S. G. pagal BK 228 str., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-20-697/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08920-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.1.5.1; 1.2.19.4.1; 1.2.29.1.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. gynėjo advokato Viktoro Onačkos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 13 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendžiu S. G. nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba neteisėtai panaudojus prievartos priemones) vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu;

– pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba suklastojant administracinio teisės pažeidimo protokolą) 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 45 MGL (1694,70 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba suklastojant administracinio teisės pažeidimo protokolą) ir BK 300 straipsnio 1 dalį, subendrintos bausmių apėmimo būdu ir S. G. paskirta subendrinta bausmė – 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba neteisėtai panaudojus prievartos priemones), bausmių sudėjimo būdu ir S. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams su 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda.

Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant S. G. būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, gydymusi ar mokslu, taip pat dalyvauti elgesio pataisos programoje ir ją baigti per aštuonis mėnesius.

Pritaikius BK 682 straipsnį, S. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimas trejiems metams.

Pritaikius BK 71 straipsnį, S. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Iš S. G. priteista atlyginti nukentėjusiajam S. A. 1000 Eur neturtinės žalos, 62 Eur turtinės žalos ir 150 Eur proceso išlaidų atlyginimo, nukentėjusiajam E. R. 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 13 d. nutartimi nuteistojo S. G. gynėjo advokato V. Onačkos apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. G. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas ir eidamas (duomenys neskelbtini) (toliau – Komisariatas) (duomenys neskelbtini) pareigas, 2016 m. vasario 20 d. dirbdamas kartu su Komisariato (duomenys neskelbtini) E. K., 1.35 val. gavęs pranešimą dėl triukšmo, atvyko prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir laiptinėje esančiame prietaisų skydelyje atjungė butui elektros tiekimą. Bute gyvenančiam S. A. atrakinus duris ir jas pravėrus, S. G., neišsakydamas jokių reikalavimų ir nesant poreikiui bei pagrindui panaudoti specialiąsias priemones, pro durų tarpą į buto vidų iš karto įpurškė tarnybai išduotų pipirinių dujų ir tik po to pareikalavo įleisti į vidų. S. A. šį reikalavimą įvykdžius, S. G. ir E. K. 1.53 val. įėjo į buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidų, kur, nesant jokio pasipriešinimo ar kitokio teisėto faktinio pagrindo panaudoti prievartą, laikotarpiu nuo 1.53 val. iki 2.48 val. S. G. prieš bute esančius asmenis tyčia ir nepagrįstai naudojo fizinę bei psichinę prievartą, specialiąsias priemones:

– ne mažiau nei du kartus įspyrė S. A. į kairį šoną, taip sukėlė jam fizinį skausmą, panaudojo prieš jį elektros impulsinį prietaisą „TaserX26xl30022TW“, užlaužęs už nugaros rankas uždėjo S. A. antrankius;

– S. G. liepus visiems bute esantiems asmenims gultis ant žemės veidu žemyn ir tiems asmenims tokį šio pareigūno reikalavimą įvykdžius, S. G. nepilnamečiui R. A., nulipančiam nuo dviejų aukštų lovos viršutinės dalies, trenkė kumščiu į veidą, taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą – kraujosruvą kairės akies srityje, jau gulinčiam jam ant grindų įspyrė ne mažiau nei du kartus į šoną, taip sukėlė fizinį skausmą;

– nepilnamečiui E. R., S. G. reikalavimu nulipančiam nuo lovos, du kartus kumščiu trenkė į dešinės pusės šonkaulius, o įvykdžiusiam šio pareigūno reikalavimą ir jau gulinčiam ant grindų E. R. S. G. dar spyrė ne mažiau kaip du kartus į dešinį šoną ir į kryžkaulio sritį, taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą – sumušimus nugaroje ir kryžkaulio srityje;

– nepilnamečiui I. Z., pareigūno reikalavimu gulinčiam ant grindų, S. G. vieną kartą spyrė į kairį šoną, taip sukėlė fizinį skausmą, panaudojo prieš jį elektros impulsinį prietaisą „TaserX26xl30022TW‘‘;

– E. V. įspyrė du kartus į dešinį petį, taip sukėlė jam fizinį skausmą;

– užlaužęs už nugaros rankas uždėjo antrankius P. M.;

– nepilnametei G. P. grasino panaudoti elektros impulsinį prietaisą „TaserX26xl30022TW“;

– nepilnametei M. A. grasino panaudoti tarnybai išduotas pipirines dujas.

Prieš G. P. ir M. A. panaudota psichinė prievarta, t. y. grasinta panaudoti prieš jas specialiąsias priemones, kurias prieš nepilnamečius naudoti draudžia Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 straipsnio 2 dalis.

Bute likus tik S. A. ir P. M., o kitus bute esančius asmenis po vieną per nedidelius laiko tarpus iš buto išvaręs, S. G., neleisdamas S. A. ir P. M. apsiauti avalynės ir apsirengti viršutinių drabužių, išsivedė juos prie tarnybinio automobilio „Škoda Yeti“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovinčio šalia namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir jame šiems asmenims dėl administracinio teisės pažeidimo, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 183 straipsnio 1 dalyje („Viešosios rimties trikdymas“), surašė administracinio teisės pažeidimo protokolus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Paleidęs S. A. ir P. M., pradėjęs važiuoti nuo namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir netoliese pamatęs vis dar stoviniuojančius E. R. ir E. V., nesant pastarųjų veiksmuose kokio nors administracinio teisės pažeidimo ar nusikaltimo požymių, policijos pareigūnui nesipriešinant ir nesant kitokio teisėto faktinio pagrindo panaudoti prievartą, neišsakydamas jokių reikalavimų ir nesant poreikiui bei pagrindui panaudoti specialiąsias priemones, S. G. privažiuodamas paeiliui ir išlipdamas iš tarnybinio automobilio iš pradžių prie E. R., po to prie netoliese esančio E. V. papurškė jiems į veidus tarnybai išduotų pipirinių dujų, taip sukėlė fizinį skausmą – akių perštėjimą, ašarojimą bei laikiną regos sutrikimą.

2016 m. vasario 20 d. 3.01 val., E. R. būnant prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), telefonu paskambinus į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC), pranešus apie prieš jį policijos pareigūno S. G. panaudotas tarnybai išduotas pipirines dujas ir paprašius pagalbos, apie šį skambutį buvo pranešta pačiam S. G., ir šis, apie 3.10 val. atvažiavęs į E. R., laukiančio pagalbos, buvimo vietą, išlipęs iš tarnybinio automobilio pakvietė E. R. prieiti, o pastarajam tokį reikalavimą įvykdžius, S. G. sudavė jam kumščiu į kairį šoną, sukeldamas fizinį skausmą, uždėjo antrankius, surakindamas rankas už nugaros, nors tuo metu E. R. jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir nebuvo jokio faktinio pagrindo panaudoti prievartą bei specialiąsias priemones.

S. G. padarė minėtus veiksmus nesant prievartos panaudojimo pagrindų, nustatytų Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje, ir pažeidė Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą, kuriuo policijos pareigūnas įpareigojamas gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves; Policijos įstatymo 21 straipsnį, suteikiantį teisę panaudoti prievartą tik prieš pareigūno teisėtų reikalavimų nevykdančius ar pareigūnui pasipriešinusius asmenis; Policijos įstatymo 22 straipsnio 4 punktą, suteikiantį teisę panaudoti prievartą tik šio įstatymo nustatyta tvarka; Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas prievartos panaudojimo sąlygas (pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos <...>; prieš naudodamas fizinę prievartą arba specialiąsias policijos priemones, pareigūnas privalo įspėti apie šį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti pareigūno reikalavimus ar nurodymus <...>); Policijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, kuria policijos pareigūnas įpareigojamas savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Statutu, šiuo ir kitais įstatymais bei teisės aktais; Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, <...>, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais; Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies, 5 dalies nuostatas, kuriomis policijos pareigūnas įpareigojamas sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą; Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4–6 punktų reikalavimus, įpareigojančius laikytis Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba; Komisariato (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 10-V-517, 7.3 punktą, įpareigojantį saugoti ir ginti žmogaus teises ir laisves, teikti jiems visapusišką socialinę ir kitokią pagalbą; Konstitucijos 21 straipsnį, ginantį žmogaus orumą ir draudžiantį žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis.

Turėdamas teisę ir pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, pagal kompetenciją įgyvendinti nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, atskleidimą ir atlikti jų tyrimą (Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2, 4–5 punktai, 6 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), tirdamas 2016 m. vasario 20 d. 1.35 val. gautą pranešimą dėl triukšmo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), S. G. viršijo jam suteiktus įgaliojimus, nes nesant faktinio pagrindo neteisėtai naudojo fizinę ir psichinę prievartą, specialiąsias priemones, padarydamas fizinės žalos S. A., R. A., E. R., I. Z., E. V..

Būdamas policijos pareigūnas, tačiau veikdamas neteisėtai, žeminančiai žmogaus orumą, elgdamasis žiauriai, panaudodamas ne kovinius imtynių veiksmus, bet tyčia suduodamas smūgius ir žalodamas, nepagrįstai tiek fizinę, tiek psichinę prievartą, tiek specialiąsias priemones vienu metu panaudodamas ne mažiau kaip prieš aštuonis asmenis (iš kurių penki nepilnamečiai), atlikdamas veiksmus, atitinkančius BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, tokius veiksmus atlikdamas sistemingai, t. y. smūgiuodamas atskirais veiksmais penkiems asmenims ir padarydamas jiems nežymius sveikatos sutrikdymus ar sukeldamas fizinį skausmą, S. G. padarė ir didelės neturtinės žalos policijai, kaip valstybės institucijai, nes savo nusikalstamais veiksmais sumenkino šios institucijos, pagal Policijos įstatymo 4 ir 5 punktus privalančios užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką bei įgyvendinti kitus įstatymuose ir kituose teisės aktuose jai pavestus policijos uždavinius, autoritetą ir pažemino policijos pareigūno vardą.

2. Be to, S. G. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo:

2016 m. vasario 20 d. apie 3.05 val., E. R. būnant prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), telefonu paskambinus į BPC, pranešus apie prieš jį policijos pareigūno S. G. panaudotas tarnybai išduotas pipirines dujas ir paprašius pagalbos, apie šį skambutį buvo pranešta pačiam S. G., šis, apie 3.10 val. atvažiavęs į E. R. buvimo vietą, išlipęs iš tarnybinio automobilio, pakvietė E. R. prieiti, o pastarajam tokį reikalavimą įvykdžius, S. G. sudavė jam kumščiu į kairį šoną, taip sukėlė fizinį skausmą, uždėjo antrankius, surakindamas rankas už nugaros, įsodino į tarnybinį automobilį „Škoda Yeti“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsivežė jį iki (duomenys neskelbtini) komisariato, esančio (duomenys neskelbtini), nors tuo metu E. R. laukė pagalbos, jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir nebuvo jokio faktinio pagrindo nei panaudoti prievartą, nei specialiąsias priemones ar pristatyti E. R. į policijos įstaigą.

Komisariate S. G. pagamino netikrą dokumentą – surašė tikrovės neatitinkantį 2016 m. vasario 20 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad 2016 m. vasario 20 d. apie 3.10 val. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje E. R. garsiai rėkavo, šūkavo ir taip trikdė kitų asmenų poilsį, šiais veiksmais E. R. trikdė viešąją rimtį ir padarė administracinį teisės pažeidimą, nustatytą ATPK 183 straipsnio 1 dalyje. Surašęs tokio turinio protokolą, S. G. šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo – remdamasis juo, administracinio teisės pažeidimo byloje (duomenys neskelbtini) už neva padarytą administracinį teisės pažeidimą paskyrė E. R. 2 Eur baudą.

Minėtus nusikalstamus veiksmus S. G. atliko veikdamas iš savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas pateisinti neteisėtą fizinio smurto ir specialiųjų priemonių naudojimą prieš E. R., jo pristatymą į Komisariatą, atkeršyti apie S. G. neteisėtus veiksmus pranešusiam E. R. ir jį nubausti.

Atlikdamas tokius veiksmus S. G. kartu ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes būdamas policijos pareigūnas, tačiau veikdamas neteisėtai, pasinaudodamas pareigomis ir pagamindamas netikrą dokumentą bei jį panaudodamas, t. y. atlikdamas veiksmus, atitinkančius BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, S. G. padarė ir didelę neturtinę žalą policijai, kaip valstybės institucijai, nes savo nusikalstamais veiksmais sumenkino šio institucijos, pagal Policijos įstatymo 4 ir 5 punktus privalančios užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką bei įgyvendinti kitus įstatymuose ir kituose teisės aktuose jai pavestus policijos uždavinius, autoritetą bei pažemino policijos pareigūno vardą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo S. G. gynėjas advokatas V. Onačka prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 13 d. nutartį bei bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. S. G.

3.2. Pirmosios instancijos teismas naujosios redakcijos Policijos įstatymo 27 straipsnio 4 dalies nuostatų, reglamentuojančių antrankių ir surišimo priemonių naudojimą, pažeidimą pripažino, kai nukentėjusiajam S. A. buvo uždėti antrankiai ir dėl to atsirado rankų riešų paraudimai, kurie įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamo įvykio metu nei Policijos įstatymo 27 straipsnis, nei kitas straipsnis nereglamentavo antrankių naudojimo sąlygų, todėl kaltinimas dėl šios dalies yra nepagrįstas, tuo labiau kad Policijos įstatymo 26 straipsnio 5 dalis nustatė, jog policijos pareigūnai neatsako už žalą, atsiradusią dėl teisėto prievartos panaudojimo. Be to, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad S. G. neteisėtai panaudojo psichinę prievartą, vadovavosi naujosios redakcijos Policijos įstatymo 2 straipsnio 10 punkto, 27 straipsnio 2–4 dalių, 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tuo tarpu nagrinėjamo įvykio metu galiojęs teisinis reglamentavimas neįtvirtino konkrečių situacijų, kada tokia prievarta gali būti panaudota, o apie ją galima spręsti tik nustačius, ar fizinės prievartos veiksmai buvo teisėti.

3.3. Nuosprendyje asmenų viešosios tvarkos pažeidimas buvo įvertintas kaip galimai padarytas nešiurkštus administracinis teisės pažeidimas, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą nutraukti grupės asmenų daromo administracinio teisės pažeidimo (garsiai leidžiamos muzikos, nepilnamečių vartoto alkoholio), todėl policijos pareigūnų veiksmai turėjo būti vertinami kaip administracinį teisės pažeidimą užkardantis elgesys su visais jiems suteiktais įgaliojimais. Esant tokiai situacijai, Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2, 4, 9 punktai suteikė policijos pareigūnui teisę panaudoti prievartą. Be to, nors bute buvusių jaunuolių amžius buvo nuo 15 iki 18 metų, byloje nėra duomenų, kad jų išvaizda atitiko amžių ar S. G. iš anksto buvo žinoma, kuris iš asmenų yra nepilnametis. Taigi, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, laikytina, kad nuteistasis panaudojo specialiąsias priemones teisėtai, manydamas, kad jas naudoja prieš pilnamečius asmenis, todėl teigti, kad buvo pažeistos Policijos įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostatos, nėra pagrindo. Reikšminga ir tai, kad aptariamo įstatymo 27 straipsnio 4 dalis įtvirtino, jog specialiųjų policijos priemonių naudojimo tvarką nustato policijos generalinis komisaras. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo išvados apie specialiųjų priemonių panaudojimą padarytos neįvertinus teisės akto, reglamentuojančio šį klausimą, nuostatų. Kasatorius daro išvadą, kad byloje nepaneigta S. G. teisė į prievartos panaudojimą nagrinėjimo įvykio metu, kai galiojęs teisinis reglamentavimas suteikė policijos pareigūnui didesnes teises naudojant prievartą ir vertinant aplinkybes, kada ir kokia prievarta gali būti taikoma teisės pažeidėjui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad apeliacinio skundo motyvai, susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo keisti (naikinti) pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

3.4. S. G. taip pat nepagrįstai nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo protokole padarytas įrašas apie E. R. trikdytą viešąją tvarką neatitinka tikrovės, nes dėl to nebuvo kviesti policijos pareigūnai. Kita vertus, šis teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatoma, ar E. R. triukšmavo gatvėje, t. y. neatlikta gyventojų apklausa. Taigi S. G. kaltinimas pagrįstas tik prielaidomis, kurios vertintos jo nenaudai. E. R. parodymų nepatikimumą patvirtina ta aplinkybė, kad, surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, jis savanoriškai nesumokėjo baudos, todėl 2016 m. kovo 22 d. buvo priimtas nutarimas, kuriuo jam paskirta 15 Eur bauda. E. R. įstatymų nustatyta tvarka neginčijo nei administracinio teisės pažeidimo protokolo, nei priimto nutarimo, priešingai – jis sumokėjo paskirtą baudą 2016 m. balandžio 5 d., jau vykstant ikiteisminiam tyrimui, taip pripažino padarytą administracinį teisės pažeidimą. Be to, teismai nepripažino priimto nutarimo neteisėtu, o, nenutraukus E. R. iškeltos administracinio teisės pažeidimo bylos, negali atsirasti atsakomybė administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusiam policijos pareigūnui. Todėl teigti, kad buvo suklastotas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nes šis dokumentas surašytas dėl nepadaryto administracinio teisės pažeidimo, nėra pagrindo.

3.5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl S. G. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai konstatavo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymu siekta pateisinti E. R. neteisėtą pristatymą į policijos komisariatą, nes šis procesinis dokumentas buvo surašytas ir įteiktas minėtam asmeniui įvykio vietoje. Byloje nėra įrodymų apie E. R. pristatymą į policijos komisariatą kaip piktnaudžiavimą tarybine padėtimi, todėl kaltinimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas. Tokia pati išvada darytina ir dėl neva S. G. siekimo užbaigti E. R. pagalbos iškvietimo įregistravimo procedūrą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl šios kaltinimo dalies, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą, tačiau nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras G. T. atsiliepimu į nuteistojo S. G. gynėjo advokato V. Onačkos kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, motyvavo savo sprendimus ir tinkamai kvalifikavo S. G. padarytas veikas pagal baudžiamąjį įstatymą.

4.2. Kaltinimas S. G. piktnaudžiavus tarnyba dėl neteisėto prievartos priemonių panaudojimo buvo suformuluotas pagal Policijos įstatymo nuostatas, galiojusias veikos padarymo metu. Kasatoriaus teiginys, kad nagrinėjamo įvykio metu Policijos įstatymas nereglamentavo antrankių naudojimo sąlygų ir psichinės prievartos panaudojimo situacijų, akivaizdžiai prieštarauja šio įstatymo 21 straipsnio ir kitų teisės aktų, įtvirtinančių policijos pareigūno elgesio ribas ir standartus prievartos panaudojimo aspektu bei nurodomų kaltinime S. G., nuostatoms.

4.3. S. G., nagrinėjamo įvykio metu naudodamas prievartą ir specialiąsias priemones prieš bute esančius asmenis, piktnaudžiavo BK 228 straipsnio prasme, nes jis panaudojo tokius veiksmus ne tik patekdamas į butą, bet ir po to, kai bute esantys asmenys pritildė muziką ir nebetriukšmavo, t. y. nutraukė viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus, bei, vykdydami nuteistojo nepagrįstą reikalavimą, sugulė ant grindų. Nė vienas iš asmenų, prieš kuriuos buvo panaudota prievarta, nebuvo sulaikytas ir pristatytas į policijos įstaigą (išskyrus E. R., kuris buvo pristatytas į policijos komisariatą iš gatvės, kai jis pasiskundė dėl S. G. neteisėtų veiksmų). Taigi naudoti antrankius S. A. ir P. M. nebuvo jokios objektyvios priežasties. Todėl teigti, kad nagrinėjamu atveju S. G., atlikdamas savo pareigas, turėjo teisę vadovautis Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2, 4, 9 punktais, nėra pagrindo. Pažymima ir tai, jog S. G. puikiai suvokė asmenų, prieš kuriuos naudojo prievartą, amžių, nes vadino juos „malolietkom“ (lietuviškai – „mažamečiais“), įvairiais įžeidžiančiais žodžiais, klausinėjo kiekvieno iš jų, ar jų tėvai žino, kur jie yra ir ką veikia.

4.4. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistojo veiksmai prieš bute esančius asmenis buvo neadekvatūs ir gerokai viršijantys galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį, o, asmenims sumažinus triukšmą ir geranoriškai vykdant policijos pareigūno reikalavimus, tapo apskritai beprasmiški. Nors Policijos įstatymas nenustato konkretaus masto, kuriuo gali būti ribojamos pažeidėjo teisės ir teisėti interesai, tačiau reglamentuoja esminį kriterijų, kad griežtesnė ribojimo priemonė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai kitos priemonės tampa neveiksmingos. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis švelnesnių pažeidėjus sulaikančių poveikio priemonių netaikė, priešingai – ėmėsi aktyvių veiksmų, kurių pobūdis lėmė jo baudžiamąją atsakomybę.

4.5. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad, S. G. nuteisus pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Aplinkybė dėl E. R. galimo triukšmavimo gatvėje buvo tiriama bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. apklaustas liudytojas M. M., nukentėjusieji E. V. ir R. A., kiti asmenys, įvertintas E. R. skambučio į BPC turinys, S. G. ir jo porininkės E. K. tarnybiniai pranešimai, kuriais remiantis negalima daryti išvados apie E. R. neteisėtus veiksmus. Tai, kad pastarasis neginčijo administracinio teisės pažeidimo protokolo ar nutarimo, nedaro jų teisėtų, nes šių procesinių dokumentų apskundimas yra asmens teisė, o ne pareiga. Taigi kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su šia kaltinimo dalimi, atmestini kaip nepagrįsti.

5. Nukentėjusiojo S. A. atstovė advokatė E. D. atsiliepime į nuteistojo S. G. gynėjo advokato V. Onačkos kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. 2017 m. Policijos įstatymo redakcijos pritaikymas nesudaro absoliutaus skundžiamų teismų sprendimų negaliojimo pagrindo, nes S. G. inkriminuotų veiksmų atlikimas (fizinės jėgos ir psichinės prievartos panaudojimo peržengimas) uždraustas ir laikytinas piktnaudžiavimu policijos pareigūnui suteiktais įgaliojimais tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek po jos galiojusioje Policijos įstatymo redakcijoje. 2017 m. įsigaliojus naujai šio įstatymo redakcijai, prievartos panaudojimo sąlygos (pagrindai) iš esmės nebuvo pakeistos, tačiau buvo padaryti tik atitinkami papildymai ir patikslinimai. Taigi S. G. padaryti veiksmai negali būti laikomi pateisinamais ir proporcingais nė vienos iš Policijos įstatymo redakcijų, tuo labiau kad nukentėjusieji padarė mažareikšmį administracinį teisės pažeidimą, pakluso nuteistojo nurodymams ir nesipriešino.

5.2. Net pripažinus, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi Policijos įstatymo redakcija policijos pareigūnui suteikė platesnes teises naudoti prievartą ir vertinti aplinkybes dėl poveikio priemonės taikymo teisės pažeidėjui ir jos rūšies parinkimo, nuteistojo panaudotos psichinės ir fizinės prievartos pobūdis bei mastas akivaizdžiai neatitiko administracinio teisės pažeidimo pobūdžio. Todėl S. G. savo veiksmais pažeidė Policijos įstatymo 21 straipsnio, 22 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 26 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 27 straipsnio 1 dalių reikalavimus, taip padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

5.3. Byloje taip pat surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Teismų nustatytas aplinkybes apie S. G. padarytas nusikalstamas veikas patvirtina nuoseklūs E. R. parodymai, BPC užregistruotas jo skambutis, išrašas iš policijos duomenų bazės apie įvykio užregistravimą, administracinio teisės pažeidimo protokole padaryti įrašai bei įrodymų, kad dėl šūkavimo ar kitokio viešosios tvarkos trikdymo prie (duomenys neskelbtini) esančio namo kviesti policijos pareigūnai, nebuvimas. Nuteistasis, tikėtina, norėdamas pateisinti neteisėtą fizinės prievartos priemonės panaudojimą prieš E. R., atgabeno jį į Komisariatą ir surašė tikrovės neatitinkantį dokumentą – administracinio teisės pažeidimo protokolą. Atsižvelgiant į tai, naikinti skundžiamų teismų sprendimų S. G. gynėjo kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo S. G. gynėjo advokato V. Onačkos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų

7. Teisę apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka reglamentuoja BPK 367 straipsnis. BPK 367 straipsnio 1 ir 2 dalyje išvardyti asmenys, kurie turi teisę paduoti kasacinį skundą, bei jų vardu turintys teisę paduoti kasacinį skundą subjektai. BPK 367 straipsnio 3 dalis nustato, kad kasacine tvarka neskundžiami ir nenagrinėjami apeliacine tvarka neskųsti ir nenagrinėti nuosprendžiai ar nutartys. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Taigi bylos kasacinio nagrinėjimo ribos yra apibrėžiamos tais klausimais, kurie buvo nagrinėjami bylos apeliacinio proceso metu arba pagal pateikto apeliacinio skundo reikalavimus turėjo būti nagrinėjami, tačiau apeliacinės instancijos teismo buvo neišnagrinėti pažeidžiant esminius Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus ar netinkamai pritaikius Baudžiamojo kodekso normas. Be viso to, kas išdėstyta anksčiau, pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas nenagrinėja skundo teiginių, kurie grindžiami faktinių bylos aplinkybių nustatymu, bylos duomenų pakankamumo vertinimu, pagrindžiant nuteisto asmens kaltę padarant nusikalstamą veiką.

8. Didžioji dalis šio kasacinio skundo yra susiję su klausimais, kurie buvo nagrinėjami bylos apeliacinio proceso metu, o kasaciniame skunde turėtų būti išdėstyti teisiniai argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų, nurodant esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ar netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą remiantis apeliacinio skundo reikalavimais, kurie buvo netinkamai išnagrinėti apeliacinio proceso metu. Kasacinio skundo teiginiai, kurie pakartoja apeliacinio skundo argumentus ir kurie buvo išnagrinėti bylos apeliacinio proceso metu išdėstant teisinius argumentus bei motyvuotas išvadas, kasacine tvarka nenagrinėtini.

9. Pateiktame kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl specialiųjų teisės aktų – Policijos įstatymo nuostatų, kuriuose atskleidžiamas BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytas piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi turinys. Skunde išdėstyti veikos padarymo metu ir vėliau priimti minėto įstatymo nuostatų redakcijų bei numeracijos pakeitimai, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas bylos baigiamąjį aktą, buvo nenuoseklus, pasiremdamas ir veikos padarymo metu, ir vėliau priimta redakcija, nuosprendyje neaptardamas, kuria Policijos įstatymo redakcija remiasi pripažindamas piktnaudžiavimo tarnyba faktą. Teigiama, kad nagrinėjamo įvykio metu nei Policijos įstatymo 27 straipsnis, nei kitas straipsnis nereglamentavo antrankių naudojimo sąlygų, todėl kaltinimas dėl šios dalies yra nepagrįstas, tuo labiau kad Policijos įstatymo 26 straipsnio 5 dalis nustatė, jog policijos pareigūnai neatsako už žalą, atsiradusią dėl teisėto prievartos panaudojimo. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog S. G. neteisėtai panaudojo psichinę prievartą, vadovavosi naujosios redakcijos Policijos įstatymo 2 straipsnio 10 punkto, 27 straipsnio 2–4 dalių, 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tuo tarpu nagrinėjamo įvykio metu galiojęs teisinis reglamentavimas neįtvirtino konkrečių situacijų, kada tokia prievarta gali būti panaudota, o apie ją galima spręsti tik nustačius, ar fizinės prievartos veiksmai buvo teisėti. Paminėti kasacinio skundo teiginiai, kuriais grindžiama pozicija, jog kaltinamajame akte nurodytas Policijos įstatymo 27 straipsnis reglamentavo prievartos panaudojimo pagrindus, o nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodytos naujos redakcijos minėto įstatymo 27 straipsnio 1, 3–4 dalių nuostatos, kurios įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. priėmus 2016 m. gegužės 19 d. įstatymo pakeitimą Nr. Xll-2366, t. y. jau po inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nustatė ne prievartos panaudojimo pagrindus, o panaudojimo sąlygas. Šiuo aspektu ir kitais Policijos įstatymo redakcijų palyginimo teiginiais paremti kasacinio skundo klausimai nebuvo apskųsti apeliacine tvarka, todėl nenagrinėtini (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Be to, paminėtais teiginiais nėra keliami klausimai, kuriuos būtų galima pripažinti esmingai suvaržiusiais nuteistojo teisę į gynybą ar kitaip sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylos proceso metu gautų duomenų vertinimo ir veikų kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį

10. Dėl apeliacinio bylos nagrinėjimo kasaciniame skunde pasisakyta tiek, kad apeliacinės instancijos teismas aptariamą netinkamą teisės taikymą įvertino prieštaringomis ir viena kitą eliminuojančiomis išvadomis. Tai, kasatoriaus manymu, lėmė kolegijos nuomonę dėl visų apeliacinio skundo motyvų, pagrįstų netinkamu teisės taikymu, kaip teisiškai nereikšmingu ir nesudarančiu pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį argumentu, nors apeliacinio teismo posėdžio metu buvo išsamiai pristatyti ir aptarti netinkamo įstatymo taikymo faktai. Teigiama, jog, esant byloje tokioms aplinkybėms, apeliacinis teismas net be apelianto prašymo turėjo ex officio (pagal pareigas) patikrinti baudžiamojo įstatymo taikymo teisingumą ir teisėtumą, o nustatęs pažeidimą, spręsti dėl įstatymo imperatyviosios normos (BK 2 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies) pažeidimo ir dėl to kylančių teisinių pasekmių. Su šiais kasacinio skundo teiginiais nėra pagrindo sutikti be išlygų, nes BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Taigi bylos proceso apeliacinės instancijos teisme pagrindas yra apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir suformuluoti reikalavimai. Tačiau pažymėtina, jog šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

11. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

12. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis įvykio aplinkybes, išsamiai išnagrinėjo liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus, remdamasis jų apklausomis pirmosios instancijos teisme ir bylos ikiteisminio tyrimo metu. Atmesdamas nuteistojo gynėjo prašymą papildomai apklausti kai kuriuos liudytojus, teismas pagrįstai pažymėjo, jog jie buvo apklausti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nuteistasis ir jo gynėjas dalyvavo apklausoje, prašymų ir pareiškimų dėl apklausos eigos bei duomenų nepareiškė.

13. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiųjų G. P., M. A., S. A., A. A., E. V. ir P. M. parodymai dėl įvykio aplinkybių – elektrošoko naudojimo, smūgių kojomis ir rankomis – iš esmės sutampa. Jų parodymus patvirtina ir liudytojų G. K., O. R. bei N. P. parodymai, taip pat išvestiniai, bet patvirtinantys jau minėtų asmenų parodymų tikrumą jų tėvų (V. P., J. R., S. Ž., D. Z., J. P., A. K., A. A., J. A.) parodymai. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas visų šių asmenų parodymų atitiktį vienų kitiems, pagrįstai pažymėjo, kad jie yra nuoseklūs savo turiniu, o, vertindamas jų patikimumą, nurodė, jog nei paminėti nukentėjusieji, nei liudytojai neturi pagrindo apkalbėti S. G. ir duoti jam nepalankius parodymus. Be to, teismas pagrįstai nurodė, kad neįtikėtina, jog santykinai didelė nukentėjusiųjų ir liudytojų grupė sąmoningai suderintų savo parodymus ir meluotų tiek ikiteisminio tyrimo institucijoms, tiek teismui be jokios priežasties. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvus ir dėl nežymių neatitikimų tarp liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų, nurodydamas, kad jie yra suprantami atsižvelgiant į tai, jog nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos nagrinėjimo teisme praėjo beveik pusantrų metų. Įsiminimo procesas yra subjektyvus, kiekvieno skirtingai rekonstruojamas, todėl nežymūs nesutapimai tik patvirtina, kad jie nėra dirbtinai suderinti. Pritartina apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimui, kad apeliaciniame skunde nurodomi parodymų prieštaravimai yra neesminiai. Kita vertus, S. G. kolegės E. K. parodymai šioje baudžiamojoje byloje pripažinti kaip esmingai prieštaraujantys nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams, todėl apylinkės teismas nutartimi informavo prokurorą apie tai, kad E. K. galimai davė melagingus parodymus byloje.

14. Apeliacinės instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad jau minėtų asmenų parodymus patvirtina ir objektyvūs duomenys, nes apie nukentėjusiesiems S. A., R. A., E. R. padarytus sveikatos sužalojimus patvirtina byloje esančios medicinos specialistų išvados. E. V. parodymus patvirtina į ikiteisminį tyrimą atliekančios pareigūnės elektroninį paštą siųstos nuotraukos, iš kurių vienoje daugiabučio namo laiptinėje matyti vaikinas, laikantis prie veido ledo gabalą, kitoje – tas pats vaikinas sutinusiu veidu, o daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad A. A. pateikė megztinį, kurio dešinėje pažastyje matoma plyšimo žymė. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai bei kiti bylos įrodymai sudarė nuoseklų įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį S. G. neteisėtus veiksmus.

15. Atmesdamas apeliacinį skundą ir pripažindamas S. G. kaltu padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, atsižvelgdamas į įvykio aplinkybių nuoseklų eiliškumą, nes bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis E. R. pirmiausia pats, savo iniciatyva išsikvietė pagalbą dėl to, kad anksčiau prieš jį buvo panaudotos ašarinės dujos, nurodydamas, jog tai padarė S. G.. Nukentėjusysis, jau skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą, buvo nurodęs, kad jam dujų pripurškė būtent nuteistasis, ir prašė, kad atvyktų kitas pareigūnas, o ne S. G.. Visgi pagal iškvietimą atvyko tas pats pareigūnas – nuteistasis S. G.. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad S. G. buvo suinteresuotas atlikti neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį ir surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, kad pats išvengtų atsakomybės už ankstesnę veiką. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, kad S. G. be objektyvaus teisinio pagrindo, žinodamas, kad nukentėjusysis realiai nepadarė administracinio teisės pažeidimo, surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą. Dėl paminėtų priežasčių S. G. pagaminto netikrą dokumentą – surašė tikrovės neatitinkantį 2016 m. vasario 20 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), jame nurodė, kad 2016 m. vasario 20 d. apie 3.10 val. (duomenys neskelbtini) viešoje vietoje E. R. garsiai rėkavo, šūkavo ir taip trikdė kitų asmenų poilsį, E. R. šiais veiksmais trikdė viešąją rimtį ir padarė administracinį teisės pažeidimą, nustatytą ATPK 183 straipsnio 1 dalyje. Surašęs tokio turinio protokolą, S. G. šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo – jo pagrindu administracinio teisės pažeidimo byloje (duomenys neskelbtini) už neva padarytą ATPK pažeidimą paskyrė E. R. 2 Eur baudą. Sutiktina su teismų išvadomis, kad tai, jog E. R. neginčijo administracinio teisės pažeidimo protokolo ar nutarimo, nedaro jų teisėtų ar pagrįstų, nes šių procesinių dokumentų apskundimas yra asmens teisė, o ne pareiga, be to, paskirta nuobauda buvo simbolinė, todėl asmuo galėjo neturėti intereso inicijuoti administracinio teisės pažeidimo teisenos procesą. Baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir išnagrinėtais įrodymais yra konstatuotas piktnaudžiavimo tarnyba ir netikro dokumento surašymas E. R., todėl aplinkybė, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas ir nutarimas yra nepanaikinti, nekvestionuoja baudžiamosios veikos požymių. Taigi kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su šia kaltinimo dalimi, atmestini kaip nepagrįsti.

16. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra pavojinga veika, išoriškai pasireiškianti veiksmų, kurie įeina į kaltininko pareiginių įgaliojimų sąrašą, padarymu ar veiksmų, kurių padarymo reikalauja tarnybos interesai, nepadarymu. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaujantis tarnybine padėtimi, neviršija savo įgaliojimų, tačiau iš darbo santykių kylančius įgaliojimus jis panaudoja priešingai tarnybos ir valstybės interesams. Jis piktnaudžiauja savo įgaliojimais, suteiktomis teisėmis bei pareigomis: padaro veiksmus, kurių sąžiningai dirbdamas neturėtų daryti, arba nepadaro veiksmų, kurių jis pagal savo pareigas turėtų imtis, dirbdamas sąžiningai. Taip elgdamasis jis pažeidžia pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipo tarnybinės veiklos esmę, turinį, menkina konkrečios valstybinės (ar kitokios) institucijos ir pačios valstybės autoritetą kitų žmonių akyse. Piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi dispozicija yra paprastoji. Tačiau ji reikalauja atskleisti ne tik tai, kuo objektyviai pasireiškė kaltininko veika, bet ir tai, kokius teisės aktų reikalavimus asmuo tokia veika pažeidė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-441/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-441/2012">2K-441/2012</a>).

17. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriame veika pripažinta įrodyta, aiškiai nustatyta, kokius bendro pobūdžio teisės aktus ir kokius specialius teisės aktus, kurie susiję su konkrečias pareigas einančio valstybės tarnautojo įgaliojimais, pažeidė S. G.. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. G., neturėdamas tam pagrindo, nejausdamas jokio pavojaus ir nesulaukęs pasipriešinimo, pasinaudodamas savo socialiniu ir tarnybiniu statusu, naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, sudavė jiems smūgių į įvairias kūno dalis, be teisėto pagrindo panaudojo specialiąsias priemones – elektros impulsinį prietaisą, antrankius, ašarines dujas, tokiais savo veiksmais padarė nežymius sveikatos sutrikdymus ar sukėlė fizinį skausmą ir taip padarė didelę neturtinę žalą policijai, kaip institucijai, nes, elgdamasis neteisėtai prieš kelis asmenis ir gana ilgą laiką, padarė didelę žalą institucijos prestižui bei autoritetui, pareigūno vardui. Tokie veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 1 dalies požymius, todėl teismų teisingai kvalifikuoti. Taip pat, atlikdamas piktnaudžiavimo tarnyba veiksmus, S. G. suklastojo žinomai netikrą dokumentą ir panaudojo jį, tai buvo teismų teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. G. gynėjo advokato Viktoro Onačkos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Sigita Jokimaitė

Alvydas Pikelis