Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-339/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1; 41 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Vinukas“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LCL“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Vinukas“ ieškinį atsakovams UAB „LCL“, Danske bank A/S (buvęs – akcinė bendrovė Sampo bankas) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šalių ginčas kilo dėl to, ar yra visos sąlygos actio Pauliana institutui taikyti, taip pat kokie yra restitucijos taikymo būdas ir apimtis, pripažinus sutartį negaliojančia.

Ieškovas, remdamasis CK 6.66 straipsniu, prašė teismo pripažinti negaliojančia 2006 m. kovo 31 d. jo ir atsakovų sudarytą skolos perkėlimo sutartį. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas ir atsakovas Danske bankas A/S (toliau – bankas) 2003 m. balandžio 24 d. sudarė kredito linijos sutartį, pagal kurią ieškovas bankui buvo skolingas grąžinti 5 694 258,83 Lt. Dėl blogos ieškovo finansinės būklės jis ir atsakovai 2006 m. kovo 31 d. sudarė skolos perkėlimo sutartį, kuria ieškovas atsakovui UAB „LCL“ perkėlė nurodytą skolą pagal kredito linijos sutartį, kuri ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo nutraukta, o kredito grąžinimo terminas nebuvo suėjęs. Pagal nurodytos sutarties 2 straipsnio 2.1 punktą kaip atlyginimą už skolos perkėlimą ieškovas atsakovui UAB „LCL“ perdavė: kilnojamąjį turtą, kurio vertė skolininkų sutarimu buvo 2 mln. Lt (balansinė vertė – 4 048 660,78 Lt); kilnojamąjį ilgalaikį turtą, kurio vertė skolininkų sutarimu buvo 686 659,84 Lt (balansinė vertė – 1 056 399 Lt); reikalavimo teises, kurių vertė skolininkų susitarimu buvo 1 030 784,16 Lt (tikroji vertė – 1 212 687,25 Lt). Turto kainą nustatė UAB „Vinukas“ ir UAB „LCL“, kurie ir inicijavo sandorio sudarymą, o bankas nedalyvavo ją derinant. Skolos perkėlimo sutarties preambulėje įrašyta, kad UAB „Vinukas“ finansinė padėtis blogėja, ji nepajėgia vykdyti visų įsipareigojimų bankui ir kitiems kreditoriams. Byloje nepateikta duomenų apie sandoriu perleisto turto likvidacinę kainą. V. M. buvo ieškovo akcininkas ir atsakovo UAB „LCL“ direktorius bei steigėjas, sandorio sudarymo dieną sulaikytas įtariant padarius nusikalstamas veikas – sukčiavimą ir turto pasisavinimą (BK 182 straipsnio 2 dalis, 183 straipsnio 2 dalis), nors tą pačią dieną UAB „LCL“ visuotiniame akcininkų susirinkime atleistas iš pareigų ir nepasirašė ginčijamo sandorio. Kauno apygardos teismas 2006 m. gegužės 22 d. nutartimi ieškovui iškėlė bankroto bylą. Atsakovas UAB „LCL“ sumokėjo bankui ieškovo skolą, o iš ieškovo gautą turtą pardavė, bet byloje nėra duomenų, už kokią kainą. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, ar atsakovas UAB „LCL“ gavo reikalavimų, perimtų iš ieškovo, patenkinimą. Bankas prievolės įvykdymo pagrindu išregistravo ieškovo turto įkeitimą ir atsisakė reikalavimo ieškovui bankroto byloje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2008 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia šalių 2006 m. kovo 31 d. sudarytą skolos perkėlimo sutartį; taikė restituciją ir ieškovui iš atsakovo Danske banko A/S priteisė 5 205 060,52 Lt, o iš atsakovo UAB „LCL“ – reikalavimo teises į 1 112 687,25 Lt. Teismas nurodė, kad ieškovas turi reikalavimo teisę ir ieškinį padavė nepraleidęs ieškinio senaties termino, nes ieškinį padavė bankroto administratorius, ginantis visų įmonės kreditorių teises (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktas), o nuo teismo nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo nėra praėję vienerių metų. Iš ginčijamos sutarties preambulės teismas padarė išvadą, kad šalys žinojo, jog ieškovo finansinė būklė blogėja ir jis nevykdo įsipareigojimų bankui bei kitiems kreditoriams. Taip pat, įvertinęs liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus duomenis, teismas konstatavo, kad ieškovas žinojo, jog ginčijamu sandoriu pažeidžia kitų kreditorių teises, nes jiems nelieka galimybių patenkinti reikalavimus, įmonės skolos viršija į balansą įrašyto turto vertę, o po ginčijamo sandorio turto įmonėje nebeliko, jis visas perduotas atsakovui UAB „LCL“ ir bendrovė 2006 m. kovo mėnesį patyrė beveik 3 mln. Lt nuostolių. Teismas sprendė, kad byloje nepateikta duomenų, jog ieškovas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Banko argumentus, kad ieškovas privalėjo sudaryti nurodytą sandorį, nes įkeistas turtas būtų parduotas mažesne (likvidacine) kaina, teismas atmetė, nes byloje nėra duomenų, buhalterinių dokumentų apie tai, jog ieškovas atsakovui UAB „LCL“ perdavė turtą didesne už likvidacinę kainą. Nesant byloje įrodymų, teismas taip pat atmetė antrą banko argumentą, kad ginčijamą sandorį ieškovas privalėjo sudaryti dėl to, jog, vėluojant grąžinti kreditą pagal kredito linijos sutartį, bankas galėjo nutraukti šią sutartį. Teismas konstatavo, kad ginčijamu sandoriu įmonės turtas akivaizdžiai iššvaistytas ir pažeistos jos kreditorių teisės, nes atsakovo UAB „LCL“ atstovas, pasirašęs sutartį, pripažino, jog tikėjosi iš sandorio gauti 20 proc. pelno, o sutarta perduodamo turto vertė yra mažesnė už balansinę turto vertę. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad banko pozicija yra prieštaringa: bankas teigė, jog jam nebuvo pagrindo nerimauti, kad bus patenkintas ne visas jo reikalavimas, nes visas įmonės turtas buvo įkeistas bankui. Kita vertus, neaišku, kaip bankas nustatė, kad ginčijamo turto pakaks jo reikalavimui patenkinti. Teismas pabrėžė, kad 2006 m. kovo 31 d. bankas iš ieškovo galėjo reikalauti įvykdyti tik tą kredito linijos sutarties dalį, kuri iki to laiko nebuvo įvykdyta, nes kredito linijos sutartis nebuvo nutraukta, kredito grąžinimo terminas nebuvo suėjęs. Teismas sprendė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu šalys buvo nesąžiningos, nes žinojo apie ieškovo mokumo sumažėjimą, t. y. apie nemokumą, po sandorio. Šią išvadą teismas pagrindė šalių išreikšta valia ginčijamo sandorio preambulėje, taip pat ta aplinkybe, kad atsakovas UAB „LCL“ perėmė turto už 3 717 444 Lt (turto vertė sumažinta 2 600 303,78 Lt), o bankui padengė 5 698 880,41 Lt ieškovo skolą ir tuo, jog pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punktą atsakovo UAB „LCL“ nesąžiningumas preziumuojamas, nes tas pats asmuo V. M. buvo UAB „Vinukas“ akcininkas ir UAB „LCL“ direktorius bei steigėjas. Nors ginčijamo sandorio sudarymo dieną V. M. buvo atleistas iš UAB „LCL“ direktoriaus pareigų, buvo sulaikytas įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, susijusias su įmonės veikla. Teismas taikė restituciją sumokant turto ekvivalentą pinigais. Ieškovui iš atsakovo Danske banko A/S teismas priteisė 5 205 060,52 Lt (4 048 660,78 + 1 056 399,75 + 100 000) – atsakovo UAB „LCL“ parduotas turto balansinė vertė, o iš atsakovo UAB „LCL“ – reikalavimo teises į 1 112 687,25 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 24 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovo Danske banko A/S apeliacinį skundą, panaikino Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį, kuria taikyta restitucija, ir šį klausimą išsprendė iš esmės: ieškovui iš atsakovo UAB „LCL“ priteisė 623 488,95 Lt; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, bet nesutiko su CK 6.145, 6.146 ir 6.147 straipsnių aiškinimu taikant restituciją. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė restituciją reglamentuojančias teisės normas, nes nepasisakė dėl ieškovo skolos bankui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, vykdant restituciją, atsakovui UAB „LCL“ iš banko turėtų būti priteista 5 964 258,83 Lt, kuriuos atsakovas UAB „LCL“ sumokėjo bankui vykdydamas skolos perkėlimo sutartį. Atsakovas UAB „LCL“ ieškovui turėtų grąžinti perimtą turtą, kurio bendra vertė – 6 317 747,78 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad atsakovas UAB „LCL“ turi atlyginti didžiausią perimto turto vertę (perimtų atsargų 4 048 660,78 Lt balansinę vertę; perimto kilnojamojo ilgalaikio turto 1 056 399,75 Lt balansinę vertę; perimtų reikalavimų 1 212 687,25 Lt vertę), nes UAB „LCL“ buvo nesąžiningas, turtas ir atsargos yra parduoti, o bankrutuojančiai UAB „Vinukas“ grąžinti reikalavimo teises būtų nesąžininga, neprotinga ir neteisinga. Siekdamas neapsunkinti ieškovo bankroto procedūros, teismas sprendė, kad ekonomiškiau restituciją taikyti priteisiant ieškovui iš atsakovo UAB „LCL“ šiam perduoto turto balansinės vertės (6 317 747,78 Lt) ir ieškovo skolos bankui (5 694 258,83 Lt) skirtumą – 623 488,95 Lt. Šią išvadą Lietuvos apeliacinis teismas grindė tuo, kad atsakovui UAB „LCL“ grąžinus turto ekvivalentą pinigais ieškovui, bankroto byloje turėtų būti patvirtintas banko reikalavimas, kuris turėtų pirmumo teisę prieš kitų kreditorių reikalavimus būti patenkintas iš ieškovui grąžinto turto, nes šis turėtų būti įkeistas bankui, kaip kad buvo iki ginčijamo sandorio sudarymo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „LCL“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neištyrė visų bylai svarbių aplinkybių ir neteisingai konstatavo, jog ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių interesus. Kasatoriaus teigimu, teismai, nustatinėdami kasatoriui perleisto turto vertę, nesivadovavo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, nenustatė atsakovui UAB „LCL“ perleisto turto rinkos vertės, nepagrįstai vadovavosi balansine turto verte. Kasatorius įsitikinęs, kad teismai privalėjo būti aktyvesni nustatydami atsakovui UAB „LCL“ perleisto turto rinkos vertę, nes tokiose bylose veikdamas ex officio teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą savo iniciatyva rinkti įrodymus.

2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog ginčijamu sandoriu Danske bankui A/S suteikta pirmenybės teisė prieš kitus kreditorius, paliekant jam turto įkeitimą. Kasatoriaus vertinimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, ką teismai turi nustatyti, spręsdami, ar ginčijamu sandoriu, sudarytu prieš bankroto bylos iškėlimą, kreditoriui suteiktas prioritetas prieš kitus kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti AB „Rameksta“ v. V. J. K., byla Nr. 3K-3-573/2005). Kasatorius teigia, kad teismai nenustatė, kokie kreditoriai turėjo reikalavimo teises ieškovui, taip pat kreditorių reikalavimų patenkinimo eilės, todėl negalėjo padaryti išvados, jog ginčijamas sandoris suteikė bankui prioritetą prieš kitus kreditorius.

3. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 6.193 straipsnio 1 dalį, 6.200 straipsnio 2, 4 dalis, nes neteisingai konstatavo, jog ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamos sutarties, nes nebuvo suėjęs galutinis kredito grąžinimo terminas pagal kredito linijos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į banko nurodytas aplinkybes, kad ieškovas privalėjo sudaryti skolos perkėlimo sutartį, nes ieškovas pradėjo vėluoti atlikti mokėjimus bankui ir tai pagal kredito linijos sutarties 51.4, 51.9 punktus reiškė pažeidimus, kurių pagrindu bankas turėjo teisę nutraukti kredito linijos sutartį.

4. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė CK 6.66 straipsnio 2 dalį, 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nes preziumavo ginčijamo sandorio šalių – ieškovo ir atsakovo UAB „LCL“ nesąžiningumą, bet neatsižvelgė į tai, jog sandorį UAB „LCL“ vardu sudarė ne V. M., bet naujai paskirtas UAB „LCL“ vadovas D. V., kuris sandorio sudarymo metu nebuvo ieškovo akcininkas. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad V. M. sandorio sudarymo dieną visuotinio akcininkų susirinkimo buvo atšauktas iš atsakovo direktoriaus pareigų, o iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo suimtas pritaikius kardomąją priemonę. Teismai dėl šių aplinkybių nepasisakė.

5. Kasatorius pabrėžė, kad jam perkėlęs pareigą pagrįsti teiginius, jog turtas įvertintas realiomis kainomis, apeliacinės instancijos teismas neteisingai perkėlė actio Pauliana sąlygų įrodinėjimo pareigą atsakovui ir pažeidė CPK 178 straipsnį. Kasatoriaus nuomone, faktą, kad perleisto turto rinkos vertė buvo didesnė už atsakovo prisiimtą skolą bankui, privalėjo įrodyti ieškovas, nes jis turėjo duomenis apie turto vertę, o kasatorius tokių neturėjo.

Kasaciniu skundu ieškovas BUAB „Vinukas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartį ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius nurodo, kad tik jo bankroto byloje gali būti sprendžiamas klausimas dėl Danske banko A/S finansinio reikalavimo tenkinimo, bet apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas bankroto teisės normas (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą), pripažino, faktiškai patvirtino ir patenkino banko reikalavimą ir, taikydamas įskaitymo institutą, nutarė restituciją taikyti tik dėl 623 488,95 Lt. Kasatorius nurodo, kad toks įskaitymas prieštarauja CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 1997 m. birželio 19 d. konsultacija teismams; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Farmakonas“ v. UAB „Tamro“, byla Nr. 3K-3-504/2006).

2. Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, nes peržengė apeliacinio skundo ribas. Kasatorius, nežinodamas, kad byloje bus nagrinėjama atsakovo Danske banko A/S teisės į finansinį reikalavimą, negalėjo pateikti teismui šio atsakovo pateikto reikalavimo ir atsisakymo nuo jo. Kasatorius pabrėžė, kad atsakovas Danske bankas A/S atsisakė finansinio reikalavimo ieškovo bankroto byloje.

3. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog kitų kreditorių reikalavimai iš grąžinto turto galėtų būti tenkinami tik po to, kai būtų patenkintas banko reikalavimas. Kasatorius pabrėžė, kad reikalavimo pareiškimas bankroto byloje nereiškia, jog kreditoriaus reikalavimas bus patenkintas, nes kreditorius turi teisę atisakyti reikalavimo arba atsisakyti savo pirmumo teisės į reikalavimo patenkinimą prieš kitus kreditorius, be to, bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali jo nepatenkinti.

4. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas restitucijos klausimą, rėmėsi prielaidomis, jog bankas ateityje turės galimybę reikšti reikalavimą ir kad šis reikalavimas galėtų būti patenkintas, o kitų kreditorių reikalavimai galėtų būti tenkinami tik po banko reikalavimo patenkinimo. Dėl to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą draudimą teismui remtis prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 5).

5. Kasatorius tvirtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai pakeitė restitucijos būdą ir pažeidė CK 6.145 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nėra aplinkybių, dėl kurių, pritaikius restituciją, būtų pažeista šalių pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-41/2009; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, byla Nr. 3K-3-583/2008; 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje L. A. v. Z. V., Kėdainių rajono 1–ojo notaro biuro notarė G. Slavinskienė, byla Nr. 3K-3-505/2008; 2008 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Profsąjungų autoūkis“ ir kt. v. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija ir kt., byla Nr. 3K-3-287/2008).

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas UAB „LCL“ prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir patenkinti atsakovo „LCL“ kasacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsiliepime nesutinkamas su ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas. Atsiliepime nurodoma, kad bankas atsisakė reikalavimo teisės bankroto byloje dėl to, kad pagal ginčijamą sutartį atsakovas UAB „LCL“ sumokėjo už ieškovą šio skolą bankui. Atsiliepime pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo aptarti banko reikalavimo klausimą, nes priešingu atveju būtų pažeistos restitucijos taisyklės, nes ginčo šalys būtų grąžintos ne į tą pačią padėtį, t. y. ieškovas neturėtų įsipareigojimų bankui.

2. Atsiliepime teigiama, kad Lietuvos apeliacinio teismo argumentas, jog banko reikalavimas būtų patvirtintas bankroto byloje ir jam atsirastų pirmumo teisė į reikalavimo patenkinimą iš atsakovo UAB „LCL“ grąžinto turto, yra pagrįstas, nes bankas turi teisę pareikšti reikalavimą bankroto byloje, pasinaudodamas proceso atnaujinimo galimybe dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių.

3. Atsiliepime nesutinkama su ieškovo kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 7 dalies 3 punkte nustatytą draudimą kitam negu bankroto bylą nagrinėjantis teismas vykdyti bet kokias prievoles, tarp jų ir įskaitymą. Atsiliepime nurodoma, kad teismas nesprendė banko reikalavimo tenkinimo ir įskaitymo klausimų, nes banko reikalavimas buvo negaliojantis nutarties priėmimo metu, nes buvo įvykdytas.

4. Atsiliepime nesutinkama su ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįsta prielaidomis. Atsakovas UAB „LCL“ teigia, kad skundžiama teismo nutartis pagrįsta ne prielaidomis, bet teismo samprotavimais, vidiniu įsitikinimu.

5. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl restitucijos taikymo yra nepagrįsti, nes, UAB „LCL“ nuomone, skolos perkėlimo sutartis neturėjo būti pripažinta negaliojančia ir neturėtų būti sprendžiami restitucijos klausimai.

Atsiliepime į atsakovo UAB „LCL“ kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsiliepime nesutinkama su atsakovo UAB „LCL“ kasacinio skundo argumentais dėl perleisto turto vertės. Atsiliepime pabrėžiama, kad UAB „LCL“ turėjo pagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis aplinkybę, jog tikroji turto rinkos vertė byloje nenustatyta, tačiau to nepagrindė. Taigi atsakovas neįvykdė įrodinėjimo pareigos. Dėl šios priežasties ieškovas nurodo, kad taip pat nepagrįstas ir kitas UAB „LCL“ kasacinio skundo argumentas, jog, neišsiaiškinę tikrosios ginčijamu sandoriu atsakovui UAB „LCL“ perleisto turto rinkos vertės, teismai negalėjo padaryti išvados, kad dėl šio sandorio sumažėjo UAB „Vinukas“ turto masė ir buvo pažeisti kitų kreditorių interesai.

2. Atsiliepime prieštaraujama UAB „LCL“ kasacinio skundo argumentui, kad nustatyti to, jog ginčijamu sandoriu suteiktas prioritetas atsakovui Danske bankui A/S prieš kitus kreditorius, apeliacinės instancijos teismas negalėjo, nes nežinoma, kokia eile turi būti vykdomi ieškovo kreditorių reikalavimai. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kai kreditorių reikalavimus tvirtina bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Be to, įkeitimu užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Ieškovo vertinimu, Kauno apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamu sandoriu pažeidžiamos kitų BUAB „Vinukas“ kreditorių teisės, nes jiems nelieka galimybių patenkinti reikalavimus, nes po ginčijamo sandorio sudarymo įmonėje nebeliko turto, kuris visas perduotas atsakovui UAB „LCL“.

3. Atsiliepime neigiami atsakovo UAB „LCL“ kasacinio skundo argumentai, susiję su vienos iš sąlygų actio Pauliana ieškiniui taikyti aiškinimu – kad ieškovas neprivalėjo sudaryti šio sandorio (CK 6.66 straipsnis). Atsiliepime sutinkama su Kauno apygardos teismo išvadomis, kad ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir kad turtą atsakovui UAB „LCL“ ieškovas perleido ne už didesnę negu likvidacinė kainą. Be to, atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kredito grąžinimo terminas pagal kredito linijos sutartį nebuvo suėjęs, todėl bankas iš ieškovo galėjo reikalauti įvykdyti tik tą kredito linijos sutarties dalį, kuri iki to laiko nebuvo įvykdyta.

4. Atsiliepime nurodoma, kad UAB „LCL“ kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytos prezumpcijos taikymo yra nepagrįsti. Atsiliepime pritariama apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad ginčijamos sutarties šalių nesąžiningumo nepaneigia tai, jog sutartį UAB „LCL vardu sudarė D. V., bet ne V. M., kuris iki sutarties sudarymo dienos buvo UAB „Vinkukas“ akcininkas ir UAB „LCL“ direktorius. Be to, ginčijamos sutarties preambulėje šalys konstatavo ieškovo nemokumo problemą. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. M. atleidimo iš darbo UAB ‚LCL“ diena yra paskutinė jo darbo diena (2006 m. kovo 31 d.), todėl negalima teigti, kad dar prieš ginčijamo sandorio sudarymą V. M. nebegalėjo daryti įtakos sprendimams priimti. Ieškovo nuomone, bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad yra visos sąlygos, būtinos sandoriui pripažinti negaliojančiu (CK 6.66 straipsnis).

Atsiliepime į abu kasacinius skundus atsakovas Danske bankas A/S prašo kasacinius skundus atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorių argumentai dėl netinkamo restitucijos taikymo yra atmestini. Atsakovo Danske banko A/S teigimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir taikė restituciją, todėl UAB „LCL“ pagrįstai įpareigotas grąžinti naudą, t. y. perimtos skolos ir atlygio už ją skirtumą – 623 488,65 Lt, bei pagrįstai atsisakyta iš UAB „LCL“ priteisti visą perleisto turto vertę, o banką pripažinti BUAB „Vinukas“ kreditoriumi dėl 5 694 258,83 Lt skolos. Priešingu atveju turėtų būti atkurta privilegijuota banko, kaip kreditoriaus, padėtis, atkurti įkeitimai prekių atsargoms, bet šiuo atveju neįmanoma atkurti turto įkeitimo, t. y. neįmanoma atkurti iki nuginčyto sandorio banko turėtos įkeitimo kreditoriaus padėties (CK 1.5, 4.201, 4.224, 6.121 straipsniai). Įpareigojus banką ieškovui grąžinti 5 205 060,52 Lt, ieškovo padėtis nepagrįstai pagerėtų. Atsiliepime nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kad netikslingas restitucijos taikymas privilegijuoto kreditoriaus (turinčio įkeitimu užtikrintą reikalavimą) atžvilgiu, nes restitucija būtų įvykdyta tik formaliai, nepagrįstai ir nesąžiningai pabloginant kreditoriaus padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje likviduojama uždaroji akcinė bendrovė „Agrovergas“ v. AB SEB bankas, byla Nr. 2A-387/2008).

2. Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniuose skunduose apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumas nepagrįstai argumentuojamas naujai nurodomomis ir tikrovės neatitinkančiomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsiliepime teigiama, kad BUAB „Vinukas“ kasaciniame teisme nepagrįstai kelia naują aplinkybę, kad atsakovas Danske bankas A/S tariamai atsisakė reikalavimo ieškovui bankroto byloje. Tai nesuderinama su CPK 353 straipsnio 1 dalimi. Atsiliepime pabrėžiama, kad bankas ieškovo bankroto byloje reikalavimo atsisakė tik dėl to, kad atsakovas UAB „LCL“ įvykdė ieškovo prievolę pagal kredito linijos sutartį (CK 4.224 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.117 straipsnis). Atsiliepime tvirtinama, kad prievolės įvykdymas ir hipotekos (įkeitimo) atsisakymas yra savarankiški hipotekos (įkeitimo) pasibaigimo pagrindai. Atsakovas Danske bankas A/S kreipėsi dėl įkeitimų išregistravimo dėl prievolės įvykdymo, bet ne dėl kitų pagrindų, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad įkeitimo atkurti negalima ir tai neatitiktų ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo kriterijų, yra pagrįstos. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovo interpretacijos dėl banko reikalavimo nebuvimo yra nepagrįstos, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnį teismas turi teisę tikslinti kreditorių reikalavimus iki bankroto bylos pabaigos. Be to, Danske banko A/S vertinimu, pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnį banko pranešimas nelaikytinas atsisakymu nuo reikalavimo, nes kreditorių reikalavimai šioje stadijoje dar nebuvo patvirtinti, t. y. banko pranešimas laikytinas atsisakymu nuo prašymo nagrinėjimo, bet ne nuo reikalavimo apskritai. Kadangi visiška restitucija (restitutio in integrum) šiuo atveju negalima, nes negalima grąžinti įkeitimo kreditoriaus į pradinę padėtį, tai nepagrįsti BUAB „Vinukas“ argumentai dėl jo teisės teikti įrodymus apie banko reikalavimo atsisakymą suvaržymo.

3. Atsiliepime tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka materialinės ir proceso teisės normas. Atsakovas Danske bankas A/S teigia, kad kasacine tvarka skundžiama teismo nutartis pagrįsta ne prielaidomis, bet faktais: pripažintos negaliojančia sutarties sudarymo metu bankas buvo privilegijuotas kreditorius, turintis įkeitimu užtikrintą reikalavimą; įkeitimo sandoriai nebuvo ginčijami; kitų ieškovo kreditorių reikalavimai iš bankui įkeisto turto negalėtų būti tenkinami. Atsiliepime nurodoma, kad BUAB „Vinukas“, priešingai, savo argumentus grindžia prielaidomis ir klaidingomis interpretacijomis, jog banko reikalavimas bankroto byloje galbūt nebūtų patenkintas.

4. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad bankui neturėtų būti taikomos tokios sandorio negaliojimo pasekmės, kurios neturi nieko bendra su teisine banko padėtimi, buvusia iki sandorio sudarymo. Bankas tik davė sutikimą skolai perkelti (CK 6.116 straipsnio 1 dalis), nesiekė sau naudos ir nėra susijęs nei su BUAB „Vinukas“, nei su UAB „LCL“. Atsiliepime pabrėžiama, kad bankas iš karto po reikalavimo patenkinimo atsisakė reikalavimo BUAB „Vinukas“ bankroto byloje, todėl nepiktnaudžiavo CK 6.117 straipsnyje nustatyta teise išlaikyti įkeitimą.

5. Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjamu atveju taikant restituciją atlyginta didžiausia žinoma turto vertė (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Be to, pagal apeliacinės instancijos teismo nutartį ieškovas atgavo viską, kas buvo perduota pagal nuginčytą sandorį. Įkeitimu užtikrintos skolos bankui atkūrimas neatkurtų ieškovo interesų daugiau, negu atkurta apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl actio Pauliana instituto aiškinimo

Actio Pauliana yra specialus, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Teismai, taikydami actio Pauliana institutą, turi siekti ne tik apsaugoti kreditoriaus teises, bet ir užtikrinti kreditoriaus, skolininko bei jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti AB „Litimpeks bankas“ v. UAB „Pajūrio paslaptys“ ir kt., byla Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje P. G. A. v. G. Ž., byla Nr. 3K-3-424/2003). Sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti AB „Rimeda“ ir kt., byla Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., byla Nr. 3K-3-17/2006).

Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Multiimpex“ v. UAB „Eneka“, UAB „Bendida“, byla Nr. 3K-3-587/2008).

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnį bankrutuojančios įmonės administratorius yra įpareigotas atstovauti visų įmonės kreditorių interesams. Taigi, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, jos administratorius turi teisę pareikšti Pauliano ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju susidarė būtent nurodyta situacija, kai visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesais ieškinį pareiškė bankrutuojančios įmonės administratorius. Be to, ginčijamo sandorio sudarymo metu įmonės kreditoriai turėjo galiojančias reikalavimo teises, nes šį faktą patvirtina teismų nustatytos aplinkybės, įvertinus ginčijamos sutarties preambulę ir UAB „Vinukas“ 2006 m. sausio 1 d. turto balansą. Dėl to teisėjų kolegija laiko nepagrįstu kasatoriaus UAB „LCL“ kasacinio skundo argumentą, kad teismai nenustatė, kokie kreditoriai turėjo reikalavimo teises ieškovui.

Kitas kasatoriaus UAB „LCL“ argumentas, kad ginčijamu sandoriu nesuteiktas prioritetas bankui prieš kitus kreditorius, taip pat visiškai nepagrįstas. Ginčijamas sandoris pažeidė kitų kreditorių interesą į visišką savo reikalavimų patenkinimą, nes byloje nustatyta, kad po šio sandorio UAB „Vinukas“ neteko didelės vertės savo turto. Be to, atsakovui UAB „LCL“ perleista ieškovo BUAB „Vinukas“ skola ir turto vertė gerokai skyrėsi, t. y. ieškovas prarado 623 488,95 Lt daugiau turto, negu buvo atleistas nuo skolos bankui. Dėl to po ginčijamos sutarties ieškovo turto ir įsipareigojimų santykis pasikeitė, nes ieškovo turto sumažėjo daugiau, negu buvo sumažinti jo įsipareigojimai. Atsižvelgdama į šias teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad ginčo sutartimi buvo sumažintos kitų ieškovo kreditorių galimybės visiškai ar iš dalies patenkinti savo kreditorinius reikalavimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamos sutarties, nes iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog galutinis kredito grąžinimo terminas pagal ieškovo ir banko sudarytą kredito linijos sutartį suėjo tik po aštuonių mėnesių po ginčijamos sutarties sudarymo.

Kasatoriaus UAB „LCL“ kasaciniame skunde taip pat ginčijama bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad 2006 m. kovo 31 d. skolos perkėlimo sutarties šalys buvo nesąžiningos. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais. Teisės klausimas yra tai, ar teisingai aiškinamas sąžiningumas atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą. Pažymėtina, kad CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu: įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67 straipsnio 4 punktas); sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo (CK 6.67 straipsnio 5 punktas); skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.) (CK 6.67 straipsnio 7 punktas). Nurodytais atvejais nesąžiningumo prezumpciją privalo paneigti atsakovai ir, remdamiesi konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodyti savo sąžiningumą. Iš nagrinėjamoje byloje teismų nustatytų aplinkybių ginčijamos sutarties šalių nesąžiningumas yra akivaizdus. 2006 m. kovo 31 d. skolos perkėlimo sutarties preambulėje šalys nurodė, kad ieškovas turi finansinių sunkumų, nevykdo įsipareigojimų kreditoriams. Taigi tuo šalys patvirtino, kad joms yra žinoma, jog ieškovo finansinė būklė 2005 metų pabaigoje pablogėjo ir toliau blogėja, jis nepajėgia vykdyti įsipareigojimų bankui bei sutarčių su kreditoriais ir tai leidžia daryti išvadą, kad šalims buvo žinoma, kad sandoris sukels skolininko nemokumą, kas, beje, ir atsitiko teismui 2006 m. vasario 22 d. iškėlus bankroto bylą. Sandoriu taip pat perkelta skola, kurios mokėjimo terminas, kaip jau buvo nurodyta, dar nebuvo suėjęs. Šalių nesąžiningumą, kaip nustatė teismas, patvirtino ir tai, kad pagal ginčijamą sutartį UAB „LCL“ turto perėmė už 3 717 444 Lt (jo balansinė vertė buvo -6 317 747,78 Lt), o atsakovas ieškovės skolą padengė 5 698 880,41 Lt sumai, t. y. atsakovas perėmė turto beveik už 2 mln. Lt mažiau nei prisiėmė įsipareigojimų pagal ginčijamą sutartį ir vėliau įsipareigojimą bankui įvykdė ir dar, kaip nurodė atsakovas, jis tikėjosi uždirbti 20 procentų pelno, realizavus perimtas iš ieškovo prekes. Be to, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, iki sandorio sudarymo ieškovo akcininkas V. M. buvo atsakovo „LCL“ direktorius ir jis yra UAB „LC“ steigėjas, nors jis sutarties sudarymo dieną buvo suimtas dėl įtarimo padarius nusikalstamas veikas, tačiau jis dar buvo įmonės direktorius ir akcininkas. V. M. buvo sulaikytas įtariant padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) ir 183 straipsnio 2 dalyje (turto pasisavinimas), t. y. už veikas, susijusias su įmonės veikla. Taigi nagrinėjamo ginčo atveju teismų išvada dėl skolos perkėlimo sutarties šalių nesąžiningumo yra teisinga, nes nustatytos net trys nesąžiningumo prezumpcijos galiojimo aplinkybės (CK 6.67 straipsnio 4, 5, 7 punktai), o atsakovai savo sąžiningumo neįrodė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nesąžiningumo prezumpcijai taikyti pakanka, jog būtų bent viena CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta aplinkybė, o nagrinėjamoje byloje nustatytos net trys nesąžiningumo prezumpcijos, kurios atsakovo nebuvo nuginčytos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnį bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes byloje nustatė visas būtinas sąlygas actio Pauliana institutui taikyti, todėl kasatoriaus UAB „LCL“ kasacinis skundas netenkinamas.

Dėl restitucijos taikymo

Kasatorius BUAB „Vinukas“ nesutinka su apeliacinės instancijos teismo taikytu restitucijos būdu ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo taikytą restitucijos būdą.

CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad restitucija taikoma natūra. Kai restitucija natūra neįmanoma (pvz., daiktas žuvo) arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Vadovaujantis CK 6.146 straipsniu, kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Taigi, taikydamas restituciją, teismas turi nustatyti, ką kiekviena šalis gavo pagal sandorį, kuris pripažintinas negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z., byla Nr. 3K-3-278/2009).

CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintos specialiosios teisės normos, kuriose nustatyti restitucijos ypatumai: 1) actio Pauliana instituto tikslas – ne sandorio pripažinimas negaliojančiu, bet kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimas; 2) sandoris pripažįstamas negaliojančiu trečiojo asmens–kreditoriaus, o ne sandorio šalies reikalavimu; 3) CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatytos kitos teisinės pasekmės. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Sandorius pripažinus negaliojančiais CK 6.66 straipsnyje nustatytais pagrindais, jų negaliojimo teisinės pasekmės nustatomos teismo sprendimu pritaikius restituciją tokia apimtimi, kiek tai reikalinga kreditorių teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis, 6.145 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje BUAB,,Spaudos magnatai“ v. UAB,,Sekundės redakcija“, byla Nr. 3K-3-176/2008). Tais atvejais, kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.

Nagrinėjamoje byloje, ginčijamą skolos perkėlimo sutartį pripažinęs negaliojančia, pirmosios instancijos teismas priteisė kasatoriui BUAB „Vinukas iš banko 5 205 060,52 Lt, t. y. parduoto turto balansinę vertę, o iš kasatoriaus UAB „LCL“ – reikalavimo teises į 1 112 687,25 Lt. Apeliacinės instancijos teismas restitucijos klausimą išsprendė kitaip ir priteisė kasatoriui BUAB „Vinukas“ iš kasatoriaus UAB „LCL“ 623 488,95 Lt, t. y. pagal nuginčytą skolos perkėlimo sutartį perduoto turto (įskaitant ir reikalavimo teisių) balansinės vertės ir skolos bankui skirtumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nė vienas teismas netaikė visiškos restitucijos natūra (restitutio in integrum), bet pakeitė restitucijos būdą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pagal skolos perkėlimo sutartį kasatorius BUAB „Vinukas“ perkėlė kasatoriui UAB „LCL“ savo piniginę prievolę bankui, kurios įvykdymas užtikrintas įkeitimu, o kasatorius UAB „LCL“ grąžino kasatoriaus BUAB „Vinukas“ skolą bankui ir šis panaikino skolininko turto įkeitimą. Taigi taikant visišką restituciją natūra šiuo atveju šalys į pradinę padėtį turėtų būti grąžinamos taip: kasatoriui UAB „LCL“ iš banko priteisiant 5 694 258,83 Lt; atkuriant banko naudai skolininko BUAB „Vinukas“ turto įkeitimą; nustatant kasatoriaus BUAB „Vinukas“ 5 694 258,83 Lt skolą bankui; priteisiant kasatoriui BUAB „Vinukas“ iš kasatoriaus UAB „LCL“ pagal 2006 m. kovo 31 d. skolos perkėlimo sutartį šiam perduotą turtą – 1 056 399 Lt vertės ilgalaikį turtą, 4 048 660,78 Lt vertės atsargas bei reikalavimo teises į 1 212 687,25 Lt. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos situacijoje negalima taikyti visiškos restitucijos natūra, nes pagal byloje nustatytus duomenis kasatoriaus UAB „LCL“ gautas turtas yra parduotas ir nežinoma jo pardavimo kaina. Dėl šios priežasties Lietuvos apeliacinis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neįmanoma atkurti nurodyto turto įkeitimo, užtikrinant BUAB „Vinukas“ skolos bankui grąžinimą (CK 1.5, 4.201, 4.224, 6.121 straipsniai). Be to, byloje nenustatyta, kiek kasatoriui UAB „LCL“ perleistų reikalavimų ir kokia apimtimi yra patenkinta, taip pat ar iš viso yra galimybių patenkinti šiuos reikalavimus. Taigi, grąžinus kasatoriui BUAB „Vinukas“ tokio pobūdžio reikalavimo teises, kurių neįmanoma įvykdyti ir kai nežinoma, ar jos bus visiškai patenkintos, dėl negaliojančia pripažintos sutarties šalių nesąžiningumo nukentėtų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė išimtinis atvejis, kai teismas gali pakeisti restitucijos būdą CK 6.145 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes restitucija natūra neįmanoma (CK 6.146 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje restitucija, pagal kurią kasatoriui BUAB „Vinukas“ iš kasatoriaus UAB „LCL“ priteisiamas 623 488,95 Lt ekvivalentas pinigais, lygus pagal skolos perkėlimo sutartį netekto turto balansinės vertės (įskaitant ir reikalavimo teisių vertę, iš viso – 6 317 747,38 Lt) ir perkeltos 5 694 258,83 Lt skolos skirtumui, labiausiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei ekonomiškumo principą. Pabrėžtina, kad nagrinėjamoje situacijoje taikant tokį restitucijos būdą atlyginta didžiausia žinoma turto vertė – balansinė turto vertė, nes byloje nėra duomenų apie dar didesnę vertę (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad netgi jeigu ir būtų galimybė atkurti kasatoriaus BUAB „Vinukas“ ir banko kreditavimo civilinius teisinius santykius ir bankui turto įkeitimu užtikrintą skolininko prievolės įvykdymą, vis tiek BUAB „Vinukas“ bankroto byloje kitų kreditorių reikalavimai iš grąžinto turto galėtų būti tenkinami tik prieš tai patenkinus banko reikalavimą (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertinimo faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė restituciją, nepažeisdamas ją reglamentuojančių teisės normų (CK 6.145–6.153 straipsniai).

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu kasatoriaus BUAB „Vinukas“ kasacinio skundo argumentą, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, reglamentuojantį bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, nes išsprendė atsakovo Danske banko A/S Lietuvos filialo teises į finansinį reikalavimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis gali nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėti, o kitos pagerėti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), pasirinko nurodytą restitucijos būdą, atsižvelgdamas į įstatymo reikalavimus ir konkrečias bylos aplinkybes, ir taikydamas restituciją teismas kartu išsprendė tarpusavio finansinių reikalavimų įskaitymo klausimą. Pirmosios instancijos teismas restituciją nemotyvuodamas taikė tik tarp ieškovo ir banko ir priteisė iš banko 5 205 060,52 Lt ieškovo naudai, t. y. sumą, kurią sudaro pagal teismo pripažintą negaliojančia sutartį UAB „LCL“ perduoto turto balansinė vertė, tačiau pirmosios instancijos teismas iš viso neatsižvelgė į tai, kad bankas pagal pripažintą negaliojančia sutartį prekių iš viso negavo ir todėl negali grąžinti to, ko negavo (CK 6.145 straipsnis) bei neįvertino ir tos aplinkybės, kad UAB „LCL“ įvykdytas skolos sumokėjimas bankui įvykdytas ir nėra pripažintas negaliojančiu, todėl restitucijos taikymas šio mokėjimo atveju negali būti laikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu (CPK 320 straipsnio 1 dalis), nes restituciją taiko teismas ir, atsižvelgęs į byloje reikšmingas aplinkybes, turi teisę parinkti restitucijos būdą, todėl šioje byloje banko atžvilgiu restitucija galėjo būti taikoma tik tiek, kiek tai susiję su banko reikalavimo atstatymu į buvusią iki skolos perkėlimo sutarties sudarymo padėtį. Kaip jau minėta, patenkinus kasatoriaus prašymą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl restitucijos taikymo ieškovas gautų tai, ko niekada nebuvo perdavęs - 5 205 060,52 Lt, dėl to ieškovo padėtis nepagrįstai pagerėtų, o banko nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Bankas buvo ieškovo 5 694 256,83 Lt kreditorius, o ne ieškovas banko kreditoriumi, todėl kreditorius negali likti skolingas buvusiajam skolininkui (CK 6.121 straipsnio 1 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo kriterijais netaikė visiškos restitucijos, nes, taikant visišką restituciją, kurios netaikė ir pirmosios instancijos teismas, turėtų būti atkurta banko kaip kreditoriaus padėtis, atstatyti įkeitimai prekių atsargoms, kas iš viso nebuvo įmanoma. Teismai byloje nurodė, kad nuginčijus sutartį perleisto turto nėra galimybių grąžinti natūra, todėl galimas tik ekvivalento sumokėjimas pinigais (CK 6.146 straipsnis), nėra galimas ir turto įkeitimo atstatymas, tai yra banko turėtos įkeitimo kreditoriaus padėties atstatymas (CK 4.201, 4.224 straipsniai). Iš bylos duomenų matyti, kad apeliaciniame skunde buvo keliamas restitucijos taikymo klausimas, be to, atsiliepime į atsakovo Danske bank A/S apeliacinį skundą kasatorius pateikė argumentus, susijusius su banko reikalavimo teise, kuri buvo patenkinta 2006 m. kovo 31 d. skolos perkėlimo sutartimi. Dėl to kasatorius BUAB „Vinukas“ kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nežinojo apie tai, jog bylojeteismas pasisakys dėl banko reikalavimo teisės. Taigi laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas pakeisdamas restitucijos būdą neperžengė apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius BUAB „Vinukas“ kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė bankroto teisės normas (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą), nes pripažino, faktiškai patvirtino ir patenkino banko reikalavimą ir, taikydamas įskaitymo institutą, nutarė restituciją taikyti tik dėl 623 488,95 Lt, nors tai padaryti gali tik bankroto bylą nagrinėjantis teismas ir tik bankroto byloje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis kasatoriaus BUAB „Vinukas“ argumentas nepagrįstas. Įmonių bankroto 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka; nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas; negali būti nustatoma priverstinė hipoteka; įmonės kolektyvinės sutarties galiojimas ribojamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netaikė restitucijos natūra, pakeitė restitucijos būdą ir taikė restituciją tiek, kiek actio Pauliana pagrindu pripažinta skolos perkėlimo sutartimi buvo pažeisti BUAB „Vinukas“ kreditorių interesai. Taikant restituciją nebuvo atkurta kasatoriaus BUAB „Vinukas“ skola bankui ir šio reikalavimas nebuvo įskaitytas po bankroto bylos skolininkui iškėlimo, nes bankroto bylos iškėlimo momentu ar vėliau neegzistavo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų (CK 6.130 straipsnis) ir klausimus dėl tarpusavio skolų išsprendė ne prievolės šalys, o teismas vadovaudamasis CK 6.221 ir 6.222 straipsnių nuostatomis parinkdamas restitucijos būdą atitinkantį ginčo šalių interesus.

Kasatorius kasaciniame skunde nurodydamas, kad bankas atsisakė savo kreditorinio reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje, įrodinėja naujas aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėjamos tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose, o kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankas prašymo dėl reikalavimo tvirtinimo atsisakė tik dėl UAB „LCL“ atlikto prievolės įvykdymo ir pats prašymas dėl reikalavimo patvirtinimo buvo pateiktas tik turint tikslą tinkamai įgyvendinti įkaito turėtojo teises, likusias po trišalės skolos perkėlimo sutarties sudarymo, ir reikalavimo buvo atsisakyta nedelsiant po faktinio atsiskaitymo(CK 4.224 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai nedaro įtakos kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui, yra išvestiniai iš argumentų, kurie nagrinėti šioje byloje, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 55,65 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2009 m. liepos 23 d. pažyma. Kadangi abu kasaciniai skundai atmetami, vienas kasatorius BUAB „Vinukas“ yra pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleistas nuo visų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo ir iš jo bylinėjimosi išlaidos valstybei neišieškomos (CPK 96 straipsnio 1 dalis), tai visos patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos valstybei iš kito kasatoriaus UAB „LCL“, kuris neatleistas nuo jų mokėjimo (CK 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį paliekant nepakeistą ir atmetant abu kasacinius skundus, netenkintinas kasatoriaus BUAB „Vinukas“ prašymas iš UAB „LCL“ priteisti 4760 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į kasatoriaus UAB „LCL“ kasacinį skundą surašymą. Iš abiejų kasatorių atsakovo Danske banko A/S naudai priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis). Paduodamas atsiliepimą į kasacinius skundus, bankas patyrė 3570 Lt išlaidų už atsiliepimo į kasacinius skundus surašymą. Atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 papunktį, pagal kurį už atsiliepimo į vieną kasacinį skundą surašymą rekomenduojama priteisti 2 minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą (1600 Lt), teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo Danske banko A/S prašoma priteisti suma už atsiliepimo į du kasacinius skundus surašymą yra per didelė, todėl mažintina, iš abiejų kasatorių lygiomis dalimis atsakovo Danske banko A/S naudai priteistina po 1500 išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 96 straipsnio 1, 2 punktu, 98 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovui Danske bankui A/S, veikiančiam per Danske banko A/S Lietuvos filialą (juridinio asmens kodas 301694694), iš ieškovo BUAB „Vinukas“ (juridinio asmens kodas 135468337) ir atsakovo UAB „LCL“ (juridinio asmens kodas 135978895) priteisti po 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus) išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „LCL“ (juridinio asmens kodas 135978895) 55,65 Lt (penkiasdešimt penkis litus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, patirtų kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Dangutė Ambrasienė

Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis