Baudžiamoji byla Nr. 2K-331/2011
(Proceso Nr. 1-06-1-08008-2009-5)
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.5.2; 1.2.29.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. S. ir A. I. gynėjo kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:
R. S. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, 223 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; 221 straipsnio 1 dalį – trisdešimties parų areštu; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės, paskirtos pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams; vadovaujantis 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ši subendrinta bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 221 straipsnio 1 dalį, keičiant areštą laisvės atėmimo bausme, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose;
A. I. – pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, 24 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistųjų priteista solidariai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau –VSDF) Tauragės skyriui 62 534,20 Lt turtinei žalai atlyginti.
Skundžiamas ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 6 d. nuosprendis, kuriuo Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendis pakeistas: iš R. S. ir A. I. priteista solidariai VSDF Tauragės skyriui 71 717,46 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalintas A. I. veikos kvalifikavimas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį; nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad R. S. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 223 straipsnio 1 dalį skirtos bausmės bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, R. S. pagal BK 63 straipsnio 4 dalį subendrinta bausmė apėmimo būdu bendrinama su bausme, paskirta pagal BK 221 straipsnio 1 dalį. Nuteistųjų R. S. ir A. I. apeliaciniai skundai atmesti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
R. S. ir A. I. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad, iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, R. S., tyčia į UAB „Step Trends“, registruotos Tauragėje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 22, 2007 m. sausio 12 d. pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (3-SD-27009), įrašęs ir patvirtinęs savo parašu žinomai neteisingus duomenis, jog UAB „Step Trends“ parduotuvės vedėja dirbusi A. I. nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. gavo 13 972,73 Lt draudžiamųjų pajamų, taip suklastojęs tikrą dokumentą ir jį pateikęs VSDFV Tauragės skyriui, padėjo A. I. apgaule jos naudai įgyti didelės vertės svetimą VSDF turtą – 92 228,82 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2007 m. gegužės 28 d. iki 2009 m. balandžio 2 d., kuri 71 717,46 Lt didesnė už tą, kuri jai priklausytų gauti pagal realiai gautas darbo pajamas.
Be to, R. S. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB „Step Trends“ direktorius, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX -574 4 straipsnio, 19 straipsnio 1, 2 dalių, 20 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 2 dalies, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatas, būdamas atsakingas už įmonės apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatytą laiką, t. y. 10 metų, neišsaugojo 2006 m. kovo 16 d.–2007 m. gegužės mėnesio buhalterinės apskaitos dokumentų bei buhalterinės apskaitos registrų ir šių apskaitos dokumentų neatkūrė ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros;
taip pat pagal BK 221 straipsnio 1 dalį už tai, kad, pažeisdamas 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 51 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepateikė Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai įmonės metinių pelno mokesčio deklaracijų už 2006 m. ir 2007 m., po to, kai ši institucija 2008 m. spalio 22 d. raštu priminė apie pareigą ją pateikti ir nurodė dešimties dienų pateikimo terminą.
Kasaciniu skundu nuteistųjų R. S. ir A. I. gynėjas prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 6 d. apkaltinamuosius nuosprendžius ir A. I. bei R. S. išteisinti.
Gynėjas nurodo, kad byloje bylos aplinkybės neišnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, pažeisti BPK 20 straipsnio ir 242 straipsnio 1 dalies reikalavimai dėl įrodymų ištyrimo bei vertinimo, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio reikalavimai dėl nuosprendžio surašymo, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai apeliacinės instancijos teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; šie pažeidimai laikytini esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais, taip pat netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistųjų veiksmai kaip apgaulė pasireiškė ne tuo, jog A. I. kelis kartus buvo padidintas darbo užmokestis, o tuo, kad VSDF Tauragės skyriui R. S. sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie A. I. 2006 m. IV ketvirtį realiai gautą darbo užmokestį ir tuo pasinaudojusi A. I. gavo žymiai didesnę motinystės pašalpą, nei jai būtų priklausiusi pagal realiai gautas pajamas, bet nepateikė motyvuotų išvadų dėl kaltės ir jos formų. Teismas nevertino nuteistiesiems palankių liudytojos V. M. parodymų, kad būtent ji, matydama akivaizdžiai padidėjusį A. I. darbo krūvį ir atsiradusias papildomas pareigas, pasiūlė nuteistajam R. S. padidinti darbo užmokestį A. I. ir kaip įmonės akcininkai priėmė šį sprendimą. Teismas neatsižvelgė, kad byloje nėra duomenų, jog priimant sprendimą visi būtų susitarę tai daryti sąmoningai, tyčia, tikslu įvykdyti sukčiavimą, ar kad A. I. apskritai žinojo ir galėjo žinoti, kad pakėlus atlyginimą ji turės teisę į didesnę motinystės pašalpą. Teismas nevertino aplinkybės, kad ir esant finansiniams sunkumams A. I. įprastai dirbo įmonėje bei vykdė jai pavestas pareigas. Darbo užmokesčio mokėjimas, esant prastovoms, nebuvo aptartas, todėl tuo pagrindu UAB „Step Trends“ direktorius teisėtai ir pagrįstai mokėjo jai priklausantį darbo užmokestį, su juo susijusius mokesčius, teikė ataskaitas. Kasatoriaus manymu, darbuotojas neprivalo atsakyti už įmonėje susidariusią finansinę būklę, nes tokio pobūdžio sprendimai yra darbdavio prerogatyva. Teismas neatsižvelgė, kad įmonės direktoriaus R. S. darbo užmokestis buvo gerokai didesnis už A. I., todėl, kasatoriaus manymu, nėra pagrindo, kad A. I. darbo užmokestis buvo padidintas tyčia. Darbdavio R. S. vykdoma veikla yra privati ir darbo sutarties šalys – darbdavys (R. S.) ir darbuotojas (A. I.) – turi visas įstatymų suteiktas teises susitarti dėl darbo užmokesčio dydžio, jo mokėjimo tvarkos, t. y. teisės aktai nenumato jokių apribojimų darbo užmokesčio dydžiui; tai – darbdavio ir darbuotojo susitarimas. Darbo užmokesčio dydžio nustatymas nereglamentuotas, todėl skirtingas ir priklauso nuo įmonės, įstaigos, organizacijos, veiklos srities, rezultatų ir pan., tai lemia darbuotojo poreikiai ir galimybės, kvalifikacija ir darbdavys, mokantis atlyginimą. Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams taikomas teisingo apmokėjimo už darbą principas. Sukčiavimu, dokumentų klastojimu šioje baudžiamojoje byloje nuteistųjų veiksmai gali būti pripažinti nusikalstamais tik tuo atveju, jeigu teismo būtų įrodyta, kad kaltinamoji nedirbo jokio darbo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. I. ir R. S. faktiškai dirbo, taigi pagal įstatymą įmonė turi sumokėti darbuotojams atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad A. I. ir R. S. kaltę įrodo liudytojų parodymai bei specialisto išvada, tačiau jų turinio ir patvirtinamos aplinkybės neatskleidė. Specialisto išvadoje nurodyta, kad įmonės finansinė padėtis buvo sunki, tačiau tai nėra pagrindas teigti, jog įmonė buvo nemoki. Įmonės nemokumą būtina nagrinėti kaip būseną, kuriai esant gali būti priimti keli skirtingi sprendimai – įmonė gali būti likviduojama arba gali būti sudaromos sąlygos atkurti įmonės mokumą, išsaugoti ir plėtoti jos veiklą. Darbo kodekso 205 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys laikomas nemokiu, kai jam taikomos bankroto procedūros. Įmonių bankroto įstatyme įmonės nemokumas apibūdinamas kaip būsena, kai įmonė neatsiskaito su kreditoriumi, nevykdo kreditoriaus ir įmonės sutartyse sulygtų įsipareigojimų ar įmonės skolos viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tuo atveju, kai įmonė yra kritinės būklės, be to, negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, būtina nustatyti, ar įmonės finansiniai sunkumai yra tik laikino pobūdžio, ar įmonė yra absoliučiai (beviltiškai) nemoki. Nagrinėjamu atveju įmonėje buvo laikino pobūdžio finansinių sunkumų, tačiau bendrovė neturėjo jokių įsiskolinimų kreditoriams ir valstybės biudžetui, o tai rodo, kad bendrovės direktorius R. S., kiek jam leido aplinkybės, siekė atsakingai vykdyti pavestas pareigas. Buhalterės parodymai bei specialisto išvada byloje patvirtina, kad akcininkai V. M. ir R. S. nuo pat įmonės įsteigimo jos veiklai vykdyti įnešdavo savo piniginių lėšų. 2006 m. pabaigoje bendrovės finansinė padėtis buvo sunki, tačiau akcininkas ir įmonės direktorius R. S. savo rizika, pastangomis ir asmeninėmis lėšomis stengėsi įmonę išlaikyti, organizuoti jos veiklą atidarydamas naują filialą Klaipėdoje, vykdyti įsipareigojimus: mokėti atlyginimus, privalomus mokesčius valstybei, teikti dokumentus atitinkamoms institucijoms. Specialisto išvadoje nurodyta, kad A. I. paskutinį 2006 m. ketvirtį mokamas atlyginimas buvo daug didesnis, negu kitose įmonėse už vykdomas analogiškas pareigas, tačiau nepateikti įrodymai, kuriais remiantis tai konstatuota, į šį klausimą neatsakė ir VSDF Tauragės skyriaus atstovas. Teismai visiškai nevertino įstatymo, reglamentuojančio motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimą, netobulumo, kurį pripažino valstybinis kaltintojas baigiamosiose kalbose, todėl kyla teisinis klausimas, ar asmenys privalo atsakyti už netobulus valstybėje priimtus įstatymus.
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistųjų R. S. ir A. I. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad bylos įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, faktines nuteistųjų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes teismai nustatė kruopščiai ir visapusiškai įvertinę įrodymų visumą: nuteistųjų, liudytojų A. S., L. B., L. V. parodymus, UAB „Step Trends“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusio specialisto išvadas ir paaiškinimus teisme, kitą rašytinę bylos medžiagą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji R. S. ir A. I., iš anksto susitarę ir veikdami kaip bendrininkų grupė, siekdami, kad A. I. įgytų teisę neteisėtai gauti žymiai didesnę motinystės pašalpą, suklastojo ir panaudojo tikrą dokumentą, pagal kurį buvo apskaičiuotas motinystės pašalpos dydis, ir A. I. gavo 71 717, 26 Lt didesnę motinystės pašalpą, negu ji būtų apskaičiuota pagal realiai gautas darbo pajamas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išsamiai išdėstyti ir nuteistojo R. S. bei liudytojos V. M. parodymų, kuriais nuteistieji rėmėsi neigdami kaltę, vertinimo motyvai. Tai, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to nori kasatorius, neduoda pagrindo teigti, kad teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai. Prokuroras pažymi, kad, duomenis apie mokesčių valstybei mokėjimo faktus ir R. S., V. M. parodymus apie sprendimą padidinti A. I. darbo užmokestį, vertinant atskirai nuo kitų bylos įrodymų, galima būtų teigti, jog nuteistoji A. I. 2006 m. IV ketvirtį tikrai gavo padidintą darbo užmokestį, todėl teisėtai įgijo teisę gauti ir gavo motinystės pašalpą, tačiau priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas vertino bylos įrodymų visumą ir nustatė, kad A. I. gavo neteisėto dydžio motinystės pašalpą, nes realiai 2006 m. IV ketvirtį pranešime VSDFV nurodyto dydžio darbo užmokesčio ji negavo, o tik buvo sumokėti socialinio draudimo mokesčiai nuo tariamai apskaičiuoto ir gauto darbo užmokesčio. Prokuroras nurodo, kad nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jie apgaule užvaldė didesnės negu 250 MGL vertės svetimą turtą, ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nes, siekdami, kad A. I. gautų neteisėtai padidintą motinystės pašalpą, jie suklastojo ir panaudojo UAB „Step Trends“ pranešimą VSDFV apie A. I. 2006 m. IV ketvirtį gautą darbo užmokestį ir taip padarė didelę žalą VSDFV.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies taikymo
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimais yra išaiškinta, kad: „Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą“; „... tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų“; „... bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose“; „...aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais“; „...aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus...“; „Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas“.
Nagrinėjama kasacinė byla pagal nustatytas faktines aplinkybes ir reikštus kaltinimus laikytina analogiška kasacinėms byloms Nr. 2K-448/2010, 2K-606/2010. Nurodytose bylose priimtose kasacinėse nutartyse pabrėžta, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas; net tais atvejais, kai darbo užmokestis galėtų būti vertinamas kaip per didelis, nėra pagrindo išvadai, kad tokio dydžio atlyginimas objektyviai yra neįmanomas; sukčiavimu darbuotojo ir darbdavio veiksmai gali būti pripažinti, pavyzdžiui, įrodžius, jog darbuotojas nedirbo jokio darbo, bet atlyginimą gavo ar panašias aplinkybes; vien tai, kad bendrovei trūkstant apyvartinių lėšų darbdavys kredituoja įmonę, nėra pagrindas manyti, jog įmonės finansinė padėtis yra tiek sunki, kad jai grėstų bankrotas ir kad santykinai didelio atlyginimo nustatymas vienam iš darbuotojų turėtų būti vertinamas kaip sukčiavimas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistoji A. I. dirbo realiai veikusioje įmonėje UAB „Step Trends“, kurios vienas iš savininkų buvo nuteistasis R. S. Jokių konkrečių duomenų apie tai, kad atlyginimo padidinimas A. I. buvo fiktyvus ir kad VSDFV Tauragės skyriui buvo pateikti neteisingi duomenys apie A. I. draudžiamąsias pajamas, byloje nėra. Tai, kad UAB „Step Trends“ savininkai prireikus įnešdavo į įmonės kasą grynųjų pinigų įmonės veiklai užtikrinti, irgi niekaip nepagrindžia išvadų apie nuteistųjų tyčią apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą VSDF turtą.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad VSDFV Tauragės skyriui 2007 m. sausio mėn. pateiktas pranešimas apie A. I. draudžiamąsias pajamas VSDFV darbuotojams iš karto jokių įtarimų nesukėlė, ikiteisminis tyrimas dėl 2006 m. pabaigoje nustatyto atlyginimo buvo pradėtas tik 2009 m., kai jau kaltinimo požiūriu per didelė motinystės pašalpa buvo baigiama išmokėti. Pavėluotai pradėjus ikiteisminį tyrimą sumažėjo galimybės nustatyti bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nepašalintos abejonės dėl reikšmingų bylai aplinkybių vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Nagrinėjamoje byloje nėra neabejotinai nustatyta, kad A. I. buvo išmokėta 71 717,46 Lt didesnė suma už tą, kuri jai priklausytų gauti pagal realiai gautas darbo pajamas.
Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad baudžiamoji byla nuteistiesiems A. I. ir R. S. dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo nutrauktina. Už šias nusikalstamas veikas kasatoriai buvo nuteisti žemesnės instancijos teismams padarius išvadas, kurių nepagrindžia byloje nustatytos aplinkybės.
Dėl R. S. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 221 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį
Kasaciniame skunde nereiškiama jokio prašymo dėl R. S. nuteisimo pagal BK 221 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį. Darytina išvada, kad R. S. baudžiamojon atsakomybės už metinių pelno deklaracijų nepateikimą ir už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą patrauktas pagrįstai, tačiau jam už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės keistinos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, motyvuojant bausmių paskyrimą, atskirai nėra pasisakyta dėl bausmės skyrimo už kiekvieną nusikalstamą veiką, tik nurodyta, kad atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, jog veikos padarytos bendrininkų grupės, ir kad bausmės skiriamos atsižvelgiant į tai, jog padarytos kelios nusikalstamos veikos. Nutraukus baudžiamąją bylą dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, šie bausmės skyrimo motyvai išnyksta. R. S. nebelieka pagrindo skirti griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Teisinga bausme laikytinas baudos paskyrimas, artimas nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusioje BK redakcijoje numatytam baudų vidurkiui.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 2, 6 punktais,
n u t a r i a :
Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 6 d. nuosprendžio dalis dėl A. I. ir R. S. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį panaikinti ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti.
Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 6 d. nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos priteisimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Tauragės skyriui panaikinti, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Tauragės skyriaus civilinį ieškinį atmesti.
Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 6 d. nuosprendžio dalis dėl kardomosios priemonės suėmimo taikymo nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 6 d. nuosprendį dėl R. S. nuteisimo pagal BK 221 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį pakeisti - R. S. už BK 221 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirti 25 MGL (3250 Lt) dydžio baudą, už 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą 50 MGL (6500 Lt) dydžio baudą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimi, bausmes subendrinti visiško sudėjimo būdu ir skirti galutinę subendrintą bausmę – 75 MGL (9750 Lt) dydžio baudą.
Likusias Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 6 d. nuosprendžio dalis dėl R. S. nuteisimo pagal BK 221 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį palikti nepakeistas.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Benediktas Stakauskas
Gintaras Goda
