Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą bei išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-218/2008

Procesinio sprendimo kategorija

11.9.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. Ž. ieškinį atsakovui Vilniaus universiteto Onkologijos institutui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą bei išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas K. Ž. prašė: 1) pripažinti neteisėtu atsakovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus 2005 m. sausio 28 d. įsakymą, kuriuo jis atleistas iš darbo pagal DK 127 straipsnį, ir grąžinti jį į pirmesnį darbą; 2) priteisti iš atsakovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 51,17 Lt atlyginimo už viršvalandinį darbą ir 1435,36 Lt kompensacijos už nesuteiktas atostogas; 3) priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus universiteto Onkologijos institute (pirmesnis pavadinimas – Lietuvos onkologijos centras) jis dirbo nuo 1985 metų, atleidimo iš darbo metu – Onkoginekologijos skyriuje akušeriu ginekologu, onkologu–chirurgu. 2005 m. sausio 24 d. atsakovo direktoriaus iniciatyva įvykusio konfliktinio pokalbio metu šis pasiūlė ieškovui išeiti iš darbo, tačiau ieškovas atsisakė. Po pokalbio ieškovas susirgo, o po ligos 2005 m. vasario 22 d. grįžęs į darbą sužinojo, kad jo 2005 m. sausio 24 d. pareiškimu darbo sutartis nutraukta nuo 2005 m. vasario 7 d. Ieškovas nurodė, kad pareiškimas dėl darbo sutarties nutraukimo buvo surašytas anksčiau, o ne 2005 m. sausio 24 d., be to, adresuotas Lietuvos onkologijos centrui, kuris dar 2002 m. spalio 30 d. reorganizuotas į Vilniaus universiteto Onkologijos institutą. Ieškovas 2005 m. sausio 24 d. pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo nerašė ir neišreiškė valios atleisti jį iš einamų pareigų. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas tiek darbovietėje, tiek už jos ribų paskleidė žinią apie jo atleidimą iš darbo, tai sukėlė keblumų ieškantis naujo darbo, pablogino jo reputaciją, pažemino garbę ir orumą, todėl iš atsakovo priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

Atsakovas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas su ieškiniu nesutiko iš dalies, prašė patenkinti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už viršvalandinį darbą, o kitus atmesti. Atsakovas nurodė, kad 2005 m. sausio 24 d. ieškovas buvo iškviestas pasiaiškinti dėl to, jog 2005 m. sausio 21 d. pusę dienos nebuvo darbe, paliko be priežiūros pacientus, taigi pažeidė darbo drausmę. Tai, kad atsakovas įspėjo ieškovą, jog dėl tokių veiksmų ateityje gali būti taikomos drausminės nuobaudos, negali būti laikoma spaudimo darymu. Pareiškimą nutraukti darbo sutartį ieškovas parašė savanoriškai, šis buvo užregistruotas, todėl darbdaviui nebuvo pagrindo manyti, kad ieškovas jį parašė ne savo valia. Be to, ieškovas sutiko su atleidimu iš darbo, nes nepasinaudojo įstatymo nustatyta teise atšaukti savo prašymą per tris dienas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui K. Ž. iš atsakovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto 51,71 Lt atlyginimo už viršvalandinį darbą ir 1435,36 Lt kompensacijos už nesuteiktas kasmetines atostogas, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas turėjo motyvą paduoti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo – tai konfliktas tarp jo ir darbdavio, įvykęs 2005 m. sausio 24 d., po kurio ieškovas ketino pagalvoti dėl darbo santykių nutraukimo. Teismas sprendė, kad šalims buvo pagrindas nesutarti dėl darbo sutartimi nustatytų teisių ir pareigų vykdymo. Atsižvelgdamas į ieškovo elgesį po susitikimo su darbdaviu, t. y. ilgą ligos laikotarpį, taip pat į tai, kad, būdamas informuotas apie atleidimą iš darbo iki sugrįžimo po ligos, ieškovas šios informacijos tikrumo netikrino, be to, nutraukus darbo sutartį ieškojo darbo kitose gydymo įstaigose, teismas padarė išvadą, jog ieškovo valia nutraukti darbo santykius buvo išreikšta pakankamai aiškiai. Be to, aplinkybę, kad 2005 m. sausio 24 d. ieškovas atnešė ir padavė prašymą atleisti jį iš darbo, patvirtino atsakovo darbuotojos R. J., R. G., J. G. ir A. N. Teismas laikė, kad ieškovo pareiškimo darbo sutarčiai nutraukti surašymo laikas, taip pat pareiškimo netikslumai dėl jame nurodytų kitokių, nei dabar esančių, atsakovo įstaigos pavadinimo ir ieškovo pareigų neturi reikšmės ieškovo tikrajai valiai dėl darbo sutarties nutraukimo nustatyti. Nenustatęs neteisėto atleidimo iš darbo fakto, teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad neteisėto atleidimo faktas nepreziumuoja neturtinės žalos padarymo fakto. Nebuvo jokių aplinkybių, kurios žemintų ieškovo reputaciją, be to, ieškovas išėjo iš darbo savo noru.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo K. Ž. apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 13 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 127 straipsnį (darbuotojo pareiškimu) Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus 2005 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. R 7-79 neteisėtu; nutarė grąžinti ieškovą į darbą – Onkoginekologijos skyriaus akušerio ginekologo, onkologo–chirurgo pareigas; priteisė ieškovui iš atsakovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto 37 781,70 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas dirbo pas atsakovą nuo 1985 metų, atleidimo iš darbo metu – Onkoginekologijos skyriuje akušeriu ginekologu, onkologu–chirurgu. Atsakovo direktorius 2005 m. sausio 28 d. įsakymu atleido ieškovą iš darbo nuo 2005 m. vasario 7 d. pagal DK 127 straipsnį (darbuotojo pareiškimu). Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įstaigos vadovo pareiga yra priimti tinkamai įformintą darbuotojo pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame turi būti nurodyta tiek pareiškimo surašymo, tiek pageidaujama atleidimo iš darbo data (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2006 ir kt.). Jeigu darbdavys šios pareigos nevykdo, jam tenka įrodyti aplinkybes, susijusias su pareiškimo trūkumais, taip pat ir darbuotojo valią nutraukti darbo santykius kitais leistinais byloje įrodymais. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovo pareiškime dėl atleidimo iš darbo nėra nei jo surašymo datos, nei datos, nuo kurios ieškovas prašo nutraukti darbo sutartį. Taigi atsakovui (darbdaviui), priėmusiam tokį pareiškimą, kilo pareiga įrodyti, kad ieškovas norėjo nutraukti darbo santykius ir kad ši valia buvo išreikšta darbdavio nurodytą dieną. Teisėjų kolegija pripažino teisingomis ieškovo nurodytas aplinkybes dėl atsakovo pavadinimo ir ieškovo einamų pareigų, įvardytų pareiškime, neatitikties pareiškimo registracijos datai (2005 m. sausio 24 d.). Atsakovo darbuotojų R. J., R. G., J. G. ir A. N. parodymais, kad ieškovas pareiškimą dėl atleidimo iš darbo 2005 m. sausio 24 d. ryte pateikė Personalo skyriui, teisėjų kolegija nesirėmė, motyvuodama tuo, jog liudytojos ieškovo pateiktu pareiškimu įvardijo byloje esančią šio pareiškimo kopiją, o ne originalą, taip pat tuo, kad jos yra pavaldžios atsakovui. Kitų įrodymų, patvirtinančių ieškovo valią nutraukti darbo santykius 2005 m. sausio 24 d., atsakovas nepateikė. Teisėjų kolegijos sprendimu, tai, kad pareiškime nurodytos ieškovo pareigos, kurias jis ėjo prieš penkerius ar šešerius metus, taip pat atitinka ieškovo nurodytą aplinkybę, jog jis maždaug prieš tiek metų yra rašęs pareiškimą dėl atleidimo iš darbo ir pateikęs jį darbdaviui, tačiau po pokalbio nutaręs pasilikti darbe. Be to, ieškovas buvo informuotas apie atsakovo direktoriaus 2003 m. sausio 27 d. įsakymu patvirtintus pareiškimo formų pavyzdžius ir būtent jais naudojosi rašydamas pareiškimus. Teisėjų kolegija nenustatė kliūčių, dėl kurių ieškovas negalėtų būti grąžintas į jo dirbtą darbą. Tai, kad vietoje ieškovo į jo pareigas 2005 m. vasario 21 d. buvo priimtas kitas darbuotojas su trijų mėnesių bandomuoju laikotarpiu, teisėjų kolegijos nuomone, nevertintina kaip kliūtis grąžinti į darbą DK 297 straipsnio 4 dalies prasme. Teisėjų kolegija, spręsdama, kad tikslinga grąžinti ieškovą į darbą, įvertino ir jo, kaip specialisto bei mokslininko, pasiekimus. Teisėjų kolegija nustatė, kad iki teismo nutarties priėmimo dienos ieškovas buvo priverstinėje pravaikštoje 34 mėnesius ir 15 darbo dienų, už šį laikotarpį ieškovui priteistina 37 781,70 Lt. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestas kaip neįrodytas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2006, yra išaiškinusi, kad teismas, nustatęs, jog yra pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, turi spręsti, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų yra taikytinas konkrečiu atveju, nes teismas nesaistomas darbuotojo nurodyto ieškinio dalyko (CPK 418 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Pagal DK 297 straipsnio 4 dalį viena grupė iš priežasčių, dėl kurių darbuotojas negali būti sugrąžintas į darbą, – organizacinės. Atsakovas pateikė įrodymus, kad dėl organizacinių priežasčių ieškovas negali būti grąžintas į darbą, nes nebėra laisvos nei ieškovo, nei bet kokios kitos pareigybės. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl ieškovo grąžinimo į darbą negali būti įgyvendinta ir neatitinka DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatų. Be to, pagal DK 297 straipsnio 4 dalį darbuotojas gali būti negrąžintas į darbą ir tuo atveju, jeigu jam bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Sistemiškai aiškinant DK 10, 35 straipsnių ir 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, šios sąlygos buvimas nustatinėtinas remiantis ne tik ieškovo, bet ir atsakovo nuomone. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių buvo kilęs konfliktas dėl darbo drausmės pažeidimų, taigi šalių santykiai yra įtempti, konfliktiški, ieškovui grįžus į darbą šis konfliktas dar aštrės.

2. Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovui visą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tik formaliai atitinka DK 297 straipsnio reikalavimus. Aiškinant DK 297 straipsnio nuostatas sistemiškai kartu su 10 ir 35 straipsniais, toks sprendimas pripažintinas prieštaraujančiu teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. DK 297 straipsnio prasme priverstinė pravaikšta suprantama kaip situacija, kai darbuotojas nedirba jokio darbo ir negauna jokio užmokesčio, tuo tarpu byloje yra duomenų, kad ieškovas po atleidimo iš darbo atsakovo įstaigoje dirbo net dviejose kitose įstaigose ir gavo darbo užmokestį. Teismas turėjo šią aplinkybę įvertinti ir atitinkamai sumažinti iš atsakovo priteistą pinigų sumą.

3. Dėl CPK 185, 331 straipsnių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kodėl jis nesivadovavo liudytojų R. J., R. G., J. G. ir A. N. parodymais, yra nepagrįsti ir prieštarauja logikos dėsniams. Teismo motyvas dėl šių liudytojų pavaldumo atsakovui nėra pagrindas paneigti jų parodymus. Be to, byloje esantys ieškovo prašymų pavyzdžiai, kuriais remdamasis apeliacinės instancijos teismas argumentavo, kad ieškovas, rašydamas prašymus atsakovui, naudodavosi nustatytomis prašymų formomis, patvirtina tai, jog ieškovas prašymuose dažnai netiksliai įvardydavo tiek atsakovo pavadinimą, tiek savo pareigybę, tačiau teismas to nevertino. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tinkamai neįvertino ieškovo atstovo teiginių, patvirtinančių, kad ieškovas, priešingai negu nustatė teismas, buvo pateikęs atsakovui prašymą nutraukti darbo sutartį. Be to, ieškovas turėjo galimybę savo prašymą atšaukti, tačiau to nepadarė.

4. Dėl nevienodos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ginčijamu teisės klausimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2006 konstatuota, kad darbdavys yra įpareigotas priimti tinkamai įformintą darbuotojo pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame turi būti nurodyta tiek pareiškimo surašymo, tiek pageidaujama atleidimo iš darbo data, tuo tarpu 2005 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2005 išaiškinta, jog aplinkybė, kad pareiškime nėra jo surašymo datos, nepaneigia jo surašymo fakto, o pareiškimo padavimo diena turi būti laikoma ta diena, kurią jis gautas darbdavio ir užregistruotas. Nagrinėjamoje byloje ieškovo prašyme dėl atleidimo iš darbo data nenurodyta, todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi prašymo pateikimo data, laikydamasis nustatyto keturiolikos dienų įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas K. Ž. prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir įvertino abi kasatoriaus nurodytas aplinkybes, jo teigimu, sudarančias pagrindą negrąžinti ieškovo į darbą, – laisvų darbo vietų nebuvimą ir administracijos vadovo bei ieškovo konfliktą. Kasatoriaus aiškinimas, kad laisvų darbo vietų nebuvimas yra organizacinė priežastis negrąžinti ieškovo į darbą DK 297 straipsnio 4 dalies prasme, yra klaidingas. Organizacine priežastimi galėtų būti pripažintas, pvz., etatų mažinimas, padalinių likvidavimas ar pertvarkymas, tačiau tokių aplinkybių leistinais rašytiniais įrodymais atsakovas neįrodė. Atsakovas, neteisėtai atleidęs ieškovą iš darbo, negali remtis aplinkybe, kad į ieškovo darbo vietą priimtas kitas darbuotojas. Atsakovas taip pat neįrodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo direktoriaus yra tokia konfliktinė situacija, kuri leistų daryti išvadą apie nepalankias ieškovo darbo sąlygas ir negrąžinti jo į darbą.

2. Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Nei DK 297 straipsnio 1, 3, nei 4 dalyje nenustatyta galimybės mažinti priteistinos vidutinio darbo užmokesčio sumos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui tais atvejais, kai darbuotojas gavo kitų pajamų iš savo darbinės veiklos pas kitą darbdavį.

3. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų. Kasatorius, neatsižvelgdamas į CPK 362 straipsnį, pagal kurį kasacinio teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos, o joje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi, kvestionuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2007 padarytą išvadą, kad pareiškimas, pagal kurį atsakovas nutraukė darbo sutartį, yra su esminiais trūkumais ir atsakovas neturėjo pagrindo nutraukti darbo sutarties.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis)

Vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis). Šiuo pagrindu darbuotojas turi teisę nutraukti ne tik terminuotą darbo sutartį prieš termino pabaigą, bet ir neterminuotą darbo sutartį. Apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu. Įspėjimas darbdaviui pateiktinas ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų, o esant specialiems įstatyme išvardytiems pagrindams arba svarbioms priežastims – ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks įspėjimo terminas, bet jis negali viršyti vieno mėnesio. Taigi įstatyme arba kolektyvinėje sutartyje yra nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai, kurių paskirtis – leisti darbdaviui susirasti kitą darbuotoją. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys – pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Įstatymas suteikia teisę darbuotojui atšaukti savo prašymą nutraukti darbo sutartį, tačiau šia teise darbuotojas nevaržomai gali pasinaudoti tik per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. Vėlesnis prašymo atšaukimas galimas tik darbdavio sutikimu. Nutraukiant darbo sutartį aptariamu pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Įstatyme detaliau nereglamentuojamas darbuotojo pareiškimo turinys, tačiau ir iš esamų nuostatų (prašymas pateikiamas raštu, jame turi būti įspėjimas apie darbuotojo pareikštą valią nutraukti darbo sutartį, nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai) akivaizdu, kad jame turi būti įvardyta darbuotojo pageidaujama atleidimo iš darbo data, kuri kartu reiškia ir įspėjimo termino pasibaigimą. Minimalus įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje nustatytas įspėjimo terminas savaime nereiškia, kad darbuotojas pareiškia savo valią nutraukti darbo sutartį būtent sekančią minimalaus termino pasibaigimo darbo dieną. Darbuotojas savo subjektinėmis teisėmis disponuoja savarankiškai ir turi teisę nurodyti bet kurią pasirinktą darbo sutarties nutraukimo datą, tačiau laikydamasis tokiam įspėjimui taikomo minimalaus termino reikalavimo. Esant įstatyminiam reikalavimui apie įspėjimą darbdaviui pranešti raštu, rašytinės formos reikalavimas taikytinas ir esminei prašymo aplinkybei – darbo sutarties nutraukimo datos nurodymui. Rašytinė darbuotojo valios nutraukti darbo sutartį konkrečią dieną išreiškimo forma atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio interesus, užtikrina šio fakto patikimumą bei garantuoja jo pagrindu kylančių teisinių pasekmių stabilumą. Akivaizdu, kad darbuotojo pareiškime dėl darbo sutarties nutraukimo turėtų būti nurodomas ir kitas visiems dokumentams būdingas rekvizitas – jo surašymo data. Tačiau DK 127 straipsnio prasme reikšmingas yra ne darbuotojo pareiškimo surašymo, bet darbdavio informavimo apie darbuotojo apsisprendimą nutraukti darbo sutartį momentas. Būtent darbdavio įspėjimo diena, t. y. prašymo (pareiškimo) darbdaviui padavimo diena, yra darbdavio įspėjimo minimalaus termino eigos pradžia, taip pat trijų dienų laikotarpio, per kurį darbuotojas turi nevaržomą teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį, pradžia.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, aptarusi darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis) sąlygas, pažymi, kad šis aiškinimas iš esmės koreliatyvus (correlativus – atitinkantis, sąsajus) su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais kitose nutartyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2001, 2006 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2006, 2007 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2007). Teisėjų kolegija kartu išaiškina, kad aplinkybė, jog darbuotojo pareiškime nėra nurodyti jo surašymo laikas bei pageidaujama darbo sutarties nutraukimo data, esant ginčui, sukelia pareigą darbdaviui įrodyti darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, o nagrinėjamu atveju – kad darbuotojas yra išreiškęs valią nutraukti darbo sutartį, t. y. kad darbuotojas atitinkamu laiku pateikė darbdaviui pareiškimą ir nurodė konkrečią darbo sutarties nutraukimo datą (CPK 178 straipsnis).

Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bei be pagrindo nesivadovavo liudytojų, kurie yra atsakovo darbuotojai, parodymais vien dėl jų pavaldumo atsakovui. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pastarasis skundo argumentas visų pirma yra netikslus. Apeliacinės instancijos teismas nuosekliai išanalizavo šių liudytojų parodymų turinį ir, kilus abejonių dėl parodymų objektyvumo, juos vertino kitų teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų kontekste. Įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių kitų pažeidimų kasacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė, o kasatoriaus nurodytasis nepasitvirtino. Taigi, remiantis apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir pirmiau nurodytais argumentais, pripažintina pagrįsta apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvada, kad kasatorius neįrodė aplinkybių, patvirtinančių, jog darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta teisėtai, t. y. vadovaujantis darbuotojo pateiktu pareiškimu ir nurodyta pageidaujama atleidimo iš darbo data.

Dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo

Teismui nustačius, kad darbuotojas iš darbo atleistas be teisėto pagrindo, teismo sprendimu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą. Tačiau kartais objektyviai egzistuoja situacija, kad, net ir nustačius atleidimo iš darbo neteisėtumą, darbuotojas negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą dėl ekonominių, technologinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Tokias aplinkybes reglamentuoja DK 297 straipsnio 4 dalies normos. Pažymėtina, kad įstatyme pateiktas tik pavyzdinis priežasčių, kurioms esant negalima grąžinti darbuotojo į pirmesnį darbą, grupių sąrašas, taigi kiekvienu atveju turi būti konstatuotos konkrečios tokią situaciją pagrindžiančios aplinkybės. Teigdamas, kad nebuvo galimybės grąžinti ieškovą į pirmesnį darbą, kasatorius iš esmės kelia fakto, o ne teisės aiškinimo klausimą, tuo tarpu kasacinis teismas bylai reikšmingų faktų nenustatinėja ir vadovaujasi teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasatorius nesirėmė argumentu, kad bylos faktai analizuojamu klausimu apeliacinės instancijos teismo buvo nustatyti pažeidžiant įrodymų tyrimo ir įvertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad vien ta aplinkybė, jog vietoje ieškovo į jo pareigas buvo priimtas kitas darbuotojas, nėra kliūtis grąžinti į darbą ieškovą, įvertinus jo, kaip specialisto bei mokslininko, pasiekimus. Kasacinis teismas šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažįsta teisėta ir atitinkančia teisės doktriną bei teismų praktiką. Kasacinio skundo teiginys dėl negalimumo grąžinti ieškovą į darbą dėl galimų konfliktinių santykių su atsakovui vadovaujančiu asmeniu kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinamas kaip hiperbolizuotas, be to, net ir tokios padėties egzistavimo galimybė nei teisiniu, nei dorovės požiūriu negalėtų sukelti siekiamų pasekmių tokioje kaip atsakovo įstaigoje.

Įstatyme nustatyta, kad, grąžinus į darbą neteisėtai atleistą darbuotoją, jam yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus nuomone, DK 297 straipsnio 3 dalyje nurodyta išmoka darbuotojui, nustačius, kad jis atleidimo laikotarpiu dirbo kitą darbą ir gavo darbo užmokestį, turėtų būti atitinkamai sumažinta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamos išmokos dydis ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo bei nenurodyta galimybės jį mažinti dėl kokių nors priežasčių. Siekimas sumažinti šią išmoką ne įstatyminiu pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme, pažeidimą. Vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimas kasatoriaus nurodytu pagrindu galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino epizodiškai darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu. Kitu atveju, jeigu darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu darbuotojas kitur neįsidarbintų, tai, vadovaujantis kasatoriaus logika, mažinti jam DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą išmoką nebūtų pagrindo. Tokia pozicija yra nepateisinama nei DK normų aiškinimo principų (DK 10 straipsnis) požiūriu, nei darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo (DK 35 straipsnis) aspektu.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Naikinti ar keisti teisėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas