Dėl sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-190-248/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02835-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ernst & Young Baltic“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Ieškovės prašė teismo priteisti joms solidariai iš atsakovės 84 304,71 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas.

Ieškovės nurodė, kad Žemės ūkio ministerija 2011 m. sausio 12 d. su atsakove sudarė sutartį (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo teikti Žemės ūkio ministerijos vykdomo projekto „Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų institucijų ir įstaigų žemės ūkio subjektams teikiamų paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę“ (toliau – Projektas) administravimo, elektroninių paslaugų projektavimo, techninės užduoties parengimo ir techninės priežiūros paslaugas. 2012 m. rugsėjo 14 d. ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ieškovė, Nacionalinė mokėjimo agentūra) paskelbė atvirą konkursą dėl Projekto informacinės sistemos sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo. 2013 m. sausio 7 d. Viešojo pirkimo komisija nutarė kreiptis į atsakovę dėl UAB „Asseco Lietuva“ atstovaujamos tiekėjų grupės (toliau – tiekėjos) Pirkimo techninio pasiūlymo kainos pagrįstumo ekspertinio vertinimo ir ataskaitos pateikimo. Atsakovė atliko ekspertinį elektroninių paslaugų, informacinės sistemos sukūrimo ir įdiegimo paslaugų, techninės įrangos pirkimo ir duomenų centro įrengimo paslaugų techninių pasiūlymų, taip pat ir tiekėjo techninio pasiūlymo kainos pagrįstumo vertinimą ir parengė ekspertinę ataskaitą, kurioje nurodė, kad tiekėjo skirtas valandų skaičius paslaugoms teikti yra nepakankamas ir pasiūlyta kaina yra nepagrįstai maža. Remdamasi šia ekspertine ataskaita Viešojo pirkimo komisija priėmė sprendimą tiekėjo pasiūlymą atmesti. Teismo sprendimu šis Viešojo pirkimo komisijos sprendimas buvo panaikintas, ieškovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai skirta bauda, tiekėjams priteistas nuostolių atlyginimas. Ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra, vykdydama teismų sprendimus, susijusius su viešojo konkurso pažeidimais, patyrė 84 304,71 Eur žalą. Kadangi atsakovė netinkamai parengė ekspertinę ataskaitą, kurios pagrindu buvo priimti vėliau nuginčyti sprendimai, tokiais savo veiksmais ji pažeidė 2011 m. sausio 12 d. sutarties 2.1 punktą, neįvykdė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.718 straipsnyje nustatytos pareigos, todėl privalo atlyginti nuostolius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad Žemės ūkio ministerija 2011 m. sausio 12 d. su atsakove UAB,,Ernst & Young Baltic“ sudarė sutartį Nr. 2011/01-07/ADV, pagal kurią atsakovė įsipareigojo teikti ministerijos vykdomo projekto administravimo, elektroninių paslaugų projektavimo, techninės užduoties parengimo ir techninės priežiūros paslaugas. 2012 m. rugsėjo 14 d. Nacionalinė mokėjimo agentūra paskelbė atvirą konkursą dėl projekto „Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų institucijų ir įstaigų žemės ūkio subjektams teikiamų paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę“ informacinės sistemos sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo. Viešojo pirkimo komisija nustatė, kad UAB,,Asseco Lietuva“ ir UAB,,Sintagma“ pasiūlymo kaina neįprastai maža, todėl kreipėsi į atsakovę dėl ekspertinio vertinimo, o gavusi Ekspertinio vertinimo ataskaitą 2013 m. sausio 15 d. priėmė sprendimą atmesti šių tiekėjų pasiūlymą.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3559-603/2011 panaikino Viešojo pirkimo komisijos 2013 m. sausio 15 d. sprendimą, taip pat sprendimus dėl pretenzijos atmetimo, pasiūlymų eilės sudarymo, pirkimo laimėtojo nustatymo, viešojo pirkimo sutarties nepripažinimo negaliojančia ir skyrė alternatyviąją sankciją – 100 000 Lt (28 962 Eur) baudą (sprendimas paliktas nepakeistas).

Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTU3OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1578/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1578/2014">2A-1578/2014</a> Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi priteisė iš Nacionalinės mokėjimo agentūros tiekėjų naudai 47 893,25 Lt (13 870,84 Eur) nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTMtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-413-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-413-378/2015">3K-3-413-378/2015</a> pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį ir priteisė 50 835,55 Eur nuostolių atlyginimo bei 5 proc. dydžio metines palūkanas.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3559-603/2011 konstatavo, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra konkurso sąlygose nereikalavo nurodyti ekspertų valandų skaičiaus, reikalavimai buvo keliami projekto etapams (trukmei ir rezultatams), todėl teismas sutiko su ieškovės pozicija, jog projekto ir atskirų jo etapų trukmė formuoja reikalavimus resursams ir jų efektyvumui siekiant, kad projekto rezultatai būtų pasiekti laiku ir tinkamai. Taigi, ekspertų, kurių skaičius, kvalifikacijos ir kompetencijos reikalavimai nurodyti konkurso sąlygose, valandų kiekį turėjo savarankiškai nustatyti ir įvertinti kiekvienas pirkime ketinantis dalyvauti tiekėjas, atsižvelgdamas į savo darbuotojų patirtį, darbo produktyvumą, našumą ir pan. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodė, kad Nacionalinės mokėjimo agentūros Viešojo pirkimo komisija aiškiai konstatavo, jog UAB „Asseco Lietuva“ kvalifikacija atitinka sąlygų apraše nustatytus minimalius kvalifikacijos reikalavimus ir, įvertinusi pasiūlymų ekonominį naudingumą, skyrė 51,86 balo (trečia vieta iš šešių dalyvavusių tiekėjų), iš esmės pripažindama, jog turima kvalifikacija ir resursai yra pakankami pirkimo projektui įvykdyti. Taigi, pirmosios instancijos teismas galėjo pripažinti skundžiamus perkančiosios organizacijos sprendimus neteisėtais vien dėl to, kad atsakovas, konstatuodamas, jog pasiūlyta 125 Lt (36,20 Eur) valandinė eksperto darbo kaina nėra per maža, reikalaudamas nurodyti atskirų ekspertų darbo valandų skaičių, iš dalies vertino ne kainos pagrįstumą, o grįžo į ankstesnę pasiūlymo vertinimo stadiją – iš naujo nustatė jo kvalifikacijos tinkamumą (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 40, 93 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis).

Įvertinęs faktą, jog ieškovei svarstant nepagrįstai mažos kainos klausimą buvo prašoma pagrįsti ne kainą, bet kvalifikacijos tinkamumą, teismas sprendė, kad atsakovės parengta ataskaita, nepriklausomai nuo joje pateiktų išvadų, neturi priežastinio ryšio su ieškovės patirtais nuostoliais. Taigi teismas konstatavo, kad neįrodyta viena iš būtinųjų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti (CK 6.247 straipsnis).

Teismas, įvertinęs šalių sudarytos sutarties nuostatas (jos priedo Nr. 1 2.4. punktą), konstatavo, kad atsakovė įsipareigojo atlikti techninių pasiūlymų, o ne pasiūlymų kainos įvertinimą, ir sprendė, kad tokia ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros užduotis neatitiko sutarties nuostatų, tarp jų – ir reglamentuojančių atsakomybę už jos pažeidimą. Esant tokiai faktinei situacijai, ieškovė, vertindama, ar tiekėjo pasiūlyta kaina nėra nepagrįstai maža, turėjo atsižvelgti į tai, kad nei sutartyje, nei Viešojo pirkimo komisijos protokoluose tokiai papildomai užduočiai įvykdyti ji nebuvo nustačiusi jokių reikalavimų, o atsakovė, pateikdama savo vertinimą, aiškiai nurodė, kad neprisiima atsakomybės už ataskaitos panaudojimą ir sprendimų priėmimą. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė pažeidė bendrą pareigą veikti rūpestingai, taip pat kad paslaugos buvo suteiktos ne klientės (ieškovės) interesais (CK 6.718 straipsnis). Be to, ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl pateiktų skaičiavimų pagrindimo ar papildomo motyvavimo, priešingai, suteiktas paslaugas priėmė, taip pripažindama, kad ataskaita atitiko jos interesus.

Užduotis atsakovei buvo suformuluota ydingai, o ataskaita, kurioje buvo vertinamas būtent tiekėjo nurodytas valandų skaičius, nesudarė pagrindo Viešojo pirkimo komisijai priimti sprendimus, susijusius su tiekėjo pasiūlymo atmetimu dėl to, kad pasiūlyta kaina buvo pripažinta nepagrįstai maža. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjA5Mi8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-2092/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-2092/2013">2A-2092/2013</a> konstatavo, kad perkančiajai organizacijai nustatant, ar tiekėjos informacinių technologijų įmonės pasiūlytam projektui įgyvendinti reikalingas skirti valandų skaičius yra pakankamas, bet kuriuo atveju yra neišvengiama subjektyvaus vertinimo, todėl, nustačius, kad tiekėjo kvalifikacija ir gebėjimai atitinka konkurso sąlygų reikalavimus, kiti pasiūlymo aspektai – atskirų projekto etapų ekspertų darbo valandų skaičius, laikas, skirtas rezultatams derinti, ir pan., įrodinėjant neįprastai mažos kainos pagrįstumą, yra fakultatyvaus pobūdžio ir nesuteikia savarankiško pagrindo atmesti pasiūlymą (CPK 185 straipsnis). Taigi būtent Nacionalinė mokėjimo agentūra buvo atsakinga už tai, kad neužtikrino visiems dalyviams vienodų sąlygų konkuruoti dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo (VPĮ 3 straipsnio 1 dalis).

Žemės ūkio ministerija nepatyrė žalos, todėl ir šiuo pagrindu jos ieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros apeliacinius skundus, 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą.

Kolegija nurodė, kad Sutarties nuostatos ir šalių elgesys jas vykdant suponuoja išvadą, jog atsakovei pavesta užduotis patenka į ginčo Sutarties reguliavimo sritį. Paslaugų pirkimo techninėje specifikacijoje, kuri yra neatskiriama Sutarties dalis, nurodyta, kad, be kita ko, atsakovė įsipareigoja, vadovaudamasi viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais, parengti paslaugų IS sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo dokumentų projektą, techninės įrangos, reikalingos paslaugų veikimui užtikrinti, pirkimo dokumentų projektą; teikti pagalbą pirkėjui komunikuojant ir susirašinėjant su viešojo pirkimo tiekėjais; atlikti tiekėjų pasiūlymų įvertinimą ir t. t. (2.1–2.4 punktai); buvo sutartas užmokestis už atsakovės suteiktas paslaugas – 255 879,29 Eur (883 500 Lt). Iš šių nuostatų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad atsakovė prisiėmė ir pareigą teikti rekomendacijas dėl pasiūlymų kainų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino šalių elgesio Sutarties vykdymo metu, jų elgesio sutarties kontekste. Atsakovė sutiko atlikti ir atliko jai pavestą ieškovės užduotį, byloje nėra duomenų, kad ji būtų kreipusis į ieškovę dėl to, kad pateikta užduotis jai būtų buvusi neaiški, būtų išėjusi už Sutarties ribų, ar kad atsakovė būtų reikalavusi Sutarties pakeitimo (papildymo), jos kainos padidinimo ir pan. Priešingai, atsakovė jai pavestą užduotį atliko, pateikė ataskaitą, o ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra šią ataskaitą priėmė. Taigi šalių konkliudentiniai veiksmai suponuoja išvadą, kad jos abi laikė, jog užduotis patenka į ginčo Sutarties reguliavimo sritį (CPK 178, 185 straipsniai).

Nei ginčo Sutartyje, nei jos priede nebuvo nurodyti konkretūs reikalavimai ataskaitai, tačiau tiek faktas, kad atsakovė sutiko atlikti tiekėjo kainos vertinimą, klausimo dėl ataskaitai keliamų reikalavimų, atlikimo tvarkos ar Sutarties pakeitimo (papildymo) nekėlė, o Nacionalinė mokėjimo agentūra ataskaitą priėmė, leidžia daryti išvadą, kad atsakovei buvo suprantami pavestai užduočiai keliami tiek kokybiniai, tiek kiekybiniai reikalavimai. Ataskaita negalėjo būti teikiama, nes pateikta užduotis buvo nesuderinama su VPĮ įtvirtintomis viešojo pirkimo procedūromis. Tokią išvadą patvirtina išvados kituose teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose sprendžiant Nacionalinės mokėjimo agentūros ir UAB,,Asseco Lietuva“ ginčus (konstatuota, kad ataskaita yra hipotetinio pobūdžio, suformuluoti abstrakčiai, nepagrįsti jokiais skaičiavimais ir negali būti laikomi pakankamais spręsti dėl pasiūlytos kainos ekonominio nepagrįstumo, kad išvadoje nėra nurodyta, koks valandų skaičius yra proporcingas ir reikalingas darbams, kokia standartine metodika vadovavosi ekspertizę atlikdami specialistai, taip pat tai, kad iš dalies buvo vertinamas ne kainos pagrįstumas, o grįžta į ankstesnę pasiūlymų vertinimo stadiją – iš naujo buvo nustatomas tiekėjų kvalifikacijos tinkamumas (VPĮ 40, 93 straipsniai). Nors nurodyti teismų sprendimai neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, nes juos priimant atsakovė nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, o jos pateiktame rašytiniame įrodyme – dr. A. G. 2015 m. balandžio 1 d. išvadoje – nurodyti priešingi argumentai, tačiau vien tai, jog tokiu būdu buvo nepagrįstai grįžta į tiekėjų kvalifikacijos vertinimo stadiją, o šios aplinkybės neginčija ir pati atsakovė, kuri buvo pasitelkta kaip savo srities profesionalė, suponuoja išvadą, kad atsakovė turėjo ir galėjo suprasti tokios užduoties ydingumą, todėl elgdamasi atidžiai, profesionaliai ir rūpestingai, privalėjo informuoti ieškovę apie šią aplinkybę ir tokios atskaitos neteikti arba joje bent nurodyti šį faktą. Taigi atsakovė tokiais veiksmais pažeidė savo, kaip paslaugos teikėjos, pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. atliko neteisėtus veiksmus (CPK 178 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Byloje neįrodyta, kad žalos atsiradimą lėmė būtent nurodyti atsakovės neteisėti veiksmai. Nacionalinė mokėjimo agentūra, siekdama, kad būtų tinkamai organizuojamas ir vykdomas jai Žemės ūkio ministerijos pavestas viešasis pirkimas, ir pati neturėdama pakankamai žinių bei kvalifikuotų specialistų, sudarė sutartį su atsakove dėl viešojo pirkimo administravimo, techninės užduoties parengimo, techninės priežiūros. Remiantis VPĮ 2 straipsnio 32 dalimi, 4 straipsnio 1, 2 dalimis, 3 straipsnio 1 dalimis, 16 straipsnio 1, 2 dalimis, 40 straipsnio 1 dalimi, bet kuriuo atveju sprendimus, susijusius su viešaisiais pirkimais, priima būtent perkančioji organizacija, kuri gali, bet neprivalo remtis pasitelktų specialistų pateiktais pasiūlymais, išvadomis. Būtent Nacionalinės mokėjimo agentūros sudaryta Viešojo pirkimo komisija, kuriai keliami specialieji reikalavimai, nesuteikdama privalomojo pobūdžio specialistų ataskaitoms, rekomendacijoms, privalėjo pati atlikti pateiktos kainos įvertinimą ir priimti sprendimą savarankiškai, o ne be išlygų remdamasi vien tik atsakovės ataskaita. Taigi Viešojo pirkimo komisija privalėjo atlikti savo, kaip specialiosios komisijos, pareigas – sprendimą priimti tik įvertinusi pateiktą ataskaitą, taip prisiimdama dėl to teksiančią galimą riziką. Byloje neįrodyta viena iš būtinųjų sąlygų atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei kilti – priežastinis ryšys. Todėl, nepaisant išvadų dėl atsakovės veiksmų vertinimo, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą netenkinti ieškinio reikalavimo (CPK 12, 178 straipsniai, CK 6.247 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu Nacionalinė mokėjimo agentūra prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl priežastinio ryšio nustatymo ir priimti naują teismo sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas priežastinio ryšio klausimą, itin formaliai įvertino VPĮ nuostatas, reglamentuojančias viešųjų pirkimų komisijos narių kompetenciją. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kokiu laipsniu atsakovės neteisėti veiksmai – nepagrįstos ekspertinio konsultavimo ataskaitos pateikimas – prisidėjo prie padarinių – neteisėto Viešojo pirkimo komisijos sprendimo priėmimo, kuris lėmė žalos kilimą. Ieškovė žalą, kuri kilo dėl Viešojo pirkimo komisijos neteisėto sprendimo priėmimo, yra atlyginusi, tačiau šioje byloje vertintina aplinkybė, kokiu laipsniu atsakovės neteisėti veiksmai prisidėjo prie neteisėto sprendimo priėmimo (netiesioginis priežastinis ryšys), dėl ko kilo žala. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bei netinkamai pritaikė CK 6.247 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNDUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-345/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-345/2007">3K-7-345/2007</a>; 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-464/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-464/2014">3K-3-464/2014</a>).

Ieškovė iš dalies sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad 2013 m. sausio 16 d. sprendimas atmesti tiekėjo pasiūlymą lėmė žalos atsiradimą, tačiau šis sprendimas buvo priimtas remiantis ekspertine ataskaita, kuri teismo sprendimu pripažinta nepagrįsta. Ieškovė, neturėdama specifinių žinių, reikalingų objektyviam techninio pasiūlymo kainos pagrįstumo įvertinimui, vadovaudamasi VPĮ 16 straipsnio 2 dalimi, kreipėsi dėl ekspertinio vertinimo ataskaitos pateikimo ir pagrįstai tikėjosi gauti aukštos kokybės ekspertinį tiekėjo pasiūlymo įvertinimą, kurio pagrindu galėtų priimti pagrįstą sprendimą. Dėl objektyvių priežasčių (atitinkamos kvalifikacijos žmogiškųjų išteklių, reikalingų tiekėjų techniniams pasiūlymams ir jų kainų pagrįstumui įvertinti, neturėjimas) nepagrįsto sprendimo priėmimą lėmė tik atsakovės pateikta nekokybiška ekspertinio vertinimo ataskaita. Žala kilo ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet buvo pakankamai susijusi su žalingais padariniais (nekokybiška ekspertine ataskaita). Atsakovės ekspertinio vertinimo ataskaita pagal Sutartį laikytina tiesioginiu sprendimo dėl teikėjų vertinimo priėmimo pagrindu ir netiesiogine žalos, patirtos dėl sprendimo panaikinti tiekėjų vertinimą, kilimo priežastimi.

Šioje byloje nėra ginčo, kad sprendimus dėl tiekėjų pasiūlymų atmetimo priima pirkimą vykdanti perkančioji organizacija ir kad įtaką tiekėjų teisėms bei pareigoms turi būtent perkančiosios organizacijos priimami sprendimai. Bylose ginant tiekėjo pažeistas teises atsakingas subjektas buvo būtent ieškovė, kaip perkančioji organizacija. Tačiau tai nepašalina atsakovės sutartinės atsakomybės už netinkamos kokybės ekspertinio vertinimo ataskaitos (paslaugų) teikimą. Ekspertinių paslaugų teikimas pagal Sutartį aiškiai apibrėžtas, t. y. Sutartimi atsakovė įsipareigojo laiku ir kokybiškai teikti ministerijai paslaugas, kurių rezultatas – Ekspertinio vertinimo ataskaitos parengimas, o pastarajai pagal kasacinio teismo praktiką keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai ir atitinkamai atskaita neturėtų būti prilyginama atsakovės nuomonei, už kurios nepagrįstumą jai nekyla jokia atsakomybė.

Atlygintinų paslaugų sutartims (CK 6.716 straipsnio 1 dalis), kaip ir kitoms, taikomi bendrieji sutarčių vykdymo principai, įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje, būtent – šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Šie principai apima ir šalių pastangas tam, kad viena iš šalių nepatirtų neproporcingų nuostolių dėl kitos šalies teisėtų ir neteisėtų veiksmų.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovė nepateikė jokių argumentų dėl to, kaip tariamas CK 6.247 straipsnio ir neįvardytų VPĮ nuostatų pažeidimas turėjo esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Bylos nagrinėjimo metu nepateikta argumentų dėl netiesioginio priežastinio ryšio, priešingai, įrodinėta, kad atsakovės veiksmai yra tiesiogiai priežastiniu ryšiu susiję su žala (bauda), o ne su Viešojo pirkimo komisijos sprendimu. Siekiant, kad tarp atsakovės veiksmų ir žalos būtų nustatytas netiesioginis priežastinis ryšys, turėjo būti įrodyta, kad atsakovė savo veiksmais prisidėjo prie sąlygų žalai kilti sudarymo, kad jie nors ir nėra tiesioginė žalos priežastis, tačiau pakankamu laipsniu lėmė šios žalos atsiradimą. Šių aplinkybių nenurodyta ir neįrodinėta, taigi kasaciniame skunde remiamasi aplinkybėmis ir argumentais, kurie nebuvo nagrinėti ir vertinti teismų, o tai prieštarauja CPK 347 straipsnio 2 daliai. Ieškovė nepagrindžia, kaip apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasaciniame skunde nurodytų kasacinio teismo bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus, t. y. kad atsakovė neinformavo ieškovės apie tai, jog Viešojo pirkimo komisijos užduotis buvo ydinga, o ne tai, kad atsakovės ataskaita buvo netinkama ar nekokybiška. Būtent su šiais neteisėtais atsakovės veiksmais, norint konstatuoti atsakomybę, priežastiniu ryšiu turėtų būti susieta ieškovės patirta žala. Ieškovės tariamai patirta žala – 84 304,71 Eur, kuriuos ji sumokėjo įvykdžiusi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį, kuriais buvo panaikintas Viešojo pirkimo komisijos sprendimas, nes juo buvo grįžta į ankstesnę viešojo pirkimo stadiją. Taigi, reikia vertinti, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp to, kad atsakovė turėjo neteikti ataskaitos dėl to, kad ieškovės suformuota užduotis yra ydinga, arba šį faktą nurodyti ataskaitoje, ir žalos – ieškovės sumokėtų sumų pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus. Ieškovė akcentuoja netiesioginį priežastinį ryšį. Norint konstatuoti atsakovės atsakomybę, esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui, turėtų būti nustatyta, kad žala yra priežastiniu ryšiu susijusi su keliomis priežastimis, t. y. jog atsakovės neteisėti veiksmai nebuvo vienintelė žalos kilimo priežastis. Netiesioginis priežastinis ryšys nereiškia, kad jo laipsnis gali būti mažesnis ar kad neteisėti veiksmai gali būti labiau atitolę nuo pasekmių, tai reiškia, kad kelios priežastys sukėlė žalą, kas lemia, jog šiems asmenims taikoma dalinė (o įstatymo nustatytais atvejais – solidarioji) atsakomybė. Todėl bet kuriuo atveju, net ieškovei ir teigiant, kad tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos egzistuoja netiesioginis priežastinis ryšys, būtina nustatyti faktinį ir teisinį priežastinį ryšį.

Byloje nenustatytinas faktinis priežastinis ryšys. Viešojo pirkimo komisijos sprendimas buvo panaikintas ir paskirta sankcija dėl to, kad Viešojo pirkimo komisija sugrįžo į ankstesnę viešojo pirkimo stadiją – iš naujo vertino tiekėjos UAB „Asseco Lietuva“ kvalifikacijos tinkamumą, t. y. vien šis pažeidimas buvo pagrindas panaikinti sprendimą. Viešojo pirkimo komisija nusprendė nustatyti tiekėjo kvalifikacijos tinkamumą ir suformulavo tokią ydingą užduotį dar iki atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. prieš atsakovei pateikiant ataskaitą. Todėl net jei atsakovė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų, t. y. būtų atsisakiusi atlikti ekspertinį vertinimą ir pateikti ataskaitą, ieškovė vis tiek būtų patyrusi žalą, nes Viešojo pirkimo komisija vis tiek būtų priėmusi atitinkamą sprendimą dėl tiekėjos UAB „Asseco Lietuva“ kvalifikacijos, o šis sprendimas, net jeigu ir būtų buvęs naudingas UAB „Asseco Lietuva“, būtų buvęs neteisėtas ir būtų buvęs vėliau panaikintas teismo. Ieškovė neįrodinėjo (nors turėjo tam visas galimybes, pavyzdžiui, kviesdamas liudytojus (Viešojo pirkimo komisijos narius), jog ataskaita iš viso nors kiek lėmė Viešojo pirkimo komisijos sprendimą, todėl byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovės neteisėti veiksmai iš viso yra kaip nors susiję faktiniu priežastiniu ryšiu su ieškovės žala.

Viešojo pirkimo komisija, kuri priėmė sprendimą, yra savarankiškai veikiantis asmuo, kuris, be kita ko, kaip viešųjų pirkimų specialistas, profesionalas, turi pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi ieškovei žala kilo dėl jos pačios veiksmų (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Ieškovės žala nėra susijusi su atsakovės neteisėtais veiksmais nei erdvės, nei laiko atžvilgiu, nes pačios ieškovės veiksmai, dar prieš kreipiantis į atsakovę ir prieš šiai atliekant neteisėtus veiksmus, lėmė iš esmės tai, kad buvo grįžta į ankstesnę viešojo pirkimo stadiją, o tai lėmė, kad sprendimas (nepriklausomai nuo jo turinio), susijęs su tiekėjo kvalifikacija, yra neteisėtas.

Net jei ir būtų nustatytas faktinis priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir pasekmių, jis būtų per daug nutolęs, nes įsiterpia dar vienas veiksmas – savarankiškas ir izoliuotas UAB „Asseco Lietuva“ pretenzijos nagrinėjimas ir Viešojo pirkimo komisijos sprendimo dėl šios pretenzijos priėmimas. Be to, nagrinėdama pretenziją Viešojo pirkimo komisija neįtraukė atsakovės ir neprašė nei atsakovės, nei kitų ekspertų pateikti savo nuomonės nei dėl tiekėjo pretenzijos, nei dėl papildomai pateiktų dokumentų.

Atsakovės ataskaitos turinys apeliacinės instancijos teismo nebuvo vertinamas ir nebuvo nustatyta, kad ataskaita nepagrįsta ar neteisėta.

VPĮ 19 straipsnio 1, 3 dalyse, Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2010 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 1S-22 patvirtinta Viešojo pirkimo komisijos nario atmintinė (toliau – ir Atmintinė) nustato specialius atidumo ir rūpestingumo reikalavimus viešųjų pirkimų komisijai. Remiantis Atmintine, gauta pretenzija perkančiojoje organizacijoje turėtų būti įvertinama ir ištaisomos padarytos klaidos. Todėl jau gavusi UAB „Asseco Lietuva“ pretenziją, Viešojo pirkimo komisija turėjo galimybę ištaisyti padarytas klaidas ir priimti VPĮ ir kitiems teisės aktams neprieštaraujantį sprendimą. Kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1578/2017, tiekėja UAB „Asseco Lietuva“, teikdama pretenziją Viešojo pirkimo komisijai, pateikė ir papildomą medžiagą, todėl atmesdama pretenziją Viešojo pirkimo komisija įvertino ir papildomus duomenis, taip pat tiekėjos pateiktus argumentus, ir vis tiek savarankiškai sprendė dėl to, kad tiekėjos pretenzija yra nepagrįsta, o sprendimas teisėtas. Būtent Viešojo pirkimo komisija turi veikti sąžiningai ir atidžiai, nepažeisdama VPĮ ir kitų teisės aktų, ji yra atsakinga už tinkamą viešojo pirkimo organizavimą. Sprendimas, kuris buvo pripažintas neteisėtu dėl to, kad buvo pažeistos VPĮ normos ir grįžta į ankstesnę viešojo pirkimo stadiją (Atmintinėje aiškiai galima išskirti viešojo pirkimo stadijų eigą), buvo savarankiškai priimtas Viešojo pirkimo komisijos ir būtent ieškovei kyla atsakomybė už šį sprendimą. Viešojo pirkimo komisija nusprendė grįžti į ankstesnę viešojo pirkimo stadiją dar prieš įtraukdama atsakovę ir šiai atliekant neteisėtus veiksmus, todėl nepaisant to, kad ir koks sprendimas būtų buvęs priimtas dėl tiekėjos UAB „Asseco Lietuva“, jis būtų buvęs neteisėtas, nes Viešojo pirkimo komisija vertino tiekėjo techninę kvalifikaciją, t. y. pažeidė VPĮ ir grįžo į ankstesnę viešojo pirkimo stadiją. Atsakovė nėra viešojo pirkimo procedūros ekspertė ir neturėjo jokių duomenų apie viešojo pirkimo eigą, atitinkamų stadijų pradžią ir pabaigą, todėl negalėjo vertinti, ar Viešojo pirkimo komisija priima tinkamus sprendimus, ar grįžta (jei grįžta, tai ar pagrįstai) į ankstesnę viešojo pirkimo stadiją.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas dėl kasatoriaus negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas sprendimas ar nutartis, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių (CPK 353 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šalis siejo sutartiniai santykiai, ir sprendė, ar egzistuoja sąlygos civilinei sutartinei atsakomybei taikyti. Pagal CK 6.256 straipsnį įmonės (verslininko) sutartinei atsakomybei taikyti būtinos tokios sąlygos: neteisėti veiksmai (netinkamas prievolės vykdymas arba jos neįvykdymas), kitai sutarties šaliai padaryti nuostoliai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių. Teismas nustatė, kad prievolę atsakovė įvykdė netinkamai, taip pat žalos ieškovei atsiradimo faktą ir nuostolių dydį, tačiau konstatavo, kad nėra vienos civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, ir dėl to ieškinį atmetė.

Teismo nutartį skundžia ieškovė, nesutikdama su teismo išvada dėl priežastinio ryšio nebuvimo, kitų nutartimi nustatytų atsakomybės taikymo sąlygų ji nekvestionuoja, atsakovė kasacine tvarka apeliacinės instancijos teismo nutarties neskundžia, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, pasisakys tik dėl priežastinio ryšio tarp netinkamo prievolės įvykdymo ir atsiradusios žalos (ne)egzistavimo bei dėl ieškovės veiksmų įtakos nuostolių atsiradimui.

Dėl priežastinio ryšio

Priežastinio ryšio samprata pateikiama CK 6.247 straipsnyje: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-531/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-531/2013">3K-3-531/2013</a>).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01My8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-53/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-53/2010">3K-3-53/2010</a>). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2014">3K-3-364/2014</a> ir joje nurodytą praktiką).

Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala gali atsirasti tiesiogiai, ir galima situacija, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Pastaruoju atveju paprastai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-144/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-144/2014">3K-7-144/2014</a>). Be to, pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-263/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-263/2007">3K-3-263/2007</a>; 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/213; kt.).

Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo, o sutartinės verslininko civilinės atsakomybės atveju turi atitikti nuostolių numatymo kriterijų (CK 6.258 straipsnio 4 dalis). Šis kriterijus reiškia, kad nukentėjusi šalis negali tikėtis, jog jai bus kompensuoti net ir tie praradimai, kurių sutartį pažeidusi šalis, būdama protinga ir atidi verslininkė, negalėjo numatyti sutarties sudarymo metu kaip įprastų tokios sutarties pažeidimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2014">3K-3-364/2014</a>).

Taigi, teismas, nustatydamas neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, turi vertinti visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų teisiškai reikšmingų faktų žalos atsiradimo priežastims nustatyti.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar atsakovės veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo tiek, kad būtų galima konstatuoti priežastinį ryšį, svarbus Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros bei atsakovės sutartinių santykių pobūdis ir tikslas. Šalių santykiai susiklostė, Žemės ūkio ministerijai ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai siekiant tinkamai įvykdyti viešojo pirkimo procedūras. Nepaneigiant apeliacinės instancijos teismo išvados, kad galutinį sprendimą dėl viešojo pirkimo konkurso rezultatų priima viešojo pirkimo komisija (dėl to nutartyje bus pasisakyta toliau), reikia atsižvelgti į tai, kad viešojo pirkimo būdu buvo įsigyjamos specifinės paslaugos (informacinės sistemos sukūrimas ir diegimas), kurių pirkimui pasirengti ir vykdyti reikalingos specialios žinios ir kvalifikacija. Būtent dėl pirkimo dalyko sudėtingumo ir specifikos buvo sudaryta sutartis su atsakove, kuri pasitelkta kaip dalyko žinovė, atitinkamos srities profesionalė ekspertinio vertinimo paslaugoms teikti toje srityje, kurioje viešojo pirkimo komisijai trūko specialių žinių ir kompetencijos. Atsižvelgtina ir į tai, kad šalis siejo atlygintinų paslaugų sutartis (CK 6.716 straipsnis). Vykdant šią sutartį turi būti paisoma kliento interesų prioriteto, t. y. teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo elgtis taip, kad tai geriausiai atitiktų kliento interesus (CK 6.718 straipsnio 1 dalis). Dėl šių priežasčių atsakovė, teikdama išvadą ieškovei dėl vieno iš tiekėjų pasiūlytos neįprastai mažos kainos pagrindimo (darbams atlikti reikalingo valandų skaičiaus, nuo ko priklauso pasiūlymo kaina) tinkamumo, turėjo suprasti, kad ši išvada daugiausia lems ieškovės apsisprendimą dėl viešojo pirkimo konkurso rezultatų, todėl turėjo veikti itin atsakingai ir parengti profesionalią, patikimą išvadą. Byloje nustatyta, kad būtent dėl sprendimo atmesti tiekėjo pasiūlymą, priimto, be kita ko, ir atsakovės teiktos ataskaitos pagrindu, ieškovė patyrė žalą. Taigi atsakovės veiksmai reikšmingai prisidėjo prie žalos atsiradimo.

Minėta (žr. nutarties 25 punktą), kad, sprendžiant dėl įmonės (verslininko) sutartinės atsakomybės, būtina taikyti nuostolių numatymo kriterijų, įtvirtintą CK 6.258 straipsnio 4 dalyje. Pagal šią normą neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Tai yra tam tikras verslininko, atsakančio be kaltės (CK 6.256 straipsnio 4 dalis), atsakomybės ribojimo būdas. Vertinant, ar verslininkas galėjo numatyti tam tikrų nuostolių atsiradimą, taikomas apdairaus, protingo ir rūpestingo verslininko standartas ir pagal jį sprendžiama, ar esant konkrečiai situacijai jis būtų numatęs tokių nuostolių atsiradimo galimybę.

Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes atsakovė žinojo, kokiam tikslui bus naudojama jos teikiama išvada. Apdairus ir rūpestingas verslininkas, sutikdamas teikti jo profesinei veiklai būdingas paslaugas vykdant viešąjį pirkimą ir suprasdamas, kad jo teikiama išvada bus reikšminga viešojo pirkimo komisijai priimant sprendimus, galėjo numatyti, kad šios priimtas neteisingas sprendimas gali lemti atitinkamus nuostolius. Tokie nuostoliai nelaikytini itin specifiniais, kurių protingas verslininkas negalėtų prognozuoti. Dėl to darytina išvada, kad atsakovė galėjo numatyti nuostolių atsiradimą. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog verslininkas nenumatė ir negalėjo numatyti tam tikrų kreditoriaus nuostolių, tenka skolininkui. Atsakovė šioje byloje tokiais argumentais nesigynė ir tam reikšmingų aplinkybių neįrodinėjo.

Prieš tai išdėstyti byloje nustatyti faktai ir argumentai teikia pagrindą daryti išvadą, kad tarp atsakovės netinkamo prievolės vykdymo ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys ir neigiami padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo, t. y. egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys, atitinkantis nutarties 22–25 punktuose nurodytą priežastinio ryšio sampratą ir kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas spręsti, kad, apeliacinės instancijos teismui nustačius patirtą žalą bei atsakovės neteisėtus veiksmus, o kasacinio teismo teisėjų kolegijai konstatavus priežastinį ryšį tarp netinkamo prievolės vykdymo ir žalos, yra visos įstatyme nustatytos teisinės prielaidos taikyti civilinę atsakomybę.

Dėl atsakomybės ribų ir atlygintinos žalos dydžio

Žala arba nuostoliai gali atsirasti ne vien dėl skolininko veiksmų ar neveikimo, bet ir dėl kreditoriaus kaltės ar esant abiejų šių asmenų kaltei. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši norma yra bendroji civilinės atsakomybės norma, kuri detalizuojama specialiąja sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančia CK 6.259 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie netinkamu prievolės įvykdymu padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Tai reiškia, kad, kreditoriui pažeidus sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinama tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius, nes skolininkas neprivalo prisiimti atsakomybės už kreditoriaus veiksmus. Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe. Tačiau kai skolininkas nurodo aplinkybes, pagrindžiančias kreditoriaus kaltę, šiam tenka pareiga jas paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2014">3K-3-364/2014</a>; kt.).

CK 6. 259 straipsnyje nustatytos taisyklės taikomos ir tada, kai skolininkas pagal įstatymus ar sutartį atsako už prievolės neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą nepaisant jo kaltės (CK 6.259 straipsnio 3 dalis). Taigi ir įmonei (verslininkui), pagal CK 6. 256 straipsnio 4 dalį už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsakančiai be kaltės, gali būti taikomi atsakomybės sumažinimo ar atleidimo nuo atsakomybės institutai, jei nustatoma ir kreditoriaus kaltė. Dėl to sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę galbūt pažeidusio asmens, bet ir kitos santykių šalies, turinčios pareigą elgtis rūpestingai, sąžiningai ir apdairiai, veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2012).

Konstatavus kreditoriaus kaltės dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo buvimą, CK 6.259 straipsnis palieka teismo diskrecijai spręsti, ar kreditoriaus kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti skolininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008).

Kreditoriaus kaltės nustatymas yra faktinio pobūdžio klausimas, kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad būtent ieškovė, kaip perkančioji organizacija, vykdydama viešojo pirkimo procedūras, privalėjo užtikrinti VPĮ įtvirtintų normų ir principų laikymąsi, už sprendimų priėmimą atsakinga jos Viešojo pirkimo komisija, kuri pasitelktų specialistų išvadomis besąlygiškai vadovautis neprivalo, turi įvertinti jas savarankiškai. Nutartyje taip pat konstatuota, kad ieškovė šių pareigų neįvykdė. Taigi, apeliacinės instancijos teismo yra nustatyta, kad ieškovė savo veiksmais (neveikimu) taip pat prisidėjo prie žalos atsiradimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ataskaita teismo, be kita ko, įvertinta kaip neišsami, nepagrįsta skaičiavimais, neaišku, kokia naudota vertinimo metodika, nenurodyta, koks valandų skaičius reikalingas darbams atlikti, ir kt. Šiuos trūkumus gali pastebėti ir specialių žinių dėl pirkimo dalyko neturintys asmenys, juolab išmanantys viešųjų pirkimų procedūras. Ieškovė šiuos trūkumus ignoravo, taigi nesielgė rūpestingai, sąžiningai ir apdairiai. Be to, kaip ir nurodoma atsiliepime į kasacinį skundą, ieškovė turėjo galimybę šią klaidą ištaisyti nagrinėdama tiekėjo pretenziją, kurioje buvo pateikti argumentai dėl darbams atlikti reikalingo valandų skaičiaus nustatymo. Ieškovės teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad pati elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnio 2 dalis). Tai teikia pagrindą spręsti dėl atsakovės atsakomybės mažinimo (CK 6.259 straipsnio 1, 3 dalys).

Nagrinėjamu atveju tiek Žemės ūkio ministerija ir Nacionalinė mokėjimo agentūra, tiek atsakovė, pasitelkta kaip specialių žinių ir patirties turintis subjektas, turėjo siekti bendro tikslo – tinkamai parengti viešojo pirkimo dokumentus bei atlikti viešojo pirkimo procedūras, taip pat išrinkti konkurso laimėtoją ir įvykdyti su juo sudarytą sutartį. Tai lemia būtinybę kooperuotis, bendradarbiauti, keistis informacija. Byloje nustatyta ir nutartyje jau minėta, kad atsakovė pateikė nepagrįstą ir neišsamią ataskaitą, ieškovė nesiaiškino ir nesikonsultavo dėl jos turinio, o besąlygiškai panaudojo šią ataskaitą sprendimui priimti. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės veiksmų įtaka neigiamiems padariniams, atsiradusiems dėl vieno konkurso dalyvio pasiūlymo nepagrįsto atmetimo, yra vienoda. Byloje nustatyta, kad nuostolius dėl neteisėto sprendimo, vykdant viešojo pirkimo procedūras, priėmimo patyrė viena ieškovė – Nacionalinė mokėjimo agentūra, būtent ji sumokėjo teismo paskirtą baudą už viešojo pirkimo procedūrų pažeidimą bei atlygino nuostolius pašalintam iš konkurso dalyviui. Byloje nustatytas Nacionalinės mokėjimo agentūros patirtų išlaidų (nuostolių) dydis, dėl jo nėra šalių ginčo. Todėl iš atsakovės priteistina 1/2 Nacionalinės mokėjimo agentūros patirtų nuostolių atlyginimo dalis – 42 152,36 Eur ir 5 proc. metinės procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo įvykdymo. Žemės ūkio ministerijos ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nagrinėjamoje byloje priimant naują sprendimą – tenkinant 1/2 dalį ieškinio, t. y. priteisiant Nacionalinei mokėjimo agentūrai 1/2 dalį ieškiniu reikalautos sumos iš atsakovės, o Žemės ūkio ministerijos ieškinį atmetant, perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai tenkintai ir atmestai ieškinio reikalavimo dalims (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 1/2 dalis ieškinio atmetama, sprendžia atlyginti atsakovei 1/2 dalį teismų nustatytų dydžių bylinėjimosi išlaidų (šių dydžių šalys neginčija). Taigi atsakovei iš Nacionalinės mokėjimo agentūros ir Žemės ūkio ministerijos priteistina po 175 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir po 225 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Taip pat atsakovei priteistina iš Nacionalinės mokėjimo agentūros 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimo.

Kasaciniame teisme patirta 2,23 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. pažyma). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Remiantis teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai). Dėl nurodytos priežasties 2,23 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, šalims nepaskirstomos.

Atsakovė prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau nepateikė šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Dėl šios priežasties nurodytas atsakovės prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ieškinys ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ieškinys ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Tenkinti dalį Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ieškinio.

Priteisti ieškovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 288739270) iš atsakovės UAB „Ernst & Young Baltic“ (j. a. k. 110878442) 42 152,36 Eur (keturiasdešimt du tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt du Eur 36 ct) ir 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos 42 152,36 Eur (keturiasdešimt dviejų tūkstančių vieno šimto penkiasdešimt dviejų Eur 36 ct) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2014 m. gruodžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti atsakovei UAB „Ernst & Young Baltic“ (j. a. k. 110878442) iš ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 288739270) 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti atsakovei UAB „Ernst & Young Baltic“ (j. a. k. 110878442) iš ieškovės Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 288739270) 400 (keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo dalis, kuria atmestas Žemės ūkio ministerijos ieškinys, palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė