Dėl skolos už suteiktas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-417/2011

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorija 92 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Vilniaus energija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei,,Lietuvos energija“ dėl skolos už suteiktas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas priteisimo; institucija, teikianti išvadą byloje, - Lietuvos Respublikos energetikos ministerija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą elektros energetikos srityje ir jų apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

2008 m. sausio 2 d. šalys sudarė Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sutartį (toliau – VIAP sutartis) ir Elektros energijos ir galios pirkimo-pardavimo ir perdavimo paslaugos sutartį (toliau – EEPP sutartis). VIAP sutartimi ieškovas (paslaugos teikėjas) įsipareigojo norminių teisės aktų nustatyta tvarka teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (toliau – VIAP), t. y. patiekti į elektros perdavimo ir (ar) skirstomąjį tinklą Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nustatytą elektros energijos kiekį, pagamintą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, o atsakovas (perdavimo sistemos operatorius) – sumokėti ieškovui VIAP lėšas (Sutarties 1.1 punktas). Pagal VIAP sutarties Priedo Nr. 1 nuostatas 2008 m. ieškovas turėjo patiekti 545,2 mln. kWh elektros energijos (VIAP apimtis), už kurią atsakovas turėjo jam sumokėti 70 221 798 Lt VIAP lėšų, mokėdamas jas lygiomis dalimis (po 5 851 816,50 Lt) kiekvieną mėnesį. 2009 m. vasario 10 d. Papildomu šalių susitarimu VIAP sutarties galiojimo terminas pratęstas iki 2009 m. gruodžio 31 d. Pagal šio susitarimo Priedo Nr. 1 nuostatas 2009 m. ieškovas turėjo patiekti 545,2 mln. kWh elektros energijos (VIAP apimtis), už kurią atsakovas turėjo jam sumokėti 122 319 506 Lt VIAP lėšų, mokėdamas jas lygiomis dalimis (po 10 193 292,17 Lt) kiekvieną mėnesį, išskyrus gruodžio mėnesį, už kurį turėjo sumokėti 10 193 297,17 Lt.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 251 099,38 Lt VIAP lėšų, 236 184,47 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 6961,71 Lt palūkanų, taip pat procesines palūkanas. Ieškovo teigimu, atsakovas yra jam skolingas, nes už 2008 m. ir 2009 m. gruodžio mėnesius sumokėjo ne visas VIAP lėšas. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. sausio-lapkričio mėn. šalys, laikydamosi sutartyse nustatytos atsiskaitymo tvarkos, pasirašydavo atitinkamų prekybos mėnesių suvestines, iš ieškovo perkamų elektros ir galios rezervų paskirstymo pagal rūšis aktus, taip pat pateikdavo ir apmokėdavo sąskaitas. 2009 m. sausio mėn. pradžioje atsakovas pateikė ieškovui 2008 m. gruodžio mėn. prekybos suvestinę ir aktą, kuriame atsakovo mokėtina VIAP lėšų dalis buvo vienašališkai sumažinta iki 4 966 933,02 Lt. Tokia pati situacija pasikartojo ir 2010 m. sausio mėn. pradžioje, atsakovo mokėtina VIAP lėšų dalis buvo vienašališkai sumažinta iki 9 827 076,23 Lt. Atsakovas savo atsisakymą sumokėti visas VIAP lėšas motyvavo tuo, kad ieškovas nepateikė viso remtiną gamybos apimtį (toliau – RGA) sudarančio elektros energijos kiekio. Tokią išvadą atsakovas grindė, ieškovo nuomone, nei teisės aktuose, nei šalių sutartyse nenustatytu RGA apskaičiavimo metodu, pagal kurį RGA sudaro tik pagaminta ir faktiškai patiekta elektros energija, o gamybos procese perkama ir parduodama balansavimo, papildoma ir reguliacinė elektros energija į ją neįtraukiama. Ieškovo nuomone, tokia atsakovo išvada nepagrįsta. RGA, pagal kurią skaičiuojamos VIAP lėšos, buvo nustatyta ūkio ministro įsakymuose, šalių 2008 ir 2009 metų deklaracijose, aktuose, ieškovo ir visuomeninių elektros energijos tiekėjų pasirašytose pirkimo-pardavimo sutartyse. Ieškovo teigimu, jis pagamino ir pateikė visą 2008 ir 2009 metams nustatytą elektros energijos kiekį. Ieškovas pažymėjo, kad pagal Elektros energetikos įstatymo nuostatas jis yra elektros energijos gamintojas, tačiau pagal su atsakovu sudarytas sutartis jis yra ir tiekėjas, kurio pagaminta elektros energija, kaip kontraktinė RGA, parduodama visuomeniniams elektros energijos tiekėjams ir perdavimo sistemos rinkos operatoriui (atsakovui). Ieškovo teigimu, tiek balansavimo, tiek ir reguliavimo bei papildoma elektros energija pagal savo paskirtį yra būtinos, kad ieškovas galėtų pagaminti ir patiekti nustatytą RGA, todėl turi būti į ją įtraukiamos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovui 8999,97 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Teismas nurodė, kad pagal viešojo intereso elektros energetikoje sampratą, pagal kurią jis suprantamas kaip veikla, skirta valstybės rezervui ir valstybės energetiniam saugumui užtikrinti, ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų ir šalių sudarytų sutarčių nuostatas viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms yra priskiriama elektros gamyba, bet ne jos pirkimas ar perpardavimas (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 dalis (2004 m. liepos 1 d. redakcija), ūkio ministro 2006 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 4-485,,Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 380,,Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų Įpareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas davimo taisyklių (toliau – ir VIAP taisyklės) 3, 6 punktai, ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304,,Dėl Elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2008 metais bei prognozės nustatymo“ 1.2 punktas, VIAP sutarties 1.1 punktas).

Teismas pažymėjo, kad šalys, spręsdamos dėl elektros energijos RGA, pagal kurią apskaičiuojamos mokėtinos VIAP lėšos, turėjo vadovautis ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380,,Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti“ patvirtintų Prekybos elektros energija taisyklių (toliau – Prekybos elektros energija taisyklės) 54 punkto nuostatomis, pagal kurias iki valandinės prekybos su tiekėjais pradžios elektros energija iš gamintojo perkama apskaitant apimtis kas valandą, o gamybos režimai planuojami remiantis gamintojų sutartimis su perdavimo tinklų operatoriumi. Teismo nuomone, remiantis šia nuostata, tais atvejais, kai patiektos į tinklą elektros energijos kiekis konkrečią valandą viršija gamintojų pačių deklaruotą remtinos elektros energijos apimtį, gamybos apimtimi, už kurią mokamos VIAP lėšos, turi būti pripažįstama gamintojų deklaruota RGA, nes elektros energija, viršijantis deklaruotą kiekį yra parduodama kaip papildoma elektros energija virš RGA arba reguliavimo elektros energija vykdant dispečerinio centro nurodymus, arba eksportinė elektros energija, arba balansavimo elektros energija. Tuo atveju, kai faktiškai patiektos elektros energijos kiekis konkrečią valandą buvo mažesnis nei gamintojų pačių deklaruota RGA, gamybos apimtimi, už kurią mokamos VIAP lėšos, turi būti pripažįstamas faktiškai į perdavimo tinklą patiektas elektros energijos kiekis. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime pareikšta nuomone, kad, nesilaikant nurodyto principo, ieškovas už 2008 m. parduotą, bet ne pagamintą elektros energiją, nepatirdamas elektros energijos gamybos kintamųjų sąnaudų, nepagrįstai gautų papildomų pajamų. Teismas nurodė, kad tik dalis ieškovo planuotos patiekti ir parduotos elektros energijos yra pagaminta jo paties, dalį elektros energijos jis nusipirko iš kito gamintojo ir ją pardavė rinkoje savo vardu. Teismas pažymėjo, kad pagal VIAP taisyklių 13 punktą tuo atveju, kai gamintojai per metus nepatiekė Ūkio ministerijos patvirtintos RGA, tokiems gamintojams atitinkamai sumažinamos VIAP lėšos paskutiniesiems metų mėnesiams. Atitinkama nuostata yra ir šalių sudarytos VIAP sutarties 3.5 punkte. VIAP taisyklių 24.1 punkte nustatyta, kad elektros energijos apimtis, kuriai taikomas mokėjimas už VIAP, nustatoma iš pagamintos elektros energijos apimties atimant savosioms reikmėms reikalingą elektros energijos apimtį, elektros energijos apimtį, reikalingą sistemos rezervui palaikyti, ir į perdavimo ar skirstomuosius tinklus patiektos elektros energijos apimtį. Teismas konstatavo, kad atsakovas privalėjo vadovautis šiomis VIAP taisyklių ir VIAP sutarties nuostatomis ir atitinkamai sumažinti už 2008 m. ir 2009 m. gruodžio mėn. ieškovui mokėtiną VIAP lėšų sumą; pažymėjo, kad ieškovas neįrodė, jog jis patiekė nustatytą elektros energijos RGA. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad šalys pasirašė dokumentus, kuriais yra neginčijamai patvirtintos visos atitinkamais laikotarpiais ieškovo pagamintos ir atsakovui patiektos elektros energijos supirkimo apimtys. VIAP sutartyje tokių dvišalių dokumentų nenumatyta; jie pasirašomi pagal visai kitos – EEPP – sutarties nuostatas. Teismo teigimu, ieškovas klaidingai sutapatina elektros energijos pardavimo apimčių pripažinimo procedūras, nustatytas EEPP sutartyje, ir apmokėjimo už VIAP procedūras, nurodytas kitoje, su elektros energijos pirkimu nesusijusioje VIAP sutartyje. Pagal EEPP sutartį sudaromi dokumentai, skirti prekybai elektros energija apskaityti, o ne sumoms, mokėtinoms už VIAP, nustatyti. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad pagal Energetikos įstatymo nuostatas jis yra gamintojas, tačiau pagal sutartis, sudarytas su atsakovu, jis taip pat yra tiekėjas, o balansavimo, reguliavimo ir papildoma elektros energija reikalinga, kad ieškovas apskritai galėtų patiekti Ūkio ministerijos nustatytą RGA. Teismas pažymėjo, kad VIAP sutartimi ieškovas įsipareigojo norminių teisės aktų nustatyta tvarka teikti VIAP. Kadangi teisės aktai nustato, kad VIAP lėšos mokamos tik už patiektą į elektros perdavimo ir skirstomąjį tinklą Ūkio ministerijos nustatytą elektros energijos kiekį, pagamintą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, tai, teismo nuomone, VIAP lėšų mokėjimas už balansavimo, reguliavimo ir papildomą elektros energiją būtų galimas tik atitinkam teisės aktui tokią galimybę įtvirtinus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 22 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ir sumažino atsakovui iš ieškovo priteistą atstovavimo išlaidų atlyginimo sumą iki 6245,12 Lt; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VIAP lėšos mokamos už elektros energijos gamybą. Teisėjų kolegijos nuomone, pagaminama arba įsigyjama balansavimo elektros energija, kuri, ieškovo nuomone, yra RGA dalis, už kurią turi būti mokamos VIAP lėšos, iš esmės yra nuokrypis nuo gamybos planuose nurodyto elektros energijos dydžio (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, Prekybos elektros energija taisyklių 4 punktas). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad gamintojas, pagaminęs ir patiekęs mažiau elektros energijos nei buvo iš anksto suplanavęs, privalo iš rinkos operatoriaus pirkti balansavimo energiją, o pagaminęs daugiau nei planavo – parduoti perteklių kaip balansavimo energiją (EEPP sutarties 4.7 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, balansavimo energija iš esmės yra sankcija gamintojui už netiksliai suplanuotas gamybos apimtis; sprendžiant, kad balansavimo energija patenka į RGA, VIAP lėšos ieškovui būtų mokamos už elektros energiją, kurios jis arba nepagamino, o įsigijo, arba pagamino tada, kai ji buvo nereikalinga.

Teisėjų kolegija iš dalies sutiko su ieškovo argumentais, kad EEPP sutartyje yra nustatyta, jog papildoma energija patenka į RGA, ir kad VIAP ir EEPP sutartys susijusios. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad papildoma energija nėra tapati balansavimo energijai – tai skirtingos elektros energijos rūšys (EEPP sutarties 1.1.1, 1.1.12, 3.5, 4.7, 4.8, 7.2, 7.2 punktai, Prekybos elektros energija taisyklių 46, 50 punktai); EEPP sutartyje nėra nuostatų, patvirtinančių, kad balansavimo energija įtrauktina RGA. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo argumentas dėl sutarčių sąsajos yra pagrįstas ta prasme, kad EEPP sutartis VIAP sutarčiai yra reikšminga tiek, kiek apskritai sudaro sąlygas apeliantui tiekti elektros energiją, įskaitant ir RGA. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, EEPP sutartis nereguliuoja VIAP lėšų mokėjimo klausimų (VIAP sutarties 1.2 punktas).

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 135 patvirtintos Balansavimo energijos kainos reguliavimo tvarkos 18 punktas sudaro pagrindą išvadai, jog į RGA turi būti įskaičiuojama ir jai pagaminti būtina balansavimo energija, teisėjų kolegija sprendė, kad nurodyta tvarka yra skirta reguliuoti tik atsiskaitymą už perkamą ir parduodamą balansavimo energiją, o ne RGA, už kurią mokamos VIAP lėšos. Teisėjų kolegijos nuomone, tokią išvadą patvirtina ir EEPP sutarties 7.2 punkto nuostata, pagal kurią balansavimo elektros energijos kaina nustatoma pagal Balansavimo elektros energijos kainos reguliavimo tvarką. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo pritaikytas RGA skaičiavimo principas neprieštarauja nei teisiniam reguliavimui, nei šalių susitarimams.

Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui per didelį bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir sumažino jį iki 6245,12 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB,,Vilniaus energija“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 22 d. nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai, pažeisdami šalių sudarytų sutarčių ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, nepagrįstai sprendė, kad atsakovas teisingai apskaičiavo ieškovo pagamintos ir patiektos remtinos elektros energijos gamybos, t. y. kad ne visas sutartyse nustatytas elektros energijos kiekis patiektas, ir dėl to turėjo pagrindą sumažinti ieškovui mokėtinų VIAP lėšų dalį. Kasatoriaus teigimu, faktiškai patiektos RGA skaičiavimo modelio ir vienašališko VIAP lėšų dalies sumažinimo teisės aktuose nenustatyta, kartu atsakovo atlikti veiksmai prieštarauja su ieškovu pasirašytų sutarčių imperatyviosioms nuostatoms (EEPP sutarties 1.1.18, 3.5, 4.2 punktai, 1 priedas). Kasatoriaus nuomone, atsakovas, apskaičiuodamas 2008 ir 2009 metų RGA dydį (atitinkamai mokėtinų VIAP lėšų dydį), rėmėsi nei teisės aktuose, nei šalių sudarytose sutartyse neįtvirtintu principu, pagal kurį sumažino kiekvieną valandą parduotą RGA, atimdamas iš jos balansavimo, reguliavimo ir papildomos elektros energijos kiekius, o už kiekvieną valandą, viršijant nustatytą RGA parduotos kasatoriaus faktiškai pagamintos elektros energijos taip pat nevertino kaip RGA dalies ir už ją nemokėjo VIAP lėšų. Energetikos ministerija savo išvadoje pripažino, kad nėra metodikos, pagal kurią turėtų būti skaičiuojama RGA. Kasatoriaus įsitikinimu, balansavimo energija, kurios kiekius atsakovas išskaičiuoja iš RGA, yra objektyviai reikalinga visai RGA pagaminti. Apeliacinės instancijos teismas per siauru aspektu įvertino Balansavimo energijos kainos reguliavimo tvarkos (iki 2008 m. gruodžio 13 d. galiojusios redakcijos) 18 punkte įtvirtintą perkamos balansavimo elektros energijos kainos nustatymą – kaip skirtą tik atsiskaitymui už šios rūšies elektros energijos pirkimą ir pardavimą reguliuoti. Kasatoriaus vertinimu, šis punktas reiškia, kad kai perkama balansavimo energija, kuri sudaro atitinkamą remtinos elektros energijos gamybos apimties dalį, ji turi būti apmokama didesne kaina (nustatytu VIAP tarifu, padaugintu iš 1,05 koeficiento), t. y. kad gamintojas neturėtų jokių ekonominių paskatų pirkti šios rūšies elektros energijos daugiau, nei jos reikia natūraliai susidarantiems elektros energijos gamybos nuokrypiams kompensuoti. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad balansavimo elektros energija patenka į RGA ir už ją mokama pagal specialų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą tarifą. Kasatoriaus teigimu, neįsigydamas balansavimo ir kitų rūšių elektros energijos, jis negalėtų patiekti nustatyto elektros energijos kiekio pagal suplanuotą valandos grafiką.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šalių sudarytos VIAP ir EEPP sutartys nesusijusios. Kasatoriaus nuomone, EEPP sutarties bendrasis reguliavimo objektas apima VIAP sutarties specialųjį reguliavimo objektą. Šių sutarčių sąsaja – atsakovo mokėtinos kasatoriui VIAP lėšos yra apskaičiuojamos, remiantis faktiškai patiektos elektros energijos kiekiu, kuris nustatomas pagal komercinių apskaitos prietaisų rodmenis, t. y. pagal EEPP sutarties 5 skyriaus ir Priedo Nr. 2 (IV priedo) nuostatas, kurios ir reglamentuoja, kaip turi būti nustatomas (kaip matuojamas) gamintojo faktiškai patiektas valandinis elektros energijos kiekis. Atsakovas, vadovaudamasis išimtinai VIAP sutartimi, negalėtų nustatyti faktiškai jam patiektos elektros energijos kiekio.

3. Atsakovas, esant analogiškai situacijai, visiškai priešingai nei su ieškovu, elgėsi su kitu gamintoju – AB,,Lietuvos elektrinė“. 2010 metais AB,,Lietuvos elektrinė“ patiekė į tinklus apie 500 mln. kWh ne elektrinėje pagamintos, o elektros biržoje nupirktos pigesnės elektros energijos, tačiau šis elektros energijos kiekis buvo pripažintas kaip remtina gamybos apimtis ir sumokėtos VIAP lėšos. VIAP lėšos AB,,Lietuvos elektrinei“ buvo mokamos, vadovaujantis Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1-215 (su vėlesniais pakeitimais) nuostatomis, pagal kurias buvo sudaryta galimybė sumokėti VIAP lėšas ir už perparduodamą elektros energiją, o ne tik pagamintą.

4. Apeliacinės instancijos teismas, nemotyvuotai atmetęs kasatoriaus prašymą paskirti byloje ekspertizę, siekiant išsiaiškinti balansavimo elektros energijos sąvoką, šios energijos rūšies paskirtį ir reikšmę, apskaičiuojant RGA dydį, nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą institucija, teikianti išvadą byloje, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija prašo atmesti kasacinį skundą ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, nurodydama, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas ir jų nepažeidė, priėmė teisėtą ir motyvuotą nutartį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB,,Lietuvos energija“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Atsakovo teigimu, ieškovas nepagrįstai reikalauja sumokėti skolą už elektros energiją, kurios nepagamino, bet pirko ir perpardavė atsakovui, arba tinkamai nesuplanavo elektros energijos gamybos ir, nesilaikydamas su atsakovu suderinto gamybos grafiko, pagamino elektros energiją tada, kai ji atsakovui nebuvo reikalinga ir nepaklausi rinkoje. Valstybė nustatytomis sąlygomis remia elektros energijos gamybą Lietuvos gyventojams, o ne prekybą ja Lietuvos ir užsienio rinkose. Elektros energijos prekybai nereikia jokių gamybos pajėgumų, savaime ji neužtikrina valstybės rezervų ir energetinio saugumo. Pagaminta elektros energija superkama kaip VIAP, t. y. apmokama gamintojams didesne rinkos kaina. Ekonomine (kainos prasme) VIAP superkama elektros energija yra nuostolinga valstybei, nes elektros energijos rinkoje energijos galima nusipirkti iš esmės pigiau nei už tą kainą, kuri mokama ieškovui kaip VIAP lėšos. Lėšos, skirtos VIAP apmokėti, yra surenkamos iš galutinių elektros energijos vartotojų, nustatant jiems atitinkamą elektros energijos kainą. Atsakovas niekada neteigė, kad balansavimo elektros energija nėra objektyviai reikalinga elektros energijos gamybai. Šiuo atveju ginčas vyksta dėl to, ar už ją gali būti mokamos VIAP lėšos. Atsakovo teigimu, nepriklausomai nuo to, ar elektros energijos gamintojas yra papildomai remiamas rinkoje per VIAP sistemą, ar veikia konkurencijos sąlygomis, jis visada turi pareigą užtikrinti elektros energijos balansą. Balansavimo elektros energijos pirkimo (pardavimo) sąlygos visiems rinkos dalyviams yra vienodos ir šios rūšies energija nėra ne tik VIAP objektas, bet ir valandinės elektros energijos prekybos objektas. Atsakovo įsitikinimu, į RGA nepatenka balansavimo, reguliavimo ir papildoma elektros energija, todėl už ją negali būti mokamos VIAP lėšos.

2. EEPP sutarties nuostatos leidžia rinkos dalyviams – gamintojams, negaminant elektros energijos ir dėl šios priežasties netiekiant elektros į tinklą, ją nusipirkti iš kito gamintojo ir parduoti ją rinkoje savo vardu. Būtent pagal šios sutarties nuostatas yra sudaroma atitinkamo prekybos mėnesio suvestinė perkamų iš gamintojo elektros energijos ir galios rezervų paskirstymo pagal rūšis aktas (Sutarties 8.2-8.4 punktai). Atsakovo teigimu, šie dokumentai skirti prekybai elektros energija apskaityti, o ne sumoms, mokėtinoms už VIAP, nustatyti.

4. Atsakovo nuomone, kasatorius, pateikdamas argumentus dėl to, kad kitoje byloje analogiška situacija buvo išspręsta kitaip (patenkintas ieškovo reikalavimas), klaidina teismą ir piktnaudžiauja procesu. Atsakovo teigimu, pateikiami argumentai susiję ne su ginčo laikotarpiu, o laikotarpiu, prasidėjusiu po ginčo pabaigos; nuo 2010 m. sausio 1 d. iš esmės pasikeitė elektros energijos rinkos reguliavimas ir dėl to šalių tarpusavio santykių vertinimas pagal naująjį reguliavimą negalimas; kasatoriaus nurodyti teisės aktai, reglamentuojantys VIAP lėšų mokėjimo sąlygas, įsigaliojo pasibaigus laikotarpiui, už kurį kasatoriui nebuvo sumokėtos VIAP lėšos.

5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus prašymą skirti ekspertizę, nes balansavimo elektros energija turi būti vertinama ne turinio ir santykio su RGA, o teisės taikymo aspektu. Tokiam vertinimui nereikia specialių žinių, be to, byloje pateikta Energetikos ministerijos išvada, kurioje nurodyta, kokia yra balansavimo elektros energijos reikšmė mokėtinoms VIAP lėšoms.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo ir apmokėjimo už jas

Byloje kilo ginčas dėl apmokėjimo už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas. Šalys 2008 m. sausio 2 d. sudarė Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sutartį (toliau – VIAP sutartis) ir Elektros energijos ir galios pirkimo-pardavimo ir perdavimo paslaugos sutartį (toliau – EEPP sutartis), 2009 m. vasario 10 d. sutarčių galiojimas pratęstas iki 2009 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija, spręsdama teismų priimtų procesinių sprendimų šioje byloje teisėtumo klausimą, vadovaujasi sutarčių sudarymo ir jų vykdymo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis.

Viešųjų interesų elektros energetikos sektoriuje samprata atskleidžiama Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 dalyje (2004 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) – veikla ar neveikimas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su visuomenės saugumu ir aplinkos apsauga, taip pat elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėse. Viešuosius interesus atitinkančios paslaugos – elektros energetikos įmonių teikiamos paslaugos, kurių sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, vadovaudamasi viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 38 dalis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1031,,Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą“ Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai pavesta parengti įstatymui įgyvendinti reikalingus lydimuosius teisės aktus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1462,,Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą“ ūkio ministerijai suteikti įgaliojimai patikslinti, be kita ko, nurodant, kad ūkio ministerija nustato viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašą, teikėjus, šių paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas (Nutarimo 1.1.1. punktas). Ūkio ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 4-495 patvirtintas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašas, kurio 1 punkte nurodyta, kad viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinka elektros energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius (1.1 punktas), termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į miestų centralizuotus šilumos tiekimo tinklus (1.2 punktas), nustatytosiose elektrinėse, kuriose elektros energijos gamyba būtina energetikos sistemos rezervams užtikrinti (1.3 punktas). Ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintos Įpareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas davimo taisyklės (toliau – Taisyklės), kurios pakeistos (išdėstytos nauja redakcija) ūkio ministro 2006 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 4-485 (įsigaliojo 2008 m. sausio 1 d.). Taisyklių 6.2 punkte nustatyta, kad elektros energijos gamyba remiama, kai gamintojai gamina elektros energiją termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse ir tiekia šilumą į miestų centralizuotuosius šilumos tiekimo tinklus. Šiems elektros energijos gamintojams VIAP lėšos nustatomos priklausomai nuo kasmet Ūkio ministerijos patvirtintos remtinos elektros energijos gamybos apimties. Už viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą jų teikėjams mokamos VIAP lėšos (Taisyklių 4 punktas).

Ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 4-304,,Dėl elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2008 metais bei prognozės nustatymo“ viena iš elektrinių, iš kurios būtina supirkti elektros energiją, pagamintą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į miestų centralizuotuosius šilumos tiekimo tinklus, nurodyta UAB,,Vilniaus energija“ (ieškovas), jai nustatyta pagamintos elektros energijos supirkimo apimtis 2008 metams - 547 mln. kWh (1.2.1. punktas). Ta pati remtinos gamybos apimtis nustatyta ir 2009 metams (ūkio ministro 2008 m. liepos 17 d. įsakymas Nr. 4-327,,Dėl elektrinių, kurioms nustatoma remtinos elektros energijos gamybos apimtis, sąrašo ir remtinos elektros energijos gamybos apimties ir masto 2009 metais bei prognozių nustatymo“ 1.2.1. punktas). Pažymėtina, kad abiejų nurodytų įsakymų 1.4. punkte įtvirtinta taisyklė, jog nustatytos į perdavimo ar skirstomuosius tinklus patiektos elektros energijos gamybos apimtis remiama tik tais atvejais, kai pagaminta elektros energija yra skirta Lietuvos Respublikos vartotojų elektros energijos poreikiams tenkinti ir pagal sudarytas sutartis parduodama elektrinių pasirinktoms Lietuvos Respublikos elektros energijos visuomeninio tiekėjo ar elektros energijos rinkos operatoriaus licencijas turinčioms įmonėms.

Šalių 2008 m. sausio 2 d. sudarytos VIAP sutarties 1.1 punkte nustatyta, kad paslaugų teikėjas (ieškovas) įsipareigoja norminių teisės aktų nustatyta tvarka teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, t. y. patiekti į elektros perdavimo ir (ar) skirstomąjį tinklą Ūkio ministerijos nustatytą elektros energijos kiekį, pagamintą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, o perdavimo sistemos operatorius įsipareigoja tinkamai sumokėti paslaugų teikėjui VIAP lėšas sutartyje nustatytais terminais ir tvarka.

Nurodytos Elektros energetikos įstatymo, lydimųjų teisės aktų ir šalių sudarytos VIAP sutarties nuostatos sudaro pagrindą išvadai, kad viešuosius interesus atitinkančiomis paslaugomis, už kurias mokamos VIAP lėšos, nagrinėjamu atveju laikytina elektros energijos gamyba, o gamintoju – asmuo, gaminantis elektros energiją (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Vyriausybės įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Ūkio ministerija) kiekvienais metais nustato elektros energijos gamintojų sąrašą ir remtinos gamybos apimtį, t. y. elektros energijos kiekį, kurį gamintojas turi pagaminti per nustatytą laikotarpį, kurį valstybė nuperka daug palankesne kaina, nei esanti rinkoje. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi byloje pateiktais įrodymais (2009 m. balandžio 1 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuomonė, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos išvada ir kt.), teisingai pažymėjo, kad iš esmės toks Lietuvoje veikiančių elektros gamintojų rėmimas yra nuostolingas, nes, pirma, rinkoje galima įsigyti (nupirkti) elektros daug mažesne kaina, antra, paramai skiriamos lėšos surenkamos iš galutinių elektros vartotojų, nustatant jiems didesnes elektros energijos kainas. Dėl nurodytų priežasčių, teikiant viešąsias paslaugas elektros energetikos sektoriuje, būtina labai tiksliai laikytis teisės aktų reikalavimų ir, sprendžiant ginčus dėl jų nuostatų aiškinimo ir taikymo, atsižvelgti į viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų rėmimo tikslus.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad tiek 2008, tiek 2009 metais kasatorius dalį elektros energijos ne pagamino, bet įsigijo iš kitų elektros gamintojų rinkoje, taip pat tam tikrais apskaitos laikotarpiais pagamino elektros energijos daugiau negu buvo nustatyta pagaminti ir vėliau šią elektros energiją parduodavo atsakovui. Atsakovas kasatoriaus nupirktos ir viršijant nustatytus kiekius pagamintos elektros energijos nevertino kaip elektros energijos, patenkančios į remtinos gamybos apimtį, ir ieškovui už ją VIAP lėšų nesumokėjo. Atsakovo nuomone, lėšos už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas kasatoriui gali būti išmokamos tik už pagamintą, bet ne kitu būdu įsigytą elektros energiją, be to, tik už tą elektros energiją, kuri pagaminta neviršijant nustatytos remtinos gamybos apimties. Kasatoriaus nuomone, remtiną gamybos apimtį sudaro ne tik faktiškai pagamintas nustatytas elektros energijos kiekis, bet ir kitų rūšių – balansavimo, papildoma, reguliacinė energija, kurią kasatorius turi įsigyti tam, kad apskritai galėtų pagaminti nustatytą kiekį elektros energijos, o viršijant gamybos apimtį pagamintą elektros energiją jis privalo parduoti atsakovui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad elektros energetikos sektoriaus veikimo ypatumai sudaro pagrindą skirstyti elektros energiją į tam tikras rūšis. Aktualiose ginčui spręsti teisės aktų ir šalių sudarytų sutarčių nuostatose išskiriamos tokios: balansavimo energija – elektros energija, kuri vartotojų yra suvartojama (nesuvartojama) ar gamintojų pagaminama (nepagaminama) nesilaikant grafikuose nustatytų elektros energijos kiekių (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, Prekybos elektros energija taisyklių 4 punktas, EEPP sutarties 1.1.1. punktas); reguliavimo energija – perdavimo sistemos operatoriaus dispečerinio centro nurodymu nupirkta ir (ar) parduota elektros energija, reikalinga nacionalinei balansavimo funkcijai atlikti (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 21 dalis, Prekybos elektros energija taisyklių 4 punktas, EEPP sutarties 1.1.17. punktas); papildoma elektros energija – elektros energija, gamintojo nupirkta ir (ar) parduota aukcione (EEPP sutarties 1.1.11 punktas). Pažymėtina, kad iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusių Prekybos elektros energija taisyklių 4 punkte taip pat buvo pateikta papildomos elektros energijos samprata (elektros energija, tiekėjų perkama iš rinkos operatoriaus arba rinkos operatoriaus organizuojamame aukcione) ir nurodyta, kad ši elektros energija planuojama nupirkti tuo atveju, kai tiekėjo planuojamas suvartoti valandinis elektros energijos kiekis didesnis nei gamintojo galimybė (ar noras) pateikti šį kiekį pagal dvišalę sutartį; kontraktinė elektros energija – elektros energija, kurią gamintojas parduoda pagal dvišales elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais, ir kuri yra skirta Lietuvos energetikos sistemoje vartoti (EEPP sutarties 1.1.7. punktas). Iš esmės analogiška kontraktinės elektros energijos apibrėžtis buvo įtvirtinta ir iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusių Prekybos elektros energija taisyklių 4 punkte, papildomai nurodant, kad ši elektros energija apskaitoma kiekvieną valandą.

Minėta, kad nustatytos į perdavimo ar skirstomuosius tinklus patiektos elektros energijos gamybos apimtis remiama tik tais atvejais, kai pagaminta elektros energija yra skirta Lietuvos Respublikos vartotojų elektros energijos poreikiams tenkinti ir pagal sudarytas sutartis yra parduodama elektrinių pasirinktoms Lietuvos Respublikos elektros energijos visuomeninio tiekėjo ar elektros energijos rinkos operatoriaus licencijas turinčioms įmonėms (ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 ir 2008 m. liepos 17 d. įsakymo Nr. 4-327 1.4. punktas). Remiantis šia nuostata ir pirmiau pateiktomis elektros energijos rūšių apibrėžtimis, darytina išvada, kad būtent kontraktinė elektros energija laikytina elektros energija, patenkančia į remtinos gamybos apimtį. Pagal pateiktas sampratas balansavimo, reguliacinė elektros energija yra tam tikros energijos rūšys, kurios skirtos pusiausvyrai elektros gamybos rinkoje, kai gamintojai nesilaiko elektros energijos gaminimo grafiko, užtikrinti. Remiantis šalių sudarytos EEPP sutarties 4.7 punkto nuostatomis, balansavimo elektros energija skaičiuojama, kai faktinis gamintojo elektros energijos tiekimas ir (ar) vartojimas nesutampa su nurodyta galia: kai gamintojas (nagrinėjamu atveju – ieškovas) pagamina per mažai elektros energijos, tai likusį kiekį turi įsigyti (pirkti) iš perdavimo sistemos operatoriaus (nagrinėjamu atveju – atsakovo) ir priešingai, jeigu pagaminama per daug elektros energijos nei numatyta, perviršis turi būti perdavimo sistemos operatoriui parduodamas. Taigi balansavimo energija gali būti elektros energijos gamintojo pagaminta (viršijus nustatytą galios normatyvą), tačiau ji, kaip nustatyto pagaminti elektros energijos kiekio perviršis, negalės būti įskaičiuojama į remtiną gamybos apimtį. Papildoma elektros energija negalėtų sudaryti remtinos gamybos apimties dėl to, kad ji yra perkama ir (ar) parduodama aukcione, o ne pagaminama ir pateikiama Lietuvos vartotojams su tiekėjais sudarytų sutarčių pagrindu.

Pažymėtina, kad vis dėlto nepriklausomai nuo to, kokiai elektros rūšiai priskirtina elektros energija, patenkanti į remtinos gamybos apimtį, esminis požymis, lemiantis, ar už ją valstybės įgaliotas rinkos operatorius turės sumokėti VIAP lėšas, yra ūkio ministro nustatyto kiekio kaip remtinos gamybos apimties pagaminimas ir jos pateikimas Lietuvos vartotojams su tiekėjais sudarytų sutarčių pagrindu. Viešųjų paslaugų teikėjai ir perdavimo sistemos operatoriai turi pasirinkti tokį tarpusavio teisinių santykių reguliavimo būdą, kuris neprieštarautų viešųjų paslaugų teikimo rėmimo tikslui ir reglamentavimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju šalių sudarytos VIAP sutarties 1.1.18. punktas, kuriame nustatyta, kad remtinos gamybos apimtis – kontraktinės ir papildomos elektros energijos apimtis, kuriai taikomos gamybos rėmimo sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos patvirtintose Įpareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas taisyklėse, yra netiksli, neatitinka pirmiau nurodytų remtinai gamybos apimčiai keliamų reikalavimų.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju sutiktina su kasacinio skundo argumentu, jog šalių sudarytos VIAP ir EEPP sutartys yra susijusios. EEPP sutartis reglamentuoja tiek pagamintos kaip remtiną gamybos apimtį elektros, už kurią mokamos VIAP lėšos, tiek ir nupirktos (parduodamos) elektros energijos perdavimą perdavimo sistemos operatoriui ir skirstomųjų tinklų operatorių tinklams. Tačiau sisteminis VIAP ir EEPP sutarčių nuostatų aiškinimas nesudaro pagrindo daryti priešingą nei pirmiau nurodyta išvada, kad VIAP lėšos mokamos tik už pagamintą ir į elektros perdavimo ir (ar) skirstomąjį tinklą patiektą ūkio ministro nustatytą elektros energijos kiekį.

Taisyklių 13 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai Taisyklių 6.2–6.4 punktuose nurodyti gamintojai per metus nepatiekė Ūkio ministerijos patvirtintos remtinos elektros energijos gamybos apimties, tokiems gamintojams atitinkamai sumažinamos VIAP lėšos paskutiniesiems metų mėnesiams. Šalių sudarytos VIAP sutarties 3.5 punkte įtvirtinta, kad, ieškovui per atitinkamus kalendorinius metus nesuteikus nustatytos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų apimties, atsakovas atitinkamai sumažins šioje sutartyje nurodytą VIAP mokėtiną sumą, mokamą paskutiniaisiais metų mėnesiais.

Prekybos elektros energija taisyklių 54 punkte įtvirtinta, kad iki valandinės prekybos su tiekėjais pradžios elektros energija iš gamintojų perkama apskaitant apimtis kas valandą, o gamybos režimai planuojami remiantis gamintojų sutartimi su perdavimo tinklų operatoriumi. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas, remdamasi nurodyta nuostata, apskaičiavo remtiną gamybos apimtį, apskaitydamas kasatoriaus pagamintą ir patiektą elektros energiją kas valandą, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentu, kad atsakovas, apskaičiuodamas kasatoriaus pagamintos ir pateiktos elektros energijos kiekį, rėmėsi nereglamentuotu apskaičiavimo metodu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir aktualias teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog kasatorius 2008, 2009 metais nepateikė visą remtiną gamybos apimtį sudarančio elektros energijos kiekio ir dėl to sumažino jam išmokėtinas VIAP lėšas. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, priimdami procesinius sprendimus šioje byloje, nepažeidė šalių sudarytų sutarčių ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Kasatorius, be kita ko, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė paskirti byloje ekspertizę, siekiant išsiaiškinti balansavimo energijos sąvoką, šios energijos rūšies paskirtį ir reikšmę, apskaičiuojant RGA dydį ir pan. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje buvo sprendžiami teisės aktų ir šalių sudarytų sutarčių nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimai, todėl ekspertizės skyrimas nebuvo būtinas ir jos nepaskyrimas nenulėmė neteisėtų teismų procesinių sprendimų priėmimo.

Kiti kasacinio skundo argumentai neturi įtakos nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą. Pažymėtina, kad tokiu atveju atsakovas turi pateikti ne tik prašymą, bet ir apskaičiuoti bei pagrįsti patirtas išlaidas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nepateikė jokių jo turėtas išlaidas kasacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų, todėl šių atlyginimas jam nepriteistinas.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 38,05 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas netenkintinas, tai šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB,,Vilniaus energija“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) valstybei 38,05 Lt (trisdešimt aštuonis litus 5 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Antanas Simniškis