Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-222/2011

Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1 (S)

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir ieškovo „If P&C Insurance” kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „If P&C Insurance” ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims UAB „Eika“, UAB „Hanner development“, UAB „Santariškių namai“ ir M. L. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl išmokėjusio draudimo išmoką draudiko teisės reikalauti atlyginti žalą iš už žalą atsakingo asmens.

Ieškovas „If P&C Insurance” prašė teismo priteisti iš atsakovo 106 360,80 Lt turtinei žalai atlyginti.

2008 m. sausio 12 d. Vilniuje, Santariškių gatvėje, ties Skersinės gatve, įvyko autoavarija, kurios metu automobilis atsitrenkė į kelyje gulėjusį gelžbetoninį pamatų bloką; avarijos metu buvo apgadintas automobilis. Ieškovas, būdamas draudikas, sudaręs su draudėju UAB „Blasteris“ automobilio draudimo sutartį, dėl draudimo išmokos mokėjimo savininko AB „SEB VB Lizingas“ naudai, automobilio savininkui sumokėjo 105 700 Lt draudimo išmoką, be to, papildomai turėjo 660,80 Lt išlaidų, susijusių su žalos įvertinimu. Ieškovo teigimu, jis, remdamasis CK 6.1015 straipsniu, sumokėjęs draudimo išmoką, įgijo reikalavimo teisę į asmenį, atsakingą už žalos atsiradimą, tokia reikalavimo teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Pagal CK 6.266 straipsnį kelio savininkas (valdytojas) atsako už žalą, atsiradusią dėl bet kokio kelio trūkumo be kaltės, jei neįrodo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Kadangi atsakovas pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį yra kelio, kuriame įvyko avarija, savininkas, tai ieškovas prašė priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies ir priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 53 180 Lt ieškovui „If P&C Insurance“ AS žalai atlyginti ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą žalos sumą nuo 2009 m. kovo 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė yra kelio, kuriame įvyko draudžiamasis įvykis, savininkas. Kadangi avarija įvyko ir žala atsirado dėl transporto priemonės susidūrimo su neapšviestame ruože kelio važiuojamojoje dalyje buvusia nepažymėta kliūtimi – statybiniu bloku, tai kelio trūkumas yra avarijos priežastis. Atsakovas, būdamas kelio savininkas, privalo vietinės reikšmės keliuose ir gatvėse užtikrinti saugias eismo sąlygas, įgyvendindamas juose eismo saugumo priemones (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 1 dalis), tarp kurių yra ir kelių priežiūra (šio straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad avarija įvyko statybvietės teritorijoje, kurioje esančiame kelyje (nebaigtoje statyti Santariškių gatvės atkarpoje) saugų eismą privalėjo užtikrinti kartu su statybvietės teritorija ir kelio dalį toje statybvietėje valdę statytojai tretieji asmenys UAB „Eika“, UAB „Santariškių namai“ ir UAB „Hanner development“. Ši gatvės (kelio) dalis nebuvo uždaryta viešam eismui. Statytojas privalo užtikrinti, kad jo valdomoje kelio dalyje būtų užtikrintas eismo saugumas, ir be kaltės atsako už bet kokius valdomo kelio trūkumus, jei dėl tokių trūkumų padaroma žala kitų asmenų turtui (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Patekimas į statybvietę vyko Santariškių gatvės dalimi, kuri buvo baigta statyti ir kurią valdė bei už eismo ja saugumą įvykio metu buvo atsakingas atsakovas (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnis). Atsakovas nesiėmė priemonių tinkamai informuoti eismo dalyvių apie savo valdomo kelio asfalto dangos pasibaigimą, staigų eismo sąlygų dėl kelio kokybės pasikeitimo pablogėjimą. Teismas iš nustatytų faktų (automobilis avarijos metu buvo smarkiai apgadintas, po susidūrimo nuvažiavo dar apie 86 metrus, eismas vyko žiemą tamsiu paros metu, prieš pat susidūrimo vietą yra kelio ženklu pažymėta pėsčiųjų perėja ir kelio važiuojamosios dalies pakraštyje stovėjo įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys vairuotoją apie būsimą pavojingą kelio ruožą, kuriame vairuotojas privalo imtis atsargumo priemonių, teismo posėdyje vairuotoja paaiškino, kad turi mažą patyrimą vairuojant ir važiavo nepažįstama jai vieta) darė išvadą, kad vairuotoja trečiasis asmuo M. L. nesiėmė reikiamų atsargumo priemonių, važiavo buvusiomis sąlygomis akivaizdžiai nesaugiai, per dideliu greičiu, ir tai pripažįstama dideliu jos neatsargumu. Teismas konstatavo, kad žala padaryta bendrais atsakovo ir trečiųjų asmenų UAB „Eika“, UAB „Hanner development“ ir UAB „Santariškių namai“ veiksmais. Kiekvieno iš jų neteisėtas neveikimas, skirtingais pagrindais valdant kelią (skirtingas kelio dalis), buvo pakankama priežastis žalai atsirasti, dėl to atsakovas įpareigotas atlyginti ieškovui šio patirtą žalą, o atsakovas įgyja regresinio reikalavimo teisę (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Dėl didelio nukentėjusiosios neatsargumo, mažinančio atsakovo atsakomybę, iš atsakovo priteista pusė ieškovo patirtos žalos, sumokėjus draudimo išmoką (CK 6.270 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. nutartimi ieškovo „If P&C Insurance“ AS, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, trečiųjų asmenų UAB „Eika“, UAB „Hanner development“ apeliaciniai skundai netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinis teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad pašalinė kliūtis, kurios pagal paskirtį neturi būti važiuojamojoje dalyje, yra kelio trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-62/2009). Atsakovo civilinė atsakomybė CK 6.266 straipsnio pagrindu kyla dėl jo kaip kelio savininko (kartu ir valdytojo) pareigų neatlikimo, t. y. eismo organizavimo trūkumo (kelio ženklų, tinkamai ir dėl to efektyviai įspėjančių eismo dalyvius apie padėtį kelyje, nebuvimas). Žvyruota kelio danga arba nebaigtas tiesti kelias, kuriuo leidžiamas eismas, taip pat laikytinas keliu (Kelių įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalys, Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 ir 11 dalys). Eismo įvykis įvyko kelyje, esančiame statybvietės teritorijoje, kurioje už saugumą ir žalos padarymą tretiesiems asmenims atsako statybvietės valdytojai, tačiau tai nepašalina civilinės atsakomybės atsakovo, kaip nebaigto statyti kelio savininko ir gretimos kelio atkarpos valdytojo.

Teismas pripažino vairuotojos didelį neatsargumą dėl įvykio, nes vairuotoja jai nepažįstamoje vietovėje tamsiu paros metu turėjo būti ypač atidi, pasirinkti saugų greitį, tačiau neįvertino kelio būklės ir nepasirinko saugaus greičio, tai turėjo įtakos eismo įvykio sukėlimui.

Teismas pripažino ir trečiųjų asmenų atsakomybę už saugumo priemonių nesiėmimą kelyje, kuriame įvyko eismo įvykis. Pagal Statybos įstatymo 15 straipsnio 5 dalies 5 punktą rangovas privalo užtikrinti saugų darbą, gaisrinę saugą ir aplinkos apsaugą bei tinkamas darbo higienos sąlygas statybvietėje bei statomame statinyje, taip pat gretimos aplinkos bei gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, greta statybvietės gyvenančių, dirbančių, poilsiaujančių ir judančių žmonių apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus. Tretieji asmenys yra atsakingi už gatvių, patenkančių į statybos teritoriją, priežiūrą. Pagal 2007 m. vasario 13 d. sutartį, sudarytą su atsakovu, nebuvo atskirai perduota kelio atkarpa, kurioje tretieji asmenys UAB „Eika“ ir UAB „Hanner development“ turės atlikti papildomus susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų statybos darbus, tačiau tai nepaneigia šios kelio atkarpos perdavimo tretiesiems asmenims valdyti (pagal įstatymą ir daugiabučių namų statybos dokumentus) kaip statybvietės dalies, esančios už statybos sklypo ribų, vykdyti pagrindiniam projektui – daugiabučių namų statybai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Kelio dalis, kurioje įvyko eismo įvykis, nebuvo atsakovui perduota kaip tinkama naudoti. Kelių įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad kelias yra inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad nutiesti, rekonstruoti keliai pripažįstami tinkamais naudoti Statybos įstatymo nustatyta tvarka, pagal kurią pastatytą, rekonstruotą ar kapitališkai suremontuotą statinį, įskaitant ir kelius, pripažįsta tinkamu naudoti komisija. Atsakovo teigimu, pareiga rūpintis sodų bendrijoje esančiais vidaus keliais Vilniaus miesto savivaldybei atsiranda, jeigu yra atlikti vidaus kelio kadastriniai matavimai ir jeigu savivaldybės administracija yra perėmusi ir tvarko kadastruotą vidaus kelią. Vilniaus miesto savivaldybei priduota naudoti Santariškių gatvės dalis iki ribos, kurioje baigiasi asfaltbetonio danga pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. sausio 4 d. aktą. Eismo įvykis atsirado už nurodytos ribos, neasfaltuotame kelio ruože. 2007 m. vasario 13 d. sutartyje Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB,,Eika“ bei UAB,,Hanner development“ susitarė dėl daugiabučių namų kvartalo statybos, kartu ir dėl numatyto Santariškių gatvės dalies išasfaltavimo. Sutarties 1 straipsnio 2 dalimi UAB,,Eika“ bei UAB,,Hanner development“ įsipareigojo neatlygintinai atlikti susisiekimo komunikacijų ir jų inžinerinių tinklų įrengimo darbus pagal projektą ir darbų rezultatą perduoti savivaldybei. Teritorija, kuri perduota tretiesiems asmenims gatvei įrengti, priskirta laisvai valstybinei žemei, dėl kurios savivaldybė nėra atsakinga, nes ši žemė patikėjimo teise valdoma Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tiesiama gatvė pavaizduota teritorijų planavimo dokumentuose, tačiau tai nereiškia, kad realiai ta gatvė ar kelias Statybos įstatymo prasme yra inžinerinis statinys. Savivaldybė nėra atsakinga už dėl eismo įvykio atsiradusią žalą, nes tuo metu buvo įrengti įspėjamieji ženklai, vairuotoja prisiėmė per didelę riziką, viršydama greitį. Nebaigtą statyti Santariškių gatvės dalį valdė UAB,,Eika“, UAB,,Hanner development“ ir UAB,,Santariškių namai“, dėl to šie rangovai privalėjo imtis priemonių, kad jų valdomoje kelio dalyje būtų užtikrintas saugumas. Taikydami civilinę atsakomybę už kelio trūkumus jo valdytojui teismai neatsižvelgė į tai, kad kelias, kuriame įvyko eismo įvykis, dar nebuvo užbaigtas, t. y. neegzistavo kaip inžinerinis įrenginys Statybos įstatymo prasme. Atsakovo teigimu, nurodytos aplinkybės parodo, kad byloje nenustatytos visos būtinos civilinei atsakomybei taikyti sąlygos, kurios išvardytos CK 6.246–6.249 straipsniuose.

2. Teismai pagal CPK 185 straipsnį nepasisakė ir neįvertino priemonių, kurių ėmėsi savivaldybė, nepakankamumo siekiant užtikrinti eismo saugumą. Įspėjamieji kelio ženklai turėjo įspėti vairuotoją apie tolesnes eismo sąlygas, teismai nevertino, kurių papildomų priemonių turėjo būti imtasi dėl saugumo kelyje.

Kasaciniu skundu ieškovas „If P&C Insurance“ AS prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. nutartį bei ieškinį tenkinti visiškai. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Byloje teismai, taikydami CK 6.270 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų dėl nukentėjusio asmens didelio ir paprasto neatsargumo, nulėmusio eismo įvykį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugpjūčio 8 d. teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, apibendrinimo apžvalgoje nurodyta, kad paprastu nukentėjusiojo neatsargumu gali būti laikoma nekonkretizuotų bendrojo pobūdžio nurodymų nevykdymas elgtis atsargiai ir rūpestingai, nes konkrečioje situacijoje asmeniui gali būti sunku nuspręsti, kaip jam būtina pasielgti norint išvengti neigiamų padarinių; didelis neatsargumas yra tada, kai jis numatė ar privalėjo numatyti žalingus padarinius, kurių jam galėjo padaryti didesnio pavojaus šaltinis, ir leido jiems atsirasti. Kasatorius daro išvadą, kad tik konkretizuotų eismo taisyklų reikalavimų nevykdymas turėtų būti pripažintas dideliu neatsargumu. Byloje teismų vairuotoja pripažinta pažeidusi bendrojo pobūdžio Kelių eismo taisyklių 172 punkto reikalavimą atsižvelgti į eismo sąlygas ir pasirinkti saugų greitį. Šis reikalavimas nekonkretizuotas, dėl to teismai nepagrįstai konstatavo didelį vairuotojos neatsargumą. Kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, galiojo 50 km/h greičio ribojimas, o vairuotoja negalėjo pasirinkti saugaus greičio, nes jai nebuvo suteikta informacijos apie jos laukiančias eismo sąlygas ir kliūtis kelyje. Atsakovo pastatytas kelio ženklas dėl kelio susiaurėjimo neleido vairuotojai spręsti apie susiaurėjimo lygį ir kliūtį kelyje. Net ir pripažinus nukentėjusiosios didelį neatsargumą, teismų padarytas kaltės laipsnio įvertinimas – 50 proc. – yra aiškiai per didelis, neproporcingas vairuotojos padarytam pažeidimui, nes nenustatyta, kad ji būtų viršijusi leistiną greitį.

2. Byloje teismai netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis). CK 6.270 straipsnio 1 dalyje atsakingas už žalą asmuo įpareigotas įrodyti, kad žala atsirado dėl nukentėjusiojo didelio neatsargumo. Teismai įrodinėjimo pareigą įrodyti nebuvus nukentėjusiosios didelio neatsargumo perkėlė ieškovui. Byloje teismai turėjo vertinti įrodymų visumą, spręsdami, ar nukentėjusioji yra kalta dėl to, kad nepasirinko saugaus greičio, ir netraktuoti vien tik administracinę bylą nagrinėjusio pareigūno sprendimo pripažinti vairuotoją kalta nesilaikius saugaus greičio kaip nukentėjusiosios kaltės įrodymo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo ieškovo „If P&C Insurance“ AS kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugpjūčio 8 d. teismų praktikos taikant įstatymus dėl turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, atlyginimo apibendrinimo apžvalgoje nurodyta, kad kelių eismo taisyklėse išdėstyti labai konkretūs, akivaizdūs ir nesudėtingi reikalavimai, todėl jų nevykdymas gali būti vertinamas kaip didelis neatsargumas, kuris pripažįstamas tada, kai asmuo numatė ar privalėjo numatyti žalingus padarinius, kurių jam galėjo padaryti didesnio pavojaus šaltinis, ir leido jiems atsirasti. Eismo dalyviai privalo mokėti kelių eismo taisykles ir jų laikytis. Byloje teismai konstatavo vairuotojos didelį neatsargumą įvertinę bylos įrodymus – administracinio teisės pažeidimo protokolą, pažymą dėl eismo įvykio administracinėje byloje, kurioje kaltininke nurodyta vairuotoja, taip pat vairuotojos pasiaiškinimą, kuriame ji pripažino, kad važiuodama gatve nepastebėjo kelio pabaigos ir trenkėsi į apsauginį betono bloką. Eismo įvykio metu kelio atkarpoje buvo įrengtas kelio susiaurėjimą žymintis kelio ženklas, į kurį vairuotoja turėjo atsižvelgti. Dėl to teismai pagrįstai įvertino 50 proc., vairuotojos kaltės dėl eismo įvykio laipsnį.

2. Konstatuodami didelį nukentėjusiosios neatsargumą byloje teismai vertino įrodymų visumą, ne tik administracinio teisės pažeidimo protokolo duomenis. Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo teismai nepasisakė, todėl kasaciniame skunde klaidingai teigiama, kad ieškovui buvo perkelta pareiga įrodyti nebuvus didelio nukentėjusiosios neatsargumo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl civilinės atsakomybės už atsiradusią žalą apgadinus transporto priemonę statybvietės teritorijoje

Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje šalys iškėlė teisės aiškinimo klausimą dėl to, kuris asmuo (susisiekimo komunikacijų tiesimui žemės sklypą perdavęs atsakovas (savivaldybė) ar tretieji asmenys – statytojai) buvo atsakomybės subjektas dėl statybvietės teritorijoje esančiame nebaigtame įrengti (tiesti) kelyje įvykusio eismo įvykio, kurio metu dėl automobilio apgadinimo padaryta turtinė žala.

Pagal bylos įrodymų duomenis, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad eismo įvykio metu trečiojo asmens valdomas automobilis atsitrenkė į gelžbetoninį pamatų bloką teritorijoje, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės perduotoje tretiesiems asmenims UAB „Eika“, UAB „Hanner development“ susisiekimo komunikacijų plėtros darbams atlikti pagal 2007 m. vasario 13 d. sutartį. Šia sutartimi savivaldybė pavedė nurodytiems tretiesiems asmenims, sutartyje įvardytiems statytojais, vykdyti statytojo teises ir pareigas, nustatytas Statybos įstatyme; statytojai įsipareigojo neatlygintinai atlikti susisiekimo komunikacijų ir jų inžinerinių tinklų už statybos sklypo ribų projektavimo ir plėtros darbus pagal projektą iki statytojų statomų daugiabučių gyvenamųjų namų Vilniuje, Santariškių g. 45, ir darbų rezultatą perduoti savivaldybei darbų priėmimo–perdavimo aktu. Byloje taip pat nustatyta, kad kelio, kaip inžinerinio statinio, eismo įvykio vietoje, kurioje atsirado žala, tuo metu dar nebuvo sukurta, t. y. kelias nebuvo užbaigtas ir perduotas naudoti savivaldybei, nes dar nebuvo sudarytas darbų priėmimo-perdavimo aktas pirmiau nurodytos sutarties nustatyta tvarka.

Bylą nagrinėjanti kasacinio teismo kolegija pažymi, kad ginčo pagal nustatytas faktines aplinkybes situacijoje, siekiant nustatyti atsakomybės subjektą pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra būtina nuspręsti, kuris asmuo yra atsakingas dėl atsiradusios žalos. Šis klausimas sprendžiamas pagal žalos atsiradimo, t. y. 2008 m. sausio 12 d. eismo įvykio metu, galiojusių teisės aktų reglamentavimą.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 9, 11 dalyse nustatyta, kad automobilių keliai (gatvės) yra susisiekimo komunikacijos, esančios viena iš inžinerinių statinių rūšių. Šio straipsnio 23, 24 dalyse nurodyta, kad statybos sklypu laikomas žemės naudojimo tikslinės paskirties nustatytų ribų žemės sklypas, kuriame atliekami statybos darbai; statybvietė yra statinio statybos darbų vieta, kuri gali sutapti ar nesutapti su statybos sklypo ribomis – nesutapimo atveju statybvietės dalimi laikomas taip pat žemės plotas, kurio statytojas nevaldo nuosavybės teise ir kurio ribas nustato statytojo ir šio žemės ploto savininko (ar asmens, disponuojančio žeme) sutartis. Kaip pirmiau nurodyta, eismo įvykio vietoje esanti teritorija, kurioje tretieji asmenys atliko kelio įrengimo darbus, buvo statytojams perduotas žemės plotas, skirtas statybos darbams atlikti, t. y. statybvietės teritorija, esanti greta statybos sklypo Vilniuje, Santariškių g. 45, kuriame pagal išduotą statybos leidimą buvo atliekami daugiabučių namų statybos darbai.

Statybos įstatymo 24 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyta, kad pastatytą, rekonstruotą ar kapitališkai suremontuotą statinį galima naudoti pripažinus tinkamu naudoti. Taigi kelias, kaip inžinerinis statinys, laikomas baigtu nuo jo perdavimo naudoti pagal pripažinimo tinkamu naudoti aktą. CK 6.692 straipsnyje nurodyta rangovo pareiga jam vykdant statybos ir su ja susijusius darbus privalomai laikytis įstatymų ir normatyvinių statybos dokumentų nustatytų aplinkos apsaugos ir darbų saugumo reikalavimų. Ši rangovo pareiga išsamiau išdėstyta Statybos įstatymo 15 straipsnio 5 dalies 5 punkte ir aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211 patvirtinto Statybos techninio reglamento (STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“) 41 punkte, pagal kuriuos rangovas privalo užtikrinti saugų darbą, gaisrinę saugą ir aplinkos apsaugą bei tinkamas darbo higienos sąlygas statybvietėje bei statomame statinyje, taip pat gretimos aplinkos bei gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, greta statybvietės gyvenančių, dirbančių, poilsiaujančių ir judančių žmonių apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus, be to, tai, kad nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos. Detalūs saugos reikalavimai statybvietėse išdėstyti vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje 20 punkte, pagal kurį gyvenvietėse ir veikiančių įmonių teritorijose esančios statybvietės turi būti aptvertos, kad į jas nepatektų pašaliniai asmenys; statybviečių aptvarų aukštis turi būti ne žemesnis kaip 1,6 m.

Pagal bylos įrodymus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatyta, kad eismo įvykio metu teritorija, kurioje vyko kelio tiesimo darbai, nebuvo užbaigta ir perduota savivaldybės naudoti pagal priėmimo-perdavimo aktą. Eismo įvykis įvyko neasfaltuotoje statybvietės teritorijoje už 17 metrų nuo besiribojančios Santariškų gatvės užbaigtos atkarpos, kuri perduota naudoti savivaldybei pagal 2007 m. sausio 5 d. pripažinimo naudoti tinkamu aktą. Iš išdėstytų įstatymų ir juos detalizuojančių įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų akivaizdu, kad eismo įvykio metu atsakingi už nebaigto statybos objekto statybvietėje ir greta jos judančių žmonių apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus buvo statybos rangovai, t. y. bylos tretieji asmenys, kuriems buvo perduotas žemės plotas susisiekimo komunikacijoms tiesti. Statytojai prisiėmė neigiamų padarinių, t. y. žalos kitiems asmenims statybvietės teritorijoje atsiradimo, riziką, nes neatitvėrė pašalinių asmenų ir eismo dalyvių, judančių besiribojančia Santariškių gatvės atkarpa, patekimo į statybvietės teritoriją, taip pat byloje nenustatyta, kad statytojai imtųsi kokių nors kitų pakankamų apsaugos priemonių, siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų statybvietėje ir sumažinti jų potencialius neigiamus padarinius (žalą). Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisiškai pagrįstai sprendė, kad valdydami statybvietėje esančią nebaigtą statyti Santariškių gatvės atkarpos dalį tretieji asmenys privalėjo užtikrinti kitų (atsitiktinių) asmenų apsaugą nuo statybvietės teritorijoje atliekamų statybos darbų keliamo pavojaus.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė bylai reikšmingus faktus pareikštiems ieškinio reikalavimams dėl draudiko išmokėtos draudimo išmokos priteisimo iš atsakingų už atsiradusią žalą, kuriai padengti išmokėta draudimo išmoka, asmenų.

Tačiau, kasacinio teismo vertinimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsakomybės subjektu pripažino atsakovą (savivaldybę), nes savivaldybė žemės ploto, kuriame buvo atliekami statybos darbai, valdymo ir naudojimosi teises perdavė tretiesiems asmenims pagal 2007 m. vasario 13 d. sutartį, ir šie asmenys tapo atsakingi už statybvietės apsaugą. Civilinę (deliktinę) atsakomybę reglamentuojančio CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio Kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Pagal aptariamą teisės normą statinių (tarp jų ir tiesiamų ar nutiestų kelių) atsakomybės subjektu įvardytas savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Tai nuginčijama prezumpcija. Dėl to, esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartyje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, valstybės įmonė „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-3-62/2009, konstatuota, kad CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai pripažino atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę atsakomybės subjektu, nes tokia teismų išvada prieštarauja pirmiau išdėstytam teisės aktų reglamentavimui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikai. Atsakovas nevaldė ir nesinaudojo statybos objektu (susisiekimo komunikacijomis), nes valdymo teises buvo perdavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų sudaryta sutartimi. Tai, kad atsakovas yra kelio atkarpos greta statybvietės savininkas (valdytojas), negali lemti jo atsakomybės, kai žala turtui padaroma statybvietėje, už kurios eksploatavimo saugumą jis neatsako. Dėl to nenustačius visų būtinųjų deliktinei atsakomybei CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme atsirasti sąlygų, t. y. objekto valdymo fakto, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos, deliktinė atsakomybė negalėjo atsirasti ir būti taikoma atsakovui. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuriais ieškinio reikalavimai buvo tenkinti iš dalies ir priteistas žalos atlyginimas iš atsakovo, dėl materialiosios teisės netinkamo taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos naikintini ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kadangi dėl atsakovo deliktinės atsakomybės neatsirado, tai teisėjų kolegija nesprendžia ieškovo kasaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl CK 6.270 straipsnio 1 dalies (nukentėjusio asmens kaltės formos dėl eismo įvykio), nes šioje teisės normoje nustatytos išlygos dėl CK 6.266 straipsnio 1 dalies taikytinos tik konstatavus asmens atsakomybę pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį.

Dėl CPK 45 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal ieškinį gali atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu pakeisti pradinį atsakovą kitu tinkamu atsakovu. Tai įstatyme nustatytas vienas iš bylos šalies disponavimo procesinėmis teisėmis atvejų, kai pati šalis savo iniciatyva gali pasinaudoti tokia procesine teise, tačiau, nesant iniciatyvos iš bylos šalies ar jai nesutikus pakeisti atsakovo, jo pakeitimas pagal aptariamą procesinę normą nėra teismo pareiga. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas ir reikalavimai nukreipti į vienintelį atsakovą, ieškovas nepateikė motyvuoto prašymo keisti atsakovą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė aptariamos proceso teisės normos, reglamentuojančios netinkamos šalies pakeitimą tinkama, taip pat pažymi, kad netinkamos šalies pakeitimas tinkama yra ieškovo procesinė teisė, o ne teismo pareiga: pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas gali pakeisti pradines bylos šalis vienos iš šalių motyvuotu prašymu, tačiau negali pakeisti atsakovo be ieškovo sutikimo (CPK 45 straipsnio 3 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai ginamas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-100/2007; 2010 m. kovo 1 d. nutartis S. R. v. UAB,,Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-53/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui išnagrinėjus bylą kasacine tvarka ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas; jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 96 straipsnio 2 dalis). Todėl iš ieškovo priteistina 11,20 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylos apeliacinio proceso metu Lietuvos apeliaciniame teisme, ir 137,45 Lt Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo „If P&C Insurance” ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei atmesti.

Priteisti iš ieškovo „If P&C Insurance” valstybei 148,65 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt aštuonis litus 65 ct) išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Zigmas Levickis