Civilinė byla Nr. e3K-3-197-378/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45150-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.6.2; 1.3.2.7.2; 1.3.2.7.7; 1.3.2.9.5; 3.2.4.8.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos Šeškinės poliklinikos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. O. (M. O.) ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Šeškinės poliklinikai dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, vidutinio darbo užmokesčio, neturtinės žalos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokesčio keitimą, DK 129 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė teismo pripažinti, kad atsakovės su juo sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 1601 viešosios įstaigos Šeškinės poliklinikos direktoriaus 2016 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 22P-789 „Dėl M. O. atleidimo iš darbo“ (toliau – ir 2016 m. lapkričio 14 d. įsakymas) nutraukta neteisėtai, negrąžinti jo į darbą, pripažinti, kad su juo sudaryta terminuota darbo sutartis pasibaigė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 129 straipsnio 5 dalies pagrindu, išmokėti vidutinį darbo užmokestį už likusį darbo sutarties galiojimo laiką, priteisti jam iš atsakovės 65 657,25 Eur vidutinį darbo užmokestį nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2019 m. rugpjūčio 5 d., vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti su juo laiką, 1500 Eur neturtinės žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad 2011 m. lapkričio 28 d. su atsakove sudarė darbo sutartį Nr. 1601, pagal kurią nuo 2011 m. gruodžio 1 d. dirbo įstaigos Ūkio skyriaus statybų projektų vadovu, vėliau, laimėjęs konkursą, buvo perkeltas į Plėtros ir projektų skyriaus vedėjo pareigas, nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d., laimėjęs konkursą, perkeltas į įstaigos direktoriaus pavaduotojo valdymui pareigas terminuotai – iki 2019 m. rugpjūčio 5 d. Paskutiniu darbo sutarties pakeitimu buvo susitarta, kad ieškovui nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. bus mokamas pagrindinis darbo užmokestis (už 1 pareiginį darbo krūvį): pastovioji dalis (20 proc. mažesnė už direktoriui nustatytą mėnesinės algos pastoviosios dalies dydį) ir kintamoji dalis (36 proc. nustatytos mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžio).
2016 m. birželio 15 d. poliklinikos direktorius priėmė įsakymą Nr. 1R-194-(1.5) „Dėl viešosios įstaigos Šeškinės poliklinikos direktoriaus pavaduotojų darbo užmokesčio nustatymo“ (toliau – ir 2016 m. birželio 15 d. įsakymas), kuriame nustatė, kad nuo 2016 m. liepos 18 d. poliklinikos direktoriaus pavaduotojų pagrindinio darbo užmokesčio pastoviosios dalies dydis (10–40 proc. mažesnis už direktoriui nustatytą mėnesinės algos pastoviosios dalies dydį) yra nustatomas direktoriaus įsakymu, o kintamosios dalies dydis laikotarpiui nuo 2016 m. liepos 18 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. nustatomas atskiru direktoriaus įsakymu atsižvelgiant į direktoriaus pavaduotojo indėlį vykdant atsakovės steigėjo nustatytas metines veiklos užduotis. Su 2016 m. birželio 15 d. įsakymu ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai 2016 m. liepos 13 d., su įsakyme nurodytomis darbo apmokėjimo keitimo nuostatomis jis nesutiko, tai nurodydamas raštu.
2016 m. liepos 12 d. poliklinikos direktorius priėmė įsakymą Nr. 1R-220-(1.5) „Dėl viešosios įstaigos Šeškinės poliklinikos direktoriaus pavaduotojo valdymui M. O. pagrindinio darbo užmokesčio dydžio nustatymo“ (toliau – ir 2016 m. liepos 12 d. įsakymas), kuriame vienašališkai nustatė, jog jo pagrindinio darbo užmokesčio pastovioji dalis nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. yra 30 proc. mažesnė už direktoriui nustatytą mėnesinės algos pastoviosios dalies dydį, o kintamoji dalis, taikoma nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., yra 10 proc. nuo 2016 m. liepos 12 d. įsakymu nustatytos mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžio. Toks 2016 m. liepos 12 d. įsakymu nustatytas jo darbo užmokestis yra mažesnis nei darbo sutartyje.
2016 m. liepos 15 d. ieškovui buvo įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2016 m. rugsėjo 19 d., darbo sutarties nutraukimo pagrindu atsakovė nurodė ieškovo nesutikimą su darbo apmokėjimo sąlygų keitimu. Poliklinikos direktorius 2016 m. lapkričio 14 d. įsakymu atleido ieškovą iš darbo DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu – dėl svarbių priežasčių, susidarius ypatingam atvejui – 2016 m. liepos 13 d. darbuotojui nesutikus su keičiamomis jo darbo apmokėjimo sąlygomis. Tačiau poliklinikoje nebuvo susidariusios aplinkybės, kurias būtų galima traktuoti kaip ypatingą atvejį. Atsakovė, sudarydama su ieškovu terminuotą darbo sutartį, prisiėmė pareigą visą darbo sutarties terminą suteikti jam darbo sutartimi sulygtą darbą ir užtikrinti suderėtą darbo apmokėjimą. Tikrasis terminuotos darbo sutarties su juo nutraukimo motyvas buvo darbdavės siekis atleisti ieškovą iš darbo. Atsakovė jau nuo 2015 m. siekė inicijuoti struktūrinius pertvarkymus taip, kad būtų panaikinta ieškovo pareigybė.
Dėl atsakovės veiksmų ieškovas patyrė nepatogumų, išgyvenimų, stresą, pablogėjo jo sveikata, todėl iš atsakovės prisiteistinas neturtinės žalos atlyginimas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad, nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. ieškovą, jam laimėjus konkursą, perkėlus į direktoriaus pavaduotojo valdymui pareigas, darbo sutartyje buvo nustatyta, kad jam nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. bus mokamas pagrindinis darbo užmokestis (už 1 pareiginį darbo krūvį): pastovioji dalis (20 proc. mažesnė už direktoriui nustatytą mėnesinės algos pastoviosios dalies dydį) ir kintamoji dalis (36 proc. nustatytos mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžio), darbo sutarties terminas buvo nustatytas iki 2019 m. rugpjūčio 5 d., t. y. buvo sudaryta terminuota darbo sutartis eiti konkurso būdu laimėtas pareigas. Atsakovės steigėja yra Vilniaus miesto savivaldybė. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – ir SPĮĮ) 2 straipsnio 2 dalimi, 151 straipsnio 1, 5, 6 dalimis, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 1-425 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės viešųjų įstaigų vadovų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Apmokėjimo tvarkos aprašas) 8 punktu, direktoriaus 2012 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 1R-48-(1.5) „Dėl direktoriaus pavaduotojų mėnesinės algos pastoviosios ir kintamosios dalies dydžių nustatymo“, ieškovo darbo užmokestis nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. buvo nustatytas ne šalių susitarimu, o nurodytų aktų nuostatų pagrindu. Atsakovė laikėsi nurodytų aktų nuostatų 2016 m. birželio 15 d. įstaigoje nusprendusi pakeisti visų direktoriaus pavaduotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką, konkreti ieškovo darbo užmokesčio nustatymo tvarka buvo įtvirtinta įstaigos direktoriaus 2016 m. liepos 12 d. įsakyme. Prieš nusprendžiant keisti direktoriaus pavaduotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2016 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. A8-68/16(3.4.10E-SR) „Dėl J. K. atlyginimo“ buvo sumažintas poliklinikos vadovo darbo užmokestis. Atsakovės aiškinimu, sprendimas dėl įstaigos direktoriaus pavaduotojų darbo apmokėjimo ir dydžių keitimo buvo priimtas ne tik vadovaujantis teisės aktais, tačiau ir esant objektyvioms bei svarbioms aplinkybėms ir priežastims, t. y. atsižvelgiant į prastus ir neigiamus viešąjį interesą užtikrinančios įstaigos veiklos rezultatus, finansinę padėtį bei ją nulėmusias priežastis, konkrečiai – ieškovo darbo apmokėjimo mažinimo dydžius lėmė jo indėlis į įstaigos veiklos kiekybinius ir kokybinius rodiklius.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 3-1527 patvirtino atsakovės 2015 m. veiklos ataskaitą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Sveikatos apsaugos skyrius 2016 m. gruodžio 23 d. pateikė atsakovei jos 2015 m. veiklos užduočių įvykdymo įvertinimą, iš kurio matyti, kad kai kurios įstaigai nustatytos užduotys buvo įvykdytos, kai kurios – iš dalies, kai kurios – ne. Poliklinikos veiklos ir finansiniai rezultatai buvo pakankamai prasti, tuo pagrindu vadovaujantis Apmokėjimo tvarkos aprašo 5 punktu, įtvirtinančiu, jog savivaldybės viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų vadovų mėnesinės algos kintamosios dalies dydis nustatomas įvertinus praėjusių kalendorinių metų įstaigos siekiamų užduočių vykdymą ir tvirtinamas vieneriems metams, buvo sumažintas įstaigos vadovo darbo užmokesčio dydis. Tai poliklinikos direktoriui, kaip atsakingam už įstaigos veiklos ir darbo organizavimą asmeniui, lėmė pareigą imtis aktyvių veiksmų tam, kad būtų tinkamai vykdomos įstaigos siekiamos užduotys, sudaryti tam tinkamas sąlygas, todėl direktorius pagrįstai priėmė 2016 m. birželio 15 d. ir 2016 m. liepos 12 d. įsakymus (Apmokėjimo tvarkos aprašo 8 punktas). Taigi egzistavo objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo būtina keisti ieškovo darbo apmokėjimo sąlygas.
Teismas nustatė, kad ieškovas vadovo prašymu rašytinės ataskaitos apie strateginio plano įgyvendinimo eigą neteikė (tai pripažino teismo posėdžio metu, nurodydamas, kad nežinojo apie tokią savo pareigą). Ieškovas įstaigoje ėjo vadovaujamo darbo pobūdžio pareigas, aplaidus požiūris į darbą ar savo darbo funkcijų nesuvokimas negali būti pateisinamas. Teismo posėdžio metu įstaigos vadovas pažymėjo, kad įpareigojimas teikti ataskaitas apie strateginio plano įgyvendinimo eigą buvo paskelbtas įstaigos elektroniniame kataloge, ieškovas turėjo ataskaitą pateikti, kiti pavaduotojai tai padarė. Ieškovas tokių poliklinikos vadovo teiginių teismo posėdžio metu neneigė. Poliklinikoje tiek įstaigos vadovo pavaduotojai, tiek kiti darbuotojai pagal susiklosčiusią praktiką žinojo, kur užduotys skelbiamos. Strateginis planas 2014–2020 m. yra svarbus įstaigos dokumentas, ir ieškovas, kaip įstaigos vadovo pavaduotojas valdymui, privalėjo būti susipažinęs su priimtais visais įstaigos vidaus aktais, taigi – ir su strateginiu planu. Poliklinikos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 1R-239-(1.5) „Dėl viešosios įstaigos Šeškinės poliklinikos strateginio plano 2014–2020 metams tvirtinimo ir jo įgyvendinimo kontrolės“ 2.1 punktu buvo nustatytas nurodymas teikti įstaigos vadovui metines rašytines ataskaitas apie priemonių įgyvendinimo eigą už einamuosius metus. Taigi atsakovė pagrįstai, spręsdama dėl keičiamo ieškovo darbo užmokesčio dydžio, atsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas tinkamai jam pavesto darbo neatliko (ataskaitos nepateikė), kaip vadovaujamas pareigas ėjęs asmuo nepakankamai rūpinosi savo pareigų atlikimu, todėl pagrįstai buvo suabejota tokio asmens kvalifikacija vadovaujamo pobūdžio darbui, kas lėmė nevienodų procentinių išraiškų darbo užmokesčio daliai apskaičiuoti nustatymą vadovo pavaduotojams. Poliklinikos direktoriaus 2012 m. vasario 20 d. įsakyme Nr. 1R-48-(1.5) „Dėl direktoriaus pavaduotojų mėnesinės algos pastoviosios ir kintamosios dalies dydžių nustatymo“ vadovo pavaduotojams (gydymui, valdymui ir slaugai) taip pat buvo nustatytos nevienodos procentinės išraiškos darbo užmokesčio daliai apskaičiuoti. Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad jis savo darbiniu įnašu svariai prisidėjo prie atsakovės veiklos rezultatų gerinimo, nes vykdė projektą SANTA-HIS, nes vien jo vadovavimas pavestam projektui negali būti laikomas išskirtine aplinkybe, patvirtinančia jo indėlį į atsakovės veiklos rezultatų gerinimą.
Teismas, remdamasis ieškovo pareiginiais nuostatais, įstaigos direktoriaus 2011 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 1R-247-(1.5) „Dėl viešosios įstaigos Šeškinės poliklinikos struktūros schemos patvirtinimo ir struktūrinių padalinių priežiūros“, įstaigos struktūros schema, 2015 m. veiklos užduočių įvykdymo įvertinimu, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo požiūris į darbą buvo nepakankamai atsakingas, sprendė, jog ieškovas tinkamai nekoordinavo jo prižiūrimų padalinių (Personalo ir teisės, Ūkio, Informacinių sistemų ir duomenų valdymo skyrių) veiklos, nes būdamas atsakingas už konkrečias sritis neužtikrino užduočių įvykdymo. Ieškovas buvo pavaduotojas valdymui, atsakingas už personalą, vadinasi, įstaigos pacientų skaičius, gydytojų kiekis galėjo būti lemiamas jo pastangų, kas daro įtaką ir įstaigos finansams bei pacientų patekimui laiku pas gydytojus. Ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, kad darbuotojų kaita yra iš dalies jo atsakomybės sritis, kad iš dalies yra jo kaltė dėl nesugebėjimo išlaikyti darbuotojus įstaigoje. Ieškovas vadovavo Personalo, Ūkio skyriams, buvo įstaigos administracijos darbuotojas, todėl pacientų nusiskundimai įstaigos švara, tvarka, administracijos gebėjimu spręsti problemas, gydytojų kvalifikacija apima sritis, kurioms jis vadovavo. Ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, kad interneto svetainės pirkimas buvo atliktas, tačiau teigė nežinantis, kodėl interneto puslapis nėra įkeltas, kas taip pat buvo jo kuruojama sritis, pripažino netgi nežinantis darbo neužbaigimo priežasčių. Vadovaujamos pareigos lemia kontrolės funkcijos turėjimą, o šios nepanaudojimas reiškia atsakomybės prisiėmimą už dėl to kilusius galimus neigiamus padarinius. Kadangi vadovaujančiojo darbuotojo veiksmai (neveikimas) ir sprendimai gali turėti įtakos didelės dalies ar visos įstaigos veiklai, tokių darbuotojų veiklos vertinimui taikomi aukštesni standartai ir griežtesni reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-115/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-115/2013">3K-3-115/2013</a>).
Esant pakankamai prastai įstaigos finansinei būklei, sumažinus įstaigos vadovo darbo užmokestį, ieškovui, kaip įstaigos vadovo pavaduotojui valdymui, nepakankamai atsakingai žiūrint į darbą, tinkamai neatliekant pareigų, laikyti, kad ieškovo darbo užmokesčio pastoviosios dalies ir kintamosios dalies mažinimas buvo nesąžiningas, būtų neteisinga.
Ieškovas nesutiko su darbdavės pasiūlytais darbo sutarties sąlygų pakeitimais, todėl darbdavė vienašališkai darbo sutarties (apmokėjimo) sąlygų nepakeitė, iki pat ieškovo atleidimo iš darbo dienos (2016 m. lapkričio 16 d.) mokėjo jam darbo sutartyje įtvirtintą darbo užmokestį. Pagal DK 120 straipsnį, jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu tiek darbuotojui dirbant pagal terminuotą, tiek pagal neterminuotą darbo sutartį. Todėl ieškovo teiginiai, kad jo nesutikimas dirbti keičiamomis jo darbo apmokėjimo sąlygomis galėtų būti priežastis nutraukti tik neterminuotą darbo sutartį, kad atsakovė prisiėmė pareigą visą darbo sutarties terminą suteikti jam darbo sutartimi sulygtą darbą ir užtikrinti suderėtą darbo apmokėjimą, yra nepagrįsti.
Poliklinikoje realiai egzistavo objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo būtina keisti ieškovo darbo apmokėjimo sąlygas. Įvertinęs įstaigoje susidariusią situaciją pagal veiklos rezultatus ir finansinę padėtį, ieškovo indėlį ir požiūrį į darbą, jam su keičiamomis darbo apmokėjimo sąlygomis nesutikus, teismas sprendė, kad darbuotojo palikimas darbe iš esmės būtų pažeidęs darbdavio interesus, konstatavo svarbią priežastį ir ypatingą atvejį, suteikiantį darbdaviui teisę nutraukti su darbuotoju terminuotą darbo sutartį DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu dėl svarbių priežasčių, susidarius ypatingam atvejui.
Atsakovės teigimu, įstaigoje nebuvo jokių kitų laisvų darbo vietų, į kurias ieškovas galėjo būti perkeltas jo sutikimu. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad jam nebuvo siūlytos jokios kitos pareigos, nors, būdamas atsakingas už personalą, matė, kad yra pareigos Ūkio skyriuje, kurias jis būtų norėjęs eiti, – tai ūkio reikalų tvarkytojo padėjėjo ir ūkio priežiūros specialisto pareigos. Ieškovas pripažino, kad pats dėl nurodytų pareigų į atsakovę nesikreipė, t. y. iniciatyvos teise nepasinaudojo, nors žinojo, kad suėjus įspėjimo terminui bus atleistas iš darbo. Taigi, atleidimo procedūros metu tokios pareigybės ieškovo nedomino. Kartu teismas pažymi, kad ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, kad fizikos bakalauro išsilavinimo, reikalingo ūkio priežiūros specialisto pareigoms eiti, neturi, įrodymų, kad jis turi ne mažesnę kaip vienerių metų lankytojų tiesioginio aptarnavimo bei aplinkos (vidaus ir išorės) tvarkymo ir priežiūros patirtį, reikalingą ūkio reikalų tvarkytojo padėjėjo pareigoms eiti, ieškovas nepateikė. Byloje nenustatyta, kad būtų buvę kitų darbo vietų, kurias įstaiga būtų galėjusi pasiūlyti ieškovui. Taigi atsakovė neturėjo galimybės darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą pakeitė ir tenkino dalį ieškinio – panaikino VšĮ Šeškinės poliklinikos direktoriaus 2016 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 22P-789 „Dėl M. O. atleidimo iš darbo“ 1 punktą ir ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, nusprendė laikyti, kad šalių 2011 m. lapkričio 28 d. darbo sutartis Nr. 1601 yra nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo, priteisė ieškovui 25 000 Eur kompensaciją už priverstinę pravaikštą (neatskaičius mokėtinų mokesčių).
Kolegija nurodė, kad darbuotojo nesutikimas su darbdavio sprendimu sumažinti darbo užmokestį nėra pakankama priežastis nutraukti terminuotą darbo sutartį. Įstatymo leidėjo pozicija tuo klausimu yra aiškiai įtvirtinta naujojo DK 45 straipsnio 2 dalyje. Nors darbo sutarties nutraukimo su ieškovu metu tokios taisyklės nebuvo, tačiau tai, ar darbuotojo atsisakymas toliau dirbti pakeistomis darbo sąlygomis yra svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį, visada buvo vertinama pagal tai, koks svarbus ir pagrįstas yra darbdavio sprendimas keisti darbo sutartį.
Tokios aplinkybės, kurios objektyviai vertinant pagrįstų ieškovo darbo užmokesčio mažinimo būtinybę, šioje byloje neįrodytos. Konkrečios aplinkybės nėra nurodytos nei 2016 m. birželio 15 d. įsakyme, nei 2016 m. liepos 12 d. įsakyme, nei ieškovui įteiktame 2016 m. liepos 15 d. įspėjime Nr. 67P-39 apie darbo sutarties nutraukimą. Darbdavė sprendimą dėl darbo užmokesčio (darbo užmokesčio priedo procentinės išraiškos) sumažinimo ieškovui priėmė remdamasi tariama prerogatyva nustatyti darbo užmokesčio sistemą. Tačiau šiuo atveju ieškovo darbo užmokestis buvo nustatytas ne blanketinėse darbdavio tvirtinamose taisyklėse, bet tiesiogiai darbo sutartyje, numatant darbo užmokesčio ir jo priedo dydžius. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad ieškovo, kaip direktoriaus pavaduotojo, darbo užmokestis turėjo būti peržiūrėtas, nes nuo 2016 m. gegužės 1 d. steigėjas sumažino direktoriaus darbo užmokestį (2016 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. A8-68-/16(3.4.10E-SR).
Svarbios priežasties neįrodo įstaigos steigėjo noras sumažinti darbo užmokestį darbuotojams, atsakingiems už nepatenkinamus įstaigos veiklos rezultatus. Už tai galėjo būti taikoma drausminė atsakomybė, o ne vienašališkai peržiūrimos darbo sutarties sąlygos. Šiuo atveju darbdavės sprendimas mažinti ieškovo darbo užmokestį nebuvo paremtas jokiais darbo organizavimo pertvarkymais, darbo funkcijų atsisakymu ar kt. Ieškovo darbo užmokesčiui sumažinti nebuvo nei ekonominių, nei organizacinių priežasčių, o kitos priežastys, susijusios su ieškovo darbo kokybe, yra subjektyvios ir nesvarbios. Darbdavės pasiūlymas pakeisti darbo sutarties sąlygas, sumažinant darbo užmokestį, nebuvo pagrįstas svarbiomis priežastimis, todėl ieškovas neprivalėjo sutikti su tokiu pasiūlymu ir negalėjo būti už tai atleistas.
Dėl ieškovo darbo santykių pabaigos kvalifikavimo turi būti sprendžiama pagal DK 300 straipsnio 3 dalį, t. y. konstatuojant, jog darbo sutartis pasibaigė teismo sprendimu, o dėl darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą kompensavimo – pagal DK 129 straipsnio 5 dalį bei kasacinio teismo suformuluotus proporcingumo ir adekvatumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjYtNjg0LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-326-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-326-684/2017">3K-3-326-684/2017</a>).
Nuo 2016 m. lapkričio 17 d. ieškovas yra priverstinėje pravaikštoje. Ieškovo apskaičiuota kompensacijos suma už terminuotos darbo sutarties galiojimo laikotarpį, t. y. iki 2019 m. rugpjūčio 5 d., kuri sudaro 65 657,25 Eur, yra neproporcinga ir būtų nepakeliama finansinė našta darbdavei kaip viešąsias paslaugas teikiančiam juridiniam asmeniui. Todėl, negrąžindama ieškovo į pareigas, kolegija sprendė pripažinti darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu ir priteisti ieškovui DK 129 straipsnio 5 dalyje nustatytą kompensaciją už priverstinę pravaikštą, kurios dydis mažintinas iki teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančios 25 000 Eur sumos (neatskaičius mokėtinų mokesčių). Mažindamas kompensacijos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas turi personalinę įmonę, dirba sodininkų bendrijoje „Raudondvaris“, kad ieškovui pagal direktoriaus 2016 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 22P-789 2.2 punktą buvo išmokėta trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, kuri neįskaitoma į kompensaciją už pravaikštą.
Ieškovo reikalavimai priteisti procesines palūkanas ir vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nėra pagrįsti, nes jam jau yra priteistos netesybos, t. y. kompensacija už priverstinę pravaikštą. Šiuo teismo sprendimu apgintos ieškovo turtinės darbo teisės yra pakankama satisfakcija ieškovui, todėl reikalavimas priteisti iš darbdavio 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas. Byloje nenustatyta tyčinio, nekorektiško, žeminančio ieškovą darbdavio elgesio.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo darbo apmokėjimo nuostatų keitimo, 2016 m. birželio 15 d. ir 2016 m. liepos 12 d. įsakymais iš esmės nurodė, kad atsakovės sprendimas dėl ieškovo darbo apmokėjimo nuostatų keitimo buvo nepagrįstas. Tokie apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai prieštarauja jau įsiteisėjusiam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNDg0NDEtOTk2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-48441-996/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-48441-996/2016">e2-48441-996/2016</a>, kuriame teismas nurodė, kad šie atsakovės įsakymai dėl ieškovo darbo užmokesčio sąlygų nustatymo yra teisėti ir pagrįsti. Tai prejudicinis faktas šioje byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas). Be to, ieškovo darbo sutarties sąlygų keitimas buvo pripažintas pagrįstu ir teisėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNDg0NDEtOTk2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-48441-996/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-48441-996/2016">e2-48441-996/2016</a>, todėl ši aplinkybė byloje apskritai neturėjo būti kvestionuojama.
DK 120 straipsnio 1 dalyje neįtvirtinta baigtinio sąrašo atvejų, kuriems esant galima inicijuoti darbo sutarties sąlygų keitimą, o tokie atvejai gali būti susiję ne tik su atvejais, kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija, darbo organizavimas, bet ir esant kitoms priežastims, pvz., ekonominėms (finansinėms) priežastims ar kt. svarbioms individualioms priežastims. Darbo apmokėjimo sąlygų keitimo teisėtumas neturėtų būti vertinamas formaliai tik pagal DK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus, t. y. turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į visumą aplinkybių. Sulygdamos dėl konkretaus darbo užmokesčio dydžio šalys atsižvelgia tiek į numatomas darbuotojo pareigas, tiek į DK 186 straipsnio 3 dalies kriterijus (įstaigos veiklos rezultatus ir pan.). Sulygtas darbo užmokesčio dydis ar jo apmokėjimo sąlygos priklauso nuo darbuotojo darbo. Atsakovė yra sveikatos priežiūros įstaiga, teikianti sveikatos priežiūros paslaugas. Darbo užmokestis sveikatos priežiūros įstaigos vadovaujantiems darbuotojams, be kita ko, nustatomas ne tik pagal DK nuostatas, tačiau priklauso ir nuo SPĮĮ nustatytų kriterijų, būtent – nuo įstaigos veiklos rezultatų (SPĮĮ 151 straipsnio 1, 5, 6 dalys, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 1-425 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės viešųjų įstaigų vadovų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas (priedas Nr. 8), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 30-764 patvirtintas Kiekybinių ir kokybinių Vilniaus miesto savivaldybės viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų veiklos rodiklių vertinimo tvarkos aprašas). Byloje nustatyta, kad poliklinikos veiklos rezultatai dėl užduočių, už kurių įvykdymą buvo atsakingas ieškovas, buvo neigiami. Tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu aspektu ieškovo darbo rezultatai yra prastesni negu kitų pavaduotojų, iš esmės – neigiami. Didelė dalis 2015 m. veiklos užduočių nebuvo įgyvendintos, o už tokių užduočių įgyvendinimą ar kontrolę buvo tiesiogiai atsakingas ieškovas. Ieškovas savo funkcijas vykdė iš esmės tik ūkio srityje, o kitomis sritimis (pvz., personalu) rūpinosi paviršutiniškai arba apskritai nesirūpino. Dėl ieškovo kvalifikacijos stokos atsakovė nenustatė darbo pareigų pažeidimų. Neigiami įstaigos veiklos ir finansiniai rezultatai buvo ieškovo kompetencijos, požiūrio į pareigas pasekmė. Byloje nenustatyta, kad egzistavo ieškovo drausminės atsakomybės sąlygos, jos nebuvo tiriamos ar vertinamos (DK 236 straipsnis). Pasibaigus 2015 m., įstaigos finansinės veiklos rezultatas sudarė 218 108 Eur deficitą, 2016 m. trečiojo ketvirčio finansinis veiklos rezultatas – 213 681,00 Eur deficitą. Neigiamus veiklos ir finansinius rezultatus nustatė įstaigos steigėjas.
DK 129 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių. Kiekvienu konkrečiu atveju kilus ginčui dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, teismas turi įvertinti, ar atleidimo iš darbo priežastys pripažintinos svarbiomis (sąrašas nebaigtinis). Atsakovo nuomone, jei būtų pripažinta, kad darbuotojas dėl savo asmeninių bei dalykinių savybių, kompetencijos, indėlio į darbą ir su tuo susijusių neigiamų darbdavio veiklos ir finansinių rezultatų (rodiklių) gali būti atleistas iš darbo DK 129 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu pagrindu, tačiau negali būti priimtas sprendimas dėl jo darbo sutarties sąlygų keitimo, būtų prieštaraujama darbdavio teisei ir pareigai organizuoti darbą, paneigiami teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai (DK 35 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nebuvo svarbios priežasties inicijuoti ieškovo darbo sutarties pakeitimo, iš esmės nebuvo vertintas ypatingo atvejo (ne)buvimas (DK 129 straipsnio 5 dalis). Ieškovo darbo užmokesčio mažinimą nulėmė tiek labai neigiami įstaigos finansiniai ir veiklos rezultatai, tiek neigiami jo individualūs rezultatai, neprisidėjus prie įstaigos veiklos rezultatų, jam priskirtų užduočių nevykdymas ar netinkamas vykdymas, prasti užduočių ir kontrolės rezultatai tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektais, kompetencijos stoka. Ieškovas nesutiko ne tik su jo darbo užmokesčio mažinimu, bet ir su įstaigos vadovo pavaduotojų darbo apmokėjimo tvarka, kuri buvo nustatyta imperatyviųjų teisės aktų pagrindu. Ieškovui nesutikus su nauja nustatoma darbo apmokėjimo tvarka, jo darbo užmokesčio dydžiu, susiklostė itin neigiama, viešojo intereso prasme netoleruotina ir finansine bei ekonomine prasme ydinga situacija, kai įstaigoje, teikiančioje viešąjį interesą užtikrinančias sveikatos priežiūros paslaugas, darbuotojui, neprisidedančiam prie įstaigos veiklos rezultatų, nevykdančiam jam priskirtų užduočių, neigiamu įstaigos finansinių ir veiklos rezultatų laikotarpiu mokamas neadekvatus darbo užmokestis. Atsakovė yra Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai priklausanti ir iš Vilniaus miesto savivaldybės turto ir lėšų įsteigta viešoji asmens sveikatos priežiūros įstaiga, nesiekianti pelno, o teikianti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, besąlygiškai užtikrinanti viešąjį interesą, prisidedanti prie esminės visų žmonių vertybės – sveikatos puoselėjimo ir palaikymo. Neracionalus ir neekonomiškas lėšų valdymas, įskaitant ir darbo užmokesčio mokėjimą asmenims, neprisidedantiems prie veiklos ir įstaigos užduočių įgyvendinimo, paneigia tokį viešąjį interesą. Taigi egzistavo tiek svarbios priežastys, tiek ypatingas atvejis, teikiantis pagrindą nutraukti darbo sutartį su ieškovu pagal DK 129 straipsnio 5 dalį, ieškovui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (DK 120 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra prieštaringa, nes nurodoma, kad svarbi priežastis ir (arba) ypatingas atvejis pagal DK 129 straipsnį įrodomas ne darbdavio sprendimais, bet susiklosčiusiomis faktinėmis objektyviomis aplinkybėmis, tačiau toliau akcentuojama, kad tokios objektyvios aplinkybės neįrodytos, jos nenurodytos nei 2016 m. birželio 15 d. įsakyme, nei 2016 m. liepos 12 d. įsakyme, nei ieškovui įteiktame įspėjime apie atleidimą, o šių dokumentų turinys, anot teismo, rodo tik tai, kad darbdavė sprendimą priėmė remdamasi savo prerogatyva numatyti darbo užmokesčio sistemą. Teismas, nurodydamas, kad svarbios priežastys DK 120, DK 129 straipsnių pagrindu vertinamos pagal faktines aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją, bet ne pagal darbdavio priimtų sprendimų turinį, faktinių aplinkybių ir situacijos išsamiai nevertino, formaliai pasisakė dėl atsakovės priimtų dokumentų. Tokie apeliacinės instancijos motyvai neatitinka CPK 14, 185 straipsnių, 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Nors apeliacinės instancijos teismo sprendime lakoniškai nurodyta, kad nebuvo ekonominių priežasčių darbo užmokesčiui mažinti, tačiau iš nutarties turinio matyti, jog liko nevertinti atsakovės argumentai ir pateikti įrodymai apie prastą įstaigos veiklos ir finansinę situaciją, t. y. 2015 m. bei 2016 m. deficitinį biudžetą.
Apeliacinės instancijos teismas ginčą išsprendė iš esmės remdamasis ne ginčo laikotarpiu galiojusio DK 120, 129 straipsnių nuostatomis, bet naujojo DK (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d.) 45 straipsnio 2 dalimi, 57 straipsniu.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisinių pasekmių, kompensaciją už priverstinę pravaikštą skaičiavo nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki darbo sutarties termino pabaigos, t. y. 2019 m. rugpjūčio 5 d. Toks DK 300 straipsnio, DK 129 straipsnio 5 dalies aiškinimas prieštarauja šių normų taikymo prasmei ir tikslams, neatitinka kompensacijos už priverstinę pravaikštą tikslo. DK 300 straipsnio 3, 4 dalių tikslas yra įtvirtinti darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu alternatyvius teisių gynimo būdus. Šiose teisės normose be jokių išimčių nurodyta, kad neteisėtai atleistam darbuotojui priteistina arba kompensacija už priverstinę pravaikštą nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo (grąžinus darbuotoją į darbą), arba kompensacija už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kartu priteisiant DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išmoką. DK 129 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti du alternatyvūs terminuotos darbo sutarties nutraukimo anksčiau nustatyto termino pagrindai: 1) terminuotos darbo sutarties nutraukimas ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą; 2) terminuotas darbo sutarties nutraukimas nesant darbuotojo kaltės ir svarbios priežasties bei ypatingo atvejo; nesant jokios svarbios priežasties darbuotojas gali būti atleistas iš darbo iki terminui sueinant, tačiau tik sumokėjus visą likusį iki termino pabaigos darbo užmokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-452/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-452/2012">3K-3-452/2012</a>). Antruoju atveju nėra reikalaujama svarbi priežastis, dėl kurios terminuota darbo sutartis galėtų būti nutraukiama iki jos termino pabaigos, t. y. tokiu atveju darbo sutartis galėtų būti nutraukta iš esmės dėl bet kokių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-38/2014). Taigi DK 129 straipsnio 5 dalis, 300 straipsnio 3, 4 dalių prasmė, taikymo tikslas yra skirtingi. Nei DK 300 straipsnio 4 dalyje, nei kituose straipsniuose ar teisės aktuose nėra išskiriamos situacijos, kai neteisėtu pripažįstamas neterminuotos ir terminuotos darbo sutarties nutraukimas. Teismas negali pakeisti darbo sutarties nutraukimo formuluotės į antrąjį DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindą, nes tai nepriklausė nuo ieškovo valios, o atsakovė valios, būtinos tokiam darbo sutarties nutraukimo pagrindui, neišreiškė. Net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad darbuotojas atleistas iš darbo nepagrįstai, tačiau nesant (nebuvus) darbdavio iniciatyvos (valios) atleisti darbuotojo DK 129 straipsnio 5 dalies antruoju pagrindu, darbo sutarties nutraukimo formuluotė į DK 129 straipsnio 5 dalies antrąjį pagrindą negalėtų būti keičiama teismo sprendimu, nes tai paneigtų darbdavio iniciatyvos teisę ir valią pasirinkti konkretų DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindą. Kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimas ne iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (DK 300 straipsnio 4 dalis), bet iki terminuotos sutarties pabaigos iš esmės paneigia kompensacijos už priverstinę pravaikštą tikslus. Esminė aplinkybė yra ta, kad darbo užmokesčio priteisimas už laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki terminuotos sutarties pabaigos neužtikrina DK 300 straipsnio 4 dalies tikslo – kompensuoti ne bet kokius hipotetinius, bet būtinus darbuotojo praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų ne bet kokių, bet pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Priteisiant darbo užmokestį iki terminuotos sutarties pabaigos eliminuojama galimybė taikyti DK 300 straipsnio 4 dalį, pagal kurią teismas turėtų įvertinti ir priteisti darbuotojui darbo užmokesčio skirtumą už priverstinės pravaikštos laiką, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Priteisus ieškovui kompensaciją, viršijančią faktinį jo priverstinės pravaikštos laikotarpį, sudaromos sąlygos tokiam darbuotojui patirti didesnę satisfakciją, negu numatyta DK 300 straipsnio 4 dalyje, ypač tais atvejais, kai nutraukus darbo sutartį darbuotojas įsidarbina kitoje darbovietėje, gauna pajamų kita forma, įskaitant individualią veiklą ar turimą verslą.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjYtNjg0LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-326-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-326-684/2017">3K-3-326-684/2017</a>, kurioje nustatytos faktinės aplinkybės ir šios bylos aplinkybės nesutampa. Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjYtNjg0LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-326-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-326-684/2017">3K-3-326-684/2017</a> kilo ginčas dėl sveikatos priežiūros įstaigos vadovo pareigas einančios darbuotojos terminuotos darbo sutarties nutraukimo teisėtumo pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą nenurodant jokių priežasčių. Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzEtNjg2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-131-686/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-131-686/2017">3K-3-131-686/2017</a> Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo darbuotojai (įstaigos vadovei), su kuria sudaryta terminuota darbo sutartis buvo neteisėtai nutraukta DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, sumas nustatė ir priteisė ne pagal šios darbuotojos darbo sutarties terminą, nors to reikalavo ieškovė, o iki teismo sprendimo įsiteisėjimo pagal DK 300 straipsnio 4 dalį. Taigi, net ir atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis nustatomas sumų už priverstinę pravaikštą priteisimo laikotarpis, pripažinus terminuotos darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, t. y. ar visais atvejais (visais pagrindais) neteisėtai nutraukus terminuotą darbo sutartį sumų už priverstinę pravaikštą priteisimo laikotarpis nustatomas iki terminuotos darbo sutarties pabaigos, ar ši aplinkybė priklauso ir nuo darbo sutarties nutraukimo pagrindo, priežasčių nurodymo (nenurodymo) ir kt.
Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas jau buvo įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą šioje byloje. Abi civilines bylas nagrinėjo ir sprendimus priėmė ta pati Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja. Taigi pirmosios instancijos teismui šioje civilinėje byloje buvo žinomos visos pirmesnės civilinės bylos aplinkybės. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Fakto pripažinimas prejudiciniu yra neatsiejamas nuo atitinkamų faktinių aplinkybių nustatymo ir jų bei atitinkamų teisinių argumentų įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasaciniame skunde nurodyta aplinkybe kaip prejudicine, neatliko jokio pirmesnėje byloje nustatytų aplinkybių ir faktų tyrimo ir vertinimo, taigi ir apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo ja vadovautis. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde nurodoma kaip prejudicinė aplinkybė nebuvo įrodinėjimo dalykas pirmesnėje byloje, 2016 m. liepos 12 d. įsakymo teisėtumas DK 129 straipsnio 5 dalies nuostatų požiūriu nebuvo tikrinamas. Kitoje byloje teismas sprendė, jog nėra pagrindo laikyti, kad darbdavė, priimdama 2016 m. liepos 12 d. įsakymą, elgėsi neteisėtai ieškovo atžvilgiu, ne todėl, kad nustatė buvus prielaidoms ir sąlygoms tokį įsakymą priimti, o todėl, kad įsakymas tebuvo darbdavės pasiūlymas darbuotojui keisti jo darbo apmokėjimo sąlygas ir, nesant darbuotojo sutikimo, įsakymas neįsigaliojo ir nebuvo taikomas. Įrodymų, kuriais būtų grindžiamos aplinkybės dėl prielaidų 2016 m. liepos 12 d. įsakymui priimti vertinimo, nurodomo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra. Tokiu atveju nustatyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais. Atsakovė kasaciniame skunde cituoja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo argumentus netiksliai, t. y. kaip teismo motyvus, nors faktiškai teismas nurodė atsakovės paaiškinimus.
Atsakovės ieškovui įteiktame įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą nebuvo nurodytos jokios ekonominės, organizacinės, finansinės darbo užmokesčio dydžio keitimo priežastys, taip pat nenurodyta, kad darbo užmokestis ieškovui mažinamas dėl jo netinkamos kvalifikacijos, prastų jam paskirtų užduočių atlikimo ar menko indėlio į įstaigos veiklos rezultatus. Įspėjime nurodytuose įsakymuose buvo pažymėta tik tai, kad darbo užmokestis visiems pavaduotojams ir ieškovui konkrečiai mažinamas vadovaujantis SPĮĮ 151 straipsnio pagrindu. Vadovaujantis DK 130 straipsniu, ieškovas iš darbo galėjo būti atleistas tik dėl atsakovės dokumentuose nurodytų priežasčių – dėl to, kad nesutiko su jo darbo užmokesčio keitimu, kai darbo užmokestį buvo siekiama pakeisti vadovaujantis SPĮĮ 151 straipsniu. Dėl jokių kitokių priežasčių, įskaitant ieškovo kvalifikaciją, darbo užduočių vykdymą (nevykdymą), (ne)prisidėjimą prie atsakovės veiklos rezultatų, atsakovės finansinę padėtį, ieškovas iš darbo atleistas negalėjo būti, nes apie jas DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka įspėtas nebuvo. Atsakovė 2016 m. liepos 12 d. įsakymo dėl ieškovo darbo užmokesčio mažinimo ir 2016 m. liepos 15 d. įspėjimo apie darbo sutarties su ieškovu nutraukimą įteikimo metu nenurodė ieškovui tų aplinkybių, kurias atsakovė po ieškovo atleidimo iš darbo įrodinėjo teisme, taigi užkirto kelią ieškovui įvertinti atsakovės siūlymo sumažinti darbo užmokestį pagrįstumą ir teisėtumą ir per šiuos svarstymus galimai sutikti su atsakovės siūlymu, taip išvengiant atleidimo iš darbo. Todėl atsakovės argumentai ir aplinkybės, kurias jis mėgino įrodyti pirmosios instancijos teisme, būtent, kad ieškovas nekvalifikuotas, menkai prisideda prie atsakovės veiklos rezultatų ar kad buvo sunki atsakovės finansinė padėtis ir t. t., neturėjo jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl su ieškovu sudarytos terminuotos darbo sutarties nutraukimo.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovo darbo užmokestis buvo nustatytas darbo sutartyje, nenurodant, kad jo dydis nustatomas pagal SPĮĮ ar kitus teisės aktus. Tokiu atveju darbo užmokestis negali būti mažinamas be darbuotojo raštiško sutikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NjUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-665/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-665/2013">3K-3-665/2013</a>). SPĮĮ nuostatos nustato ne sveikatos priežiūros įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo užmokesčio dydį, o tvarką, pagal kurią turi būti nustatomos šių darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos (SPĮĮ 151 straipsnio 1 dalis). Ieškovo darbo sutartyje jo darbo užmokesčio dydis nebuvo siejamas ir su atsakovės, kaip sveikatos priežiūros įstaigos, veiklos ir finansiniais rezultatais, nebuvo nustatyta jokių sąlygų, kad darbo užmokesčio dydis gali būti keičiamas priklausomai nuo užduočių vykdymo. Todėl net ir įrodžius aplinkybes, susijusias su ieškovo kompetencija, kvalifikacija, užduočių vykdymu (ieškovo darbo kokybe), atsakovė būtų įgijusi teisę nutraukti ieškovo darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 5 dalį dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodytų priežasčių (įrodžius jų ypatingą svarbumą) arba būtų įgijusi teisę keisti atitinkamas ieškovo darbo sutarties sąlygas, tačiau negalėtų reikalauti vien tik sumažinti ieškovo darbo užmokestį. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad priežastys, susijusios su ieškovo darbo kokybe, yra nesvarbios. Pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta (atsakovė ir neįrodinėjo), kad dėl atsakovės prastų veiklos rezultatų susidarė toks nuolatinis atsakovės veiklos finansavimo trūkumas, dėl kurio nebuvo objektyvios galimybės mokėti ieškovui visą jo darbo užmokestį. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė pateikė ieškovui pasiūlymą sumažinti darbo užmokestį, tačiau nesiūlė sumažinti jo darbo funkcijų, apimties, darbo laiko ar pereiti dirbti į kitas pareigybes, paneigia tikimybę, kad atsakovei ieškovo atliekamos darbo funkcijos tapo visiškai ar iš dalies nereikalingos. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad aplinkybės, kurios objektyviai vertinant pagrįstų ieškovo darbo užmokesčio mažinimo būtinybę, šioje byloje neįrodytos, kartu patvirtindamas, kad nebuvo ir ypatingo atvejo.
Atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-10/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-10/2011">3K-3-10/2011</a>, kurioje nėra pateiktas išaiškinimas, kad darbuotojo atsisakymas dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis suteikia pagrindą ir teisę darbdaviui spręsti dėl terminuotos darbo sutarties nutraukimo.
Įrodinėtinų kaip ypač svarbių aplinkybių (priežasčių) apimtį šioje byloje apibrėžė atsakovės ieškovui įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą, 2016 m. birželio 15 d. ir 2016 m. liepos 12 d. įsakymai dėl darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimų, nes darbdavys negali atleisti darbuotojo iš darbo DK 129 straipsnyje nustatytais pagrindais dėl tokių priežasčių, kurios nebuvo nurodytos įspėjime (DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Todėl byloje svarbios tik tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su šiuose atsakovės dokumentuose nurodytomis atleidimo iš darbo priežastimis. Aplinkybės, kurios nurodomos kasaciniame skunde kaip apeliacinės instancijos teismo neįvertintos, nurodytų reikalavimų neatitinka. Kasaciniam teismui nusprendus, kad apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė nepagrįstai ir dėl to priėmė neteisėtą nutartį, turėtų būti sudaryta galimybė šių aplinkybių nustatymo pirmosios instancijos teisme pagrįstumą ir teisėtumą patikrinti apeliacine tvarka.
Kompensacija už priverstinę pravaikštą yra priemonė darbo užmokesčio praradimui dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo darbuotojui atlyginti, be to, ji veikia kaip tam tikra sankcija darbdaviui, sukelianti jam neigimas pasekmes už neteisėtą darbo sutarties nutraukimą ir darbuotojo teisių pažeidimą. Esant neterminuotai darbo sutarčiai paprastai nėra žinoma, kiek ta sutartis konkrečiai tęsis, atitinkamai kokį darbo užmokestį darbuotojas pagal ją uždirbs. Todėl tokios darbo sutarties nutraukimo atveju nėra žinoma, kiek pajamų iš viso darbuotojas dėl to negaus. Terminuotą darbo sutartį nutraukus prieš terminą darbuotojas ir darbdavys žino konkrečią sumą, kurios darbuotojas dėl to negaus, todėl nėra tikslo ir pagrindo taikyti tokiam neapibrėžtumui panaikinti skirto DK 300 straipsnio. Sutikus su kasacinio skundo argumentu, kad neteisėtai nutraukus terminuotą darbo sutartį kompensacija už priverstinę pravaikštą turėtų būti priteista iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, atsirastų pagrindas darbdaviams piktnaudžiauti teise arba darbuotojams pasipelnyti (gauti daugiau, nei priklausytų) iš neteisėtai nutrauktos terminuotos darbo sutarties.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl darbo užmokesčio keitimo teisėtumo nustatymo
Pagal Darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 3 straipsnį darbo teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, darbo santykius reglamentuojančios Europos Sąjungos teisės normos, šis kodeksas, kiti įstatymai ir jiems neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, kolektyvinių sutarčių normatyvinės nuostatos. Darbo kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba (DK 1 straipsnio 1 dalis). Atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis kodeksas, taip pat pagal šio kodekso nustatytas ribas – kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai (DK 1 straipsnio 2 dalis).
Be kitų darbo teisinių santykių, DK reglamentuoja ir darbo apmokėjimo santykius. Pagal DK 186 straipsnį darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (1 dalis); darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (2 dalis). Taigi darbo teisėje darbo apmokėjimo sąvoka apima visokį darbo užmokestį – įprastą (pagrindinį), papildomą, premijas, kuriuos darbdavys išmoka darbuotojui už atliktą ar susitartą atlikti darbą. Darbo užmokesčiui priskiriamas ir užmokestis už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, už darbą poilsio ir švenčių dienomis ir pan. Darbo užmokestis nustatomas abipusiu darbdavio ir darbuotojo susitarimu arba pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-227-248/2017, 20 punktas).
DK 189 straipsnyje įtvirtinta, kad iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymų nustatyta tvarka. Taigi pačiame Darbo kodekse nustatyta, kad tam tikrų darbuotojų kategorijų darbo apmokėjimo dydžiams ir sąlygoms taikomi specialūs įstatymai. Paprastai specialiais įstatymais visiems atitinkamos kategorijos darbuotojams nustatomos vienodos darbo apmokėjimo sąlygos, apmokėjimo dydžių nustatymo tvarka, o konkretūs darbo užmokesčio dydžiai priklauso nuo įstaigos grupės, lygmens, pareigybės ir jos kategorijos. Darbdavio diskrecija pagal šiuos įstatymus ribota, jis turi laikytis specialiais teisės aktais nustatytų darbo apmokėjimo sąlygų ir paprastai gali spręsti tik dėl tos darbo užmokesčio dalies, kuri susijusi su individualiais darbuotojo darbo rezultatais, nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-227-248/2017, 21 punktas).
Sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos, jos valstybinio reguliavimo pagrindus, kontrolės priemones, valdymo ir finansavimo ypatumus, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų nomenklatūrą, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų santykius, atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus pagrindus nustato Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). VšĮ Šeškinės poliklinika yra savivaldybės asmens sveikatos priežiūros viešoji įstaiga (Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl jai taikomas SPĮĮ.
Pagal SPĮĮ 151 straipsnio 1 dalį Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – LNSS) viešųjų įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų (toliau – vadovaujantieji darbuotojai) darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos šiame straipsnyje nustatyta tvarka. Vadovaujančiųjų darbuotojų mėnesinė alga susideda iš pastoviosios ir kintamosios algos dalių. Pastoviosios algos dydis priklauso nuo įstaigos lygmens ir apskaičiuojamas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį dauginant iš įstatyme nustatyto koeficiento (SPĮĮ 151 straipsnio 2 dalis). SPĮĮ 151 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad LNSS viešųjų įstaigų vadovų pavaduotojų mėnesinės algos pastoviosios dalies dydis nustatomas 10–40 procentų mažesnis už įstaigos vadovui nustatytą mėnesinės algos pastoviosios dalies dydį.
Pagal SPĮĮ 151 straipsnio 6 dalį algos kintamosios dalies dydis priklauso nuo praėjusių kalendorinių metų įstaigos veiklos rezultatų ir nustatomas vieneriems metams (negali būti nustatomas, jei įstaigos veiklos finansiniai rezultatai neigiami), negali viršyti 40 procentų vadovaujančiajam darbuotojui nustatytos mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžio. LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančiajam darbuotojui už gerus darbo rezultatus ir gerą darbo pareigų atlikimą paskutinį kalendorinių metų mėnesį iš sutaupytų viešosios įstaigos lėšų, skirtų darbo užmokesčiui, gali būti išmokama premija, kuri negali būti didesnė už tą mėnesį mokamos mėnesinės algos pastoviosios dalies dydį (SPĮĮ 151 straipsnio 7 dalis).
Aptartų teisės normų pagrindu teisėjų kolegija nurodo, kad VšĮ Šeškinės poliklinikos vadovo pavaduotojo darbo užmokestis nustatomas remiantis ne tik DK nuostatomis, bet šio subjekto darbo apmokėjimas reglamentuotas ir specialiomis teisės normomis, įtvirtintomis SPĮĮ, kuriomis darbdavys privalo vadovautis.
Bylos duomenimis, VšĮ Šeškinės poliklinikos steigėjos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 1-425 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų vadovų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo 8 punktu nustatyta, kad savivaldybės viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų vadovų pavaduotojų mėnesinės algos pastoviosios ir kintamosios dalių dydžius nustato įstaigų vadovai; pastoviosios dalies dydis nustatomas 10–40 procentų mažesnis už įstaigos vadovui nustatytą mėnesinės algos pastoviosios dalies dydį; kintamosios dalies dydis nustatomas atsižvelgiant į vadovo pavaduotojo indėlį įstaigos veiklos kiekybinių ir kokybinių rodiklių pasiekimo ir gerinimo srityje. VšĮ Šeškinės poliklinikos direktorius, remdamasis DK 186 straipsnio 2 dalimi, SPĮĮ 151 straipsniu, VšĮ Šeškinės poliklinikos steigėjos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 1-425 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų vadovų darbo apmokėjimo tvarkos aprašu, 2016 m. birželio 15 d. priėmė įsakymą Nr. 1R-194-(1.5) „Dėl viešosios įstaigos Šeškinės poliklinikos direktoriaus pavaduotojų darbo užmokesčio nustatymo“, kuriuo nustatė, kad nuo 2016 m. liepos 18 d. poliklinikos direktoriaus pavaduotojų pagrindinio darbo užmokesčio pastoviosios dalies dydis (10–40 proc. mažesnis už direktoriui nustatytą mėnesinės algos pastoviosios dalies dydį) yra nustatomas direktoriaus įsakymu, o kintamosios dalies dydis nustatomas atskiru direktoriaus įsakymu atsižvelgiant į direktoriaus pavaduotojo indėlį (pagal jo kuruojamą sritį) praėjusių kalendorinių metų poliklinikos veiklos kiekybinių ir kokybinių rodiklių pasiekimo ir gerinimo srityje, vykdant poliklinikos steigėjo patvirtintas metines veiklos užduotis. 2016 m. liepos 12 d. VšĮ Šeškinės poliklinikos direktorius priėmė įsakymą Nr. 1R-220-(1.5) „Dėl viešosios įstaigos Šeškinės poliklinikos direktoriaus pavaduotojo valdymui M. O. pagrindinio darbo užmokesčio dydžio nustatymo“, kuriuo nustatė, jog jo pagrindinio darbo užmokesčio pastovioji dalis nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. yra 30 proc. mažesnė už direktoriui nustatytą mėnesinės algos pastoviosios dalies dydį, o kintamoji dalis, taikoma nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., yra 10 proc. nuo 2016 m. liepos 12 d. įsakymu nustatytos mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžio.
Ieškovas, nesutikdamas su keičiamu jo darbo užmokesčiu, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas panaikinti VšĮ Šeškinės poliklinikos direktoriaus 2016 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. 1R-220-(1.5) „Dėl viešosios įstaigos Šeškinės poliklinikos direktoriaus pavaduotojo valdymui M. O. pagrindinio darbo užmokesčio dydžio nustatymo“. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNDg0NDEtOTk2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-48441-996/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-48441-996/2016">e2-48441-996/2016</a> ieškovo ieškinį atmetė konstatuodamas, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi nurodyto įsakymo teisėtumas teismo yra patikrintas, teismo sprendimas įsigaliojęs, ieškovo apeliacine tvarka neskųstas.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata savybė yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-173/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-173/2010">3K-7-173/2010</a>).
CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatyti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214/2008">3K-3-214/2008</a>).
Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTktNDAzLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-499-403/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-499-403/2017">3K-3-499-403/2017</a> 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje konstatuotina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNDg0NDEtOTk2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-48441-996/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-48441-996/2016">e2-48441-996/2016</a> res judicata galia, t. y. kad šios bylos šalims jis yra privalomas (abiejų bylų šalys yra tapačios). Be to, nurodytoje byloje nustatytas faktas, kad VšĮ Šeškinės poliklinikos direktoriaus 2016 m. liepos 12 d. įsakymas Nr. 1R-220-(1.5) „Dėl viešosios įstaigos Šeškinės poliklinikos direktoriaus pavaduotojo valdymui M. O. pagrindinio darbo užmokesčio dydžio nustatymo“ yra teisėtas (minėta, šalys tapačios, įsakymo teisėtumo faktas reikšmingas abiejose bylose), šioje byloje yra prejudicinis, t. y. šioje byloje iš naujo neįrodinėtinas, laikytinas nustatytu (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatytas atsakovo direktoriaus įsakymo dėl ieškovo darbo apmokėjimo sąlygų keitimo teisėtumo klausimas, todėl šis teisinis santykis bei įsakymo teisėtumo faktas iš naujo nebenustatytinas (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pakartotinai vertino ieškovo darbo užmokesčio keitimo, t. y. VšĮ Šeškinės poliklinikos direktoriaus 2016 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 1R-220-(1.5) „Dėl viešosios įstaigos Šeškinės poliklinikos direktoriaus pavaduotojo valdymui M. O. pagrindinio darbo užmokesčio dydžio nustatymo“, teisėtumą. Remiantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNDg0NDEtOTk2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-48441-996/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-48441-996/2016">e2-48441-996/2016</a>, atsakovės atliktas ieškovo darbo užmokesčio mažinimas pripažintinas teisėtu (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Dėl darbo sutarties nutraukimo DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu
DK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas. Jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal šio kodekso 129 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Darbo sutarties sąlygos, nustatytos šio kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse, gali būti keičiamos esant išankstiniam raštiškam darbuotojo sutikimui, išskyrus šio kodekso 121 straipsnyje nustatytus atvejus (laikinas darbo sąlygų pakeitimas ypatingais atvejais) (2 dalis). Darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima (3 dalis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai šalių darbo sutartyje sulygto darbo apmokėjimo keitimas grindžiamas ne DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodytų teisės aktų pagrindu, o inicijuojamas darbdavio, šis vienašališkai negali pakeisti darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų, jas gali keisti tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą. Darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir sumažinus darbo užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-111/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-111/2011">3K-3-111/2011</a>; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-176/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-176/2011">3K-3-176/2011</a>; kt.).
DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka; atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. DK 129 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių, taip pat tais atvejais, kai priežastis nustato šis kodeksas ir kiti įstatymai. Pagal DK 129 straipsnio 5 dalį darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, laikydamasis šio ir 130 straipsnio nuostatų, tik ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį.
Kasacinis teismas, aiškindamas DK 129 straipsnio 5 dalies taikymą, yra nurodęs, kad šiuo pagrindu terminuota darbo sutartis gali būti nutraukta tik esant svarbioms priežastims (straipsnio 2, 3 dalys) ir tik ypatingais atvejais, jei tokio darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Sprendžiant, ar nutraukiant sutartį iki jos termino pabaigos buvo laikytasi DK 129 straipsnio reikalavimų, būtina, be kita ko, aiškintis bei vertinti aplinkybes dėl darbuotojo tinkamo įspėjimo, svarbios priežasties, ypatingo atvejo ir galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą (ne)egzistavimo. Darbuotojui ginčijant darbo sutarties nutraukimą teismine tvarka pagal DK 129 straipsnį, nurodytų faktų buvimą privalo įrodyti darbdavys (CPK 178 straipsnis). Įstatyme vartojamos svarbios priežasties ir ypatingo atvejo sąvokos yra vertinamosios ir kiekvienu atveju nustatomos atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-10/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-10/2011">3K-3-10/2011</a>).
Aiškindamas terminuotos darbo sutarties nutraukimą reglamentuojančios DK 129 straipsnio 5 dalies turinį pagal jos santykį su nurodytomis kitomis šio straipsnio nuostatomis, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, specialiai išskirdamas terminuotos sutarties nutraukimą tik ypatingais atvejais ir jį papildomai siedamas su DK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, terminuotos darbo sutarties atveju nustatė griežtesnes nutraukimo sąlygas nei neterminuotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2009; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-10/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-10/2011">3K-3-10/2011</a>). Sprendžiant atleidimo iš darbo DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėtumo klausimą, turi būti įvertinta, ar konkretus atvejis pripažintinas ypatingu, kai darbuotojo atleidimui realiai egzistuoja tokios svarbios priežastys, dėl kurių, neatleidus darbuotojo, būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai.
Kasacinis teismas, aiškindamas ypatingo atvejo sąvoką, yra nurodęs, kad tokiu paprastai suprantami atvejai, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, ir yra nustatomi atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką, veiklos aplinkybes, konkrečias atskiro darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes ir jį pagrindžiančias priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-452/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-452/2012">3K-3-452/2012</a>). Aiškindamas šią sąvoką kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, konstatavus nuolatinį finansavimo trūkumą ir dėl to nesant objektyvios galimybės darbdaviui mokėti darbo užmokestį darbuotojui, šios aplinkybės gali būti vertinamos kaip ypatingas atvejis, pateisinantis terminuotos darbo sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-380/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-380/2013">3K-3-380/2013</a>).
Nutarties 34 punkte nurodytu teismo sprendimu nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai, kad atsižvelgęs į prastus ir neigiamus viešąjį interesą užtikrinančios įstaigos veiklos rezultatus, finansinę padėtį bei ją nulėmusias priežastis, ieškovo indėlį į įstaigos veiklos kiekybinių ir kokybinių rodiklių pasiekimus ir gerinimus, vadovaudamasis DK 120 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įstaigos direktorius inicijavo darbo sutarties (apmokėjimo) sąlygų pakeitimus; šie pakeitimai pagrįsti Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo nuostatomis.
Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas tinkamai nekoordinavo jo prižiūrimų padalinių (Personalo ir teisės, Ūkio, Informacinių sistemų ir duomenų valdymo skyrių) veiklos, nes būdamas atsakingas už konkrečias sritis neužtikrino užduočių įvykdymo, vadovo pavedimu rašytinės ataskaitos apie strateginio plano įgyvendinimo eigą nepateikė (VšĮ Šeškinės poliklinikos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 1R-239-(1.5) „Dėl viešosios įstaigos Šeškinės poliklinikos strateginio plano 2014–2020 metams tvirtinimo ir jo įgyvendinimo kontrolės“ 2.1 punktas), kaip vadovaujamas pareigas ėjęs asmuo nepakankamai rūpinosi savo pareigų atlikimu. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Sveikatos apsaugos skyrius 2016 m. gruodžio 23 d. pateikė atsakovei jos 2015 m. veiklos užduočių įvykdymo įvertinimą, iš kurio matyti, kad kai kurios įstaigai nustatytos užduotys buvo įvykdytos, kai kurios – iš dalies, kai kurios – ne; poliklinikos veiklos ir finansiniai rezultatai buvo pakankamai prasti.
Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nurodytos aplinkybės lėmė poliklinikos direktoriaus, kaip atsakingo už įstaigos veiklos ir darbo organizavimą asmens, pareigą imtis aktyvių veiksmų tam, kad būtų tinkamai vykdomos įstaigos siekiamos užduotys, sudaryti tam tinkamas sąlygas, ir kad egzistavo objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo būtina keisti ieškovo darbo apmokėjimo sąlygas, nes priešingu atveju iš esmės būtų pažeisti atsakovės, kaip viešąjį interesą užtikrinančias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančio subjekto, interesai. Susiklosčiusi situacija (ieškovo nesutikimas toliau dirbti teisėtai pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis) kvalifikuotina kaip ypatingas atvejis, kadangi ieškovo palikimas darbe, paliekant jam ankstesnį darbo užmokestį, iš esmės prieštarautų darbdavio, kaip viešąsias paslaugas teikiančios įstaigos, tikslams ir joje dirbančių darbuotojų interesams. Taigi nagrinėjamu atveju egzistavo ir ekonominės priežastys bei ypatingas atvejis – prasti poliklinikos veiklos ir finansiniai rezultatai, lemiantys darbdavės pareigą imtis tam tikrų (organizacinių, finansinių) priemonių, kad poliklinikos veikla taptų efektyvesnė, o finansinė padėtis pagerėtų, taip pat lemiantys jos teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu, ieškovui nesutikus dirbti pakeitus jo darbo užmokestį.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, kad ieškovo atleidimas iš darbo DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu buvo neteisėtas, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl yra pagrindas panaikinti šio teismo priimtą nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegijai nusprendus kasacinį skundą tenkinti ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, šalių bylinėjimosi išlaidos perskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Atsakovė prašė priteisti iš ieškovo 726 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.11 punktu, sprendžia, kad atsakovės prašomas priteisti išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimas atitinka nustatytus reikalavimus, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Atsakovė prašo priteisti iš ieškovo 1452 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Šis atsakovės prašymas atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.13 punkto reikalavimus, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Be to, atsakovei priteistina iš ieškovo 638 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kasaciniame teisme patirta 2,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. pažyma). Apeliacinės instancijos teisme patirta 1,27 Eur tokių išlaidų. Ieškovas yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, todėl šių išlaidų atlyginimas iš jo nepriteistinas (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį panaikinti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą.
Priteisti atsakovei viešajai įstaigai Šeškinės poliklinikai (j. a. k. 124245660) iš ieškovo M. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2816 (du tūkstančius aštuonis šimtus šešiolika) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Birutė Janavičiūtė
Vincas Verseckas
