N. A. pagal BK 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-65-697/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49334-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

išteisintajam N. A.,

nukentėjusiajam Z. R. ir jo atstovui advokatui Ričardui Užolui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 10 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžiu N. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarė šio nusikaltimo. Z. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi prokurorės Larisos Fedotovos apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. N. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas išankstine tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikruosius ketinimus, iš anksto žinodamas, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, bei piktnaudžiaudamas Z. R. pasitikėjimu, 2015 m. lapkričio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, apie 18.00–19.00 val. UAB „A. V.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), melagingai pateikdamas Z. R. duomenis apie tai, kad jam reikalingi pinigai automobiliui „Audi Q7“ tariamai pirkti, pasiskolino iš Z. R. 4000 Eur, melagingai žadėdamas po dviejų savaičių grąžinti 4800 Eur. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, apie 18.00–19.00 val. toje pačioje vietoje, negrąžinęs ankstesnės skolos, piktnaudžiaudamas Z. R. pasitikėjimu, melagingai žadėdamas po dviejų savaičių grąžinti 8900 Eur, pasiskolino iš Z. R. dar 4100 Eur tariamam automobilio „Audi Q7“ remontui. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. gruodžio 12 d. apie 18.00–19.00 val. toje pačioje vietoje, negrąžinęs ankstesnės skolos, žinodamas savo tikrąją turtinę ir finansinę padėtį bei tai, kad Z. R. skolos negrąžins, turėdamas išankstinį sumanymą nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų, taip pat tai, kad dėl jo finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, apgaule suklaidino Z. R. bei pasinaudodamas Z. R. pasitikėjimu įkalbėjo jį papildomai finansuoti tariamą automobilio „Audi Q7“ remontą, melagingai žadėdamas iki 2016 m. sausio 1 d. perduoti Z. R. nuosavybėn šį realiai neegzistuojantį tariamai suremontuotą automobilį „Audi Q7“ mažesne nei rinkos kaina ir tokiu būdu atgauti skolą. Paveiktas šių melagingų duomenų, Z. R. perdavė N. A. 4700 Eur, tačiau pažadėto automobilio ir 12 800 Eur N. A. jam negrąžino.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo:

3. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus, t. y. tinkamai nepatikrino nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų, neatliko išsamios įrodymų analizės dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių buvimo, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad N. A. nepadarė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

4. N. A. apgaulė pasireiškė nukentėjusiojo Z. R. suklaidinimu dėl ketinimų vykdyti susitarimą. Kiekvieną kartą skolindamasis pinigus, N. A. žinojo, kad neketina nei grąžinti Z. R. skolos, nei perduoti jam automobilį, kurio, beje, net nebuvo. N. A. sukčiavo piktnaudžiaudamas Z. R. pasitikėjimu. Teismas nevertino atskirai kiekvieno sukčiavimo epizodo nusikaltimo sudėties požymių, nors visi jie yra skirtingi apgaulės panaudojimo prasme. Pirmus du kartus N. A. skolinosi pinigus iš Z. R. tariamam automobilio remontui, žadėdamas po kelių savaičių grąžinti didesnes pinigų sumas, o trečią kartą jo susitarimas su Z. R. buvo kitoks, t. y., Z. R. atsisakius skolinti pinigus, N. A. pažadėjo jam perduoti automobilį, įtikinęs Z. R. finansuoti tariamo automobilio remonto užbaigimą. Teismas tik bendrai pasisakė, jog visais trimis atvejais Z. R. paskolino N. A. pinigus tikėdamasis turtinės naudos, neišdėstęs teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Byloje nustatyta, kad Z. R. su N. A. buvo pažįstamas keletą metų, tikėjo jo sąžiningumu, todėl du kartus paskolino pinigų, o trečią kartą atsisakė, nes N. A. nebuvo grąžinęs ankstesnės skolos. Tuomet N. A. pasiūlė Z. R. prabangų automobilį už mažesnę negu rinkos kainą, pateikė apie automobilį kitą melagingą informaciją. Ir tik būdamas paveiktas melagingos informacijos Z. R. perdavė N. A. 4700 Eur, tikėdamasis gauti automobilį. Tačiau automobilis realiai neegzistavo, N. A. motinai niekada nepriklausė, garažo, kuriame automobilis tariamai buvo remontuojamas, N. A. parodyti negalėjo, taip pat negalėjo nurodyti automobilį tariamai remontavusio asmens duomenų. Taigi N. A. piktnaudžiavo nukentėjusiojo pasitikėjimu, siekdamas įgyti jo turtą. Šiuo atveju N. A. apgaulė buvo esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl N. A. ketinimų turėjo lemiamą įtaką Z. R. apsisprendimui perduoti pinigus. Taigi N. A., pasinaudodamas nukentėjusiojo patiklumu, apgaule įgijęs jo pasitikėjimą, išviliojo ir įgijo Z. R. turtą.

5. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko galimybių. Tai, kad N. A. sudarė regimybę, jog yra pasiturintis asmuo, turintis verslą, žadėjo nukentėjusiajam grąžinti didesnes pinigų sumas, nei šis jam paskolins, vėliau melagingai teigė, jog perduos prabangų automobilį, turėjo lemiamą įtaką nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti pinigus. Įgydamas nukentėjusiojo turtą N. A. suvokė, kad visų paskolinių įsipareigojimų įvykdyti neturės galimybės, nes realiai neturėjo nei darbo, nei turto, nei žadėto nukentėjusiajam perduoti automobilio. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pinigų išviliojimas iš nukentėjusiųjų pasiskolinant, kaltininkui apgaulingai žadant suteikti įvairias paslaugas, grąžinti paskolas su palūkanomis ir pan., nors realiai to kaltininkas nedaro ir neketina daryti, kvalifikuojamas kaip sukčiavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55/2014">2K-55/2014</a>, 2K-651/2006). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad negali padaryti išvados, jog N. A. buvo nesąžiningas nuo pat pradžių, kai skolinosi pinigus iš Z. R., ir konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad N. A. būtų apsunkinęs savo turtinę padėtį ir ėmęsis veiksmų, kad iš jo nebūtų įmanoma atgauti paskolintų pinigų, nes jis sutiko pasirašyti 16 000 Eur vertės vekselį pas notarą, tai, teismo nuomone, paneigia jo tariamus tyčinius veiksmus išvengti skolos grąžinimo. Tokią išvadą teismas padarė neįvertinęs visų bylai reikšmingų įrodymų (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teisme buvo apklausti liudytojai A. Š., D. S., R. B., jie davė parodymus apie N. A. turtinę padėtį. Tačiau šių liudytojų parodymų apeliacinės instancijos teismas nevertino, nors jie patvirtina, kad N. A. 2015 m. rudenį ir žiemą neturėjo jokio turto ir pajamų, niekur nedirbo, turėjo nemažus įsiskolinimus pagal vykdomąsias bylas (tą patvirtina ir byloje esantys Lietuvos antstolių rūmų pateikti dokumentai). Šios aplinkybės parodo, kad N. A. suvokė, kad negalės atsiskaityti su nukentėjusiuoju, tačiau sąmoningai nuslėpė nuo Z. R. esminę informaciją apie savo nemokumą pinigų skolinimo metu ir sudarė situaciją, kad Z. R. negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Z. R. iki šiol neatgavo skolos, nors ir kreipėsi į antstolį dėl skolos išieškojimo, nes N. A. neturi jokio turto ir pajamų.

6. N. A. veikos objektyviosios aplinkybės patvirtina, kad jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, jog tyčia apgaule esmingai klaidina nukentėjusįjį dėl ketinimo grąžinti skolą ir parduoti automobilį ir taip neteisėtai neatlygintinai savo naudai įgyja svetimą turtą. Be to, jis savo veiksmais tyčia sudarė tokias sąlygas, kad nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas be teisėsaugos įsikišimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis būtų pasunkintas. Tai, kad N. A., praėjus keliems mėnesiams, pasirašė pas notarą neprotestuotiną vekselį, jo kaltės nešalina, nes turtą iš Z. R. jis įgijo apgaulės būdu ir taip siekė jį išlaikyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>). Be to, piktnaudžiaudamas Z. R. pasitikėjimu, N. A. klaidino jį dėl galimybės atgauti neteisėtai užvaldytas lėšas, nes jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas galimas skolos išieškojimas, neturėjo ir tokiais savo veiksmais tik stengėsi sudaryti realių civilinių teisinių santykių egzistavimo regimybę.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro J. Rėksnio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl pagrindų veiką kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

8. Sukčiavimo nusikalstama veika apibrėžiama keturiais alternatyviais požymiais: 1) savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą; 2) savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtinę teisę; 3) savo ar kitų naudai išvengė turtinės prievolės; 4) savo ar kitų naudai turtinę prievolę panaikino.

9. Apgaulė sukčiavime naudojama siekiant įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti. Jai būdingi požymiai: praeities ar dabarties faktų iškreipimas, ateities įvykių klaidingas pateikimas siekiant suklaidinti nukentėjusįjį ar asmenį, kuriam patikėtas turto ar turtinės teisės valdymas, ir pateikta apgaulė turi lemti svetimo turto, turtinės teisės perleidimą, panaikinimą ar išvengimą turtinės prievolės, o ne suklaidinimą dėl kitų aplinkybių. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra viena iš apgaulės rūšių, kuriai būdinga, kad tarp kaltininko ir nukentėjusiojo ar turto, turtinės teisės valdytojo yra giminystės, asmeniniai, tarnybiniai ar kitokie tarpusavio ryšiai, sudarantys pagrindą pasitikėjimui, kuriuo piktnaudžiaudamas kaltininkas įgyja svetimą turtą, turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina.

10. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad N. A. apgaulė pasireiškė nukentėjusiojo Z. R. suklaidinimu dėl ketinimų vykdyti susitarimą. Skunde pabrėžiama, kad kiekvieną kartą skolindamasis pinigus N. A. žinojo, jog neketina nei grąžinti Z. R. skolos, nei perduoti jam automobilį, kurio, beje, net nebuvo, todėl, kasatoriaus teigimu, N. A. sukčiavo piktnaudžiaudamas Z. R. pasitikėjimu. Taip pat skunde pabrėžiama, kad apgaulė šiuo atveju pasireiškė ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko galimybių, nes N. A. sudarė regimybę, jog yra pasiturintis asmuo, turintis verslą, žadėjo nukentėjusiajam grąžinti didesnes pinigų sumas, nei šis jam paskolins, vėliau melagingai teigė, jog perduos prabangų automobilį, tai turėjo lemiamą įtaką nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti pinigus.

11. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visas šias aplinkybes ir iš esmės pripažino, kad N. A. klaidino nukentėjusįjį dėl paminėtų aplinkybių, siekdamas pasiskolinti pinigus taikė apgaulės metodą, tačiau šiame kontekste pažymėtina tai, kad ne kiekvienas apgaulingos taktikos panaudojimo atvejis įgyjant svetimą turtą pripažintinas nusikalstama veika. Labai svarbu atskirti sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką nuo dėl apgaulės sudaryto sandorio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio 1, 5 dalys). CK 1.91 straipsnio 5 dalyje nurodyta apgaulės definicija apibrėžiama kaip vienos iš sandorio šalių tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. CK 1.91 straipsnio 5 dalis ir BK 182 straipsnyje nurodytos veikos dispozicija yra panašios išoriniais požymiais, tačiau vertinant jas pavojingumo kriterijumi nėra tapačios sąvokos, ypatingą reikšmę veikos pripažinimui nusikalstama ir jos kvalifikavimui turi subjektyvieji požymiai – tyčios susiformavimo momentas, apibrėžtumas, padarytos žalos dydis, kaltininko veiksmai siekiant apsunkinti pažeistos teisės atkūrimą civilinės teisės priemonėmis. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia apgaule įgyjant svetimą turtą, turtinę teisę, išvengiant turtinės prievolės ar ją panaikinant, paprastai dėl savanaudiškų paskatų.

12. Apeliacinės instancijos teismas teisingai atskleidė N. A. apgaulingų veiksmų įgyjant Z. R. turtą turinį, išskirdamas požymius, kurie atriboja baudžiamąją ir civilinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai pasiremta teismų praktika, kurioje suformuoti kriterijai, jog tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma tik civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį, ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA4LTc4OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-108-788/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-108-788/2018">2K-108-788/2018</a>). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasirėmė pirmosios instancijos teismo motyvais, kurie grindžiami ir teismų praktikos pavyzdžiais, jog naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-161/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-161/2013">2K-161/2013</a>, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Z. R. vertėsi lombardo verslu, todėl pagal savo veiklos profilį jis turėjo profesinių įgūdžių nustatyti ir įvertinti tokių sandorių rizikingumą bei asmens galimybes atsiskaityti už suteiktą paskolą, tačiau nesiėmė net minimalių priemonių, kad išsiaiškintų išteisintojo finansines galimybes grąžinti paskolą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nukentėjusysis pinigų N. A. skolino iš esmės dėl to, jog tikėjosi iš to pats gauti naudos, – pirmą kartą skolindamas 4000 Eur tikėjosi iš N. A. atgauti 4800 Eur, vėliau, skolindamas pinigų trečią kartą, tikėjosi vietoj piniginės skolos gauti automobilį, taigi sandoris buvo paremtas tam tikros rizikos suvokimu, įvertinant tai, tačiau tikintis gauti pelno, nes nukentėjusysis kiekvieną kartą skolindamas pinigus nustatydavo aukštas palūkanas už paskolintas sumas, tikėjosi žymiai mažesne kaina nei paskolinti pinigai įsigyti prabangų automobilį, o vėliau supratęs, jog automobilio nėra, pas notarą dėl paskolintos 12 800 Eur sumos surašė 16 000 Eur vekselį. Įvertinus visas šias aplinkybes, darytina išvada, kad, naudodamas pinigus pelno gavimo tikslu su labai aukšta palūkanų marža, Z. R. turėjo suvokti ir didelę rizikos tikimybę dėl paskolintų pinigų sugrąžinimo.

13. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nėra pagrindo kategoriškai išvadai, jog N. A. buvo nesąžiningas nuo pat pradžių, kai skolinosi pinigus iš Z. R., ir konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog N. A. būtų apsunkinęs savo turtinę padėtį ir ėmęsis veiksmų, kad iš jo nebūtų įmanoma atgauti paskolintų pinigų, nes jis sutiko pasirašyti 16 000 Eur vertės vekselį pas notarą, tai, teismo nuomone, paneigia jo tariamus tyčinius veiksmus išvengti skolos grąžinimo. Tai, kad, pagal kasacinio skundo teiginius, byloje esančiais duomenimis, N. A. 2015 m. rudenį ir žiemą neturėjo jokio turto ir pajamų, niekur nedirbo, turėjo nemažus įsiskolinimus pagal vykdomąsias bylas, nėra besąlygiškas pagrindas N. A. ir Z. R. paskolos teisinius santykius pripažinti svetimo turto įgijimu apgaule, nes BK 182 straipsnyje nurodyta veika padaroma tiesiogine tyčia, tai reiškia, jog kaltininkas svetimą turtą įgyja apgaule neketindamas sugrąžinti pasiskolintų pinigų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes N. A. neklaidino nukentėjusiojo dėl savo turtinės padėties sąmoningai pateikdamas suklastotus duomenis apie turtą ar pajamas. Savo turtinės padėties jis neatskleidė, tačiau nukentėjusysis ir nebandė jos išsiaiškinti, taip elgdamasis kaip kreditorius labai neapdairiai ir rizikingai. Pinigai buvo skolinami kelis kartus pusantro mėnesio laikotarpiu, tačiau nukentėjusysis, kaip jau buvo minėta, nesiėmė jokių priemonių, kad išsiaiškintų išteisintojo turtinę padėtį, nors, pažinodamas išteisintąjį ir jo šeimą, galėjo tai padaryti.

14. Pasiremiant pirmiau išdėstytais argumentais, pritartina apeliacinės instancijos teismo motyvams, kad tai, jog išteisintasis buvo pažįstamas su nukentėjusiuoju ir palaikė su juo gerus santykius, savaime nesuponuoja to, kad jis piktnaudžiavo įgytu pasitikėjimu, nes tokia situacija, kai pinigų skolinamasi iš pažįstamo asmens, yra natūrali ir gyvenimiška, nelaikytina išimtine. Protingo ir apdairaus kreditoriaus žmogaus kriterijus įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių riziką, ypač tais atvejais, kai tikimasi nerealiai aukštų palūkanų ar tokios žadamos.

15. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino nukentėjusiojo turtinių teisių apsaugos galimybes pasinaudojant civilinėmis ir baudžiamosios teisės priemonėmis. N. A. neneigė skolos, prisiėmė pareigą pasirašyti vekselį dėl žymiai didesnės sumos, nei buvo jam paskolinta, nesislapstė ir nesiėmė priemonių, kad paslėptų savo turtą, jei toks būtų, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Sutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kad, net ir nustačius nusikalstamos veikos sudėties požymius N. A. veiksmuose, jo nuteisimas nepadarytų jokios realios naudos nukentėjusiajam atkuriant jo pažeistas turtines teises. Baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio, t. y. kraštutinė priemonė, ir jos taikymas tikslingas tik tais atvejais, kai kitomis teisinėmis priemonėmis pažeistos asmens teisės negali būti apginamos. Šiuo konkrečiu atveju, kaip minėta, nukentėjusysis turi galimybę ginti savo interesus civilinio proceso tvarka, taip pat efektyviai kaip ir baudžiamosios teisės priemonėmis, juolab kad, kaip jau buvo minėta anksčiau, negalima padaryti neabejotinos išvados, jog N. A. veiksmuose skolinantis pinigus buvo išankstinė tyčia pasiskolintų pinigų negrąžinti. Konstitucinis ir baudžiamojo proceso principas in dubio pro reo nustato teismams pareigą visas abejones, kurių negalima pašalinti baudžiamojo proceso priemonėmis, vertinti kaltinamojo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-942/2015, 2K-7-128-699/2017, 2K-30-689/2018).

16. Todėl teismai, išteisindami N. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teisingai atskleidė nusikalstamos veikos požymių turinį atribodami baudžiamosios ir civilinės teisės taikymo atvejus, kai sudaromas apgaulingas sandoris, savo išvadas pagrindė aktualia teismų praktika. Įstatymo taikymo aspektu baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nepadaryta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis