Dėl nuosavybės teisės pripažinimo, teisinės registracijos ir įsakymo dalies panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-461/2006

Procesinio sprendimo kategorija 30.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Broniaus Pupkovo (pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Rokiškio grūdai“ kasacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 15 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ieškinį atsakovams AB „Rokiškio grūdai“, Panevėžio apskrities viršininko administracijai, trečiajam asmeniui VĮ Registrų centro Panevėžio filialui dėl nuosavybės teisės pripažinimo, teisinės registracijos ir įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ prašė teismo pripažinti jam nuosavybės teisę į pastatą – mūrinę transformatorinę, esančią (duomenys neskelbtini), panaikinti 1996 m. spalio 15 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 22 t dalį, kuria nuosavybės teisė į ginčo pastatą pripažinta atsakovui AB „Rokiškio grūdai“, panaikinti šio pastato teisinę registraciją VĮ Registrų centre atsakovo AB „Rokiškio grūdai“ vardu. Ieškovas nurodė, kad 1969 m. kovo 18 d. Rokiškio grūdų priėmimo punktas, vadovaudamasis 1958 m. gegužės 4 d. LTSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 185, pagrindinių priemonių perdavimo-priėmimo aktu perdavė Panevėžio elektros tinklams ginčo pastatą – mūrinę transformatorinę su įrengimais. Šis pastatas iš Rokiškio grūdų priėmimo punkto balanso buvo neatlygintinai perduotas į Panevėžio elektros tinklų balansą. Atsakovo valstybinio turto operatyviojo tvarkymo teisė pastatui pasibaigė, ir jis šios teisės pagrindu nebegalėjo įgyti jokių naujų teisių. Tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, kad statiniai, valdomi operatyviojo tvarkymo teise, būtų privalomai teisiškai registruojami, todėl valdomo turto apskaita buvo vykdoma įmonių balansuose. Jis (ieškovas), vadovaudamasis minėtu perdavimo – priėmimo aktu, įrašė pastatą – transformatorinę į savo balansą ir tapo teisėtu jo valdytoju. Ieškovas teigimu, apie savo teisės pažeidimą jis sužinojo tik 2003 metų gruodžio mėn., todėl ieškinio senaties termino nepraleido.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 18 d. nutartimi Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Iš byloje esančio 1969 m. kovo 18 d. pagrindinių priemonių perdavimo-priėmimo akto teismai nustatė, kad pagal LTSR MT 1958 m. gegužės 4 d. nutarimą Nr. 185 iš Rokiškio grūdų priėmimo punkto balanso į Panevėžio elektros tinklų balansą neatlygintinai buvo perduota mūrinė transformatorinė pastotė su dviem patalpomis jėgos transformatoriams, patalpa 10 kV paskirstymo įrengimams bei patalpa 0,4 kV skydui ir kompensavimo įrengimams. Turto perdavimo metu galiojusios teisės normos, esant tik vienai nuosavybės formai, nedraudė valstybiniams ūkio subjektams sudaryti sandorį dėl turto perdavimo (1964 m. CK 40 straipsnis). Ieškovas, aukščiau nurodyto akto pagrindu įrašęs perduotą turtą į įmonės balansą, tapo teisėtu šio turto valdytoju, o atsakovui nuo turto perdavimo momento valdymo teisė pasibaigė. Atmesdami atsakovo AB „Rokiškio grūdai“ argumentus, kad ginčo pastatas ir po 1969 metų liko įtrauktas į Rokiškio grūdų priėmimo punkto balanso apskaitą, o vėliau akcionuotas, kad atsakovo bendrovė vadovavosi 1993 m. lapkričio 1 d. Rokiškio valstybinės grūdų perdirbimo įmonės Pagrindinių priemonių inventorizacijos apraše Nr. 1 įrašu Nr. 27, teismai sprendė, kad ginčo pastatas nepagrįstai buvo įtrauktas į privatizuojamo objekto turto sąrašą, ir šis faktas negali pagrįsti nuosavybės atsiradimo teisėtumo bei įgijėjo sąžiningumo. Bylą nagrinėję teismai taip pat pripažino ieškovą įrodžius, jog iki 2003 m. gruodžio mėnesio, kol jam pačiam neiškilo būtinumas tvarkyti turto teisinės registracijos reikalus, jis be trukdymų valdė ir naudojo ginčo turtą. Laikydami šią datą ieškovo sužinojimo apie ginčo pastato registraciją atsakovo vardu (kartu – ir apie jo teisės pažeidimą) data, teismai darė išvadą, kad ieškovas, su ieškiniu į teismą kreipęsis 2005 m. balandžio 4 d., ieškinio senaties termino nepraleido.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas AB „Rokiškio grūdai“ prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2006 m. sausio 18 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatorius nurodo šiuos teisinius argumentus:

1. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas apie 1996 m. spalio 15 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos įsakymą Nr. 22t sužinojo 2003 m. gruodžio mėn., todėl ieškinį pateikė nepraleidęs ieškinio senaties termino. Kasatoriaus manymu, jeigu bendrosios kompetencijos teisme yra ginčijamas valstybės subjektų priimtas teisės aktas, turi būti taikomas ne bendras ieškinio senaties terminas, o LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio sprendimo ginčijimo terminas. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė CK 1.125 straipsnio 2 dalies nuostatų.

2. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami ieškovui AB Rytų skirstomieji tinklai nuosavybės teisę į ginčo pastatą, plečiamai aiškino ir taikė CK 4.47 straipsnio nuostatas, nes taip pripažino, kad valstybės turto valdymas patikėjimo teise valdytojui gali sukurti nuosavybės teises į valdomą daiktą. Iki turto privatizavimo transformatorinės pastatas priklausė valstybei, tačiau, vadovaujantis LR valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu, šis pastatas buvo įtrauktas į privatizuojamą Rokiškio valstybinės grūdų perdirbimo įmonės turto sąrašą. Pagal 1994 m. balandžio 23 d. Rokiškio valstybinės grūdų perdirbimo įmonės steigiamojo akcininkų susirinkimo protokolą pastato vertė buvo akcionuota į 548 akcijas, kurių vienos nominali vertė - 5 Lt. Taip iš valstybės buvo nupirktas Rokiškio valstybinės grūdų perdirbimo įmonės balanse buvęs turtas. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes pripažino nuosavybės teises į turtą kitam asmeniui, nepanaikinę pirmojo asmens nuosavybės teisių įsigijimo pagrindo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad pagal CPK 26 straipsnio 2 dalį, vienam iš pareikštų reikalavimų esant susijus su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas ginčijamas, bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą. Ieškovui kaip savo teisių gynimo būdą pasirinkus kreipimąsi su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą, ABTĮ 33 straipsnio 2 dalis netaikytina, o taikytina CK 1.125 straipsnio 1 dalis. Ieškovas taip pat nurodo, kad nagrinėjamuoju atveju CK 4.47 straipsnio nuostatos netaikytinos, nes susiklosčiusiems nuosavybės teisiniams santykiams taikomi santykių atsiradimo momentu galioję teisės aktai. Tuo metu galiojusios teisės normos, esant tik vienai nuosavybės formai, nedraudė valstybiniams ūkio subjektams sudaryti sandorį dėl turto perdavimo (1964 m. CK 40 straipsnis). Operatyviojo turto tvarkymo teisės perėjimas kitam asmeniui nebuvo siejamas su sandorio teisinės registracijos būtinumu, todėl turto teisinės registracijos neatlikimas neturėtų būti vertinamas kaip sandorio negaliojimą lemiantis veiksnys.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

1969 m. kovo 18 d. pagrindinių priemonių perdavimo-priėmimo aktu Rokiškio grūdų priėmimo punktas turėtas operatyviojo tvarkymo teises į valstybei priklausiusį turtą – mūrinę transformatorinę su įrengimais – perdavė Panevėžio elektros tinklams. Ieškovas, nurodyto akto pagrindu įrašęs perduotą turtą į įmonės balansą, tapo teisėtu šio turto valdytoju, o atsakovui nuo turto perdavimo momento valdymo teisė pasibaigė ir išnyko teisė vienašališkai susigrąžinti perduotą turtą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad turto perleidėjas ar jo teisių ir pareigų perėmėjai turto perdavimo aktą ginčijo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, taip pat nepateikė įrodymų, kad perduotą aktu turtą buvo susigrąžinęs.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.

Kasacinio skundo argumentai dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino taikymą, taip pat normų, nustatančių nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, aiškinimo ir taikymo yra teisės klausimai, dėl kurių turi teisę ir privalo pasisakyti kasacinis teismas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.125 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatančias sutrumpintų ieškinio senaties terminų taikymą. Su šiuo kasacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

Bylą nagrinėję teismas pagrįstai ginčo atveju netaikė LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio, reglamentuojančio administracinių aktų apskundimo administraciniam teismui terminus. LR administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato administracinių bylų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką. Šioje byloje yra pareikštas civilinio pobūdžio reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ir jis teisėtai išnagrinėtas bendrosios kompetencijos teisme. Nors šiuo atveju ir ginčijamas administracinis aktas, tačiau ginčas yra kilęs dėl civilinių teisių ir pareigų, todėl LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytas kreipimosi į teismą terminas šiuo atveju netaikytinas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo atveju taikytina CK 1.125 straipsnio 1 dalis, nustatanti 10 metų ieškinio senaties terminą. Tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėję teismai ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas aiškino ir taikė tinkamai.

Dėl ieškovo nuosavybės teisės į ginčo pastatą

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai (plečiamai) aiškino ir taikė CK 4.47 straipsnio nuostatas, nes, pripažindami ieškovui AB Rytų skirstomieji tinklai nuosavybės teisę į ginčo turtą, pripažino, kad kitam asmeniui (šiuo atveju – valstybei) nuosavybės teise priklausančio turto valdymas patikėjimo teise gali sukurti valdytojui nuosavybės teises į valdomą daiktą.

Nesutikdama su šiais kasacinio skundo argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad galiojančio CK 4.47 straipsnis, reglamentuojantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, ginčo atveju netaikytinas. Šiuo atveju taikytinas ginčo turto priėmimo-perdavimo metu galiojęs 1964 m. CK, pagal kurio 98 ir 99 straipsnius, reglamentavusius turto priėmimo-perdavimo iš vienos valstybinės įmonės balanso į kitos valstybinės įmonės balansą, ginčo transformatorinės savininkas buvo valstybė, o ieškovo pirmtakas Panevėžio elektros tinklai šį pastatą valdė operatyviojo tvarkymo teise.

Ginčo transformatorinės perdavimo 1969 m. kovo 18 d. pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo aktu iš Rokiškio grūdų priėmimo punkto balanso į Panevėžio elektros tinklų balansą (T 1, b. l. 7) teisėtumo klausimo kasatorius nekelia, tačiau nurodo, kad valstybė, privatizavimo sandorio pagrindu nuosavybės teises į ginčo pastatą perdavusi AB „Rokiškio grūdai“, įsteigtai 1994 m. gegužės 4 d., nebegalėjo nuosavybės teisių į šį pastatą perduoti SPAB „Lietuvos energija“, įsteigtai 1995 m. rugpjūčio 11 d., o kartu ir dalies šios bendrovės teisių perėmėjui – ieškovui AB Rytų skirstomieji tinklai, įsteigtam 2001 m. gruodžio 3 d. Privatizavimo sandorio ieškovas neginčija, todėl, kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino esant pagrindo teismine tvarka pripažinti šį sandorį negaliojančiu. Su šiais kasatoriaus argumentai kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat negali sutikti.

Konstatavus, jog ginčo transformatorinės perdavimas 1969 m. kovo 18 d. pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo aktu iš Rokiškio grūdų priėmimo punkto balanso į Panevėžio elektros tinklų balansą buvo teisėtas, pripažintina, jog minėto turto perdavimo-priėmimo akto pagrindu ieškovo pirmtakas Panevėžio elektros tinklai įgijo ginčo pastato operatyviojo tvarkymo teisę (1964 m. CK 40, 98 ir 99 straipsniai), o atsakovo pirmtakui Panevėžio grūdų priėmimo punktui ši teisė pasibaigė, kas lėmė tai, jog, steigiant atsakovo akcinę bendrovę „Panevėžio grūdai“, Panevėžio grūdų priėmimo punktas nebeturėjo jokio teisinio pagrindo įtraukti ginčo pastatą, dėl klaidos apskaitomą jo balanse, į privatizuojamo objekto turto sąrašą ir perduoti jį atsakovui. Parduodamo objekto įtraukimas į privatizavimo programas pažeidžiant įstatymus negali pagrįsti nuosavybės teisės į šį objektą atsiradimo teisėtumo bei jo įgijėjo sąžiningumo ir pagal LR valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra pagrindas teismui pripažinti privatizavimo sandorį negaliojančiu ex officio, nesvarbu, ar jis yra ginčijamas ar ne (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Be to, byloje nustatyta, kad atsakovo pirmtakas Rokiškio grūdų priėmimo punktas savo turtą atsakovo bendrovei perdavė 1993 m. lapkričio 1 d. Pagrindinių priemonių inventorizacijos apyrašo (T 1, b. l. 85-94), į kurį ginčo pastatas nebuvo įtrauktas, pagrindu. Pirmasis dokumentas, kuriame ginčo pastatas nurodytas kaip atsakovo bendrovės turtas, yra pastarojo Panevėžio apskrities viršininko administracijai pateiktas sąrašas pastatų, kuriuos atsakovas nurodė kaip priklausančius jo bendrovei ir į kuriuos prašė pripažinti nuosavybės teises (T 1, b. l. 34, 35). Dėl to kasaciniame skunde klaidingai teigiama, kad ginčo transformatorinės vertė Rokiškio valstybinės grūdų perdirbimo įmonės steigiamojo akcininkų susirinkimo 1994 m. balandžio 23 d. protokolu (T 1, b. l. 82, 83) buvo akcionuota į akcijas ir taip privatizavimo sandorio pagrindu buvo nupirktas valstybei priklausantis ir Rokiškio valstybinės grūdų perdirbimo įmonės balanse esantis ginčo pastatas. Atsakovo nuosavybės teisė į minėtame sąraše nurodytą turtą (kartu ir į ginčo pastatą) buvo pripažinta ieškovo ginčijamu Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 22t, kurio pagrindu šis pastatas ir buvo įregistruotas atsakovo bendrovės vardu Nekilnojamojo turto registre. Tokiomis aplinkybėmis ginčyti kasatoriaus nurodomą privatizavimo sandorį ieškovui nebuvo jokio pagrindo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes (ginčo pastato klaidingą apskaitymą Panevėžio grūdų priėmimo punkto balanse, atsakovo visų dokumentų, susijusių su privatizuojamo objekto turto sąraše išvardintu turtu, Panevėžio apskrities viršininko administracijai nepateikimą, taip pat jokių duomenų, patvirtinančių, kad ginčo pastatas atsakovo yra teisėtai valdomas kitu pagrindu, nebuvimą) pagrįstai pripažinę ginčo transformatorinės įtraukimą į privatizuojamo objekto turto sąrašą neteisėtu, bylą nagrinėję teismai, pripažindami ieškovui nuosavybės teisę į ginčo transformatorinę ir panaikindami ginčijamo įsakymo dalį, kuria nuosavybės teisė į šį pastatą pripažinta atsakovui, nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus reglamentuojančias materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai. Dėl to kasaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti teisėtus ir pagrįstus teismų procesinius sprendimus nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis).

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Bronius Pupkovas

Pranas Žeimys