Dėl Kaišiadorių r. Žiežmarių apylinkės Tarybos sprendimo, Kauno apskrities Viršininko sprendimų pripažinimo negaliojančiais, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, dovanojimo sutarties, paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiais bei įpareigojimo atkurti nuosavybės teises

Nr. 3K-3-404/2008 (S)

Procesinio sprendimo kategorija 30.4

2008 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. Š., S. J., M. S., J. K., V. S., R. S., M. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. V. ieškinį atsakovams Kauno apskrities Viršininko administracijai, Kaišiadorių r. savivaldybei, J. Š., S. J., J. K., M. J., M. S., V. S., R. S. dėl Kaišiadorių r. Žiežmarių apylinkės Tarybos sprendimo, Kauno apskrities Viršininko sprendimų pripažinimo negaliojančiais, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, dovanojimo sutarties, paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiais bei įpareigojimo atkurti nuosavybės teises; trečiasis asmuo byloje Kaišiadorių 1-ojo notaro biuro notarė Regina Ališauskienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo pretendentės atkurti nuosavybės teisė į ginčo žemę natūra (ieškovės) ir asmenų, kuriems ginčo žemė buvo suteikta asmeniniams ūkiams (atsakovų), ginčas. Ieškovė 1991 m. gruodžio 30 d. padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos protėvių nuosavybės teise valdytą iki nacionalizacijos žemę, esančią Kaišiadorių r., Šilėnų k., tačiau nuosavybės teisės į ginčo žemę ieškovei iki šiol neatkurtos. 2006 m. rugpjūčio pabaigoje Kaišiadorių r. žemėtvarkos skyrius informavo ieškovę, kad natūra žemė jai nebus atkurta, nes beveik visa perleista kitiems asmenims. Ieškovė nurodė, kad ginčijamais aktais žemė atsakovams buvo perleista neteisėtai, nes, vadovaujantis 1991 m. birželio 18 d. priimto įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, taip pat 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymo 2 ir 10 straipsnių sisteminiu aiškinimu, ji, o ne atsakovai, turėjo pirmumo teisę atgauti neteisėtai nusavintą žemę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-384/1999, ir kt.).

Ieškovė teisme pareiškė ieškinį atsakovams prašydama: 1) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu 1993 m. balandžio 20 d. Kaišiadorių rajono Žiežmarių apylinkės Tarybos sprendimą, kuriuo Žiežmarių apylinkės Taryba nusprendė skirti sodybinius žemės sklypus M. S. - 2 ha, M. Š. – 2 ha, O. P. – 2 ha, S. J. – 2 ha, J. Š. - 2 ha, J. K. - 2 ha; 2) pripažinti iš dalies neteisėtais ir negaliojančiais Kauno apskrities viršininko sprendimus:

2002 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 9-14607 dalį dėl 0,75 ha nuosavybės teisių atkūrimo J. Š.;

2002 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 02-04-2286 dalį dėl 0,75 ha nuosavybės teisių atkūrimo J. Š. iš 1,19 ha žemės sklypo Nr. 580-1;

2005 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 9-18055 dalį dėl 1,95 ha nuosavybės teisių atkūrimo S. J.;

2005 m. vasario 9 d. įsakymo Nr. 02-04-863 dalį dėl 1,95 ha nuosavybės teisių atkūrimo S. J.;

2005 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 9-19136 dalį dėl 0,65 ha nuosavybės teisių atkūrimo M. Š.;

2005 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. 02-04-12628 dalį dėl 0,65 ha nuosavybės teisių atkūrimo M. Š. iš sklypo Nr. 706-1 1,02 ha ploto;

2003 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 9-16184 dalį dėl 0,30 ha nuosavybės teisių atkūrimo J. K.;

2003 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 02-04-5037 dalį dėl 0,30 ha nuosavybės teisių atkūrimo J. K.;

2002 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr.02-04-6408 dalį dėl 0,80 ha nuosavybės teisių atkūrimo V. S.;

2002 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. 9-15592 dalį dėl 0,80 ha nuosavybės teisių atkūrimo V. S.;

3) pripažinti iš dalies negaliojančiu 2006 m. balandžio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1-2183, pagal kurį M. J. paveldėjo 0,65 ha ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš 1,0200 ha ploto žemės; 4) pripažinti negaliojančia 2003 m. gegužės 22 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, registro Nr. 1-2587, sudarytos tarp M. S. ir Kauno apskrities viršininko, dalį dėl 0,55 ha ploto žemės sklypo pirkimo iš 0,99 ha žemės sklypo Nr. 558-1; 5) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2003 m. balandžio 16 d. dovanojimo sutarties dalį, kuria V. S. padovanojo sūnui R. S. 0,80 ha ploto žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Kaišiadorių r., Stasiūnų k.; 6) įpareigoti Kauno apskrities viršininką atkurti ieškovei nuosavybės teises natūra į 7,67 ha žemės, nuosavybės teise valdytos P. T., esančios Kaišiadorių r., Šilėnų k., per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, vadovaudamasis 1991 m. birželio 18 d. priimtu įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtinta Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarka, nustatė, kad žemė ginčijamais aktais atsakovams buvo suteikta teisėtai, nes minėtuose teisės aktuose nėra reikalavimo tikrinti, kam ši žemė priklausė anksčiau. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai apie atsakovų darbą bei jų paaiškinimai patvirtina, kad atsakovai buvo tinkami subjektai, t. y. turėjo teisę gauti žemės sklypus asmeniniam ūkiui. Tai, kad žemė atsakovams buvo suteikta teisėtai, patvirtina ir komisijos asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumui ir šios žemės naudojimui pagal paskirtį patikrinti aktas, kuriame pateikti piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė Kaišiadorių r., Žiežmarių sen., suteikta pažeidžiant įstatymą, sąrašai – atsakovų pavardės nenurodytos. Kadangi 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė natūra neatkuriama į žemę, pagal galiojančius įstatymus suteiktą gyventojų asmeniniam ūkiui (1993 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija), o 12 straipsnio 7 punkte buvo nustatyta, kad valstybės išperkama žemė yra žemė pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, teismas sprendė, kad, valstybei išpirkus žemę, suteiktą atsakovų asmeniniams ūkiams, ieškovės teisės nebuvo pažeistos, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas pažymėjo, kad, priimant ieškovės ginčijamus sprendimus ir sudarant ginčijamus sandorius, ieškovės teisės į žemės nuosavybės atkūrimą tuo metu negalėjo būti pažeistos, nes nuosavybės teisėms atkurti tuo metu dar nebuvo visų būtinų įstatyme nustatytų sąlygų: ieškovė iki pat 2004 m. nepateikė visų reikalingų dokumentų, apie žemės grąžinimą natūra nieko nekalbėjo. Teismas, atsižvelgdamas į prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-0542-359/2006 esantį Kaišiadorių r. žemėtvarkos skyriaus raštą, sprendė, kad net 1999 m. dar nebuvo galima pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, nes ieškovė nebuvo pateikusi reikiamų dokumentų, kaip to buvo reikalaujama 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 dalies ir 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Nr. VIII-359) 2 straipsnio nuostatų. Jokių įrodymų apie tai, kad ieškovė žemėtvarkos skyriui būtų pateikusi visus reikalingus dokumentus, tačiau dokumentai būtų dingę, ieškovė teismui nepateikė. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, kad klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nesprendžiamas, nes nuosavybės teisių atkūrimo procedūra neužbaigta dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl teisme nagrinėjamų ginčų. Atsižvelgdamas į tai, kad ne teismo kompetencija spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo įpareigoti Kauno apskrities viršininką atkurti nuosavybės teises natūra.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu panaikino Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti visiškai. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio 4 dalimi (1992 m. sausio 14 d. įstatymo redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad laisva valstybinio žemės fondo žeme laikytini tik tie žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys, konstatavo, kad žemė asmeniniam gyventojų ūkiui galėjo būti skiriama tik tuose žemės plotuose, į kuriuos nepretendavo atkurti nuosavybės teisę natūra specialiajame įstatyme išvardyti asmenys, o vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad tiek teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, tiek ir Žemės reformos įstatymas pirmenybę suteikė nuosavybės teisės atkūrimui natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. J. D., bylos Nr. 3K-3-183/2001). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal galiojusius įstatymus suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui žemė buvo valstybės išperkama ir natūra savininkams negrąžinama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, laikosi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-665/2001 m.; 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-363/1999; 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus apskrities viršininko administracija v. O. V., bylos Nr. 3K-3-443/1999). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžė, kad kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas iki galo neišspręstas, šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog ieškovė dar 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą grąžinti jai P. T. žemę, o žemė asmeniniams ūkiams, patenkanti į P. T. nuosavybės teise valdytą žemės plotą, atsakovams buvo suteikta 1993 m. balandžio 20 d. Žiežmarių tarybos sprendimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308 ir juo patvirtinta Asmeninio ūkio žemės suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarka neteko galios Vyriausybei 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtinus naują Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervavimo tvarką. Minėtu nutarimu buvo pavesta rajonų savivaldybėms ir apylinkių agrarinės reformos tarnyboms organizuoti žemės sklypų asmeniniam ūkiui ženklinimą, reikiamų dokumentų parengimą ir iki 1994 m. liepos 1 d. užbaigti šių sklypų matavimą, buvo detaliau reglamentuotas asmeninio ūkio žemės suteikimas. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovai, kuriems žemė buvo suteikta ginčijamu 1993 m. balandžio 20 d. Žiežmarių tarybos sprendimu, būtų pateikę Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 2 punkte nustatytus prašymus ir kad tokie prašymai būtų buvę išnagrinėti, taip pat kad būtų buvę nustatytos tokių sklypų ribos, kaip to reikalauta minėtų poįstatyminių aktų. Ištyrus nuosavybės teisių atkūrimo bylas, matyti, kad faktiškai sklypai pamatuoti ir pažymėti atsakovams ar jų pirmtakams buvo tik sprendžiant jų nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra klausimus (S. J. – 2004 m., V. S. – 2002 m., J. Š. – 2002 m., M. Š. – 2004 m., V. K. - 2003 m., M. S. - 2002 m.). Iki nurodytų datų jokių veiksmų nebuvo atlikta, vieninteliai dokumentai, patvirtinantys žemės sklypų suteikimo faktą yra apylinkės tarybos sprendimas bei duomenys apie asmenų darbą žemės ūkio įmonėje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovų žemės naudojimo teisė realiai buvo sukurta tik sklypus suformavus ir pažymėjus natūra; esant neišnagrinėtam ieškovės prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir tuo klausimu nepriėmus atitinkamo sprendimo, žemė negalėjo būti laikoma laisva, o valstybė jos nebuvo išpirkusi. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija nepateikė duomenų apie ginčo žemės ploto įregistravimą žemės kadastro duomenų registre laisvos valstybinės žemės statusu; sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei nepriimtas iki šiol. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nuosavybės teisų atkūrimo klausimas nebuvo ir nėra išspręstas, todėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui atsakovams suteikimas neišsprendus ieškovės nuosavybės teisės atkūrimo klausimo prieštaravo Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 daliai. Kadangi įstatymų leidėjas nuo pat 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo Nr. I-1451 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ priėmimo daug kartų keitė nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas, nustatydamas vis didesnes galimybes pažeistai nuosavybės teisei apginti, tai šiuo metu teises atkurti nuosavybės teises į žemę, susigrąžinant ją natūra, ieškovė turi pilnutinai. Faktas, kad ši žemė buvo perleista kitam asmeniui, pažeidė buvusio savininko ir jo įpėdinių nuosavybės teises, todėl teismas privalėjo atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį (CK 1.138 straipsnio antrasis punktas). Šios padėties atkūrimas įmanomas tik panaikinant administracinius aktus ar jų dalis bei sandorius, kuriais buvusio savininko žemė buvo suteikta kitiems asmenims bei perleista jų privačion nuosavybėn.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovai J. Š., S. J., M. S., J. K., V. S., R. S. ir M. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, aiškindamas, kad įstatyme suteikta pirmenybė nuosavybės atkūrimui natūra, nes žemė, pagal galiojančius įstatymus suteikta asmeniniam ūkiui, yra valstybės išperkama ir natūra negrąžinama. Teismas nenustatė pažeidimų nei skiriant sodybinius sklypus, nei įteisinant asmeninį ūkį, tik konstatavo, kad, esant ieškovės prašymui grąžinti žemę, nebuvo galima skirti asmeninio ūkio žemės. Pabrėžtina, kad ginčijamu apylinkės Tarybos sprendimu buvo įteisinta naudojama sodybinė žemė, kuri buvo pavadinta asmeninio naudojimo žeme, o ne naujai skirta. Teismas neatsižvelgė į faktinį žemės naudojimą, kurio skyrimas ir forminimas nuo pačių piliečių nepriklausė ir kurio dabar patikrinti neįmanoma, nes to laikotarpio dokumentai nesaugomi. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovai patvirtino ir dokumentais įrodė, kad jie ginčo žeme naudojosi nuo stojimo į darbą žemės ūkio įmonėje.

2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi taisyklės, jog kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo pamatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki tol buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės pamatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę, grąžinant ją natūra. Atsakovams ginčo žemė asmeniniams ūkiams buvo įteisinta 1993 m. balandžio 20 d. Žiežmarių apylinkės Tarybos sprendimu, o ieškovė savo prašyme atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę buvo nurodžiusi, kad žemės dirbimą atideda iki penkerių metų, ir grąžinti ginčo žemę natūra ėmė reikalauti tik 2006 m. gegužės 26 d. Kadangi ieškovė iki 2003 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateikusi reikiamų giminystės ryšį su savininku įrodančių dokumentų, tai klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ar kitu būdu iš viso negalėjo būti svarstomas.

3. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai ir nepagrįstai nurodo, kad žemės sklypai paskirti ir pažymėti S. J. – 2004 m., V. S. – 2002 m., J. Š. – 2002 m., M. Š. – 2004 m., V. K. – 2003 m. Šiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant lygiaverčius sklypus už jų pirmtakų iki nacionalizacijos valdytą žemę jų naudojamoje asmeninio ūkio žemėje. Šių asmenų nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos natūra, nes ši žemė taip pat buvo užimta. Vadovaujantis apeliacinės instancijos teismo sprendimu, šie asmenys taip pat turėtų kreiptis į teismus dėl šios žemės grąžinimo natūra ir taip Lietuvoje prasidėtų nauja žemės reforma. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovei buvo siūlomas kompaktiškas žemės sklypas, 60 procentų buvusioje sklypo vietoje, ir taip nepagrįstai suteikė pirmenybę ieškovės interesams, neatsižvelgdamas į sąžiningų naudotojų ir sąžiningų įgijėjų interesus.

4. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas žemės skyrimo asmeniniams ūkiams tvarką, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816, kuris ginčo žemės suteikimo atsakovų asmeniniams ūkiams metu dar negaliojo, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas 1993 m. balandžio 20 d. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino ginčijamą sprendimą visa apimtimi, nors šiuo sprendimu atsakovams buvo suteikta asmeninio ūkio žemė ir kitoje vietoje, taip pat šiuo sprendimu žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta ir kitiems asmenims, kurie nėra atsakovai šioje byloje.

Atsakovai Kaišiadorių rajono savivaldybė ir Kauno apskrities viršininko administracija pateikė pareiškimus dėl prisidėjimo prie atsakovų kasacinio skundo, kuriais palaiko atsakovų kasacinio skundo argumentus ir motyvus, bei prašo atsakovų kasacinį skundą patenkinti ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą bei palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą.

Atsiliepime į atsakovų kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Žemės sklypų suteikimas asmeniniams ūkiams, neišsprendus nuosavybės teisės atkūrimo pretendentui klausimo, yra neteisėtas. Nustačius faktą, kad žemė asmeniniams ūkiams buvo suteikta pažeidžiant nustatytą tvarką, prioritetiškai turi būti ginamos asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises į žemę, teisės. Tokia yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nagrinėjant šios kategorijos bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-363/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus apskrities viršininko administracija v. O. V., bylos Nr. 3K-3-443/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-665/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-984/2003 ir kt.).

2. Nepagrįstas kasatorių kasacinio skundo argumentas, kad asmeninio ūkio žemė jiems buvo suteikta teisėtai, ir todėl ši žemė yra valstybės išperkama. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius asmeninio ūkio žemės suteikimą, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos nuostatas. Ieškovė dar 1991 m. gruodžio 30 d. buvo padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o atsakovams asmeninio ūkio žemė paskirta 1993 m. balandžio 20 d. ginčijamu sprendimu. Jokių kitų duomenų apie asmeninio ūkio žemės skyrimą nurodytiems asmenims anksčiau pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ nustatytas sąlygas nepateikta. Nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo žemė iki 1993 m. balandžio 20 d. jau buvo naudojama asmeniniam ūkiui, nes šioje vietovėje žemė nebuvo suteikta asmeniniam ūkiui įstatymų nustatyta tvarka, o faktinis šios žemės naudojimas asmeniniams ūkiams nepatvirtintas ir negali būti pripažintas teisėtu naudojimusi.

3. Nepagrįstas kasatorių teiginys, kad atsakovai buvo tinkami subjektai gauti asmeninio ūkio žemę, nes tik dalis dokumentų tai patvirtina. Tačiau byloje esantys dokumentai nepatvirtina asmeninio ūkio žemės suteikimo atsakovams teisėtumo, nes ši žemė buvo suteikta po ieškovės prašymo atkurti nuosavybę padavimo. Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 31 d. įsakymas Nr. 04-4676, kuriuo buvo patvirtinti asmenų, kuriems asmeninio ūkio žemė Kaišiadorių r., Žiežmarių sen. buvo suteikta pažeidžiant įstatymą, sąrašai nei paneigia, nei patvirtina asmeninio ūkio žemės suteikimo atsakovams teisėtumo. Nepagrįstas kasatorių argumentas, kad ieškovė laiku nepateikė nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų. Iki teisminių ginčų pradžios ieškovė niekaip nebuvo informuota apie dokumentų trūkumą. Ieškovės prašymas atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas 1991 m. gruodžio 30 d., o Kauno apskrities viršininko administracija tik 2006 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje informavo ieškovę, kad yra likusi tik maža dalis žemės ir natūra žemė nebus atkurta, nes perleista kitiems asmenims.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliami teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, taip pat teisės normų, reglamentuojančių žemės asmeniniam ūkiui skyrimą, aiškinimo ir taikymo bei šių normų tarpusavio santykio klausimai, dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako.

Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai teisingai ir pagrįstai nurodė, kad, nagrinėjant ginčą tarp pretendento atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra ir asmenų, kuriems ginčo žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, turi būti atsižvelgiama ir derinami šių abiejų gyventojų grupių interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenų, kuriems žemė suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, kai ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-363/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus apskrities viršininko administracija v. O. V., bylos Nr. 3K-3-443/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-665/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-984/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. I. J. v. N. A., bylos Nr. 3K-3-465/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. Kauno r. savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-513/2006 ir kt.). Dėl to nagrinėjamoje byloje teismai privalėjo nustatyti, ar atsakovams ginčo žemė 1993 m. balandžio 20 d. ginčijamu Tarybos sprendimu buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ nustatė, kad kaime gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai. Šiuo nutarimu Vyriausybei buvo pavesta nustatyti asmeninio ūkio žemės suteikimo įforminimo ir apskaitos tvarką. Ši tvarka buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308, kuriame nustatyta, kad kaime gyvenantys žemės ūkio įmonių darbuotojai ir pensininkai, dirbusieji šioje įmonėje iki išėjimo į pensiją, taip pat kiti kaime gyvenantys ir dirbantys asmenys bei pensininkai, pageidaujantys gauti žemės asmeniniam ūkiui tos įmonės teritorijoje, raštu kreipiasi į įmonės administraciją, žemės ūkio įmonė išnagrinėja gyventojų pareiškimus, pareiškėjo teisę į asmeninio ūkio žemę, taip pat esamas galimybes ir pateikia apylinkės tarybai pasiūlymus dėl žemės suteikimo pareiškėjams, o apylinkės taryba, išnagrinėjusi pateiktus pasiūlymus, priima sprendimą dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui, kurių sklypų ribas nustato žemės ūkio įmonės sudaryta komisija. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ginčijamu 1993 m. balandžio 20 d. Kaišiadorių rajono Žiežmarių apylinkės tarybos sprendimu atsakovams buvo suteikta asmeninio ūkio žemė ginčo teritorijoje. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos nuostatas ir pripažino, kad atsakovams ginčo žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pažeidžiant šios tvarkos nuostatas, nes ginčijamo sprendimo priėmimo metu (1993 m. balandžio 20 d.) minėtas teisės aktas negaliojo, todėl negalėjo būti taikomas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovams ginčo žemė asmeniniams ūkiams buvo suteikta teisėtai ir atsakovai buvo tinkami subjektai gauti šiuos asmeninio ūkio sklypus. Vien tai, kad Kaišiadorių rajono Žiežmarių apylinkės taryba 1993 m. balandžio 20 d. suteikė atsakovams ginčo žemėje sklypus asmeniniam ūkiui, patvirtina apylinkės tarybos pritarimą žemės ūkio įmonės pasiūlymams dėl ginčo žemės suteikimo atsakovų asmeniniam ūkiui, todėl negalima sutikti su ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais bei apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų apie atsakovų prašymų pateikimą apylinkės tarybai ir šių prašymų tinkamą išnagrinėjimą. Teisėjų kolegija pritaria kasatorių argumentui, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog kai kuriems atsakovams ginčo žemė asmeniniam ūkiui buvo skirta tik 2002-2004 m., nes tik tuomet sklypai buvo suformuoti ir pažymėti natūra. Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje netaikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos nuostatos, kad sklypai asmeniniams ūkiams turėjo būti suformuoti kartu su žemėtvarkos projektus rengiančiomis institucijomis, o taikytina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ 5 punkto nuostata, kad gyventojams suteiktų asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje nustato žemės ūkio įmonės sudaryta komisija, kuri galiojo ginčijamo sprendimo priėmimo metu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad žemė asmeniniam gyventojų ūkiui galėjo būti skiriama tik tuose žemės plotuose, į kuriuos nepretendavo atkurti nuosavybės teisę natūra specialiajame įstatyme išvardyti asmenys; asmeninio ūkio žemė galėjo būti suteikta tik išsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, iki to laiko tokia žeme asmenys galėjo tik naudotis; kol neišspręstas asmens nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas, tol šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-384/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-459/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. I. J. v. N. A., bylos Nr. 3K-3-465/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-144/2006). Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovė prašymą grąžinti išlikusią ginčo žemę, nurodydama, kad atideda žemės dirbimą penkeriems metams, pateikė 1991 m. gruodžio 30 d., t. y. anksčiau, nei buvo priimtas ginčijamas apylinkės tarybos sprendimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis prijungtos civilinės bylos Nr. 2-0542-359/2006 medžiaga, nustatė, kad prie prašymo grąžinti išlikusią nuosavybę visus reikalingus dokumentus apie nuosavybės teisę į išlikusį turtą ir giminystės ryšius ieškovė pateikė tik 2004 m., nors žemėtvarkos darbuotojų buvo informuota apie dokumentų trūkumą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė prašymą atkurti nuosavybės teisę į ginčo žemę natūra pateikė tik 2005 m. gegužės 26 d, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės nuosavybės teisės į ginčo žemę procesas negalėjo būti pradėtas, kol nebuvo pateikti visi būtini dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į atkuriamą turtą ir giminystės ryšius.

Pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1992 m. gegužės 20 d. redakcija) 12 straipsnio 3 punkto nuostatas žemė, pagal galiojusius teisės aktus suteikta asmenims ūkiams, buvo priskirta prie valstybės išperkamos žemės ir pretendentams atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra negrąžinama. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovams ginčo žemė asmeniniams ūkiams buvo suteikta nepažeidžiant galiojusių teisės aktų nuostatų, kad ieškovė ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo pateikusi visų būtinų dokumentų nuosavybės teisei į ginčo žemę natūra atkurti, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 1993 m. balandžio 20 d. apylinkės sprendimo priėmimo metu ieškovės teisės į nuosavybės atkūrimą negalėjo būti pažeistos, nes tuo metu dar nebuvo visų būtinų įstatyme nustatytų sąlygų nuosavybės teisėms atkurti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. D. ir kt. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-593/2006), todėl pritaria kasatorių kasacinio skundo argumentui, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir nepagrįstai pripažino, kad ieškovės teisės į nuosavybės atkūrimą buvo pažeistos ginčijamo sprendimo priėmimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius