Dėl kelio servituto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-419/2011

Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)

Procesinio sprendimo kategorija 32.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovui L. G. dėl kelio servituto nustatymo; tretieji asmenys: J. N., K. Č.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl kelio servituto nustatymo.

Ieškovui nuosavybės teise priklauso du žemės sklypai, tarp kurių yra įsiterpęs atsakovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kuriame jis ūkininkauja (augina avis). Per pirmąjį ieškovo žemės sklypą (8,66 ha, unikalus Nr. 4400-0457-0529) į atsakovo žemės sklypą (10 ha, unikalus Nr. 5518-0009-0037) eina vietinės reikšmės kelias Nr. 120-III. Šiame ieškovo žemės sklype nustatytas 0,1043 ha kelio servitutas, kuriuo naudojasi atsakovas, patekdamas į jam priklausantį žemės sklypą. Tačiau šiuo keliu ieškovas negali patekti į kitą jam priklausantį žemės sklypą, nes kelias Nr. 120-III eina tik iki atsakovo sodybos pastatų, o į toliau (apie 45 m) esantį ieškovo žemės sklypą (9 ha, unikalus Nr. 5518-0009-0073) neveda. Ieškovas teigia, kad kelias Nr. 120-III turėtų eiti per visą atsakovo žemės sklypą iki pat jo žemės sklypo ribos, tam būtina nustatyti kelio servitutą.

Ieškovas prašė: 1) nustatyti atsakovo 10 ha žemės sklype, esančiame duomenys neskelbtini, 0,11 ha kelio servitutą su teise ieškovui naudotis transporto priemonėmis ir eiti juo pėsčiomis; 2) suteikti jam teisę atsakovo žemės sklype atstatyti kelio Nr. 120-III 45 m. ilgio atkarpą iki ieškovo žemės sklypo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) ribos (pagal ortofotografinio žemėlapio ištrauką), išpilant jį žvyru.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas turi galimybę patekti į savo žemės sklypą iš kelių pusių: pratęsus ir įrengus kelią nuo trečiųjų asmenų sodybų; įrengus kelią palei atsakovo žemės sklypo ribą; pratęsus kelią, kuriuo į savo sodybą įvažiuoja atsakovas. Teismas nurodė, kad ieškovas, prašydamas nustatyti kelio servitutą, neišnaudojo visų galimų ir objektyvių aplinkybių nuosavybės teisei įgyvendinti, t. y. nebendravo su trečiuoju asmeniu K. Č. dėl kelio servituto nustatymo jos žemės sklype; negalėjo pagrįsti, dėl kokių priežasčių nesutiko su atsakovo siūlymu įrengti kelią bet kuriuo jo žemės sklypo pakraščiu. Teismas sprendė, kad ieškovas turi realią galimybę naudotis žemės sklypu, įvažiuodamas į savo valdą pro miške esantį 4 m pločio kelią, kuris Endriejavo kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte nurodytas kaip bendro naudojimo kelias. Teismo nuomone, ieškovo pateikti duomenys apie šio kelio ilgį ir galimas išlaidas jam pagerinti neatitinka objektyvios tiesos. Teismas padarė išvadą, kad servituto nustatymas atsakovo žemės sklypo daliai nebūtinas ir tai nėra vienintelis įmanomas būdas patekti ieškovui į savo sklypą, o nustačius tokį servitutą atsakovo interesai nepagrįstai nukentėtų.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. kovo 28 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino. Teisėjų kolegija nustatė, kad į ieškovo 9 ha žemės sklypą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) galima patekti šiais būdais: 1) nuo trečiojo asmens J. N. sodybos per mišką (apie 200–250 m), ši kelio dalis stipriai išvažinėta, šlapia, išėjus iš miško, toliau veda per šlapią pievą (apie 100 m); 2) nuo trečiojo asmens K. Č. sodybos – apie 180 m apleisto lauko keliuku, kuris eina per privatų kito asmens sklypą; 3) per atsakovo L. G. sklypą, pratęsus kelią apie 40 metrų: žvyruotas keliukas eina per atsakovo sklypą apie 250 m, toliau apie 200 m šis keliukas eina per kitą ieškovo sklypą iki bendro naudojimo vieškelio; 4) įrengus kelią bet kuriuo atsakovo sklypo pakraščiu. Teismas taip pat nustatė, kad šioje vietovėje galioja Endriejavo kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame dėl apsirikimo nebuvo numatytas privažiavimas į ieškovo 9 ha žemės sklypą. Vykdant projekto papildymą, žemėtvarkininkai numatė ir pažymėjo plane privažiavimo į sklypą vietą, einančią per mišką palei kitų žemės sklypų ribas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas gali įvažiuoti į savo valdą pro miške esantį 4 m pločio kelią. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad šis apie 200 m. ilgio kelias yra sunkiai pravažiuojamas, siekiant padaryti jį tinkamą naudoti būtina investuoti apie 31 000 Lt, tuo tarpu ieškovo 9 ha žemės sklypo indeksuota vertė yra 26 877 Lt. Iš atsakovo sodybos kelio (45 m) įrengimas ieškovui kainuotų 5851,03 Lt – 6349 Lt. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant dėl galimybės įsirengti kelią, būtina atsižvelgti į tai, kad kiekvienas kelias turi užtikrinti tam tikrą eismo kokybės lygį (Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 9.3 punktas), be to, negalima įsirengti kelio ten, kur nenumato teritorinio planavimo dokumentai. Teisėjų kolegija nurodė, kad Iš Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2010 m. liepos 29 d. rašto Nr. (5.1.40)-A5-2911 matyti, jog kelias per buvusį J. R. žemės sklypą iki jo padalijimo į tris atskirus sklypus ėjo per visą sklypą iki buvusio karjero išvažiuojant į gyvenvietės kelią Nr. 122-III-5; kelią Nr. 120-III būtų galima pratęsti iki ieškovo žemės sklypo ir tai nepažeistų teritorijų planavimo dokumentų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad kelio įrengimas per trečiųjų asmenų sklypus bei bet kuriuo atsakovo sklypo pakraščiu būtų ekonomiškai nenaudingas ir galimai neatitiktų eismo kokybės reikalavimų, konstatavo, kad proporcingumo principą atitiks servituto nustatymas atsakovo žemės sklype. Svarbia aplinkybe teisėjų kolegija laikė ir tai, kad atsakovo žemės sklypas yra įsiterpęs tarp ieškovo žemės sklypų ir nuo vietinės reikšmės žvyrkelio per ieškovo žemės sklypą (8,66 ha) į atsakovo žemės sklypą eina Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 16 d. įsakymu nustatytas kelio servitutas, t. y. atsakovas lygiai taip pat naudojasi ieškovo žemės sklype nustatytu servitutu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CK 4.113, 4.126, 4.129 straipsnių netinkamo taikymo, CK 1.2 straipsnio, CPK 177, 179, 265 straipsnių pažeidimo

Nustatant servitutą, privaloma siekti, kad būtų sudaryta kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 1 dalis). Teismas turi išsiaiškinti, ar galima viešpataujantįjį daiktą naudoti pagal paskirtį, nenustačius servituto (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad yra galimi keturi servituto nustatymo variantai, kartu pripažino ir tai, jog ieškovo sklypą galima naudoti pagal paskirtį, nenustačius kelio servituto kasatoriaus sklype, bet jį nustačius pagal kitus variantus. Kasatoriaus nuomone, teismo pasirinktas servituto variantas yra blogiausiai iš visų galimų, nes jis daugiausia pažeidžia tarnaujančiojo daikto savininko (kasatoriaus) teises (nustačius servitutą, iš dalies pasikeitė kasatoriaus žemės sklypo naudojimosi sąlygos) ir maksimaliai palankus viešpataujančiojo daikto savininkui (ieškovui). Taip teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kad, nustatant servitutą, turi būti laikomasi tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vadovaujantis CK 4.126 straipsnio 1 dalimi apeliacinės instancijos teismas privalėjo palyginti visus keturis servituto nustatymo variantus sąnaudos atžvilgiu. Teismas neišsiaiškino, kiek kainuotų įrengti kelią pagal kitus galimus servituto nustatymo variantus. Neturėdamas šių duomenų, teismas neturėjo galimybės įvertinti, ar galima normaliomis sąnaudomis įrengti kelią pagal kiekvieną variantą. Taigi byloje nebuvo nustatyta visų reikšmingų aplinkybių, o teismo išvados padarytos neturint faktinių duomenų ir įrodymų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi taisyklės, kad, nustatant servitutą, viena iš reikšmingiausių bylos aplinkybių yra servituto atlygintinumo klausimo išsprendimas (CK 4.129 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas iš viso nenagrinėjo servituto atlyginimo klausimo. Tai galėjo turėti įtakos ieškovo pozicijai, nes tokiu atveju jis turėtų įvertinti, ar jam apsimoka prašyti būtent tokio servituto nustatymo varianto ar verta ieškoti kito sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisinių santykių apibrėžtumo, stabilumo ir teisėtų lūkesčių principus (CK 1.2 straipsnis). Žemės sklypą kasatorius įsigijo anksčiau nei ieškovas. Pagrindiniai sklypo įsigijimo kriterijai buvo tie, kad jis nutolęs nuo pagrindinio kelio ir per jį negali važiuoti ar eiti kiti žmonės, todėl jame bus galima plėtoti ekologinį ūkį ir auginti avis. Gyvulių laikymo sąlygos reikalauja, kad jiems būtų suteikta galimybė laisvai ganytis tam tikrame žemės plote. Teismas nustatė kelio servitutą, kuris eina praktiškai per vidurį kasatoriaus sklypo, dėl to iš esmės pasikeitė gyvulių auginimo sąlygos (jie negali laisvai judėti ir ganytis visame sklype), taip pat pablogėjo kasatoriaus šeimos gyvenimo sąlygos, nes kelias, kuriam nustatytas servitutas, eina už 30 m nuo gyvenamųjų pastatų.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, kelias į jo sklypą turėtų būti tik ten, kur jis jau yra arba kur suprojektuotas teritorinio planavimo dokumentuose. Iš Endriejavo kadastrinės vietovės suprojektuotų ir paženklintų projekto planuose sklypų žiniaraščių matyti, kad ieškovo 8,66 ha žemės sklypo ribose seno kelio vietoje yra suprojektuotas kelias Nr. 120-III, einantis iki pat kito jo 9 ha žemės sklypo ribos. Šis kelias egzistuoja, išskyrus nedidelę atkarpą, kurią ieškovas įsipareigojo įrengti savo lėšomis. Kelio įrengimas toje vietoje, kur nurodyta Endriejavo kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto (per mišką) ištraukoje, kainuotų gerokai daugiau nei vertas ieškovo 9 ha žemės sklypas. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kompensacijos ir teisės į privatumą reikšmės nustatant servitutą

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Tai išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu, nustatoma savanoriškai arba priverstinai. Vienas iš priverstinių servituto nustatymo būdų yra jo nustatymas teismo sprendimu. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Servituto nustatymas teismo sprendimu įgyja ultima ratio pobūdį. Atitinkamai formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008). Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, jos ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims, todėl nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007).

CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta tarnaujančiojo daikto savininko teisė reikalauti dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo. Šios normos prasme nuostolių atlyginimas reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl patiriamų jo teisių ribojimo, mokamą vienkartine ar periodine kompensacija. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą. Tai gali turėti reikšmės sprendžiant dėl servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl suvaržymų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pvz., sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pvz., turto išpirkimas, mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės poreikiams teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v.UAB „Druskininkų vandenys“, AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-527/2009).

Kai viena iš šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitą šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamus teisių ribojimus, kurie turi būti kompensuojami. Tokia kryptimi formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pavyzdžiui, teismas yra pasisakęs, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berniūnai“, Ž. B., D. M. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009). Taigi procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą.

Kompensacijos dydžiui nustatyti inter alia reikšmingi yra ir tarnaujančiojo daikto savininko patiriami nepatogumai dėl privatumo apribojimų. Plėtodama nurodytą praktiką servitutų nustatymo bylose taikant CK 4.126 ir 4.129 straipsnius teisėjų kolegija išaiškina, kad siekiant abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar servituto nustatymas neapriboja asmens teisės į privatų gyvenimą. Tais atvejais, kai nustatant servitutą privatumo aspektas tampa reikšmingas ir yra keli galimi servituto nustatymo variantai, turi būti pasirenkamas toks sprendimas, kuriuo teisės į privatumą ribojimo būtų išvengiama arba toks ribojimas būtų mažiausias.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas įsigijo žemės sklypą anksčiau nei ieškovas, su iki pat sodybos nuo vieškelio vedančiu keliuku, pirko sodybą būtent dėl jos nuošalumo, siekdamas užtikrinti tiek savo šeimos privatumą, tiek ir patogų ūkininkavimą šiame sklype auginant avis. Atsakovas su šeima, kurioje auga trys vaikai, gyvena šiame sklype esančioje sodyboje, jame ūkininkauja, yra įregistravęs ūkį ir avių bandą. Be to, netoli prašomo pratęsti ir taip padaryti bendro naudojimo keliuko yra pasistatęs pirtį, o prašoma pratęsti keliuko dalis būtų vos per keliasdešimt metrų nuo jo sklypo ir kitų sodybos pastatų. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo prašomas nustatyti servitutas labai susiaurintų atsakovo galimybę įgyvendinti savo nuosavybės neliečiamumą ir asmeninio gyvenimo privatumą. Šių teismo nustatytų aplinkybių ir argumentų apeliacinės instancijos teismas nepaneigė. Dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo argumentų apeliacinės instancijos teismas svarbia aplinkybe laikė tai, kad atsakovo žemės sklypas yra įsiterpęs tarp ieškovui priklausančių žemės sklypų ir nuo vietinės reikšmės žvyrkelio per vieną iš ieškovui priklausančių sklypų į atsakovo žemės sklypą eina Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 16 d. įsakymu nustatytas kelio servitutas. Kadangi atsakovas taip pat naudojasi ieškovui nuosavybės teise priklausančiame sklype nustatytu servitutu, tai apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškovo prašomo servituto nustatymas pažeis atsakovo šeimos privatumą. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti. Teismas neįvertino aplinkybių, kad ieškovas įsigijo žemės sklypą vėliau nei atsakovas, jau buvo nustatytas ir išviešintas viešame registre servitutas, nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas klausimas dėl servituto nustatymo ir ieškovo sklypui. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvados dėl privatumo ribojimų galėjo būti paneigtos tik argumentais, kurie yra susiję su tokias išvadas nulėmusiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis, ar aplinkybėmis, kurios nebuvo nustatytos, bet privalėjo būti nustatytos, jeigu būtų laikomasi įrodymų vertinimo taisyklių.

Nustatydamas servitutą pagal ieškovo pasirinktą variantą apeliacinės instancijos teismas atmetė kitus tris galimus sprendinius iš esmės remdamasis tik tuo, kad pasirinktas kelio servitutas būtų įrengtas mažiausiomis ieškovo sąnaudomis. Tačiau teisėjų kolegija su tokia teismo argumentacija nesutinka. Minėta, kad kompensacijos dėl servituto nustatymo klausimas yra reikšmingas sprendžiant dėl servituto nustatymo. Teismas privalo svarstyti kompensacijos dydžio klausimą ir tais atvejais, kai yra keli galimi servituto nustatymo variantai, iš kurių labiausiai atitinkančio abiejų ginčo šalių interesus nustatymui inter alia turi reikšmės ir servitutu nustatyto kelio įrengimo sąnaudos. Nustatydamas mažiausiai ieškovo sąnaudų įrengimui reikalaujantį kelio servitutą, tačiau nesvarstydamas kompensacijos, kurios dydžiui nagrinėjamoje byloje itin didelę reikšmę turi asmens teisės į privatų gyvenimą ribojimai, klausimo ir jos reikšmės pasirenkant vieną iš galimų servituto variantų, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė tik į ieškovo interesus ignoruodamas atsakovo interesus, taip pažeidė reikalavimą siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, netinkamai taikė CK 4.126 straipsnį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šio straipsnio taikymo praktikos. Nurodyti pažeidimai turi esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus kasacinį skundą, iš ieškovo kasatoriui priteisiamas jo sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 79, 93 straipsniai), taip pat iš ieškovo valstybei priteisiamos išlaidos, susijusios su procesiniu dokumentu įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 puntas, CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo G. S. atsakovui L. G. 137 (vieną šimtą trisdešimt septynis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo G. S. į valstybės biudžetą 70,88 Lt (septyniasdešimt litų 88 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas