Baudžiamoji byla Nr. 2K-366/2013
Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00115-2008-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2.1
2.4.7
1.2.19.6
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. V. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 23 d. nutartis, kuria atmestas nuteistosios A. V. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
A. V. nuteista už tai, kad būdama valstybės tarnautoja, dirbdama Kauno m. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) vyriausiąja specialiste, būdama atsakinga už gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų ir gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos tvarkymą, privalėdama išmanyti Lietuvos Respublikos įstatymus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, kitus norminius teisės aktus, reglamentuojančius gyvenamosios vietos deklaravimo ir kitus klausimus, susijusius su Lietuvos valstybės migracijos politika, mokėti sisteminti, kaupti, apibendrinti ir teikti informaciją, atsakyti už pateiktos informacijos tikrumą, tikslumą ir išsamumą, rengti pažymas, išvadas, sprendimų projektus, būti pareiginga, darbšti, atlikti veiksmus, numatytus Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklėse, būdama atsakinga už Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų laikymąsi ir jai nustatytų funkcijų bei pavestų užduočių atlikimą ar netinkamą atlikimą ir būdama 2007 m. birželio 26 d. pasirašytinai supažindinta su jos pareigybės pareiginiais nuostatais, dėl neatsargumo neatliko savo pareigų, t. y. 2007 m. rugsėjo 27 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), savo darbo vietoje, pažeidė Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. IV-48, 16 punkto reikalavimus, kad deklaravimo duomenys turi atitikti juos patvirtinančių dokumentų duomenis; 47, 47.1, 47.2, 47.3, 47.4 punktų reikalavimus, t. y. priimdama asmens užpildytą deklaraciją bei kitus dokumentus, nepatikrino: ar išsamiai ir teisingai užpildytos visos deklaracijos eilutės; ar deklaracijoje nurodyti asmens duomenys atitinka duomenis asmens pateiktame asmens tapatybę patvirtinančiame dokumente; ar deklaracijoje nurodyti asmens duomenys atitinka duomenis Gyventojų registro duomenų centrinėje bazėje; ar deklaracijoje nurodyti duomenys atitinka juos patvirtinančių dokumentų duomenis; pažeidė taisyklių 49 punkto reikalavimus: neatlikusi patikrinimo taisyklių 47 punkte nustatyta tvarka ir nenustačiusi, kad duomenys sutampa, deklaracijos eilutėje „Duomenys sutikrinti, deklaracija priimta“ nurodė savo pareigas, vardą, pavardę, deklaracijos priėmimo datą ir pasirašė; pažeidė taisyklių 53 punkto reikalavimą, nes deklaracijoje nurodyti V. M. asmens duomenys buvo nurodyti netikslūs, bet ji nepareikalavo, kad duomenys būtų ištaisyti ar papildyti ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, nepatikrinusi ir nenustačiusi jo tapatybės, ir neįsitikinusi pateikiamo dokumento tikrumu, nukentėjusiojo V. M. vardu priėmė vykdyti suklastotą dokumentą – V. M. 2007 m. rugsėjo 27 d. gyvenamosios vietos deklaraciją Nr. (2007-47747-IO)-909, pildomą asmeniui išvykstant iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui, kurioje esančius duomenis įtraukė į duomenų bazę, taip V. M. padarydama didelę neturtinę žalą, nes jis neva laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 27 d. iki 2007 m. lapkričio 4 d. oficialiai buvo išvykęs iš Lietuvos gyventi į Didžiąją Britaniją, nors tuo metu gyveno Lietuvoje, Kauno miesto savivaldybei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris yra nuomojamas socialiai remtiniems asmenims. Tokiais veiksmais A. V. šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo bei padorumo principus; taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5 punktuose numatytas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, nepiktnaudžiauti tarnyba. Taip ji padarė didelę neturtinę žalą Lietuvos valstybei, nes diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir sumenkino Kauno miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos ir valstybės tarnybos autoritetą.
Tęsdama nusikalstamą veiką, 2007 m. lapkričio 5 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, savo darbo vietoje, pažeidė Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. IV-48, 16 punkto reikalavimą, kad deklaravimo duomenys turi atitikti juos patvirtinančių dokumentų duomenis; 47, 47.1, 47.2, 47.3, 47.4 punktų reikalavimus, t. y. priimdama asmens užpildytą deklaraciją bei kitus dokumentus nepatikrino: ar išsamiai ir teisingai užpildytos visos deklaracijos eilutės; ar deklaracijoje nurodyti asmens duomenys atitinka duomenis asmens pateiktame asmens tapatybę patvirtinančiame dokumente; ar deklaracijoje nurodyti asmens duomenys atitinka duomenis Gyventojų registro duomenų centrinėje bazėje; ar deklaracijoje nurodyti duomenys atitinka juos patvirtinančių dokumentų duomenis; pažeidė taisyklių 49 punkto reikalavimus: neatlikusi patikrinimo taisyklių 47 punkte nustatyta tvarka ir nenustačiusi, kad duomenys sutampa, deklaracijos eilutėje „Duomenys sutikrinti, deklaracija priimta“ nurodė savo pareigas, vardą pavardę, deklaracijos priėmimo datą ir pasirašė; pažeidė taisyklių 53 punkto reikalavimą, nes deklaracijoje nurodyti V. M. asmens duomenys buvo nurodyti netikslūs, bet ji nepareikalavo, kad duomenys būtų ištaisyti ar papildyti, ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, nepatikrinusi ir nenustačiusi jo tapatybės bei neįsitikinusi pateikiamo dokumento tikrumu, nukentėjusiojo V. M. vardu priėmė vykdyti suklastotą dokumentą – V. M. 2007 m. lapkričio 5 d. prašymą Nr. (2007-47747 ND)-926 įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, kurioje esančius duomenis įtraukė į duomenų bazę, dėl to V. M. oficialiai laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. vasario 3 d. buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, kaip deklaravęs savo gyvenamąją vietą prie Kauno miesto savivaldybės. Taip ji V. M. padarė didelę neturtinę žalą, nes jis neteisėtai prarado savo teisę į turėtą gyvenamąją vietą Kauno miesto savivaldybei priklausančiame bute, nuomojamame socialiai remtiniems asmenims, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio nuomininku nuo 2008 m. kovo 27 d. tapęs G. R. V. M. iš šio buto iškraustė kaip jame neregistruotą asmenį. Tokiais veiksmais A. V. šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo bei padorumo principus; taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5 punktuose numatytas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, nepiktnaudžiauti tarnyba. Taip ji padarė didelę neturtinę žalą ir Lietuvos valstybei, nes diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir sumenkino Kauno miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos ir valstybės tarnybos autoritetą.
Kasaciniu skundu nuteistoji A. V. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 23 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių BPK pažeidimų, kurie suvaržė jos teisės ir sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, be to, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus dėl įrodymų kilmės ir jų vertinimo bei nesilaikė pareigos visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai.
Kasaciniame skunde pažymima, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 7 straipsnio, 242 straipsnio 1 ir 2 dalių, 283 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto reikalavimus, nes teismo posėdyje neapklausė nukentėjusiojo V. M., o savo sprendimus grindė jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Dėl šios aplinkybės, kasatorė teigia neturėjusi galimybės apklausti arba bent dalyvauti apklausiant kaltinimo liudytoją bei pažymi, kad V. M. yra neįgalus, dėl ligos negali kalbėti, gali susikalbėti tiktai gestų kalba, negali rašyti, o jo apklausose ikiteisminio tyrimo metu nedalyvavo gestų kalbos specialistas, todėl jį buvo būtina apklausti teismo posėdžio metu. Juo labiau kad jo parodymai abejotini, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surašytuose apklausų protokoluose jie išdėstyti įtartinai išsamiai gražia literatūrine kalba. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ir liudytojo G. R. parodymų, kuris teismo nutartimi buvo šaukiamas į teismo posėdį. Jam neatvykus teismas, ignoruodamas savo priimtą nutartį, nutarė toliau nagrinėti bylą šio liudytojo neapklausus ir taip pažeidė BPK 1 straipsnio reikalavimus.
Kartu kasatorė nurodo, kad, nepaisant jos pareikštų pagrįstų prašymų dėl įrodymų tyrimo, iš esmės analogiškai elgėsi ir apeliacinės instancijos teismas, nors turėjo atskirą pareigą atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neįsigilino į apeliacinio skundo argumentus ir jį išnagrinėjo neišsamiai. Šis teismas iš esmės nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų apie tai, kad: byloje esančioje deklaracijoje yra keli nežymūs trūkumai deklarantui ją pildant, kurių nuteistoji nepareikalavo pašalinti, tačiau duomenų suvedimui į duomenų bazę ir jų teisingumui šie trūkumai įtakos neturėjo, nes jie duomenų bazėje suvesti iš pateiktų asmens dokumentų ir atitinka tikrovę; deklaraciją pateikė pats V. M. arba kitas asmuo, tikėtina pateikdamas suklastotą asmens dokumentą, ir nuteistoji galėjo būti suklaidinta, nes nėra kvalifikuota atpažinti suklastotus dokumentus; teismo išvados dėl to, jog nuteistoji, nenustačiusi asmens tapatybės, priėmė deklaraciją, buvo ir liko pagrįstos tik spėjimu; pats V. M. dėl iškraustymo ir kokių nors jos veiksmų niekur nesikreipė ir tai rodo, kad jokia žala jam nepadaryt, be to, jis vedė asocialų gyvenimo būdą, nemokėjo mokesčių už butą, dėl to buvo susidarę dideli įsiskolinimai; teismas nuosprendį nepagrįstai ir neteisėtai grindė V. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o bylą nagrinėjant teisme šio asmens neapklausė. Kasatorės teigimu, į visus pirmiau nurodytus apeliacijos argumentus teisėjų kolegija atsakė išvedžiojimais ir juos atmetė bendro pobūdžio prielaidomis.
Dėl minėtų BPK normų pažeidimų kasatorė mano, kad yra pagrindas apygardos teismo priimtą nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kartu kasatorė mano, teismai byloje netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis), nes pripažino ją kalta be kaltės, ir jos veikai neatitinkant BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Tokį kasacinio skundo argumentą kasatorė grindžia pirmiau išdėstytais teiginiais dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, deklaruodama, kad išnagrinėjus teismų sprendimuose nurodytus įrodymų šaltinius nepasitvirtino, jog jos veikoje yra kaltinamajame akte nurodytos ar kokios nors kitos nusikalstamos veikos sudėtis.
Atsiliepimu į nuteistosios A. V. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. Plioplys prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras cituoja teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes bei nuteistosios padarytus atitinkamus teisės aktų pažeidimus ir nurodo, kad priešingai nei teigia kasatorė, abiejų instancijų teismai, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistoji A. V. padarė BK 229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Prokuroro teigimu, byloje nustatytas faktines aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiojo V. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisiamojo posėdžio metu paskelbti parodymai, bet ir kiti įrodymai: liudytojų J. P., V. S., D. V., B. K., T. Š.-S. parodymai, byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti rašytiniai įrodymai, aptarti teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo V. M. apklausos pažymėdamas, kad esamiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti nukentėjusiojo parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Teismai, spręsdami klausimą, ar galima apklausti nukentėjusįjį V. M. teisme, atsižvelgė į jo sveikatos būklę, kurią patvirtino ne tik apklausti liudytojais asmenys, bet ir byloje esantys medicininiai dokumentai. Faktinę aplinkybę, jog pats nukentėjusysis nebuvo atvykęs į Kauno miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūniją, nerašė prašymų, nustatė ne tik teisme pagarsintais nukentėjusiojo V. M. parodymais, bet ir kitų liudytojų parodymais, ligos dokumentais, kitais rašytiniais duomenimis. Skundžiamojoje nutartyje detaliai išdėstyti argumentai ir motyvai, kuriais nustatyta, kad nuteistosios padaryti veiksmai buvo svarbūs ir reikšmingi, kad būtent jie sukėlė pirmiau nurodytas pasekmes nukentėjusiajam V. M.. Teismas pažymėjo, jog A. V. pažeidė Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. IV-48, 16, 47, 47.1, 47.2, 47.3, 47.4, 49, 53 punktų reikalavimus, nes priimdama nukentėjusiojo V. M. gyvenamosios vietos deklaraciją, pildomą asmeniui išvykstant iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui, bei Prašymą įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, nepatikrino deklaracijoje įrašytų duomenų, todėl negalėjo savo parašu tvirtinti, jog duomenys pateiktoje deklaracijoje sutikrinti ir yra teisingi, negalėjo priimti taip surašytų dokumentų. Nuteistoji deklaracijoje ir prašyme nurodytų duomenų negalėjo suvesti į Gyventojų registro centrinę duomenų bazę iš pateikto asmens dokumento, nes į šią duomenų bazę turėjo įrašyti asmens duomenis iš pateiktos deklaracijos. Kadangi nebuvo išsamiai ir teisingai užpildytos visos deklaracijos ir prašymo eilutės, deklaracijoje ir prašyme nurodyti V. M. asmens duomenys netikslūs, todėl A. V. turėjo pareikalauti, kad duomenys būtų ištaisyti ir papildyti, negalėjo priimti pateiktos deklaracijos ir jos registruoti Gyvenamosios vietos deklaracijų, pildomų asmeniui išvykstant iš Lietuvos Respublikos, registre.
Prokuroras nurodo, kad apeliacines instancijos teismas pasisakė ir dėl nuteistosios argumento, susijusio su liudytojo G. R. apklausa, ir apeliacinėje nutartyje pastebėjo, jog pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų BPK numatytų priemonių šį liudytoją pristatyti į teismą ir jį apklausti, tačiau liudytojo neradus, to padaryti nepavyko. Teismas pažymėjo ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojo G. R. duoti parodymai nėra tiesiogiai susiję su nuteistajai A. V. pareikštu kaltinimu, o pats G. R. buvo pateikęs pareiškimą teismui raštu, kuriuo atsisakė duoti parodymus šioje byloje, kaip pats joje ilgą laiką buvęs pripažintas įtariamuoju. Todėl prokuroras mano, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog teismui perskaičius šio liudytojo parodymus buvo iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos A. V. teisės. Kartu atsiliepime pažymima ir tai, kad nuteistosios tarnybos pareigų neatlikimą ir kilusius padarinius sieja priežastinis ryšys, nes tarnybos pareigų neatlikimas objektyviai, dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą tiek nukentėjusiajam, tiek valstybei.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių prokuroras mano, kad teismas nustatė visus būtinus nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, požymius ir tinkamai pritaikė A. V. baudžiamąjį įstatymą.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo, iš BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 dalies kylančių reikalavimų laikymosi ir BK 229 straipsnio taikymo
Kasaciniame skunde nuteistoji A. V. nesutinka ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jos kaltės padarius BK 229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagrįsdama šiuos teiginius, kasatorė ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, bando sumenkinti liudytojų parodymų, kitų byloje surinktų duomenų įrodomąją reikšmę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Antai kasaciniame skunde nuteistoji nurodo, jog baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, kad ji neatliko savo pareigų.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Minėta, kad kasaciniame skunde kasatorė teigia, jog abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus dėl įrodymų kilmės bei jų vertinimo ir nesilaikė pareigos visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai.
Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad teismai, analizuodami byloje surinktus duomenis, juos pripažindami įrodymais ir vertindami, nesilaikė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų. Priešingai, bylos faktinės aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje esančius nuteistąją A. V. tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, jų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė.
Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismai, laikydamiesi BPK 305 straipsnio nuostatų, skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamiesi atmetė kitus įrodymus.
Kasaciniame skunde kasatorė atitinkamų, iš BPK kylančių reikalavimų pažeidimą argumentuoja ir tuo, kad teismai teismo posėdyje neapklausė nukentėjusiojo V. M., o savo sprendimus grindė jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, V. M. bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo neįgalus, slaugomas Kauno Panemunės senelių namuose ir dėl to negalėjo atvykti į teismo posėdį. Todėl pirmosios instancijos teismas, kaip tai numatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje, nukentėjusiojo V. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, paskelbė per teisiamąjį posėdį. Sprendžiant klausimą dėl tokių parodymų patikimumo teisiamajame posėdyje buvo apklausti V. M. apklausą atlikę pareigūnai, taip pat šioje apklausoje dalyvavusi socialinė darbuotoja iš slaugos namų. Šie liudytojai patvirtino, kad nukentėjusysis suvokdavo klausimus ir jo atsakymai apklausoje dalyvavusiems asmenims buvo suprantami. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismai, spręsdami dėl A. V. kaltės padarius BK 229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V. M. per ikiteisminį tyrimą duotais parodymais ir taip pažeidė iš BPK kylančius įrodymų vertinimo reikalavimus. Be to, faktines bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl A. V. padarytos veikos kvalifikavimo, patvirtina ir kiti byloje surinkti bei ištirti įrodymai: liudytojų parodymai, rašytiniai duomenys. Taip pat nepagrįstas kasatorės teiginys, kad teismas, neapklausęs liudytojo G. R., pažeidė BPK nuostatas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų BPK numatytų procesinių priemonių siekiant šį asmenį pristatyti į teismą ir apklausti, tačiau to dėl objektyvių priežasčių nepavyko padaryti. Todėl G. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo paskelbti per teisiamąjį posėdį.
Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nesilaikė iš BPK 324 straipsnio 6 dalies kylančių reikalavimų. Atsakant į šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Taigi ši BPK nuostata nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas visais atvejais, kai to prašo proceso dalyviai, privalo atlikti įrodymų tyrimą. Dėl pakartotinio įrodymų tyrimo atlikimo sprendžia apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, ar yra pagrindas jį atlikti (pvz., siekiant ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus; esant nuteistųjų, kurie nedalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nesutikimui su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu). Atsisakius atlikti pakartotinį įrodymų tyrimą, toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Būtent tai ir padarė apeliacinės instancijos teismas. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas atlikti G. R. apklausą, nurodė ir tokio sprendimo motyvus. Taigi, spręsdamas šį klausimą, apeliacinės instancijos teismas BPK reikalavimų nepažeidė.
Kasatorės nuomone, teismai byloje netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis), nes pripažino kalta nesant jos kaltės ir jos veikai neatitinkant BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių.
Pagal BK 229 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija, galiojusi veikos padarymo metu) atsakė valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtose nutartyse (pvz., Nr. 2K-622/2004, 2K-563/2006, 2K-238/2007, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-10/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-10/2008">2K-10/2008</a>, 2K-7-228/2008) yra pažymėta, kad nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas nustačius, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; kad dėl to atsirado pasekmės – valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą, kad tarp veikos ir pasekmių yra priežastinis ryšys. Šie objektyvieji požymiai yra įtvirtinti BK 229 straipsnyje. Nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-10/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-10/2008">2K-10/2008</a>, aiškinant BK 229 straipsnio dispoziciją, nurodyta ir tai, kad „nuosprendyje privalu nurodyti, kokių teisės aktų reikalavimų valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo nevykdė arba vykdė netinkamai, kokių pareigų neatliko ar atliko netinkamai“. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį taip pat turi būti nustatyta kaltės forma – neatsargumas.
Priešingai, nei teigia kasatorė, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami A. V. kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, padarymo, nustatė visus būtinuosius šios veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Antai buvo nustatyta, kad A. V., būdama valstybės tarnautoja ir nesilaikydama iš atitinkamų teisės aktų kylančių reikalavimų, neatliko savo pareigų, t. y. iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens, nepatikrinusi ir nenustačiusi jo tapatybės, neįsitikinusi pateikiamo dokumento tikrumu, priėmė vykdyti suklastotus dokumentus. Teismai taip pat argumentuotai pasisakė, kodėl dėl A. V. padarytos veikos atsiradę padariniai laikytini didele žala valstybei ir nukentėjusiajam V. M.. Teismų sprendimuose buvo aptarti ir su jos padaryto nusikaltimo kaltės forma – neatsargumu, susiję klausimai.
Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai ir dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareigos nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Turi būti pasisakyta dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus.
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad teismai, darydami išvadą dėl nuteistosios A. V. kaltumo padarius BK 229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, laikėsi BPK įtvirtintų reikalavimų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistosios A. V. veika teisingai kvalifikuota kaip tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis), todėl keisti ar naikinti teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios A. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Albinas Sirvydis
Armanas Abramavičius
