Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-389/2011

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00901-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – R. A., V. J.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo viešosios civilinės atsakomybės už teismo antstolio neteisėtais veiksmais padarytą žalą sąlygų aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas ieškiniu prašė iš valstybės priteisti 179 248,04 Lt turtinės žalos, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu įsigijo sandėlį su priestatu (duomenys neskelbtini), priklausantį UAB „Vitaminas“ už 30 900 Lt. Likviduojama AB „Vakarų bankas“ 2000 m. balandžio mėn. kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą, prašydama pripažinti 2000 m. kovo 17 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą ir pirkimo–pardavimo sutartį, įgyjant turtą iš varžytynių, negaliojančiais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. sausio 24 d. nutartimi ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, restitucijos klausimą perdavė spręsti Radviliškio rajono apylinkės teismui. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi sandėlį su priestatu grąžino UAB „Vitaminas“, o ieškovui iš teismo antstolių kontoros priteisė 30 900 Lt. Ieškovas 2008 m. kovo 4 d. gavo UAB „Vitaminas“ pranešimą, kad sandėlis su priestatu įregistruoti UAB „Vitaminas“ vardu ir kad jis privalo iki 2008 m. balandžio 1 d. atlaisvinti patalpas. Ieškovas 2008 m. gegužės 6 d. turto pardavimo skolininko UAB „Vitaminas“ pasiūlytam pirkėjui aktu pakartotinai įsigijo sandėlį su priestatu už 195 000 Lt. Teisingumo ministerija, ieškovo prašymu vykdydama Radviliškio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutartį jam 2008 m. balandžio 30 d. pervedė 30 900 Lt. Ieškovas teigia, kad patyrė 179 248,04 Lt nuostolių dėl sandėlio kainų skirtumo, į įgytą iš varžytynių turtą investuotų lėšų ir naudojimosi jo pinigais ir kad šių atsirado dėl teismo antstolių kontoros prie Radviliškio rajono apylinkės teismo antstolės R. A. kaltų veiksmų, konstatuotų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartimi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. sausio 24 d. nutartyje konstatavo, kad teismo antstolė R. A. pažeidė CPK 428 straipsnį, todėl 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas, pagal kurį ieškovas įsigijo sandėlį su priestatu, pripažintas negaliojančiu, nesudaro pagrindo priteisti ieškovui žalos, nes tarp antstolės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio. Teismas padarė išvadą, kad nuostolių ieškovas patyrė dėl savo neapdairumo bei nepagrįsto delsimo. Jo teisė pažeista 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi pažeistą teisę atkūrė, taikydamas restituciją ir priteisdamas ieškovui sumokėtą 30 900 Lt kainą. Ieškovas pats pasirinko priteistus 30 900 Lt atgauti tik 2008 metais ir neįrodė, kad antstolė įtikinėjo jį, jog pastatai liks jo nuosavybė, nepateikė įrodymų, kad pasinaudojo vykdymo proceso priemonėmis, bet neatgavo pinigų dėl antstolės neteisėtų veiksmų. Dėl to, teismo vertinimu, ieškovas iš dalies elgėsi neapdairiai ir neprotingai. Teismas konstatavo, kad nėra antstolės kaltės dėl to, kad 2008 m. gegužės 6 d. ieškovas pakartotinai įsigijo ginčo sandėlį už 195 000 Lt. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą priteisti neturtinę žalą, nes nurodė, kad ieškovas sužinojo apie pažeistą teisę 2001 m. gegužės 28 d., kai sužinojo apie restitucijos taikymą, t. y. iki naujojo CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), todėl teismas atsisakė taikyti CK 6.250 straipsnį ir jo pagrindu priteisti neturtinę žalą, o ieškovo teisės pažeidimo metu galiojusiame 1964 m. CK neturtinės žalos atlyginimas nebuvo nustatytas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 28 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dėl byloje susidariusios situacijos, kai ieškovas tik 2008 metais restitucijos tvarka atgavo negaliojančiomis 2001 metais pripažintose varžytynėse sumokėtą kainą ir pakartotinai įsigijo ginčo sandėlį už didesnę kainą, ir patirtos žalos iš dalies kaltas pats, todėl valstybė atleistina nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartimi konstatuoti teismo antstolės R. A. padaryti vykdymo proceso pažeidimai (neteisėti veiksmai) yra prejudicinis faktas (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylos šalių ginčas kilo dėl to, ką teismo antstolė R. A. pasakė (ar nepasakė) ieškovui dėl pastatų nuosavybės teisių registracijos po to, kai Radviliškio rajono apylinkės teismas 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi pritaikė restituciją. Ieškovo nurodomą versiją, kad antstolė ieškovui užtikrino, kad restitucijos tvarka iš ieškovo sandėlis nebus grąžintas skolininkei UAB „Vitaminas“, apeliacinės instancijos teismas vertino kaip nesudarančią pagrindo taikyti valstybei atsakomybės už antstolės tokius veiksmus (patarimus), nes antstolė, kaip valstybės tarnautoja, nebuvo įgaliota oficialiai teikti ieškovui ir kitiems asmenims konsultacijų teisiniais klausimais. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, nevykdydami Radviliškio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutarties dėl restitucijos, ieškovas ir antstolė R. A. veikė išvien, nes ieškovas nereikalavo grąžinti pinigų, o antstolė jų negrąžino. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodė, kad antstolė R. A. 2002 m. gruodžio 31 d. atleista iš darbo teismo antstolių kontoroje ir nuo tada valstybės atsakomybė už teismo antstolės veiksmus baigėsi, bet ieškovas ir vėliau (2006 metais) bendravo su R. A., kuri, ieškovo teigimu, jį suklaidino. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais dėl priežastinio ryšio, kaip valstybės civilinės atsakomybės už valstybės pareigūnų veiksmus, nebuvimo. Lietuvos apeliacinis teismas pabrėžė, kad Teisingumo ministerija ieškovui grąžino už negaliojančiomis pripažintose varžytynėse sumokėtą kainą – 30 900 Lt. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, ieškovo patirta 179 248,04 Lt turtinė žala yra ne tiesioginis, bet išvestinis 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu padarinys. Neigiami padariniai laiko atžvilgiu labai nutolę nuo priežasties, davusios impulsą neigiamiems padariniams ateityje, arba vėliau į neteisėto teismo antstolės R. A. veiksmo ir rezultatų grandinę įsiterpė kitų gretutinių veiksnių, kurie priežastinį ryšį nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad išlaidos, kurių ieškovas patyrė siekdamas apskaičiuoti pastatų pagerinimo išlaidas (2 360 Lt), yra ne materialiojo, o procesinio pobūdžio. Pastarasis reikalavimas susijęs su materialiuoju reikalavimu sumokėti pastatų pagerinimo išlaidas (24 140 Lt). Ieškovas nepareiškė valstybei reikalavimo atlyginti pastatų pagerinimo išlaidas, todėl teismas sprendė, kad valstybė neprivalo atlyginti su šiuo konkrečiu materialiniu reikalavimu susijusių procesinio pobūdžio išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuostolių, susijusių su pastatų įsigijimu už didesnę kainą, atsiradimą lėmė kainų nekilnojamojo turto rinkoje kilimas dėl ekonominių priežasčių. Tai – objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, už kurį valstybė negali būti atsakinga. Ieškovas pats prisidėjo prie atsiradusių nuostolių ir išlaidų, nes septynerius metus (nuo 2001 m. iki 2008 m.) delsė ieškoti ir įsigyti kitą panašios paskirties pastatą, kurį galėtų naudoti savo žemės ūkio veiklai, o per tą laiką nekilnojamojo turto kainos šoktelėjo nuo kelių iki keliolikos kartų (1964 m. CK 497 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.5 straipsnio 1, 4 dalys, 6.259 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas neįsigilino į 1964 m. CK 485 straipsnio 2 dalies turinį, pažeidimas neturėjo jokios įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui. Apeliacinės instancijos teismas ieškovui nepriteisė neturtinės žalos dėl tų pačių argumentų, kuriais atsisakė priteisti ir turtinę žalą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmų. Teismai neteisingai sprendė, kad antstolės neteisėtų veiksmų ir kasatoriaus patirtos žalos nesieja priežastinis ryšys. Kasatorius mano, kad toks ryšys yra, nes antstolė R. A., kasaciniam teismui pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ir įpareigojus Radviliškio rajono apylinkės teismą taikyti restituciją, o šiam nutartimi restituciją pritaikius, privalėjo iš karto vykdyti teismo nutartį dėl restitucijos taikymo. Antstolė to nepadarė, delsė vykdyti nurodytą procesinį teismo sprendimą, kaip valstybės valdžios institucijos atstovė patarinėjo kasatoriui, kad negaliojančiomis pripažintų varžytynių objektas – ginčo sandėlis – liks kasatoriaus nuosavybė. Dėl to antstolė kasatorių suklaidino ir jam nepavyko išvengti nuostolių.

Tinkamai ir laiku neįvykdžius Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimo dalies dėl restitucijos taikymo, kasatorius įgijo teisėtų lūkesčių, kad ginčo sandėlis liks jo nuosavybė, todėl, antstolei R. A. nepagrįstai uždelsus vykdymo veiksmų atlikimą, buvo pažeistas teisinio saugumo principas.

Teismai nepagrįstai tuos pačius elgesio standartus už teismo sprendimo nevykdymą taikė kasatoriui ir antstolei R. A. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šie asmenys, nevykdydami teismo nutarties dėl restitucijos taikymo, veikė išvien. Byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Byloje taikytina civilinė atsakomybė be kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis) lemia tai, kad šioje byloje turėjo būti vertinami tik antstolės veiksmai.

Teismai neatsižvelgė į kasatoriaus galimybes įsigyti lygiavertį turtą.

Dėl neturtinės žalos. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnį, CK įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį, nes nepagrįstai atsisakė priteisti kasatoriui neturtinę žalą. Kasatorius teigia, kad jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turėjo būti patenkintas, nes ją lėmė antstolės neteisėti veiksmai. Teismų atsisakymas priteisti kasatoriui neturtinę žalą prieštarauja kasacinio teismo formuojamai vienodai CK 6.250 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikai.

Dėl restitucijos ir žalos atlyginimo institutų santykio bei visiško žalos atlyginimo principo. Teismai netinkamai taikė CK 6.249 straipsnio 1 dalį, 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl visiško nuostolių atlyginimo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje AB „Simega“ v. UAB „Radix Arboris“, byla Nr. 3K-3-807/2003; 2007 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje L. v. UAB „Šiauleksa“, byla Nr. 3K-3-11/2007), nes padarė neteisingą išvadą, kad dėl padarytos žalos iš dalies kaltas pats kasatorius, todėl valstybė atleistina nuo atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškinys atmestas esant įrodytiems kasatoriaus veiksmams, dėl kurių jis pats kaltas ir dėl kurių jam atsirado nuostolių, bet ne dėl to, jog kasatoriui nepadaryta žalos ir neįrodytas jo dydis.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs restituciją pakankama satisfakcija kasatoriui, paneigė visiško žalos atlyginimo principą. Restitucijos taikymas neužkerta kelio reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl panaikintų sandorių. Kasacinis teismas konstatavo antstolės R. A. veiksmų neteisėtumą, dėl kurių varžytynių aktas pripažintas negaliojančiu, todėl dėl jos veiksmų kasatorius prarado nuosavybės teisę į sandėlį ir patyrė netekto turto vertės dydžio žalą.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl valstybės deliktinės civilinės. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad nėra visų valstybės atsakomybės sąlygų, nes dėl neteisėtais pripažintų teismo antstolės veiksmų vykdant turto pardavimą iš varžytynių jokių tiesioginių nuostolių kasatorius nepatyrė – jam priteista visa suma, kurią jis išleido pirkdamas varžytynėse ūkinį pastatą. Tai, kad iš karto po teismo sprendimo įsiteisėjimo kasatorius nereikalavo sumokėti priteistos sumos, vertintina kaip jo akivaizdus aplaidumas ir netinkamas teisių įgyvendinimas.

Atsiliepime nurodoma, kad nėra priežastinio ryšio tarp teismo antstolės veiksmų (net ir tarp tų, kurie pripažinti neteisėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi) ir kasatoriaus patirtų išlaidų. Sandėlio kainos padidėjimą lėmė septynerius metus trukęs kasatoriaus delsimas kreiptis dėl teismo sprendimo vykdymo ir per tą laiką pakilusios nekilnojamojo turto kainos. Atsakovė mano, kad dėl to teismo antstolės veiksmai negalėjo būti nurodytų veiksnių priežastis ir jų paveikti, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, jog nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo patirtų išlaidų ir antstolės veiksmų arba jį nutraukė kiti gretutiniai veiksniai.

Dėl neturtinės žalos. Atsakovas teigia, kad kasatoriaus reikalavimas priteisti neturtinę žalą pareikštas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris skaičiuotinas nuo 2001 m. gegužės 28 d.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad neturtinė žala neturi būti priteisiama, nes kasatorius neįrodė jos padarymo fakto. Byloje nėra duomenų, kad kasatorius patyrė įtampą, nerimą dėl ateities ir kitų neigiamų padarinių dėl ilgai trukusios neapibrėžtos padėties. Atsakovė tvirtina, kad tokią padėtį kasatorius pats susikūrė savo neveikimu.

Neturtinė žala gali būti konstatuota, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs, bet ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Kasatorius neįrodė, kad jo galbūt patirta įtampa ar nerimas buvo pakankamai intensyvūs, jog sukeltų ilgalaikius ir negrįžtamus padarinius.

Dėl restitucijos ir žalos atlyginimo institutų santykio bei visiško žalos atlyginimo principo. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad, pritaikius restituciją, ieškovo turtinė padėtis visiškai atkurta į pirminę padėtį, todėl visiško žalos atlyginimo principas nepažeistas. Be to, kasatorius nurodo, kad žalos patyrė tik 2008 metais, kai pakartotinai įsigijo sandėlį už 195 000 Lt, bet ne 2001 metais, kai Rokiškio rajono apylinkės teismas taikė restituciją ir įpareigojo kasatoriui grąžinti 30 900 Lt.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog nekilnojamojo turto kainų kilimas yra objektyvus ir nepriklauso nuo šalių valios, o išlaidų pastatui pagerinti apskaičiavimo išlaidos yra procesinio pobūdžio, todėl valstybė jų neprivalo atlyginti. Atsakovas teigia, kad įrodinėjo ir atsiliepime į ieškinį pateikė argumentus dėl patirtos žalos dydžio.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo antstolių sistemos institucinės reformos ir antstolio civilinės atsakomybės sąlygų

Nuo 2003 m. sausio 1 d. Lietuvoje pradėta vykdyti teismo antstolių sistemos institucinė reforma. Jos esmė ta, kad teismo sprendimų priverstinio vykdymo funkcija, kurią iki reformos vykdė teismo antstoliai, kaip teismo pareigūnai (karjeros statutiniai valstybės tarnautojai (Teismo antstolių įstatymo 2, 6 straipsniai (Žin., 2000, Nr. 92-2846), pavesta įgyvendinti nepriklausomiems antstoliams, kaip valstybės įgaliotiems asmenims (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 dalis (Žin., 2002, Nr. 53-2042). Iki teismo antstolių sistemos institucinės reformos teismo antstolių, kaip valstybės tarnautojų, neteisėtais veiksmais padarytai žalai atlyginti buvo nustatyta viešoji civilinė atsakomybė (CK 6.271 straipsnis, Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis (Žin., 2000, Nr. 92-2847). Tai nustatyta ir teismo antstolių sistemos institucinę reformą įgyvendinančio Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnyje, nustatant, kad neteisėtais teismo antstolių veiksmais iki 2003 m. sausio 1 d. padarytą žalą atlygina valstybė (Žinios, 2002, Nr. 53-2043).

Antstolių sistemos institucinės reformos pradžią žyminčio Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka (Žin., 2002, Nr. 53-2042). Analizuojant antstolio, kaip nepriklausomo valstybės jam pavestas funkcijas vykdančio asmens, civilinės atsakomybės klausimą, pažymėtina, kad po antstolių sistemos institucinės reformos antstolio profesija tapo valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė kontroliuoja, kaip jos yra vykdomos. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-575-3/2010). Šiame kontekste pažymėtina, kad oficiali konstitucinė doktrina taip pat traktuoja, jog po reformos antstoliai nėra valstybės (ar savivaldybės) tarnautojai ir verčiasi savarankiška profesine (privačia) veikla, bet jų funkcijas, kitą veiklą bei įgaliojimus apibrėžia įstatymai (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimas). Dėl to po antstolių sistemos institucinės reformos už neteisėtais antstolio veiksmais padarytą žalą atsako ne valstybė, bet antstolis įstatymų nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, pabrėžtina, kad šioje konkrečioje byloje aktualiu antstolio civilinės atsakomybės kvalifikavimo klausimu kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ginčo (dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo) sprendimui taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę. Taikant deliktinę atsakomybę asmens teisės apginamos, atlyginant nuostolius. Būtinosios sąlygos šiai atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų bei žalos ir kaltė (išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės). Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M., UAB DK „PZU Lietuva“, byla Nr. 3K-3-409/2008; 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. J. v. antstolis A. B., byla Nr. 3K-3-454/2010). Taigi tam, kad būtų pagrindas tenkinti nagrinėjamoje byloje pareikštus ieškinio reikalavimus ir taikyti valstybės civilinę atsakomybę, būtina nustatyti teismo antstolės, veikusios iki 2003 m. sausio 1 d., civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.271 straipsnis).

Dėl neteisėtų veiksmų

Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius pareikštą reikalavimą atlyginti antstolės veiksmais padarytą žalą kildina iš dvejopo pobūdžio antstolės atliktų neteisėtų veiksmų. Pirma, kasatorius įrodinėjo, kad žalos jam padaryta kitoje civilinėje byloje konstatuotais teismo antstolės neteisėtais veiksmais jam neteisėtai parduodant iš varžytynių turtą, vėliau teismui pripažinus negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikius restituciją. Antra, kasatorius teigia, kad antstolė vengė vykdyti teismo procesinį sprendimą, kuriuo pritaikyta restitucija, neteisingai jam patarinėjo toliau naudotis iš neteisėtomis pripažintų varžytynių nusipirktu turtu. Pirmuoju atveju dėl R. A., kaip teismo antstolės, veiksmų pažymėtina, kad kitoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. sausio 24 d. nutartimi konstatavo, kad teismo antstolė R. A., iš varžytynių 2000 m. kovo 17 d. parduodama skolininkui UAB „Vitaminas“ nuosavybės teise priklausantį sandėlį su priestatu Radviliškio r., Šeduvoje, Kėdainių g. 105, pirkėjui R. J. (kasatoriui nagrinėjamoje byloje), neįvykdė CPK 428 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir nepranešė hipotekos kreditoriui likviduojamai AB „Vakarų bankas“ apie varžytynių vietą ir laiką, taip pažeisdama įkaito turėtojos teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB „Vakarų bankas“ v. antstolių kontora prie Radviliškio rajono apylinkės teismo, R. J., byla Nr. 3K-3-92/2001). Dėl to kasacinis teismas 2000 m. kovo 17 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažino negaliojančiu ir restitucijos klausimą perdavė spręsti Radviliškio rajono apylinkės teismui, kuris 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi pritaikė restituciją – skolininkui UAB „Vitaminas“ grąžino ginčo sandėlį su priestatu, o pirkėjui R. J. iš antstolių kontoros prie Radviliškio rajono apylinkės teismo priteisė varžytynėse sumokėtą 30 900 Lt turto įsigijimo kainą. Nurodytoje civilinėje byloje konstatuotas teismo antstolės veiksmų neteisėtumas yra prejudicinis faktas ir jo nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 puntas). Dėl to nustačius, kad dėl šių neteisėtų veiksmų kasatoriui padaryta žalos, valstybė ją turėtų atlyginti.

Kito pobūdžio teismo antstolės R. A. veiksmai, kurių neteisėtumą, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygą, kasatorius įrodinėjo nagrinėjamoje byloje, yra jos veikimas (neveikimas) po Radviliškio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi pritaikytos restitucijos. Minėta, kad kasatorius kaip neteisėtus teismo antstolės veiksmus nurodė neteisėtą jos vengimą įvykdyti nurodytą teismo nutartį dėl restitucijos ir nepagrįstą patarinėjimą kasatoriui toliau naudotis ginčo sandėliu, taip jam sukuriant lūkesčių, kad sandėlis ir liks jo nuosavybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pagal 1964 m. CPK 385 straipsnį, tiek pagal 2002 m. CPK 650, 651 straipsnius antstolis vykdomuosius veiksmus pradeda gavęs iš išieškotojo prašymą atlikti vykdomuosius veiksmus ir vykdomąjį dokumentą. Byloje nenustatyta, kad kasatorius kreipėsi į antstolį, prašydamas vykdyti teismo nutartį dėl restitucijos. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, minėta, jog klausimui dėl valstybės deliktinės atsakomybės už teismo antstolės neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą spręsti turi reikšmę tik tie teismo antstolės veiksmai, kuriuos ji atliko iki jos atleidimo iš antstolių kontoros prie Radviliškio rajono apylinkės teismo momento (2002 m. gruodžio 31 d.), t. y. iki antstolių sistemos institucinės reformos pradžios. Už vėliau atliktus R. A., ne kaip teismo antstolės, bet kaip nepriklausomos antstolės, veiksmus įstatymuose nenustatyta valstybės atsakomybės, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad, įsiteisėjus Radviliškio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutarčiai, kuria pritaikyta restitucija, šis procesinis teismo sprendimas buvo nevykdomas iki 2008 metų. UAB „Vitaminas“ 2008 m. kovo 4 d. pareikalavo, kad kasatorius atlaisvintų ginčo sandėlį, o kasatorius tik po to pareikalavo iš Teisingumo ministerijos grąžinti negaliojančiomis pripažintose varžytynėse sumokėtą 30 900 Lt kainą, kuri 2008 m. balandžio 30 d. pervesta į kasatoriaus sąskaitą. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad delsimą įvykdyti teismo nutartį dėl restitucijos lėmė pačių skolininko ir išieškotojo elgesys. Pasisakant dėl teismo antstolės kasatoriui suteiktų patarimų, pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atribojo teismo antstolės veiksmus, atliekamus pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją (Teismo antstolių įstatymo 19 straipsnis), ir neoficialaus pobūdžio veiksmus, kurie atlikti vykdant ne įstatymuose nustatytas funkcijas, bet privačiai teikiant konsultacijas kasatoriui. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl teismo antstolės veiksmų neteisėtumo po teismo nutarties, kuria taikyta restitucija, priėmimo nepagrįsti ir nėra pagrindo konstatuoti teismo antstolės neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu valstybei būtų galima taikyti civilinę atsakomybę CK 6.271 straipsnyje nustatyto delikto atveju.

Dėl žalos ir priežastinio ryšio

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, taikant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, byla Nr. 3K-3-556/2005; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rudeta“ v. AB „Lietuvos draudimas“, byla Nr. 3K-3-322/2008). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai. Jis gali būti netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Taigi netiesioginis priežastinis ryšys reiškia, kad neteisėti veiksmai (neveikimas) nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L., V. L. v. Z. S. ir kt., byla Nr. 3K-3-764/2003; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. ir V. K. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, byla Nr. 3K-3-476/2008).

Šioje byloje prašomą priteisti žalą – 179 248,04 Lt turtinę ir 50 000 Lt neturtinę – kasatorius kildina iš teismo antstolės R. A. neteisėto veikimo (neteisėto turto pardavimo iš varžytynių), dėl kurio kasatorius buvo priverstas pakartotinai vykdymo procese įsigyti tą patį ginčo sandėlį su priestatu už dėl rinkos pokyčių padidėjusią kainą. Byloje nustatyta, kad iš negaliojančiomis pripažintų varžytynių kasatorius sandėlį nusipirko už 30 900 Lt. Pakartotinai 2008 m. gegužės 6 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu kasatorius tą patį sandėlį su priestatu įsigijo už 195 000 Lt. Taigi kasatorius patirtus nuostolius grindžia specifiniu nuostolių apskaičiavimo būdu – kainų skirtumo principu, nes prašo teismo priteisti jam dėl rinkoje išaugusios nekilnojamojo turto vertės susidariusį kainų skirtumą. Byloje nustatyta, kad antstolė, vykdydama 2000 m. kovo 14 d. sandėlio pardavimą iš varžytynių, atliko neteisėtus veiksmus, nes nepranešė įkaito turėtojui apie varžytynių vietą ir laiką. Dėl to kasacinis teismas 2001 m. sausio 24 d. nutartimi pripažino varžytynių aktą negaliojančiu, Radviliškio rajono apylinkės teismas 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi grąžino šalis į pirminę padėtį ir sandėlį grąžino UAB „Vitaminas“ bei priteisė iš teismo antstolių kontoros kasatoriui šio už sandėlį sumokėtą 30 900 Lt kainą. Tai reiškia, kad nurodyta nutartimi teismas atkūrė teisinę taiką. Kasatorius įgijo teisę reikalauti sumokėtų pinigų, o, manydamas, kad dėl neteisėtų teismo antstolės veiksmų patyrė didesnių, negu priteista suma, taip pat ir nuostolių atlyginimo.

Byloje nenustatyta, kokią reikšmę sandėlio pardavimui iš varžytynių (laikui ir sąlygoms) galėjo turėti privalomi atlikti, bet neatlikti teismo antstolės veiksmai – įkaito turėtojo informavimas apie varžytynes, t. y. kiek teisiškai reikšminga sandėlio pardavimo iš varžytynių procesui teismo konstatuoti neteisėti antstolės veiksmai. Taip pat nenustatyta, dėl kokių priežasčių sandėlis, pripažinus varžytynes negaliojančiomis, nebuvo parduodamas iki 2008 metų. Tačiau byloje nustatyta, kad kasatorius, įgijęs teisę į nuostolių atlyginimą, nereikalavo pažeistų teisių apginti ir toliau po varžytynių pripažinimo negaliojančiomis neatlygintinai naudojosi sandėliu, kol 2008 metais gavo bei priėmė pasiūlymą ir nupirko sandėlį už 195 000 Lt. Taigi kasatorius po neteisėtų teismo antstolės veiksmų konstatavimo negynė pažeistų teisių įstatyme nustatyta tvarka ir, naudodamasis jam nepriklausančiu turtu, vėliau jį pirkdamas už pasiūlytą kainą, veikė savo rizika, taip prisiėmė atsakomybę už savo veiksmų padarinius. Byloje teismų nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo pagrindo konstatuoti teisinio priežastinio ryšio tarp neteisėtų teismo antstolės varžytynėse atliktų veiksmų ir kasatoriaus nurodomų nuostolių, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nenustatę teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, pagrįstai netenkino valstybei pareikšto kasatoriaus reikalavimo, nes kasatoriaus nurodomi nuostoliai dėl kasatoriaus veiksmų ir laiko tarpo pernelyg nutolę nuo teismo antstolės neteisėtų veiksmų ir šie nelėmė kasatoriaus nurodytos žalos atsiradimo.

Reikalaudamas iš valstybės priteisti 179 248,04 Lt turtinės žalos, kasatorius kaip vieną iš sudėtinių šio reikalavimų dalių nurodo 10 686,25 Lt palūkanas, skaičiuojamas 5 proc. metiniu dydžiu nuo 30 900 Lt už laikotarpį nuo 2000 m. kovo 14 d. iki 2008 m. balandžio 30 d., t. y. nuo kainos varžytynėse sumokėjimo iki jos grąžinimo į kasatoriaus sąskaitą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju kasatorius reikalauja priteisti palūkanas už piniginę prievolę, atsiradusią restitucijos, pritaikytos Radviliškio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi, pagrindu (1964 m. CK 47 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.2, 6.145 straipsniai). Prievolė mokėti palūkanas atsiranda nuo termino piniginei prievolei įvykdyti praleidimo momento (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Prievolių įvykdymo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti (CK 6.53 straipsnio 1 dalis). Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamo ginčo atveju valstybės prievolės grąžinti kasatoriui neteisėtose varžytynėse sumokėtą kainą terminas nebuvo nustatytas. Taigi jos įvykdymas priklausė nuo kasatoriaus, kaip kreditoriaus, pareikalavimo momento. Teisingumo ministerija, atsakinga už teismo antstolių neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą, kasatoriaus reikalavimą grąžinti 30 900 Lt gavo 2008 m. balandžio 9 d. ir pinigus kasatoriui pervedė 2008 m. balandžio 30 d. (T. 1, b. l. 61, 62). Nurodytos aplinkybės neteikia pagrindo spręsti, kad valstybė praleido prievolės grąžinti kasatoriui varžytynėse sumokėtą kainą įvykdymo terminą, todėl ieškinio reikalavimas priteisti 5 proc. metines palūkanas už 6 metus ir 11 mėn. pagrįstai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atmestas.

Dėl neturtinės žalos

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti kasatoriui neturtinės žalos. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas 1964 m. CK 485 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažino, jog kasatorius turi teisę pareikšti reikalavimą valstybei atlyginti teismo antstolio neteisėtų veiksmų padarytą neturtinę žalą, bet šį kasatoriaus reikalavimą atmetė kaip neįrodytą.

Teisėjų kolegija nurodo, kad neturtinės žalos samprata pateikta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Iš bylos duomenų matyti, kad byloje nepateikta informacijos apie tai, kad kasatorius patyrė įtampos, nerimo dėl ateities, taip pat kitų negatyvių padarinių, kuriuos lėmė ilgas laiko tarpas dėl neapibrėžtos situacijos. Tokią neapibrėžtą situaciją iš esmės savo veiksmais sukūrė pats kasatorius. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kiti kasacinio skundo argumentai yra išvestiniai iš šioje nutartyje pirmiau aptartųjų, jie nesusiję su šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalyku. Kaip argumentus dėl teismų neva netinkamo restitucijos ir civilinės atsakomybės santykio aiškinimo kasatorius neteisingai nurodo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kasatoriaus prašomų nuostolių dydžio, nurodė, kad kasatorius nepatyrė nuostolių dėl 30 900 Lt dalies, nes dėl šios sumos kasatoriaus interesai buvo apginti pritaikius restituciją. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo motyvu apeliacinės instancijos teismas savaime nepaneigė kasatoriaus teisės reikalauti atlyginti kitus nuostolius ir atskirai nagrinėjo būtinas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas dėl kitos reikalavimo dalies. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasatoriaus nurodomos kasacinio teismo praktikos, formuojamos restitucijos ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimais, todėl dėl jų daugiau šioje nutartyje nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovo R. J. (duomenys neskelbtini) 50 (penkiasdešimt) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas