Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir sutarties kainos nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-398/2011

Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.6; 45.6; 106.3

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Geomatas“, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, A. B., R. B., tretieji asmenys Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto 17 –ojo notarų biuro notarė L. M., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir sutarties kainos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kasacine tvarka nagrinėjami klausimai dėl ieškinio reikalavimų nustatyti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo kainą.

Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) pareigūnui A. B. 1998 m. kovo 12 d. sutarties pagrindu buvo išnuomotos tarnybinės gyvenamosios patalpos. VSD generalinio direktoriaus 2007 m. vasario 26 d. įsakymu panaikintas buto tarnybinis statusas; 2007 m. kovo 5 d. įsakymu butą leista parduoti VSD pareigūnui A. B. už 144 000 Lt. Buto pardavimo kaina nustatyta remiantis UAB „Geomatas“ atlikta nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita.

Ieškovas prašė: 1) pripažinti negaliojančiais: UAB „Geomatas“ nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą; 2007 m. vasario 26 d. parduodamų patalpų ir jų priklausinių įkainojimo aktą; 2007 m. kovo 15 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl kainos; 2) nustatyti buto kainą 362 900 Lt ir iš atsakovų R. B. ir A. B. priteisti solidariai 90 596 Lt valstybei. Ieškovo teigimu, ginčijama ataskaita lemia nepagrįstai mažą turto pardavimo kainą. Pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo vertinimą, buto vertė 2007 m. sausio 11 d. buvo 353 000 Lt, t. y. gerokai didesnė negu nustatyta ginčijama ataskaita. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovų A. B. ir R. B. solidariai priteistinas 90 596 Lt skirtumas tarp sumokėtos kainos ir ekspertizės metu nustatytos 2007 m. sausio 11 d. buto rinkos vertės (362 900 Lt), iš jos atėmus 128 304 Lt atsakovų išlaidas, turėtas dėl buto kapitalinio remonto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 30 d. sprendimu pripažino negaliojančia UAB „Geomatas“ buto įvertinimo ataskaitą; kitą ieškinio dalį atmetė. Nustatęs, kad buto nuomininkas A. B. savo lėšomis teisėtai 2003 m. atliko buto kapitalinį remontą, kad patalpos buvo pagerintos į jas investavus 69 850 Lt, teismas sprendė, kad atsakovas UAB „Geomatas“ 2007 m. atlikdamas buto vertės nustatymą turėjo pareigą nustatyti turto vertės padidėjimą dėl butui pagerinti padarytų išlaidų. Teismas darė išvadą, kad ginčijama ataskaita pripažintina nepagrįsta. Atsižvelgdamas į pakartotinės ekspertizės akto išvadas, kad 2003 m. atlikto buto kapitalinio remonto vertė 137 468 Lt, taip pat į tai, kad atsakovai už perkamą nuomotą butą sumokėjo 144 000 Lt, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad nuomininkams parduotų gyvenamųjų patalpų 1 kv. m kaina (2368,26 Lt) nelaikytina protingumo kriterijų neatitinkančia kaina.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo BUAB „Geomatas“ apeliacinius skundus, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Konstatavusi, kad UAB „Geomatas“ atlikdamas buto įvertinimą pažeidė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – TVVPĮ) 5, 6, 7 ir 12 straipsnius bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 9, 23.4 punkto reikalavimus, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria įvertinimo ataskaita pripažinta negaliojančia. Nurodžiusi, kad valstybės turtui taikomas specialus teisinis režimas, kolegija konstatavo, jog tarnybinių gyvenamųjų patalpų pardavimas jų nuomininkams, taip pat parduodamo turto kainos nustatymas vykdomas pagal imperatyviąsias teisės normas. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2007 m. gegužės 22 d. išrašą buto vidutinė rinkos vertė buvo 306 000 Lt; pagal VĮ Registrų centro 2007 m. birželio 29 d. raštą buto 2006 m. gruodžio 1 d. vidutinė rinkos vertė buvo 353 000 Lt, o mokestinė vertė – 352 677 Lt. Teismo ekspertizės metu nustatyta, kad buto rinkos vertė 2007 m. sausio 11 d. yra 362 900 Lt; pakartotinės ekspertizės metu nustatyta, kad 2003 metais atlikto buto kapitalinio remonto vertė 137 468 Lt. Nustačiusi, kad atsakovas A. B. sumokėjo 144 000 Lt pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir turėjo 137 468 Lt išlaidų atlikdamas kapitalinį buto remontą, kolegija sprendė, kad atsakovas A. B. už butą sumokėjo artimą rinkos vertei sumą, t. y. 281 468 Lt. Atkreipusi dėmesį į tai, kad pagal CK 6.157 straipsnio 1 dalį šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, kolegija konstatavo, jog nagrinėjamu atveju šalims yra ribojamas sutarčių laisvės principas, tai reiškia, kad jos gali susitarti tik dėl turto pirkimo–pardavimo, tačiau savarankiškai negali nustatyti kainos, nes pardavėjui nustatoma pareiga įvertinti parduodamą turtą ne kokiu nors kitu būdu, o pagal TVVPĮ, Aprašo nuostatas ir parduoti turtą būtent pagal įvertinimo metu nustatytą kainą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 14 d. nutarties dalį, kuria atmesti reikalavimai pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl kainos, nustatyti 362 900 Lt sutarties kainą ir priteisti valstybei solidariai iš atsakovų A. B. ir R. B. 90 596 Lt, ir priimti naują sprendimą patenkinant ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino tarnybinių gyvenamųjų patalpų parduodamų jų nuomininkams kainos nustatymą reglamentuojančias teisės normas. Konstatuodamas, kad atsakovai A. B. ir R. B. už butą sumokėjo artimą rinkos vertei kainą, teismas nepagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2007 m. gegužes 22 d. išrašu, kuriame ginčo buto vidutinė rinkos vertė nurodyta 306 000 Lt, ir VĮ Registrų centro 2007 m. birželio 29 d. raštu, kuriame ginčo buto 2006 m. gruodžio 1 d. vidutinė rinkos vertė 353 000 Lt, o mokestinė vertė 352 677 Lt. Anot kasatoriaus, šie duomenys gauti atlikus masinį turto vertinimą, nevertinant individualių turto savybių, todėl ginčo atveju nereikšmingi. Masinio vertinimo ir mokestinės vertės nustatymo data yra 2006 m. gruodžio 1 d., tačiau ginčo patalpos atsakovams parduotos 2007 m. kovo mėn., o vidutinė rinkos vertė taikant masinį vertinimą nustatyta jau po pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo. Turto mokestinės vertės paskirtis, atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1049 patvirtintų Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių nuostatas, yra kita – turto mokesčiui apskaičiuoti. Vadinasi, tiek turto mokestinė vertė, tiek vidutinė rinkos vertė nėra kriterijai, taikytini, kai įkainojamos tarnybinės gyvenamosios patalpos jų pardavimo nuomininkams tikslu.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtinto Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo 13, 13.4 punktuose nustatyta, kad gyvenamosios patalpos ir jų priklausiniai pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas parduodamos ir įkainojamos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimo Nr. 244 „Dėl turto vertinimo metodikos“ (1999 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. 1389 redakcija) nustatyta tvarka. Turto vertinimo metodikoje nurodyta, kad įstatymo nustatytais atvejais turto vertinimas yra privalomas ir atliekamas įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintais metodais. Taigi buto kainai nustatyti turėjo būti paisoma nuostatos, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos jų nuomininkams galėjo būti parduodamos už kainą, atitinkančią buto rinkos vertę, bet ne už artimą rinkos vertei kainą. Byloje atliekant buto vertės nustatymo ekspertizę buvo naudoti TVVPĮ nurodyti metodai ir jų deriniai bei nustatyta rinkos vertė, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis tik ekspertizės metu nustatyta buto rinkos kaina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. K. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-85/2009, nurodė, kad turto vertei nustatyti turi būti paisoma nuostatos, jog gyvenamosios patalpos galėjo būti parduodamos už kainą, atitinkančią buto rinkos vertę, bet ne artimą rinkos vertei kainą. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo šios teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas BUAB „Geomatas“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad:

1. Bendro pobūdžio teisės aktas dėl valstybės turto pardavimo yra Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, kurio 10 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad TVVPĮ nustatyta tvarka vertinant privatizavimo objektą turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui pagerinti nuomininko padarytų išlaidų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintų Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių 20 punktas).

2. Teismo eksperto atliktas turto vertinimas neatitinka civilinės bylos medžiagos ir ieškinyje nurodytų motyvų. Tarnybinio buto išpirkimas iš valstybės atliekamas tarp suinteresuotų šalių, o ne atviroje rinkoje. UAB „Geomatas“ vertintojas turėjo duomenų, kad vertinamas gyvenamasis namas pradėtas statyti dar tarybiniais laikais ir statybos montavimo darbus vykdė tarybinei armijai priklausantys statybiniai daliniai, kurių darbų kokybės ir medžiagų-gaminių sertifikavimo niekas nekontroliavo. Byloje pateikta statybos-montavimo defektų aktų, tačiau teismo ekspertai nepateikė savo samprotavimų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Valstybės saugumo departamentas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Nė viena iš pirkimo-pardavimo sutarties šalių neturėjo teisės nustatyti ar juolab koreguoti buto kainos. 144 000 Lt kaina nustatyta imperatyviųjų teisės normų – Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo, TVVPĮ ir Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų – pagrindu.

2. Abejoti UAB „Geomatas“ įvertinimo pagrįstumu bei bendrovės darbuotojų kompetencija nebuvo pagrindo, nes tiek bendrovės direktorius, tiek turto vertintojas turėjo galiojančius turto vertintojo pažymėjimus. Byloje nėra duomenų, kad sutarties šalys būtų nesąžiningos ir kad toks elgesys galėjo turėti ir (arba) turėjo įtakos kainos nustatymui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl viešojo intereso gynimo ir bylos kasacinio nagrinėjimo ribų

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagal to paties straipsnio 2 dalį kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Aiškindamas ir taikydamas šias proceso teisės normas, kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs dėl CPK 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prokuroro teisės pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti; taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad pažeistų valstybės interesų gynimas yra viešojo intereso dalis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-177/2010; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo tvarka ir sąlygos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimas).

Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje nustatyta, kad valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo laikantis šių pagrindinių principų: 1) visuomeninės naudos principo – valstybės ir savivaldybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo principo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo principo – valstybės ir savivaldybės turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas; 4) viešosios teisės principas – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybės turtu nustatytais atvejais ir būdais. Nurodytas įstatymas nustato galimus valstybei nuosavybės teise priklausančio turto kitų subjektų nuosavybėn perdavimo sprendimų priėmimo tvarką bei valstybės turto perleidimo būdus, tarp jų ir valstybinio turto pardavimą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Šio įstatymo nuostatos leidžia padaryti išvadą, kad valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei priklausančio turto perdavimo, turi ne tik užtikrinti sandorių, susijusių su valstybei priklausančio turto perdavimu, teisėtumą, bet ir siekti maksimalios naudos visuomenei, kad valstybės turtas būtų parduotas už rinkos vertę, laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos, užtikrinti efektyvų valstybei priklausančio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra teisės klausimas, ar (ne)buvo valstybės institucijų tarnybinės gyvenamosios patalpos parduotos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punktas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtinto Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo 13, 13.4 punktai). Teismai nagrinėdami ginčą turėjo nustatyti, ar (ne)buvo pažeistas valstybei priklausančio turto naudojimo, valdymo ir disponavimo efektyvumo principas ir apgintas viešasis interesas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl įstatymas tokiam perleidimui nustato specialius reikalavimus, kurie dažniausiai yra imperatyvūs. Tokį teisinį reglamentavimą lemia valstybės ir savivaldybės, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, taigi ir valstybės ar savivaldybės turto, kaip nuosavybės teisės objekto, savitumas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-196/2006; 2009 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Jurbarko rajono savivaldybės administracija v. Jurbarko rajono ŽŪB „Jurbarkai“, bylos Nr. 3K-3-400/2009; kt.)

Nagrinėjamoje byloje generalinio prokuroro pavaduotojo ieškinys pareikštas ginant viešąjį interesą ir ieškinio reikalavimai grindžiami iš esmės tuo, kad viešasis interesas buvo pažeistas valstybei priklausantį turtą pardavus nesilaikant nurodytų teisės aktų nuostatų, nes valstybei priklausančio turto vertė neatitiko realios turto vertės ir taip buvo pažeistas valstybei priklausančio turto disponavimo efektyvumo principas. Viešąjį interesą nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas. Taigi byloje nagrinėjamų teisinių santykių pobūdis lemia kasacinio teismo teisę, reikalaujant viešajam interesui, peržengti kasacinio skundo ribas, nes iš toliau dėstomų motyvų matyti, kad, teismui neperžengus kasacinio skundo ribų, galėtų būti pažeistos tiek asmens, pirkusio iš valstybės patalpas, tiek šias patalpas pardavusios valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje pareikštų ieškinio reikalavimų

Teismų praktikoje laikomasi nuostatų, kad pagal CPK nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, nes būtent ieškinio pagrindo ir dalyko tinkamas suformulavimas leidžia apibrėžti teisminio nagrinėjimo ribas ir užtikrinti visišką ginčo išsprendimą. Ieškinio pagrindo ir dalyko tinkamas suformulavimas reikšmingas ir todėl, kad pagal juos sprendžiama, koks yra ginčo pobūdis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VĮ Registrų centro Utenos filialas, bylos Nr. 3K-3-376/2008; 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. UAB „Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008). Įstatymo nustatyta ieškovo pareiga dar iki kreipiantis su ieškiniu į teismą suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką negali būti aiškinama taip, kad iš ieškovo kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-43/2010).

Generalinio prokuroro pavaduotojas, patikslinęs ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką, laikė, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl buto kainos prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, sandoris yra niekinis ir negaliojantis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu (teisinis ieškinio pagrindas), tačiau prašė panaikinti ne sandorį, o tik jo dalį dėl kainos taikant CK 6.198 straipsnio ir 6.313 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes parduoto buto kaina aiškiai neatitiko protingumo kriterijų, taip pat prašė teismą nepaisant šalių susitarimų pakeisti kaina atitinkančia protingumo kriterijus, atsižvelgiant į atsakovo A. B. įdėtas lėšas buto kapitaliniam remontui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindami ieškinio faktinį bei teisinį pagrindą teismai turėjo išanalizuoti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties turinį. CK 6.397 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina. Šio kodekso 6.313 straipsnio 2–6 dalyse nustatytos bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties taisyklės nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartims netaikomos. Jeigu kaina sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta (CK 6.397 straipsnio 1 dalis). Iš CK 6.400 straipsnio normų turinio matyti, kad parduodamo nekilnojamojo daikto kaina yra esminė sutarties sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Yglė“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-151/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-362/2009). Pirkimo-pardavimo sutartimi siekiama gauti daikto vertę atitinkantį piniginį ekvivalentą ir todėl daikto vertės dėsnis reikalauja, kad nustatant kainą atsižvelgiama į daikto vertę rinkoje. Taigi nagrinėjamu atveju parduodamo nekilnojamojo daikto vertė turi būti nustatoma laikantis šio principo kartu atsižvelgiant į teisės normų, reglamentuojančių valstybei priklausančio turto pardavimą, reikalavimus.

Minėta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartims netaikomos CK 6.313 straipsnio 2–6 dalyse nustatytos taisyklės (CK 6.397 straipsnio 1 dalis). Tai, be kita ko, reiškia, kad nagrinėjamu atveju negali būti keičiama vienos iš sutarties šalių nustatyta parduodamų patalpų kaina, nors ji ir aiškiai neatitiktų protingumo kriterijų (CK 6.313 straipsnio 4 dalis). Taigi darytina išvada, kad generalinio prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškiniu negali būti keičiama ginčijamoje sutartyje nurodyta kaina, ir tai yra pagrindas konstatuoti ieškinio pagrindo ir dalyko ydingumą. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal sutarčių teisėje vyraujantį sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis) šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis (žinoma, paisant įstatymų, imperatyviųjų teisės normų), draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį. Parduodamo nekilnojamojo turto kaina nustatoma šalių susitarimu, tačiau tam tikra šio principo išimtis nustatyta parduodant valstybei priklausantį turtą – parduodamo nekilnojamojo turto kaina nustatoma atsižvelgiant į imperatyviuosius įstatymo reikalavimus. Tokiu atveju turto kaina nustatoma remiantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi. Šiuo klausimu kasacinis teismas yra nurodęs, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos gali būti parduodamos už kainą, apskaičiuotą Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-85/2009), o ne kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas – už artimą rinkos vertei kainą. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas į parduodamo buto kainą įskaičiavo buto kapitalinio remonto kainą, kurią laikė turinčia įtakos buto rinkos kainos nustatymui, tačiau nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu atsakovui A. B. atsirado teisė į tokių išlaidų atlyginimą, ar tai buvo būtinos išlaidos, susijusios su daikto pagerinimu (CK 6.501 straipsnis).

Pirmiau nurodyti argumentai teikia pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje pareikšti ieškinio reikalavimai – be kita ko, pripažinti negaliojančia buto pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl kainos, nustatyti buto kainą 362 900 Lt ir iš pirkėjų priteisti kainų skirtumą – negali sukelti teisėtų padarinių, nes, priešingai, teismo sprendimu tokius ieškinio reikalavimus patenkinus, kilę padariniai prieštarautų pirmiau nurodytoms CK 6.397 straipsnio 1 dalies, 6.156 straipsnio nuostatoms. Tokia procesinė situacija, kai ydingai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas, turėjo būti sprendžiama ieškinio priėmimo ar parengiamojo posėdžio metu, ir teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys neatitinka CPK 135 straipsnyje nustatytų ieškinio turinio reikalavimų, turėjo nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis, 230 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai dėl netinkamo ieškinio dalyko ar pagrindo formulavimo apskritai iš pareikšto ieškinio yra neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradedamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-43/2010).

Pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktą teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškinys negali būti paliekamas nenagrinėtas, prieš tai nesudarius procesinės galimybės ištaisyti ieškinio trūkumus, nes tai neatitiktų CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų, CPK 5 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisminę gynybą, taip pat užkirstų galimybę apginti viešąjį interesą (CPK 49 straipsnis).

Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas ieškinio trūkumų šalinimo instituto normų ir iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus, taip pat apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažeidė CK 6.397 straipsnio 1 dalies normas, nepagrįstai netaikė CPK 115 straipsnio 2 dalies, 138 straipsnio nuostatų, neatskleidė ginčo esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dėl to priėmė neteisėtus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pirmiau nurodyti proceso teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti nei kasacinės, nei apeliacinės instancijų teismuose, todėl, panaikinus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis), suteikiant prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, procesinę galimybę ištaisyti pareikšto ieškinio trūkumus (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 14 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Janina Stripeikienė