Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-427/2008

Procesinio sprendimo kategorijos 114.5, 114.8.4

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų AB „Liteksas“ ir V. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų AB „Liteksas“ ir V. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centrui, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai ir Palangos miesto savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai, siekdami įregistruoti daiktą ir daiktines teises į jį Nekilnojamojo turto registre, teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad: 1) Vilnonių audinių fabrikui „Liteksas“, kurio teisių perėmėja yra AB „Liteksas“, buvo išduotas statinių, inv. žym. 1K1Ž, 2K1Ž, 3K1Ž, 4Klž, 5K1Ž, 6K1Ž, 7K1Ž 8K1Ž 9K1Ž, 11Klž, 12K1Ž, 13K1Ž, 14K1Ž, 15K1Ž, 16C1Ž, 17H1Ž, kiemo statinių, inv. žym. K1-K2, esančių (duomenys neskelbtini), statybos leidimas; 2) šie statiniai tarpžinybinės (valstybinės) komisijos aktu buvo pripažinti tinkamais naudoti.

Pareiškime nurodyta, kad Vilnonių audinių fabrikui „Liteksas“ Kretingos rajono LDT VK 1967 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 462 suteiktas 0,39 ha ploto žemės sklypas Šventosios gyvenvietėje poilsio nameliams statyti ir patvirtinta tarpžinybinė komisija užbaigtai statybai priimti. Poilsio nameliai pastatyti 1968-1972 m., inventorizuoti 1973 m. lapkričio 5 d., visiems statiniams užvesta bendra nekilnojamojo turto techninės inventorizacijos byla. 1970 m. gegužės 25 d. Valstybinio statybos reikalų komiteto protokolu „Litekso“ fabrikui leista pastatyti virtuvę. Komisijos aktas, kuriuo priimta užbaigta statyba, neišlikęs. Ginčo dėl statinių savavališkos statybos ar nuosavybės teisės niekada nebuvo, pastatai naudojami ir eksploatuojami nuo 1968 metų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Palangos miesto apylinkės teismas pareiškimą patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, siekiant įregistruoti daiktą ir daiktines teises į jį Nekilnojamojo turto registre, kad Vilnonių audinių fabrikui „Liteksas“, kurio teisių perėmėja yra AB „Liteksas“, buvo išduotas statinių, inv. Žym. 1K1Ž, 2K1Ž, 3K1Ž, 4Klž, 5K1Ž, 6K1Ž, 7K1Ž 8K1Ž 9K1Ž, 11Klž, 12K1Ž, 13K1Ž, 14K1Ž, 15K1Ž, 16C1Ž, 17H1Ž, kiemo statinių, inv. žym. K1-K2, esančių (duomenys neskelbtini), statybos leidimas bei šie pastatai tarpžinybinės (valstybinės) komisijos aktu buvo pripažinti tinkamais naudoti.

Spręsta, kad pareiškėjai pateikė pakankamai duomenų prašomiems juridiniams faktams nustatyti:

1) 1967 m. gruodžio 20 d. Kretingos rajono DŽDT VK sprendimu Nr. 462, pagal detalųjį išplanavimo ir užstatymo projektą, vilnonių audinių fabrikui „Liteksas“ skirtas 0,39 ha žemės sklypas Šventosios gyvenvietėje poilsio nameliams statyti. Sprendime nurodyta pradėti statybą tik gavus rajono architekto leidimą, o užbaigtą statybą priims sudaryta tarpžinybinė komisija;

2) nekilnojamojo turto techninės inventorizacijos bylos duomenys rodo, kad visi pastatai baigti statyti 1972 metais, inventorizuoti 1973 metais. Statinių inventorizacija atlikta LTSR Palangos miesto darbo žmonių deputatų tarybos tryliktojo šaukimo antrosios sesijos 1973 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu, kuriuo nurodyta ne tik atlikti esamų statinių inventorizaciją, bet ir pateikti juos vykdomajam komitetui teisinei registracijai;

3) dokumentuose – 1992 m. spalio 8 d. Kauno miesto mero potvarkyje Nr. 1846, 1992 m. spalio 8 d. ir 1993 m. gegužės 5 d. redakcijų AB „Liteksas“ įstatuose, 1993 m. spalio 15 d. Kauno miesto valdybos rejestro tarnybos įsakyme Nr. 447, 1995 m. balandžio 20 d. Ekonomikos ministerijoje įregistruotuose poilsiavietės „Liteksietis“ nuostatuose, 1997 m. balandžio 8 d. bendros įmonės „Liteksas ir Calw“ įstatuose pažymėta, kad poilsiavietė „Liteksietis“ Šventojoje priklauso iš bendros įmonės „Liteksas ir Calw“ reorganizuotai AB „Liteksas“;

4) 2000, 2002 metais pildytose valstybinės žemės mokesčio deklaracijose bei mokėjimo pavedimuose nurodyta, kad AB „Liteksas“ mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį už poilsiavietės „Liteksietis“ užimamą žemę;

5) poilsio stovyklos „Liteksietis“ techninės ekonominės charakteristikoje - pase - pažymėta, kad poilsiavietės eksploatavimas 1987-1999 metais suderintas su Palangos miesto LDT VK plano komisija, Palangos teritorine ir kanalizacijos valdyba, priešgaisrinės priežiūros, sanatorijos tarnybomis, Statybos ir urbanistikos bei Vidaus reikalų skyriais.

Teismas vertino liudytojo R. K. A., tuomečio susivienijimo „Liteksas“ vyriausiojo inžinieriaus, parodymus, apie tai, kad 1967 metais buvo išduotas leidimas statyti poilsio namelius, 1970 metais išduotas leidimas statyti valgyklą su pagalbiniais pastatais, statyti, 1972 metais – leidimas eksploatuoti statinius. Liudytojas paaiškino, kad dirbdamas revizijos komisijoje jis turėjo galimybę susipažinti su statybų dokumentais. Juos saugojo generalinio direktoriaus pavaduotojas kapitalinei statybai A. B., tačiau vėliau sunaikino.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 5 d. sprendimu Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 24 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą atmetė.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.

Pažymėta, kad pareiškėjas prašė nustatyti juridinius faktus ne vienam objektui, o keliolikai, ir tai, kad neišliko visų šių objektų dokumentų, nors jie buvo statyti ir turėjo būti pripažinti tinkamais naudoti skirtingu metu, turi įtakos įrodymų vertinimo pakankamumui. Be to, neišliko nė vieno ginčo objekto statybos leidimo ar pripažinimo tinkamu naudoti dokumentų lydimųjų aktų. Teisėjų kolegija kritiškai vertino R. K. A. parodymus, nurodydama, kad jie nebuvo pakankami prašomiems juridiniams faktams nustatyti. Kiti įrodymai, kurių pagrindu buvo siekiama nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, t. y. 1967 m. gruodžio 20 d. Kretingos rajono DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 462, nekilnojamojo turto techninės inventorizacijos duomenys, poilsio stovyklos „Liteksietis“ techninė ekonominė charakteristika – pasas, taip pat nėra pakankami. Dokumentai patvirtina, kad buvo suteikta žemė, kad statinių eksploatacija buvo derinama su statybos, priešgaisrinės apsaugos ir sanitarijos priežiūros, vietinės valdžios institucijomis, tačiau neįrodo, kad buvo gauti statybos leidimai ir kad šie statiniai kompetentingos institucijos pripažinti tinkamais naudoti.

Pareiškėjas AB „Liteksas“ nesikreipė į VĮ Registrų centrą dėl ginčo objektų registravimo.

Pažymėta, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai, tarp jų ir statiniai, išskyrus laikiną statinį ar nesudėtingą statinį, kuriam nereikia statybos leidimo. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 punktu, laikinas statinys – tai statinys, skirtas naudoti ne ilgiau kaip trejus metus, pagamintas gamykloje ar pastatytas iš surenkamųjų konstrukcijų, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių: kioskas, gatvių prekybos, pramogų ar parodos paviljonas, parodos eksponatas, palapinės danga ar pneumatinis apvalkalas, vagonėlis, konteineris, įvairios paskirties aikštelė su dirbtine danga, statybininkų, tyrėjų ar kitos terminuotos veiklos reikmėms skirtas statinys. Laikinas statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Tos pačios teisės normos 6 punkte nustatyta, kad nesudėtingas statinys – paprastų konstrukcijų pastatas, kurio visų aukštų, rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų, apskaičiuotų tarp išorinių sienų išorinių paviršių, suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šios sąvokos neprieštarauja viena kitai. Pažymėta, kad ginčo pastatai yra nesudėtingos konstrukcijos mediniai, vienaaukščiai, neapšildomi, todėl jie laikini. Kadangi laikinas, nesudėtingas statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojami, tai nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad statinys gali būti formuojamas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai AB „Liteksas“ ir V. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 5 d. sprendimą ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 24 d. sprendimą. Nurodomi šie teisiniai argumentai:

1. Pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normos (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185, 270 straipsniai).

1.1. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl įrodomojo dokumento – leidimo statyti virtuvės pastatą, o padarė išvadą, kad tokio leidimo nėra, nors jis pateiktas į bylą. Statybos leidimas „Litekso“ fabrikui statyti virtuvę, kuri Nekilnojamojo turto registre identifikuota unikaliu numeriu ir pažymėta plane indeksu 17H1ž, buvo suteiktas Valstybinio statybos reikalų komiteto 1970 m. gegužės 25 d. protokolu.

1.2. Spręsdamas dėl įrodymų nepakankamumo, teismas nemotyvavo, tik darė prielaidą, kad faktas, jog nėra duomenų apie dokumentų priėmimą, yra reikšmingas įrodymų vertinimui. Pareiškėjai negalėjo pateikti į bylą teismo reikalaujamų duomenų apie dokumentus, nes jie neišlikę nei veikiančiuose archyvuose, nei kitose valstybinėse institucijose.

1.3. Teismas neiškvietė į teismo posėdį liudytojo R. K. A., neapklausė dėl bylos aplinkybių, tačiau darė išvadas dėl jo parodymų patikimumo.

1.4. Netinkamai vertintas pareiškėjų pateiktas poilsiavietės „Liteksietis“ statinių pasas Nr. 2-03-01, kurio 14-26 puslapiai įrodo, kad nuo 1987 iki 1999 m. vyko poilsiavietės kasmečiai valstybinių institucijų patikrinimai ir niekada nebuvo kilę abejonių dėl statinių teisėtumo, jų eksploatacija buvo suderinta su visomis žinybomis; tai leidžia daryti išvadą, jog buvo išduotas ginčo statinių statybos leidimas ir jie tarpžinybinės komisijos aktu buvo pripažinti tinkamais naudoti.

2. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, kad įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu, - teismas pripažįsta faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo, tikimybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“; bylos Nr. 3K-3-513/2004).

3. Nesivadovauta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių įrodymų, jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir KAVA; bylos Nr. 3K-3-147/2005).

4. Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad laikinas statinys – tai statinys, skirtas naudoti ne ilgiau kaip trejus metus, pagamintas gamykloje ar pastatytas iš surenkamųjų konstrukcijų, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių. Sprendime pažymėta, kad ginčo pastatai yra nesudėtingos konstrukcijos, mediniai, vienaaukščiai, neapšildomi ir tai suponuoja išvadą, kad jie laikini. Spręsdamas dėl pastatų laikinumo, teismas peržengė apeliacinio skundo ribas ir pažeidė CPK 320 straipsnį. Be to, teismas nėra kompetetinga institucija priskirti statinius vienai ar kitai kategorijai, todėl, darydamas minėtas išvadas, peržengė jam nustatytas ribas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities viršininko administracija prašo jį atmesti nurodydamas, kad nepagrįstas kasatorių argumentas, jog, atsižvelgiant į tai, kad nuo statybos pradžios, t. y. 1968 metų, iki dabar statiniai nebuvo pripažinti savavališkai pastatyti ir nebuvo ginčų dėl šių statinių savavališkos statybos, pareiškėjo statyba pripažintina teisėta. Faktas, kad kompetentingos valstybės institucijos nefiksavo statinių savavališkos statybos, negali lemti išvados, jog nekilnojamasis daiktas atitinka tokiai daiktų rūšiai keliamus reikalavimus bei sąlygas, kurioms esant yra galimas nekilnojamojo daikto, kaip tokio įregistravimas registre. Statinių pirminiai kadastro duomenys buvo užfiksuoti vilnos pramonės susivienijimo „Liteksas“ užsakymu 1973 m. lapkričio 5 d. Atlikus statinių inventorizaciją, šie statiniai nebuvo teisiškai registruoti vadovaujantis tuo metu galiojusia Teisinio pastatų registravimo LTSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, 1970 m. sausio 4 d. patvirtinta LTSR Ministrų Tarybos. Pagal šios instrukcijos 5 punktą, buvo registruojami baigti statyti ir priimti eksploatuoti pastatai su jų naudojamais žemės sklypais. Tai, kad minėti statiniai buvo inventorizuoti, nepatvirtina, jog buvo pastatyti turint statybos leidimą bei priduoti tarpžinybinei valstybinei komisijai. Poilsio stovyklos „Liteksietis“ techninė ekonominė charakteristika Nr. 203-01 patvirtina poilsio įstaigų ir sanatorijų komunikacijų, pastatų ir teritorijų sutvarkymą ir tinkamumą eksploatuoti tik kurortiniam sezonui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti tik tokius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės.

CPK 444 ir 445 straipsniuose įtvirtinta, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme.

Toks teisinis reguliavimas šios bylos kontekste suponuoja tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo nurodomų statinių atitikties laikino statinio teisiniam statusui būtų pagrindas pripažinti, jog nuo prašomų nustatyti faktų nepriklauso pareiškėjų turtinių teisių atsiradimas (pasikeitimas), todėl klausimas dėl tokių faktų nustatymo nenagrinėtinas teisme. Tačiau ši apeliacinės instancijos teismo išvada dėl statinių atitikties laikino statinio teisiniam statusui, todėl neregistruotinų nekilnojamojo turto registre remiantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, padaryta pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymo taisykles.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462, 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“; Nr. 3K-3-416/2007 ir kt.).

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, kaip kasacijos dalyko, remiantis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktu, laikymosi aspektu pasisakydamas dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pareiškėjo nurodomi statiniai priskirtini laikinųjų statinių kategorijai, kasacinis teismas konstatuoja, jog šios faktinės aplinkybės turėjo būti nagrinėjimo byloje dalykas, tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, dalyvaujantys byloje asmenys neteikė dėl to argumentų ir įrodymų, o teismas, pažeisdamas CPK 443 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus teismo aktyvumo šios kategorijos bylose reikalavimus, nesiėmė visų būtinų priemonių reikšmingoms bylos aplinkybėms visapusiškai ištyrti. Pažymėtina, kad nepagrįsti kasatorių argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl laikino statinio teisinio statuso, peržengė apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis), nes bylose, kuriose pripažįstama esant viešojo intereso, apeliacinės instancijos teismas nesaistomas apeliacinio skundo ribų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje ir kad bet kurį byloje priimtą pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui. Įstatyme turi būti ne tik įtvirtinta proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad „kiekvienu baigiamuoju teismo aktu atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas“ ir kad „atitinkamoje byloje priimtas baigiamasis teismo aktas - tai vienas teisės taikymo aktas, kuriuo ta byla yra užbaigiama“. Įstatymu negalima nustatyti kokio nors baigtinio bylų, kuriose teismui (apeliacinės instancijos teismui taip pat) leidžiama apginti viešąjį interesą (inter alia peržengiant apeliacinio skundo ribas), sąrašo arba bylų, kuriose teismui neleidžiama apginti viešojo intereso (inter alia peržengiant apeliacinio skundo ribas), sąrašo, todėl padaryta išvada, jog „CPK 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta bendrosios taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išimtis reiškia, kad apeliacinės instancijos teismui neleidžiama apsaugoti viešojo intereso sprendžiant tam tikrų, šioje dalyje nenurodytų, kategorijų bylas. Tai sudaro prielaidas apeliacinės instancijos teismui tokiose bylose priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas ir kuriuo būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės“. Konstatuota, kad „CPK 320 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kitas, ne CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas (neteisinga) ir būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams“. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų, kurių nustatymas sudarytų teisines prielaidas statinių pajūrio zonoje teisinei registracijai, priskirtinos prie viešąjį interesą sudarančių bylų kategorijų, taigi apeliacinio skundo ribų gali būti nepaisoma. Kita vertus, aplinkybių dėl statinio statuso tyrimas bei įvertinimas yra reikšmingas procesinės teisės normų taikymo aspektu ta prasme, kad nuo to, ar statinys pripažįstamas laikinu priklauso, ar faktas nustatinėtinas teisme apskritai, nes, minėta, jei statinys priskirtinas laikinųjų statinių kategorijai, tai nei statinys, nei teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojami (Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis).

Laikinas statinys - statinys, skirtas naudoti ne ilgiau kaip trejus metus, pagamintas gamykloje ar pastatytas iš surenkamųjų konstrukcijų, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių: kioskas, gatvių prekybos, pramogų ar parodos paviljonas, parodos eksponatas, palapinės danga ar pneumatinis apvalkalas, vagonėlis, konteineris, įvairios paskirties aikštelė su dirbtine danga, statybininkų, tyrėjų ar kitos terminuotos veiklos reikmėms skirtas statinys (Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Tokia laikinojo statinio apibrėžtis suponuoja, kad jo naudojimas yra limituotas ne ilgesniu kaip trejų metų terminu, o konstrukcinė ypatybė – remiasi į žemės paviršių, bet neturi pamatų. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nevertino ir neišdėstė teisinių argumentų, kuriais remiantis padaryta išvada dėl pareiškėjų nurodytų statinių laikino pobūdžio pagal pirmiau nurodytus kriterijus. Pažymėtina, kad šiuo aspektu yra reikšmingi suinteresuoto asmens - VĮ Registrų centro (ar jo atstovo, dalyvaujančio byloje) - argumentai, nes būtent šis viešasis juridinis asmuo nustato kadastro duomenis ir sprendžia, ar statinys ir teisės į jį registruotinos Nekilnojamojo turto registre (VĮ Registrų centro įstatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 1R-301).

Be to, kasacinis teismas pažymi, kad remiantis CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktais apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstyti argumentai dėl visų reikšmingų bylai išspręsti įrodymų vertinimo taikant pirmiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Šios bylos kontekste sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą akcentuotina, kad prašomų nustatyti juridinių faktų buvimas įrodinėjamas netiesioginių įrodymų pagrindu, todėl tuo atveju, jei nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad pareiškėjų nurodomi statiniai nepriskirtini laikinųjų statinių kategorijai ir galėtų būti formuojami kaip nekilnojamojo turto objektai, būtų pagrindas aiškintis, kokie buvo statinių, skirtų darbuotojų vasaros poilsiui organizuoti, eksploatavimui leisti taikomi reikalavimai, ar buvo teisinių pagrindų leisti tokių statinių eksploataciją nepripažinus jų tinkamais naudoti. Tik įvertinus šias faktines aplinkybes bei teisinius pastatų leidimo eksploatuoti aspektus galima būtų padaryti vienokias ar kitokias išvadas dėl byloje pateiktų dokumentų, liudijančių buvus statinių eksploatacijos derinimui su statybos, priešgaisrinės apsaugos ir sanitarijos priežiūrą atliekančiomis institucijomis, įrodomosios reikšmės.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas