Civilinė byla Nr. 3K-3-203-969/2016
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00024-2012-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.39.2.6.1; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ („BTA Insurance Company“ SE teisių perėmėjui), veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl skirtingų transporto priemonių – vilkiko ir priekabos – valdytojų civilinės atsakomybės draudikų prievolės atlyginti eismo įvykių Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – ir Vokietija) metu padarytą žalą ir vieno draudiko teisės reikšti atgręžtinį reikalavimą kitam draudikui.
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 96 170,19 Lt (27 852,81 Eur) draudimo išmokų, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškimu ieškovas dalies reikalavimo (3250,60 Lt, arba 941,44 Eur) atsisakė.
Ieškovas nurodė, kad nuo 2007 m. gegužės 31 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d. už devyniolika eismo įvykių, įvykusių Vokietijos teritorijoje, kurių metu vilkikai, sukabinti su priekabomis, apgadino kitų asmenų turtą, jis, kaip vilkikų valdytojų civilinės atsakomybės draudikas, išmokėjo 192 340,38 Lt (55 705,62 Eur) draudimo išmokų nukentėjusiems asmenims. Priekabų valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo.
Pagal CK 1.44 straipsnį, 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės (toliau – Hagos konvencija) 3, 8 straipsnius, nustatant už eismo įvykį atsakingus asmenis, atsakomybės pagrindą, eismo įvykio metu padarytos žalos dydį, taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, t. y. šiuo atveju – Vokietijos teisė. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimu išaiškino, kad transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai. Vadovaujantis Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, Privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsniu, Vokietijos civilinio kodekso 421 straipsniu, draudikai atsako solidariai. Remiantis CK 6.9 straipsniu, ieškovas ir atsakovas yra solidarieji skolininkai nukentėjusiųjų atžvilgiu, o jų dalys prievolei esant solidariai – lygios, todėl ieškovas, dėl minėtų eismo įvykių išmokėjęs draudimo išmokas, 100 proc. kompensuojančias nukentėjusiųjų patirtą žalą, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti pusę jų. Taip pat ieškovas nurodė, kad, vadovaujantis pirmiau nurodytu Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu, buvo atliktas ieškovo ir atsakovo tarpusavio įsiskolinimų dėl kitų, nei šiame ieškinyje nurodyti, eismo įvykių įskaitymas, todėl atsakovas neturi pagrindo prieštarauti ir šioje byloje pareikštam ieškovo reikalavimui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu priėmė ieškovo dalies ieškinio reikalavimų – 3250,60 Lt (941,44 Eur) – atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė; kitą ieškinio dalį atmetė; grąžino ieškovui dalį sumokėto žyminio mokesčio.
Teismas nurodė, kad pagal Hagos konvencijos 2 straipsnio 4, 5 punktus, ši konvencija netaikoma atgręžtiniams reikalavimams tarp privalančių atsakyti asmenų bei atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis, ir ieškovo argumentą, kad ginčas spręstinas pagal Hagos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, atmetė.
Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovas neginčijo ieškovo atliktų įskaitymų pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) sprendimą dėl išmokėtų draudimo išmokų dėl kitų, nei šiame ieškinyje nurodytų, eismo įvykių, vertintina kaip šalių susitarimas, kuris negali būti pagrindas tenkinti ieškovo ieškinį.
Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 3 dalį už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko, kaip skolininko, statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės draudimo santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais. Draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą. Šiuo pagrindu ieškovas išmokėjo draudimo išmokas nukentėjusiems nuo pirmiau nurodytų eismo įvykių asmenims.
Teismas nurodė, kad pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies nuostatas išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia eismo priemone. Atsižvelgęs į bylos duomenis, teismas sprendė, kad ieškovas, kaip velkančios transporto priemonės draudikas, išmokėdamas nukentėjusiesiems draudimo išmokas, vadovavosi šia TPVCAPDĮ nuostata. Draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, atgręžtinio reikalavimo teisė į atsakingą už žalos padarymą asmenį reglamentuojama TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kitų atvejų įstatyme nenustatyta.
Ieškovas reikalavimą grindžia CK 6.9 straipsnio pagrindu kaip iš solidariojo skolininko. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Teismas konstatavo, kad tokių įstatymo nuostatų nenustatyta, pažymėjo, kad, sprendžiant dėl ieškovo pareikštų reikalavimų, taikyti Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) formuojamą praktiką nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) sprendime, kuriuo remdamasis ieškovas reikalauja priteisti dalį sumokėtų draudimo išmokų iš atsakovo, pateiktus išaiškinimus, esant dvigubam transporto priemonės ir privalomos drausti priekabos junginio draudimui, paprastai junginio padarytą žalą atlygina transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo draudikai, pasidalydami atlygintiną sumą per pusę. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, kad jis dėl eismo įvykių išmokėjo draudimo išmokas nukentėjusiesiems. Nustačiusi, kad šalių ginčas kyla dėl to, ar ieškovas dėl įvykusio draudžiamojo įvykio atsako vienas, ar solidariai su atsakovu, teisėjų kolegija nurodė, kad visų pirma būtina nustatyti, kurios valstybės (draudiko nuolatinės verslo ar eismo įvykio vietos) teisė nagrinėjamu atveju taikytina, ir tik tada spręsti klausimą dėl atsakovo atsakomybės šiuo konkrečiu atveju.
Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju ieškovas reiškia atgręžtinį reikalavimą atsakovui kaip solidariajam skolininkui, o pagal Hagos konvencijos 2 straipsnio 4, 5 punktus, ši konvencija netaikoma atgręžtiniams reikalavimams tarp privalančių atsakyti asmenų bei atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. Ieškovo argumentas, kad ginčas spręstinas pagal Hagos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegijos vertinimu, atmestas pagrįstai.
Pažymėjusi, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko, kaip skolininko, statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės draudimo, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais, draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovo pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu.
Teisėjų kolegija nurodė, kad 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir reglamentas „Roma I“) 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog draudimo sutarčiai, kuria apdraudžiama didelė rizika, kaip apibrėžta 1973 m. liepos 24 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (16) 5 straipsnio d punkte, taikoma šalių pagal šio reglamento 3 straipsnį pasirinkta teisė, o tiek, kiek šalys nepasirinko taikytinos teisės, draudimo sutarčiai taikoma draudiko įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jei konkrečiu atveju iš visų aplinkybių paaiškėja, kad sutartis akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe, taikoma tos kitos valstybės teisė. CK 1.37 straipsnio 6 dalyje reglamentuojama, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovas veiklą vykdo per Lietuvoje įsteigtą filialą, filialo veikla yra nuolatinio pobūdžio, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo verslo vieta yra ne Latvijos Respublikoje, kurioje jis registruotas, o Lietuvos Respublikoje, taigi taikytina Lietuvos teisė.
Specialusis teisės aktas, Lietuvos Respublikoje reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, yra TPVCAPDĮ. Šio įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje reglamentuojama, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone; jeigu velkama transporto priemonė (kuriai vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui. Iš bylos medžiagos nustačiusi, kad nėra duomenų, pagrindžiančių faktą, jog prieš eismo įvykį velkama transporto priemonė, kurios draudikas yra atsakovas, atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, kurios draudikas yra ieškovas, teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog atsakovui kyla prievolė atlyginti pusę ieškovo tretiesiems asmenims išmokėtos draudimo sumos.
Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad aplinkybė, jog atsakovas neginčijo ieškovo, vadovaujantis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) sprendimu atliktų įskaitymų dėl išmokėtų draudimo išmokų dėl kitų, nei šiame ieškinyje nurodyti, eismo įvykių, vertintinas kaip šalių susitarimas, bet ne pagrindas tenkinti ieškinį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Sprendžiant klausimą dėl velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų atsakomybės pasidalijimo už eismo įvykių metu padarytą žalą, nagrinėtini du teisiniai santykiai: a) abiejų draudikų prievolė mokėti draudimo išmokas nukentėjusiesiems eismo įvykio metu; b) išmokėjus draudimo išmokas nukentėjusiesiems – draudikų tarpusavio atsiskaitymų prievolė. Pirmajam (draudikų–nukentėjusiųjų) teisiniam santykiui taikytina Vokietijos teisė, antrajam (draudiko atgręžtiniam reikalavimui kitam draudikui) – Lietuvos Respublikos teisė.
Pagal 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 2009/103/EB (toliau – Direktyva 2009/103/EB) 14 straipsnio b punktą valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus. Analogiškos nuostatos įtvirtintos TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis kiekvienoje valstybėje, kurioje galioja draudimo apsauga, turi užtikrinti tokią apsaugą, kokios reikalaujama pagal tos valstybės (o ne draudimo sutarties sudarymo vietos valstybės) teisės aktus. Taigi atsakovo sudarytos priekabų TPVCAPD sutartys už Vokietijoje įvykusius eismo įvykius turi užtikrinti tokią draudimo apsaugą, kokios reikalaujama pagal Vokietijos, ne Lietuvos Respublikos, teisės aktus.
CK 1.37 straipsnio 6 dalis negalėjo būti taikoma. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.3 straipsnį, jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Šiuo atveju CK suteikia pirmenybę kitiems įstatymams (CK 6.988 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje taikytinas specialusis TPVCAPDĮ, turintis viršenybę prieš bendrąsias CK normas. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, TPVCAP draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Sprendžiant, ar atsakovui kyla atsakomybė – pareiga išmokėti draudimo išmoką pagal priekabos TPVCAP draudimo sutartį, turi būti vadovaujamasi Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. CK 1.37 straipsnio 6 dalies taikymas iš esmės paneigtų civilinės atsakomybės draudimo esmę: eismo įvykio kaltininko atsakomybė nukentėjusiam asmeniui privalėtų būti taikoma pagal žalos padarymo vietos teisę (CK 1.44 straipsnis, Hagos konvencijos 3 straipsnis), o kaltininko civilinės atsakomybės draudiko – pagal Lietuvos Respublikos teisę.
Vokietijos teisės aktuose expressis verbis nenurodyta, kaip turi būti padalijama velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų atsakomybė. Šiam ginčui išspręsti aktualūs Vokietijos teisės aktai nuodugniai ir detaliai išanalizuoti Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) sprendime, kuriame pateiktais išaiškinimais turi būti vadovaujamasi ne tik tais atvejais, kai priekaba atsikabina nuo vilkiko, bet visais kitais (be išimties) atvejais, kai žala padaryta transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginio. Transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginys Vokietijoje laikomas ne dviem atskiromis transporto priemonėmis, o vienu eksploataciniu vienetu, kuriam tenka atsakomybė ir kuriam galioja dvi draudimo sutartys. Vienam iš draudikų atlyginus visą žalą, kitas privalo jam grąžinti pusę išmokėtos sumos, nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykis įvyko priekabai esant sujungtai, ar atsiskyrusiai. Draudikų atsakomybė nukentėjusiesiems yra solidari, tarpusavio dalys prievolei esant solidariajai – lygios.
Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo atgręžtiniam reikalavimui į atsakovą taikytina Lietuvos Respublikos teisė, tačiau, netinkamai išanalizavęs pirmąjį teisinį santykį, neteisingai išsprendė bylą ir priėmė ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktams prieštaraujančią nutartį. Solidarioji ieškovo ir atsakovo prievolė nukentėjusiajam įtvirtinta Vokietijos teisės aktuose ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalyje. Šiuo atveju šalių prievolė yra susijusi su jų draudimo paslaugų teikimu to paties eksploatacinio vieneto – vilkiko ir priekabos junginio – tam pačiam valdytojui (abu draudikai draudžia to paties vairuotojo civilinę atsakomybę). Padarius žalos trečiajam asmeniui, šio junginio valdytojo civilinę atsakomybę apdraudę draudikai nukentėjusiajam privalo atsakyti solidariai. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo teisė reikalauti žalos atlyginimo pasibaigė jam gavus draudimo išmoką iš ieškovo. Tačiau TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu kilusi atsakovo prievolė nepasibaigė. Kadangi žalą nukentėjusiajam visiškai atlygino vienas iš solidariųjų skolininkų (ieškovas), tai jis, vadovaujantis CK 6.9 straipsnio 1 dalimi, 6.114 straipsnio 3 punktu, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos iš kito solidariojo skolininko (atsakovo).
Apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo konstatavo, kad byloje turi būti taikoma ginčo santykiams dar negaliojusio reglamento „Roma I“ 7 straipsnio 2 dalis. Reglamentas „Roma I“ netaikytinas, nes, vadovaujantis 29 straipsniu, jis įsigaliojo tik 2009 m. gruodžio 17 d., o nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl eismo įvykių, įvykusių 2008 metais.
Teisėjų atrankos kolegija 2014 m. vasario 24 d. nutartimi priėmė ieškovo kasacinį skundą, 2014 m. rugpjūčio 27 d. ieškovas pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašymus priimti papildomą dokumentą bei kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio sprendimo, kuriuo būtų išaiškinta Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkto nuostata, reglamentuojanti, kad valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus. Kasatoriaus nuomone, būtina atsakyti į klausimą, ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad:
Direktyvoje nustatytos priemonės (nacionalinėje teisėje perkeltos į TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį) taikytinos visais atvejais, draudimo apsaugos apimtį siejant su eismo įvykio vietos teise (nepriklausomai nuo reikalavimą reiškiančio subjekto – nukentėjusiojo arba jo teises perėmusio asmens), ar
nacionalinėje teisėje, atsižvelgiant į reikalavimą išmokėti draudimo išmoką reiškiantį subjektą (nukentėjusysis ar jo teises perėmęs asmuo), gali būti nustatytos Direktyvoje nereglamentuojamos šios taisyklės išimtys (CK 1.37 straipsnio 6 dalis, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis), leidžiančios draudimo apsaugos apimtį nustatyti ne pagal įvykio vietos, bet pagal draudiko buveinės valstybės teisę.
Atsakovas atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi argumentai, kurie iš esmės sutampa su bylą nagrinėjusių teismų motyvais. Taip pat atsakovas nurodo, kad:
Šios bylos ginčo dalykas – ieškovo atgręžtinis reikalavimas savarankiškos prievolės pagrindu velkamos transporto priemonės draudikui, ne nukentėjusiojo reikalavimas jam. Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį, atsižvelgti į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, mokant išmoką, reikia, kai skirtingų valstybių teisės aktai nustato skirtingas sumas, kurių neviršydami draudikai privalo atlyginti žalą. Šioje byloje atsakovas ginčijo prievolę grąžinti dalį išmokų ieškovui.
Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) sprendimas nelaikytinas suformavusiu praktiką tokio pobūdžio bylose. Skiriasi šios ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės, todėl pateiktais išaiškinimais negali būti vadovaujamasi net laikant, jog taikytina Vokietijos teisė.
Kasatorius klaidingai interpretuoja CK 6.6 straipsnio 3 dalį. Draudimo bendrovės vienam draudimo objektui išduotas draudimo polisas neturi nieko bendra su kitos draudimo bendrovės išduotu polisu kitam draudimo objektui. Todėl kasatoriaus argumentas apie paslaugų bendrumą yra nepagrįstas. Pagrindo teigti, kad atsakovo prievolė apskritai būtų atsiradusi, nėra, nes Vokietijos teisės aktuose neįtvirtinta solidarioji skolininkų atsakomybė tokiu atveju.
Kasatorius nepagrįstai nenurodė, kad ši byla yra kur kas labiau susijusi su Lietuvos Respublika nei su Vokietijos Federacine Respublika. Teismas, motyvuodamas nutartį, tik glaustai užsiminė apie reglamentą „Roma I“ ir jo taikymą. Bet kuriuo atveju taikytina CK 1.37 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Reglamente įtvirtinta nuostata tik atkartoja CK nuostatas, kurios buvo priimtos anksčiau.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 15 d. nutartimi sustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo gavimo civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014 (naujas Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODctNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-187-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-187-701/2016">3K-3-187-701/2016</a>), kurioje teisėjų kolegija 2014 m. spalio 8 d. nutartimi nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
Ar Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, ir ar ši taisyklė yra specialioji reglamentuose „Roma I“ ir „Roma II“ nustatytų taikytinos teisės taisyklių atžvilgiu?
Jei į pirmąjį pateiktą klausimą būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai patenka į „sutartinių prievolių“ sąvoką, kaip ši sąvoka suprantama reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalies prasme? Jei tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai laikomi patenkančiais į „sutartinių prievolių“ sąvoką, svarbu, ar šie teisiniai santykiai būtų priskiriami draudimo sutartims (teisiniams santykiams) ir jiems taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnio taisykles.
Jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar atgręžtinio reikalavimo atveju tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostantys teisiniai santykiai patenka į „nesutartinės prievolės“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal reglamentą „Roma II“ ir ar šie santykiai turėtų būti laikomi išvestiniais teisiniais santykiais, susiklostančiais eismo įvykio (delikto) pagrindu, taikytiną teisę nustatant pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Ar tokiu kaip nagrinėjamoje byloje atveju transporto priemonių junginio draudikai turėtų būti laikomi skolininkais, atsakingais pagal tą patį reikalavimą reglamento „Roma II“ 20 straipsnio prasme, ir jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę reikėtų nustatyti pagal šią taisyklę.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016 m. sausio 21 d. priėmė prejudicinį sprendimą ERGO Insurance sujungtose bylose C-359/14 ir C-475/14 (ECLI:EU:C:2016:40) (toliau – prejudicinis sprendimas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 8 d. nutartimi atnaujintas šios civilinės bylos nagrinėjimas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą bylose, kuriose sprendžiama dėl skirtingų transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) valdytojų civilinės atsakomybės draudikų prievolės atlyginti eismo įvykių Vokietijoje metu padarytą žalą, vieno draudiko teisės reikšti atgręžtinį reikalavimą kitam draudikui (CPK 4 straipsnis).
Dėl nagrinėjamoje byloje aktualių teisės aiškinimo ir taikymo klausimų kasacinis teismas, gavęs prejudicinį sprendimą, pateikė išaiškinimus 2016 m. gegužės 13 d. nutartyse, priimtose: civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODktNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-189-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-189-469/2016">3K-3-189-469/2016</a>, civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-313/2016, civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDQtNjg0LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-204-684/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-204-684/2016">3K-3-204-684/2016</a>. Kadangi nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės dėl didžiosios dalies eismo įvykių metu padarytos žalos (žr. šios nutarties 43 punktą) ir pirmiau nurodytų bylų faktinės aplinkybės yra iš esmės tapačios (eismo įvykiai įvyko 2008 m. Vokietijoje, vilkikų ir priekabų valdytojų civilinę atsakomybę buvo apdraudę skirtingi draudikai, eismo įvykių metu padaryta žala transporto priemonių ir priekabų junginio, žalą atlygino vilkikų draudikai, atgręžtiniai reikalavimai į pusę sumokėtų išmokų reiškiami priekabų draudikams), teisėjų kolegija vadovaujasi, inter alia, pirmiau nurodytose kasacinio teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais.
Teisėjų kolegija pažymi, kad 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) taikomas įvykiams, įvykusiems po 2009 m. sausio 11 d. (31–32 straipsniai), o 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) – sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d. (28 straipsnis). Taigi laiko aspektu, atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykiai įvyko 2008 metais, vilkikų ir priekabų valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartys su ieškovu ir atsakovu buvo (turėjo būti) sudarytos iki įvykstant šiems įvykiams, nagrinėjamu atveju, kaip ir 24 šios nutarties punkte nurodytose bylose, taikomos ne reglamentų „Roma I“, kaip sprendė apeliacinės instancijos teismas, ir „Roma II“ nuostatos, o nacionalines kolizines teisės normas nustatančios taisyklės. Direktyva 2009/103 kodifikuotos nagrinėjamoje byloje aktualių eismo įvykių metu galiojusių ankstesnių direktyvų 72/166/EEB, 84/5/EEB, 90/232/EEB, 2000/26/EB ir 2005/14/EB, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, nuostatos. Todėl nagrinėjamoje byloje tiesiogiai aktualus Teisingumo Teismo pateiktas atsakymas į pirmąjį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą klausimą.
Dėl Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkto ir jį įgyvendinančių nacionalinių teisės nuostatų
Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime pažymėjo, kad Direktyvos 2009/103 14 straipsnyje nustatytas įpareigojimas valstybėms narėms imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad transporto priemonių draudimo sutartys sumokėjus vienkartinę įmoką ir visą sutarties terminą galiotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje ir, sumokėjus šią įmoką, užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Kiek tai susiję su draudikų atgręžtiniais reikalavimais, Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte neįtvirtinta specialioji taikytinos teisės nustatymo taisyklė. Nei iš Direktyvos 2009/103 teksto, nei iš jos tikslų nematyti, kad ja būtų siekiama nustatyti kolizines teisės normas (prejudicinio sprendimo 38, 40 punktai). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 2009/103 14 straipsnyje reglamentuojami tik draudimo apsaugos geografinė apimtis ir lygis, kuriuos turi užtikrinti draudikas, kad būtų garantuota tinkama per kelių eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsauga, todėl negalima daryti išvados, kad taip nustatyti valstybės narės įstatymai reglamentuoja atsakomybės paskirstymą tarp draudikų (prejudicinio sprendimo 41–42 punktai).
Atsižvelgiant į šiuos Teisingumo Teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatose, kuriomis įgyvendinamas Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punktas, nėra numatytos taikytinos teisės taisyklės draudikų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams.
Dėl atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos teisės
Šioje byloje, kaip ir kasacinio teismo išnagrinėtose pirmiau nurodytose bylose, susiklostė keletas teisinių santykių.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakingų už žalą asmenų prievolei atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, su kuria glaudžiai susijusi atitinkama atsakingų už žalą asmenų civilinę atsakomybę apdraudusių draudikų pareiga išmokėti nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas, taikytina teisė nustatoma pagal deliktinėms prievolėms taikytinas kolizines normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODktNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-189-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-189-469/2016">3K-3-189-469/2016</a>).
CK 1.44 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Ši specialioji norma yra blanketinė, nukreipianti į Hagos konvenciją, kai sprendžiamas taikytinos teisės klausimas reikalavimams dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo. Vadovaujantis CK 1.44 straipsniu, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, Hagos konvencijos nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar konkrečiu atveju yra tenkinamos šios konvencijos 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos (žr. šios nutarties 24 punkte nurodytas kasacinio teismo nutartis). Hagos konvencijoje įtvirtintos taikytinos teisės nustatymo taisyklės taikomos ir nagrinėjamoje byloje, nors Vokietija nėra ratifikavusi ar kitaip prisijungusi prie šios konvencijos.
Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį, taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, t. y. nagrinėjamos bylos atveju – Vokietijos teisė. Pagal Vokietijos teisę pirmiausiai nustatomas atsakomybės pagrindas ir mastas, taip pat ir bet koks atsakomybės padalijimas (Hagos konvencijos 8 straipsnio 1 ir 2 punktai).
Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose eismo įvykiai įvyko iš esmės tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir šioje byloje, rėmėsi Vokietijos teisės turinį atskleidžiančiomis Kelių eismo įstatymo, Draudimo sutarties įstatymo, kitų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimu. Minėtame sprendime pateiktas aiškinimas, kad transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra ir transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) sprendime pateiktas Vokietijos teisės normų aiškinimas taikytinas, inter alia, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės tarp transporto priemonės ir priekabos valdytojų paskirstymo eismo įvykiuose, įvykusiuose iki šio sprendimo priėmimo, nes taikytinos Vokietijos teisės nuostatos arba buvo analogiškos tiek Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) spręstoje byloje, tiek ir nagrinėtose bylose, arba nors patys teisės aktai ir keitėsi, tačiau aktualių nuostatų turinys iš esmės nepakito (žr. šios nutarties 24 punkte nurodytas kasacinio teismo nutartis).
Remdamasi 32 punktu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal Vokietijos teisę dėl eismo įvykių, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonių valdytojų ir priekabų valdytojų atsakomybė yra bendra.
Dėl draudikų pareigai išmokėti draudimo išmoką ir draudiko, išmokėjusio draudimo išmokas, padengiančias visą nukentėjusių asmenų žalą, atgręžtiniam reikalavimui taikytinos teisės
Draudiko pareiga išmokėti nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką kyla iš jį ir draudėją siejančios draudimo sutarties. Kadangi draudikas nukentėjusiam asmeniui išmoka draudimo išmoką remdamasis sutartine prievole, reikia nustatyti vilkikų ir priekabų valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartims taikytiną teisę.
TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti Lietuvos Respublikoje naudojamas transporto priemones ir transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalį, kiek šis įstatymas nenustato kitaip, įstatymu reglamentuojamiems santykiams taikomos Draudimo įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta privalomojo draudimo sutartims taikoma kolizinė taisyklė, nustatyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos ekonominės erdvės valstybės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Iš esmės analogiškos Draudimo įstatymo nuostatos galiojo ir eismo įvykių bei draudimo išmokų išmokėjimo metu. Kadangi nagrinėjamu atveju pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis nustato Lietuvos Respublikos teisė, tai vilkikų bei priekabų valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
Draudimo sutartimi sukuriami teisiniai santykiai, atsiranda teisės ir pareigos tarp konkrečių sutarties šalių, t. y. konkretaus draudiko ir draudėjo. Remiantis CK 6.987 straipsnio nuostatomis, kai draudimo sutartis sudaroma trečiojo asmens naudai, įvykus draudiminiam įvykiui draudikas trečiajam asmeniui išmoka draudimo sutartyje ar įstatyme nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Draudžiamasis įvykis civilinės atsakomybės draudimo atveju – tai draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, padarinius. Pagal TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalį, išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (16 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarčių pagrindu (šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė), tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas ją padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė) (žr. šios nutarties 24 punkte nurodytas kasacinio teismo nutartis).
Šią bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoje byloje taikytina TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis. Minėta, kad atsakingi asmenys ir civilinės atsakomybės apimtis nagrinėjamoje byloje nustatomi pagal Vokietijos teisę, todėl už eismo įvykius atsakingus asmenis ir civilinės atsakomybės padalijimą tarp šių asmenų nustatančios Lietuvos Respublikos teisės nuostatos, taigi ir TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, nagrinėjamos bylos atveju netaikomos.
Nagrinėjamu atveju pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas turi pareigą išmokėti išmoką nukentėjusiesiems dėl to, kad transporto priemonių valdytojams atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustas transporto priemones. Pagal Vokietijos teisę vilkikų ir priekabų valdytojams dėl eismo įvykių, kai žalą sukėlė transporto priemonės ir priekabos junginys, kilo bendra civilinė atsakomybė. Pareiga išmokėti išmokas nukentėjusiems asmenims, neperžengiant jų apdraustų asmenų civilinės atsakomybės ribų, šiuo atveju dėl nurodytų eismo įvykių atsirado abiejų transporto priemonių draudikams. Taigi šioje byloje abu draudikai draudimo sutarčių pagrindu turėjo pareigą išmokėti draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims, kuriems žala eismo įvykių metu padaryta transporto priemonių ir priekabų junginių.
Kadangi CK neįtvirtina specialiųjų kolizinių taisyklių dėl atgręžtinių reikalavimų, o draudiko pareigai, pagal kurią buvo išmokėtos visą nukentėjusių asmenų žalą atlyginančios draudimo išmokos, taikoma Lietuvos teisė, ši teisė taikoma ir sprendžiant dėl išmokas išmokėjusio draudiko galimybės susigrąžinti dalį sumos iš kito už žalą atsakingo asmens draudiko (CK 1.58 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauti iš to kito draudiko atitinkamos dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis) (žr. šios nutarties 24 punkte nurodytas kasacinio teismo nutartis).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neturi teisės reikalauti, jog atsakovas padengtų 50 proc. nukentėjusiesiems sumokėtų draudimo išmokų dėl eismo įvykių metu transporto priemonių ir priekabų junginių padarytos žalos.
Dėl bylos baigties
Nagrinėjamos bylos atveju kasaciniame teisme negali būti išspręstas kasatoriaus reikalavimų pagrįstumo klausimas dėl toliau nurodytų priežasčių.
Pirma, kasatorius teigia, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendime pateiktais išaiškinimais turi būti vadovaujamasi visais be išimties atvejais, kai žala padaryta transporto priemonės ir priekabos junginio, todėl bendra jo ir atsakovo, kaip draudikų, atsakomybė atsiranda dėl visų aštuoniolikos įvykių, įskaitant tuos, kurių metu žala, kompensuota kasatoriui išmokėjus draudimo išmokas, padaryta išsiliejus degalams, kai, junginiui stovint automobilių aikštelėje, degalai buvo perpilami iš pagalbinio bako į pagrindinį (2008 m. liepos 28 d. įvykis), išsiliejus tepalams (2008 m. rugpjūčio 20 d. įvykis), palikus ant kelio priekabos padangos likučius (2008 m. rugsėjo 2 d. įvykis).
Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) pateiktais išaiškinimais gali būti vadovaujamasi tik įprastomis (ne išskirtinėmis) aplinkybėmis, t. y. ne visais atvejais.
Šios nutarties 32 punkte konstatuota, kad Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra ir transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis. Ši išvada padaryta remiantis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėti išaiškinimai padaryti Vokietijos Aukščiausiajam Teismui (BGH) nagrinėjant civilinės atsakomybės ir ją apdraudusių draudikų prievolių klausimus, susijusius su „įprastinio“ eismo įvykio metu padaryta žala (t. y. padarius žalą judančiu vilkiko ir priekabos junginiu). Ar analogiška taisyklė taikytina visais atvejais, kai vilkiko ir (ar) priekabos valdytojas padaro žalos eksploatuodamas ar rengdamasis eksploatuoti vilkiką ir (ar) priekabą (perpildamas degalus iš vieno vilkiko bako į kitą, neužtikrindamas transporto priemonės techninės priežiūros taip, kad iš jos agregatų neišsilietų tepalai ir kt.), yra teisės klausimas, dėl jo Vokietijos Aukščiausiais Teismas (BGH) minėtoje byloje nesprendė.
Šios nutarties 37 punkte nurodyta, kad draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarčių pagrindu (šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė), tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas ją padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).
Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės apimties atlyginti šios nutarties 43 punkte nurodytų įvykių metu padarytą žalą, o pagal tai – ir dėl vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudikų sutartinių prievolių apimties, nėra aišku, ar turėtų būti vadovaujamasi Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, ar yra kitų ginčo išsprendimui iš esmės reikšmingų Vokietijos teisės nuostatų ir jų išaiškinimų, kuriais turėtų būti vadovaujamasi sprendžiant ginčą iš esmės.
Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, bendrasis principas tas, kad, kai užsienio teisę taikyti reikia tarptautinių sutarčių ar įstatymų nustatytais atvejais, užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03OC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-78/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-78/2013">3K-3-78/2013</a>). Pažymėtina, kad šią bylą nagrinėję teismai pirmiau nurodytu aspektu Vokietijos teisės turinio neanalizavo ir jo nenustatė.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad teismo pareiga ex officio nustatyti užsienio teisės turinį ir ją taikyti tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti nedaro įtakos teismo valstybės teisės (lex fori) nustatytų proceso teisės normų, tarp jų ir šalių bendradarbiavimo su teismu principui, kuriuo siekiama, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Šis principas iš esmės reiškia aktyvų šalių ir bylą nagrinėjančio teismo bendradarbiavimą, todėl net ir tais atvejais, kai teismui tenka pareiga byloje ex officio nustatyti užsienio teisės turinį, bylą nagrinėjantis teismas gali pasiūlyti šalims pateikti, jų nuomone, ginčo išsprendimui aktualius su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, savo paaiškinimus ir atsikirtimus dėl užsienio teisės aiškinimo ir taikymo, o šalys turi visas teises tai padaryti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-684/2015).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad užsienio teisės turinio nustatymas nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka, atsižvelgiant į kasacinio proceso specifiką (CPK 350 straipsnio 8 dalis, 355 straipsnis), užkirstų kelią šalims, bendradarbiaujant su teismu, teikti įrodymus dėl Vokietijos teisės, kuria remiantis spręstinas klausimas dėl vilkiko ir (ar) priekabos valdytojų civilinės atsakomybės už šios nutarties 43 punkte nurodytų įvykių metu padarytą žalą apimties, o pagal tai – ir dėl vilkiko bei priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudikų sutartinių prievolių apimties, turinio. Todėl jis (Vokietijos teisės turinys) nagrinėjamoje byloje turėtų būti nustatomas nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme.
Antra, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, o bylos faktinių aplinkybių nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ieškovo reikalavimas pareikštas dėl sumokėtų 50 proc. draudimo išmokų už aštuoniolikos eismo įvykių metu padarytą žalą priteisimo. Atsakovui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodant argumentus dėl ieškovo pateiktų įrodymų nepakankamumo, neaiškių aplinkybių, dokumentuose nurodytų ir ieškovo sumokėtų sumų neatitikties, reikalaujamų priteisti sumų nepagrįstumo, ieškovas kelis kartus teikė papildomus įrodymus, šiuos teismas priėmė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, įvertinti jo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę, sprendime gali remtis tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais (CPK 180, 183, 197 straipsniai, 263 straipsnio 2 dalis). Vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas, be kita ko, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kasatoriaus teisės reikalauti dalies sumokėtų draudimo išmokų iš atsakovo konstatavimas neeliminuoja jo pareigos šią teisę įgyvendinti pateikiant pakankamus nuostolių faktą ir dydį pagrindžiančius įrodymus. Šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netinkamai taikę ir aiškinę draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei padarę neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl ieškovo teisės reikalauti, kad atsakovas padengtų 50 proc. nukentėjusiesiems sumokėtų draudimo išmokų dėl eismo įvykių metu transporto priemonių ir priekabų junginių padarytos žalos, netyrė bylos duomenų – ieškovo pateiktų dokumentų, kuriais jis įrodinėjo savo reikalavimų pagrįstumą, turinio, nevertino šių įrodymų. Taigi liko neįvertintas ieškovo pateiktų įrodymų pakankamumas, reikalaujamų sumų sudėtis, jų pagrįstumas mokėjimo dokumentais. Iš bylos medžiagos matyti, kad įvairūs mokėjimai pagal žalos bylas ieškovo skirtingais laikotarpiais buvo atliekami dalimis, mokėjimo pavedimų paskirties grafose nurodoma po keletą sąskaitų, pagal kurias atliekami mokėjimai, inter alia, nesusijusių su nagrinėjamos bylos įvykiais, buvo atliekami papildomi mokėjimai pagal patikslintus žalos dokumentus ir pan. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie įrodymai turi būti ištirti, nustatytas jų sąsajumas, t. y. turinio loginis ryšys su įrodinėjimo dalyku. Neištyrus šių įrodymų turinio, negalima spręsti, ar jį sudaranti informacija (faktiniai duomenys) patvirtina ir kokia apimtimi ieškovo nurodomas aplinkybes, susijusias su atsakovo mokėtina draudimo išmokų dalimi. Taigi nagrinėjamos bylos atveju liko nenustatytos bylai išspręsti teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės (nuostolių dydis, pagrįstumas). Pažymėtina, jog, nustatęs, kad pateiktų įrodymų neužtenka, teismas turi diskrecijos teisę pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis).
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl šios nutarties 41, 47, 48 ir 54 punktuose nurodytų priežasčių bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai naikintini. Kadangi šios bylos esmė liko neatskleista, reikia tirti aplinkybes, kurios nebuvo tirtos pirmosios instancijos teisme, ir šis proceso teisės normų pažeidimas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).
Dėl atsakovo pakeitimo jo teisių perėmėju
Remiantis CPK 48 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (inter alia, juridinio asmens pertvarkymas), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Pagal šio straipsnio 2 dalį teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoj įstojo teisių perėmėjas. Procesinių teisių perėmėjas privalo pagrįsti savo dalyvavimą procese (CPK 48 straipsnio 3 dalis).
AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje pateikė įrodymus, kad „BTA Insurance Company“ SE akcininkų susirinkime 2014 m. gruodžio 29 d. buvo priimtas sprendimas reorganizuoti bendrovę išskaidymo būdu, atskiriant dalį turto (aktyvus, pasyvus, taip pat teises ir įsipareigojimus) bendrovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“. „BTA Insurance Company“ SE ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ reorganizavimas bei „BTA Insurance Company“ SE teisių ir pareigų, tarp jų – pagal draudimo sutartis, perėmimas įregistruotas Latvijos Respublikos įmonių registre. AAS „BTA Baltic Insurance Company“ veiklą Lietuvoje tęsia per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą.
Prašymas atsakovą „BTA Insurance Company“ SE pakeisti jo teisių perėmėju – AAS „BTA Baltic Insurance Company“ kasaciniam teismui nepateiktas, tačiau proceso teisės normos nustato teismo pareigą savo iniciatyva imtis veiksmų tinkamai išspręsti pertvarkytos šalies ir jos teisių perėmėjo procesinės padėties klausimus (CPK 48 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas, gavęs informaciją ir įrodymų apie įvykusį materialiųjų teisių perėmimą, privalo svarstyti procesinių teisių perėmimo klausimą nepriklausomai nuo byloje dalyvaujančių asmenų valios, nes perimant materialiąsias civilines subjektyvines teises perimamos atitinkamos procesinės teisės ir pareigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-362/2014).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios nutarties 57 punkte nurodytas aplinkybes, tai, kad nagrinėjamoje byloje viena iš ginčo šalių (atsakovas) buvo pertvarkyta ir įvyko šio asmens procesinis teisių bei pareigų perėmimas, sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti atsakovą „BTA Insurance Company“ SE jo teisių perėmėju – AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (CPK 48 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 48 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pakeisti atsakovą „BTA Insurance Company“ SE jo teisių perėmėju – AAS „BTA Baltic Insurance Company“.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Gediminas Sagatys
Vincas Verseckas
