Dėl antstolio Vytenio Stungurio veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-3-460/2006

Procesinio sprendimo kategorija

129.4 „(S)“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Simniškio ir Algimanto Spiečiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo AB „Vingriai“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Vingriai“ skundą dėl antstolio Vytenio Stungurio veiksmų, suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyrius, Teisingumo ministerija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė

Pareiškėjas AB „Vingriai“ nurodė, kad jis yra AB „Šlifavimo staklės“ teisių ir prievolių perėmėjas. Pareiškėjas 2005 m. balandžio 25 d. gavo antstolio V. Stungurio 2005 m. kovo 9 d. patvarkymą dėl vykdomosiose bylose Nr. 0001/02/00755 ir Nr. 0001/02/01125 išieškotų iš skolininko AB „Šlifavimo staklės“ piniginių lėšų paskirstymo. Šias neužbaigtas vykdomąsias bylas antstolis V. Stungurys perėmė vykdyti po antstolių reformos. Šiuo patvarkymu išieškota iš skolininko 3 156 649,06 Lt suma buvo paskirstyta taip: 1) antstolio V. Stungurio turėtoms vykdymo išlaidoms paskirta 157 832,45 Lt ir 18 proc. PVM (28 409, 84 Lt), iš viso – 186 242,29 Lt; 2) išieškotojui VSDFV Vilniaus miesto skyriui pervesta 2 970 406,77 Lt.

Pareiškėjo nuomone, šis patvarkymas yra neteisėtas, nes priimtas ir patvirtintas pažeidžiant procesinės teisės normas bei principus, dėl to yra niekinis ir naikintinas. Patvarkymas patvirtintas teisėjo 2005 m. kovo 22 d. rezoliucija, tačiau pagal įstatymą šis patvarkymas turėjo būti tvirtinamas teismo nutartimi, kurią būtų galima skųsti atskirtuoju skundu. Taip buvo pažeista 1964 m. CPK 471 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė pareiškėjui pateikti atskirąjį skundą. Antstolis V. Stungurys neteisėtai vykdymo išlaidoms paskyrė 186 242,29 Lt sumą, taip pažeidė pareiškėjo ir suinteresuoto asmens – VSDFV Vilniaus miesto skyriaus – interesus. Antstolis nepagrįstai vadovavosi 1964 m. CPK 402 straipsnio 5 dalimi, nustatančia vykdymo išlaidų išieškojimą iš skolininko, t. y. 5 proc. nuo priverstinai realizuoto turto kainos. Po antstolių reformos ši teisės norma negali būti taikoma.

Dėl šio patvarkymo pareiškėjas pareiškė antstoliui pretenziją, kuria prašė pervesti į išieškotojo VSDFV Vilniaus miesto skyriaus sąskaitą neteisėtai nurašytus 186 242,29 Lt vykdymo išlaidoms, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Į pakartotiną pretenziją pareiškėjas gavo antstolio atstovo A. Naujokaičio 2005 m. liepos 29 d. patvarkymą, kuriuo buvo atsisakyta panaikinti arba pakeisti antstolio 2005 m. kovo 9 d. patvarkymą. Jame buvo nurodyta, kad išieškotojas VSDFV Vilniaus miesto skyrius dėl antstolio 2005 m. kovo 9 d. patvarkymo pretenzijų neturi ir po piniginių lėšų gavimo paprašė nutraukti tolimesnį priverstinį išieškojimą. Šis patvarkymas yra taip pat nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Pareiškėjas prašė: 1) panaikinti antstolio V. Stungurio 2005 m. kovo 9 d. patvarkymą dėl išieškotų piniginių lėšų paskirstymo ir antstolio V. Stungurio atstovo A. Naujokaičio 2005 m. liepos 29 d. patvarkymą dėl atsisakymo panaikinti arba pakeisti antstolio V. Stungurio 2005 m. kovo 9 d. patvarkymą; 2) įpareigoti antstolį V. Stungurį pateikti teismui naują patvarkymą, jame pažymint apie suinteresuotam asmeniui VSDFV Vilniaus miesto skyriui jau pervestą išieškotą 2 970 406,77 Lt sumą bei nurodant, kad išieškota papildoma 186 242,29 Lt suma tenka ne vykdymo išlaidoms padengti, o yra pervedama suinteresuotam asmeniui VSDFV Vilniaus miesto skyriui; 3) įpareigoti antstolį V. Stungurį, priėmus naują patvarkymą ir jį nustatytą tvarką patvirtinus, pervesti VSDFV Vilniaus miesto skyriui 186 242,29 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. spalio 19 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino.

Teismas padarė išvadą, kad antstolio 2005 m. kovo 9 d. patvarkymas ir jo patvirtinimas negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais, nes priimti pažeidus teisės normas. Teismas nurodė, kad 1964 m. CPK 471 straipsnyje nustatyta, jog teismo antstolio sudarytas pinigų paskirstymo tarp išieškotojų apskaičiavimas gali būti skundžiamas, o CPK 290 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjo rezoliucija neskundžiama. Antstolio patvarkymas turėjo būti tvirtinamas teismo nutartimi, o ne teisėjo rezoliucija, nes taip buvo užkirstas kelias pareiškėjui apskųsti antstolio veiksmus ir pažeisti esminiai civilinio proceso principai. Netinkamai patvirtintas patvarkymas nesukuria teisinių pasekmių. Antstolis V. Stungurys, priimdamas ginčo patvarkymą, nepagrįstai vadovavosi 1964 m. CPK 402 straipsnio 5 dalimi, nustatančia, kad kai skolininkas neįvykdė teismo sprendimo geruoju, išieškomos sprendimo vykdymo išlaidos, sudarančios 5 proc. nuo priverstinai realizuoto turto kainos. Šių vykdymo išlaidų paskirtis tuo metu nebuvo atlygis teismo antstoliui už atliktą darbą, jos buvo skirtos sprendimų vykdymo sistemai tobulinti, teismo antstolių kontorų materialinei bazei plėsti, žalai, padarytai neteisėtais antstolių veiksmais, atlyginti, teismo antstoliams ir teismo antstolių kontorų darbuotojams skatinti. Ši teisės norma galėjo būti taikoma tik iki antstolių reformos veikusiai valstybinės antstolių sistemos naudai ir negali būti taikoma po reformos sukurtai antstolių sistemai. Antstolio patvarkymas prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams bei antstolio veiklą reglamentuojantiems principams. Antstolis V. Stungurys, perėmęs vykdomąsias bylas, kurias iki reformos vykdė teismo antstolis H. Jakšta, jokių aktyvių vykdymo veiksmų juose neatliko, išskyrus tai, kad jau išieškotą sumą paskirstė tarp išieškotojų. Antstoliui taip pat buvo žinoma, kad teisingumo ministro 2003 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 29 jam buvo pervesta 6434 Lt suma perimtoms nebaigtoms byloms vykdyti. Antstolis V. Stungurys neturėjo teisės nei sau, nei kam nors kitam papildomai išieškoti 157 832,45 Lt (su PVM –186 249,29 Lt) vykdymo išlaidų. Ginčo patvarkymu antstolis V. Stungurys pažeidė išieškotojo VSDFV Vilniaus miesto skyriaus ir pareiškėjo AB „Vingriai“ teises ir teisėtus interesus, nes iki šios dienos nėra visiškai įvykdytas VSDFV Vilniaus miesto skyriaus skolinis reikalavimas.

Teismas taip pat nurodė, kad antstolis V. Stungurys pažeidė CPK 613 straipsnio 3 dalies ir 605 straipsnio reikalavimus, nes apie priimtą 2005 m. kovo 9 d. patvarkymą neinformavo įstatymo nustatytu terminu visų vykdomosiose bylose dalyvaujančių asmenų (pareiškėjas apie ginčo patvarkymą sužinojo tik 2005 m. balandžio 25 d.). Pareiškėjas operatyviai ir nuosekliai patvarkymą ginčijo iki buvo priimtas antstolio atstovo 2005 m. liepos 29 patvarkymas. Teismas laikė, kad pareiškėjas nepraleido termino ginčo patvarkymams apskųsti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi antstolio V. Stungurio ir suinteresuoto asmens Teisingumo ministerijos atskiruosius skundus, 2006 m. sausio 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė. Teisėjų kolegija nenustatė antstolio veiksmų neteisėtumo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo antstolio patvarkymas buvo tinkamai patvirtintas teisėjo rezoliucija, ir jis galėjo būti įstatymo nustatyta tvarka skundžiamas. Ginčo vykdomosiose bylose vykdomieji dokumentai dėl piniginių sumų išieškojimo buvo gauti vykdyti teismo antstolio kontoroje iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl vykdymo veiksmai juose buvo baigiami pagal 1964 m. CPK normas (Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). 1964 m. CPK 471 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolio atliktą pinigų paskirstymo tarp išieškotojų apskaičiavimą tvirtina vyresnysis teismo antstolis. Šį veiksmą jis galėjo atlikti tik rezoliucija, nes 1964 m. CPK nenumatyta galimybės tvirtinti šį dokumentą nutartimi. Vadinasi, pagal Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį teisėjas, perėmęs šią vyresniojo antstolio funkciją, antstolio atliktą pinigų paskirstymo apskaičiavimą taip pat galėjo patvirtinti rezoliucija, kuri, atsižvelgiant į 1964 m. CPK 471 straipsnio 2 dalį, galėjo būti skundžiama. Pareiškėjas nesikreipė į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų, o tik pareiškė pretenziją antstoliui, nors įstatyme tokio sprendimo būdo nenumatyta.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino vykdymo išlaidų paskirtį ir prasmę, neįvertino antstolių veiklos civiliniame procese ir jo vykdomų funkcijų. Vykdymo išlaidų institutas numatytas kaip pasekmė to, kad skolininkas neįvykdė teismo sprendimo geruoju ir jam taikomos priverstinio vykdymo priemonės. Po antstolių reformos išliko tam tikras tęstinumas tarp antstolių ir teismo antstolių veiklos. Antstoliai toliau vykdo perduotas vykdomąsias bylas, taip užtikrindami vykdymo tęstinumą, todėl nėra esminio skirtumo tarp antstolių ir teismo antstolių išieškomų vykdymo išlaidų instituto paskirties. Įstatyme yra įtvirtinta skolininko pareiga sumokėti vykdymo išlaidas, susijusias su teismo sprendimo vykdymu (1964 m. CPK 1041 straipsnis, CPK 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pareiškėjas AB „Vingriai“, kurio turtas vykdymo procese buvo realizuotas priverstinai, pagal CPK nėra atleistas nuo vykdymo išlaidų mokėjimo. Tai, kad antstoliui priklauso 1964 m. CPK 402 straipsnio 5 dalyje nustatytos 5 proc. nuo priverstinai realizuoto turto sumos vykdymo išlaidos, nustatyta ne tik įstatyme, tokios nuostatos laikomasi suformuotoje teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad perimtose iš teismo antstolių kontorų vykdomosiose bylose 5 proc. dydžio vykdymo išlaidos visiškai teisėtai priklauso jas perėmusiam antstoliui. Pareiškėjas neįvykdė teismo sprendimo geruoju, todėl teismo antstolis atliko priverstinio išieškojimo veiksmus. Vykdomosios bylos dėl skolos išieškojimo iš teismo antstolio kontoros buvo perduotos vykdyti antstoliui V. Stunguriui, todėl antstolis perėmė šiose vykdomosiose bylose visas teises ir pareigas, tarp jų – teisę išieškoti vykdymo išlaidas. 1964 m. CPK 402 straipsnio nuostatos nesieja išieškomų vykdymo išlaidų dydžio su tuo, kiek ir kokius procesinius veiksmus atliko antstolis priverstinio vykdymo metu. 1964 m. CPK 402 straipsnio ir teismų praktikos analizė įgalina teigti, kad prievolė mokėti vykdymo išlaidas yra siejama ne su išieškojimą vykdančiu antstoliu, o su aplinkybe, jog skolininkas neįvykdo prievolės geruoju atsiskaityti ir dėl to jam kyla atitinkamos pasekmės – prievolė mokėti vykdymo išlaidas. Priešingas CPK 402 straipsnio 5 dalies aiškinimas paneigtų skolininko pareigą sumokėti vykdymo išlaidas, kai byloje jau buvo pradėti priverstinio išieškojimo veiksmai. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamais antstolio veiksmais buvo pažeisti išieškotojo interesai. Išieškotojas VSDFV Vilniaus miesto skyrius nepareiškė pretenzijų dėl antstolio veiksmų, prašė ginčo patvarkymo nenaikinti. Vykdymo veiksmus antstolis V. Stungurys vykdė pagal 1964 m. CPK normas, kurios neįpareigojo antstolio siųsti sudaromų apskaičiavimų vykdymo proceso dalyviams, todėl CPK 605 ir 613 straipsniai šiuo atveju netaikytini. Teisėjų kolegija atmetė Teisingumo ministerijos atskirojo skundo prašymą įpareigoti antstolį priimti naują patvarkymą, kuriuo 186 242,29 Lt vykdymo išlaidas pervesti valstybei, nes toks prašymas nepagrįstas teisės aktais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė, aiškino bei pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatorius nurodė šiuos argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintų Vykdomųjų bylų, išieškotų piniginių lėšų ir vykdymo išlaidų perdavimo tvarkos 36 ir 37 punktų, teisingumo ministro 2003 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 29 nuostatų, dėl to padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad antstoliui V. Stunguriui perėjo teisė išieškoti vykdymo išlaidas iš pareiškėjo.

Nurodytų teisės aktų analizė ir jų priėmimo tikslai leidžia daryti išvadą, kad antstolis neturėjo teisės išieškoti vykdymo išlaidas už jam perduotų vykdomųjų bylų užbaigimą. Antstolis, spręsdamas vykdymo išlaidų išieškojimo klausimą, turėjo vadovautis ne CPK normomis, bet specialiosiomis, t. y. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo, normomis. Juose įstatymo leidėjas įtvirtino antstolio teisę už iš teismo antstolių kontorų perduotas nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas gauti dėl šių vykdymo bylų užbaigimo turėtas vykdymo išlaidas, tačiau šią antstolio teisę nukreipė ne į skolininkus, o į Teisingumo ministeriją, nustatydamas šiai pareigą perduodant vykdomąsias bylas sumokėti antstoliams teisingumo ministro nustatytą, perduotų vykdomųjų bylų skaičiui proporcingą, fiksuotą vykdymo išlaidų sumą. Akivaizdu, kad antstolis V. Stungurys, gavęs iš Teisingumo ministerijos 6434 Lt vykdymo išlaidų kompensavimą, negalėjo papildomai išieškoti šių išlaidų iš skolininko nei pagal 1964 m. CPK 402 straipsnio, nei pagal CPK normas.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CPK 402, 471 straipsnių, Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio, 10 straipsnio 1 ir 2 dalių, Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio, 10 straipsnio 1 ir 2 dalių normas, dėl to pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalį.

CPK 3 straipsnyje ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Šiais principais teismas vadovaujasi ne tiesiogiai, o aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas. Teismas, aiškindamas teisės normas, turi vadovautis sisteminio teisės aiškinimo taisyklėmis. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas 1964 m. CPK 402 straipsnio nuostatas, būtų analizavęs Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. ir 2003 m. sausio 30 d. įsakymų Nr. 202 ir Nr. 29 normas, tai būtų padaręs išvadą, kad, vykdant antstolių institucinę reformą ir teismo antstolių kontoroms perdavus antstoliui V. Stunguriui neužbaigtas vykdomąsias bylas, šis neturi teisės šiose vykdomosiose bylose reikalauti vykdymo išlaidų iš skolininko. CPK 402 straipsnio 5 dalies norma taikytina tik iki antstolių reformos veikusiai valstybinės antstolių sistemos naudai ir jokiu būdu negali būti taikoma po reformos sukurtai antstolių sistemai, nes iki šios dienos nurodytos teisės normos taikymas neatitinka jai įstatymų leidėjo suteikto ratio legis.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė 1964 m. CPK 471 straipsnio, Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio, 10 straipsnio 1 ir 2 dalių, CPK 3 straipsnio 8 dalies, 290 straipsnio normas.

Pagal Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnį teismo teisėjo veiksmai, atlikti galiojant CPK, yra skundžiami pagal CPK nuostatas. Vadinasi, norint pagal 1964 m. CPK 471 straipsnį apskųsti teisėjo patvirtintą antstolio apskaičiavimą dėl pinigų paskirstymo tarp išieškotojų, šis turi būti įformintas CPK nustatyta forma, kuri gali būti skundžiama. CPK 290 straipsnyje nustatyta, kad atskirais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, priimamos teismo nutartys arba tokie klausimai išspendžiami teisėjo rezoliucija, o atskiruoju skundu gali būti skundžiama tik teismo nutartis. Vadinasi, norint apskųsti teisėjo patvirtintą antstolio apskaičiavimą dėl pinigų paskirstymo, šis turi būti įformintas teismo nutartimi. Darytina išvada, kad ginčo antstolio patvarkymas buvo neteisėtai patvirtintas teismo rezoliucija, dėl to nesukūrė teisinių pasekmių.

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies, 443 straipsnio 8 dalies normas, nes neišsiaiškino visų svarbių bylos aplinkybių bei nepakankamai motyvavo nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas privalo išanalizuoti visus apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus, taip pat dalyvaujančių asmenų atsiliepimuose išdėstytus argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti. Atsisakymas analizuoti vieną ar kitą apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį argumentą privalo būti motyvuotas. Jei teismas nenurodo tokių motyvų, tai yra absoliutus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismas, nagrinėdamas ypatingos teisenos bylas, turi imtis priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė šių teisės normų reikalavimų. Pareiškėjas atsiliepimuose į atskiruosius skundus nurodė esminius argumentus, kuriais grindė antstolio veiksmų neteisėtumą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepatikrino ir neįvertino pareiškėjo atsiliepimuose išdėstytų argumentų, dėl jų nepasisakė. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra pakankamai motyvuota.

5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3, 7 straipsnius, Antstolių įstatymo 21 straipsnį.

Pagal įstatymą pridėtinės vertės mokesčio objektas yra prekių ir paslaugų tiekimas. Antstolio veikla, susijusi su teismų sprendimų (nutarčių) vykdymu, nėra paslaugų tiekimas. Tai yra procesinė veikla, reglamentuojama proceso teisės normų, todėl šios veiklos negalima apmokestinti pridėtinės vertės mokesčiu. Tačiau antstolis, priimdamas ginčo patvarkymą, ne tik neteisėtai vykdymo išlaidoms paskyrė 157 832,45 Lt, bet ir nuo šios sumos apskaičiavo pridėtinės vertės mokestį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė šio pažeidimo.

6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis šios kategorijos bylose.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kurios savo faktinėmis aplinkybėmis bei pateiktais teisės normų aiškinimais nėra tapačios ginčo civilinei bylai. Be to, šiuose nutartyse kasacinis teismas nėra pasisakęs dėl skunde minėtų įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo.

7. Apeliacinės instancijos teismas netinkami aiškino ir taikė Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 35, 36 straipsnių, CPK 56 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 111, 302, 306, 315 straipsnių normas.

Dalyvauti teismuose nagrinėjant civilines bylas pagal pareiškimų (prašymų) pateikiamus vykdymo procese gali tik pats antstolis arba advokatai ir (ar) advokatų padėjėjai bei įstatymo nustatyta tvarka paskirtas antstolio atstovas arba antstolį pavaduojantis antstolis. Antstolio V. Stungurio atsiliepimus į pareiškėjo skundą bei antstolio atskirąjį skundą pateikė antstolio atstovas A. Naujokaitis. Byloje nėra duomenų, kad A. Naujokaitis būtų įstatymo nustatyta tvarka paskirtas antstolio atstovu, todėl jis negalėjo atstovauti antstoliui teisme. Teismas privalėjo nepriimti tokio antstolio atstovo atskirojo skundo, o šį priėmęs – apeliacinį procesą pagal antstolio atstovo atskirąjį skundą nutraukti.

Atsiliepime į kasacinį skundą antstolis V. Stungurys prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti galioti, o skundą atmesti. Jis nurodė, kad kasatorius klaidingai interpretuoja kasaciniame skunde nurodytų teisės aktų normas. Nei Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme, nei teisingumo ministro priimtuose įsakymuose nėra nurodyta, kad perimant vykdyti neužbaigtas vykdymo bylas negali būti taikoma 1964 m. CPK 402 straipsnio 5 dalies norma, nustatanti skolininko pareigą mokėti 5 proc. dydžio vykdymo išlaidas už tai, jog raginimo metu nebuvo įvykdytas vykdomasis dokumentas. Šiuose teisės aktuose nenumatyta galimybės atleisti skolininką nuo pareigos mokėti įsakmiai įstatyme nustatytų vykdymo išlaidų. Sistemiškai aiškinant šiuos teisės aktus, atsižvelgiant į įvykdytą reformą, galima teigti, jog antstoliams išmokėtos lėšos pagal teisingumo ministro 2003 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. 29 bei galimybės įsigyti turtą už likutinę vertę pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnį, tai ne kas kita, kaip bent minimalių faktinių, susijusių su atskirais vykdymo veiksmais, išlaidų kompensavimas, nes antstoliui V. Stunguriui išmokėta suma – 6434 Lt yra už visas 2897 jam perduotas vykdomąsias bylas. Kasatorius klaidingai aiškina 1964 m. CPK 402 straipsnyje pateiktą išlaidų sampratą, siedamas ją su konkrečiu asmeniu – antstoliu V. Stunguriu, o ne antstoliu kaip civilinio proceso specialiuoju subjektu. Jokio skirtumo tarp antstolių ir teismo antstolių vykdymo išlaidų, nustatytų CPK 402 straipsnyje, nėra. 1964 m. CPK 402 straipsnio 10 dalyje nustatyta vykdymo išlaidų paskirtis jokiu būdu nesuponuoja galimybės atleisti skolininką nuo vykdymo išlaidų mokėjimo. Įstatymo nustatytas išlaidas privalo mokėti visi skolininkai. Po antstolių reformos antstoliai vykdo perduotas jiems iš teismo antstolių kontorų vykdomąsias bylas, taip užtikrindami vykdymo tęstinumą. Perėmus vykdomąsias bylas, antstoliui atsiranda teisės ir pareigos, nustatytos civilinio proceso normų konkrečioje byloje, tarp jų – ir teisė į vykdymo išlaidas, jei byla nebuvo užbaigta iki jos perėmimo. Pareiškėjo atveju, kurio turtas vykdymo procese yra realizuotas išieškant skolas priverstinai, jokios CPK normos nenustato atleidimo nuo vykdymo išlaidų mokėjimo. Kad antstoliui priklauso 5 proc. dydžio vykdymo išlaidos, nustato ne tik įstatymas, bet ir nuosekli susiformavusi teismų praktika. Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad antstolis neturi teisės į pridėtinės vertės mokestį nuo išieškotos sumos. Apmokestinamąją vertę sudaro vykdymo išlaidos, kurios byloje apskaičiuotos vadovaujantis 1964 m. CPK 402 straipsnio 5 dalies tarifais, o atsižvelgiant į tai, kad antstolis V. Stungurys yra registruotas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje PVM mokesčio mokėtoju, šio mokesčio apskaičiavimas yra teisėtas. Pridėtinės vertės mokesčio prie vykdymo išlaidų apskaičiavimo teisėtumą pagrindžia ne tik Lietuvos įstatymai, bet ir Europos Sąjungos teismų praktika. Antstolio ginčo patvarkymas buvo teisėtai patvirtintas teisėjo rezoliucija. Būtent tokia forma yra nustatytas antstolių veiksmų tvirtinimas (CPK 591, 598, 612, 725 straipsniai). Atsižvelgiant į CPK įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1, 2 dalių bei 1964 m. CPK 471 straipsnio nuostatas, šis teismo atliktas veiksmas galėjo būti skundžiamas, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo. Antstolio atstovas A. Naujokaitis teisėtai atstovavo antstoliui. Tai patvirtina byloje esantis įrodymas – teisingumo ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. 7P-27.

k o n s t a t u o j a:

IV. Teismų nustatytos aplinkybės

Antstolis V. Stungurys 2005 m. kovo 9 d. padarė patvarkymą vykdomosiose bylose Nr. 0001/02/00755 ir Nr. 0001/02/01125 dėl išieškotų iš skolininko AB „Šlifavimo staklės“ piniginių lėšų paskirstymo. Antstolio V. Stungurio turėtoms vykdymo išlaidoms paskirta 157 832,42 Lt ir 18 proc. PVM (28 409,84 Lt), iš viso 186 242,29 Lt. Pirmosios instancijos teismas panaikino antstolio 2005 m. kovo 9 d. patvarkymą paskirstyti išieškotas pinigines lėšas ir antstolio atstovo 2005 m. liepos 29 d. patvarkymą dėl atsisakymo panaikinti(pakeisti) patvarkymą paskirstyti išieškotas pinigines lėšas, o apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir atmetė pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu įgyvendinamas teismo sprendimas, o skolininkas patiria teisinius ir turtinius teismo sprendimo padarinius.

Vykdomosios bylos dėl skolos iš AB „Vingriai“ išieškojimo antstoliui V. Stunguriui buvo perduotos įgyvendinant Antstolių įstatymą.

Pagal 1964 m. redakcijos CPK 402 straipsnio 5 dalį sprendimo vykdymo išlaidas, kai skolininkas per teismo antstolio raginime nustatytą terminą neįvykdo sprendimo geruoju, sudaro 5 proc. priverstinai realizuoto turto.

Šioje normoje nurodytas pagrindas mokėti vykdymo išlaidas yra skolininko praleidimas termino sprendimui įvykdyti geruoju ir būtinumas teismo antstoliui dėl to imtis priverstinio vykdymo veiksmų. Toks šios procesinės normos aiškinimas atitinka suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bylose dėl vykdymo išlaidų priteisimo taikant 1964 m. CPK 402 straipsnio 5 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2004).

Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas naikindamas pirmosios instancijos nutartį netinkamai taikė teisės normas, nes nesivadovavo Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 202 36 ir 37 punktų bei 2003 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 29 normomis.

Su tokiais kasacinio skundo teiginiais teisėjų kolegija negali sutikti, nes kasatorius klaidingai aiškina teisės normas.

Nė viename iš minėtų teisės aktų nenurodyta, kad perimant vykdyti bylas nebegali būti taikoma CPK (1964 m.) 402 straipsnio 5 dalies norma, nustatanti skolininko pareigą mokėti 5 proc. dydžio vykdymo išlaidas už tai, jog raginimo metu nebuvo įvykdytas vykdomasis dokumentas.

Valstybė, pasirinkdama po 2003 m. sausio 1 d. pradėjusį veikti sprendimų priverstinio vykdymo modelį, nustatė galimybę gauti atlygį už vykdomųjų bylų įvykdymą, būtiniausių ir faktinių išlaidų atlyginimą (CPK 609 straipsnis).

Kasatoriaus prielaida, kad skolininkas neprivalo mokėti vykdymo išlaidų, vadovaujantis vien tuo, jog tai nereglamentuota papildomai teisės aktų, kaip po antstolių reformos turi būti mokamos vykdymo išlaidos, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisiškai neteisinga. Pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnį bei CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį antstoliai įgauna ne tik teises, bet ir pareigas vykdyti vykdomąsias bylas remiantis įstatymais, nurodytais CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje. Įstatymų leidėjas, priskyręs antstoliams tokias teises ir pareigas, kaip atlikti visus vykdymo veiksmus, vadovaujantis Antstolių įstatymo 3 straipsnyje nurodytais principais, nenurodė, jog tam tikros teisės ar pareigos, įtvirtintos CPK normose, nepereina antstoliui, tarp jų ir CPK (1964 m.) 402 straipsnio 5 dalyje nurodyta teisė gauti vykdymo išlaidas, taip pat skolininko prievolė šias vykdymo išlaidas mokėti, taip neišskiriant skolininko iš visų kitų skolininkų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta išieškotų piniginių lėšų ir vykdymo išlaidų perdavimo tvarka. Šiuo konkrečiu atveju iš skolininko lėšos iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo nebuvo išieškotos, todėl negalima sutikti su kasatoriaus teiginiu, jog 6434 Lt vykdymo išlaidas antstoliui yra apmokėjusi Teisingumo ministerija.

Dėl nurodytų aplinkybių vadovaujantis Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 202 36 ir 37 punktų bei 2003 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 29 normomis, teigti, jog CPK 402 straipsnio 5 dalies norma nėra taikoma skolininkui, nėra jokio teisinio pagrindo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 ir 7 straipsniais bei Antstolių įstatymo 21 straipsniu, dėl to pripažino antstolio teisę į pridėtinės vertės mokestį nuo išieškotos sumos.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas. Taigi apmokestinamąją vertę sudaro vykdymo išlaidos, kurios byloje apskaičiuotos vadovaujantis CPK (1964 m.) 402 straipsnio 5 dalies tarifais, o atsižvelgiant į tai, jog antstolis V. Stungurys yra registruotas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje PVM mokesčio mokėtoju (b. l. 52), dėl to apmokestinimas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnyje nustatytu 18 proc. tarifu ir šio mokesčio išskaičiavimas yra teisėtas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė CPK nuostatas tvirtindamas patvarkymą rezoliucija, o ne nutartimi, nes CPK (1964 m.) 471 straipsnyje nustatyta, jog toks patvarkymas gali būti apskųstas, o CPK 290 straipsnyje nustatytas veiksmas, kuris numato klausimo išsprendimą rezoliucija, negali būti skundžiamas. Su šiuo kasacinio skundo motyvu teisėjų kolegija taip pat negali sutikti.

CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog vykdomieji dokumentai dėl piniginių sumų išieškojimo, gauti vykdyti teismo antstolių kontoroje iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo, užbaigiami vykdyti pagal procesinės teisės normas, galiojusias iki šio Kodekso įsigaliojimo, visus procesinius veiksmus, kuriuos turėtų atlikti vyresnysis teismo antstolis, atlieka apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje veikia antstolis, teisėjas. Kadangi vykdomoji byla užbaigiama pagal 1964 m. CPK normas, tai ir vykdymo veiksmams turi būti taikomos šiame Kodekse nustatytos veiksmų atlikimo taisyklės. Taigi, atsižvelgiant į CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalių bei į CPK (1964 m.) 471 straipsnio nuostatas, šis teismo atliktas veiksmas galėjo būti skundžiamas.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kiti kasacinio skundo argumentai yra juridiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumui, todėl nėra pagrindo peržiūrėti šio sprendimo kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Antanas Simniškis

Algimantas Spiečius