Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-228/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.6; 2.3.3.4
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Viktoro Aiduko, Valerijaus Čiučiulkos, Aldonos Rakauskienės, Albino Sirvydžio, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Jūratei Švabaitei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
nuteistajai O. L.,
gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžiu O. L. išteisinta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių, taip pat pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, nenustačius, kad ji dalyvavo šio nusikaltimo padaryme.
Šiuo nuosprendžiu išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį J. M., nenustačius, kad ji dalyvavo šio nusikaltimo padaryme; dėl J. M. kasacinių skundų nepaduota.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalis, kuria O. L. išteisinta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, panaikinta, O. L. pripažinta kalta pagal BK 229 straipsnį ir jai paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Nukentėjusiojo V. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
Pirmosios instancijos teisme O. L. buvo kaltinta tuo, kad ji, dirbdama (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo teisėja ir būdama valstybės tarnautoja, 2005 m. birželio 17 d. (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo kabinete piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi apie 11.00 val. sukurstė pareiškėją J. M. suklastoti nedalyvavusio šiame teismo posėdyje V. M. parašą pareiškėjo priesaikoje ir suklastojo (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 17 d. sprendimą civilinėje byloje (duomenys neskelbtini) dėl santuokos nutraukimo, į šį sprendimą įrašydama žinomai melagingas žinias apie pareiškėjo V. M. dalyvavimą (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 17 d. posėdyje bei žinomai melagingus duomenis apie pilnamečius vaikus ir 1971 m. įregistruotą santuoką; dėl to didelės žalos patyrė V. M. ir valstybė.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu pripažino, kad O. L., dirbdama (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo teisėja ir būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ir dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei ir V. M: (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teisme 2005 m. birželio 17 d. nagrinėdama civilinę bylą (duomenys neskelbtini) dėl santuokos nutraukimo tarp V. M. ir J. M. ir santuokos nutraukimo pasekmių, nepatikrino proceso metu dalyvaujančių asmenų tapatybės; dėl to vietoj V. M., kuris tuo metu buvo suimtas, pasirašė kitas asmuo, kurį į bylos nagrinėjimą buvo atsivedusi J. M., bei priėmė neteisėtą sprendimą nutraukti santuoką abipusiu susitarimu – butas, esantis (duomenys neskelbtini), atiteko J. M. Tokiais savo veiksmais teisėja O. L. dėl neatsargumo neatlikusi savo pareigų padarė didelę žalą nukentėjusiajam V. M. – šis neteko buto. Taip pat teisėja O. L. padarė didelę žalą valstybei, nes diskreditavo teismo ir teisėjo autoritetą.
Kasaciniu skundu nuteistoji O. L. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 2 d. nuosprendį.
Anot kasatorės, buvo pažeista BPK 305 straipsnio 1 dalis. BK 229 straipsnio, pagal kurį kasatorė yra nuteista, dispozicija yra blanketinė, vadinasi, apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje turėjo nurodyti teisės aktų normas, kurias neteisėtais veiksmais ji pažeidė; nesant tokių nuostatų, pažeista jos teisė į gynybą. Kasatorė nurodo, kad jos pareigas dirbant (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo teisėja nustatė Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, ji šiame teisės akte nurodytų teisėjo pareigų laikėsi; nagrinėdama bylas taip pat turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, tinkamai vadovavosi ir jo nuostatomis. Nors apkaltinamajame nuosprendyje konstatuojama, kad kasatorė elgėsi aplaidžiai, proceso metu nepatikrindama dalyvaujančių asmenų tapatybės, tačiau nenurodoma, kokį Civilinio proceso kodekso straipsnį ar jo dalį, kitą teisės aktą taip pažeidė. Nuteistoji O. L. apkaltinta pareigų neatlikimu nagrinėjant civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu; šios kategorijos bylų nagrinėjimo tvarkos vienas iš ypatumų yra tas, kad bylos nagrinėjamos supaprastinta tvarka, jose net bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka nerašomas protokolas, todėl nėra privaloma dalyvaujančių pareiškėjų priesaika, įstatymo nenumatyta pareiga teisėjui specialiai įsitikinti atvykusių asmenų tapatybe.
Skunde taip pat pabrėžiama, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog neatlikusi savo pareigų nuteistoji O. L. padarė didelę žalą nukentėjusiajam V. M. (šis neteko buto), nes nagrinėjant bylą Šiaulių apygardos teisme pats nukentėjusysis nurodė, kad žalos jam nepadaryta, buto ir kito turto jis neprarado, ginčas dėl buto sprendžiamas (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teisme. Kasatorė teigia pati supratusi J. M. buvusi suklaidinta, patenkino V. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo ir panaikino dėl suklydimo priimtą nepagrįstą sprendimą. Žalos nepatyrus V. M., nėra pagrindo teigti, kad žalos patyrė ir valstybė. Nesant būtinojo didelės žalos fiziniam asmeniui ar valstybei požymio, jos veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėties. Anot nuteistosios O. L., jos teisinė klaida negali būti pripažinta kaip užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, nes gali būti ištaisoma aukštesnės instancijos teisme.
Taip pat kasatorė teigia, kad nagrinėjant jos bylą buvo pažeistos BPK 255 straipsnio 1 dalyje numatytos nagrinėjimo teisme ribos. Teisiamajame posėdyje, anot kasatorės, jai nebuvo pranešta apie galimybę nuteisti ją už veiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo kaltinamajame akte išdėstytų.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 229 straipsnio taikymo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtose nutartyse (Nr. 2K-622/2004, 2K-596/2004, 2K-512/2004, 2K-563/2006, 2K-238/2007, 2K-715/ 2007, 2K-10/2008) pažymėta, kad nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas nustačius, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; kad dėl to atsirado pasekmės – valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą, kad tarp veikos ir pasekmių yra priežastinis ryšys. Šie objektyvieji požymiai yra įtvirtinti BK 229 straipsnyje. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį taip pat turi būti nustatyta kaltės forma – neatsargumas. Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-512/2004 yra išaiškinta, kad „...veikos kvalifikavimui nepakanka vien objektyvaus padarytos žalos ir jos dydžio konstatavimo, – būtina nustatyti, kaip netinkamu pareigų atlikimu sukelti padariniai atsispindėjo kaltininko sąmonėje. Lietuvos Respublikos BK 10 straipsnis išskiria dvi neatsargumo rūšis – nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo supranta, kad jo pasirinktas tarnybos pareigų vykdymo būdas yra neteisėtas ir gali sukelti pavojingų pasekmių, tačiau savo rizikingo elgesio nekeičia ir lengvabūdiškai tikisi, kad yra aplinkybių, kurios neleis kilti žalingoms pasekmėms. Tuo tarpu nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų pasekmių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektualusis kaltės elementas. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka,,turėjo“ apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka,,galėjo” reiškia subjektyvias asmens savybes, kurių dėka asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius. Tačiau vien galėjimas ir turėjimas numatyti padarinius nesudaro pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 229 straipsnį, nes kaltininkas, be to, dar turi suvokti ir sugebėti įvertinti savo veikos padarinių dydį“.
Nutartyje Nr. 2K-10/2008, aiškinant BK 229 straipsnio dispoziciją, nurodyta, kad „netinkamas savo pareigų atlikimas – pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai, tai irgi iš esmės teisės aktų reikalavimų nevykdymas savo darbinėje veikloje, t. y. neveikimas.<...> Nuosprendyje privalu nurodyti, kokių teisės aktų reikalavimų valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo nevykdė arba vykdė netinkamai, kokių pareigų neatliko ar atliko netinkamai“. Cituojamoje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje, kurioje baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį buvo traukiama ikiteisminio tyrimo pareigūnė, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad „tyrėjų, prokurorų ir teismo veikla atskleidžiant nusikaltimus, tiriant baudžiamąsias bylas ir nagrinėjant jas teismuose neatsiejamai susijusi su baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymu“ ir kad „netinkamas baudžiamojo proceso įstatymo taikymas tam tikrais atvejais gali būti pagrindas traukti tyrėją, prokurorą ar teisėją drausminėn atsakomybėn. Bet tik išimtiniais atvejais toks pažeidimas gali būti vertinamas kaip nusikalstama veika“. Šie išaiškinimai pagal prasmę taikytini vertinant ne tik baudžiamajame procese valstybės pavestas funkcijas vykdančių pareigūnų profesinę veiklą, bet ir tokią veiklą, vykdomą administraciniame ar civiliniame procese.
Nurodytos ankstesnės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys yra teisės šaltiniai, kuriais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodyta, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....> Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“. Nagrinėjamoje byloje nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir kurti naują precedentą nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje yra išimtinis netinkamo įstatymų taikymo atvejis, kai būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę.
Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad O. L. veiksmai atitinka BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, aiškiai nenurodė neatsargumo rūšies, bet iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvų galima spręsti, kad, apeliacinės instancijos teismo manymu, veika buvo padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Atsižvelgdama į žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad kasatorė O. L., nepatikrindama į procesą atvykusių asmenų asmens dokumentų, veikė nusikalstamai nerūpestingai ir taip padarė BK 229 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką.
Kasacinės instancijos teismas kasacine tvarka apskųstus teismų nuosprendžius tikrina teisės taikymo aspektu. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka faktinės aplinkybės nenustatinėjamos, o remiamasi žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis bei šių teismų ištirtais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įvykis, dėl kurio buvo pradėtas baudžiamasis procesas, vyko ne kaltinamajame akte nurodytomis (kaltinamajame akte teigiama, kad veika buvo padaryta teisėjai O. L. būnant kabinete dviese su J. M.), o kitomis aplinkybėmis – t. y. į teisėjos kabinetą J. M. įėjus su rusakalbiu vyru. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su prokuroro paduoto apeliacinio skundo teiginiais dėl faktinių aplinkybių netinkamo nustatymo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir pripažino, kad faktinės aplinkybės, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo nustatytos teisingai. Darant išvadas dėl byloje nustatytų faktų abiejose instancijose patikimais laikyti O. L. parodymai, o J. M. parodymais nebuvo tikima. Be to, vertinant J. M. parodymus bei kitus įrodymus, daryta išvada, kad O. L. buvo J. M. apgauta, šiai vietoj V. M. į teismo posėdį atsivedus kitą vyrą. Dėl šios priežasties 2007 m. gruodžio 14 d. Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis BPK 257 straipsniu, priėmė nutartį, kuria pranešė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai apie, tikėtina, J. M. veiksmuose esančius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, požymius. Padarius išvadą, kad O. L. 2005 m. birželio 17 d. procesinius veiksmus atliko ir sprendimą priėmė dėl J. M. apgaulės, negalėjo būti daroma prieštaringa išvada, kad O. L., nagrinėdama santuokos nutraukimo bylą, kurioje buvo pateikti reikiami dokumentai ir pagal kuriuos jokių nesutarimų tarp šalių nebuvo, dėl neatsargumo padarė nusikalstamą veiką, t. y. kad ji, veikdama dėl apgaulės: 1) galėjo ir turėjo suvokti, kad nepakankamai apdairiai vykdo pareigas, 2) galėjo ir turėjo numatyti, jog dėl to bus padaryta žala, ir 3) turėjo sugebėti įvertinti padarinių dydį.
Atliekant O. L. veiksmų teisinį vertinimą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad O. L., duodama parodymus, kuriais, minėta, abiejų instancijų teismai rėmėsi kaip patikimais, teigė, kad ji nepatikrino į posėdį atvykusių asmenų dokumentų, nes, jos teigimu, sprendžiant santuokos nutraukimo bylą bendru šalių sutarimu tikrinti dokumentus nebuvo įprasta. Remdamiesi tokiais parodymais teismai padarė išvadą, kad taip buvo pažeista CPK 239 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad „Teismas nustato atvykusiųjų asmens tapatybę, taip pat patikrina pareigūnų ir atstovų įgaliojimus.“ Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai „patikrinti dokumentus“ ir „nustatyti tapatybę“ ne visada yra tapatūs. Pavyzdžiui, CPK 239 straipsniui pagal prasmę analogiškame BPK 265 straipsnyje „Kaltinamojo asmenybės nustatymas“ numatyta, kad „Teisiamojo posėdžio pirmininkas nustato kaltinamojo asmenybę paklausdamas, koks jo vardas, pavardė, gimimo data, gimimo vieta, gyvenamoji vieta, užsiėmimas, išsilavinimas, šeiminė padėtis, teistumas, taip pat kitų duomenų, apibūdinančių kaltinamąjį asmenį.“ Tai rodo, kad įstatymuose numatyta, jog asmens tapatybė proceso metu gali būti nustatinėjama ne vien tik patikrinant asmens dokumentus. Teismas įsitikinti, kad į procesą atvyko reikiami asmenys gali ir kitais būdais. CPK 239 straipsnio 2 dalyje taip pat nėra tiesiogiai (expresis verbis) įrašyta pareiga tikrinti dokumentus. Iš teismų patikimais pripažintų O. L. parodymų matyti, kad ji su kartu su J. M. į posėdį atvykusiu asmeniu kalbėjo apie bylos aplinkybes, uždavė jam klausimų, o pagal atsakymus į užduotus klausimus neturėjo pagrindo abejoti, kad ji bendrauja ne su V. M.
Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis darytina išvada, kad 2005 m. birželio 17 d. O. L. surašyto sprendimo, priimto nagrinėjant civilinę bylą (duomenys neskelbtini) dėl santuokos nutraukimo tarp V. M. ir J. M. ir santuokos nutraukimo pasekmių, teiginys, jog byla išnagrinėta dalyvaujant V. M., yra neteisingas. Tokio teiginio įrašymas į teismo sprendimą, prieš tai davus pasirašyti priesaikos tekstą ne tam asmeniui, vertintinas kaip teismo padaryta klaida, tačiau teismų sprendimuose padarytoms klaidoms ištaisyti Lietuvoje, kaip ir visose demokratinėse valstybėse, yra numatyti teisiniai mechanizmai. Tai, kuris iš įstatymuose numatytų klaidų taisymo variantų turi būti taikomas, priklauso nuo klaidos pobūdžio, jos aptikimo momento ir kitų aplinkybių. Klaidos ištaisomos nagrinėjant bylas aukštesnės instancijos teismuose apeliacine ir kasacine tvarka pagal proceso dalyvių paduotus skundus arba atnaujinant bylas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tam tikrais atvejais įstatymai numato specialią sprendimų ar proceso veiksmų apskundimo tvarką. Procesiniai įstatymai taip pat numato rašymo klaidų bei apsirikimų ištaisymo tvarką. Siekiant, kad teismų dėl įvairių priežasčių padaromos klaidos neliktų neištaisytos, visose teisinės valstybės (įstatymo viršenybės) idėją gerbiančiose šalyse teismų sistema veikia instanciniu principu. Teismų instancinės sistemos paskirtis yra išaiškinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Paskutinį kartą šiuo klausimu buvo pasisakyta 2008 m. sausio 24 d. nutarime, kuriame teisingumo vykdymo per kelias teismų instancijas esmė nusakyta taip: „Ypač pabrėžtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, teismų instancinė sistema suponuoja tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatyme turi būti ne tik įtvirtinta pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai); minėtas žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas)“.
Vien tik aukštesnės instancijos teismų nustatomos žemesnės instancijos teismų ar kitų valstybės institucijų ar pareigūnų proceso metu padarytos klaidos nėra pagrindas, nesant išskirtinių aplinkybių, teigti, kad klaidą padariusio asmens elgesys yra nusikalstamas.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra tinkamai pasisakyta dėl priežastinio ryšio. Pagrindinė priežastis V. M. nurodomai žalai atsirasti buvo ne O. L. veika, o J. M. veiksmai, kurių tikslios atlikimo aplinkybės proceso metu taip ir nebuvo nustatytos, parengiant dokumentus skyrybų bylai (pareiškimą dėl santuokos nutraukimo ir sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių) bei šių dokumentų įteikimas (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismui. Šiuos dokumentus J. M. įteikė teismui siekdama jį įtikinti, kad santuoka yra nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.51–3.54 straipsniai). Santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu byla (nesant tarp sutuoktinių ginčytinų klausimų) gali būti nagrinėjama paprastesne procesine tvarka, t. y. ypatingąja teisena. Bylos nagrinėjimas tokiu atveju vyksta pagal CPK 540 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles. CPK 540 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylas pagal šio skirsnio („Bylos dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ar vieno sutuoktinio prašymu“) nuostatas teismas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai pripažįsta, kad bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka nepakenks šeimos santykių stabilumui ir vaikų bei sutuoktinių interesams ir kad bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka teismo posėdžio protokolas nerašomas. CPK numatyta galimybė tokio pobūdžio bylas nagrinėti rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant proceso šalių į teismo posėdį, suponuoja išvadą, kad teismas, gavęs skyrybų bylai tinkamai parengtus dokumentus, kurie pasirašyti abiejų sutuoktinių, paprastai neturi jokio pagrindo manyti, kad skyrybų dokumentai parengti tik vieno iš sutuoktinių, kitam sutuoktiniui nesutinkant su teismui pateiktų dokumentu turiniu ar visai nežinant apie tokių dokumentų įteikimą teismui. Teismui suteikta teisė nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka reiškia, kad teismas tokiose skyrybų bylose nėra įpareigotas kiekvienu atveju tiesiogiai teismo posėdyje tikrinti, ar skyrybų siekiantys asmenys tikrai nori teismui pateiktuose dokumentuose nurodytų padarinių. Teismo apsisprendimas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, esant įstatyme numatytai galimybei bylą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, rodo teismo pastangas išsamiau išsiaiškinti bylos aplinkybes, nei jos gali būti nustatytos vien tik tiriant bylos dokumentus. Papildomos teismo pastangos išsamiau išsiaiškinti bylos aplinkybes negali būti traktuojamos kaip priežastis neigiamoms pasekmėms kilti.
Remdamasi išdėstytais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad O. L. veikoje nėra BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių: kaltės – nusikalstamo nerūpestingumo pagal BK 16 straipsnio 3 dalyje nurodytus šios kaltės rūšies požymius bei priežastinio ryšio tarp O. L. veikos ir kilusių padarinių.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad O. L. veika atitinka BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, netinkamai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Šis teismas yra nustatęs kriterijus, pagal kuriuos byla Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos prasme turi būti laikoma baudžiamąja ir atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti suteikiamos šios Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos garantijos. Šios garantijos, esant nurodytiems kriterijams, turi būti suteikiamos ir tais atvejais, kai pagal nacionalinius įstatymus byla baudžiamąja nelaikoma. Kitaip tariant, Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai įpareigoja valstybes visais nurodytus kriterijus atitinkančiais atvejais traukiamam atsakomybėn asmeniui sudaryti galimybę naudotis Konvencijoje numatytomis teisėmis, tačiau šie išaiškinimai negali būti traktuojami kaip iš Konvencijos kylantis įpareigojimas kokiais nors atvejais parinkti pačią griežčiausią atsakomybės rūšį – baudžiamąją atsakomybę.
Dėl veikos kvalifikavimo keitimo apeliacinės instancijos teisme
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad keičiant kaltinimą apeliacinio proceso metu buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Apeliacinės instancijos teismas O. L. procesines teises pažeidė nesuteikdamas jai galimybės teisiamajame posėdyje gintis nuo apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyto veikos kvalifikavimo.
Analogiška esamai nagrinėjamoje byloje veikos kvalifikavimo keitimo iš tyčinio piktnaudžiavimo tarnyba į pareigų neatlikimą dėl neatsargumo situacija buvo nagrinėjama Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Sipavičius prieš Lietuvą (Sipavicius v. Lithuania, no. 49093/99, 21 February 2002). Šioje byloje buvo konstatuota, kad kaltinamojo galimybėms gintis nuo kaltinimo yra pakenkiama, jei kaltinamasis iki nuteisimo nežino apie veikos perkvalifikavimo galimybę. Konvencijos pažeidimas nurodytoje byloje nebuvo nustatytas dėl to, kad pareiškėjas turėjo teisę ginčyti apkaltinamojo nuosprendžio teisės ir faktų aspektus apeliacinės instancijos teisme, be to, bylą kasacine tvarka peržiūrėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Veikos kvalifikavimo keitimo situaciją nagrinėjamoje byloje palyginus su veikos kvalifikavimo keitimo aplinkybėmis Sipavičiaus byloje pastebimi du svarbūs skirtumai:
pirma, nagrinėjamoje byloje veikos kvalifikavimo pakeitimas buvo atliktas apeliacinės instancijos teisme, t. y. bylos nagrinėjimo teisme dalyviams paliekant tik galimybę paduoti kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, tačiau nesant galimybės teismo procese tikrinti faktų nustatymo klausimų, tikėtina, reikšmingų nustatinėjant veikos perkvalifikavimo teisingumą;
antra, nagrinėjamoje byloje keičiant veikos kvalifikavimą iš esmės buvo pakeistos ir faktinės bylos aplinkybės – prokuroro surašytame kaltinamajame akte bei prokuroro paduotame apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad O. L. sukurstė J. M. suklastoti nedalyvavusio šiame teismo posėdyje V. M. parašą, o apeliacinės instancijos teismas O. L. pripažino kalta už kartu su J. M. į teismą atvykusio asmens tapatybės nepatikrinimą. Tai reiškia, kad O. L. viso proceso metu buvo kaltinama nusikalstamus veiksmus atlikusi jai esant kabinete vien tik su J. M., bet apeliacinės instancijos teismo O. L. buvo nuteista už veiką, atliktą kabinete esant trečiajam asmeniui, kurio tapatybė nenustatyta.
Šie du veikos kvalifikavimo keitimo aspektai yra pagrindas daryti išvadą, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų – t. y. buvo pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta veikos esminių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris proceso šalims tapo staigmena. Nei kaltinimas, nei gynyba proceso metu neturėjo jokios galimybės dėstyti argumentų nei dėl galimybės veiką kvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį, nei dėl galimybės nusikalstama pripažinti O. L. veiką, laikant, kad ji buvo padaryta skirtingomis nuo kaltinamajame akte nurodytų faktinėmis aplinkybėmis. Nors O. L. duodama parodymus teigė, kad jos kabinete J. M. buvo ne viena, kaip, remiantis J. M. parodymais buvo nurodoma kaltinamajame akte, bet kartu su vyriškos lyties asmeniu, kasatorė teisiamajame posėdyje neprivalėjo ir neturėjo galimybės dėstyti teisinių argumentų, kad jos parodymų patikimais pripažinimo atveju, jos veika negali būti kvalifikuojama nei pagal kaltinamajame akte nurodytą, nei pagal jokį kitą BK straipsnį, dalį ar punktą. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo.
Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 2 d. nuosprendį.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Viktoras Aidukas
Valerijus Čiučiulka
Aldona Rakauskienė
Albinas Sirvydis
Josifas Tomaševičius
Gintaras Goda
