. S. Č., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NDIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-642/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-642/2006">3K-3-642/2006</a>). Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė šias taisykles.

Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netyrė įrodymų dėl to, ar kasatoriui buvo sumokėtas 1552 Lt darbo užmokestis. Kasatorius pažymėjo, kad darbo užmokestis jam nesumokėtas už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2007 m. kovo 9 d. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatoriui priklausantis darbo užmokestis įskaičiuotas į dienpinigius, nes šie nėra darbo užmokestis. Dienpinigiai yra išlaidos, kurios kompensuojamos darbuotojams, kurių darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio (DK 216 straipsnis). Anot kasatoriaus, byloje nėra rašytinių įrodymų, kad darbo užmokestis jam sumokėtas.

2. Dėl netinkamo DK 141 straipsnio taikymo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria kasatoriui priteista iš atsakovo 18 980 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, netinkamai taikė DK 141 straipsnį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti su kasatoriumi dėl šio kaltės, rėmėsi tik laikotarpiu iki 2008 m. kovo 12 d., tačiau byloje nėra įrodymų, jog dėl neatsiskaitymo už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 12 d. iki 2010 m. kovo 22 d. būtų buvusi kasatoriaus kaltė. Atsakovas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad jis tyčia delsė atsiskaityti su kasatoriumi. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodo, kad kasatoriaus kaltė yra ta, jog, gavęs ieškinį, atsakovas toliau siekė bendradarbiauti, raštu ragino atvykti ieškovą į darbovietę paaiškinti dėl pravaikštų, tačiau kasatorius su atsakovu nebendradarbiavo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nuo to momento, kai ginčo sprendimas persikelia į teismą, darbuotojo pareiga bendradarbiauti su darbdaviu (taip pat ir atitinkama darbdavio pareiga), nors ir išlieka, tačiau iš esmės pakinta, t. y. šalys įgauna galimybę išspręsti nesutarimus procesine tvarka. Šalių ginčas, nepavykus jo išspręsti tarpusavio derybomis, tampa teisminiu ginču. Dėl to darbuotojo atsisakymas vykti pas darbdavį po to, kai jis kreipėsi į teismą, negali būti pagrindas konstatuoti jo kaltę pagal DK 141 straipsnio 3 dalį. Esant iškeltai darbo bylai teisme, šalis turi procesines subjektines teises ir gali jomis sąžiningai naudotis: apie norą atsiskaityti gali pareikšti teismo posėdyje, procesiniame dokumente, gali pinigus pervesti į teismo depozitinę sąskaitą, prašyti teismo suteikti galimybę sudaryti taikos sutartį ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“, bylos Nr. 3K3-625/2008). Kasatoriaus teigimu, atsakovas tokių veiksmų nesiėmė ir delsė atsiskaityti su kasatoriumi. Tai, kasatoriaus nuomone, reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog kasatorius nebendradarbiavo su atsakovu, ir tuo grįsdamas kasatoriaus kaltę, netinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo šios normos taikymo klausimais formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

3. Dėl netinkamo CPK 101 straipsnio 2 dalies taikymo. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, jis sumokėjo į apeliacinės instancijos teismo depozitinę sąskaitą 2500 Lt, tačiau skundžiamoje nutartyje nurodyta grąžinti kasatoriui tik 2000 Lt. CPK 101 straipsnio 2 dalies nustatyta, kad, neatlikus procesinių veiksmų, kuriems užtikrinti skirtas užstatas, šis atitenka valstybei, išskyrus atvejus, kuriais teismas pripažįsta, kad procesiniai veiksmai neatlikti dėl pateisinamų priežasčių. Užstatas sumokėtas tam, kad į teismą iš Danijos būtų iškviesti liudyti I. R. D. ir K. E. K. B., tačiau jie į teismo posėdį neatvyko ne dėl kasatoriaus kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, nusprendė grąžinti kasatoriui užstatą, bet grąžino tik dalį jo, nors tokios galimybės CPK 101 straipsnio 2 dalyje nenustatyta. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šią nuostatą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB,,Dannenmand“ prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo DK 246 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Atsakovo teigimu, priešingai nei nurodo kasatorius, bylą nagrinėję teismai nustatė faktus, kurie patvirtina kasatoriaus kaltę dėl prarasto atsakovui priklausančio vilkiko: 1) kasatorius nepareikalavo ir nepaėmė raštiško patvirtinimo iš asmens, kuriam paliko vilkiką, kad jis šiam yra perduotas, taip pasielgė neapdairiai, rizikingai; 2) kasatorius vykdė ne atsakovo ar jo įgalioto asmens, o neįgalioto asmens I. R. D. nurodymą, nors žinojo, kad jis yra tik vienas atsakovo akcininkų, ne administracijos darbuotojas; 3) kasatorius buvo pasirašytinai supažindintas su pareigine instrukcija, kurioje nustatyta darbuotojo pareiga vykdyti darbdavio nurodymus, kilus neaiškumų, apie tai iš karto pranešti jam mobiliuoju telefonu; 4) kasatorius pastatė vilkiką ne į atsakovo, o į kito asmens nurodytą vietą; 5) Liudytoja O. L. patvirtino, kad su kasatoriumi mobiliuoju telefonu pradėjo bendrauti atsakovo direktoriui gavus iš firmos,,Blue Water Shiping A/S“ pranešimą, kad kasatorius važiuoja ne ta kryptimi ir dėl kokių priežasčių nepaliko vilkiko šios firmos teritorijoje. Atsakovo teigimu, tik po to, kai vilkikas buvo paliktas kitoje vietoje, kasatorius apie tai jį informavo. Kasatoriui atsakovas nurodė susigrąžinti vilkiką, jo dokumentus bei raktelius, o, to negalint padaryti, kreiptis į Danijos policiją. Tačiau kasatorius nesiėmė jokių veiksmų žalai išvengti ar jai sumažinti; 6) atsakovo teigimu, kasatorius šias liudytojo O. L. nurodytas aplinkybes pripažino, patvirtino, kad turėjo vykdyti atsakovo nurodymus, tačiau to nedarė, t. y. suvokė savo veiksmų priešingumą atsakovo interesams; 7) liudytoja O. L. taip pat patvirtino, kad atsakovas niekada nepalikdavo automobilių pas I. R. D., kasatoriui buvo žinoma įprastinė automobilių palikimo tvarka ir vieta; 8) atsakovo nuomone, iš byloje pateikto kasatoriaus susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis matyti, kad jis suprato savo atliekamų veiksmų esmę, jog jie neatitinka atsakovo duotų nurodymų, be to, kasatorius ir kitas atsakovo darbuotojas tarėsi, kaip apgauti atsakovo vadybininkę liudytoją O. L., kad galėtų užsidirbti pinigų, tai, atsakovo nuomone, įrodo, jog kasatorius tyčia nevykdė atsakovo nurodymų ir paliko vilkiką kitoje vietoje; 9) atsakovo teigimu, kasatorius, neinformuodamas jo apie tai, kad gavo nurodymą palikti vilkiką kitoje vietoje, pažeidė Visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 punkto b papunktį; 10) anot atsakovo, teismai, įvertinę kasatoriaus paaiškinimus ir trumpųjų žinučių turinį, sprendė, kad jis veikė tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-47/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-47/2011">3K-3-47/2011</a>).

Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad atsakovui nepadaryta žalos, nes vilkikas yra perduotas įmonei,,Dualast A/S“ ir atsakovas apie tai informuotas. Atsakovo teigimu, nurodyta įmonė neturi jokių teisių į atsakovo turtą. Iš kasatoriaus byloje pateiktų elektroninių laiškų neaišku, kas juos rašė ir kam jie skirti, kasatoriaus nurodyti asmenys, kurie, jo nuomone, šiuos laiškus rašė, byloje neapklausti. Atsakovo įsitikinimu, jis neturi pareigos ieškoti, kur yra jam priklausantis vilkikas, nes kasatorius jį prarado ir už tai jam kyla atsakomybė. Atsakovo nuomone, kasatorius turi pareigą atlyginti žalą ir imtis veiksmų jai sumažinti; žinodamas, kur yra vilkikas, pareikalauti iš jį turinčių asmenų šį grąžinti. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo metu jis vilkiko neturi, šis yra prarastas ir neaišku, ar kada bus atsakovui grąžintas; atsakovas pateikė nuosavybės teisę į vilkiką ir jo vertę praradimo metu patvirtinančius dokumentus, todėl, atsakovo nuomone, įrodė žalos faktą ir jos dydį.

2. Dėl netinkamo DK 141 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas kasatoriaus atleidimo metu buvo sumokėjęs jo reikalaujamą priteisti darbo užmokestį. Atsakovo įsitikinimu, kasacinio skundo argumentai, kad kasatoriui nesumokėtas darbo užmokestis (1552 Lt) negalėjo būti įskaičiuotas į kasatoriui sumokėtus dienpinigius, yra teisiškai nepagrįsti. Kasatoriui mokėtinas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki kovo 9 d. (1552 Lt) sumokėtas dalimis, t. y. tris kartus po 200 eurų, iš viso – 2071,68 Lt. Nors kasatorius nurodo, kad ši suma yra jo dienpinigių dalis, tačiau, atsakovo vertinimu, ji yra kasatoriaus darbo užmokestis. Atsakovas pažymėjo, kad šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina ir tai, jog atsakovas nuo šios sumos yra sumokėjęs visus mokesčius. Be to, atsakovo nuomone, DK 141 straipsnio 3 dalis neturėtų būti taikoma formaliai: ginčo pobūdis, kasatoriaus atsakovui padaryta žala bei kitos reikšmingos aplinkybės sudarė pagrindą atsakovui sustabdyti bet kokių lėšų kasatoriui sumokėjimą. Atsakovo nuomone, kasatoriaus prašomos priteisti kompensacijos (18 980 Lt) priteisimas būtų neproporcingas atsakovo padarytam pažeidimui, t. y. 1552 Lt darbo užmokesčio nesumokėjimui.

3. Dėl CPK 178, 185 straipsnių pažeidimo. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad teismai, vertindami įrodymus, nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė telefono išklotinėms, kuriose pateiktas kasatoriaus susirašinėjimas byloje nagrinėjamais klausimais. Šis susirašinėjimas yra tiesioginis įrodymas, kuriuo remiantis galima nustatyti, kaip kasatorius suvokė savo atliekamus veiksmus, jo kaltės rūšį ir formą. Kasatorius susirašinėjimo teiginių nepaneigė. Atsakovas pažymėjo, kad jo akcininkų tarpusavio teisiniai santykiai neturi jokios įtakos kasatoriaus teisėms ir pareigoms.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl materialinės atsakomybės vairuotojui–ekspeditoriui už darbdavio transporto priemonės negrąžinimą taikymo

Darbo teisėje viena turtinės atsakomybės rūšių – materialinė atsakomybė. Bendriausia prasme ji suprantama kaip kaltojo dėl žalos padarymo darbo santykio subjekto pareiga atlyginti dėl teisės pažeidimo (neatlikimo darbo pareigų ar netinkamo jų atlikimo) padarytą žalą kitam darbo santykio subjektui (DK 245 straipsnis). Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę (tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos) ir neturtinę žalą (DK 250, 257 straipsniai). Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje, kurio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ji gali būti sudaroma tik su tais darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Ši sutartis turi būti įforminama raštu. Joje nustatoma, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus turi vykdyti darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų. Taigi, nors visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas su darbuotoju yra darbdavio siekis užtikrinti jam galinčios atsirasti materialinės žalos atlyginimą ir tokia sutartimi yra ginami darbdavio interesai, tačiau ja taip pat nustatomas įpareigojimas darbdaviui imtis priemonių bei sudaryti tokias darbo sąlygas, kad žalos neatsirastų (DK 256 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl to, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis su ieškovu, dirbusiu UAB,,Dannemand“ vairuotoju–ekspeditoriumi, kurio darbo funkcijos buvo susijusios su krovinių pervežimu, t. y. materialinių vertybių gabenimu, o šių funkcijų įgyvendinimui kaip darbo priemonė darbuotojui buvo perduodamas vilkikas, galėjo būti sudaryta. Tačiau tam, kad konkrečiam asmeniui būtų galima taikyti materialinę atsakomybę, turi būti nustatytos visos DK 246 straipsnyje nurodytos sąlygos: 1) reali žala; 2) ji padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) neteisėtos veikos ir žalos priežastinis ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui gali būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių (kurio) padaryta žalos, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, darbo teisėje materialinė atsakomybė yra atskira turtinės atsakomybės rūšis.

Šiuo atveju kasatorius neigia savo kaltę, taip pat tvirtina, kad neįrodyta, jog atsakovui yra padaryta žalos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad materialinės atsakomybės prievolė darbuotojui atsiranda kaip jo neteisėtos veikos padarinys, t. y. jo darbo pareigų, nustatytų įstatymais, kitais norminiais aktais, tarp jų – ir lokaliais, nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Kaltė paprastai suprantama kaip asmens (darbuotojo) veikos (veikimo, neveikimo) ir siekiamų arba galinčių atsirasti žalingų padarinių – žalos atsiradimo, psichinis santykis. Pagal asmens valios išraišką kaltė gali pasireikšti dviem formomis: tyčia ir neatsargumu. Kaltės formos skirstomos į rūšis: 1) tiesioginę tyčią; 2) netiesioginę tyčią; 3) neatsargumą dėl perdėto pasitikėjimo; 4) neatsargumą dėl nerūpestingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-446/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-446/2009">3K-3-446/2009</a>; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-47/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-47/2011">3K-3-47/2011</a>). Bet kuri kaltės forma ir rūšis yra pakankamas pagrindas materialinei atsakomybei atsirasti. Tais atvejais, kai darbuotojas praranda turtą, priimtą savo žinion pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį, preziumuojama, kad jis yra kaltas. Tokiu atveju pareiga įrodyti savo nekaltumą dėl padarytos žalos tenka darbuotojui. Žala, kaip materialinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, minėta, gali būti turtinė ir neturtinė. Turtinę žalą sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos (DK 257 straipsnio 1 dalis). Padarytos žalos dydį turi pagrįsti, įrodyti darbdavys. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažymėjo, kad kasatorius nuo 2007 m. sausio 5 d. iki kovo 8 d. buvo išsiųstas į komandiruotę ir dirbo Danijos Karalystėje, kurioje jam perduotu vilkiku vežiojo krovinius; kasatorius teisme pripažino, kad jam patikėtą vilkiką 2007 m. kovo 8 d. paliko pagal egzistavusią žodinę tvarką ir praktiką ne atsakovo kliento bendrovėje,,Blue Water Shipping“, bet kitoje bendrovėje, apie tokius savo veiksmus iki jų atlikimo neinformuodamas atsakovo. Kasatoriaus įvardytas asmuo – I. R. D. – kurio nurodymu jis paliko vilkiką kitoje vietoje, yra tik vienas atsakovo akcininkų, bet ne atsakovo bendrovės vadovas. Rašytiniai įrodymai patvirtina vilkiko priklausymą nuosavybės teise atsakovui. Vilkikas jam negrąžintas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs iš kasatoriaus naudoto tarnybinio telefono siųstų ir gautų trumpųjų žinučių turinį (kasatorius siekė apgauti atsakovo vadybininkę ir tikėjosi gauti pinigų už jos nurodymų nevykdymą), konstatavo, kad kasatorius veikė tyčia. Pažymėtina, kad kasatoriaus hipotetiniai teiginiai apie tai, jog atsakovas gali nepagrįstai praturtėti, jeigu ateityje atgautų vilkiką, nepaneigia atsakovo teisės į 2007 m. kovo 8 d. kasatoriaus veiksmais padarytos žalos atlyginimą bei ieškovo pareigos ją visiškai atsakovui atlyginti.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė darbo teisės normas, reglamentuojančias materialinę atsakomybę, nustatė visas jos sąlygas, todėl priešieškinis tenkintas pagrįstai.

Dėl prievolės sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką

DK 141 straipsnis įpareigoja darbdavį visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais, ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (2007 m. gruodžio 4 d. DK redakcija); tuo atveju, jeigu uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, jam sumokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Šis atsiskaitymas yra vykdomas DK 206 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad, nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju, kuris atleidimo dieną nebedirbo dėl pravaikštos, visos jam priklausančios darbo užmokesčio sumos išmokamos per vieną dieną nuo tos dienos, kurią atleistas iš darbo darbuotojas pareikalavo atsiskaityti. Nagrinėjamoje byloje kasatorius atsakovo 2008 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 08/05-07 atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas), taigi darbdavys su darbuotoju tokiu atveju turi atsiskaityti ne darbuotojo atleidimo iš darbo dieną, bet per vieną dieną nuo tos dienos, kurią atleistas iš darbo darbuotojas pareikalauja atsiskaityti, o reikalavimas atsiskaityti iki ieškovui pareiškiant ieškinį teisme, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, atsakovui nepareikštas.

Kasaciniu skundu kasatorius, be kita ko, skundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria nepripažinta, kad atsakovas nesumokėjo kasatoriui 1552 Lt darbo užmokesčio, tačiau ši suma įvertinta kaip neišmokėti komandiruotės dienpinigiai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl kasatoriui sumokėtų vykstant į komandiruotę sumų kvalifikavimo (darbo užmokestis ar komandiruotės dienpinigiai) yra ne teisės, bet fakto klausimas, todėl pagal CPK 353 straipsnio nuostatas nepatenka į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, vadovavosi buhalterijos išrašu, pažymomis, kasos išlaidų orderiais ir atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiais, tai paneigia kasatoriaus teiginį, jog ginčijamą išvadą šis teismas padarė netirdamas įrodymų bei nesant byloje rašytinių įrodymų, kad kasatoriui priklausęs darbo užmokestis buvo sumokėtas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija CPK teisės normų dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo pažeidimo nekonstatuoja. Kartu pripažintina pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šios bylos aplinkybių kontekste (kasatorius iki kreipimosi į teismą su ieškiniu 2008 m. sausio 7 d. pretenzijų atsakovui nepareiškė, elgėsi nerūpestingai, nepaisė darbdavio raginimų atvykti, nepateikė komandiruotės ataskaitos) nėra teisinio pagrindo taikyti darbdaviui piniginių poveikio priemonių, nes darbdavio kaltės dėl darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 5.5 papunktį dienpinigiai į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitomi) neišmokėjimo nenustatyta.

Dėl užstato grąžinimo

CPK 190 straipsnyje nustatyta, kad prašymą šaukti liudytoją pateikęs dalyvaujantis byloje asmuo CPK nustatyta tvarka apmoka visas liudytojo turėtas išlaidas. Siekiant užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą, teismas gali nutartimi įpareigoti asmenį, prašantį atlikti tam tikrą procesinį veiksmą, sumokėti teismui nustatyto dydžio užstatą. Nagrinėjamoje byloje kasatoriui paprašius teisme apklausti du liudytojus, gyvenančius Danijos Karalystėje, bei apeliacinės instancijos teismui šį prašymą tenkinus, ieškovas dviem pavedimais (2000 Lt ir 500 Lt) sumokėjo į Lietuvos apeliacinio teismo sąskaitą 2500 Lt.

CPK 101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, neatlikus procesinių veiksmų, kuriems užtikrinti skirtas užstatas, jis atitenka valstybei, išskyrus atvejus, kuriais teismas pripažįsta, jog procesiniai veiksmai neatlikti dėl pateisinamų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gegužės 23 d. nutartyje nurodyta, kad, išnykus priežasčiai, dėl kurios buvo pareikalautas užstatas, jis grąžintinas ieškovui, tačiau grąžinta ne visa kasatoriaus sumokėta suma (2500 Lt), o tik 2000 Lt. Akivaizdu, kad šiuo atveju kasatoriaus dviem pavedimais sumokėto užstato paskirtis buvo ta pati, todėl, šauktiems liudytojams neatvykus, yra pagrindas pripažinti, jog procesiniai veiksmai (liudytojų iš Danijos apklausa, jiems taip ir neatvykus) neatlikti dėl pateisinamų priežasčių, tik apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje per klaidą antruoju kasatoriaus atliktu pavedimu sumokėtos sumos nenurodė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šią klaidą ištaiso, pakeisdama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl užstato grąžinimo, ją papildant ir nurodant, kad kasatoriui grąžintinas ir 500 Lt užstatas, sumokėtas 2012 m. sausio 20 d. mokėjimo nurodymu Nr. 448. Tačiau pažymėtina, kad šio klausimo išsprendimas kasatoriaus naudai neturi įtakos byloje nagrinėtų ir išspręstų materialinių teisinių reikalavimų rezultatui.

Apibendrindama kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino, todėl naikinti ar keisti skundžiamus teismų procesinius sprendimus, išskyrus dėl papildomo 500 Lt užstato grąžinimo, teisinio pagrindo nenustatyta (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 51,33 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nutarties dalį dėl užstato ieškovui P. K. grąžinimo pakeisti ir ją išdėstyti taip:,,Grąžinti ieškovui P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2500 (du tūkstančius penkis šimtus) Lt užstato, sumokėto 2012 m. sausio 20 d. mokėjimo nurodymais Nr. 447 ir Nr. 448 į Lietuvos apeliacinio teismo (j. a. k. 191831183) sąskaitą Nr. LT627044060000286878 AB SEB banke“.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) 51,33 Lt (penkiasdešimt vieną litą 33 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Janina Stripeikienė

Juozas Šerkšnas