Baudžiamoji byla Nr. 2K-204-689/2019
Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00265-2015-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.1.2.1; 1.2.3.1.2.2; 1.2.3.1.2.3; 1.2.3.1.2.6;
2.1.7.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Prano Kuconio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Auksei Lipkevičienei,
nuteistajai I. B. (vaizdo konferencijos būdu),
nuteistosios gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,
neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktus laisvės atėmimu šešiolikai metų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su 2012 m. gruodžio 5 d. Kauno rajono apylinkės teismo nusprendžiu paskirta dvejų metų laisvės apribojimo bausme, kuri pakeista 90 parų areštu; Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta arešto bausme, kuri BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu subendrinta su 2015 m. birželio 5 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis bei paskirta 50 parų arešto bausmė, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiolikai metų.
Iš I. B. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos priteista 40 452,02 Eur.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis, kuria nuteistosios I. B. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. I. B. nuteista už tai, kad suvokdama, jog daugybiniu, ilgalaikiu ir sisteminiu mažamečio bejėgiškos būklės (kūdikio) žalojimu sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias bei skausmą, itin žiauriai nužudė mažametį bejėgiškos būklės savo sūnų T. B., t. y.: nuo 2011 m. liepos 15 d. iki 2012 m. birželio 4 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikose, esančiose Eivenių g. 2, Kaune, bei Vaikų ligoninėje, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale, Santariškių g. 7, Vilniuje, tyčia ir sistemiškai suleido mažamečiam bejėgiškos būklės savo sūnui T. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) daugybinį skaičių injekcijų švirkštu į poodį bei tiesiogiai per kateterį į veną nenustatytą kiekį cheminės medžiagos – formalino, taip padarė kūdikiui odos paraudimus ir odos sukietėjimus, nekrozes pilvo sienoje, kairėje pėdoje ir blauzdoje, kairėje alkūnėje, kairės rankos nykštyje ir rieše, dėl to T. B. išsivystė kairės rankos ir krūtinės ląstos kairės pusės minkštųjų audinių sukeltoji flegmona (nekrozė), tai sukėlė kairės rankos giliųjų venų ir arterijų trombozę, sepsį bei ūmiai progresuojančią dauginių organų disfunkciją, dėl to 2012 m. birželio 4 d. 19.05 val. Vaikų ligoninėje, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale, T. B. mirė.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistosios I. B. gynėjas advokatas D. Svirinavičius pateikia alternatyvius prašymus: 1) nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, panaikinti nuosprendį bei nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui; 2) nustačius, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; 3) panaikinti nuosprendį bei nutartį ir bylą I. B. nutraukti, civilinį ieškinį atmesti; 4) pakeisti nuosprendį ir nutartį, perkvalifikuoti nuteistosios veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 6 punktų į BK 132 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę pagal šio straipsnio sankciją; 5) taikyti BK 54 straipsnį ir skirti ne didesnę kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, pakeisti galutinę subendrintą bausmę, į paskirtą bausmę įskaityti taikyto sulaikymo ir suėmimo laiką, taip pat laiką, išbūtą laisvės atėmimo vietoje. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo šališkas teismas, nes atmetė esminius I. B. gynybos prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, kurie buvo reikšmingi bylai teisingai išnagrinėti. Teisėjų kolegijos atsisakymas patenkinti nuteistosios gynėjo pagrįstus prašymus išreikalauti reikšmingus įrodymus atitinka BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą negalimumo dalyvauti procese pagrindą. Pirmosios instancijos teismui pateikti prašymai dėl naujų įrodymų surinkimo, kuriuos teismas atmetė, buvo detaliai motyvuoti ir pagrįsti, be to, jie buvo esminiai, galintys pakeisti galutines teismo išvadas, kurių gynyba pati gauti negalėjo. Teismas pažeidė bylos rungtyniškumo principą (BPK 7 straipsnis). Teisėjams pareikštas nušalinimas pirmosios instancijos teisme buvo atmestas, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.
2.2. I. B. apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas įrodymais (teismo medicinos specialisto išvada, teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės išvada, duomenimis apie I. B. palatoje rastą neaiškios kilmės skystį), kurie neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų.
2.3. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, taip pat, pažeisdamas rungtyniškumo principą, nepagrįstai atsisakė atlikti nuteistosios gynybos prašomus įrodymų tyrimo veiksmus: 1) išreikalauti televizijos laidų vaizdo ir garso įrašus, duomenis iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų ir duomenis iš Sveikatos apsaugos ministerijos apie tai, ar 2010–2012 metais minėtoje ligoninėje mirė kūdikiai ir kokios buvo mirties priežastys (tai svarbu nustatant, ar byla negalėjo būti pradėta nepagrįstai dėl I. B. pasisakymų televizijos laidoje apie medikų aplaidų darbą, jiems siekiant išvengti atsakomybės); 2) išreikalauti iš Sveikatos apsaugos ministerijos visus žinybinius norminius aktus, reglamentuojančius Lietuvos Respublikos gydymo įstaigų darbuotojų teises ir pareigas pacientų atžvilgiu, bei dokumentus, nustatančius paciento daiktų apžiūros tvarką, apklausti Sveikatos apsaugos ministerijos Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriaus vedėją, kokiais atvejais be paciento žinios gydymo įstaigos darbuotojai gali atlikti asmeninių daiktų apžiūrą, kaip tai turi būti įforminama, kokie teisės aktai tai reguliuoja, ar G. K. ir R. P. veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus; 3) apklausti I. B. gydžiusius medikus, kurie galėjo patvirtinti, kad jai nebuvo nustatyta ligos simuliacijų; 4) iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų bei Vaikų ligoninės, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo, išreikalauti duomenis apie tai, ar yra išlikę skaitmeniniai duomenys apie paciento T. B. stebėjimą medicinine aparatūra nuo 2011 m. liepos 15 d. iki 2012 m. birželio 4 d., atitinkamus vaizdo įrašus, kuriuose matosi intensyviosios terapijos palatos; 5) paskirti pakartotinę teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę. Byloje esantis teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktas yra niekinis, nes jį surašę ekspertai buvo šališki. Ekspertai viršijo savo kompetencijos ribas akte nurodydami, kad I. B. sąmoningai žalojo sūnų, sistemingai suleisdama jam cheminės medžiagos – formalino ir pan. Tokias išvadas gali padaryti tik teismas, ekspertai, teikdami tokias išvadas, pažeidė I. B. nekaltumo prezumpciją. Byloje įtarimas I. B. dėl sūnaus nužudymo buvo grindžiamas ekspertizės akte nurodyta aplinkybe, kad ji serga Miunhauzeno sindromu, o šis sindromas ekspertizės akte diagnozuojamas remiantis įtarime nurodytu teiginiu, kad ji nužudė savo sūnų. Ekspertizės akte negali būti perrašomas pranešimo apie įtarimą turinys ir remiantis tuo negali būti daroma teismo psichiatrų ir psichologų išvada. Tai netiesiogiai patvirtino ir ekspertai A. Galinis bei J. Didžiokienė apklausų pirmosios instancijos teismo posėdyje metu.
2.4. Taip pat be pagrindo netenkintas gynėjo prašymas paskirti teismo medicinos ekspertizę, nes byloje esančia specialisto išvada Nr. KM26/201(02) negalima remtis, kadangi ekspertai viršijo kompetencijos ribas, taip buvo pažeistas Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymas, be to, pati išvada prieštaringa. Ekspertas J. Vėlavičius pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad išvadas lėmė išvadoje išskirta aplinkybė, jog I. B. esą serga Miunhauzeno sindromu, nors pats ekspertas pripažino, kad tai nepriklauso nei jo, nei kitų ekspertų kompetencijai. Be to, specialisto išvadą Nr. KM 26/201/(02) surašė ekspertai iš tos pačios ligoninės, kurioje ir nustatyta nusikalstamos veikos vieta, t. y. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų deleguoti komisijos gydytojai (R. Kėvalas, D. Malcius, L. Poškienė, J. Šurkus). Tai akivaizdus interesų konfliktas, nes T. B. buvo gydomas Kauno klinikose, kuriose galėjo būti padaryta gydymo klaidų. Išvados negalėjo teikti tos pačios įstaigos gydytojai, nes galimas jų suinteresuotumas bylos baigtimi. Be to, ir pačią bylą inicijavę asmenys yra Kauno klinikų darbuotojai, kurie byloje yra liudytojai.
2.5. Abejotinas ir pačios specialisto išvados turinys. Specialistai daro išvadą, kad I. B. ir T. B. žaizdų biopsijos ir operacinių medžiagų vaizdai identiški, bet nėra aprašymų. Išvadoje yra nesutapimų (pvz., nekrozės nurodomos ir pilvo sienoje, ir kairėje pėdoje ir blauzdoje, kairėje alkūnėje, o ligos istorijoje nurodyta tik žymė pilve ir kt.). Buvo nustatyta heterozigotinė Leideno mutacija, kuri galėjo lemti visas trombozės problemas. Apie tai gynėjas pateikė mokslinius darbus, tačiau teismai dėl to nepasisakė. Be to, gynėjas prašė paskirti atlikti kompleksinę teismo medicinos, teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę, paskirti ją atlikti ne Lietuvoje, argumentuodamas, kad Lietuvoje nėra Miunhauzeno sindromo tyrimo ir diagnozavimo praktikos.
2.6. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais buvo atmestas prašymas išreikalauti iš ligoninės vaizdo įrašus, kurie galėjo fiksuoti T. B. sveikatos būklę ligoninėje, nepagrįsti. Teismo teiginys, kad I. B. formalino injekcijas vaikui leido tik palatose, kur ji galėdavo būti be medicinos personalo priežiūros, o vaiko gyvybinių funkcijų stebėjimas ir fiksavimas vykdavo tik intensyviosios terapijos palatose, pagrįstas tik prielaidomis, net nepaklausus atitinkamų gydymo įstaigų.
2.7. Nepagrįstai nuteisimas grindžiamas ir liudytojų G. K. bei R. P. parodymais apie I. B. patalpoje rastą formalino buteliuką. Šių liudytojų parodymai atmestini, nes jie elgėsi neteisėtai. Duomenys apie rastą buteliuką, kuriame buvo formalino, negali būti pripažinti įrodymu, nes gauti neteisėtu būdu, t. y. atliekant neoficialią kratą. Asmens daiktų apžiūra buvo atlikta nedalyvaujant I. B., veiksmų niekaip neprotokoluojant. Tokie veiksmai pažeidžia asmens teisę į privatumą. Be to, G. K. rastą buteliuką su skysčiu tyrimui pateikė tik vėliau ikiteisminio tyrimo metu.
2.8. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nes tik pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, neatsakydamas į apeliacinio skundo klausimus, kuriuose buvo ginčijamas įrodymų teisėtumas.
2.9. Konstatavus, kad minėti duomenys gauti neteisėtu būdu ir negali būti pripažinti įrodymais, byloje lieka įrodytas tik faktas, kad T. B. 2012 m. birželio 4 d. 19.05 val. Vaikų ligoninėje, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale, mirė, tačiau tik šis faktas nepatvirtina I. B. inkriminuoto kaltinimo. Nenustačius nusikalstamos veikos įvykio (tyčinio nužudymo) baudžiamoji byla turi būti nutraukta (BK 2 straipsnis).
2.10. I. B. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Jeigu I. B. serga Miunhauzeno sindromu, tai, pagal viešai prieinamą informaciją, asmenys, kuriems būdingas šis sindromas, ne žudo, o žaloja save ar net kitą asmenį, savižudybė ar nužudymas yra už jų siekių ribų. Be to, apie Miunhauzeno sindromą byloje nėra surinkta jokios specialistų išvadomis pagrįstos informacijos. Taigi, byloje nenustačius I. B. motyvo nužudyti savo kūdikį, jos veiksmus reikia vertinti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė precedentą ir tvirtino, kad kaltinime nurodytą nusikaltimą galima padaryti ir netiesiogine tyčia.
2.11. I. B. paskirta bausmė yra neteisinga. Paskyrus bausmę nebuvo vertinta, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo laiko iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo praėjo beveik šešeri metai, nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia, nuteistoji, būdama suimta, elgėsi nepriekaištingai, jai buvo skirti paskatinimai, I. B. yra susaistyta socialiniais ryšiais su R. T., be to, ji labai ligota moteris.
2.12. Skiriant bausmę liko neįvertintas jos psichikos sutrikimas, dėl kurio atsiradimo I. B. taip pat nėra atsakinga. Miunhauzeno sindromas dažnai išsivysto žmonėms, kurie patys patyrė prievartą, žiaurų elgesį ar vaikystėje buvo palikti tėvų. Byloje nustatytos aplinkybės susijusios su I. B. gyvenimo istorija, artimaisiais, gyvenimo sąlygomis, kurios ir galėjo lemti jos psichikos sutrikimą, kuris ir buvo nusikalstamos veikos padarymo priežastis. Vadinasi, šis sutrikimas turėjo būti vertinamas skiriant bausmę. Kita vertus, ir patys medikai laiku jai nediagnozavo šio sutrikimo, kas galėjo padėti išvengti T. B. mirties, taigi ir valstybė turi prisiimti dalį atsakomybės.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistosios I. B. gynėjo D. Svirinavičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl teismo šališkumo
4. Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista nuteistosios teisė į nešališką teismo procesą, nes pirmosios instancijos teismas atmetė motyvuotus gynėjo prašymus dėl įrodymų rinkimo, o apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo bei netenkino gynėjo prašymų dėl įrodymų rinkimo ir tyrimo.
5. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-61/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-61/2010">2K-61/2010</a>). Be to, teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385-507/2016">2K-385-507/2016</a>).
6. Kartu kasacinėje praktikoje aiškinama, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-137/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-137/2008">2K-7-137/2008</a>). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Tik nesutikimas su teismo sprendimais nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-542/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-542/2013">2K-542/2013</a>, 2K-174-788/2017). Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks manymas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-214-976/2017).
7. Kasatorius teismų šališkumą įžvelgia vien dėl nuteistajai nepalankių teismų išvadų, padarytų sprendžiant jo pareikštus prašymus ir nušalinimus bei vertinant įrodymus. Proceso dalyvių prašymų netenkinimas, kai yra duomenų, kad tokie teismo veiksmai yra tendencingas nusistatymas suvaržant rungimosi principą, galėtų būti vertinamas kaip šališkumas. Darant išvadas dėl teismo šališkumo ar nešališkumo lemiamą reikšmę turi teismo motyvų, argumentų, kuriais atmetamas prašymas, vertinimas. Proceso dalyvių pateikiami prašymai turi būti motyvuoti, turi būti nurodoma, kokioms aplinkybėms nustatyti reikalingi nauji įrodymai (BPK 270 straipsnis). Vertindamas ir spręsdamas prašymus, teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms teisme išsamiai ir nešališkai ištirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUzLTY5OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-353-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-353-699/2018">2K-353-699/2018</a>). Vien tai, kad teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam ar motyvuotai atmetė gynėjų prašymus, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xLTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-1-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-1-693/2017">2K-7-1-693/2017</a>). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad visi nuteistosios gynėjo pareikšti prašymai dėl įrodymų rinkimo ir tyrimo buvo apsvarstyti ir motyvuotai išspręsti. Taip pat motyvuotai išspręsti visi pareiškimai abiejų instancijų teismuose dėl nušalinimų teisėjams, ekspertams ar prokurorui. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmetė gynėjo skunde išdėstytus teiginius dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme. Taigi nėra pagrindo konstatuoti nei galimą teisėjo (teisėjų kolegijos) asmeninį šališkumą ar tendencingumą, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumus, leidžiančius manyti, kad vienai proceso šaliai tokiu būdu buvo rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas. Darytina išvada, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkais, todėl kasacinio skundo argumentai dėl teismų šališkumo atmetami.
Dėl skunde nurodomų pažeidimų pripažįstant duomenis įrodymais bei juos vertinant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
8. Nuteistosios gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo, be to, pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus ir BPK normas, reglamentuojančias apeliacinės instancijos teismo nutarties surašymą.
9. Pagal BPK
10. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, įvertintais pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios įtvirtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, vidiniam įsitikinimui susiformuoti būtina sąlyga – išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas. Kita įrodymų vertinimui būtina sąlyga – įrodymai turi būti įvertinami vadovaujantis įstatymu, o tai reiškia, jog pirmiausia turi būti nustatyta, ar įrodymai atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, įrodymais pripažįstami tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK nurodytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI1LTUxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-125-511/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-125-511/2019">2K-125-511/2019</a>).
11. Nuteistosios I. B. kaltė nužudžius T. B. nustatyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma: rašytiniais dokumentais (T. B. bei I. B. ligos istorijų dokumentai, reikalaujamų daiktų pateikimo protokolas, išvada dėl pateikto tyrimui skysčio cheminės sudėties ir to skysčio galimo poveikio audinių ląstelėms ir kt.); specialisto išvada, kurioje iš medicininių dokumentų bei išsaugotų žaizdų audinių palyginimo buvo nustatyta T. B. mirties priežastis – kairės rankos ir krūtinės ląstos kairės pusės minkštųjų audinių sukeltoji nekrozė, lydima kairės rankos giliųjų venų ir arterijų trombozės, sepsio bei ūmiai progresuojančios dauginių organų disfunkcija taip pat nustatyta, kad diagnozuota Leideno mutacija kliniškai nepasireiškė ir jokios ligos nesukėlė, nenustačius racionalaus medicininio paaiškinimo, išvadoje nurodoma, kad T. B. mirties priežastis buvo išorinės priežastys, cheminės medžiagos sukeltos pasekmės; teismo posėdžio metu apklausto eksperto J. Vėlavičiaus parodymais, kuriuose jis patvirtino duotą išvadą bei paaiškino, kad, tyręs T. B. sužalojimų vaizdus ir palyginęs su I. B. sužalojimų vaizdu, padarė išvadą, kad tokie identiški sužalojimai yra reakcija į cheminės medžiagos veikimą; teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvada, kurioje konstatuota, kad I. B. konstatuotas asmenybės ir elgesio sutrikimas – Miunhauzeno sindromas ir įgaliotasis Minhauzeno sindromas bei adaptacijos sutrikimas, tačiau ji neserga ir nusikalstamos veikos metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, kuris būtų trukdęs jai suvokti savo daromų veiksmų esmę; šias išvadas patvirtinusių teismo posėdžio metu apklaustų ekspertų A. Galinio ir J. Didžiokienės parodymais; taip pat kaltė grindžiama gydytojų, gydžiusių T. B. (V. G., G. R., V. K., V. B. ir kt.), parodymais, kuriuose jie patvirtino, jog T. B. buvo gydomas dėl ant jo kūno atsiradusių nekrozių, pagal simptomus bandoma nustatyti diagnozę, tačiau jokie gydymo būdai nebuvo veiksmingi, kad ryškių vietinių ir bendrinių simptomų atsiradimas visada sutapdavo su intervencinėmis gydomosiomis ar diagnostinėmis procedūromis, nusprendus gydymą skirti per burną, odos pažeidimų ir nekrozių atsirasdavo įvairiose kitose vietose, kur venų nebuvo ir jokiai ligai nebūdinga (galūnių vietose, krūtinės ar pilvo sienoje); taip pat gydytojų (G. K., R. P., J. M., L. K. ir kt.), gydžiusių I. B., parodymais, kurie patvirtino, kad I. B. atvykus į gydymo įstaigą pasireiškė nekrozės, šias buvo bandoma gydyti, bet jokios priemonės nedavė rezultatų ir medikai pradėjo įtarti, jog žaizdos ant kūno gali būti nulemtos pačios I. B. išorinių veiksmų, kuriais ji žalojo savo kūną.
12. Teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma nustatytus tarpinius faktus sujungus į nuoseklią ir loginę grandinę pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados: kad I. B. serga ir nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo Miunhauzeno sindromu bei įgaliotuoju Miunhauzeno sindromu; kad T. B. sveikata pablogėdavo būtent tuo metu, kai jis buvo gydomas ligoninėje, perkėlus jį į intensyviosios terapijos skyrių vaiko būklė pagerėdavo, tačiau kai jis būdavo su I. B., jo būklė vėl pablogėdavo, cheminis preparatas į vaiko organizmą būdavo leidžiamas gydymo įstaigose; kad I. B. kūne buvusių žaizdų vaizdas yra tapatus T. B. žaizdų vaizdui ir jos atsirado ne dėl ligos (t. y. jos nėra medicininio pobūdžio kilmės), o dėl pašalinio išorinio cheminio poveikio – formalino patekimo į jų organizmą, kad būtent I. B. T. B. leisdavo cheminį preparatą, dėl to T. B. buvo padaryti sužalojimai ir jis nuo jų mirė.
13. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo esminius nuteistosios I. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl jų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išanalizuoti nuteistosios gynėjo prašymai išreikalauti oficialius televizijos laidų įrašus, kuriuose I. B. reiškė nusiskundimus dėl tinkamos medicininės pagalbos nesuteikimo jos kūdikiui; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos turimus duomenis apie tai, kiek Kauno klinikose ir jos padaliniuose nuo 2010 m. iki 2012 m. mirė kūdikių ir mažamečių vaikų dėl medicinos įstaigos darbuotojų kaltės; kiek dėl šių įvykių vyko ikiteisminio tyrimų bei buvo nagrinėjamų bylų teismuose; iš gydymo įstaigų išreikalauti vaiko gyvybines funkcijas stebėjusių monitorių duomenis bei palatų, kuriose buvo gydomas T. B., vaizdo įrašus, ir pateikti motyvuoti atsakymai į šiuos prašymus (nutarties 6.4, 6.5 punktai). Nutartyje nurodyta, kad arba apelianto prašymai yra subjektyvūs, neturintys jokios reikšmės įrodymų vertinimui (nutarties 6.4.1 punktas), arba kad nors apelianto skunde nurodyti įrodymų tyrimo (rinkimo) veiksmai nebuvo atlikti, tai nereiškia, kad byloje reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma (nutarties 6.5.1 punktas). Sprendžiant minėtus nuteistosios gynėjo pareikštus prašymus, BPK nustatyti reikalavimai nebuvo pažeisti.
14. Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad teismo išvadų negalima grįsti byloje esančiu teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktu Nr. 75U-I-26/2016, nes jį surašę ekspertai akivaizdžiai buvo šališki, ir buvo prašoma paskirti pakartotinę teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje argumentuotai pasisakyta dėl ekspertų, surašiusių ekspertizės aktą Nr. 75U-I-26/2016, kompetencijos, dėl jų nešališkumo, dėl ekspertizės akto turinio ir rezultatų aiškumo, išsamumo bei motyvuotumo. Apeliacinės instancijos teismas aiškinosi abejonę keliančio ekspertizės akto sakinio, kad „tiriamoji sąmoningai žalojo savo sūnų“, atsiradimo aplinkybes. Apklausta pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ekspertė J. Didžiokienė nurodė, jog išvada nebūtų pasikeitusi, net jeigu būtų buvusi atmesta aplinkybė apie galimą T. B. žalojimą, tyrimas buvo atliekamas tiriant medicininę dokumentaciją apie I. B. ligos istoriją, pačią I. B. bei apklausiant jos artimuosius, o minėtas sakinys atsirado dėl spausdinimo klaidos, neįrašius žodžių (praleidus) „tiriamoji įtariama“. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad minėtas sakinys nepadarė jokios įtakos pateiktų išvadų objektyvumui. Įvertinus apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad teismas pagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentą dėl teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės akto ydingumo bei ekspertų šališkumo.
15. Nuteistosios I. B. gynėjas apeliaciniame skunde teigė, kad byloje būtina skirti teismo medicinos ekspertizę, nes teismo medicinos specialisto išvada Nr.KM26/201(02) dėl T. B. mirties priežasties nustatymo atlikta šališkų specialistų, peržengiant jiems priskirtos kompetencijos ribas. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skunde išdėstytus argumentus, padarė išvadą, kad neturi pagrindo abejoti teismo medicinos eksperto paaiškinimais bei pateiktomis išvadomis dėl T. B. mirties priežasties ir jų aplinkybių konstatavimo, todėl šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir nutartyje išdėstė tokio sprendimo motyvus.
16. Kasacinio skundo argumentai dėl specialisto išvados Nr. KM26/201(02), kurios, pasak gynėjo, negalėjo teikti tos pačios įstaigos gydytojai, nes galimas jų suinteresuotumas bylos baigtimi, o konstatuojant Miunhauzeno sindromą buvo peržengtos kompetencijos ribos, neteisėtumo yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, remdamasis eksperto J. Vėlavičiaus, apklausto pirmosios instancijos teisme, parodymais, šia specialisto išvada nebuvo siekiama nustatyti I. B. Miunhauzeno sindromo, to nėra ir dokumento išvadų dalyje. I. B. Miunhauzeno sindromas nustatytas remiantis ne šia specialistų išvada, bet prieš tai aptartu teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktu.
17. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad ta aplinkybė, jog specialistų išvada dėl mirties priežasties nustatymo surašyta specialistų, dirbančių toje pačioje įstaigoje, kurioje buvo gydomas T. B., sukelia interesų konfliktą, dėl kurio išvada yra šališka. Specialisto išvadą Nr. KM 26/2016 (02) surašė specialistai J. Vėlavičius, D. Malcius, J. Šurkus, R. Kėvalas ir L. Poškienė. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos Antrojo skyriaus vyriausioji tyrėja E. Vencienė Valstybinei teismo medicinos tarnybai pateikė užduotį atlikti tyrimą dėl T. B. mirties priežasties nustatymo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertas Ž. Mėgelaitis, laikinai einantis skyriaus vedėjo pareigas, susipažinęs su tyrimui atlikti pateiktais dokumentais, nutarė, kad motyvuotam atsakymui į užduoties klausimus, be paskirto tarnybos specialisto J. Vėlavičiaus, būtina sudaryti gydytojų komisiją, į kurią būtų įtraukti tam tikrų sričių specialistai, pasiūlė kreiptis dėl jų į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų administraciją. Remdamasis šiuo raštu Kauno apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos Antrojo skyriaus viršininkas V. B. pateikė prašymą Kauno klinikų direktoriui paskirti tyrimui atlikti gydytojus specialistus: vaikų chirurgą, vaikų intensyviosios terapijos gydytoją, klinikinės toksikologijos gydytoją ir gydytoją patologą. Taip pat informavo, kad tie gydytojai, kurie byloje turi liudytojo procesinį statusą, negali dalyvauti procese kaip specialistai paskirtam medicinos tyrimui atlikti, nurodė jų pavardes. Šio prašymo pagrindu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos generalinis direktorius paskyrė gydytojus D. Malcių, R. Kėvalą, J. Šurkų, L. Poškienę dalyvauti tyrime dėl mirties priežasties nustatymo. Taip Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyrius sudarė specialistų grupę iš J. Vėlavičiaus ir minėtų Kauno klinikų deleguotų gydytojų.
18. Nors tyrimą atlikę specialistai D. Malcius, R. Kėvalas, J. Šurkus, L. Poškienė buvo tos pačios ligoninės, kurios direktorius inicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą, gydytojai, šie asmenys nebuvo susiję su T. B. ar I. B. gydymu, nenustatyta, kad jie turėjo asmeninį suinteresuotumą tyrimo rezultatais, be to, byloje nėra nustatyta, jog Kauno klinikų darbuotojai (tiek medikai, apklausti kaip liudytojai, tiek atlikusieji tyrimą) būtų įtariami netinkamu gydymo paslaugų suteikimu T. B. ar I. B. ir dėl jų atsakomybės būtų teisinis ginčas, iš kurio kiltų interesų konfliktas su visais ligoninėje dirbančiais medikais. Taigi pagal byloje esančius duomenis tyrimą atlikę ir specialisto išvadą surašę specialistai byloje neturėjo kitokio procesinio statuso ir nebuvo suinteresuoti bylos baigtimi. Taigi vien tas faktas, kad kai kurie T. B. mirties priežasties tyrimą atlikę specialistai dirbo toje pačioje medicinos įstaigoje, kaip ir T. B. ir I. B. gydę gydytojai, nereiškia, kad jie buvo šališki, todėl darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai dėl specialisto išvados neteisėtumo ir nepatikimumo yra nepagrįsti.
19. Kasaciniame skunde teigiama, kad gydytojų G. K. ir R. P. veiksmai apieškant I. B. asmeninius daiktus, paimant rastą skystį ir vėliau perduodant ikiteisminio tyrimo pareigūnams tyrimui, buvo neteisėti, todėl jų parodymai neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų ir nuosprendis jais negali būti grindžiamas.
20. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nustatytais veiksmais. Sprendžiant, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas – proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) – šiuos duomenis surinko ir pateikė į bylą, nes skirtingų subjektų elgesiui taikomi skirtingi principai. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo (BPK 98 straipsnis), teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Tuo atveju, kai nustatoma, kad duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir juos renkant nebuvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, duomenys pripažįstami įrodymais.
21. Pagal BPK 98 straipsnį daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, savo iniciatyva gali pateikti ir proceso dalyviai, ir bet kokie fiziniai ar juridiniai asmenys. Nagrinėjamoje byloje G. K., apklaustas kaip liudytojas, nurodė, kad iš pacientės I. B. palatos paėmęs tarp jos asmeninių daiktų rasto skysčio pavyzdį. Pagal ikiteisminio tyrimo pareigūno reikalavimą (BPK 97 straipsnis) G. K. pateikė 50 ml talpos plastikinį užsukamą buteliuką, kuriame buvo 8 ml bespalvio skysčio. Šis skystis ikiteisminio tyrimo pareigūno buvo pateiktas specialisto cheminiam tyrimui, siekiant nustatyti jo cheminę sudėtį, kas tai per skystis, kur jis naudojamas, kaip veikia patekęs į žmogaus organizmą. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas pateikė išvadą Nr. DVT2-2164, kuria nustatyta, kad pateiktame buteliuke yra formaldehidas, kad tai ne medicininis skystis, medicinos tikslais nevartojamas, veikia ląsteles destruktyviai, todėl vietinis poveikis – nekrozė.
22. Nagrinėjamoje byloje nužudymo mechanizmas grindžiamas aplinkybe, kad I. B. savo sūnui daugybinėmis injekcijomis su švirkštu į poodį bei per kateterį į veną suleido nenustatytą kiekį cheminės medžiagos formalino, dėl kurio atsirado nekrozės, trombozės, sepsis ir daugybinių audinių disfunkcija. Tai, kad buvo leistas būtent formalinas, byloje nustatyta remiantis gydytojų G. K. bei R. P. parodymais bei G. K. pateikto ikiteisminiam tyrimui skysčio, pasak jo ir pagal R. P. parodymus, rasto I. B. palatoje bei paimto jai nežinant, atlikto cheminio tyrimo išvada. Gynėjas viso proceso metu, taip pat ir kasaciniame skunde tvirtina, kad tokie gydytojų veiksmai, iš esmės atitinkantys kratos veiksmą, pažeidžia asmens teises į privatumą, yra neteisėti, todėl visi iš to gauti rezultatai negali būti įrodymu baudžiamajame procese.
23. Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta tiek Lietuvos, tiek tarptautinėje teisėje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Konstitucijos saugoma žmogaus teisė į gyvenimo privatumą nėra absoliuti, Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje yra nurodyti teisėto informacijos rinkimo pagrindai: informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Neteisėtas asmens turto apieškojimas civilinės teisės prasme laikomas privataus gyvenimo pažeidimu, tą tiesiogiai įtvirtina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnio 2 dalis. Žalos, kylančios iš tokių pažeidimų, nustatymas yra sprendžiamas civiline tvarka. Lietuvos Respublikos paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme įtvirtintos pacientų teisės, tarp kurių ir teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad paciento privatus gyvenimas yra neliečiamas. Informacija apie paciento gyvenimo faktus gali būti renkama tik su paciento sutikimu ir tuo atveju, jei tai yra būtina ligai diagnozuoti, gydyti ar pacientui slaugyti. Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, užtikrinant paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad paciento interesai ir gerovė yra svarbesni už visuomenės interesus. Šios nuostatos taikymas gali būti ribojamas įstatymų nustatytais atvejais, kai tai būtina visuomenės saugumo, nusikalstamumo prevencijos, visuomenės sveikatos arba kitų žmonių teisių ir laisvių apsaugai. Šiame įstatyme vadovaujamasi nuostata, kad paciento ir sveikatos priežiūros specialistų, sveikatos priežiūros įstaigų santykiai yra grindžiami šiais principais: 1) savitarpio pagarbos, supratimo ir pagalbos; 2) paciento teisių užtikrinimo pagal valstybės nustatyta tvarka pripažįstamas sveikatos priežiūros sąlygas; 3) draudimo varžyti paciento teises dėl jų lyties, amžiaus, rasės, pilietybės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų, seksualinės orientacijos, genetinių savybių, neįgalumo ar kitokiais pagrindais, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, nepažeidžiant bendrųjų žmogaus teisių principų.
24. Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme taip pat įtvirtintos ir paciento pareigos: pacientas privalo rūpintis savo sveikata, sąžiningai naudotis savo teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, bendradarbiauti su sveikatos priežiūros įstaigos specialistais ir darbuotojais (12 straipsnio 2 dalis); pacientas kiek įstengdamas turi suteikti sveikatos priežiūros specialistams informacijos apie savo sveikatą, persirgtas ligas, atliktas operacijas, vartotus ir vartojamus vaistus, alergines reakcijas, genetinį paveldimumą ir kitus pacientui žinomus duomenis, reikalingus tinkamai suteikti sveikatos priežiūros paslaugas (12 straipsnio 5 dalis); pacientas privalo vykdyti sveikatos priežiūros specialistų paskyrimus ir rekomendacijas arba įstatymo nustatyta tvarka atsisakyti paskirtų sveikatos priežiūros paslaugų; pacientas privalo informuoti sveikatos priežiūros specialistus apie nukrypimus nuo paskyrimų ar nustatyto režimo, dėl kurių jis davė sutikimą (12 straipsnio 7 dalis); pacientui, kuris pažeidžia savo pareigas, tuo sukeldamas grėsmę savo ir kitų pacientų sveikatai ir gyvybei, arba trukdo jiems gauti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, sveikatos priežiūros paslaugų teikimas gali būti nutrauktas, išskyrus atvejus, jei tai grėstų pavojus paciento gyvybei (12 straipsnio 9 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymą gydytojas turi pareigą gerbti pacientų teises, jų nepažeisti bei laikytis gydytojo profesinės etikos principų (10 straipsnio 5, 6 punktai).
25. Byloje nustatyta, kad kai pacientė I. B. gydėsi Kauno klinikose, ją gydantiems medikams kilo abejonių dėl ligos simuliacijų bei pacientės elgesio, kuris, kaip buvo įtariama, buvo kenksmingas jos pačios sveikatai. Pagal įstatymų nuostatas bet kokie gydytojo veiksmai turi būti derinami su pagarba bendroms asmens bei specialiosioms paciento teisėms, kartu pabrėžtina, kad pats pacientas turi elgtis sąžiningai. Taigi I. B. gydę gydytojai, atlikdami savo pareigas, buvo atsakingi už teisingą diagnozės nustatymą ir tinkamo gydymo parinkimą, kartu turėjo pareigą nepažeisti įstatymu garantuojamo jos privataus gyvenimo neliečiamumo. Tai, kad medikai slapta, nesant pacientei palatoje, be jos žinios patikrino jos asmeninius daiktus bei savo iniciatyva nusipylė tarp jos daiktų rasto skysčio, gali būti vertinama medikų profesinės etikos ir asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą požiūriu, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad liudytojų G. K. ir R. P. parodymai neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme įrodymams keliamų reikalavimų.
26. Teismų praktikoje išaiškinta, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-590/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-590/2007">2K-590/2007</a>, 2K-439/2011, 2K-67-699/2018). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų G. K. ir R. P. parodymus, padarė motyvuotą išvadą, kad gydytojų parodymai atitinka patikimumo reikalavimą ir nėra pagrindo jais nesivadovauti. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė ir įvertino liudytojų G. K. bei R. P. parodymus, dėl kurių buvo keliamos abejonės apeliaciniame skunde. Šie liudytojai patvirtino, jog gydant I. B. mediciniškai negalint paaiškinti jos simptomatikos priežasties, medikams kilo abejonių dėl jos ligos simuliavimo bei savęs žalojimo ir galimo psichikos sutrikimo ir buvo imtasi priemonių šiai abejonei pašalinti arba patvirtinti, tarp asmeninių daiktų buvo rastas cheminis skystis bei švirkštai, kitą dieną apie tai informuota pati I. B., demaskuojant jos ligos simuliavimą, po to ji iš ligoninės išsirašė. Apeliacinės instancijos teismas tikrino šių liudytojų parodymų patikimumą, lygindamas su kitų liudytojų (V. P., L. K.) parodymais, rašytiniais duomenimis, padarė išvadą, kad nenustatyta prieštaringų aplinkybių, kurios leistų abejoti G. K. ir R. P. parodymų patikimumu ir jų nepripažinti įrodymais.
27. Pažymėtina, kad gydytojas G. K. ir R. P. nebuvo įrodinėjimo subjektai, kuriems galioja BPK nustatyti įrodymų rinkimo reikalavimai. Atlikdami I. B. asmens daiktų apžiūrą ir paimdami skysčio pavyzdį jie veikė kaip privatūs asmenys, todėl vien tas faktas, kad taip veikdami jie galimai nusižengė profesinei etikai, pažeidė asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, savaime neturi įtakos jų parodymų patikimumui. Šių liudytojų parodymai gauti teisėtu būdu, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, jų turinys susijęs su nagrinėjamoje byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, taigi atitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.
28. Sprendžiant, ar BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus atitinka daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – formaldehidas, kurį iš I. B. rankinės slapta paėmė gydytojas G. K. ir R. P., pažymėtina, kad tokie G. K. ir R. P. veiksmai atitinka administracinio nusižengimo, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 108 straipsnyje (smulki vagystė), požymius. Tačiau pažymėtina ir tai, kad I. B. gydėsi ligoninėje, taigi ji buvo pacientė ir privalėjo vykdyti Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintas pareigas. Kilus pagrįstų abejonių, kad I. B., kaip pacientė, savo pareigų nevykdo, savo veiksmais kelia grėsmę savo sveikatai, t. y. sąmoningai save žaloja, buvo patikrinti jos daiktai ir rastas cheminis skystis bei švirkštai. Tokie G. K. ir R. P. veiksmai, atlikti kitomis aplinkybėmis, galėtų būti laikomi neteisėtais, tačiau įvertinus nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad jie atlikti būtinojo reikalingumo sąlygomis. Pagal ANK 16 straipsnio 1 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. G. K. ir R. P., slapta apžiūrėdami I. B. turimus daiktus ir paimdami rasto skysčio pavyzdį, veiką, turinčią ANK 108 straipsnyje nurodyto nusižengimo požymių, padarė siekdami pašalinti I. B. sveikatai ir gydymo įstaigos – Kauno klinikų – prestižui gresiantį pavojų, šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad iš I. B. paimtas skystis – formaldehidas – neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų ir negali būti naudojamas įrodinėjimo procese.
29. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nes neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Apeliaciniu skundu nuteistosios I. B. gynėjas prašė nuteistąją išteisinti, nes jos kaltė neįrodyta. Esminiai skundo argumentai, kuriais buvo grindžiamas prašymas išteisinti nuteistąją, buvo susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu, pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo kritika, gydytojų G. K. ir R. P. atliktų veiksmų neteisėtumu ir iš to kylančiu jų parodymų nepatikimumu, negalėjimu būti įrodymais byloje, psichiatrijos ir psichologijos teismo ekspertizės akto turinio, specialisto išvados dėl mirties priežasties nustatymo kritika. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas visus šiuos esminius skundo argumentus aptarė, įvertino ir pateikė į juos motyvuotus atsakymus. Pasak kasatoriaus, skundo argumentų neišnagrinėjimas pažeidžiant BPK reikalavimus pasireiškė ir tuo, kad nebuvo tenkinti jo prašymai, susiję su duomenų rinkimu ar naujų ekspertizių skyrimu. Apeliacinės instancijos teismas, itin detaliai aptardamas ir įvertindamas tokių pat prašymų atmetimą pirmosios instancijos teisme, dar kartą pats vertino būtinybę, pvz., išreikalauti televizijos vaizdo ir garso įrašus, vaiko gyvybines funkcijos stebėjusių monitorių duomenis, duomenis apie kūdikių mirtingumą, norminius darbuotojų teisių ir pareigų pacientams aktus bei iškviesti ir apklausti liudytoją R. C., skirti pakartotinę teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę, kompleksinę medicinos ekspertizę, ir, pagrįsdamas savo sprendimus, tokius prašymus atmetė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes, pašalinti tam tikras abejones, atliko įrodymų tyrimą, jo metu apklausė ekspertes A. Glinskienę ir J. Didžiokienę. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į skundo argumentus, susijusius su specialisto išvados ir ekspertizės akto teisėtumu bei šių įrodymų vertinimo pagrįstumu, pašalino abejones dėl Miunhauzeno sindromo I. B. nustatymo aplinkybės bei ištyrė ir patikslino šio asmenybės sutrikimo poveikį psichiniam santykiui su nusikalstamos veikos padarymu, išanalizavęs ir įvertinęs specialisto išvados ir ekspertizės akto turinį motyvuotai atmetė prašymus dėl pakartotinių ekspertizių skyrimo. Taip pat teismas pateikė argumentuotus atsakymus į skundo argumentus dėl G. K. ir R. P. veiksmų vertinimo ir jų parodymų patikimumo, pasisakė, kodėl netenkina prašymo dėl civilinio ieškinio bei bausmės mažinimo. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neteikia pagrindo daryti išvadą, kad buvo nesilaikyta reikalavimo atsakyti į esminius skundo argumentus, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu. Šiuo aspektu kasacinio skundo teiginiai dėl pažeidimų apeliacinės instancijos teisme nepagrįsti, todėl atmestini.
30. Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus ir kad nėra pagrindo abejoti teismų išvada dėl įrodymų visumos pakankamumo I. B. kaltumui nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas nuteistosios I. B. gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo ir nutartį surašė nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų.
Dėl I. B. veikos perkvalifikavimo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį
31. Nuteistosios I. B. gynėjas kaip vieną iš alternatyvių prašymų nurodo veikos perkvalifikavimą iš nužudymo į neatsargų gyvybės atėmimą. Tokį prašymą kasatorius grindžia tuo, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kurie patvirtintų, jog I. B. serga Miunhauzeno sindromu, be to, asmenys, sergantys Miunhauzeno sindromu, tik žaloja save ar kitą asmenį, bet nesižudo ir nežudo kitų, taigi, nenustačius motyvo nužudyti savo kūdikį, veiką reikėtų vertinti tik kaip neatsargų gyvybės atėmimą.
32. Nurodyti kasacinio skundo teiginiai nėra pagrįsti, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Byloje nustatyta, jog I. B., būdama pakaltinama, savo kūdikiui leisdavo cheminės medžiagos ir tai darė ne vieną kartą, tokie jos veiksmai buvo daugkartiniai, po truputį darant žalingą poveikį kūdikiui, dėl to išsivystė nekrozės, sepsis ir kiti susirgimai, dėl kurių visumos T. B. organizmas nusilpo, o sveikata komplikavosi ir kūdikis mirė. Taigi, priešingai gynėjo teiginiui, byloje nustatyti I. B. veiksmai vertinti kaip sąmoningas ilgalaikis kito asmens žalojimas, kuris priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiomis pasekmėmis – mirtimi, o tai atitinka nužudymo požymius.
33. Prašymas kvalifikuoti veiką kaip neatsargų gyvybės atėmimą nepagrįstai motyvuojamas tuo, jog nenustatytas motyvas nužudyti savo kūdikį. Pažymėtina, kad BK 132 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika nuo nužudymo, įtvirtinto BK 129 straipsnyje, skiriasi būtent kaltės forma. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba nenumato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali kilti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 3 dalis), arba numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali kilti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant netiesioginei tyčiai kaltininkas, darydamas nusikaltimą, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).
34. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad I. B. nužudymą padarė netiesiogine tyčia, nes nors ir nesiekė atimti gyvybės, nustatytus veiksmus atliko tyčia, suprato, jog jos veiksmai gali sukelti pavojingas pasekmes – kūdikio mirtį, ir nors šių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti, t. y., leisdama T. B. į poodį formalino tirpalą, kaltinamoji suprato, jog tai ne medikamentas, matė, jog po šios medžiagos injekcijų sūnaus sveikata akivaizdžiai blogėja, po gydymo intensyviosios terapijos skyriuje sveikatai pagerėjus, I. B. elgėsi analogiškai – vėl leido cheminės medžiagos injekcijas, kūdikio sveikata vėl blogėjo, I. B. matė ir suprato, jog būtent dėl atsiradusių nekrozių ir trombų medikai buvo priversti atlikti T. B. pirštų amputacijas, tai rodė, jog dėl cheminės medžiagos injekcijų atsiradusios pasekmės yra pavojingos kūdikio gyvybei, savo veiksmų nenutraukė, tokia veiksmų visuma sąmoningai leido padariniams atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl kaltės formos ir rūšies, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog I. B. savo kūdikį nužudė veikdama netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad, byloje remiantis ekspertų paaiškinimais bei ekspertizės akto išvadomis, nustatyta, jog I. B. nustatytas Miunhauzeno sindromas ir deleguotasis Miunhauzeno sindromas nebuvo objektyvi kliūtis jai suprasti savo veiksmų esmę.
35. Šioje byloje nustatytos aplinkybės atitinka netiesioginės tyčios, nurodytos BK 15 straipsnio 3 dalyje, požymius ir paneigia kasaciniame skunde keliamą neatsargaus gyvybės atėmimo versiją. I. B., ne kartą leisdama cheminę medžiagą kūdikiui, matydama, kokios pasekmės jo sveikatai kyla tokiai medžiagai patekus į jo organizmą, savo veiksmų nenutraukdama ir neatskleisdama to kūdikį gydžiusiems gydytojams, nors ir neturėjo tikslo nužudyti, suvokė tokių veiksmų pavojingumą gyvybei ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Darytina išvada, kad I. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip nužudymas, padarytas netiesiogine tyčia, todėl veiką perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnį nėra teisinio pagrindo.
Dėl bausmės
36. Kasaciniame skunde teigiama, kad I. B. paskirta aiškiai per griežta bausmė, neatitinkanti BK Bendrosios dalies normų reikalavimų, kad parenkant bausmę ir nustatant jos dydį buvo neatsižvelgta į reikšmingas aplinkybes, t. y.: ilgą laiko tarpą nuo nusikalstamos veikos padarymo, kaltės formą, nuteistosios elgesį ikiteisminio tyrimo metu, jos sveikatos būklę, taip pat liko neįvertinta, kad nusikalstama veika padaryta dėl diagnozuoto psichinio sutrikimo, lėmusio nusikalstamus veiksmus.
37. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę už kvalifikuotą nužudymą pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), I. B. paskyrė šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra didesnė negu bausmės vidurkis pagal BK 129 straipsnio 2 dalies sankciją. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas, nustatyti keturi nužudymą kvalifikuojantys požymiai), kaltės formą – veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia, nenustatyta atsakomybę sunkinančių nei lengvinančių aplinkybių, taip pat jos asmenybę bei diagnozuotus asmenybės sutrikimus – Miunhauzeno sindromą ir įgaliotojo Miunhauzeno sindromą, adaptacijos sutrikimus.
38. Apeliaciniu skundu nuteistosios I. B. gynėjas prašė sumažinti paskirtos bausmės dydį, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo švelninti bausmę, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė atitinka teisingumo principą. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo švelninti I. B. paskirtą bausmę, nes nenustatyta teisės taikymo klaidų vertinant aptartas aplinkybes, parenkant bausmės rūšį bei nustatant bausmės dydį.
39. Vertinant kasacinio skundo argumentą, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo ilgas laiko tarpas (šešeri metai), o tai turėtų būti pagrindas švelninti bausmę, pažymėtina, kad paprastai ilgas laiko tarpas nuo nusikalstamos veikos padarymo yra reikšmingas skiriant bausmę tuo atveju, kai jis susijęs su nepagrįstai pernelyg ilgai užsitęsusiu procesu, taip sudarant prielaidas pažeisti nuteistojo teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Kartu kasacinėje praktikoje pabrėžiama, kad ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Tomczyk prieš Lietuvą, peticijos Nr. 7708/12, ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEtNjQ4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-51-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-51-648/2019">2K-51-648/2019</a>). Nagrinėjamoje byloje procesas buvo pradėtas 2015 m. balandžio 9 d. o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2018 m. gegužės 28 d., vadinasi, procesas iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo užtruko trejus metus. Byloje aplinkybių, kurios teiktų pagrindą išvadai, jog procesas užsitęsė pernelyg ilgai dėl institucijų veiksmų organizuojant bylos procesą ir taip sudarant prielaidas pažeisti nuteistosios teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, nenustatyta, todėl šis kasacinio skundo argumentas atmestinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios I. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Sigita Jokimaitė
Pranas Kuconis
