Baudžiamoji byla Nr. 2K-375/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.4.5.; 2.1.15.1.2.; 2.1.7.4.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams.
Civilinis ieškinys tenkintas. Iš G. B. R. S. naudai priteista 172,70 Lt turtinei ir 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nutartis, kuria Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 27 d. nuosprendis pakeistas – priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 4000 Lt. Kita nuosprendžio dalis nekeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
G. B. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo R. S. Jis 2008 metų gegužės 13 dieną, apie 16.00 val., Varėnoje, uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, pasibaigus vadovų pasitarimui, norėdamas iš R. S. atimti turimus rankoje dokumentus, tyčia sugriebė jai už dešinės rankos, kelis kartus stipriai suspaudė plaštaką ir pasuko ją į abi puses. Tokiu būdu nukentėjusiajai buvo padarytas delnakaulio spiralinis lūžis viduriniame trečdalyje su poslinkiu į plotį, dėl kurio jos sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip10 dienų laikotarpiui.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. B. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo nutartį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti, motyvuodamas tuo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, netinkamai nustatė ir vertino faktines bylos aplinkybes, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, pažeidė rungimosi principą ir suvaržė jo teisę į gynybą.
Pirmosios instancijos teismas netenkino kasatoriaus gynėjo prašymų iškviesti teismo psichologą, pateikti į bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpų planą, įpareigoti nukentėjusiąją R. Stanevičienę grąžinti į bylą jos ligos istoriją ir dešinės rankos plaštakos 5 rentgenogramas.
Kasatoriaus nuomone, psichologas ekspertas turėjo nustatyti, ar nukentėjusiosios veiksmai buvo adekvatūs susidariusiai situacijai bei ar ji pati nesukėlė konflikto tarp susirinkimo dalyvių. Teismui netenkinus šio prašymo buvo pažeista BPK 206 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad asmens psichinės būklės tyrimą atlieka tik teismo psichiatras, teismo psichologas, o ne teismas. Tuo tarpu patalpų planas padėtų tinkamai nustatyti visas incidento aplinkybes ir, priešingai nei teigia liudytojas V. G. bei nukentėjusioji, patvirtintų, kad jis, kasatorius, neketino iš įmonės išnešti dokumentų projektų ir net nejudėjo link išėjimo iš pastato. Byloje nesant nukentėjusios R. S. dešinės rankos plaštakos 5 rentgenogramų ir jos ligos istorijos, kasatorius neturėjo galimybės susipažinti su visa bylos medžiaga, žinoti kuo yra kaltinamas ir tinkamai gintis. Be šių dokumentų negalimas objektyvus nukentėjusiosios sužalojimo ir nedarbingumo pagrindimas įrodymais.
Teismai, nuspręsdami dėl nukentėjusiosios R. S. ir liudytojo V. G. parodymų patikimumo, neįvertino tai, kad jų parodymai yra prieštaringi, skiriasi nuo kitų liudytojų parodymų, be to, liudytojas V. G. suinteresuotas bylos baigtimi, nes jo santykiai su kasatoriumi dėl nesutarimų darbe buvo priešiški. Todėl šių asmenų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, o jais besąlygiškai remdamiesi teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis).
Kasatoriaus teigimu, teismai nenustatė jam inkriminuoto nusikaltimo subjektyviojo požymio – tyčinės kaltės. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jis būtų sugriebęs nukentėjusiosios plaštaką, ją sukinėjęs bei spaudęs. Kasatorius nesiekė sužaloti R. S., bet tik norėjo susipažinti su jos turimais dokumentais bei gynėsi nuo pastarosios aktyvių ir neteisėtų veiksmų.
Skiriant bausmę nebuvo įvertinti R. S. rizikingi ir provokuojantys veiksmai bei agresyvumas, todėl teismai nepagrįstai nuteistojo G. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos aplinkybės.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai priteisdami nepagrįstai didelį neturtinės žalos dydį neatsižvelgė į nukentėjusiosios R. S. neteisėtą, neadekvatų elgesį, į tai, kad ji pati puolė kasatorių, išprovokavo konfliktą ir tuo pažeidė sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo G. B. kasacinį skundą atmesti motyvuodamas tuo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymų visumą, savo sprendimuose išdėstė motyvuotas išvadas tiek dėl nustatytų įvykio aplinkybių, tiek dėl veikos kvalifikavimo. Nagrinėjant bylą esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadaryta.
G. B. kaltė įrodyta nukentėjusiosios R. S., liudytojų V. G., R. Č. parodymais, teismo medicinos specialistų išvadomis, teismo medicinos ekspertizės aktu, akistatų, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolais bei kitais rašytiniais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje išanalizavęs nuteistojo parodymus motyvuotai įvertino juos kritiškai, kaip gynybinę poziciją siekiant išvengti atsakomybės ir konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai apie įvykio aplinkybes yra nuoseklūs ir neprieštaraujantys kitiems bylos įrodymams, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį.
Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismų sprendimuose pasisakyta ir dėl subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės. Sugriebdamas nukentėjusiajai R. S. už dešinės rankos ir kelis kartus ją stipriai suspausdamas bei pasukdamas į skirtingas puses kasatorius suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti BK 138 straipsnyje numatyti padariniai ir jų norėjo (tiesioginė tyčia).
Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad teismai pažeidė BPK 7 straipsnio reikalavimus ir buvo šališki. Nuteistojo gynėjo prašymai atmesti motyvuota teismo nutartimi, įrašant ją į teismo posėdžių protokolą, prieš tai išklausius bylos nagrinėjimo dalyvių nuomones. Įvykio vieta išsamiai aprašyta byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose. Specialistų išvadose ir ekspertizės akte išsamiai ištirti medicininiai dokumentai dėl nukentėjusiosios sveikatos būklės bei padaryto rankos sužalojimo, o duomenų, kurie leistų suabejoti jos psichine būsena įvykio metu, byloje nėra. Nei nuteistasis, nei jo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu neprašė atlikti papildomą įrodymų tyrimą.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, įvertino kasatoriaus kaltės rūšį ir formą, padarytos turtinės žalos dydį, kilusius padarinius, jo turtinę bei šeimyninę padėtį ir, atsižvelgdamas į neturtinės žalos nustatymo kriterijus bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį motyvuotai sumažino iki 4 000 Lt. Pagrindo pripažinti tokį apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu, nėra.
Atsiliepime nurodoma, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė G. B. negali būti taikoma, nes konfliktą išprovokavo jis pats, norėdamas iš R. S. atimti turimus rankoje dokumentus. Nukentėjusiosios siekis susigrąžinti šiuos dokumentus, už kuriuos ji buvo atsakinga, nesuteikia pagrindo jos elgesį pripažinti provokuojančiu ar rizikingu.
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji R. S. prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 270 straipsnio reikalavimų suteikė nagrinėjimo teisme dalyviams galimybę pateikti prašymus ir juos visus išsprendė priimdamas protokolines nutartis bei nurodydamas motyvus, kodėl nuteistojo G. B. prašymai buvo atmesti. Visos nukentėjusiosios patirto sužalojimo aplinkybės buvo pilnai nustatytos ir įvertintos. Nuteistojo gynėjas, pateikdamas prašymus kviesti teismo psichologą, pateikti į bylą patalpų, kuriuose vyko incidentas planą ir įpareigoti nukentėjusiąją grąžinti į bylą jos ligos istoriją bei dešinės plaštakos 5 rentgenogramas nenurodė kokioms aplinkybėms nustatyti reikalingi nauji įrodymai, kaip to reikalaujama BPK 270 straipsnio 1 dalyje.
Atsiliepime nurodoma, kad per apklausas, atliktas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nukentėjusiosios parodymai apie įvykio aplinkybes buvo vienodi. Atsakydama į pareigūnų klausimus ji stengėsi prisiminti ir nurodyti visas įvykio detales, o ne koreguoti savo parodymus pagal teismo medicinos specialistų išvadas. Papildoma užduotis atlikti teismo medicinos tyrimą ir nutartis skirti ekspertizę buvo priimtos jau po jos apklausų tam, kad patikrinti per jas duotus parodymus.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo liudytojo V. G. parodymų nuoseklumą, pažymėjo, kad liudytojo V. P. parodymai dėl fizinio kontakto tarp nukentėjusiosios ir G. B. nebuvimo, prieštarauja ne tik kitų liudytojų parodymams, bet ir ištirtiems rašytiniems įrodymams. Teismai taip pat įvertino ir liudytojos R. Č. parodymus apie tai, kad dokumentai įvykio metu nebuvo susukti į ritinį, o buvo laikomi visu pluoštu, neatitikimą nukentėjusios ir liudytojo V.G. parodymams ir pagrįstai pažymėjo, kad ši aplinkybė jokios teisinės reikšmės neturi.
Įvykio metu padaryto sužalojimo aplinkybės rodo G. B. veiksmų tyčinį pobūdį. Jis, turėdamas tikslą atimti iš nukentėjusiosios dokumentus, sugriebė jos ranką, spaudė ją ir suko. Šie G. B. veiksmai buvo sąmoningi ir daromi tiesiogine tyčia.
Nukentėjusiosios nuomone, kasacinio skundo argumentai dėl pernelyg didelio neturtinės žalos dydžio nepagrįsti, nes dėl dešinės rankos sužalojimo ji prarado 5 procentus darbingumo, trauma trukdo rašyti kompiuteriu, ji negali visavertiškai užsiimti savo pomėgiais, patyrė stiprų fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir pažeminimą kitų bendradarbių akivaizdoje.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusiosios R. S. rankos sužalojimų jis nepadarė, bet tik siekė susipažinti su pastarosios turimais dokumentais ir gynėsi nuo jos veiksmų. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.
Bylą nagrinėję teismai gilinosi į nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo aplinkybes ir priimtuose sprendimuose pasisakė dėl jo laipsnio bei sužalojimų padarymo mechanizmo. Šių teismų išvada, kad kasatorius norėdamas iš R. S. atimti turimus rankoje dokumentus, tyčia sugriebė jai už dešinės rankos, kelis kartus stipriai suspaudė plaštaką ir pasuko ją į abi puses ir tokiu būdu padarė sužalojimus, kvalifikuojamus kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, pagrįsta nukentėjusiosios, liudytojų V. G., R. Č. parodymais, teismo medicinos specialistų išvadomis, teismo medicinos ekspertizės aktu, akistatų, parodymų patikrinimo vietoje protokolais bei kitų byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu. Ekspertizės akto Nr. EKG 108/09 (01) išvadose konstatuota, kad nukentėjusiosios R. S. dešinės plaštakos V delnikaulio spiralinis lūžis galėjo įvykti nuo sukamojo judesio, t. y. jos rankos plaštaką pasukant į abi puses ir kad mažai tikėtina, jog minėti sužalojimai atsirastų pačiai nukentėjusiajai griebiant ir traukiant G. B. stipriai laikomus dokumentus. Šios ekspertizės akto išvados paneigia kasatoriaus parodymus apie tai, kad jis nukentėjusiosios atžvilgiu smurto nenaudojo, už rankos sugriebęs nebuvo, jos nespaudė ir nesuko. Todėl teismai pagrįstai šiuos parodymus vertino kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jais savo baigiamuosiuose aktuose nesivadovavo.
Priešingai nei nurodo kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pasisakė ir dėl subjektyviojo požymio – tyčinės kaltės. Kasatorius, naudodamas fizinę jėgą, keletą kartų spausdamas nukentėjusiajai R. S. ranką, ją pasukdamas į priešingas puses, taip pat suvokdamas, kad būdamas vyru yra fiziškai stipresnis už pastarąją, suprato pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali būti padaryti sužalojimai nukentėjusiajai ir tokių padarinių norėjo, tačiau jų nedetalizavo. Atsižvelgiant į tai, jo kaltės klausimas išspręstas remiantis faktiškai kilusiais žalingais padariniais. Tai, kad nuteistasis sutrikdė nukentėjusiajai sveikatą siekdamas iš jos atimti turimus dokumentus, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes motyvas nėra BK 138 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Kasaciniame skunde nuteistasis G. B. nurodo, kad teismai, netenkindami jo gynėjo prašymų pažeidė rungimosi principą ir suvaržė jo teisę į gynybą, o savo sprendimus grįsdami nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas vienos proceso šalies prašymus, o kitos atmesdamas, pažeidė rungimosi principą taip pat nepagrįstas. Kasatoriaus gynėjo prašymai buvo atmesti motyvuota teismo nutartimi, įrašant ją į teismo posėdžių protokolą, prieš tai išklausius bylos nagrinėjimo dalyvių nuomones, todėl BPK 253 ir 270 reikalavimai nebuvo pažeisti.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisingumą bei pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, jos yra pagrįstos išsamiai ir tinkamai įvertintais įrodymais. Kartu apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalis, iš naujo detaliai įvertinęs byloje esančius įrodymus, atsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai paaiškindamas, kodėl atmeta nuteistojo versiją dėl incidento aplinkybių. Nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose esminių BPK pažeidimų nepadaryta.
Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismai detaliai analizavo tiek nukentėjusios R. S., tiek liudytojų parodymus, juos gretino tarpusavyje ir padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai apie jos sužalojimo aplinkybes yra nuoseklūs, juos patvirtina liudytojų V. G., R. Č. parodymai, specialistų išvados, ekspertizės aktas, todėl laikytini patikimais.
Pirmosios instancijos teismas teisės medicinos duomenis tyrė laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų ir išnaudodamas visas tam reikalingas BPK numatytas procesines priemones. Atsižvelgiant į tai, kad trys byloje pateiktos specialisto atliktų tyrimų išvados dėl R. S. rankos sužalojimų padarymo mechanizmo buvo neišsamios bei siekiant visapusiškai, išsamiai ištirti visas nusikalstamos veikos aplinkybes, pašalinti kilusias proceso dalyviams abejones, byloje buvo paskirta atlikti teismo medicinos ekspertizė. Šios ekspertizės išvadose atsakyta į visus pateiktus klausimus, pagrindo abejoti jos rezultatų patikimumu nebuvo, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas kasatoriaus gynėjo prašymo pateikti į bylą nukentėjusiosios ligos istoriją ir sužalotos plaštakos rentgenogramas, BPK reikalavimų nepažeidė.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės
Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad jam turėjo būti pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.
Teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris prieštarauja moralės normoms, yra smurtinis ar kitaip pavojingas, įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį ir dėl to suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nukentėjusioji neišprovokavo konflikto, bet siekė susigrąžinti kasatoriaus paimtus dokumentus, už kuriuos būtent ji ir buvo atsakinga. Toks jos elgesys nebuvo neteisėtas ar įžeidžiantis kasatorių, todėl teismai pagrįstai jo nepripažino provokuojančiu ar rizikingu.
Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nenustatęs kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įvertino visą nukentėjusiosios R. S. sužalojimo kontekstą ir paskyrė kasatoriui švelniausią iš BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių rūšių – laisvės apribojimą, kurio dydį nustatė mažesnį už šios bausmės vidurkį. Pagrindo išvadai, kad šis teismas netinkamai individualizavo kasatoriui bausmę, nėra.
Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio
Kasatorius nurodo, kad teismai nukentėjusiajai priteisė aiškiai per didelį neturtinės žalos atlyginimą, nes neatsižvelgė į jos elgesį sukeliant konfliktą bei konflikto metu. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė kriterijus ir bylos duomenis, kuriais remiantis priteisė 8000 Lt atlygintinos neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, rėmėsi įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo bei dydžio ir priteistos neturtinės žalos dydį sumažino iki 4000 Lt. Nustatant neturtinės žalos dydį šis teismas atsižvelgė į nukentėjusiai padaryto sužalojimo pobūdį, pasekmes (nukentėjusioji neteko 5 proc. darbingumo), padarytos turtinės žalos dydį, nuteistojo turtinę ir šeimyninę padėtį. Pagal byloje nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas aplinkybes šio teismo išvados dėl neturtinės žalos dydžio atitinka BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus bei neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams.
Kasaciniame skunde nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai, kai nukentėjusiesiems nustatyta mažesnė atlygintina neturtinė žala negali būti besąlygiškas kriterijus sprendžiant šį klausimą nagrinėjamoje byloje. Neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais teismų įvertinta skirtingai - 800 Lt, 2000 Lt, 3000 Lt, 10 000 Lt ir šie sprendimai nebuvo naikinami ar keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2007, 2K-730/2007, 2K-253/2009, 2K-190/2010, 2K-249/2010). Tai tik patvirtina, kad neturtinės žalos įvertinimą pinigine išraiška lemia konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių visuma, kurios buvo įvertintos ir šioje byloje. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad nukentėjusiajai R. S. priteista atlyginti 4000 Lt neturtinė žala susiklosčiusiai teismų praktikai neprieštarauja.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Gintaras Goda
Vytautas Greičius
