J. B. pagal BK 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-370/2013

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01648-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.6.3

2.1.7.4

2.4.2.1

2.1.15.3.3

1.2.25.4.1

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Gintaro Godos ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažinti kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda.

Iš draudimo bendrovės „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje nukentėjusiajai T. A. priteisti šeši šimtai aštuoniasdešimt devyni litai turtinei žalai ir šeši tūkstančiai penki šimtai litų neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 31 d. nutartis, kuria nuteistosios J. B. ir jos gynėjo advokato J. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. B. nuteista už tai, kad 2011 m. gruodžio 20 d. apie 16.23 val. Vilniuje, Kareivių-Kalvarijų-Ozo gatvių sankryžoje vairuodama automobilį „Ford Focus“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 34 punkto reikalavimus, t. y. vairuodama automobilį, sukdama sankryžoje į kairę, buvo neatidi ir neatsargi, nesustojo ir nepraleido į jos važiavimo krypties antrąją eismo juostą pėsčiųjų perėjoje įėjusios pėsčiosios T. A., gimusios 1960 metais, partrenkė ją, dėl to pėsčiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Kasaciniu skundu nuteistoji J. B. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti arba perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose.

Kasatorė nurodo, kad ji pripažinta kalta pažeidusi KET 34 punkto reikalavimus, nustatančius vairuotojo pareigas pėstiesiems tik nereguliuojamose sankryžose (bendroji norma). Tuo tarpu nagrinėjamas įvykis, kurio metu buvo sužalota nukentėjusioji T. A., kilo šviesoforais reguliuojamoje, šešių eismo juostų su viduryje esančia pėsčiųjų salele, sankryžoje, kurioje eismą reglamentuoja KET 35, 50 punktuose numatytos specialiosios normos. Nuteistoji, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose apžvalga, teigia, kad konkuruojant bendrajai ir specialiajai KET normoms visais atvejais turėtų būti taikoma specialioji norma. Todėl atsižvelgus į tai, kad jokia specialioji norma jai neinkriminuota, darytina išvada, jog ji KET 34 punkto reikalavimų nepažeidė ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, nepadarė. Tuo tarpu teismai, KET 34 punkto pagrindu pripažindami ją kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, plečiamai aiškino ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kartu pažeidė ir BPK 255 bei 256 straipsnių reikalavimus. Tai lėmė, kad buvo priimti nepagrįsti ir neteisėti teismų sprendimai.

Kasatorės nuomone, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to, kad ją pripažino kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nesant visų objektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių, t. y. iš esmės nenustatę nusikalstamos veikos padarymo vietos, o ją apibūdindami abstrakčiomis frazėmis – gatvėje, sankryžoje. Skunde pažymima, kad nukentėjusioji T. A. parodė, jog spėjo padaryti du tris žingsnius, pirmą smūgį pajuto 0,4 metro nuo pėsčiųjų perėjos ženklinimo. Nuteistoji teigia susidūrimą buvus 0,3 metro nuo perėjos ženklinimo, o tai atitinka ir nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad ji žiūrėjo ir ėjo ne tiesiai per perėją, bet kairiau, labiau į Kareivių gatvės pusę. Šios aplinkybės, kasatorės nuomone, patvirtina, jog byloje veikos padarymo vieta nenustatyta, o pėsčioji T. A. per gatvę ėjo ne per pėsčiųjų perėją ir su nuteistosios vairuojamu automobiliu susidūrė ne pėsčiųjų perėjoje.

Nuteistoji taip pat nurodo, kad teismai netinkamai nustatė būtinąjį BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymį – padarinius, nes dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo masto sprendė nesilaikydami sveikatos apsaugos, teisingumo ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių reikalavimų. Šioje byloje 2012 m. sausio 5 d. apžiūros protokolu tyrėja dalyvaujant specialistui apžiūrėjo nukentėjusiosios ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelę iš ligoninės ir būtent tyrėja, o ne specialistas, nustatė, jog T. A. 2011 m. gruodžio 20 d. po eismo įvykio pristatyta į ligoninę ir po apžiūros išleista. Tik vėliau, 2011 m. rugsėjo 29 d. apžiūros protokolo tęsiniu, nors įvykis buvo 2011 m. gruodžio 20 d. (akivaizdu, jog šis tęsinys yra visai iš kitos medžiagos), neaišku, koks specialistas (vardas ir pavardė neįrašyti) baudžiamojo proceso įstatymo pagrindais, nors privalėjo vadovautis išimtinai pirmiau nurodytomis taisyklėmis, pateikė išvadą, kad sužalojimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, o minėti sužalojimai galėjo atsirasti aptariamo eismo įvykio metu. Vis dėlto kasatorė nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką tyrėjos apžiūros protokolas nepripažįstamas teismo medicinos specialisto išvada ir juo remiantis negalima nustatinėti sveikatos sutrikdymo masto, tuo tarpu teisės aktus ir teismų suformuotą praktiką atitinkančios specialisto išvados byloje iš viso nepateikta. Šiame kontekste kasatorė pažymi ir tai, kad teismai neįvertino ir galimo T. A. ankstesnių ligų paūmėjimo, nors pastaroji pati teisme nurodė dešimt metų turinti stuburo išvaržą, o jos bendradarbė V. P. teisme tvirtino, jog nukentėjusioji turi sveikatos problemų, labai lėtai vaikšto. Kartu kasatorė mano, kad teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė skirti kompleksinę ekspertizę, nes byloje Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros 2011 m. gruodžio 20 d. protokolu nustatyta, jog apžiūrint J. B. vairuotą automobilį specialistas nedalyvavo, apžiūra atlikta tamsiu paros metu, pėdsakų ant transporto priemonės nėra, o pėsčioji T. A. atsitrenkė į automobilio priekinį kairės pusės statramstį ir stiklą (ne priekinį bamperį). Tai įrodo, kad ne automobilis, o pati nukentėjusioji atsitrenkė į važiuojantį automobilį ir galėjo susižaloti. Teismai šių aplinkybių nevertino, kaip ir kitų bylos duomenų, kurie paneigia nustatytą sveikatos sutrikdymo mastą, t. y. tai, kad rentgeno diagnostinis tyrimas buvo padarytas tik 2012 m. sausio 13 d., kad pati nukentėjusioji teigė, jog Lazdynų ligoninėje jai stuburo nuotraukos nedarė, kad T. A. į bylą pateikta kortelės kopija yra sumaketuota iš skirtingų dokumentų, todėl tikėtina yra suklastota. Dėl pastarojo fakto abiejų instancijų teismų buvo prašoma pranešti prokurorui apie galbūt padarytą nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (BPK 257 str.), tačiau teismai dėl to nepasisakė. Be to, nevertinti ir nepaneigti nuteistosios motyvai apie tai, kad T. A. nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. sausio 13 d. vienokias ar kitokias traumas galėjo patirti visai kitoje vietoje, kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, kurias siekė susieti su daug anksčiau įvykusiu įvykiu. Kasatorė, remdamasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a> teigia, kad tokios nepašalintos abejonės imperatyviai turėjo būti vertinamos jos naudai.

Anot kasatorės, teismai taip pat netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių, nes neva visiškai netyrė, nutylėjo ir neįvertino baigiamojoje kalboje ir apeliaciniame skunde nurodytus pačios nukentėjusiosios T. A. padarytus KET 50, 78.7, 52, 55, 55.4 punktų pažeidimus, kurie buvo pagrindinė ir būtina eismo įvykio ir padarinių kilimo sąlyga. Remiantis kasacinio teismo suformuota teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2007">2K-195/2007</a>), sprendžiant priežastinio ryšio klausimą turėjo būti nustatyta esminė aplinkybė, kada vairuotoja pamatė (turėjo ir galėjo pamatyti) pėsčiąją ir koks tuo metu buvo atstumas iki jos, ar vairuotoja galėjo išvengti susidūrimo. Tokių faktinių aplinkybių teismai nenustatinėjo, kaip ir nevertino priežastinio ryšio nustatymui reikšmingų objektyvių įvykio aplinkybių visumos, t. y. kitų eismo dalyvių veiksmų, oro sąlygų ir temperatūros, kelio ypatumų, matomumo, nuteistosios asmeninių savybių, be to, nemotyvuotai atmetė prašymą skirti kompleksinę autotechninę-medicininę ekspertizę, todėl susidūrimo mechanizmas liko nenustatytas. Dėl to kasatorė mano, kad ji dėl pėsčiosios T. A. padarytų KET pažeidimų neturėjo galimybės numatyti padarinių ir jų išvengti, todėl byloje priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių nustatytas netinkamai, o ji turėtų būti išteisinta. Kartu nuteistoji pažymi, kad teismai nesilaikė ir teismų praktikoje keliamo reikalavimo sprendimuose nurodyti neatsargios kaltės rūšį ir atskleisti jos turinį, o tai sutrukdė tinkamai pagrįsti jos kaltę ir individualizuoti bausmę.

Nuteistoji kasaciniame skunde taip pat tvirtina, kad abiejų instancijų teismai vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, neištyrė visų įrodymų, nemotyvuotai atmetė jos gynėjo prašymus ir baigiamojoje kalboje išdėstytus argumentus, o apeliacinės instancijos teismas dar ir nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasatorė pažymi, kad netinkamai įvertinti jos pačios, nukentėjusiosios, liudytojų K. T. ir V. P. parodymai. Skunde nurodoma, kad šios liudytojos byloje atsirado praėjus keturiems mėnesiams po įvykio, cituojamos jų nurodytos aplinkybės, gretinamos tarpusavyje, taip pat su nukentėjusiosios, liudytojo policijos pareigūno A. G. bei specialisto parodymais ir kitomis faktinėmis aplinkybėmis, teigiant, kad minėtų liudytojų parodymai nepatikimi, prieštaringi ir neatitinka objektyvios tiesos, nes jos įvykio metu apskritai nebuvo įvykio vietoje. Šios liudytojos parodė, jog matė, kad nukentėjusioji į gatvę įžengė degant žaliam šviesoforo signalui, tačiau nematė, kokiam signalui degant nukentėjusioji žengė į gatvę iš saugumo salelės, negalėjo nurodyti, kaip nukentėjusioji buvo apsirengusi, koks buvo oras ir kitų aplinkybių. Nepaisydamas to, pirmosios instancijos teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji per gatvę ėjo degant žaliam šviesoforo signalui. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, remdamasis minėtų liudytojų parodymais nustatė, kad užsidegus žaliam šviesoforo signalui nukentėjusioji pradėjo eiti per gatvę ir priėjusi jos vidurį buvo partrenkta. Tačiau tokios aplinkybės visiškai neatitinka nurodytų liudytojų parodymų turinio. Teismai neatsižvelgė ir į pačios nukentėjusiosios bei pirmiau paminėtų liudytojų parodymus apie tai, kad nukentėjusioji dėl sveikatos būklės vaikšto gana lėtai. Neteisingai įvertinti ir liudytojo pareigūno A. G. parodymai. Šis liudytojas tvirtino, kad su nuteistąja apskritai nekalbėjo, tačiau teismai nustatė, kad šis pareigūnas iš vairuotojos žodžių nustatė, jog ji nepraleido per gatvę ėjusios pėsčiosios. Pirmosios instancijos teismas nutylėjo, o apeliacinės instancijos teismas netyrė ir netinkamai vertino liudytojo A. M., kuris pirmas atsirado įvykio vietoje, parodymus. Šis liudytojas patvirtino, kad vairuotoja jam nurodė, jog pėsčioji išbėgo į gatvę degant raudonam šviesoforo signalui. Teismas nepagrįstai tikėjo prieštaringais pačios nukentėjusiosios, kuri yra suinteresuota bylos baigtimi, parodymais. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių kasatorė mano, kad dėl kilusio įvykio kalta pati nukentėjusioji.

Kartu skunde pažymima, kad teismai liudytojų K. T. ir V. P. parodymų nepatikrino, atsisakė tenkinti gynėjo prašymus ir užklausti liudytojų darbovietę apie jų darbo laiką, išreikalauti jų telefoninių pokalbių išklotines, kurios leistų nustatyti tikslią jų buvimo vietą įvykio metu. Teismai iš esmės nemotyvuotai atsisakė tenkinti ir gynėjo prašymą byloje skirti kompleksinę autotechninę medicininę ekspertizę, kuri būtų padėjusi nustatyti susidūrimo mechanizmą, kartu ir patikrinti, ar liudytojos K. T. ir V. P. iš jų nurodytų buvimo vietų apskritai galėjo matyti susidūrimą. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį, neištyrė jos drabužių, nors toks prašymas buvo teismui pateiktas, tačiau teisėjas M. S. visą mėnesį šio prašymo nenagrinėjo, o prašymą pakartojus, jį nemotyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas analogišką prašymą atmetė taip pat nemotyvuotai. Dėl to kasatorė mano, kad teismai suvaržė jos teises, nes jos gynėjo prašymus išsprendė be motyvų, neišreikalavo ir neištyrė visų įrodymų ir taip pažeidė BPK 238, 253, 270 ir 324 straipsnių reikalavimus, kartu pažeisdami ir jos teisę į gynybą bei rungimosi principą (BPK 7 straipsnis).

Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 292 straipsnio reikalavimą paskelbti byloje įrodymų pabaigą, nes jos gynėjui iki įrodymų tyrimo pabaigos pareiškus teisėjui nušalinimą, teisėjas paskelbęs 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį, kuria pareikštą nušalinimą atmetė, apie įrodymų tyrimo pabaigimą nebeskelbė. Be to, po prokuroro ir nukentėjusiosios baigiamųjų kalbų padarius dviejų dienų pertrauką gynybai pasiruošti baigiamosioms kalboms, prieš gynėjui susipažįstant su bylos medžiagą, teismo posėdžių sekretorė jau po 2012 m. rugsėjo 12 d. įvykusio posėdžio, 2012 m. rugsėjo 13 d. susipažinimo su bylomis kambaryje į bylą įsiuvo teismo gautus dokumentus iš „Sodros“. Apie šių dokumentų gavimą teisėjas 2012 m. rugsėjo 12 d. įvykusiame posėdyje neužsiminė (tą patvirtina ir posėdžio garso įrašas), nors, kaip matyti, sekretorė 2012 m. rugsėjo 12 d. teisiamojo posėdžio protokole įrašė, kad tokie dokumentai buvo paskelbti. Tai visiškai neatitinka tikrovės ir įrodo, jog šie duomenys byloje yra likę teismo net netirti.

Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. birželio 6 d. teisiamojo posėdžio metu, teisėjas protokoline nutartimi nutarė byloje civiliniu atsakovu pripažinti draudimo bendrovę „BTA Insurance Company“ SE, ir pats nustatęs, jog atsiradusiam naujam proceso dalyviui nėra pranešta apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą, nutarė bylos nagrinėjime skelbti pertrauką iki 2012 m. liepos 2 d. ir į teismo posėdį kviesti „BTA Insurance Company“ SE atstovą, tačiau kartu nutarė apklausti byloje atvykusius liudytojus. Taigi, apklausiant liudytojus, kai BTA draudimas ką tik buvo teismo pripažintas civiliniu atsakovu ir įtrauktas į bylą, o jam nepranešta apie teisiamojo posėdžio laiką ir vietą, buvo pažeistos byloje dalyvaujančio solidaraus su ja civilinio atsakovo BTA draudimas teisės (BPK 237, 245, 268, 275 straipsniai).

Be to, teismas pažeidė BPK 270 straipsnio reikalavimus, nes nemotyvuotai atmetė gynybos prašymą neapklausti liudytojų, tarp jų ir liudytojo policijos pareigūno A. G., ir taip sudarė sąlygas kitam įvykio vietoje buvusiam pareigūnui, tačiau neatvykusiam į teismo posėdį (A. P.), susižinoti A. G. užduotus klausimus ir jo atsakymus teismui. 2012 m. birželio 6 d. protokole tokie prašymai apskritai nefiksuoti, bet tą patvirtina posėdžio garso įrašas. Kasatorės manymu, tokie teisėjo M. S. veiksmai rodo jo šališkumą. Tai, kad teisėjas buvo šališkas, kasatorės nuomone, patvirtina ir tas faktas, jog teismas apskritai nevertino gynėjo baigiamojoje kalboje išdėstytų argumentų, o nuosprendį buvo surašęs iš anksto. Šią aplinkybę neva įrodo tai, kad 2012 m. spalio 10 d. teismo posėdis baigėsi 17 val., teisėjas M. S. 2012 m. spalio 11 d. išnagrinėjo penkias administracinių teisės pažeidimų bylas ir vieną baudžiamąją bylą, (pridėta LITEKO viešos bylų paieškos kopija), o ginčijamą penkių lapų nuosprendį paskelbė jau 2012 m. spalio 12 d. iš ryto 8.45 val. Be to, teisėjo šališkumą rodo ir tai, kad jis, pareiškus jam nušalinimą, pats priėmė sprendimą nenusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Kasatorės manymu, BPK 59 straipsnio 3 dalies nuostata, kad bylą nagrinėjantis teisėjas pats priima sprendimą dėl jam pareikšto nušalinimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir 109 straipsnio 2 daliai. Todėl šiuo atveju teisėjas M. S. turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl minėtos BPK nuostatos atitikties Konstitucijai, o ne pats nuspręsti, kad yra nešališkas. Kasatorė, remdamasi kasacinėmis nutartimi baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-122/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-122/2010">2K-122/2010</a>, 2K-523/2008, mano, kad nustatęs teismo šališkumą pirmosios instancijos teismo sprendimą turėjo panaikinti apeliacinės instancijos teismas, tačiau to nepadarė. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į pirmiau nurodytus argumentus, kurie buvo išdėstyti ir apeliaciniame skunde, neatsakė ir nepagrįstai nutartimi paliko šį sprendimą galioti. Dėl to, kasatorės manymu, yra pagrindas tokią nutartį panaikinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-144/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-144/2009">2K-144/2009</a>, 2K-340/2011, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-80/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-80/2013">2K-80/2013</a> ir kt.).

Kartu kasatorė mano, kad byloje netinkamai išspręstas ir civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas. Nuteistoji, remdamasi kasacinio teismo praktika, nurodo, kad teismai, priteisdami nukentėjusiajai 6 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, turėjo įvertinti ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį, jo kaltę, asmenybę apibūdinančius duomenis ir kt. Šioje byloje teismas neišreikalavo jokių duomenų apie kasatorės turimą turtą bei gaunamas pajamas, taigi, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, neįvertino jokių įrodymų, rodančių jos turtinę padėtį, be to, neatsižvelgė į kaltės formą, kurios apskritai nuosprendyje nenurodė. Taip pat nepagrįstai priteista atitinkama suma turtinei žalai atlyginti, nes nukentėjusiosios daiktai byloje nepažiūrėti, pati nukentėjusioji teisme nurodė, jog mobiliuoju telefonu ir toliau naudojasi, tik įskilo ekrano stiklas, batai, kaip ir rankinė, taip nusitrynė, kad nebegalima nešioti, nors griuvo vieną kartą ir ant nugaros (net daiktai neišsimėtė). Nepagrįsta ir teismų sprendimų dalis dėl prašomų priteisti 45 Lt vaistams, 96 Lt laboratoriniams tyrimams, 30 Lt medicinos dokumentacijai ir 78 Lt gydymo priemonėms, nes ir tokios išlaidos neturi nieko bendro su įvykiu (pirkta daug vėliau ir dėl kitų, jau 10 metų nukentėjusiosios turimų sveikatos problemų). Apeliacinės instancijos teismas dėl tokių apeliacinio skundo argumento taip pat nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kasatorė taip pat nesutinka su jai paskirta bausme ir atkreipia dėmesį į tai, kad teismas skirdamas bausmę nurodė, jog atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, tačiau tai padarė formaliai, kaltės formos ir rūšies net nenurodė ir neatskleidė jos turinio. Tuo tarpu nenustačius kaltės formos – neatsargumo, asmens kaltė padarius BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą tinkamai nepagrindžiama, o kartu negali būti tinkamai individualizuojama ir bausmė. Kasatorė taip pat pažymi, kad teismas nustatė, jog po įvykio kaltinamoji rūpinosi nukentėjusiąja ir stengėsi šiai teikti pagalbą, tačiau be pagrindo nenustatė jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). To nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, teismas bausmę paskyrė didesnę, nei prašė prokuroras, o tai, kasatorės manymu, tik dar vienas pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo įrodymas.

Atsiliepimu į nuteistosios J. B. kasacinį skundą nukentėjusioji T. A. prašo šį skundą atmesti.

Nukentėjusioji mano, kad nuteistoji kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo gausybę teismų padarytų pažeidimų ir teismų neatliktų veiksmų, tačiau tai daro siekdama išvengti atsakomybės ir vilkinti bylą. Anot nukentėjusiosios, pati nuteistoji netrukus po įvykio bei kitą dieną jai pasakė, jog ją partrenkė, nes važiuodama degant žaliam šviesoforo signalui jos nepastebėjo.

Atsiliepimu į nuteistosios J. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroro manymu, nuteistoji nepagrįstai tvirtina, kad teismai byloje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes šioje byloje nėra tokį teiginį patvirtinančių duomenų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas pateikus įrodymus, kuriais remdamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, bei įrodymus, kuriuos teismas vertino kritiškai. Nuosprendyje aptarta nusikalstamos veikos sudėtis, nustatytas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, teisingai išspręsti žalos priteisimo bei bausmės skyrimo klausimai. Be to, teismas argumentuotai pasisakė ir dėl KET 34 punkto pažeidimo bei nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo masto.

Prokuroro teigimu, kasatorė skunde dėsto analogiškus argumentus, kaip ir apeliaciniame skunde, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą gana išsamiai atsakė. Šis teismas argumentuotai aptarė iš esmės kiekvieną skunde nurodytą aplinkybę, pagrindė, kuriais bylos duomenimis remiasi savo sprendime, o kuriuos atmeta. Nutartyje motyvuotai atmesti nuteistosios teiginiai dėl teismo šališkumo, pateikiant aiškius ir išsamius argumentus. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrindė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis eismo įvykio aplinkybėmis, KET 34 punkto pažeidimo nustatymu ir veikos kvalifikavimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje juos išdėstė bei nurodė motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą atmesti nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinį skundą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, kurie nenagrinėtini kasacine tvarka

BPK 369 straipsnyje numatyta, jog kasacine tvarka nagrinėjamos bylos, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas patikrina nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tik teisės taikymo aspektu. Taigi kasacinės instancijos teismas naujų įrodymų netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Šiame kontekste pažymėtina, kad dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų yra dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų nagrinėjamo eismo įvykio faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo. Kasatorė, pateikdama savą eismo įvykio versiją, bando sumenkinti nukentėjusiosios, liudytojų parodymų, kitų byloje surinktų duomenų įrodomąją reikšmę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Antai skunde pateikiama eismo įvykio versija grindžiama nukentėjusiosios T. A., liudytojų K. T., V. P., A. P. ir A. G. parodymų kritika ir subjektyviu vertinimu, taip pat savu tyrėjos apžiūros protokolo, specialisto išvados, duomenų apie nukentėjusiosios ankstesnes ligas interpretavimu, siejant tai su netinkamu eismo įvykio aplinkybių išsiaiškinimu. Pastebėtina ir tai, kad nuteistosios kasacinio skundo argumentai yra analogiški išdėstytiesiems jos apeliaciniame skunde, kuris Vilniaus apygardos teismo buvo išnagrinėtas gana išsamiai.

Tokių su įrodymų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu susijusių argumentų analizė nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl šie teiginiai paliekami nenagrinėti.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorė savo prašymą panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus argumentuoja ir tuo, kad byloje netinkamai įvertinus įrodymus ir neteisingai nustačius faktines kilusio eismo įvykio aplinkybes buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. ji pripažinta kalta padariusi BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nesant šios nusikalstamos veikos požymių, t. y. neteisingai nustačius eismo įvykio vietą (pėsčiųjų perėja), nukentėjusiajai kilusius padarinius – nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat priežastinį ryšį tarp nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių. Taigi iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą iš esmės sieja su teismų neva padarytais iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimais.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad šioje byloje įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl nuteistosios J. B. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (konstatuoti KET pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir kurie jų pažeidimai buvo tiesioginė padarinių kilimo sąlyga.

Byloje nustatyta, kad, J. B. Vilniuje, Kareivių-Kalvarijų-Ozo gatvių sankryžoje vairuodama automobilį „Ford Focus“, pažeidė KET 34 punkto reikalavimus, t. y. vairuodama automobilį, sukdama sankryžoje į kairę, buvo neatidi ir neatsargi, nesustojo ir nepraleido į jos važiavimo krypties antrąją eismo juostą pėsčiųjų perėjoje įėjusios pėsčiosios T. A., ją partrenkė ir dėl to šiai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad eismo įvykis, kurio metu sužalota nukentėjusioji, įvyko pėsčiųjų perėjoje, o ne 0,3-0,4 metro nuo jos, kaip tvirtina kasatorė. Darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas vertino įrodymų visumą, tarp jų ir nukentėjusiosios T. A., liudytojų K. T., V. P., A. P. ir A. G. parodymus. Kasaciniame skunde nepagrįstai keliamos abejonės dėl pirmiau nurodytų liudytojų duotų parodymų patikimumo. Juo labiau kad apeliacinės instancijos teismas atmesdamas nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įvykio vietos pateikė gana išsamų byloje surinktų įrodymų vertinimą, pasisakė dėl jų patikimumo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apie tai, jog eismo įvykis kilo pėsčiųjų perėjoje, leidžia spręsti ir įvykio vietos apžiūros protokolas bei prie jo pridėtos nuotraukos, įvykio schema, transporto priemonės apžiūros protokolas, - taigi su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl eismo įvykio vietos nėra pagrindo nesutikti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog net pėsčiojo ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie pėsčiųjų perėjos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kurias numato KET (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2005, 2K-202/2009, 2K-31/2013).

Kasatorė taip pat teigia, kad nukentėjusiajai T. A. kilę padariniai (nesunkus sveikatos sutrikdymas) nustatytas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo ir susiklosčiusios teismų praktikos reikalavimų, nes byloje nepateikta atskira specialisto išvada. Iš bylos medžiagos matyti, kad medicininių dokumentų apžiūros metu ekspertas nustatė, jog nukentėjusiajai aptariamo eismo įvykio metu buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir šiuo klausimu pateikė specialisto išvadą, kuri buvo įrašyta 2012 m. sausio 5 d. apžiūros protokole. Būtent šia teismo medicinos specialisto išvada teismai rėmėsi nustatydami nukentėjusiajai T. A. eismo įvykio metu padaryto sveikatos sutrikdymo mastą. Konstatuotina, kad toks sveikatos sutrikdymo masto nustatymas atitinka BPK 90 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, jog specialisto išvada gali būti surašoma tiek atskiru dokumentu, tiek įrašoma į tyrimo veiksmo protokolą, reikalavimus. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti, kad nukentėjusiajai T. A. padarytas sveikatos sutrikdymo mastas nustatytas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo ir teismų praktikos reikalavimų. Vien tai, kad antrajame apžiūros protokolo lape padaryta techninė klaida nurodant šio protokolo tęsinio datą, nelaikytina pagrindu abejoti pirmiau nurodyto protokolo ir jame padarytos išvados teisingumu, nes abiejuose protokolo lapuose minima būtent nukentėjusioji T. A. ir tai, kad sužalojimus ji patyrė aptariamo eismo įvykio metu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nenustatė pėsčiosios T. A. padarytų KET pažeidimų, o konstatavo automobilį vairavusios J. B. padarytą KET 34 punkto pažeidimą, ir padarė pagrįstą išvadą, kad būtent šis pažeidimas buvo kilusių padarinių priežastis. Kasatorės nurodomas teismų padarytas netikslumas pripažįstant, jog ji pažeidė būtent KET 34 punkto, nustatančio vairuotojo pareigas nereguliuojamose sankryžose, reikalavimus, nors eismo įvykis kilo reguliuojamoje sankryžoje, kurioje eismo tvarką reglamentuoja KET 35 ir 50 punktai, neturėjo esminės reikšmės priimtų sprendimų teisėtumui. Pažymėtina, kad tiek KET 34, tiek ir KET 35 punktas nustato ir vairuotojo pareigą duoti kelią pėsčiajam, kuris į važiuojamąją kelio dalį įžengė nepažeisdamas KET reikalavimų, tačiau nespėjo pereiti važiuojamosios dalies. Šiame kontekste nėra pagrindo konstatuoti ir kasatorės nurodomų BPK 255 ir 256 straipsnių pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla išnagrinėta ir nuteistoji kalta pripažinta dėl tos veikos, dėl kurios byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir būtent pagal kaltinamajame akte nurodytas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. laikantis BPK 255 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kasatorę kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo, remdamasis liudytojų parodymais, taip pat šviesoforo signalų veikimo grafiku bei specialisto A. V. teisme duotais paaiškinimais, išsamiai motyvavo savo išvadą, jog nukentėjusioji į važiuojamąją kelio dalį įžengė degant žaliam šviesoforo signalui. Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai motyvuotai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Vadinasi, nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad tiesioginė eismo įvykio kilimo ir padarinių atsiradimo priežastis buvo ne nukentėjusiosios T. A. veiksmai (jos padarytų KET pažeidimų byloje nenustatyta), o nuteistosios J. B. padarytas KET 34 punkto pažeidimas.

Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai byloje surinktus įrodymus vertino laikydamiesi BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo reikalavimų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes J. B. veiksmai atitinka BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius.

Dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo

Kasatorės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas bylą išnagrinėjo šališkai, nes nevertino jos gynėjo baigiamojoje kalboje išdėstytų argumentų, nemotyvuotai atmetė gynybos prašymus, iš anksto surašė nuosprendį bei pats priėmė sprendimą nenusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, yra nepagrįsti.

Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas turi subjektyvųjį ir objektyvųjį aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02NDUvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-645/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-645/2005">2K-7-645/2005</a>, 2K-340/2008, 2K-243/2009, 2K-176/2010, 2K-425/2012 ir kt.; EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras v. Lithuania, Nr. 42095/98, judgement of 10 October 2000 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas subjektyviąja prasme, nes kasatorė nenurodė jokių realių faktų, rodančių bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumą. Objektyviuoju požiūriu teismų šališkumo šioje byloje taip pat nėra pagrindo konstatuoti. Kasaciniame skunde pateikiami teiginiai dėl bylos nagrinėjimo metu teisėjo priimtų nuteistajam nepalankių procesinių sprendimų, įrodymų vertinimo ar neišsamaus bylos išnagrinėjimo negali būti pripažinti pagrindu spręsti apie teismo šališkumą. Pažymėtina, kad teismo proceso tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir įvykdyti teisingumą. To pirmosios instancijos teismas ir siekė baudžiamojo proceso metu. Priešingai kasatorės argumentams, pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė jos gynėjo proceso metu pateiktus prašymus, nurodė įrodymus, kuriais grindžia apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat įrodymus, kuriuos atmeta. Vien tas faktas, kad byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nelaikytinas teismo šališkumo įrodymu.

Pažymėtina ir tai, kad kasatorės teiginiai, jog teisėjas parodė šališkumą pats priimdamas sprendimą nenusišalinti nuo bylos nagrinėjimo prieštarauja BPK 59 straipsnio nuostatoms. Pagal BPK 59 straipsnio 3 dalį, jei bylą nagrinėja vienas teisėjas, dėl jam pareikšto nušalinimo nusprendžia jis pats. Nors teisėjo priimta nutartis, kuria jis išsprendžia jam pateikto nušalinimo klausimą, neskundžiama, tačiau visus argumentus dėl teismo šališkumo proceso dalyviai gali pateikti apeliaciniame skunde.

Dėl kitų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimo

Kasaciniame skunde nuteistoji nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 237, 238, 245, 253, 268, 270, 275, 292 straipsnių reikalavimus, nes nemotyvuotai atmetė gynybos byloje pateiktus prašymus dėl įrodymų tyrimo eilės, kompleksinės autotechninės medicininės ekspertizės skyrimo, liudytojų K. T. ir V. P. darbovietės užklausimo, telefoninių pokalbių išklotinių išreikalavimo, daiktinių įrodymų ištyrimo, taip pat apklausė liudytojus apie teismo posėdį nepranešęs šiai draudimo bendrovei, be to, byloje nepaskelbė įrodymų tyrimo pabaigos.

Tokie kasacinio skundo teiginiai iš esmės prieštarauja bylos medžiagai. Antai pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, jog teismas atsisakė skirti gynybos prašomą ekspertizę motyvuodamas tuo, kad pirmiausia byloje būtina ištirti visus įrodymus. Tuo tarpu prašymas dėl nurodytų liudytojų darbovietės užklausimo, telefoninių pokalbių išklotinių išreikalavimo atmestas motyvuojant tuo, kad jos yra liudytojos, be to, tai nėra tiesiogiai su įvykiu susijusios aplinkybės. Pakartotinai pateikus prašymą dėl ekspertizės teismas papildomai nurodė, kad dalis klausimų nesusiję su autotechnikų specializacija, be to, jie paremti subjektyviais parametrais ir duomenimis. Taigi, priešingai nei teigia kasatorė, teismas, laikydamasis BPK 238 straipsnio, iš esmės visus gynybos prašymus išnagrinėjo ir dalį jų atmetė motyvuota protokoline nutartimi (BPK 253 straipsnio 2, 3 dalys). Tai, kad teismas netenkina kai kurių proceso dalyvių prašymų, savaime nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Atmesdamas dalį prašymų teismas nurodė gana aiškius motyvus, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pirmiau nurodytos BPK normos.

Atmestinas ir kasacinio skundo argumentas, kad byloje teismas pažeidė BPK 292 straipsnio reikalavimus, nes nepaskelbė apie įrodymų tyrimo pabaigą. Pažymėtina, kad, viena vertus, iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo (T. 1, b. l. 220) matyti, jog įrodymų tyrimo pabaiga paskelbta, o gynėjas teismui nušalinimą pareiškė tik po to. Kita vertus, jokių pastabų dėl šios proceso stadijos gynėjas teismui nepateikė ir pasakė savo baigiamąją kalbą.

Kasatorės argumentai dėl civilinio atsakovo BTA draudimas teisių pažeidimo apklausiant liudytojus nedalyvaujant šios bendrovės atstovui taip pat nepagrįsti. Pažymėtina, kad pats civilinio atsakovo atstovas tokių teismo veiksmų neginčijo ir vėliau teismo posėdyje apklausti liudytojų neprašė. Šiuo atveju teismo posėdyje, kuriame nedalyvavo civilinio atsakovo BTA draudimas atstovas, apklausti liudytojai iš esmės davė parodymus tik apie paties eismo įvykio aplinkybes. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas, apklausdamas minimus liudytojus nedalyvaujant BTA draudimas atstovui, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Iš skundo turinio matyti, kad šis teiginys grindžiamas ne apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų nebuvimu, o kasatorės deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie tai, kad šis teismas nepasisakė dėl kai kurių apeliacinio skundo argumentų.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir jeigu teismas nusprendžia apeliacinius skundus atmesti, tai pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje turi nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje yra pripažįstamai, jog ši pareiga neturi būti tapatinama su prievole patikrinti visus skundo teiginius, o siejama su imperatyvu patikrinti esminius apeliacinio skundo argumentus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-142/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-142/2009">2K-142/2009</a>, 2K-413, 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010 ir kt.). Šioje byloje apeliaciniu skundu nuteistoji ir jos gynėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, veikos kvalifikavimu, taip pat nurodė daug baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų, abejojo teisėjo nešališkumu, ginčijo civilinio ieškinio išsprendimo ir bausmės skyrimo klausimus. Priešingai kasacinio skundo teiginiams, apeliacinės instancijos teismas gana išsamiai pasisakė dėl pirmiau nurodytų esminių nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinio skundo argumentų ir bylą patikrino tiek, kiek buvo prašoma. Šis teismas motyvuotai paaiškino, kodėl atmeta apeliacinį skundą, t. y. dar kartą įvertino bylos įrodymus, nurodė, kodėl vienais įrodymais tiki, o kitus atmeta, išdėstė pakankamus argumentus dėl veikos kvalifikavimo, pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo nešališkumo. Be pirmiau nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo neva padarytais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, civilinio ieškinio išsprendimu bei bausmės skyrimu ir juos motyvuotai atmetė. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo.

Dėl civilinio ieškinio

Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš jos nukentėjusiajai 689 Lt turtinei ir 6 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, neįvertino nuteistosios turtinės padėties, neapžiūrėjo nukentėjusiosios daiktų (įskilusio telefono, sugadintų rankinės ir avalynės), taip pat nepagrįstai priteisė neva nukentėjusiosios patirtas išlaidas vaistams, tyrimams ir kt., kurios nesusijusios su nagrinėjamu įvykiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio ieškinio pagrįstumo ir jo dydžio klausimas pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šiuos klausimus, nuosprendyje vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino šio klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių visumą ir dėl iš nuteistosios priteistinų sumų pasisakė gana išsamiai. Pagal šio teismo nustatytas aplinkybes matyti, kad nukentėjusiajai eismo įvykio metu buvo sugadinti batai, rankinė ir telefonas, be to, dėl patirtų sužalojimų ji patyrė medicinines išlaidas, kurios iš viso siekė 689 Lt. Būtent tokią sumą turtinei žalai atlyginti pirmosios instancijos teismas ir priteisė iš nuteistosios, kartu atmesdamas nukentėjusiosios civilinio ieškinio dalį dėl negauto darbo užmokesčio. Spręsdamas dėl nukentėjusiosios T. A. patirtos neturtinės žalos dydžio teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatomis. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Išvardytų kriterijų visuma vadovavosi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatydami nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos dydį. Teismai įvertino iš esmės visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir nustatė, kad nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje prašoma priteisti 16 000 Lt suma yra per didelė, todėl ją sumažino iki 6 500 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, nutartimi atmesdamas nuteistosios apeliacinį skundą, motyvuotai pasisakė dėl jos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su civilinio ieškinio pagrįstumu ir jo dydžiu, pažymėjo, kad byloje apie nuteistosios turtinę padėtį nepateikta duomenų, kurie leistų sumažinti iš jos priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes išvados dėl nukentėjusiajai priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžio neprieštarauja BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų (CK 6.250, 6.282 straipsnių), reglamentuojančių žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, reikalavimams bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams, todėl šios teismų sprendimų dalies keisti ar ją naikinti taip pat nėra pagrindo.

Dėl bausmės

Kasatorė nesutinka su jai paskirta bausme ir atkreipia dėmesį į tai, kad teismas į šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes atsižvelgė formaliai, nenurodė jos kaltės formos ir rūšies, paskyrė griežtesnę bausmę nei prašė prokuroras, be to, nustatęs, jog po įvykio kaltinamoji rūpinosi nukentėjusiąja ir stengėsi šiai teikti pagalbą, be pagrindo nenustatė jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti paskirtą bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tai, ar ji paskirta teisingai, t. y. tai, ar bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, savo rūšimi ar dydžiu nėra aiškiai per griežta, tikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą, kuriame buvo nurodomi iš esmės tie patys argumentai kaip ir kasaciniame skunde, atmetė padaręs išvadą, kad skiriant J. B. bausmę baudžiamojo įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, paskirta bausmė nėra per griežta. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Skirdamas nuteistajai J. B. 40 MGL dydžio baudą pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei BK 61 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis. Teismas atsižvelgė į nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, įvertino jos asmenybę, atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, teismas J. B. parinko švelniausią BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Kasatorės argumentai, kad teismas neatsižvelgė į jos kaltės formą ir rūšį, nepagrįsti, nes BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaroma tik neatsargia kaltės forma, todėl nustačius kitokią kaltės formą apskritai nebūtų teisinio pagrindo nuteistąją pripažinti kalta pagal šį BK straipsnį. Tuo tarpu faktas, kad teismas skyrė nuteistajai griežtesnę bausmę nei prašė prokuroras, iš esmės nėra reikšmingas, nes prokuroro siūloma bausmė ar jos dydis bylą nagrinėjančio teismo nesaisto.

Kasatorės teiginys, kad teismai be pagrindo nenustatė jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taip pat atmestinas. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai jis aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Pažymėtina, kad aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis padeda nukentėjusiajam, turi sekti tuojau pat po įvykio, o ne vėlesnėse nukentėjusio asmens gydymo stadijose. Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykus eismo įvykiui nuteistoji iš esmės nedelsiant jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Tuo tarpu tai, kad vėliau, po įvykio praėjus tam tikram laikotarpiui, nuteistoji rūpinosi nukentėjusiosios sveikata ir stengėsi šiai padėti, negali būti pagrindu pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 1 numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kita vertus, pažymėtina, kad teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, į šią aplinkybę atsižvelgė kaip į teigiamai nuteistosios asmenybę apibūdinančius duomenis.

Kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismo sprendimų naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios J. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Gintaras Goda

Armanas Abramavičius