Baudžiamoji byla Nr. 2K-326/2011
(Proceso Nr. nesuteiktas)
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.5; 2.1.7.2; 2.8.9 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Benedikto Stakausko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal E. N. (E. N.), kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 –ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria E. N. už veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 146 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje padarymą, pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 10 d. nutartis, kuria E. N. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje Vilniaus miesto 3- ojo apylinkės teismo 2010m. balandžio 19d. nuosprendžiu nuteisti D. B., V. K., A. T., tačiau jų atžvilgiu kasaciniai skundai nepaduoti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Benedikto Stakausko pranešimą,
n u s t a t ė :
E. N. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas:
2007 m. spalio 12–16 d., veikdamas su A. T., V. K. ir nenustatytu asmeniu, bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pastariesiems panaudojant fizinį bei psichinį smurtą prieš O. M., surišus laidais rankas ir kojas bei prirakinus antrankiais prie radiatoriaus, tokiu būdu sulaikius bute prieš jo valią, apribojo laisvę judėti bei sukėlė pavojų gyvybei ir sveikatai, t.y. neteisėtai atėmė O. M. laisvę.
2007 m. spalio 12 d. 12.00 val. – spalio 16 d. 9.30 val. su A. T., V. K. ir nenustatytu asmeniu bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš O. M.: sudavė rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 15 smūgių, metaline lazda ne mažiau kaip du kartus į galvą, padarydami nesunkų sveikatos sutrikdymą, surišę laidu rankas ir kojas, vėliau prirakinę antrankiais prie radiatoriaus, tokiu būdu atėmę galimybę priešintis, reikalavo pasakyti nukentėjusiojo vardu išduotų mokėjimo kortelių PIN kodus ir pagrobė tris laikrodžius, atitinkamai 2 000 Lt, 250 Lt ir 2 400 Lt vertės, grotuvą 500 Lt vertės, auksinę grandinėlę su kryželiu 1 200 Lt vertės, auksinį žiedą 1 000 Lt vertės ir auksinę apyrankę 500 Lt vertės, padarydami nukentėjusiajam 7 850 Lt turtinę žalą.
Kasaciniu skundu E. N. gynėjas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos nutartis ir bylą nutraukti arba taikyti jam priverčiamąsias medicinos priemones, konstatavus, jog baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jis padarė būdamas nepakaltinamas. Kasatorius teigia, kad teismai, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus, neišsamiai ir šališkai įvertino bylos aplinkybes, surinktą medžiagą bei įrodymus ir todėl priėmė neteisingas nutartis, be to, iš esmės neatsakė ir nepaneigė nė vieno apeliacinio skundo argumento, neatsižvelgė į tai, kad nėra objektyvių duomenų, ar E. N. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu (byloje yra duomenų, kad jis gydėsi psichiatrinėse ligoninėse tiek iki veikos padarymo, tiek vėliau, ekspertė parodė, kad galima įtarti, jog E. N. sirgo ir iki veikos padarymo). Kasatorius tvirtina, kad byloje nepakanka E. N. kaltės įrodymų - nukentėjusysis O. M. nėra parodęs apie jo padarytus prievartinius veiksmus, nėra jo atpažinęs, liudytoja K. J. matė jį einant įvykio vietos link, tačiau atpažino iš nekonkrečių bruožų, tokių kaip tamsūs plaukai, jaunatviška išvaizda. Prieš atpažinimą liudytojai buvo parodyta E. N. nuotrauka Švenčionėlių policijos darbuotojo, o atpažinimas buvo įformintas po to Vilniuje, dėl to negali būti pripažintas įrodymu. A. T. nusikaltime dalyvavusį asmenį vadino Andrejumi arba Malyšu, atpažinimas tarp jų nebuvo padarytas, minėtą asmenį A. T. įvardijo E. N. tik po to, kai byloje atsirado operatyvinių tarnybų pranešimas apie pastarojo dalyvavimą nusikaltime. Kitų E. N. kaltės įrodymų nėra. Skundas grindžiamas analogiškais apeliaciniam skundui argumentais, nurodant, kad apeliacinė instancija iš esmės neatsakė ir nepaneigė nė vieno apeliacinio skundo argumentų. Mano, kad kiekviena pagrįsta abejonė, o šiuo atveju tai daugiau negu abejonė, turėtų būti traktuojama teisiamojo naudai, konkrečiu atveju pripažįstant, jog nusikaltimo padarymo metu E. N. galėjo sirgti psichine liga, o todėl, netgi pripažinus, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, baudžiamoji byla jam turėtų būti ne sustabdyta, kaip nuspręsta ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje ir patvirtinta apeliacinės instancijos, o nutraukta. Pažeidžiant BPK 332 straipsnio reikalavimus, prieštaraujant apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui, apeliacinės instancijos teismas neargumentavo ir nenurodė bent kiek svarių argumentų, kodėl ši apeliacinio skundo dalis atmetama, o jau vien tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. BPK 401 straipsnis nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu sprendžiant klausimą, susijusį su nepakaltinamu asmeniu, privalo būti neginčijamai įrodyta, jog inkriminuojama asmeniui įstatymo uždrausta veika yra padaryta būtent šio asmens. Juo labiau tai svarbu, kai tai liečia asmenį, negalintį savęs ginti.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neatsakė į klausimą, kodėl tie ar kiti apeliacinio skundo argumentai atmetami. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, E. N. negalėjo būti tardomas nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisme, o todėl negalėjo išreikšti savo požiūrio į inkriminuojamą veiką. Tik teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės metu jis pareiškė savo požiūrį, nurodydamas, kad nusikaltimo nėra padaręs. Kasatorius mano, kad nukrypta nuo teismų praktikos vertinant įrodymus, atpažinimas atliktas su akivaizdžiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais (BPK 179 straipsnis - dėl tyrimo eigos ir rezultatų fiksavimo, 191 straipsnis- dėl atpažintino asmens požymių nurodymo iki atpažinimo, 192 straipsnis - dėl ne mažiau kaip trijų kitų asmenų nuotraukų pateikimo), o gauti rezultatai vertintini kaip nepatikimi ir pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus, negalėjo būti pripažinti įrodymais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje dėl „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą taikymo teismų praktikoje" (2007 m. birželio 28 d.) nurodoma: „Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucija ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas, būtina patikrinti, ar jie gauti Įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta Įstatyme") ir ar nebuvo pažeista Įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo Įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami."
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo skundą atmesti. Mano, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kasatorius net nekritikuoja apeliacinės instancijos teismo išvadų, tik pakartotinai apeliacinio skundo argumentus išdėsto kasaciniame skunde.
Priverčiamoji medicinos priemonė - ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis - E. N. buvo taikyta pagrįstai.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu specialistė patvirtino, kad atlikus ekspertizę 2008 m. kovo bei gegužės mėnesiais buvo diagnozuota, jog E. N. serga lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija, todėl jam reikalinga skirti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones ir rekomenduotas priverstinis ambulatorinis gydymas. Liga yra lėtino pobūdžio, todėl jos pradžios nustatyti nebuvo galimybės. Apeliacinės instancijos teisme apklausta teismo ekspertė paaiškino, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog nusikaltimo padarymo metu E. N. būtų sirgęs lėtiniu psichikos sutrikimu.
Pasisakydama dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, prokurorė pabrėžia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylas tik teisės taikymo aspektu, įrodymų vertinimo neatlieka. Kasacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą, gali spręsti tik, ar žemesnės instancijos teismai tinkamai taikė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias BPK normas. Kasaciniu pagrindu apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti ir keisti laikomi atvejai, kai žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų tyrimas ar (ir) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų ir pan. Tik nustatęs tokius įrodymų tyrimo ar (ir) vertinimo trūkumus kasacinės instancijos teismas konstatuoja BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą.
Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymu. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nurodė, kodėl vadovaujasi liudytojų parodymais, asmens parodymo atpažinti, akistatų, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolais, specialisto išvadomis.
Įvertinus įrodymų visumą, teismas pagrįstai konstatavo, jog E. N. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismo motyvai vertinant (priimant ir atmetant įrodymus) nėra paviršutiniški, vienpusiai ar logiškai nepaaiškinami. Taigi nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, netinkamai taikė įrodinėjimą numatančias BPK normas ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinio proceso
Priverčiamoji medicinos priemonė E. N. paskirta konstatavus, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, o vėliau susirgo psichine liga dėl kurios negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Kasatorius, E. N. gynėjas, nesutinka su teismo išvada, kad jo ginamas asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje. Jo manymu, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Kolegija laiko šį skundo argumentą nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis. Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai nepadaryti. Teismo išvados pagrįstos įrodymais, įvertintais vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, nustatančiomis, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis įsitikinimas – būtina sąlyga vertinant įrodymus. Jo formavimuisi didelę reikšmę turi kruopštus informacijos, gautos iš kiekvieno bylos šaltinio, patikrinimas. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad vertinusių bylos įrodymus teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad teismas buvo šališkas, byloje nėra. Teismo išvados pagrįstos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Jos aiškios, nuoseklios, pagrįstos tinkamais įrodymais. Teismas laikėsi ir kitos svarbios įrodymų vertinimo sąlygos–reikalavimo vadovautis įstatymu. Buvo laikomasi procesinių taisyklių ir materialinės teisės normų. Bylos įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus. Pagrindiniais įrodymų šaltiniais užfiksuoti duomenys (kaltinamojo A. T., nukentėjusiojo O. M., liudytojų K. J., K. B., A. Š. parodymai, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolai, specialisto išvados ir kiti faktiniai duomenys) gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, liudytojai K. J. pagal nuotraukas atpažįstant įtariamąjį E. N., BPK 191, 192 straipsnių pažeidimai nebuvo padaryti. Prieš atpažinimą K. J. buvo apklausta apie aplinkybes, kuriomis ji matė ir įsidėmėjo atpažintiną įtariamąjį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali būti atpažintas (T.3,b.l. 50-54). Pats procesinis atpažinimo veiksmas atliktas pateikiant atpažįstančiajai K. J. penkias panašaus amžiaus vyriškos lyties asmenų nuotraukas, tarp kurių buvo pateikta atpažinti ir šio įtariamojo E. N. nuotrauka. Liudytoja detaliai paaiškino pagal kokius požymius atpažino įtariamąjį. Laikantis BPK 179 straipsnio taisyklių šio procesinio veiksmo eiga ir rezultatai užfiksuoti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole (T.3,b.l.58-59). Todėl kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad atpažinimo pagal nuotraukas duomenys nepatikimi. Pažymėtina, kad teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjęs kiekvieną įrodymą atskirai, įvertino ir jų visumą. Visa tai išsamiai ir motyvuotai aptarta teismo nutartyje. Iš jos turinio matyti, kodėl įrodymus, patvirtinančius, kad E. N. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, teismas priėmė.
Dauguma kasatoriaus pateiktų argumentų sutampa su išdėstytais apeliaciniame skunde, kurie išsamiai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo, kuris laikydamasis procesinių normų, įtvirtintų BPK 320, 324 straipsniuose, patikrino apylinkės teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuodugniai išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, taip pat ir į tuos, kuriuose keliami su specialisto išvada susiję klausimai. Skundžiamos nutarties turinys atitinka BPK 332, 401 straipsnių reikalavimus. Nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų bei teismų nustatytų faktinių aplinkybių kasacinės instancijos teismas neturi teisės (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės.
Ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis yra viena iš baudžiamajame įstatyme numatytų priverčiamųjų medicinos priemonių, taikomų pavojingas veikas padariusiems ir psichine liga sergantiems asmenims. Priverčiamoji medicinos priemonė – tai gydymo bei valstybinės prievartos priemonių derinys. Pagal BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktą (BK 98 staipsnio. 1 dalies 1 punktas) sprendimas taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę gali būti priimtas, jeigu įrodyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, o taip pat dėl padarytos veikos pavojingumo bei psichinės sveikatos būklės nereikia stebėti ir gydyti stacionare. Be kitų skunde pateiktų argumentų, kasatorius išdėstė abejonių dėl psichiatrinės ekspertizės, atliktos E. N., išvados pagrįstumo. Jo nuomone visuomenei pavojingas veikas E. N. galėjo padaryti jau būdamas nepakaltinamu, tai yra sergantis psichikos liga, dėl kuriuos veikų padarymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų esmės, jų valdyti. Šiuos kasatoriaus teiginius apie E. N. psichinės sveikatos būklę paneigia duomenys iš medicininių dokumentų, psichiatrijos ekspertų išvados. Siekdamas patikrinti įtariamojo psichinę būseną ikiteisminio tyrimo teisėjas paskyrė stacionarią teismo psichiatrinę ekspertizę. Ekspertams pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, gydymo įstaigos ligos istorija. Ekspertizę atliko ekspertai, turintys tinkamą kvalifikaciją ir darbo stažą. Jų kompetencija teismui abejonių nekėlė. Ekspertinio tyrimo rezultatai ir ekspertų išvada išdėstyta 2008 m. kovo 26-gegužės 12 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-40 (T.3, b.l. 133-137). Ekspertizės aktas pakankamai aiškus, išsamus, argumentuotas, atitinka bendruosius ekspertizės akto turiniui keliamus reikalavimus (BPK 88 straipsnis). Iš akto tiriamosios dalies ir išvados matyti, jog objektyvių medicininių duomenų, kad E. N. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu sirgtų lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl kurio nebūtų galėjęs suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nėra, o tyrimo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurio, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 285 straipsnyje nustatytos tvarkos ekspertizės aktui papildyti, į posėdį pakvietė ekspertą, atlikusį psichiatrijos ekspertizę. Ekspertė N. M. apklausta BPK 275 straipsnio nustatyta tvarka. Iš jos paaiškinimų matyti, kad nėra duomenų, jog nusikalstamų veikų padarymo metu E. N. būtų sirgęs lėtiniu psichikos sutrikimu. Tyrimo ir šiuo metu serga paranoidine šizofrenija ir psichikos sutrikimas progresuojantis. Taigi asmens psichikos sveikatos būsena visiškai atsispindi ekspertų išvadose bei papildomuose paaiškinimuose, ir teismas šiuos faktinius duomenis įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 270 straipsnio reikalavimų. Esant pakankamai duomenų apie E. N. psichinę sveikatą, teismas teisingai konstatavo, kad E. N. lėtinis psichikos sutrikimas išsivystė po nusikalstamų veikų padarymo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad priverčiamosios medicinos priemonės taikymo procese teismo išspręstų klausimų apimtis, skundžiamos nutarties turinys atitinka BPK 401 straipsniui, 403 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
E. N. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Vytautas Masiokas
Benediktas Stakauskas
