V. V. pagal BK 260 str., 260 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-51-648/2019

Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01639-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.2; 1.2.23.2.2.2; 2.1.16.2.18 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Mariui Švanui,

nuteistajam A. V. (vaizdo konferencijos būdu),

nuteistųjų gynėjams advokatams Gediminui Skaisčiui, Sauliui Zakarevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus, nuteistojo A. V. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendžiu V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis iki ne vėliau kaip 2014 m. spalio 17 d.) laisvės atėmimu trejiems metams; 260 straipsnio 3 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d.) – laisvės atėmimu dvylikai metų; 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis 2015 m. balandžio 7 d.) – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 260 straipsnio 3 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis 2015 m. birželio 16 d.) – laisvės atėmimu vienuolikai metų; 260 straipsnio 3 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis 2015 m. rugpjūčio 12 d.) – laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, iš V. V. išieškota 9267,84 Eur kaip konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma.

A. V. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis 2015 m. birželio 16 d.) laisvės atėmimu dešimčiai metų šešiems mėnesiams; 260 straipsnio 3 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis 2015 m. rugpjūčio 12 d.) – laisvės atėmimu dešimčiai metų šešiems mėnesiams; 259 straipsnio 1 dalį – 20 MGL (753,2 Euro) dydžio bauda; 201 straipsnio 3 dalį – 10 MGL (376,6 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, iš A. V. ir V. V. solidariai išieškota 540 Eur kaip konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti J. S., V. A., R. Ž., M. J., tačiau dėl jų nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, nurodytus BK 260 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis iki ne vėliau kaip 2014 m. spalio 17 d.) ir 260 straipsnio 3 dalyje (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d.), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: V. V. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis iki ne vėliau kaip 2014 m. spalio 17 d.) ir pagal 260 straipsnio 3 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d.) išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimus.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu bei paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, V. V. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis 2015 m. balandžio 7 d.), 260 straipsnio 3 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis 2015 m. birželio 16 d.) ir 260 straipsnio 3 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis 2015 m. rugpjūčio 12 d.) paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, iš V. V. išieškota 9267,84 Eur kaip konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma.

Pašalinta iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendžio aprašomosios dalies (nustatomosios ir motyvuojamosios dalių), kad M. J. nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip 2014 m. spalio 17 d., neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, ne mažiau kaip 0,911 g psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijo iš V. V. ir kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, labai didelį kiekį, ne mažiau kaip 656,199 g, psichotropinės medžiagos – metamfetamino įgijo iš V. V.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista, o nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. V. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė ir pasikėsino parduoti psichotropinę medžiagą: nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2015 m. balandžio 7 d. apie 15.45 val. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, name, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), laikė 182,53 g miltelių, kurių sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga – 3-fluorometamfetaminas, kurio laisvosios bazės masės nustatyti nėra galimybės; po to šią medžiagą tame pačiame name 2015 m. balandžio 7 d. 15.45 val. už 540 Eur, kuriuos M. J. perdavė V. V. 2015 m. balandžio 8 d. apie 12 val. Elektrėnuose, (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių aikštelėje, neteisėtai pardavė M. J., kuris atliko nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.

2. V. V. ir A. V. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos ir šią medžiagą pasikėsino išplatinti: nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2015 m. birželio 16 d. apie 17 val., veikdami bendrininkų grupe, turėdami bendrą tikslą parduoti, neteisėtai Kauno r., (duomenys neskelbtini), paslėptą laikė labai didelį kiekį – 245,539 g – psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir psichotropinę medžiagą – 4-fluorometamfetaminą, kurio laisvosios bazės masės nustatyti nėra galimybės, nes Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre nėra šio cheminio junginio pamatinės medžiagos. Darant nusikalstamą veiką, V. V. 2015 m. birželio 15 d. susitikimo su M. J. metu name, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), nurodė, kad minėtas psichotropines medžiagas jam perduos A. V., po to tą pačią dieną sulaukus A. V. V. V. nurodė M. J. važiuoti paskui A. V., kuris ir perduos minėtas psichotropines medžiagas. M. J. V. V. už psichotropinę medžiagą padavė 540 Eur, o likusius 1600 Eur susitarė V. V. perduoti vėliau. M. J. automobiliu atvykus paskui A. V. į Kauno r., (duomenys neskelbtini), kur A. V. jam turėjo perduoti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, A. V. psichotropinės medžiagos neperdavė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes į minėtą vietą atvažiavo nepažįstami asmenys ir A. V., išsigandęs, kad yra sekamas, nurodė M. J. atvykti į tą pačią vietą kitą dieną, t. y. 2015 m. birželio 16 d., apie 17 val. Tęsiant nusikalstamą veiką, A. V. 2015 m. birželio 16 d. apie 17 val. atvyko į Kauno r., (duomenys neskelbtini), kur susitiko su M. J. ir į jo automobilį (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) įmetė paketą su labai dideliu kiekiu – 245,539 g – psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir psichotropinę medžiagą – 4-fluorometamfetaminą. Taip V. V. kartu su A. V. už 2140 Eur neteisėtai pasikėsino išplatinti, t. y. pardavė M. J., kuris atliko nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, labai didelį kiekį, 245,539 g, psichotropinės medžiagos – metamfetamino – ir psichotropinę medžiagą – 4-fluorometamfetaminą, kurio laisvosios bazės masės nustatyti nėra galimybės, nes Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre nėra šio cheminio junginio pamatinės medžiagos.

3. V. V. ir A. V. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos ir šią medžiagą pasikėsino išplatinti: nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2015 m. rugpjūčio 12 d. apie 16 val., veikdami bendrininkų grupe, turėdami bendrą tikslą parduoti, neteisėtai Kauno r., (duomenys neskelbtini), paslėptus laikė labai didelį kiekį – 303,013 g – psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Darant nusikalstamą veiką, V. V. 2015 m. rugpjūčio 12 d. apie 14 val. susitikimo su M. J., atlikusiu nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, metu name, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), M. J. nurodė, kad minėtas psichotropines medžiagas jam perduos A. V. 2015 m. rugpjūčio 12 d. apie 14.30 val. į namą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), atvykęs A. V. M. J. nurodė tą pačią dieną apie 16 val. atvykti į Kauno r., (duomenys neskelbtini), kur perduos labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos. M. J. atvykus į A. V. nurodytą vietą, apie 16 val. A. V. nurodė M. J. šalia kelio esančius krūmus, kuriuose buvo padėtas paketas su labai dideliu kiekiu – 303,013 g – psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir jį M. J. pasiėmė. Taip V. V., veikdamas kartu su A. V., už 1350 Eur, kuriuos M. J. turėjo grąžinti kaip skolą vėliau, neteisėtai pasikėsino parduoti labai didelį kiekį – 303,013 g – psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

4. A. V. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko iki 2015 m. rugpjūčio 12 d. 17.32 val. name, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė 0,030 g psichotropinės medžiagos – klonazepamo – ir 0,292 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurias 2015 m. rugpjūčio 12 d. apie 17.32 val. kratos metu name, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai rado ir paėmė.

5. A. V. pagal BK 201 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, neturėdamas tikslo realizuoti, nuo ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko iki 2015 m. rugpjūčio 12 d. 17.32 val. name, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 18 520 kub. cm (18,52 l) denatūruoto etilo alkoholio skiedinį, kai 2015 m. rugpjūčio 12 d. apie 17.32 val. atliktos kratos metu minėtame name policijos pareigūnai rado ir paėmė 18 520 kub. cm (18,52 l) denatūruoto etilo alkoholio skiedinio.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išanalizavusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus padarė išvadą, jog V. V. kaltė dėl disponavimo psichotropinėmis medžiagomis iki 2014 m. spalio 17 d. (BK 260 straipsnio 1 dalis) ir nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. (BK 260 straipsnio 3 dalis) yra grindžiama tik prielaidomis. Apygardos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat neteisingai vertino įrodymus ir nepagrįstai V. V. pripažino kaltu, padarius nusikaltimus, nustatytus BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl V. V. kaltės padarius šias nusikalstamas veikas nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir neginčijamais įrodymais, o iš esmės preziumuojama iš išvestinių įrodymų dėl vėliau V. V. padarytų nusikalstamų veikų. Tačiau kiekviena veika turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos iš kitų neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas V. V. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

III. Kasacinio skundo argumentai

7. Kasaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas advokatas Saulius Zakarevičius prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti arba teismų nuosprendžius dėl nuteistojo V. V. pakeisti, pripažinti, kad jis padarė vieną BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą tęstinę veiką, ir paskirti minimalią laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius teigia:

7.1. Nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai (toliau – ir NVIV) atlikti pažeidžiant jų realizavimo teisėtumą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis NVIV pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 159 straipsnio 3 dalis), negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką. Padaryta veika turi būti be valstybės pareigūnų įsikišimo. Šioje byloje NVIV atlikusiam M. J. tinkamai neišaiškinta, kaip atlikti imitavimo veiksmus, tai tinkamai neužfiksuota. M. J. su ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. kovo 16 d. nutartimi leisti atlikti NVIV buvo supažindintas tik 2015 m. kovo 27 d., prieš pat jo ir V. V. susitikimą. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pirmas M. J. kontaktas – pokalbis telefonu su V. V. – įvyko praėjus trims dienoms po teismo leidimo atlikti NVIV, t. y. 2015 m. kovo 19 d. Šį telefoninį pokalbį inicijavo ne V. V., o M. J. kartu su teisėsaugos pareigūnais; tai rodo, kad V. V. buvo provokuojamas nusikalsti. Byloje nėra duomenų, kada M. J. pasiūlyta dalyvauti imituojant nusikalstamą veiką, kaip jis instruktuotas, kokie turi būti jo veiksmai. Kai M. J. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme (2016 m. lapkričio 24 d. vykęs teismo posėdis), jis negalėjo įvardyti, kada policijos pareigūnai pasiūlė dalyvauti imituojant nusikalstamus veiksmus (teigė, jog tuo metu buvo suimtas, todėl turėjo būti ne vėliau kaip 2015 m. kovo 13 d.), be to, nurodė, kad būtent policijos pareigūnai liepė susisiekti su V. V.

7.2. Negalima sutikti su teismų išvadomis, kad NVIV buvo įgyvendinti tinkamai, nes neva šiuos veiksmus atliekančio dalyvio instruktavimu gali būti pripažįstamas policijos pareigūno pokalbis su M. J., nesurašant tai patvirtinančio protokolo. Kaip pažymi teismai, esminę reikšmę turi faktiniai M. J. veiksmai ir ar pagal juos galima spręsti apie tai, jog V. V. buvo provokuojamas. Pagal BPK 36 straipsnį, protokolas yra dokumentas, kuriame šio kodekso nustatyta tvarka patvirtinamas ikiteisminio tyrimo ar teismo veiksmų atlikimo faktas, jų turinys ir rezultatai. Tik remiantis protokolu gali būti įrodinėjama veiksmo atlikimo tvarka ir to veiksmo atlikimo metu gauti rezultatai. BPK nenurodo galimybės veiksmo atlikimo (instruktavimo) faktą pagrįsti asmenų liudijimais. Teismai nepagrįstai savo sprendimus grindė liudytojų teisėsaugos pareigūnų J. B. ir M. M. parodymais, nes šie asmenys pagal BPK 78 straipsnį negalėjo būti apklausiami kaip liudytojai; jų atliktų kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo veiksmų rezultatai turėjo būti fiksuojami tik atitinkamuose protokoluose, o ne tvirtinami jų, kaip liudytojų, apklausomis.

7.3. V. V. buvo provokuojamas nusikalsti, nes M. J. pats parodė iniciatyvą įsigyti psichotropines medžiagas; byloje nėra jokių duomenų, kad V. V. kam nors kitam, išskyrus M. J., platino psichotropines medžiagas, o M. J. „prisijungė“ kaip naujas „klientas“. Tai prieštarauja liudytojo M. M. ir J. B. parodymams, kad jie įspėjo M. J., jog negalima prašyti parduoti psichotropines medžiagas. Jokių objektyvių duomenų apie V. V. ir M. J. susitikimo detales neužfiksuota, nes pastarasis nevykdė policijos pareigūnų nurodymo naudoti garso įrašymo aparatūrą.

7.4. Apeliacinės instancijos teismo pateiktas vertinimas dėl 2015 m. kovo 19 d. M. J. ir V. V. pokalbio, liudytojų J. B. ir M. M. parodymų gali būti pripažintas esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu.

7.5. NVIV buvo vykdomi per ilgai, o V. V. inkriminuotas 2015 m. rugpjūčio 12 d. nusikalstamos veikos epizodas yra perteklinis. BPK 159 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją prašydamas leisti atlikti NVIV, kad būtų galima išsiaiškinti nusikaltimą darančius asmenis. Tačiau byloje nėra duomenų, kad tęsiant NVIV buvo pagrindas manyti, jog bus nustatyti dar kokie nors asmenys, nei jau žinomi (tariamas V. V. bendrininkas jau buvo nustatytas).

7.6. V. V. padarytos nusikalstamos veikos turi būti kvalifikuotos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, nes veikas darė tie patys asmenys, jos padarytos per trumpą laiko tarpą, byloje nėra duomenų, kad V. V., išskyrus M. J., būtų kam nors kitam perdavęs psichotropines medžiagas. Tai, kad V. V. iš Lenkijos piliečio įgijo kelis atskirus paketus su skirtingos koncentracijos psichotropine medžiaga – metamfetaminu, nereiškia, jog jo tyčia dėl kiekvienos medžiagos buvo savarankiška, kas lėmė veikų kvalifikaciją kaip pavienių.

8. Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir šią bylos dalį nutraukti, taip pat pripažinti, kad dėl jo BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 201 straipsnio 3 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų egzistuoja atsakomybę švelninanti aplinkybė, ir sumažinti paskirtas bausmes, o nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį ir paskirtą bausmę sumažinti, arba dvi BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas kvalifikuoti kaip vieną tęstinę veiką ir paskirtą bausmę sumažinti. Kasatorius teigia:

8.1. Teismai vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, o apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

8.2. A. V. inkriminuotos dvi BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos turėjo būti kvalifikuotos kaip viena tęstinė veika. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad V. V. ir A. V. veikdami bendrininkų grupe neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, kurią per du kartus pasikėsino išplatinti M. J. Tai patvirtina, jog veikas jungė bendra tyčia ir jos yra tęstinės, todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

8.3. Ginčijamas nuteisimas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (dėl 2015 m. birželio 16 d. ir 2015 m. rugpjūčio 12 d. padarytų nusikaltimų), teigiant, kad abiem atvejais neįrodytas A. V. dalyvavimas darant šias veikas. Teismas įrodymus vertino selektyviai, akcentavo tik A. V. kaltinančias aplinkybes, vadovavosi nepatikrintais liudytojų M. M., J. B. ir kaltinamojo M. J. parodymais. Dėl pirmosios inkriminuotos BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos A. V. teigė, kad nežinojo, jog V. V. jam davė psichotropines medžiagas (supakuotas liemenėje), kurias jis 2015 m. birželio 16 d. perdavė M. J. M. J. nedavė jokių parodymų apie tai, kad 2015 m. birželio 15 d. A. V. jam perdavė psichotropines medžiagas, paslėptas liemenėje, ikiteisminio tyrimo metu liemenė net nebuvo apžiūrėta. Taigi teiginiai apie A. V. ir V. V. bendrininkavimą niekuo nepagrįsti, nes A. V. apie M. J. perduodamas psichotropines medžiagas nežinojo.

8.4. Nevertinti procesiniai pažeidimai, padaryti rašant protokolus. Antai protokolas apie 2015 m. gegužės 28 d. vykusį pokalbį pas V. V. namuose buvo surašytas tik 2015 m. birželio 30 d., o 2015 m. gegužės 28 d. J. B. tarnybiniame pranešime nėra jokių duomenų apie A. V. tariamus siūlymus pirkti 1 ar 2 kg psichotropinės medžiagos. Be to, byloje esantys 2015 m. balandžio 8 d. ir 2015 m. birželio 30 d. protokolai surašyti nesilaikant BPK 197 straipsnio, nenurodytas jų surašymo laikas. 2015 m. gegužės 28 d. vykusio pokalbio metu V. V. ir A. V. kalbėjo ne apie psichotropines medžiagas, o apie spiritą, tačiau, nepaisant to, pareigūnai J. B. ir M. M. parodė, kad iš šio pokalbio jie suprato, jog kalbėta apie psichotropines medžiagas. Byloje nustatyta, kad liudytojas M. M. 2015 m. gegužės mėn. byloje procesinių veiksmų neatliko, nes atostogavo, o 2015 m. gegužės 28 d. tarnybinį pranešimą surašė ne jis, o J. B., tačiau teismai vadovavosi M. M. tarnybiniu pranešimu, kuris net negalėjo būti surašytas.

8.5. Dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, kuri padaryta 2015 m. rugpjūčio 12 d., nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų apie A. V. ir V. V. bendrininkavimą, nenustatyta, jog jie kalbėjo apie psichotropines medžiagas. M. J. parodymai prieštaringi, jais negalima vadovautis (teigė, kad psichotropines medžiagas pardavinėjo 2014 m. lapkričio mėn., tačiau tuo metu jis atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose). Nors teismai nurodė, kad M. J. psichotropines medžiagas pardavinėjo iki 2014 m. lapkričio mėn., bet neatsižvelgė į tai, kad tuo metu jis atliko bausmę Lenkijoje; taip pat jis teigė, jog psichotropinių medžiagų nevartoja, tačiau tai paneigė specialisto išvada. M. J. buvo suinteresuotas duoti A. V. kaltinančius parodymus, nes asmens, bendradarbiavusio su teisėsauga, parodymai turi būti vertinami itin kritiškai, kreipiant dėmesį į tai, kad kitus bendrininkus kaltinančius parodymus asmuo duoda siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę.

8.6. Kaip matyti iš kaltinimo, V. V. ir A. V. nusikalstama veika, neteisėtai laikant labai didelį kiekį – 245,539 g psichotropinės medžiagos metamfetamino ir psichotropinę medžiagą – 4-fluorometamfetaminą ir šią medžiagą pasikėsinant platinti 2015 m. birželio 16 d., kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 5 šios medžiagos įtrauktos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, o pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas nustatytos psichotropinės medžiagos – metafemtamino kiekis viršija 100 g ribą ir laikomas labai dideliu šios psichotropinės medžiagos kiekiu. Tačiau sudėtyje esančios psichotropinės medžiagos – 4-fluormetamfetamino, priklausančios fenetilamino darinių grupei, laisvosios bazės masės nustatyti nėra galimybės (nes Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre nėra šio cheminio junginio pamatinės medžiagos), todėl negalima konstatuoti, jog ši medžiaga yra psichotropinė, o veika atitinka BK 260 straipsnio 3 dalies sudėtį.

8.7. Nenustatyta tyčia padaryti labai sunkų nusikaltimą, nes A. V. nežinojo, kas yra M. J. perduotame pakete, o juo labiau koks medžiagos kiekis. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, susijusią su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, asmuo pagal BK 260 straipsnį atsako tik tada, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat jų kiekį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEtNjc3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-51-677/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-51-677/2016">2K-51-677/2016</a>).

8.8. Pažeistas NVIV realizavimo teisėtumas, nes A. V. buvo provokuojamas nusikalsti, veiksmai truko ilgą laiką, o veikos – „tiražuojamos“. M. J. 2016 m. lapkričio 24 d. vykusio teisminio posėdžio metu parodė, kad susisiekti su V. V. jam pasiūlė policijos pareigūnai. Nors liudytojas J. B. teisme teigė, kad M. J. ir V. V. kontaktavo telefonu, tačiau pokalbių turinys neužfiksuotas. NVIV prieš V. V. ir bendrininkus (nors BPK 159 straipsnis nurodo aiškius reikalavimus, kad turi būti nurodomas konkretus asmuo, prieš kurį atliekami veiksmai, o ne abstraktūs asmenys) sankcionuoti 2015 m. kovo 13 d., tačiau su jų sąlygomis ir draudimu provokuoti M. J. supažindintas tik 2015 m. kovo 27 d. (nors M. J. ir V. V. telefoniniai pokalbiai vyko jau 2015 m. kovo 19 ir 26 d.). Tai reiškia, kad M. J. atliko nutartyje nurodytus NVIV nesupažindintas su šiuo dokumentu ir neįspėtas dėl draudimo provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Tai yra esminis BPK pažeidimas. Be to, V. V. 2016 m. gruodžio 6 d. vykusio posėdžio metu nurodė, kad jam 2015 m. kovo 27 d. buvo grasinta, todėl jis sutiko surasti M. J. psichotropinių medžiagų. Sankcionuojant NVIV prieš A. V. nebuvo surašyti jokie protokolai nei dėl 2015 m. gegužės 28 d. vykusių pokalbių, nei dėl 2015 m. birželio 15 d. perduotos liemenės, todėl neaišku, kokia medžiaga buvo pateikta teismui svarstant prokuratūros prašymą dėl NVIV sankcionavimo. A. V. inkriminuota 2015 m. rugpjūčio 12 d. nusikalstama veika yra perteklinė, nes NVIV buvo tęsiami, nors bendrininkas nustatytas.

8.9. Teismas nepagrįstai nepripažino A. V. jo prisipažinimo padarius BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 201 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Aiškinantis šias nusikalstamas veikas, ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta tik krata, daugiau jokių procesinių veiksmų neatlikta, todėl veikos buvo išaiškintos remiantis būtent A. V. parodymais. Teismo išvados, kad A. V. davė klaidinančius parodymus dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikaltimų, nepagrįstos, nes jis naudojosi savo teise į gynybą.

8.10. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neišnagrinėjo apeliacinio skundo tiek, kiek buvo prašoma, nepašalino esminių prieštaravimų, turinčių reikšmės bylai išspręsti. Pirmosios instancijos teisme buvo prašoma atlikti 2015 m. gegužės 28 d. pas V. V. namuose vykusio pokalbio įrašo tyrimą, tačiau teismas šio įrodymo netyrė, o apeliacinės instancijos teismas ignoravo skunde pakartotą prašymą pokalbį ištirti.

8.11. Teismai turėjo vadovaudamiesi BK 54 straipsnio 3 dalimi skirti švelnesnę bausmę dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Kaltinamieji proceso nevilkino, dalyvavo visuose posėdžiuose, tačiau dėl teisėjų, advokatų ar prokuroro užimtumo nebuvo galima skirti ankstesnio teismo posėdžių laiko. A. V. buvo sulaikytas 2015 m. rugpjūčio mėn., ikiteisminis tyrimas truko labai ilgai, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė tik 2017 m. birželio 5 d., o apeliacinės instancijos teismas nutartį – tik 2018 m. balandžio 26 d. A. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. beveik trejus metus, buvo suimtas (Lukiškių tardymo izoliatoriuje), o tokia suėmimo trukmė laikytina nepateisinamai ilga.

8.12. Apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai, tačiau teismai to nepadarė ir pažeidė in dubio pro reo principą. Nesant pakankamai įrodymų byloje, teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, todėl byla kasatoriui turi būti nutraukta.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo V. V. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus ir nuteistojo A. V. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK nuostatų laikymosi atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus

10. Kasatoriai ginčija byloje nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo ir realizavimo teisėtumą, argumentuodami tuo, kad NVIV buvo per ilgi ir nusikalstamos veikos buvo tiražuojamos, prieš nuteistuosius buvo vykdyta provokacija, M. J. prieš pradėdamas atlikti NVIV nebuvo tinkamai informuotas, kaip tai daryti. Šie argumentai nepagrįsti.

11. BPK 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, jog tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai pripažįstami teisėtais ir jų atlikimo metu gauti duomenys gali būti panaudojami kaip įrodymai baudžiamajame procese tik tuo atveju, jeigu buvo įvykdytos visos įstatyme nustatytos sąlygos ir tiksliai laikytasi kitų reikalavimų juos atliekant. Viena iš tokių sąlygų – tai ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimas (motyvuota nutartis) (BPK 159 straipsnio 2 dalis). Kita sąlyga – nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų vykdymo teisėtumas, kas reiškia, jog atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus turi būti laikomasi įstatymų reikalavimų.

12. Baudžiamojo proceso įstatymas asmenims, atliekantiems nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžia provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą (BPK 159 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje šiuo klausimu yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmens padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima, padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418/2010">2K-418/2010</a>, 2K-238-139/2015 ir kt.). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos imitavimas teisėtas tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Vertinant nusikalstamos veikos imitavimo įgyvendinimo teisėtumą, tikrinami ne tik formalus sprendimo priėmimo dėl šių veiksmų atlikimo nustatytų ribų laikymasis, bet ir konkretūs jų dalyvių bei asmens, kuriam taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, veiksmai, nustatomi nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos imitavimo dalyvių vaidmenys ir indėlis į jos padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ5LTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-149-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-149-511/2017">2K-149-511/2017</a>).

13. Kasatoriai ginčija NVIV sankcionavimo teisėtumą dėl per ilgos trukmės. Pažymėtina, kad teismai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje jau pradėtame ikiteisminiame tyrime 2015 m. kovo 6 d. sulaikius ir kaip įtariamąjį apklausus M. J., o šiam pagal nuotrauką atpažinus V. V. kaip asmenį, iš kurio jis įsigijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, buvo nuspręsta atlikti NVIV siekiant nustatyti asmenis, platinančius draudžiamas medžiagas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis (2015 m. kovo 16 d. nutartis dėl V. V. (2015 m. birželio 13 d. nutartimi pratęsta); 2015 m. birželio 16 d. nutartis dėl A. V.) buvo apibrėžtos NVIV ribos, nurodyta, kokias nusikalstamas veikas M. J. leidžiama imituoti (BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, įgyjant šias medžiagas tiesiogiai iš V. V. ar A. V. ar per jų bendrininkus), sankcionuoti kiti slapti tyrimo veiksmai (atlikti V. V. gyvenamosios vietos sekimą; klausytis A. V. pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti, taip pat atlikti jo slaptą sekimą) ir nurodytas šių veiksmų atlikimo terminas (iki 2015 m. birželio 16 d. (pratęsiant iki 2015 m. rugsėjo 16 d.) dėl V. V.; iki 2015 m. rugsėjo 16 d. – dėl A. V.). Būtent taikant NVIV prieš V. V. buvo nustatytas ir kitas asmuo, platinantis psichotropines medžiagas, – kasatorius A. V., o procesinės poveikio priemonės prieš abu nuteistuosius nutrauktos 2015 m. rugpjūčio 12 d., kai V. V. ir A. V. buvo sulaikyti. Taigi, NVIV prieš V. V. truko beveik 5 mėnesius, o prieš A. V. – beveik 2 mėnesius. Teismai tikrino NVIV trukmės pagrįstumą, motyvuotai pagrindė savo išvadas dėl šios procesinės prievartos priemonės trukmės proporcingumo ir jos taikymo tam tikrą laiką būtinumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad procesinė prievartos priemonė – NVIV – buvo sankcionuota (skirta ir tęsta) teisėtai, daryti priešingas išvadas pagal kasacinių skundų teiginius nėra pagrindo.

14. Nepagrįsti kasatorių argumentai, kad nuteistieji buvo provokuojami nusikalsti. Baudžiamajame procese provokacija suprantama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs bei nuosprendyje išanalizavęs garso įrašų stenogramas, įrašytų M. J. telefoninių pokalbių ir SMS žinučių suvestines, slapto sekimo protokoluose užfiksuotus duomenis, policijos pareigūnų A. M. ir J. B., kontroliavusių NVIV atlikimą, parodymus, paties NVIV atlikusio M. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, nuteistųjų V. V. ir A. V. parodymus, kitus byloje ištirtus duomenis bei palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs visų byloje ištirtų duomenų kontekste, konstatavo, kad duomenys, gauti atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, yra įrodymai, nes jie gauti teisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis), kad M. J. veiksmais nuteistieji V. V. ir A. V. nebuvo kurstomi ar provokuojami nusikalsti, o jų tyčia daryti nusikalstamas veikas buvo susiformavusi savarankiškai, t. y. be NVIV atlikusio asmens poveikio.

15. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo teisėtumo klausimą ir gynybos argumentus dėl provokacijos kruopščiai išanalizavo apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl provokacijos nebuvimo yra teisingos ir pagrįstos, kad nėra pagrindo išvadai, jog M. J. aktyviais veiksmais būtų įtikinėjęs, raginęs ar įkalbinėjęs nuteistuosius gauti ir jam parduoti psichotropines medžiagas. Atvirkščiai, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad bylos įrodymai patvirtina, kad V. V. kontroliavo, kokiais kiekiais NVIV atliekantis M. J. gali įsigyti psichotropines medžiagas, kokiu metu ir kur jie gali susitikti, pats V. V. nurodydavo M. J., kad galimai yra sekamas, todėl atidėliodavo susitikimus, o M. J. jo neskubino, V. V. nurodė, kad parduos 3,5 karto didesnį kiekį psichotropinės medžiagos, nei galėjo įsigyti M. J., todėl jis liko skolingas V. V. 1600 Eur, dėl šios skolos būtent A. V. ėmė aktyviai skambinėti M. J., prašyti atvažiuoti.

16. Taigi teismai nustatė, kad M. J., atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, laikėsi BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatų, draudžiančių provokuoti asmenį daryti nusikalstamą veiką, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.

17. Kasatoriai NVIV realizavimo teisėtumą ginčija ir tuo aspektu, kad pareigūnai tinkamai nesupažindino M. J. su ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ir NVIV atlikimo sąlygomis. Pažymėtina, kad BPK nereglamentuoja tokios situacijos ir nenustato privalomo asmens, atliekančio NVIV, supažindinimo su ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Ši nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-383 patvirtintų Rekomendacijų dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese (toliau – ir Rekomendacijos) 65 punkte, kur pasakyta, kad asmuo, kuriam leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, privalo būti pasirašytinai supažindintas su ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, kurioje nurodomi konkretūs veiksmai, kuriuos leidžiama tam asmeniui atlikti, ir BK 32 straipsnio bei BPK 158 ir (ar) 159 straipsnių nuostatomis. Šis asmuo taip pat informuojamas apie nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų nutraukimą, kai šie veiksmai nutraukiami nepasibaigus terminui. Asmenį supažindinus su ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, taip pat ir pranešus apie nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų nutraukimą, surašomas protokolas.

18. Iš tiesų, bylos medžiaga patvirtina, kad M. J. su ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. kovo 16 d. nutartimi leisti atlikti NVIV buvo supažindintas tik 2015 m. kovo 27 d., prieš pat jo ir V. V. susitikimą, nors pirmas jų pokalbis telefonu įvyko 2015 m. kovo 19 d., t. y. praėjus trims dienoms po teismo leidimo atlikti NVIV. Sutiktina, kad M. J. prieš 2015 m. kovo 19 d. įvykusį pokalbį su V. V. nebuvo pasirašytinai supažindintas su ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ir BPK 159 straipsnio turiniu, tačiau nėra pagrindo pritarti kasatorių nuomonei, kad tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Rekomendacijų paskirtis, be kita ko, yra ir užtikrinti asmens teisių apsaugą baudžiamojo proceso metu (1 punktas). Būtent asmens, atliekančio NVIV, supažindinimas su ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ir įstatyme įtvirtintu šios procesinės prievartos priemonės taikymo teisiniu reglamentavimu yra skirtas tam, kad NVIV atliekantis asmuo žinotų, prieš kokį asmenį jis turi atlikti veiksmus, kokius konkrečius veiksmus jam leidžiama atlikti, supažindinamas su kitomis BPK 159 straipsnio nuostatomis, tarp jų ir su draudimu provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką.

19. Nors teismų nustatyta, kad 2015 m. kovo 19 d. telefoninio pokalbio iniciatorius buvo ne V. V., o M. J. ir teisėsaugos pareigūnai, tačiau teismai, įvertinę pokalbio turinį, kurio metu abiejų iniciatyva (nuteistasis V. V. pasakė, kad kitą savaitę paskambins M. J.) buvo neapibrėžtai sutarta susitikti, nenustatė iš M. J. pusės provokavimo požymių. Teismai taip pat įvertino ir tai, kad teisme apklausti tiek M. J., tiek liudytojai policijos pareigūnai J. B. ir M. M. parodė, kad M. J. buvo įspėtas dėl draudimo provokuoti V. V. daryti nusikalstamą veiką, kas rodo, jog jis nurodymų laikėsi. Šiuo atveju nesilaikymas minėtų Rekomendacijų nuostatų ir nesupažindinimas su ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi prieš 2015 m. kovo 19 d. telefoninį pokalbį negali būti laikomas esminiu pažeidimu, nes NVIV realizavimo teisėtumą patikrinę teismai nustatė, kad NVIV dalyvis neviršijo leistinų veikimo ribų ir neatliko prieš kitą asmenį provokavimo nusikalsti veiksmų.

20. Taip pat nepagrįsti kasatoriaus advokato S. Zakarevičiaus kasacinio skundo teiginiai, kad liudytojai J. B. ir M. M. negalėjo būti apklausti kaip liudytojai dėl jų atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų rezultatų. Kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). BPK normose tokių draudimų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas negali būti apklausiamas kaip liudytojas, kad tokio liudytojo parodymais, vertinant juos visų ištirtų bylos duomenų kontekste, negalima remtis grindžiant priimamą sprendimą (BPK 78, 79, 80 straipsniai, 276 straipsnio 4 dalis, 301 straipsnis), nėra. Atvirkščiai, pavyzdžiui, BPK 160 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad slaptą sekimą atlikęs pareigūnas gali būti apklausiamas kaip liudytojas. Pažymėtina, kad liudytojai tokius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu atliko. Šie pareigūnai nepažeidžiant rungimosi principo buvo apklausti teisiamajame posėdyje. Kaltinamųjų gynybos teisės nebuvo pažeistos, teisė užduoti šiems liudytojams klausimus nebuvo atimta ar kaip nors kitaip suvaržyta. Taigi vien ta aplinkybė, kad liudytojai yra ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikę ikiteisminio tyrimo veiksmus, nėra pagrindas jų parodymus, svarbius ir kitiems įrodymams patikrinti bei jiems vertinti, laikyti kaip neturinčius įrodomosios vertės.

21. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad NVIV buvo sankcionuoti ir realizuoti teisėtai, o jų naudojimo metu gauti duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais, patvirtinančiais V. V. ir A. V. dalyvavimą padarant BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas.

Dėl A. V. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (dvi veikos) pagrįstumo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

22. Nuteistojo A. V. kasaciniame skunde yra ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas teigiant, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nes, pasak kasatoriaus, jo kaltė grindžiama nepatikrintais kito nuteistojo, atlikusio NVIV, M. J. ir liudytojų M. M., J. B. parodymais. Kaip tvirtino kasatorius, jis nesuvokė, kad dalyvauja padarant BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, nėra įrodymų ir dėl bendrininkavimo su nuteistuoju V. V.

23. Atsakant į kasacinio skundo argumentus pirmiausia pažymėtina, kad BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Pagal kasacinės instancijos teismo plenarinės sesijos formuojamą praktiką klausimus, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P135-648/2016). Kasaciniame skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

24. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių, kad būtų nustatytos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>).

25. Patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, bylos apeliacinį nagrinėjimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnis), pažeidimų nenustatė. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose yra nurodyti įrodymai, kuriais pagrįstos teismų išvados dėl A. V. kaltumo padarius dvi BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, ir motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai. Byloje nustatytos aplinkybės, kad nuteistasis A. V., veikdamas bendrininkų grupe su V. V., nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2015 m. birželio 16 d. apie 17 val. laikė paslėptą labai didelį kiekį – 245,539 g – psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir psichotropinę medžiagą – 4-fluorometamfetaminą, kurias 2015 m. birželio 16 d. pasikėsino parduoti M. J., ir nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2015 m. rugpjūčio 12 d. apie 16 val. paslėptą laikė labai didelį kiekį – 303,013 g – psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią 2015 m. rugpjūčio 12 d. pasikėsino parduoti M. J., įrodyta paties nuteistojo A. V., kito nuteistojo V. V. ir nuteistojo, atlikusio NVIV, M. J. parodymais, liudytojų policijos pareigūnų M. M., J. B., A. M. parodymais, taip pat byloje esančiais rašytiniais įrodymais, tokiais kaip garso įrašų stenogramos, telefoninių pokalbių ir SMS žinučių suvestinės, slapto sekimo protokolai, tarnybiniai pranešimai, protokolai dėl tyrimo veiksmų atlikimo bei rezultatų fiksavimo ir kt. Teismai visus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. V. kaltę, taip pat aptarė jo iškeltą gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė. Tai, kad bylos įrodymai įvertinti ne taip, kaip tikėjosi kasatorius, savaime negali būti laikoma BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu.

26. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie iš dalies yra tokie patys kaip ir kasaciniame skunde, dar kartą BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme atliko gana išsamų nuteistųjų A. V., V. V. bei nuteistojo, atlikusio NVIV, M. J. duotų parodymų vertinimą ir konstatavo, kad jų duotuose parodymuose nėra esminių prieštaravimų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismų nuosprendžiai priimti laikantis iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų.

27. Atmestinas nuteistojo A. V. kasacinio skundo argumentas, kad byloje tinkamai netirtas 2015 m. gegužės 28 d. užfiksuoto pokalbio įrašas, o byloje esantis 2015 m. gegužės 30 d. protokolas surašytas nesilaikant BPK reikalavimų, nenurodytas jo surašymo laikas.

28. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2015 m. gegužės 30 d. protokolas, surašytas dėl 2015 m. gegužės 28 d. V. V. namuose vykusio pokalbio, tirtas abiejų instancijų teismų teisiamuosiuose posėdžiuose. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, atsižvelgus į nuteistojo A. V. ir jo gynėjo prašymą, buvo perskaityta šio pokalbio stenograma, A. V., V. V. ir M. J. galėjo duoti paaiškinimus dėl pokalbio turinio, tačiau jokių pastabų nei nuteistieji, nei jų gynėjai dėl pokalbio stenogramos neturėjo, prašymų nepateikė. Nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentą, neva 2015 m. gegužės 28 d. vykusio pokalbio metu buvo kalbama ne apie psichotropines medžiagas, o apie spiritą, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nurodydamas, kad, nors konkrečiai neįvardijant, buvo kalbama apie psichotropines medžiagas, tai patvirtino ir tolesnė įvykių eiga – 2015 m. birželio 15 ir 16 d. įvykę A. V. ir M. J. susitikimai. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su 2015 m. gegužės 28 d. pas V. V. namuose vykusio pokalbio turiniu, pasinaudojo BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta teise, atnaujino įrodymų tyrimą ir 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi paskyrė 2015 m. gegužės 28 d. vykusio pokalbio garso įrašo fonoskopinę ekspertizę, kad nustatytų, ar pokalbis atitinka jo suvestinę, pateiktą 2015 m. gegužės 30 d. protokole dėl tyrimo veiksmų atlikimo ir rezultatų fiksavimo. Teismui 2018 m. vasario 1 d. pateiktame ekspertizės akte nustatyta, kad 2015 m. gegužės 28 d. garso įraše užfiksuotas pokalbis atitinka jo suvestinę, pateiktą 2015 m. gegužės 30 d. protokole. Esant šioms aplinkybėms, teismai ėmėsi visų BPK nustatytų priemonių abejonėms dėl nuteistojo A. V. dalyvavimo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pašalinti, esminių BPK pažeidimų nepadaryta.

29. Kaip matyti iš teismų nuosprendžių, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai A. V. veikose yra nustatyti ir argumentuotai atskleisti. Teismai taip pat tinkamai atskleidė bendrininkavimo darant BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką turinį. Abiem atvejais, t. y. tiek 2015 m. birželio 16 d., tiek 2015 m. rugpjūčio 12 d. A. V., veikdamas bendrininkų grupe su V. V., pardavė NVIV atlikusiam M. J. labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. V. suvokė bendrai su V. V. dalyvaująs platinant labai didelius kiekius psichotropinės medžiagos, siekė bendro rezultato – realizuoti šias medžiagas ir to norėjo, tai patvirtina byloje užfiksuoti objektyvūs duomenys. Darant abi nusikalstamas veikas A. V. vaidmuo buvo aktyvus, jis dalyvaudavo bendruose M. J. ir V. V. susitikimuose (2015 m. gegužės 28 d. ir 2015 m. rugpjūčio 12 d. vykę susitikimai), gavęs V. V. pritarimą, perduodavo psichotropines medžiagas M. J., pats susisiekdavo su M. J., kad galėtų šiam parduoti psichotropines medžiagas. Antai 2015 m. birželio 15 d. vykusio M. J. ir V. V. susitikimo metu pastarasis nurodė, kad psichotropines medžiagas perduos A. V., tačiau tą dieną perduoti medžiagų nepavyko, nes įtaręs, jog yra sekamas, A. V. konspiraciniais tikslais M. J. perdavė liemenę. Psichotropines medžiagas M. J. iš A. V. įgijo 2015 m. birželio 16 d., jam šiam įmetus į M. J. automobilį. Antruoju atveju, t. y. 2015 m. rugpjūčio mėnesį, A. V. pats paskambino M. J., susitarė susitikti. Susitikime dalyvavo A. V., V. V. ir M. J., sutarta, kada ir kur M. J. iš A. V. įsigis psichotropines medžiagas. Psichotropines medžiagas M. J. iš A. V. įgijo 2015 m. rugpjūčio 12 d., šiam jas palikus nurodytoje vietoje prie greitkelio Vilnius–Kaunas.

30. Teismų išvada, kad A. V. padarytų veiksmų pobūdis, santykiai su V. V. ir M. J. neleidžia abejoti tuo, kad jis suvokė, jog abiem atvejais (2015 m. birželio 16 d. ir 2015 m. rugpjūčio 12 d.) pardavė M. J. labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos yra teisinga ir pagrįsta. Sprendžiant dėl asmens tyčios, vien faktiškai neteisėtai disponuotos psichotropinės ar narkotinės medžiagos kiekio nepakanka konstatuoti, kad asmuo suprato, kad jis neteisėtai disponuoja dideliu kiekiu draudžiamos medžiagos, ir norėjo taip veikti, tačiau būtina įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. A. V. suvokimą dėl labai didelio psichotropinės medžiagos kiekio patvirtina ir ta aplinkybė, kad abiem atvejais M. J. psichotropinių medžiagų įsigijo už dideles sumas, o kadangi V. V. ir A. V. vertėsi psichotropinių medžiagų realizavimu, todėl suvokė, jog tokios kainos, už kurias jie pardavė psichotropines medžiagas M. J., yra mokamos tik už labai didelius šių medžiagų kiekius, ir norėjo, kad toks psichotropinės medžiagos kiekis būtų parduotas. Taigi teismai padarė pagrįstas išvadas, kad A. V. BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Šios išvados nepaneigia kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nuteistasis nežinojo, kas yra M. J. perduotame pakete ir juo labiau koks šios medžiagos kiekis.

31. Taip pat nuteistasis A. V. padarytos veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 16 d. padaryta veika) ginčija tuo aspektu, kad nėra galimybės nustatyti vienos iš medžiagų – 4-fluorometamfetamino – laisvosios bazės masės, nes Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre nėra šio cheminio junginio pamatinės medžiagos, todėl jam negali būti inkriminuotas požymis „labai didelis kiekis“, o veika turi būti perkvalifikuota į BK 260 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad V. V. ir A. V. nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2015 m. birželio 16 d. apie 17 val., veikdami bendrininkų grupe, turėdami bendrą tikslą parduoti, neteisėtai paslėptą laikė 245,539 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir psichotropinę medžiagą – 4-fluorometamfetaminą ir šias medžiagas pardavė NVIV atlikusiam M. J. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nustatyta, kad psichotropinės medžiagos – metamfetamino – kiekiui viršijus 100 g ribą tai laikoma labai dideliu šios psichotropinės medžiagos kiekiu. Kadangi vienos iš kaltinime nustatytų psichotropinių medžiagų – metamfetamino – kiekis viršijo 100 g, t. y. nustatyta 245,539 g šios medžiagos, tai yra labai didelis šios medžiagos kiekis ir nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nepaisant to, kad kitos medžiagos – 4-fluorometamfetamino – laisvosios bazės masės nėra galimybės nustatyti.

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus dėl A. V. kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nepadarė, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis – jam pritaikytas tinkamai.

Dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos laikymo ir pasikėsinimo platinti (BK 260 straipsnio 3 dalis) kvalifikavimo kaip tęstinės nusikalstamos veikos

33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. V. ir A. V. veikdami bendrininkų grupe skirtingu laiku neteisėtai laikė labai didelį kiekį skirtingų rūšių psichotropinių medžiagų ir šias medžiagas pasikėsino platinti. Abiejų instancijų teismai šiuos nuteistųjų veiksmus kvalifikavo kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Kasatoriai su nusikalstamų veikų teisiniu vertinimu nesutinka teigdami, kad buvo padaryta viena tęstinė nusikalstama veika, nes veikos padarytos per trumpą laiko tarpą, psichotropinės medžiagos parduotos tam pačiam asmeniui (M. J.), jas jungė bendra tyčia. Tokie kasatorių argumentai atmestini.

34. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos bendros tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-412/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-412/2007">2K-P-412/2007</a>, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.).

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-412/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-412/2007">2K-P-412/2007</a> priimtoje nutartyje pasisakė, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (bendros tyčios); kad tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko.

36. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad bendrai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo; kad tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010 ir kt.).

37. Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, baudžiamosiose bylose išaiškinta, kad veikos, nurodytos BK 259 ar 260 straipsniuose, vertintinos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, jei tam tikri veiksmai – neteisėtas gaminimas, įgijimas, pardavimas ir kt. – buvo padaryti ne vieną kartą, bet atlikti pagal vieną sumanymą, turint konkretų tikslą, siekiant tam tikro apibrėžto rezultato. Pavyzdžiui, kai pagal susitarimą su pardavėju asmuo vieną kartą nupirktas narkotines ar psichotropines medžiagas iš jo atsiima dalimis ne vienu metu; kai asmuo, sumanęs pasigaminti tam tikrą medžiagų kiekį, jas gamina kelis kartus; kai kartą įgijęs medžiagų, turėdamas tikslą platinti, jas pardavinėja ne vieną kartą, parduodamas dalimis vienam ir tam pačiam asmeniui ar keliems asmenims, ir pan. Jei tyčia padaryti kitą neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis veiką susiformuoja po pirmos veikos padarymo, šios veikos paprastai laikomos savarankiškomis nusikalstamomis veikomis ir kvalifikuojamos atskirai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013).

38. Taigi pagrindinis kriterijus, leidžiantis konstatuoti tęstinį nusikalstamos veikos, susijusios su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, pobūdį, yra bendra tyčia ir jos susiformavimo momentas. Sprendžiant apie bendros tyčios buvimą šios kategorijos bylose, be objektyvių duomenų, tokių kaip laiko tarpai tarp atskirų disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis epizodų; ar medžiagos platinamos tam pačiam asmeniui; ar platinama ta pati medžiagų rūšis, svarbu yra subjektyvūs požymiai – kaip savo veiksmus suvokia kaltininkas, ar jo tyčia kiekvienąkart platinant narkotines ar psichotropines medžiagas formuojasi savarankiškai, ar ne.

39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes V. V. ir A. V. padarytos veikos, kvalifikuotos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pagrįstai vertintos kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos (realioji nusikalstamų veikų sutaptis), nes tęstinės veikos požymių nenustatyta, V. V. ir A. V. tyčios turinys, reikšmingas tęstinę nusikalstamą veiką atribojant nuo nusikaltimų daugeto, abiejų instancijų teismuose tinkamai analizuotas ir įvertintas.

40. Iš teismų nuosprendžių turinio matyti, kad V. V. ir A. V. NVIV atlikusiam M. J. psichotropines medžiagas pardavė du kartus: 1) nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2015 m. birželio 16 d. apie 17 val. laikė paslėptą labai didelį kiekį – 245,539 g – psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir psichotropinę medžiagą – 4-fluorometamfetaminą, kurias 2015 m. birželio 16 d. pasikėsino parduoti M. J.; 2) nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2015 m. rugpjūčio 12 d. apie 16 val. paslėptą laikė labai didelį kiekį – 303,013 g – psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią 2015 m. rugpjūčio 12 d. pasikėsino parduoti M. J.

41. Byloje teismų nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, turėjo bendrą tikslą vienu metu įgytas psichotropines medžiagas per kelis kartus parduoti vienam ir tam pačiam pirkėjui – NVIV atliekančiam M. J. Visų pirma, M. J. buvo parduotos skirtingos rūšies psichotropinės medžiagos: 2015 m. birželio 16 d. – metamfetaminas ir 4-fluorometamfetaminas, o 2015 m. rugpjūčio 12 d. – tik metamfetaminas. Be to, net ir skirtingu laiku realizuota psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kaip nustatyta 2015 m. birželio 26 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. specialisto išvadose, skyrėsi tiek miltelių spalva, tiek koncentracija. Šios nustatytos aplinkybės bei tai, kad padarytos veikos buvo pakankamai nutolusios laiko atžvilgiu (jas skiria du mėnesiai), paneigia nuteistųjų teiginius, jog V. V. ir A. V. turėjo bendrą sumanymą per kelis kartus realizuoti visą jų turimą psichotropinių medžiagų kiekį. Be to, pardavę psichotropines medžiagas 2015 m. birželio 16 d. M. J., nuteistieji iš karto po to neieškojo su juo kontaktų, kad galėtų realizuoti likusį psichotropinių medžiagų kiekį, ir tik praėjus dviem mėnesiams A. V. paskambino M. J. ir inicijavo psichotropinių medžiagų pardavimą. Tai rodo, kad buvo padarytos dvi atskiros nusikalstamos veikos, nes nuteistųjų tyčia dėl kiekvienos iš jų formavosi atskirai, nebuvo bendra.

42. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai padarė pagrįstas išvadas, jog V. V. ir A. V. nusikalstami veiksmai nebuvo jungiami vieno sumanymo ir tikslo (bendros tyčios), todėl vertintini kaip du pavieniai nusikaltimai ir kvalifikuotini kiekvienas atskirai pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės vertinimo ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

43. Kasaciniame skunde nuteistais A. V. nurodo, kad jam paskirtos bausmės yra per griežtos, nes nebuvo atsižvelgta į bausmei skirti svarbias aplinkybes – pernelyg ilgo baudžiamojo proceso ir jam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo iki apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo trukmę, kad taip buvo pažeistos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, neatsižvelgiant į teismų praktiką dėl bausmių skyrimo esant per ilgam procesui.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti skiriama švelnesnė bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, jeigu tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas privalo, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, motyvuoti švelnesnės bausmės paskyrimą. Taip pat privaloma įvertinti, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos.

45. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Kartu pabrėžtina, kad ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Tomczyk prieš Lietuvą, peticijos Nr. 7708/12, ir kt.).

46. Pažymėtina, kad apeliaciniais skundais nuteistųjų gynėjai pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tuo aspektu, kad baudžiamasis procesas buvo pernelyg ilgas ir todėl turėjo būti paskirtos švelnesnės bausmės, neskundė (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas A. V. buvo pradėtas 2015 m. rugpjūčio 13 d.,,byla su kaltinamuoju aktu pirmosios instancijos teismui perduota 2016 m. birželio 16 d., taigi ikiteisminis tyrimas byloje truko dešimt mėnesių. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko vienerius metus ir 10 dienų – nuosprendis priimtas 2017 m. birželio 5 d. Byla buvo nagrinėjama dėl septynių asmenų (2016 m. rugsėjo 30 d. priimta nutartis išskirti kaltinamosios O. J. baudžiamąją bylą), kaltinamų padarius nusikalstamas veikas, susijusias ir su disponavimu didelio ir labai didelio kiekio psichotropinėmis medžiagomis, teisminio proceso metu kaltinamiesiems buvo tęsiamos kardomosios priemonės (suėmimai) ir procesinės prievartos priemonės (laikinas nuosavybės teisių apribojimas), apklaustas 21 liudytojas, dalis teismo posėdžių buvo atidedama ir daromos pertraukos, nes neatvykdavo kaltinamieji. Taigi įvertinus bylos sudėtingumą, kaltinimų apimtį, proceso dalyvių skaičių, jų veiksmus proceso metu, bylos nagrinėjimo trukmė pirmosios instancijos teisme nėra neįprastai ilga, priešingai – byla išnagrinėta gana greitai (vieneri metai ir 10 dienų), todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nepateisinamas delsimas, t. y. kad valstybės institucijos dėl neveiklumo ilgą laiką būtų neatlikusios jokių procesinių veiksmų.

47. Bylos medžiaga (17 tomų) su nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato P. Jablonsko bei nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato S. Zakarevičiaus apeliaciniais skundais Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta 2017 m. liepos 13 d., byla paskirta nagrinėti 2017 m. rugsėjo 28 d. teismo posėdyje, o nuosprendis priimtas 2018 m. balandžio 26 d. Bylos proceso apeliacinės instancijos teisme trukmė – septyni mėnesiai. Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu vyko penki teismo posėdžiai, buvo atliekamas įrodymų tyrimas, kurio metu 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi skirta fonoskopinė ekspertizė, ekspertizės aktas priimtas 2018 m. vasario 1 d., proceso dalyviai apie ekspertizės rezultatus informuoti 2018 m. kovo 28 d. vykusio teismo posėdžio metu, šio posėdžio metu taip pat išklausytos baigiamosios kalbos. Išanalizavus bylos duomenis ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių eigą, matyti, kad proceso metu nepateisinamo delsimo irgi nebuvo.

48. Esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, šioje byloje nenustačiusi nepagrįstų delsimų baudžiamojo proceso metu, neturi pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visetą, šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmė nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. V. iki nuosprendžio įsiteisėjimo (dveji metai aštuoni mėnesiai) vertintina kaip adekvati ir pateisinama tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės prasme.

Dėl lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

49. Pasak nuteistojo A. V., teismai nepagrįstai nepripažino, kad nuteistasis visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 201 straipsnio 3 dalyje.

50. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jei teismas nustato dvi sąlygas: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką; b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Remiantis teismų praktikoje suformuota taisykle, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-345-511/2018 ir kt.).

51. Abiejų instancijų teismai, spręsdami, ar yra pagrindas pripažinti A. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, akcentavo, kad nuteistasis dėl dalies jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų prisipažino tik dėl byloje surinktų įrodymų – jo gyvenamojoje vietoje bei naudojamame garaže buvo rastos psichotropinės medžiagos bei denatūruoto etilo alkoholio skiediniai. Be to, dar ikiteisminio tyrimo metu A. V. įteikus pranešimą apie įtarimą dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 201 straipsnio 3 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo, pastarasis, turėdamas galimybę pripažinti savo kaltę bent jau dėl šios dalies, nurodė, jog savo poziciją pareikš vėliau, ir tik teisme pripažino savo kaltę dėl minėtų nusikalstamų veikų. Tai rodo, kad A. V. nebuvo nuoširdus, nesigailėjo padaręs nusikalstamas veikas. Todėl darytina išvada, kad teismai, nenustatydami A. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

52. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. V. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus ir nuteistojo A. V. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis

Artūras Pažarskis