Baudžiamoji byla Nr. 2K-184/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4.1.;
2.4.1.5.;
2.4.2.1.;
2.4.5.2.1.;
2.4.7. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,
gynėjui advokatui Žilvinui Beržanskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria, atmetus Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą, T. M. baudžiamojoje byloje paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 31 d. išteisinamasis nuosprendis.
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 31 d nuosprendžiu T. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
T. M. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2006 m. birželio 11 d., apie 3.00 val., Varėnoje, Vytauto g. 17 esančioje kavinėje „Šaka“, rodydamas aiškią nepagarbą visuomenei bei asmeniui ir nepaisydamas elementarių elgesio bei moralės normų, tyčia metė stiklinį bokalą T. V. į galvą ir taip jam padarė paviršinę pjautinę žaizdą kairiajame dilbyje, muštinę žaizdą kaktos dešinėje pusėje su kaktikaulio atviru įspaustiniu lūžiu bei smegenų sumušimu, t. y. dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė T. V. sveikatą.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai nesivadovavo surinktų bei teisme ištirtų apkaltinamųjų įrodymų visuma, įrodymų vertinimo nepagrindė išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, baudžiamąją bylą patikrino nenagrinėdamas vieno iš apeliantų skundo ir taip, kasatoriaus nuomone, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, sukliudžiusius teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės, kaip ir pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nukentėjusiojo T. V. ir liudytojo R. B. parodymais, kad jie matė T. M. metantį alaus bokalą T. V. į galvą, vadovautis negalima, nes jie yra nenuoseklūs, prieštarauja tiek tarpusavyje, tiek kitiems byloje esantiems įrodymams (liudytojų A. T., D. K., G. G., A. P., J. P.. R. S., O. Č., I. M. (K.) ir kt. liudytojų parodymams). Kasatoriaus teigimu, liudytojų A. T., D. K. parodymai nepaneigia nukentėjusiojo T. V. ir liudytojo R. B. parodymų, o liudytojai G. G., A. P., J. P., R. S., O. Č., I. M. (K.) momento, kai buvo sužalotas nukentėjusysis T. V., nematė. Vadinasi, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas išvadas grindė iš bendro konteksto paimtais nukentėjusiojo T. V., liudytojo R. B. ir kitų liudytojų parodymais apie konflikto pradžią, eigą, įvykių eiliškumą ir padarė tik prielaidą, kad nukentėjusysis T. V., liudytojas R. B. sąžiningai suklydo, kaip ir visi įvykio dalyviai, būdami streso būsenos, kurios niekas nenustatinėjo ir netyrė. Kitus – T. M. kaltę pagrindžiančius – įrodymus (pvz., liudytojų B. D., R. S. parodymus), pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas įvertino tendencingai, išteisintojo T. M. naudai, o liudytojo V. P. parodymų, paneigiančių teismų išvadas, kad „T. M. tuo metu ir toje vietoje nebuvo ir negalėjo būti, nes jis neva buvo pasislėpęs už baro ir negalėjo padaryti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos“, iš viso nevertino. Kasatoriaus tvirtinimu, nukentėjusiojo T. V. ir liudytojo R. B. parodymus patvirtina liudytojos B. D. bei R. S., kurios matė, kaip skubiu žingsniu prie baro priėjęs dar nesužalotu veidu (vadinasi, tai buvo dar prieš jam pasislepiant už baro, neužkritus virš baro pakabintiems indams) T. M. nuo stalo paėmė du tuščius bokalus ir nuėjo nuo baro. Liudytoja B. D. taip pat parodė, kad vieną bokalą T. M. metė kaire ranka ne į tą pusę, kur buvo nukentėjusysis. Taigi ši liudytoja nurodė bokalo metimo faktą, tik, atsižvelgiant į tai, kad T. M. dešiniarankis, suklydo dėl to, kuria ranka jis metė ir metimo krypties, tačiau ši aplinkybė, pasak kasatoriaus, „nepašalina galimybės T. M. mesti antrą paimtą iš baro bokalą“.
Kasatorius taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, liudytojo V. P. parodymų vertinimo nepripažindamas esminiu prokuroro skundo argumentu, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kartu kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes neatliko įrodymų tyrimo, nors nutartyje konstatavo, jog tarp nukentėjusiojo T. V. ir liudytojo R. B. parodymų yra nustatyti bei nepašalinti prieštaravimai.
Be to, kasatorius teigdamas, kad BPK 368 straipsnio 3 dalyje (turėtų būti – 316 straipsnyje) numatyta kasatoriaus (turėtų būti – apelianto) teisė atšaukti savo skundą, nurodo, jog baudžiamojoje byloje yra raštiškas, apeliacinės instancijos teisme užregistruotas, tačiau į bylą neįsiūtas, nesunumeruotas ir į bylos dokumentų sąrašą neįtrauktas nukentėjusiojo T. V. 2008 m. spalio 1 d. prašymas atšaukti jo 2008 m. balandžio 16 d. apeliacinį skundą. Kitoje šio prašymo lapo pusėje yra jo įgalioto atstovo advokato S. Zabitos 2007 m. spalio 1 d. raštiškas prašymas atšaukti jo 2008 m. balandžio 20 d. apeliacinį skundą. Pasak kasatoriaus, duomenų apie šio advokato prašymo registraciją apeliacinės instancijos teisme nėra, jis nenumeruotas ir į bylos dokumentų sąrašą neįtrauktas. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis ir jo atstovas padavė atskirus apeliacinius skundus, juose nurodydami skirtingus motyvus, o nukentėjusiojo atstovas nuo pat apeliacinio skundo padavimo momento pageidavo dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, tačiau, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdyje nedalyvavo. Vadinasi, toks nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo atšaukimo būdas, kasatoriaus nuomone, negali būti pripažintas tinkamu, o bylos išnagrinėjimas apeliacine tvarka, nenagrinėjant visų byloje paduotų apeliacinių skundų, nedalyvaujant apeliantui ir nesant duomenų apie skundo atšaukimą, – teisėtu ir pagrįstu.
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo ribų ir kasatoriaus argumentų apie BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymąsi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka
1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Prokuroro kasacinis skundas paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą bei vertinimą, bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimų, padarytų T. M. baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Todėl kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatoriaus skunde yra teiginių, kad: liudytojų A. T., D. K. parodymai nepaneigia nukentėjusiojo T. V. ir liudytojo R. B. parodymų; liudytojai G. G., A. P., J. P., R. S., O. Č., I. M. (K.) nematė momento, kai buvo sužalotas nukentėjusysis T. V.; nukentėjusiojo T. V. ir liudytojo R. B. parodymus patvirtina liudytojos B. D. bei R. S., kurios matė, kaip skubiu žingsniu prie baro priėjęs dar nesužalotu veidu (vadinasi, tai buvo dar prieš jam pasislepiant už baro, neužkritus virš baro pakabintiems indams) T. M. nuo stalo paėmė du tuščius bokalus ir nuėjo nuo baro; liudytoja R. S. nurodė bokalo metimo faktą, tik, atsižvelgiant į tai, kad T. M. dešiniarankis, suklydo dėl to, kuria ranka jis metė ir metimo krypties, tačiau ši aplinkybė „nepašalina galimybės T. M. mesti antrą paimtą iš baro bokalą“ ir pan. Taigi šiais teiginiais kasatorius iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija šio teismo nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo taikymu. Kita vertus, pabrėžtina, kad nagrinėjant kasacinę bylą nauji įrodymai nerenkami, bylos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos.
2. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai nesivadovavo surinktų bei teisme ištirtų apkaltinamųjų įrodymų visuma ir įrodymų vertinimo nepagrindė išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vadinasi, kasatorius, nors tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų darytinų vertinant įrodymus.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad kaltinimas T. M. iš esmės pagrįstas nukentėjusiojo T. V., liudytojų V. P., S. J., D. S., R. B., R. S., B. D. parodymais, specialisto išvada Nr. G3800/06/01. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas objektyviai ir visapusiškai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, be kaltinamajame akte nurodytų asmenų, savo iniciatyva kaip liudytojus apklausė ir A. T., G. G., D. K., V. P., O. Č., I. M. (K.), J. P., R. S., G. Ž., J. B., V. J., V. B. (B.), A. P., vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, perskaitė liudytojų L. G. bei A. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo T. M. ir teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Nuosprendį teismas pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir, vykdydamas BPK 305 straipsnio 3 dalies nuostatas, išteisinamajame nuosprendyje, nurodė įrodymų vertinimo motyvus bei išvadas dėl T. M. išteisinimo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad tai, jog T. M. metė alaus bokalą į T. V. parodė tik pats T. V. ir liudytojas R. B., tačiau šių asmenų parodymai prieštaringi, jų parodymus apie konflikto pradžią, T. M. buvimo vietą, iš kurios, pasak jų, T. M. metė bokalą į T. V., paneigia kiti byloje esantys įrodymai – liudytojų R. S., B. D., O. Č., A. T. ir kt. parodymai. Teismui T. V. ir R. B. parodymų prieštaringumo „pašalinti nepavyko, esant prieštaravimams, užfiksuotiems rašytinėje medžiagoje, įvykio schemose bei nuotraukose“. Tuo tarpu pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).
Apeliacinės instancijos teismas, neviršydamas prokuroro apeliacinio skundo ribų, t. y. patikrindamas bylą tiek, kiek to prašoma jo skunde, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus, juos įvertino, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu sutiko. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą atmesti prokuroro apeliacinį skundą ir T. M. baudžiamojoje byloje palikti galioti pirmosios instancijos išteisinamąjį nuosprendį motyvuotai grindė tuo, kad „šioje byloje nenustatyta objektyvių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių T. M. kaltę“. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepatvirtina T. M. kaltės sunkiai sutrikdžius sveikatą T. V. ir kartu nepaneigia T. M. versijos apie įvykio metu jo paties, kitų asmenų veiksmus, jų laiką bei eiliškumą.
3. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų, turinčių esminę reikšmę išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, visumą, motyvuotai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių T. M. kaltę, ir BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, keliamų įrodymų bei jų viseto įvertinimui, nepažeidė.
Dėl kasatoriaus argumentų apie BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų laikymąsi
1. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, liudytojo V. P. parodymų vertinimo nepripažindamas esminiu prokuroro skundo argumentu, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (toliau – ir Senato nutarimas Nr. 53) 6, 25 punktai).
Pažymėtina, kad kasatorius teisus teigdamas, jog apeliacinės instancijos teismas nutartyje neanalizavo liudytojo V. P. parodymų, nors prokuroras apeliaciniame skunde ir buvo pateikęs savą šio liudytojo parodymų vertinimą. Kita vertus, iš bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro skundą, 2008 m. lapkričio 12 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neanalizavo liudytojo V. P. parodymų, nors prokuroras apeliaciniame skunde ir buvo pateikęs savą šio liudytojo parodymų vertinimą, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas prokuroro skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.
2. Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes neatliko įrodymų tyrimo, nors nutartyje konstatavo, jog tarp nukentėjusiojo T. V. ir liudytojo R. B. parodymų yra nustatyti bei nepašalinti prieštaravimai.
Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, T. M. byloje palikdamas galioti išteisinamąjį nuosprendį, šį savo sprendimą pagrindė byloje esančių įrodymų visumos įvertinimu. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad, analizuodamas bei vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso reikalavimų. Todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, įvertinant byloje surinktus įrodymus, jų visumą, sutinkant su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir pripažįstant, kad „byloje nenustatyta objektyvių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių T. M. kaltę“, yra priešingos atitinkamoms kaltinimo išvadoms, savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.
Kita vertus, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, tai yra apeliacinės instancijos teismo teisė, bet ne pareiga. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas atliko jį neišsamiai. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir tų prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Senato nutarimo Nr. 53 11 punktas).
Pažymėtina, kad prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, analizuojami nukentėjusiojo, išteisintojo, liudytojų parodymai, taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nukentėjusiojo T. V. ir liudytojo R. B. parodymų prieštaringumo. Teiginių apie tai, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, minėtame skunde nėra.
Apeliacinės instancijos teismo 2008 m. spalio 2 d. posėdyje prokuroras prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusįjį T. V., liudytoją R. B., motyvuodamas tuo, kad nuo jų parodymų priklauso bylos baigtis, taip pat dar kartą apklausti liudytojus R. S., B. D., V. P., S. J., D. S., t. y. tuos pačius asmenis, kurių parodymais buvo grindžiamas kaltinimas teisme, nenurodydamas tokio savo prašymo motyvų. Kartu prokuroras nurodė, kad „visi procese dalyvavę asmenys buvo apklausti pakankamai išsamiai ir detaliai“ ir kad jo prašomi apklausti asmenys apeliacinės instancijos „teismui nieko naujo nepasakys“. Iš bylos medžiagos matyti, kad prokuroras, nesutikdamas su T. M. išteisinimu, pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nurodžiusi, kad prokuroro prašomi į teismo posėdį iškviesti asmenys buvo apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme ir proceso dalyviai turėjo galimybę jiems užduoti klausimus, taip pat atkreipusi dėmesį į tai, jog prokuroras apeliaciniame skunde tik vertina šių asmenų parodymus, motyvuotai nutarė neatlikti įrodymų tyrimo T. M. byloje ir apsiriboti baigiamosiomis kalbomis.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas „išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus bei, juos tinkamai įvertinęs, byloje padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl T. M. pareikšto kaltinimo iš chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdžius kito žmogaus sveikatą“. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, aptaręs nukentėjusiojo T. V. ir liudytojo R. B., kurie vieninteliai teigia, jog T. M. metė alaus bokalą į nukentėjusįjį, parodymų prieštaringumą, nutartyje taip pat nurodė, kad teismui šių prieštaravimų pašalinti nepavyko. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus, turėjo vadovautis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir apklausti T. V. bei R. B. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, atlikęs išsamų įrodymų tyrimą ir įrodymus įvertinęs pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad tarp T. V. ir R. B. parodymų esančių prieštaravimų „teismui pašalinti nepavyko, esant prieštaravimams, užfiksuotiems rašytinėje medžiagoje, įvykio schemose bei nuotraukose“. Be to, ir pats prokuroras apeliacinės instancijos teisme, kaip minėta, nurodė, kad „visi procese dalyvavę asmenys buvo apklausti pakankamai išsamiai ir detaliai“ ir kad jo prašomi apklausti asmenys, tarp jų ir T. V. su R. B., apeliacinės instancijos „teismui nieko naujo nepasakys“. Todėl vien tai, kad apeliacinės instancijos teisme pakartotinai nebuvo apklausti nukentėjusysis T. V. ir liudytojas R. B., nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Taigi, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų.
Dėl kasatoriaus argumentų apie nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo atšaukimą
Kasatorius, nurodydamas, kad BPK 368 straipsnio 3 dalyje (turėtų būti – 316 straipsnio 1 dalyje) numatyta kasatoriaus (turėtų būti – apelianto) teisė atšaukti savo skundą, teigia, jog nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo atšaukimo būdas negali būti pripažintas tinkamu, o bylos išnagrinėjimas apeliacine tvarka, nenagrinėjant visų byloje paduotų apeliacinių skundų, nedalyvaujant apeliantui ir nesant duomenų apie skundo atšaukimą, – teisėtu ir pagrįstu, nes kitoje nukentėjusiojo prašymo atšaukti savo apeliacinį skundą lapo pusėje esantis jo įgalioto atstovo advokato S. Zabitos 2007 m. spalio 1 d. raštiškas prašymas atšaukti jo 2008 m. balandžio 20 d. apeliacinį skundą, kuris apeliacinės instancijos teisme neužregistruotas, nenumeruotas ir į bylos dokumentų sąrašą neįtrauktas.
Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad apeliantas turi teisę atšaukti apeliacinį skundą. Prašymai dėl skundų atšaukimo gali būti paduodami iki teismo pranešimo posėdžių salėje apie nuosprendžio ar nutarties paskelbimo laiką ir vietą (BPK 316 straipsnio 1, 3 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme nenurodyti minėto prašymo formos (žodinės ar rašytinės), turinio reikalavimai. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad paprastai toks prašymas teismui turėtų būti pateikiamas raštu. Prašyme turi būti nurodyta, kas atšaukia apeliacinį skundą, apelianto bei skundą atšaukiančio asmens (jei tai ne vienas ir tas pats asmuo) vardas, pavardė, baudžiamosios bylos pavadinimas. Prašymas turi būti pasirašytas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas negali nepriimti prašymo atšaukti apeliacinį skundą, jeigu toks prašymas paduotas iki teismo pranešimo posėdžių salėje apie nuosprendžio ar nutarties paskelbimo laiką ir vietą, taip pat jo atmesti.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teisme 2008 m. balandžio 16 d. buvo gautas nukentėjusiojo T. V., o 2008 m. balandžio 23 d. – jo atstovo advokato S. Zabitos apeliaciniai skundai. 2008 m. spalio 1 d. (t. y. iki 2008 m. spalio 2 d. teismo posėdžio, kurio metu posėdžių salėje buvo pranešta apie teismo sprendimo paskelbimo laiką ir vietą) apeliacinės instancijos teisme buvo gautas raštiškas nukentėjusiojo T. V. prašymas atšaukti jo apeliacinį skundą išteisintojo T. M. baudžiamojoje byloje. Šio prašymo lapo kitoje pusėje raštu išdėstytas jo atstovo advokato S. Zabitos prašymas atšaukti ir jo apeliacinį skundą. Abu prašymai atitinkamai apeliantų pasirašyti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apie šiuos nukentėjusiojo ir jo atstovo prašymus buvo pranešta. Vadinasi, nukentėjusysis ir jo atstovas, pasinaudodami jiems baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teise, laikydamiesi BPK nustatyto termino paduoti prašymus dėl apeliacinių skundų atšaukimo, laisva valia atšaukė savo apeliacinius skundus, tai patvirtindami atitinkamai savo parašais. Prašymai atitinka susiformavusioje teismų praktikoje šių prašymų formai bei turiniui keliamus reikalavimus. Kolegijos nuomone, vien tai, kad nukentėjusiojo atstovo prašymas atšaukti apeliacinį skundą surašytas ant vieno lapo kartu su atstovaujamojo – nukentėjusiojo – prašymu atšaukti apeliacinį skundą ir kad šie abu prašymai apeliacinės instancijos teisme užregistruoti kaip vienas dokumentas, taip pat tai, kad šis dokumentas yra pridėtas prie bylos, o ne įsiūtas, savaime dar nesudaro pagrindo jo pripažinti niekiniu, o tokį apeliacinio skundo atšaukimą – netinkamu. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, akivaizdu, jog nukentėjusiojo atstovas, nurodydamas prašymo datą – 2007 m. spalio 1 d. – suklydo, todėl tai laikytina technine klaida.
Taigi, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo T. V. atstovo advokato S. Zabitos apeliacinis skundas atšauktas nepažeidžiant BPK 316 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų ir pagrįstai nenagrinėtas apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Vladislovas Ranonis
Jonas Prapiestis
