Civilinė byla Nr. 3K-3-419/2008
Procesinio sprendimo kategorija 128.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugsėjo 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Sigito Gurevičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų Kauno apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Birštono savivaldybės administracijos prisidėjimus prie kasacinio skundo dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys: Kauno apskrities viršininko administracija, Nemuno kilpų regioninio parko direkcija, Birštono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad kaime (duomenys neskelbtini), kuris yra Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje, iki nacionalizacijos buvo K. valdoma sodyba; fakto nustatymas būtinas statyboms vykdyti. Pareiškėjas nurodė, kad jo giminaitis J. K. iki nacionalizacijos kaime (duomenys neskelbtini) turėjo žemės ir sodybą; ši aplinkybė patvirtinama rašytiniais įrodymais: asmeninio ūkio paženklinimo aktu ir sklypo brėžiniu, taip pat liudytojų parodymais. Sodyba buvo sugriauta, toje vietoje vėliau pastatyti kiti statiniai, išliko tik senosios sodybos pastatų pamatai, ant kurių pareiškėjas pasistatė namą, nusipirkęs žemės sklypą iš nuosavybės teises į jį atkūrusio V. K.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Prienų rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 19 d. sprendimu tenkino pareiškimą, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad kaime (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos buvo sodyba, valdoma K. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jo nuosavybės teise valdomame sklype buvo išlikę senos sodybos pamatai, atitinkantys Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ nustatytą sodybos apibūdinimą, patvirtinami byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei liudytojų P. A. M. ir V. K. parodymais.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą, 2008 m. vasario 25 d. nutartimi paliko nepakeistą Prienų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimą, patikslino, kad juridinis faktas byloje nustatytas statybų vykdymo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus, neištyrė juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslų ir kad tokiu atveju teismo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas neatitinka CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Kolegija pažymėjo, kad prašomam faktui nustatyti pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų P. A. M. ir V. K. parodymais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais; apelianto teiginius, kad liudytojas V. K. yra gimęs 1964 m. ir kad dėl to negalėjo patvirtinti aplinkybių, buvusių 1947 m., laikė nepagrįstais; kolegijos vertinimu, šis liudytojas tik patvirtino, kad jam buvo žinoma apie buvusią sodybą ir jis dalyvavo, atkasant sodybvietėje buvusius pamatus. Liudytojas P. A. M. patvirtino, kad jo kaimyno pareiškėjo A. K. žemėje iki 1947 m. buvusi sodyba sudeginta; sodyboje buvo gyvenamasis namas, tvartas, kluonas, daržinė, svirnas, rūsys; sodybos liekanas naudojo besikuriantis pokario metais tarybinis ūkis; dabar A. K. namelis stovi senosios sodybos vietoje, ant svirno pamatų; per buvusią K. sodybą nutiestas kelias. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad pirmiau nurodyti liudytojų parodymai buvo pagrindas pirmosios instancijos teismui nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Vien tik suinteresuotų asmenų teiginiai, kad nebuvo pareiškėjo nurodytoje vietoje sodybos ir kad išlikę svirno bei rūsio pamatai nepatvirtina aplinkybės, jog kaime (duomenys neskelbtini) tikrai buvo visa K. valdoma sodyba, bet ne atskiri ūkiniai pastatai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesuponuoja tokios išvados, atsižvelgus ir įvertinus tai, kad K. sodyba buvo sunaikinta 1947 m., dabar per ją yra nutiestas kelias, kurio nebuvo 1947 m., išlikę tik dalies buvusių statinių pamatai.
III. Kasacinio skundo, prisidėjimų prie kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartį, pareiškimą atmesti. Suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir Birštono savivaldybės administracija prisideda prie kasacinio skundo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX–628 redakcija; Žin., 2001, Nr. 108–3902, toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas, kad draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų, taip pat kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, t. y. norminiame teisės akte, nustatyti elementai sodybai apibūdinti: juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas, jame pastatytas gyvenamasis namas ir jo priklausiniai. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad pareiškėjo žemės sklype buvo sodyba, atitinkanti pirmiau nurodytą jos teisinę sąvoką; apeliacinės instancijos teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais faktui nustatyti. Tuo tarpu liudytojas P. A. M. parodė, kad tik svirnas patenka į pareiškėjo nuosavybės teise valdomą žemės sklypą; kiti buvusios sodybos pastatai buvo dabartinio paukštyno teritorijoje. Vadinasi, svirnas negali būti laikomas sodyba ar sodybviete, tuo tarpu byloje nėra kitų įrodymų, kad pareiškėjo žemės sklype yra buvusi sodyba, ir nėra duomenų, t. y. teisiškai reikšmingų aplinkybių, sodybai, kurios pagrindinis daiktas yra gyvenamasis namas, pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą apibūdinti. Dėl to sodybos buvimo fakto nustatymas pagal Įstatymo normą, su kuria pareiškėjas siejo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, dėl joje įtvirtinto reglamentavimo neįgys juridinės reikšmės; draustinyje esančiame nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nebuvo gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto, o dėl nusistovėjusios žemėnaudos pareiškėjui teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai, dalis sodybos pastatų ar sodybos liekanų. Toks šio Įstatymo pirmiau nurodytos normos aiškinimas atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal J. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-259/2008; 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal R. V. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-373/2007, ir kt.).
2. Teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį, taip pat 185 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Pažeidžiant procesinės teisės normas teismų nustatytas faktas ir padarytos išvados pripažintini nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas išvadoms pagrįsti iš esmės rėmėsi rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais; apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą, remdamasis liudytojų parodymais, nustatyti juridinę reikšmę turintį sodybos buvimo faktą. Tuo tarpu liudytojo P. A. M. parodymai prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams: 1) ištraukai iš Birštono vienkiemio kadastro vietovės Birštono seniūnijos ortofoto plano 1951 m. užskridimo, parengto 1953 m., kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype Nr. 59 sodybos nėra; 2) Kauno apskrities archyvo pažymos duomenims, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, kad esą Birštono apylinkės kaimų (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose įrašytas J. K. ūkis su gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu, nors iš tikrųjų Kauno apskrities archyvo 2007 m. vasario 8 d. pažymoje Nr. (10.6)V 10-675 (b. l. 49) nurodyta, kad Prienų rajono Birštono apylinkės LDT Vykdomojo komiteto duomenų fonde 1964–1966 m. kaimo (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje įrašytas J. K. ūkis; pažymoje nėra duomenų, kad J. K. turėjo ūkį kaime (duomenys neskelbtini); 3) pateiktai buto lapo kopijai (b. l. 50), iš kurios matyti, kad J. K., A. s., 1964–1966 m. turėjo gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą kaime (duomenys neskelbtini); tai prieštarauja liudytojo P. A. M. parodymams, kad J. K. sodybą apie 1947–1948 m. sugriovė ir sudegino stribai. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, kad teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai išvadai padaryti pakanka esančių įrodymų, kad įrodymai tarpusavyje neprieštarautų vieni kitiems ir jų visuma leistų padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje R. J. G. prieš G. A. S., bylos Nr. 3K-7-48/2005). Nagrinėjamu atveju liudytojų parodymai prieštarauja oficialiesiems rašytiniams įrodymams (prima facie). Be to, liudytojas V. K. gimė 1964 m., jis negalėjo žinoti aplinkybių, buvusių iki nacionalizacijos, todėl negalėjo paaiškinti, kad pareiškėjo žemės sklype iki nacionalizacijos buvo K. valdoma sodyba. Bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. neišsiaiškino, ar pareiškėjas apskritai turi teisę prašymui dėl sodybos buvimo fakto pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą nustatymo pareikšti; teigdamas, kad jo giminaitis J. K. iki nacionalizacijos turėjo sodybą, pareiškėjas teismui nepateikė giminystės ryšį patvirtinančių įrodymų.
3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatytą reikalavimą, todėl išnagrinėjo ypatingosios teisenos bylą saistomas apeliacinio skundo ribų, taip pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta išimtis, kai to reikalauja viešasis interesas, išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašą ir analizuoti tokius argumentus, kuriais nesiremiama skunde. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Prienų rajono apylinkės teisme pagal Kauno apskrities viršininko administracijos ieškinį A. K. nagrinėjama civilinė byla dėl savavališko statinio kaime (duomenys neskelbtini) nugriovimo; teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartimi civilinė byla sustabdyta iki tol, kol bus išspręsta nagrinėjama byla. Tai rodo, kad pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, siekdamas išvengti atsakomybės už savavališkai pastatytą statinį; toks jo elgesys vertintinas kaip viešojo intereso pažeidimas. Piktnaudžiaujant teise sukurtos teisinės pasekmės nepripažįstamos ir neginamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-1090/2006). Piktnaudžiavimo draudimas yra bendrasis teisės principas; nepaisant šio principo, pažeidžiamas viešasis interesas ir paneigiama teisės prasmė.
Atsiliepime į suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą pareiškėjas A. K. prašo kasacinį skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, jog pareiškėjo žemės sklype išlikę pastato pamatai, ant kurių statomas namas, taip pat sodo liekanos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokiam faktui kaip nagrinėjamoje byloje nustatyti reikia konstatuoti, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais, t. y. kad yra išlikę buvusių statinių liekanų. Per pareiškėjo žemės sklypą eina kelias, kuriam nutiesti buvo nugriauti kiti pastatai. Byloje esančiais įrodymais patvirtinama, kad pareiškėjo įsigytame 0,30 ha žemės sklype buvo pastatų, jie buvo sunaikinti iki pamatų, tačiau išliko liekanų. Kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad neįrodytas sodybos priklausymo pareiškėjui ar jo giminaičiams faktas; Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostata nesaistoma reikalavimo dėl sodybos ar sodybviečių priklausomybės asmenims, susijusiems giminystės ryšiais. Ypatingosios teisenos bylose leistinos įrodinėjimo priemonės yra ir liudytojų parodymai, todėl teismai pagrįstai jais rėmėsi. Liudytojas V. K. nurodė tas aplinkybes, apie kurias jam buvo žinoma, t. y. kad jis dalyvavo, atkasant sodybvietėje buvusius pamatus ir jų panaudojimą naujiems pamatams įrengti. Naujo statinio statybai pareiškėjas gavo būtinus leidimus, kurie vėliau buvo atšaukti. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis nevengia atsakomybės, bet siekia įteisinti statybą, todėl laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, jog nagrinėjama byla susijusi su kita civiline byla, kurioje klausimas dėl statinio nugriovimo neišspręstas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra materialinės ir procesinės teisės normų taikymas civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teismas kompetentingas ypatingosios teisenos tvarka nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Aiškinant šios įstatymo normos turinį, teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje A. L. prieš Kauno apskrities viršininko administraciją ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2001, ir kt.) laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgys tam tikrą subjektinę teisę. Taigi teismas, priimdamas pareiškimą, pasirengdamas bylos nagrinėjimui, nagrinėdamas bylą, privalo išsiaiškinti, koks teisės aktas prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo A. K. pareiškimo teismui matyti, jog prašomas nustatyti faktas siejamas su teisės vykdyti statybas įgijimu.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo A. K. žemėje iki 1947 m. buvusios sodybos neišliko, o dabar A. K. namelis stovi senosios sodybos vietoje, ant svirno pamatų, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas išvadai, jog fakto apie ūkinio pastato buvimą nustatymas pagal įstatymo, su kuriuo pareiškėjas sieja asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, nuostatas sukurs teisines pasekmes, nes atskirų ūkinių pastatų iki 1947 m. buvimas neduoda pagrindo laikyti, kad pareiškėjo žemės sklype buvo išlikusi sodyba: pamatų buvimas įgytų prasmės tik tuo atveju, jeigu jie būtų žemės sklype, kuriame yra buvęs gyvenamasis namas (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia jo 1 ir 2 dalyse) įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarimuose yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. K. 2001 m. gegužės 21 d. pirko 0,3 ha žemės sklypą iš V. K. (b. l. 6). A. K. nuosavybės teise įsigytas žemės sklypas kaime (duomenys neskelbtini) yra Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintais ribojimais ir draudimais siekiama užtikrinti, kad nebūtų statomi statiniai, pakeičiantys kraštovaizdžio estetinę vertę, mažinantys atskirų atitinkamose vietovėse esančių objektų vertę, taip pat statiniai, kurių statyba ir eksploatavimas galėtų sudaryti prielaidų gamtinei aplinkai užteršti ar kitaip gamtai pakenkti.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX–628 redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas, kuriose nustatytas draudimas statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų, taip pat kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-373/2007; 3K-3-259/2008), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis nepaliktina galioti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodyti apeliacinės instancijos teismo pažeidimai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
