Civilinė byla Nr. 3K-3-397/2011
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorijos: 43.2; 50.9; 50.10; 121.21 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. A. ieškinį atsakovui AB,,SEB lizingas“ dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių lizingą (finansinę nuomą), vartojimo kreditą (išperkamąją nuomą), nepagrįstą praturtėjimą, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turiniui keliamus reikalavimus, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 14 592 Lt nepagrįstai jo gautų lėšų. Ieškovė nurodė, kad 2006 m. vasario 8 d. ji pagal lizingo sutartį, sudarytą su atsakovu, ir pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su UAB „Vakarų autocentras“, įsigijo naują automobilį SEAT ALTEA, kurio kaina – 49 000 Lt. Už perkamą automobilį ieškovė sumokėjo 24 892 Lt, o likusią sumą (24 108 Lt) sumokėjo atsakovas pagal lizingo sutartį. Vykdydama lizingo sutartį, ieškovė nuo 2006 m. kovo 10 d. iki 2007 m. lapkričio 10 d. sumokėjo atsakovui 8981,06 Lt. Ieškovės teigimu, nupirktas automobilis per garantinio termino laikotarpį gesdavo (neužsivesdavo) ir ilgai nebuvo nustatytos gedimo priežastys; vėliau paaiškėjo, kad į automobilį buvo įmontuota nesertifikuota Lietuvoje signalizacija, kuri kenkė visai automobilio elektroninei sistemai. Garantinio aptarnavimo metu, gabenant automobilį be dokumentų į Vilnių, jis buvo smarkiai apgadintas. Automobilio remontas buvo atliktas be ieškovės ir atsakovo leidimo. Ieškovė nurodė, kad atsakovas apgadintu automobiliu nesidomėjo, o ji, nebūdama automobilio savininkė, negalėjo gauti duomenų apie įvykį. 2007 m. spalio 26 d. ieškovė, remdamasi lizingo sutarties 4.3 punktu, pagal kurį klientas turi teisę nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį tik esant raštiškam lizingo davėjo sutikimui, kreipėsi į atsakovą prašydama leidimo nutraukti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau atsakovas nesutiko. Nepaisant to, 2007 m. lapkričio 15 d. ieškovė nutraukė lizingo sutartį ir grąžino atsakovui ginčo automobilį. Atsakovas, perėmęs automobilį, jį pardavė už 32 000 Lt. Ieškovės nuomone, pardavęs automobilį, atsakovas nepagrįstai praturtėjo 14 592 Lt, kuriuos privalo sumokėti ieškovei, nes jo nuostoliai padengti, o ieškovė neturi nei automobilio, nei už jį sumokėtų lėšų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Teismas rėmėsi ieškovės paaiškinimais, kad automobilį ji įsigijo asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl sprendė, jog ieškovė (kaip fizinis asmuo, įsigijęs prekę ne ūkinei-komercinei ar profesinei veiklai vykdyti) ir atsakovas (juridinis asmuo, teikiantis finansines paslaugas) sudarė ne lizingo (finansinės nuomos), o išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį, kuriai, be kitų, taikytinos ir vartojimo sutartis reglamentuojančios teisės normos. Teismas sprendė, kad ieškovės ir atsakovo sudarytos išperkamosios nuomos sutarties 12.1 ir 12.2 punktai, kuriuose įtvirtinta, jog visą išperkamosios nuomos laikotarpį automobilis nuosavybės teise priklauso atsakovui, prieštarauja sąžiningumo principui, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad, sudariusi automobilio pirkimo-pardavimo ir išperkamosios nuomos sutartis, ieškovė sumokėjo už automobilį daugiau kaip pusę (50,8 proc.) jo vertės (24 892 Lt), tačiau neįgijo į jį nuosavybės teisės; sutarties nutraukimo momentu ieškovė buvo sumokėjusi atsakovui 31 984 Lt, t. y. 65,27 proc., automobilio vertės. Be to, teismas sprendė, kad ieškovės pagal sutartį atlikti mokėjimai atsakovui privalėjo būti įskaičiuoti į automobilio kainą, atitinkamai sumažinant ieškovės skolą atsakovui. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties 12.1 ir 12.2 punktų nuostatos buvo individualiai aptartos. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad ieškovė ir atsakovas yra ginčo automobilio bendraturčiai. Teismas nustatė, kad sutarties nutraukimo momentu ieškovė buvo skolinga atsakovui 17 015, 87 Lt. Ieškovė 2007 m. lapkričio 26 d. aktu grąžino automobilį atsakovui, o jis šį pardavė už 32 000 Lt. Remdamasis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis, teismas konstatavo, kad atsakovas gavo 14 984,13 Lt daugiau nei ieškovė privalėjo jam grąžinti pagal išperkamosios nuomos sutartį, t. y. šias lėšas gavo be teisėto pagrindo, todėl privalo jas perduoti ieškovei.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo AB,,SEB lizingas“ apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 24 d. sprendimu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas šalių sudarytą lizingo sutartį, nepagrįstai vadovavosi vartojimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė pasirašė lizingo sutartį ir sutiko su jos sąlygomis, be to, 2006 m. ieškovei buvo išduotas verslo liudijimas, ir tai, teisėjų kolegijos nuomone, reiškia, jog ieškovė automobilį įsigijo verslo tikslais ir lizingo sutartis sudaryta teisėtai. Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. V. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-111/2009, pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad nepagrįstas praturtėjimas yra toks atvejis, kai skolininkas įgyja turtą be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčo automobilis nuosavybės teise priklausė atsakovui, todėl, ieškovei nutraukus lizingo sutartį ir perdavus automobilį atsakovui, jis turėjo teisę šį parduoti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė I. A. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 24 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai), rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus (CPK 12, 17 straipsniai). Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į jos pateiktus įrodymus, tarp jų ir tuos, kurie patvirtina, kad kasatorė automobilį įsigijo ne verslo, o asmeniniams (šeimos, namų ūkio) poreikiams tenkinti; neteisingai įvertino kasatorės pateiktus duomenis apie jai išduotą verslo liudijimą, kurį kasatorė pateikė teismui tik dėl jos mokumo įvertinimo; nepagrįstai nevertino Vartotojų teisių apsaugos tarnybos pateiktų išvadų ir rekomendacijų, kurios patvirtina, jog tarp kasatorės ir atsakovo buvo susiklostę vartojimo teisiniai santykiai; neatkreipė dėmesio į tai, kad kasatorės, kaip individualia veikla besiverčiančio asmens, pajamų ir išlaidų žurnale nėra įrašų apie lizingo sutarties pagrindu įsigyto automobilio eksploatavimą, išlaikymą ir pan. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas atsakovo apeliacinį skundą, rėmėsi vien tik apeliaciniame skunde nurodytais deklaratyviais argumentais, kad lizingo sutartys sudaromos tik su verslo subjektais ir kad lizingo sutarties pasirašymo faktas savaime reiškia, jog tarp kasatorės ir atsakovo negalėjo susiklostyti vartojimo teisinių santykių, tačiau nepaneigė kasatorės atsiliepime nurodytų faktinių aplinkybių ir jas grindžiančių įrodymų. Kasatorės teigimu, byloje pateikta lizingo sutartis ir lizingo paraiška, kurioje kasatorė nurodė, kad dirba pagal verslo liudijimą, taip pat UAB,,Neo group“ pažyma, jog kasatorė teikia šios įmonės darbuotojams anglų kalbos mokymo paslaugas, negali būti vertinami kaip tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys faktą, kad kasatorė automobilį įsigijo verslo poreikiams tenkinti.
2. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, jo nemotyvavo ir taip pažeidė CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos teismų sprendimų ir nutarčių turiniui keliamų reikalavimų klausimais. Kasatorės teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuotai atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus, t. y. išnagrinėti tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. UAB,,Kaišiadorių žalvarnis“, bylos Nr. 3K-3-974/2003; 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB,,Baltijos TV“, bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK,,Lindra“ v. V. B. IĮ, bylos Nr. 3K-3-169/2005). Teismo sprendimo motyvų nebuvimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nustatymas kartu reiškia asmens teisės į tinkamą teismo procesą (due process), taigi ir viešojo intereso, pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB “Linova” v. D. P., bylos Nr. 3K-3-36/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005). Kasatorės teigimu, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl jos argumentai dėl to, kad ginčo santykiams taikytinos vartojimo sutartis reglamentuojančios teisės normos, buvo atmesti.
3. Apeliacinės instancijos teismas, nesivadovaudamas vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išplėtotų sutarčių ir vartojimo teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB,,Autopunktas“ v. UAB,,Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB City Service v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. apžvalga Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose, Teismų praktika 30, 33; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. specialios paskirties UAB,,Vilniaus vandenys“, bylos Nr. 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; kt.). Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas sutarčių aiškinimo taisykles, neanalizavo ir nevertino šalis siejusių sutartinių santykių eigos, sudarytų sutarčių ir jų sąlygų visumos, neatsižvelgė į jų tarpusavio ryšį, susitarimų esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes ir kt., juolab kad būtent UAB,,Vakarų autocentras“ pasiūlė kasatorei pasinaudoti lizingo paslaugomis, ir dėl to nepagrįstai sprendė, jog šalys sudarė lizingo sutartį.
4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo šių normų taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatorės nuomone, pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, taikant CK 6.242 straipsnį, esminė aplinkybė nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti yra praturtėjusio asmens nesąžiningumas, o ne teisinio pagrindo gauti lėšas buvimas ar nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB,,Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2010 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB Medicinos bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-308/2010). Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai: lizingo sutarties galiojimo metu nesidomėjo jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jo būkle, neduodamas sutikimo nutraukti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, ribojo kasatorės, kaip automobilio valdytojos, teises ginti jos pažeistus interesus, pardavė automobilį, nors žinojo, jog dėl jo vyksta ginčas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB,,SEB lizingas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Atsakovo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino tiek kasatorės, tiek atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus bei sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kuriais iš jų remdamasis atmetė ieškinį. Atsakovo nuomone, ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kiekvieno rašytinio įrodymo, nereiškia, jog kita bylos medžiaga nebuvo tiriama ir vertinama. Apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje pateiktus įrodymus, kurie pagrindžia aplinkybę, kad automobilį kasatorė įsigijo verslo tikslais, ir dėl to sprendė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vartojimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Be to, priešingai nei nurodo kasatorė, pasisakydamas dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nustatė, kad atsakovas kasatorės prašomas priteisti lėšas gavo teisėtai ir neprivalo jų perduoti kasatorei. Atsakovo nuomone, ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvus išdėstė glaustai, nesudaro pagrindo išvadai, jog sprendimas yra be motyvų, nes ginčo esmė išaiškinta ir atskleista.
2. Atsakovo nuomone, byloje pateikta neginčijamų įrodymų, kad kasatorė užsiėmė verslu ir kad jos ir atsakovo sudaryta sutartis turi būti kvalifikuojama kaip lizingo, o ne išperkamosios nuomos: kasatorės užpildyta paraiška lizingo sutarčiai sudaryti, kurioje nurodyta, jog kasatorė verčiasi individualia veikla pagal verslo liudijimą, individualios veiklos 2006 m. pajamų deklaracija, verslo liudijimas Nr. 0604046, UAB,,Neo Group“ pažyma, kad kasatorė teikia šios įmonės darbuotojams anglų kalbos mokymo paslaugas, taip pat lizingo sutartis, kurią pasirašydama, kasatorė patvirtino, jog pateikė visus atsakovo reikalaujamus dokumentus. Atsakovo teigimu, jis, būdamas apdairus ir sąžiningas verslininkas, turintis ilgametę patirtį teikiant lizingo paslaugas, ėmėsi visų reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog kasatorė lizingo sutarties sudarymo metu verčiasi individualia veikla ir planuoja įsigytą automobilį jai naudoti. Atsakovo teigimu, ta aplinkybė, kad sudaryti lizingo sutartį kasatorei pasiūlė UAB,,Vakarų autocentras“, neturi teisinės reikšmės, nes asmenys sudaro sutartis laisva valia ir trečiųjų asmenų rekomendacijos dėl atsiskaitymo už prekes būdo negali būti laikomos kaip sukeliančios tam tikras pareigas finansavimo paslaugas teikiantiems asmenims. Kasatorė buvo išsamiai supažindinta su lizingo teikimo sąlygomis ir, nepateikusi jokių pastabų, pasirašė Patvirtinimą apie suteiktą informaciją.
3. Atsakovo nuomone, nepagrįstas kasatorės teiginys, kad, taikant nepagrįsto praturtėjimo normą (CK 6.242 straipsnis), nebūtina nustatyti, jog turtas įgytas be teisinio pagrindo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB,,Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; kt.). Kasatorė niekada nebuvo automobilio bendraturtė ir pirmosios instancijos teismas negalėjo jos tokia pripažinti, todėl, atsakovo nuomone, ji negali turėti jokių pretenzijų į atsakovo gautas lėšas, pardavus automobilį. Atsakovo teigimu, net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad šalys sudarė ne lizingo, o išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį, atsakovas teisėtai gavo lėšas už parduotą automobilį. Teisės normų nenustatyta galimybės vartotojui, nutraukus vartojimo sutartį, reikalauti sumokėti lėšas, kaip kainos, kurią turi sumokėti vartotojas pagal išperkamosios nuomos sutartį, ir tos, kurią kredito davėjas gautų pardavęs vartotojo sugrąžintą turtą, skirtumą. Remiantis iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusia CK 6.891 straipsnio formuluote, tuo atveju, jeigu pardavėjas (šiuo atveju – UAB,,Vakarų autocentras“) nebūtų vykdęs ar būtų netinkamai vykdęs savo įsipareigojimus pagal pirkimo-pardavimo sutartį, kasatorė įgytų teisę susigrąžinti sumokėtas lizingo įmokas. Įsiteisėjusioje Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartyje konstatuota, kad pardavėjas tinkamai pašalino daikto trūkumus, todėl kasatorė neteko teisės reikalauti, jog pardavėjas grąžintų už automobilį sumokėtas lėšas, o atsakovas – sumokėtas lizingo įmokas. Atsakovo nuomone, kasatorė neįrodė, kad jis elgėsi nesąžiningai. Lizingo sutartimi kasatorė prisiėmė visišką atsakomybę už automobilio gedimų šalinimą ir eksploatavimo išlaidų dengimą, todėl sutarties galiojimo metu atsakovas neprivalėjo rūpinti automobiliu ir jo technine būkle. Atsakovas nesutiko nutraukti ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, nes nebuvo tam teisinio pagrindo – pardavėjas (UAB,,Vakarų autocentras“) pašalino automobilio trūkumus, todėl kasatorės pretenzijos nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtas lėšas buvo nepagrįstos. Kasatorė grąžino automobilį atsakovui ir jis, būdamas šio savininkas, ir nesant jokių apribojimų, automobilį teisėtai pardavė. Atsakovo nuomone, kasatorė, vienašališkai nutraukdama lizingo sutartį, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, todėl patyrė nuostolių.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo
Byloje kilo kasatorės ir atsakovo sudarytos sutarties kvalifikavimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalys sudarė vartojimo kredito (išperkamosios nuomos) sutartį ir, šalių ginčui spręsti taikė vartojimą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko ir konstatavo, kad šalys sudarė lizingo sutartį.
Vartojimo kredito sutarties samprata pateikta CK 6.886 straipsnyje. Iki 2011 m. balandžio 11 d. galiojusios CK redakcijos 6.886 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad vartojimo kredito sutartimi taip pat laikoma pirkimo-pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis tik tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės analogiška vartojimo sutarties samprata pateikta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje.
Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. UAB,,Vilniaus vandenys” ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB v. AB,,Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių - vartotojas. Prekių (paslaugų) tiekėją kaip vartojimo sutarties šalį reikšminga nustatyti dėl tos priežasties, kad, konstatavus, jog sutartį sudarė du vartotojai, ji nebus kvalifikuojama kaip vartojimo.
Vartojimo sutarčių ypatumas yra tas, kad jas sudariusios šalys yra vertinamos ne kaip lygiavertės, vartotojas laikomas silpnesniąja šalimi ir jo teisių apsaugai taikomas specialus vartotojo teisių gynimo mechanizmas. Vienas iš jo aspektų yra tas, kad draudžiama sutartyje įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios yra įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis; teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. UAB,,Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB v. AB,,Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Aiškinant vartojimo sutartis, kartu su bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis turi būti taikoma specialioji CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (contra preferentem), kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Vilniaus šilumos tinklai“ v. B. Giedraitienė, bylos Nr. 3K-3-1137/2002).
Vartotoją kaip vartojimo sutarties šalį identifikuoja du požymiai: pirma, jis yra fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo sudaro sutartį su jo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Sutarties kaip vartojimo kvalifikavimui būtina nustatyti abu šiuos požymius. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Tik tada, kai vartotojas yra fizinis asmuo ir prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jo teisės ir teisėti interesai ginami kaip silpnesniosios sutarties šalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje UAB,,Tele2“ v. IĮ,,Rogrinta“, bylos Nr. 3K-3-579/2008).
Pažymėtina, kad ne visada fizinio asmens sudarytos sutarties, įsigyto daikto ar paslaugos panaudojimo tikslas yra vienareikšmis, nes galimos situacijos, kai daiktas (paslauga) įsigyjamas tiek asmeniniams, tiek verslo poreikiams tenkinti. Kaip tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas sutarties kvalifikavimo klausimas, vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose taisyklių nepateikta. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai fizinio asmens sudarytos sutarties prekei (paslaugai) įsigyti tikslas nėra vienareikšmis, t. y. kai sutartis sudaroma dvigubo naudojimo - tiek verslo, tiek asmeninio - tikslu, teismas, spręsdamas dėl sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi bei specialaus vartotojo teisių apsaugos mechanizmo taikymo, turėtų vertinti sutarties tikslų reikšmingumą. Tai atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo poziciją, pvz., J. Gruber byloje konstatuota, kad kai sutartis sudaroma dvigubo naudojimo tikslu, t. y. tiek verslo, tiek asmeniniams tikslams, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į jam pateiktus įrodymus, turi nuspręsti, ar nagrinėjama sutartimi buvo siekiama patenkinti asmens poreikius, reikšmingai susijusius su jo veikla ir profesija, ar, priešingai, naudojimas profesiniam tikslui buvo visiškai nereikšmingas. Tai atlikdamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti ne tik į sutarties turinį, pobūdį ir tikslą, bet ir objektyviąsias sutarties sudarymo aplinkybes (2005 m. sausio 20 d. Sprendimas C-464/01, Rink. p. I-00439). Kilus abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) bei, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas. Jeigu nustatoma, kad fizinio asmens sudarytos sutarties tikslas taip pat buvo ir jo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos poreikių tenkinimas, tokia sutartis vartojimo sutartimi kvalifikuotina ir tokiam fiziniam asmeniui specialusis vartotojo teisių apsaugos mechanizmas taikytinas tuo atveju, kai yra pagrindas konstatuoti, jog įsigytos prekės (paslaugos) naudojimas ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos tikslui buvo visiškai nereikšmingas.
Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatas prekių (paslaugų) tiekėjas yra verslininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris, vykdymas savo verslą, siūlo ir parduoda prekes ar teikia atlygintines paslaugas vartotojams (Įstatymo 2 straipsnio 5, 8 dalys). CK 2.4 straipsnyje pateikta verslininko samprata yra siauresnė: verslininkais laikomi tik fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla. Europos Sąjungos direktyvose, priimtose vartotojų teisių apsaugos srityje, verslininkas įvardijamas kaip pardavėjas, tiekėjas, prekiautojas, prekybininkas ir kt. (žr., pvz., 1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse 2 straipsnį). Pažymėtina, kad vienodos prekių (paslaugų) tiekėją kaip vartojimo sutarties šalį apibrėžiančios sąvokos nei nacionaliniuose teisės aktuose, nei Europos Sąjungos teisės normose nepateikiama. Teisėjų kolegija pažymi, kad esminiu prekių (paslaugų) tiekėjo vartojimo teisiniuose santykiuose požymiu laikytina tai, kad asmuo veikia verslo tikslais. Taigi verslininku vartojimo sutartyje gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, atitinkantis verslo tikslais vykdomos veiklos požymį. Šiuo atveju neturi reikšmės tikslus veiklos pavadinimas, teisės aktuose verslui, kaip specifinei asmens veiklai, apibrėžti vartojamos ekonominės, ūkinės-komercinės, individualios veiklos sąvokos.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad vartojimo kredito sutarties viena šalis visada turi būti fizinis asmuo, kuris per tam tikrą laikotarpį sumokėjęs nustatytą kainą ir kitas susijusias sumas (palūkanas, mokesčius) įsigyja prekę (daiktą) ne su verslu susijusiems, o asmeniniams, namų ūkio poreikiams tenkinti. Pagal CK 6.886 straipsnio 4 dalį kredito davėju gali būti asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais dėl savo komercinės veiklos teikia arba įsipareigoja teikti vartojimo kreditus.
Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo davėjas savo lėšomis nuosavybės teise įgyja daiktą, kurį dažniausiai iš anksto iš pardavėjo (ar gamintojo) pasirenka lizingo gavėjas, ir perduoda jį lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Lizingo gavėjas už perduotą daiktą įsipareigoja mokėti lizingo davėjui tam tikrą sutartyje nustatytą užmokestį, ir dažniausiai (jeigu šalys nesusitaria kitaip), sumokėjęs visą sutartyje nustatytą kainą, įgyja į daiktą nuosavybės teisę. Pagal CK 6.567 straipsnio 3 dalį lizingo davėjas pagal sutartį gali būti bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo. Pateikta lizingo samprata sudaro pagrindą išvadai, kad lizingo sutarties šalimis gali būti tik verslininkai plačiąja prasme, t. y. pelno siekiantis juridinis asmuo (lizingo davėjas) ir kitas juridinis ar fizinis asmuo, prekę (paslaugą) įsigyjantis būtent verslo (profesiniams) poreikiams tenkinti.
Bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu kasatorė įrodinėjo, kad ginčo automobilį ji įsigijo savo asmeniniams, su verslu nesusijusiems poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokia aplinkybė byloje įrodyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai, t. y. kad automobilis buvo įgytas verslo tikslais. Minėta, kad, nustatant, kokio tikslo siekia fizinis asmuo, sudarydamas prekės (paslaugos) įsigijimo sutartį, būtina analizuoti sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį ir kitus reikšmingus faktus. Pažymėtina, kad ginčo atveju su atsakovu sudarytos sutarties pagrindu kasatorė įsigijo automobilį. Akivaizdu, kad automobilis, neturintis specialios paskirties, gali būti naudojamas tiek verslo, tiek asmeniniams poreikiams tenkinti. Byloje pateikti įrodymai patvirtina ir kasatorė šios aplinkybės neginčija, kad ji yra verslininkė – vykdo individualią veiklą (Laikinoji metinė 2006 m. pajamų mokesčio deklaracija, verslo liudijimo Nr. 0604046 kopija, paraiška sudaryti lizingo sutartį, UAB,,Neo Group“ pažyma, kad kasatorė teikia šios įmonės darbuotojams anglų kalbos mokymo paslaugas). Kasatorė procesiniuose dokumentuose teismui – ieškinyje, apeliaciniame skunde (T. 1 b. l. 3-8; T. 2, b. l. 79-83, 154-157) yra nurodžiusi, kad automobilis jai reikalingas individualiai veiklai vykdyti:,,buvau priversta važinėti senu automobiliu, o tai kenkė mano prestižui ir įvaizdžiui bei trukdė vystyti verslą“; „man padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala, kadangi automobiliu negaliu naudotis ir dėl to vystyti savo darbinės veiklos“. Byloje pateikta kasatorės ir atsakovo 2006 m. vasario 8 d. sudaryta finansinio lizingo sutartis ir šios sutarties priedas,,Patvirtinimas“, kuriame nurodyta, kad klientas suprato ir sutinka su sutarties sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktiniai bylos duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad automobilį kasatorė įsigijo ne tik asmeniniams poreikiams tenkinti, bet ir verslui (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino kasatorės pateiktų įrodymų, jog automobilis skirtas asmeniniams poreikiams tenkinti, taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai), rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus (CPK 12, 17 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinės ne maisto produkcijos inspekcijos prie Ūkio ministerijos patikrinimo aktai ir raštai, kuriuose kasatorė įvardyta kaip vartotoja, laikytini vienais iš įrodymų, kurie vertinami kartu su kitais įrodymais byloje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytuose dokumentuose nebuvo analizuojama šalių sudaryta sutartis ir nesprendžiama dėl ja kasatorės siekto tikslo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad automobilį kasatorė įsigijo ir savo verslo poreikiams tenkinti, šis tikslas buvo gana reikšmingas, todėl darytina išvada, jog šalių sudarytos sutarties turinys atitinka jos formą ir pavadinimą, t. y. ji kvalifikuotina kaip lizingo sutartis, o vartojimą reglamentuojančios teisės normos, atitinkamai specialūs vartotojo teisių apsaugos mechanizmai, tarp jų teismo pareiga ex officio vertinti sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams, šiuo atveju netaikytini.
Dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo
Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tokia situacija, kai asmuo, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnis). Kasatorės teigimu, esminė aplinkybė nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti yra praturtėjusio asmens nesąžiningumas, o ne teisinio pagrindo gauti lėšas buvimas ar nebuvimas.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-276/2010; 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB transporto firma,,Transmitto“ v. UAB,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-372/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens nesąžiningumo aspektas turi būti nustatomas ir vertinamas kartu su kitomis nurodytomis sąlygomis, tačiau jis nėra esminis, lemiantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymą (netaikymą). Pažymėtina, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 straipsnio 3 dalis).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorė, vienašališkai nutraukusi lizingo sutartį, grąžino atsakovui ginčo automobilį, kurį jis pardavė kitam asmeniui. Byloje nustatyta aplinkybė ir šalys jos neginčija, kad atsakovas, pardavęs automobilį, turėjo naudos, t. y. praturtėjo 14 592 Lt. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kaip ir su kasacinio skundo argumentu, kad atsakovas praturtėjo nepagrįstai. Minėta, kad nepagrįsto praturtėjimo normoms taikyti, be kita ko, būtina nustatyti, jog asmuo turtą įgijo be konkretaus teisinio pagrindo – įstatymo ar sandorio. Nagrinėjamu atveju atsakovas visą su kasatore sudarytos lizingo sutarties galiojimo laikotarpį buvo teisėtas ginčo automobilio savininkas, t. y. turėjo jo nuosavybės teisę (lizingo sutarties 12.1 punktas), ir, kasatorei nutraukus sutartį, jos neprarado. Atsakovas automobilį perleido pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atlikti veiksmai ir dėl jų gauta turtinė nauda neatitinka nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti būtinų sąlygų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju jos yra netaikytinos ir nenukrypo nuo šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos kasacinio teismo praktikos.
Dėl pareigos motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą
Kasatorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, jo nemotyvavo ir taip pažeidė CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos teismų sprendimų ir nutarčių turiniui keliamų reikalavimų klausimais.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme tiesiogiai įtvirtintas reikalavimas apeliacinės instancijos teismui, priimant procesinį sprendimą, pateikti jo motyvus, argumentuotai pagrįsti savo išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų, o savo atsisakymą pasisakyti dėl kurio nors iš jų turi tinkamai pagrįsti. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001).Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją ((žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kaip absoliutus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą laikomas visiškas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal antstolio A. B. prašymą, bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „ KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; kt.).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, savo išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais bei kasacinio teismo praktikos nuostatomis. Aplinkybė, kad apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai yra glausti ir nevisiškai išsamūs, teisėjų kolegijos vertinimu, nenulėmė neteisto procesinio sprendimo priėmimo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad, nors apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas gali būti vertinamas kaip nevisiškai atitinkantis CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, naikinti jį dėl nurodyto proceso teisės pažeidimo nėra pagrindo.
Pažymėtina ir tai, kad CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, į kurio pažeidimą apeliuoja kasatorė, nereglamentuoja apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kuris priimamas bylą išsprendžiant iš esmės, turinio, todėl konstatuoti nurodytos proceso teisės normos pažeidimą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad jį naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą. Iš kartu su atsiliepimu pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovui kasacinės instancijos teisme atstovavo advokatė R. Derkintytė; atsakovas už suteiktas teisines paslaugas iš viso sumokėjo advokatei 4620,03 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje pateiktas procesinis dokumentas – atsiliepimas į kasacinį skundą, į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, pagal kurį už atsiliepimo (į kasacinį skundą) surašymą rekomenduojama priteisti 2 minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą, taip pat į tai, kad atsakovui advokatė R. Derkintytė atstovavo ir apeliacinės instancijos teisme, ginčas nebuvo labai sudėtingas ir nereikalavo specialių žinių, daro išvadą, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti atsakovo prašymą ir priteisti jam iš kasatorės 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 40,63 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas netenkintinas, tai šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės I. A. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo AB,,SEB lizingas“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai ir 40,63 Lt (keturiasdešimt litų 63 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas
