Baudžiamoji byla Nr. 2K-391/2013
Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00678-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.11;
1.1.11.9;
2.4.2.1;
2.4.7 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Š. gynėjos advokatės Birutės Strimaitytės kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutarties.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu I. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams dviem mėnesiams.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti E. O. ir I. L. (I. L.), tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutartimi nuteistųjų I. Š. ir E. O. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Š. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 6 d., apie 13.00 val., VĮ Veliučionių vaikų socializacijos centro teritorijoje, esančioje Vilniaus r., Šatrininkų sen., Veliučionių k., Liepų al. 44, veikdamas bendrininkų grupe su E. O. ir I. L., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, I. L. rankomis patraukus avarinių dirbtuvių Nr. 7 durų surūdijusį metalinį užraktą, įsibrovė į patalpą – Veliučionių vaikų socializacijos centro dirbtuvę Nr. 7, kur, I. L. laužtuvu išlaužus viduje esančių durų užraktą, atlenkus dvejų metalinių seifų metalines duris, pasikėsino pagrobti svetimą turtą – centrui priklausančius įvairius darbo įrankius, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo pastebėti centro darbuotojų.
Kasaciniu skundu nuteistojo I. Š. gynėja prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
Gynėja skunde nurodo, kad teismai, spręsdami nuteistajam I. Š. skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio klausimą, taip pat galimybę taikyti BK 92 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą, netinkamai taikė BK XI skyriaus nuostatas, taip pat BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, todėl, gynėjos manymu, paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta ir neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo. Be to, teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, spręsdami bausmių skyrimo klausimus.
BK 91 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui galima skirti tik jei yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka. Taigi, gynėjos manymu, iš esmės įstatymo leidėjas numato išimtines aplinkybes, kurioms esant, nepilnamečiui skiriama reali terminuota laisvės atėmimo bausmė. Šiuo atveju teismai nenurodė išimtinių aplinkybių, kodėl I. Š. skirtina būtent laisvės atėmimo, o ne kita bausmės rūšis. Kasatorės įsitikinimu, I. Š. paskirta bausmė aiškiai neproporcinga ir neadekvati padarytai nusikalstamai veikai bei jo asmenybei. Teismai privalėjo atsižvelgti į tai, kad nusikalstamą veiką I. Š. padarė būdamas nepilnametis (tokiu atveju būtina vadovautis BK XI skyriaus nuostatomis), ir, nors praeityje jis jau buvo teistas, tačiau nuosprendžio priėmimo dieną jis buvo atleistas nuo paskirtos bausmės. Išėjęs iš Veliučionių socializacijos centro, I. Š. nedelsdamas įsidarbino UAB „N“ operatoriumi, kur buvo teigiamai apibūdinamas, tai rodo, kad būdamas laisvėje jis elgėsi socialiai, nepažeidinėjo įstatymų. Be to, siekdamas įgyti kvalifikuotą darbą, mokėsi metalo suvirintojo bei pjaustytojo elektra ir dujomis specialybės. Taigi akivaizdu, kad duomenų, leidžiančių vertinti I. Š. kaip pavojingą asmenį, kurį būtina izoliuoti nuo visuomenės, nėra. Taip pat visiškai neatsižvelgta į tai, kad veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, jokių sunkių padarinių nesukelta, ieškiniai nepareikšti. Gynėjos manymu, teismai, įvertinę išdėstytas aplinkybes, turėjo galimybę parinkti I. Š. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, ir taip užtikrinti teisingumo ir adekvatumo principus.
I. Š. nepagrįstai netaikytos BK 91 straipsnio nuostatos. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, esant BK 92 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas nepilnamečiui gali būti atidėtas, būtina atsižvelgti į BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Gynėjos nuomone, net ir pripažinus, kad I. Š. pagrįstai parinkta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, visi jo asmenybę apibūdinantys duomenys, jo elgesys ir gyvenimo būdas sulaukus pilnametystės, suteikia teismui galimybę atidėti šios bausmės vykdymą, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę ir kelis įpareigojimus.
Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 64 straipsnio nuostatas ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrino su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartimi I. Š. atleistas nuo ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo terminui. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio skundo argumento nepasisakė, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Taip pat kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai kvalifikavo I. Š. veiksmus. Nors nuteistasis I. Š. apeliaciniu skundu neginčijo veikos kvalifikavimo ar kaltės klausimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti, kiek byloje surinkti duomenys galėjo būti pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad byloje akivaizdžiai trūksta tinkamai surinktų įrodymų, leidžiančių patvirtinti I. Š. kaltę, t. y. jo kėsinimąsi pagrobti svetimą turtą. Nuteistasis I. Š. nėra nurodęs, kad turėjo ketinimą įsibrauti į dirbtuves arba jo patekimas į dirbtuves būtų siejamas su ketinimu grobti svetimą turtą. Kasatorės nuomone, vien tik faktas, kad asmuo buvo patekęs į socializacijos centro teritorijoje esančias dirbtuves, nėra pakankamas, kad būtų įrodytas jo suformuotas ketinimas grobti svetimą turtą. Byloje nesurinkta jokių duomenų, kad I. Š. būtų ieškojęs daiktų, kuriuos ketino pagrobti. Nesiaiškinta, ar kaltinamųjų buvimas dirbtuvėse turėjo vieningą tyčią pagrobti svetimą turtą. Kasatorės manymu, jų vieninga tyčia paneigiama bendrų veiksmų nebuvimu. Teismai, vadovaudamiesi I. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, neatsižvelgė ir netyrė aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu šis nuteistasis vartojo raminamuosius ir migdomuosius vaistus (VšĮ Vilniaus centro poliklinikos Psichikos ir sveikatos centro 2011 m. spalio 17 d. pažyma patvirtina, kad jis yra šios gydymo įstaigos pacientų registre). Todėl, tikėtina, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, vertintini kritiškai dėl galimo vartojamų vaistų poveikio. Tačiau ši aplinkybė netirta, o atsiradusi abejonė dėl parodymų patikimumo nepašalinta. Taigi bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai ir tai sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus.
Be to, kasatorė nurodo, kad byloje visiškai neaišku, kuo remiantis nustatyta, kaip kaltinamieji pateko į dirbtuves – pro duris ar išgriautą sieną. Liudytojas J. Š. tik patvirtino faktą, jog nuteistieji buvo dirbtuvėse ir patalpose įrankiai buvo išmėtyti, bei išreiškė savo subjektyvią nuomonę, kad vaikinai ruošiasi išnešti daiktus. Liudytojų padarytos nuotraukos tik patvirtina faktą, kad nuteistieji buvo patalpoje, tačiau nepatvirtina ketinimo grobti svetimo turto ar vieningo jų veikimo. Gynėjos nuomone, svarstant įrodymų priimtinumo klausimą, būtina atsižvelgti ir į tai, kad nuteistieji dirbtuvėse buvo 2011 m. balandžio 6 d., o protokolas pareiškimas policijai pateiktas tik 2011 m. balandžio 20 d., tą pačią dieną kaip liudytojas apklaustas M. L., įvykio vieta apžiūrėta 2011 m. gegužės 12 d., daiktų apžiūros protokolas surašytas 2011 m. gegužės 12 d., liudytojas Č. B. apie įvykį apklaustas 2011 m. gegužės 7 d. Duomenų apie tai, ar I. Š. turėjo kokį nors sąlytį su kaltinime išvardytais įrankiais, nėra. Todėl nėra objektyvių duomenų, leidžiančių patvirtinti I. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, neva I. Š. nešė ir krovė įrankius į dėžę. Duomenų apie tai, kad galbūt I. Š. paliko pėdsakus prie išlaužtų dirbtuvių ar seifų, nėra. Taigi, kasatorės manymu, duomenys, kurie pripažinti įrodymais, akivaizdžiai nepakankami, įvykio vieta ir daiktai apžiūrėti beveik po mėnesio nuo įvykio. Liudytojas Č. B. teisme neapklaustas, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, kad paskutinį kartą dirbtuvės buvo apžiūrėtos 2011 m. kovo 30 d., t. y. prieš 6 dienas iki įvykio, taip paliekant abejonę, kad išgriauti sieną dirbtuvėse, išlaužti duris, išmėtyti daiktus ir kt. galėjo kiti asmenys.
Taigi, gynėjos manymu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas I. Š. ir kitų nuteistųjų kaltės klausimą, turėjo įvertinti ir byloje surinktus įrodymus, o esant jų nepakankamumui, atlikti įrodymų tyrimą. Iš bylos duomenų matyti, kad teismai visų bylos aplinkybių išsamiai neištyrė, taip padarė esminį BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą, kuris sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus, nes tai turėjo įtakos vertinant I. Š. veiksmus ir kvalifikuojant veiką. Teismas tiesiog preziumavo, kad buvimas dirbtuvėse galimas tik turint tikslą pagrobti svetimą turtą. Tačiau patekimas į dirbtuves pamokų metu taip pat yra drausmės pažeidimas, todėl asmuo turi teisę neduoti parodymų apie savo buvimo aplinkybes uždraustoje teritorijoje, nes tai gali sukelti jam neigiamas teisines pasekmes. Bet kokiu atveju teismai, spręsdami I. Š. kaltės klausimą, neturėjo teisės perkelti jam įrodinėjimo naštos, taip pažeisdami BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Prokurorė atsiliepime nurodo, kad, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskyręs bausmę už padarytą nusikaltimą ir BK 64 straipsnio 4 dalies pagrindu ją subendrinęs su neatlikta bausme, paskirta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Naują nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, I. Š. padarė 2011 m. balandžio 6 d., t. y. dar nepasibaigus bausmės vykdymo pagal pirmąjį nuosprendį atidėjimo laikotarpiui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, yra pasisakęs, kad tuo atveju, jei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu jau yra teismo priimta nutartis atleisti nuteistąjį nuo bausmės, naują apkaltinamąjį nuosprendį priimantis teismas turėtų konstatuoti, kad nutartis dėl atleidimo nuo bausmės naikinama (teismo baigiamuosiuose aktuose gali būti konstatuojama, kad kituose (nebaigiamuosiuose) teismo aktuose tam tikros aplinkybės buvo nustatytos neteisingai), ir, vadovaudamasis BK 64 straipsniu, bausmes subendrinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-338/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-338/2011">2K-338/2011</a>). Tokios pat aplinkybės nustatytos nagrinėjamoje byloje. Prokurorės manymu, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nekonstatavo, kad nuo bausmės pagal 2009 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį I. Š. buvo atleistas nepagrįstai, ši aplinkybė laikytina nuosprendžio trūkumu, kuris nesutrukdė teismui priimti teisėto ir pagrįsto nuosprendžio.
Taip pat prokurorė nurodo, kad teismai, svarstydami I. Š. skirtinos bausmės klausimą, atsižvelgė ne tik į BK 54 straipsnyje išdėstytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bet ir į BK 91 straipsnyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę nepilnamečiui. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į formaliąsias sąlygas, svarbias bausmės rūšiai ir dydžiui, tačiau taip pat įvertino nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos ir ją padariusio asmens pavojingumą. Teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pripažino vieną sunkinančią aplinkybę, kad veikė kartu su bendrininkais. Neliko neįvertinti ir nuteistąjį apibūdinantys duomenys. Nors nusikalstamos veikos padarymo metu I. Š. dirbo ir mokėsi, tačiau ankstesnis teistumas ir pakartotinas nusikaltimo padarymas bausmės vykdymo atidėjimo laiku rodo nuteistojo nenorą paisyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių, polinkį daryti nusikaltimus. Atsižvelgęs į nusikalstamos veikos, už kurią I. Š. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad jo, kaip bendrininko, vaidmuo nusikaltime buvo antraeilis. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, nenustatė jokių aplinkybių, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas ir kurios būtų reikšmingos sprendžiant bausmės nuteistajam klausimą, todėl pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl I. Š. paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio.
Teismų sprendimai netaikyti I. Š. BK 92 straipsnio nuostatų ir bausmės vykdymo neatidėti yra teisėti ir pagrįsti. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nepilnamečiams numato BK 92 straipsnis. Tačiau vien šiame straipsnyje išvardytų sąlygų nepakanka. Teismas turi padaryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos bausmės atlikimo. Prokurorė teigia, kad nuteistąjį I. Š. apibūdinantys duomenys rodo, kad jis nelinkęs paisyti visuomenei priimtinų elgesio normų, laikytis įstatymų, jo elgesys po pirmojo teistumo 2009 metais nepasikeitė, teismo pasitikėjimo, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nepateisino, dar kartą nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Šios aplinkybės rodo nepilnamečio nuteistojo I. Š. stiprėjančias antivisuomenines nuostatas, polinkį nusikalsti, todėl teismai, nusprendę I. Š. netaikyti BK 92 straipsnio nuostatų, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Nors BK 92 straipsnio nuostatos formaliai nedraudžia taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui nusikalstamą veiką padariusiam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, tačiau pagal teismų praktiką tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kitas bylos aplinkybes. I. Š. byloje tokių aplinkybių nenustatyta.
Kartu prokurorė nurodo, kad kiti kasacinio skundo argumentai dėl I. Š. veikos netinkamo kvalifikavimo (byloje netinkamai ištirti ir įvertinti įrodymai) paliktini nenagrinėtini, nes kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis I. Š. apeliaciniame skunde kėlė jam paskirtos bausmės dydžio, BK 64 ir 92 straipsnių nuostatų taikymo klausimus. Klausimai dėl nuteistojo kaltės įrodymų, veikos kvalifikavimo, kuriuos kasaciniame skunde kelia nuteistojo I. Š. gynėja, apeliacinės instancijos teisme nebuvo nei keliami, nei nagrinėjami.
Nuteistojo I. Š. gynėjos advokatės B. Strimaitytės kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir nurodoma, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina nuteistojo I. Š. kaltės, pasikėsinus padaryti BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagrįsdama šiuos teiginius, kasatorė ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, bando sumenkinti byloje surinktų duomenų įrodomąją reikšmę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kasatorės argumentai dėl, pasak jos, netinkamo nuteistojo I. Š. padarytų veiksmų kvalifikavimo apeliaciniame skunde nebuvo nurodyti ir apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, minėti kasacinio skundo argumentai paliktini nenagrinėtini.
Dėl BPK normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, laikymosi
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-100/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-100/2008">2K-P-100/2008</a>). Šios pareigos apeliacinės instancijos teismas neatliko.
Nuteistasis I. Š. apeliaciniu skundu ginčijo BK 64 straipsnio taikymą, teigė, kad teismas nepagrįstai paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrino su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, nes Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartimi nuo 2009 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės jis buvo atleistas.
Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, atsakydamas į šį skundo argumentą, teismas apsiribojo teiginiu, kad,,nepaisant to, kad nuteistojo atžvilgiu buvo priimta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartis atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės, pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nepanaikinęs šios nutarties, nepažeidė BK 64 straipsnio nuostatų“.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy0xNS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-15/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-15/2009">2A-7-15/2009</a> nurodyta, jog tuo atveju, jei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu jau yra teismo pagal BK 75 straipsnio 4 dalies 1 punktą priimta nutartis, naują apkaltinamąjį nuosprendį priimantis teismas turėtų konstatuoti, kad nutartis dėl atleidimo nuo bausmės naikinama (teismo baigiamuosiuose aktuose gali būti konstatuojama, kad kituose (nebaigiamuosiuose) teismo aktuose tam tikros aplinkybės buvo nustatytos neteisingai), ir, vadovaudamasis BK 64 straipsniu, bausmes subendrinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-19/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-19/2009">2A-19/2009</a> nurodyta, kad šios taisyklės reikia laikytis ir taikant BK 92 straipsnio 3 dalies nuostatas. Minėtos kasacinės instancijos teismo nutartys turi precedento reikšmę (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis), todėl teismai privalo jomis vadovautis.
Pirmosios instancijos teismas, nepanaikinęs Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nutarties atleisti I. Š. nuo bausmės, subendrino nagrinėjamoje byloje paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, nuo kurios kasatorius jau buvo atleistas. Taip teismas netinkamai taikė BK 64 straipsnio nuostatas, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, taip padarė esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimų.
Kartu nuteistasis I. Š. savo apeliaciniame skunde pateikė argumentus dėl jam paskirtos bausmės švelninimo, bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo jam galimybės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, skirdami bausmes nepilnamečiams, teismai vadovaujasi Baudžiamojo kodekso VIII skyriuje įtvirtintais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais bei taisyklėmis ir kartu atsižvelgia į papildomus, specifinius bausmių individualizavimo reikalavimus, įtvirtintus Baudžiamojo kodekso XI skyriuje „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“. Be bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, teismai atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą bei į nepilnamečio elgesį po nusikaltimo padarymo (BK 91 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 91 straipsnio 3 dalį terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Pažymėtina, kad apkaltinamajame nuosprendyje turi būti išdėstyti aiškūs bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Parenkant bausmės rūšį ir skiriant jos dydį nuosprendyje negali būti apsiribojama tik nustatytų aplinkybių išvardijimu – turi būti atskleistas jų turinys bei reikšmė skiriamai bausmei. Nepilnamečiui gali būti atidėtas bausmės vykdymas tik esant įstatymo leidėjo nurodytų sąlygų visumai (BK 92 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti tiek nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tiek kaltininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką, jo asmenybę, elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, darant nusikalstamą veiką, tiek jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Pažymėtina ir tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas visada turi būti pagrįstas motyvuota teismo išvada. Be to, teismas, atidėdamas bausmės vykdymą nepilnamečiui, turi apsvarstyti ir šios priemonės tikslingumą, ar bus užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA1LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-105/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-105/2009">2K-105/2009</a>, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs ir tai, kad skiriant nepilnamečiui realią laisvės atėmimo bausmę itin atidžiai turi būti įvertinta tai, ar tokia bausmė yra būtina siekiant pakeisti nepilnamečio nusikalstamus polinkius, ar šiam tikslui pasiekti pakaktų ir laisvės atėmimo bausmės nepilnamečiui paskyrimo, atidedant jos vykdymą. Nesant tokiam būtinumui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitiktų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų, prieštarautų teisingumo, proporcingumo imperatyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėta atnaujinta baudžiamoji byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy02LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-6/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-6/2013">2A-7-6/2013</a>). Taigi taikant BK 64 straipsnį ir skiriant galutinę subendrintą bausmę, kaip ir apskritai skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Antai, pavyzdžiui, teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėta atnaujinta baudžiamoji byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy02LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-6/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-6/2013">2A-7-6/2013</a>).
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jame apsiribota tik formaliu byloje nustatytų aplinkybių išvardijimu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas privalėjo išsamiai atsakyti į šį esminį nuteistojo I. Š. skundo argumentą, įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek įvykdyto nusikaltimo pavojingumą, tiek nuteistojo I. Š. pavojingumą, atskleisti jų turinį ir reikšmę. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas apsiribojo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam I. Š. bausmę, nepažeidė BK nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, kuri nėra per griežta. Taip pat nutartyje nurodyta, kad,,...galutinės realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimą nuteistajam lėmė tai, jog jis nusikalto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu. Nors teismas ir turėjo formalią teisę dar kartą atidėti bausmės vykdymą, tačiau atsižvelgęs į tai, kad bausmės vykdymo atidėjimas ankstesniu nuosprendžiu teigiamų rezultatų nedavė, paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad apylinkės teismas, taip spręsdamas, nesilaikė įstatymo reikalavimų ir paskyrė neteisingą bausmę“. Toliau nutartyje cituojamos BK 91, 92 straipsnių nuostatos ir daroma išvada, kad,,baudžiamojo įstatymo nuostatos, skirtos nepilnamečių atsakomybės klausimams, neįpareigoja teismo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės asmeniui, kuriam anksčiau jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas“. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad BK 75, 92 straipsniuose nėra tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam pirmiau paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma I. Š. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), jį atmesdamas neišdėstė išsamių motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimas). Šie pažeidimai laikyti esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir baudžiamoji byla grąžintina šiam teismui padarytų pažeidimų teisiniams padariniams pašalinti. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje įstatymo pažeidimus, iš naujo patikrinti esminius nuteistojo I. Š. apeliacinio skundo argumentus dėl BK 64 straipsnio taikymo, taip pat dėl paskirtos bausmės ir išdėstyti dėl jų išsamiai motyvuotas išvadas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Dalia Bajerčiūtė
Armanas Abramavičius
