Civilinė byla Nr. 3K-3-347/2013
Proceso Nr. 2-08-3-03784-2012-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
40.1; 40.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Mitnija“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo tiltas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Mitnija“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Vėjo tiltas“ prašė teismą priteisti iš UAB „Mitnija“ 76 019,91 Lt skolos, 1462,71 Lt palūkanų bei 9,03 proc. dydžio procesinių palūkanų, mokėtinų nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo.
Byloje nustatyta, kad ieškovas 2010 m. rugsėjo 30 d. statybos subrangos sutartimi įsipareigojo atlikti inžinerinių tinklų montavimo darbus, o UAB „Mitnija“ – priimti darbus ir sumokėti už juos sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, tačiau atsakovas savo prievolę įvykdė ne visiškai, už atliktus darbus liko skolingas 76 019,19 Lt. 2010 m. rugsėjo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi susitarta, kad pardavėjas UAB „Mitnija“ parduos pirkėjui UAB „Vėjo tiltas“ prekes pagal šio pateikiamus užsakymus, o jis už prekes sumoka. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi ieškovui UAB „Vėjo tiltas“ iškelta bankroto byla. Ieškovui pareiškus pretenziją atsakovui dėl skolos už atliktus darbus sumokėjimo, atsakovas atsisakė skolą mokėti, teigdamas, kad dalies prievolės vykdymas sustabdytas ieškovui neįvykdžius įsipareigojimo pateikti garantinio laikotarpio draudimą, o kita prievolės dalis baigėsi prievolės šalių sutapimu, t. y. UAB „Mitnija“ tapus kreditoriumi (pagal pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu išrašytas sąskaitas) ir skolininku (pagal rangos sutarties pagrindu išrašytas sąskaitas).
Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl prievolės pasibaigimą įskaitymu ir prievolės šalių sutapimu, taip pat sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: iš atsakovo priteisė 75 611 Lt skolos, 1462,71 Lt palūkanų bei 7,06 proc. metinių palūkanų iki sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad statybos subrangos sutartis buvo vykdoma ieškovei naudojant tiek atsakovės pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, tiek trečiųjų asmenų tiektomis medžiagomis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys sudarė ir vykdė savarankiškas, skirtingas sutartis, taip pat į šalių praktiką, padarė išvadą, kad prievolė atsiskaityti už ieškovo iš atsakovo nupirktas prekes baigdavosi priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu, o ne sutapus skolininkui ir kreditoriui. Prievolės šalys niekada nebuvo sutapusios. Atsakovo 47 938,56 Lt sąskaita išrašyta po bankroto bylos ieškovei iškėlimo, todėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas negalėjo būti atliekamas. Kadangi statybos rangos sutartis nebuvo įvykdyta iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, o iškėlus bankroto bylą įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, teismas sprendė, kad atsakovas neteko teisės sustabdyti prievolės ieškovui vykdymą.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimą pakeitė: iš atsakovo priteisė 47 938,56 Lt skolos, 738,65 Lt palūkanų bei 7,06 proc. metinių palūkanų iki sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys taikė įskaitymo institutą – ieškovo skolos už nupirktas prekes suma buvo mažinamos jam pagal statybos subrangos sutartį mokėtinos sumos ir nė viena šalis tam neprieštaravo. Kolegija pažymėjo, kad CK 6.126 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pasibaigimo pagrindas atsiranda tuomet, kai šalis sieja prievolė pagal vieną teisinį santykį. Byloje konstatuota, jog šalis siejo dvejopi teisiniai santykiai – subrangos sutartis ir pirkimo–pardavimo sutartis, todėl prievolė sumokėti 47 938,56 Lt skolos negali baigtis šalių sutapimu. Statybos subrangos sutartyje šalys sutarė, kad atsakovas turi teisę sulaikyti 10 proc. sutarties darbų kainos dydžio sumą iki garantinio termino pabaigos, jei ieškovė nepateiks garantinio laikotarpio draudimo. Teisėjų kolegija sprendė, kad kol draudimo terminas nėra pasibaigęs, sulaikytą 27 673,17 Lt sumą ieškovui už darbus priteisti iš atsakovo nėra pagrindo, tačiau, pasibaigus garantiniam terminui ir nesant būtinybės taisyti ieškovo atliktų darbų trūkumų, ši suma turi būti grąžinama ieškovui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo: pakeisti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį dėl 47 938,56 Lt skolos ir 738,65 Lt palūkanų priteisimo ir šią ieškinio dalį atmesti; kitą nutarties dalį palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė CK 6.126 ir 6.130 straipsniuose numatytų prievolės pasibaigimo pagrindų esmės ir skirtumo. Nepaisant to, ar buvo (formaliai) du teisiniai dokumentai, dvi sutartys ar ne, subrangovas BUAB „Vėjo tiltas“ faktiškai neturėjo įskaitymui būtino priešpriešinio reikalavimo sumokėti už medžiagas, nes ne jis tas medžiagas pirko ir už jas mokėjo. Tokį reikalavimą turėjo tik UAB „Mitnija“. Prievolės sumokėti už medžiagas 47 938,56 Lt atžvilgiu atsakovas UAB „Mitnija“ buvo ir kreditorius (pagal pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu išrašytas sąskaitas) ir skolininkas (pagal rangos sutarties pagrindu išrašytas sąskaitas). Taigi darytina išvada, kad prievolė atsiskaityti už medžiagas, sumokant jų kainą, įtrauktą į atliktų darbų aktus ir sąskaitas, baigėsi ne įskaitymu, o šalių sutapimu. Dėl to netaikytinas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytas draudimas vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo, nes prievolė nebuvo vykdoma, bet, sutapus jos šalims (kai UAB „Mitnija“ tapo prievolės sumokėti 47 938,56 Lt už medžiagas skolininke ir kreditore), baigėsi savaime, be jokios šalių valios ar papildomų veiksmų.
2. Teismas atmetė atsakovo poziciją, kad nepaisant to, jog 2010 m. rugsėjo 30 d. formaliai buvo surašytos dvi sutartys, jos iš esmės įformino vieną sandorį ir vieną teisinį santykį – statybos rangos, kai medžiagas tiekia užsakovas (CK 6.648 straipsnis). Atsakovo poziciją pagrindžia šios aplinkybės: šalys abi sutartis sudarė tą pačią dieną; pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta būtent medžiagoms į rangos sutarties objektą tiekti; nusistovėjo šalių santykių praktika, kai atsakovas UAB „Mitnija“ nemokėdavo už ieškovo sąskaitose įtrauktas medžiagas, nebuvo jokių pranešimų apie įskaitymus nė iš vienos šalies. Negalima sutikti su teismo išvadomis, kad šalys vykdė dvi sutartis, iš kurių kylantys reikalavimai buvo įskaitomi. Faktiškai šalys buvo susijusios tik rangos teisiniais santykiais, kai medžiagos buvo tiekiamos generalinio rangovo subrangovui, ir už jas, nors ir įtrauktas į subrangovo sąskaitas, generalinis rangovas subrangovui neturėjo mokėti ir nemokėjo. Teismo išdėstytas sutarties aiškinimas grindžiamas tik pažodiniu, formaliu sutarties vertinimu, neanalizuojant faktinių šalių santykių ir nusistovėjusios šalių praktikos, taip pažeidžiant CK 6.193 straipsnį, reglamentuojantį sutarčių aiškinimą.
3. Teismas nepagrįstai netaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto, nors atsakovas juo grindė savo apeliacinį skundą. Priteisus iš atsakovo ieškovui atsakovo nupirktų ir pateiktų medžiagų kainą, ieškovas nepagrįstai praturtėtų.
Ieškovas atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, prašymą motyvuodamas taip:
1. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių tarpusavio veiksmų ir bendradarbiavimo praktiką (įskaitymą), pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje teisinėje situacijoje nėra nei universalaus (mirtis, reorganizavimas ir kt.), nei singuliaraus (reikalavimo teisės perleidimas, skolos perkėlimas ir kt.) galimo asmenų pasikeitimo prievolėje atvejų, lemiančių kasatoriaus tapimą ir skolininku, ir kreditoriumi.
2. Byloje nustatyta, kad dalį medžiagų, reikalingų statybos subrangos sutarčiai vykdyti, ieškovas pirko iš kasatoriaus, kitą dalį – iš kitų asmenų. Dėl to kasatorius ir ieškovas tą pačią dieną sudarė dvi atskiras sutartis, o ne vieną bendrą dėl rangos darbų iš užsakovo medžiagų sutartį, kaip nurodo kasatorius. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas negali būti absoliutinamas, ypač tada, kai šalys skirtingai argumentuoja savo tikruosius ketinimus dėl sutarties ar atskiros jos sąlygos. Pažymėtina, kad subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys.
3. Teismui įvertinus faktines bylos aplinkybes ir konstatavus, kad ieškovas iš kasatoriaus pirko medžiagas, nebuvo pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto. Jei už medžiagas nėra atsiskaityta, tai kasatorius gali pareikšti reikalavimą ieškovui bankroto procese.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl prievolės pabaigos įskaitymu ir šalių sutapimu pagrindų atribojimo
Byloje kilo ginčas dėl prievolės pabaigos įskaitymu atribojimo nuo prievolės pasibaigimo šalių sutapimu. Kasatoriaus nuomone, teismai neteisingai aiškino ir taikė šių teisės institutų normas, nes netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius.
Civilinėje teisėje prievolė apibrėžiama kaip teisinis santykis, kurio dalyviai yra dvi šalys, iš kurių viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Prievoliniam teisiniam santykiui yra būdingos dvi šalys: aktyvioji šalis – kreditorius ir pasyvioji šalis – skolininkas, kurias sieja tarpusavio teisės ir pareigos. Kreditoriaus reikalavimo teisė atitinka skolininko pareigą. Dėl to ši teisė negalima be pareigos, pabrėžtina – kito asmens pareigos. Jei asmenų nesieja jų tarpusavio teisė ir pareiga, reiškia, kad jie nėra prievolinio teisinio santykio dalyviai.
Prievolė baigiasi, kai nelieka kurio nors iš jai būtinų elementų: nelieka bent vienos iš prievolės šalių; baigiasi skolininko pareiga ir kreditoriaus reikalavimo teisė. Taigi nelikus šių prievolės elementų, negali išlikti ir prievolės kaip šalis siejančio teisinio santykio. CK šeštosios knygos IX skyriuje reglamentuojami prievolių pabaigos pagrindai. Du iš šių pagrindų yra aktualūs nagrinėjamoje byloje – prievolės šalių sutapimas (CK 6.126 straipsnis) ir įskaitymas (CK 6.130–6.140 straipsniai). Tai atskiri prievolių pabaigos institutai, todėl jų taikymo sąlygos skirtingos.
CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Pagal šias įstatymo nuostatas įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad įskaitymui atlikti, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors, minėta, įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „ Autostartas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-593/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-593/2007">3K-3-593/2007</a>; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-293/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-293/2009">3K-3-293/2009</a>; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Alginora“ v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-9/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-9/2010">3K-3-9/2010</a>; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Valdiklis“ v. UAB „Naujoji šiluma“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOC8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-18/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-18/2010">3K-3-18/2010</a>).
Taigi prievolė gali pasibaigti įskaitymu, kai jos šalis vienu metu sieja dvi ar daugiau prievolių, t. y. prievolių daugetas yra būtinas požymis įskaitymui konstatuoti. Įskaitymu baigiasi abi prievolės jų dalyko sutapties apimtimi.
CK 6.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai skolininkas ir kreditorius sutampa, t. y. kai skolininkas ir kreditorius vienoje prievolėje yra tas pats asmuo. Tai gali įvykti nelikus vienos iš prievolės šalių – mirus fiziniam asmeniui arba reorganizavus juridinį asmenį, skolininkui atitenka kreditoriaus teisės ir pareigos, kylančios iš tos pačios prievolės (pavyzdžiui, kai mirus kreditoriui skolininkas tampa vieninteliu jo įpėdiniu arba sujungus du juridinius asmenis). Taigi prievolės šalių sutaptis prievolėje – dėl tam tikro juridinio fakto viename prievoliniame santykyje įvykstantis prievolės šalies pasikeitimas, kurio pagrindu skolininkas įgyja kreditoriaus reikalavimo teisę, t. y. toje pačioje prievolėje tampa ir skolininkas, ir kreditorius. Teisė nereglamentuoja protingumo kriterijų neatitinkančių santykių, įskaitant vieno asmens prievolinių santykių su pačiu savimi, nes nėra protingai paaiškinamo asmens intereso būti tokių vieno asmens „santykių“ dalyviu, todėl, sutapus skolininkui ir kreditoriui viename asmenyje, kuris turi ir reikalavimo teisę, ir pareigą vykdyti prievolę, daroma išvada, kad prievolinio teisinio santykio neliko. Toks įvykis CK 6.126 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas prievolės pabaiga. Pažymėtina, kad būtent įvykis, o ne veiksmai, kaip įskaitymo atveju, yra prievolės pabaigos pagrindas pagal CK 6.126 straipsnio 1 dalį. Tuo atveju, kai įstatyme nustatyta prievolė, tačiau konkrečiu atveju susiklosčiusiomis aplinkybėmis jos kreditorius ir skolininkas yra tas pats asmuo (pvz., žalos sau padarymo atvejis), tai tokiu konkrečiu atveju prievolės net neatsiranda, nes kreditoriaus ir skolininko sutapimas yra aplinkybė, prieštaraujanti prievolinio teisinio santykio bruožams.
Kasatoriaus nuomone, teismai neteisingai aiškino ir taikė analizuojamų prievolės pasibaigimą reglamentuojančias teisės institutų normas, nes netinkamai – formaliai – aiškino šalių sudarytas sutartis. Kasatorius, nesutikdamas su ieškovo ir teismų aiškinimu, kad šalys vykdė dvi sutartis, iš kurių kylantys reikalavimai buvo įskaitomi, tvirtina, jog, nors ir sudariusios dvi sutartis, šalys iš esmės įformino vieną sandorį ir vieną teisinį santykį, reglamentuojamą CK 6.648 straipsnyje – statybos rangos, kai medžiagas tiekia užsakovas. Kasatorius teigia, kad pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta būtent medžiagoms į rangos sutarties objektą tiekti; nusistovėjo šalių santykių praktika, kai atsakovas UAB „Mitnija“ nemokėdavo už ieškovo sąskaitose įtrauktas medžiagas; prievolės sumokėti už medžiagas 47 938,56 Lt atžvilgiu atsakovas UAB „Mitnija“ buvo ir kreditorius (pagal pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu išrašytas sąskaitas), ir skolininkas (pagal rangos sutarties pagrindu išrašytas sąskaitas); prievolė atsiskaityti už medžiagas, sumokant jų kainą, įtrauktą į atliktų darbų aktus ir sąskaitas, baigėsi ne įskaitymu, o šalių sutapimu.
Kai kyla ginčas dėl sutarties sąlygų tikrosios reikšmės, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, elgesį po sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti sandorį sudariusių šalių tikrąją valią.
Byloje nustatyta, kad pagal statybos subrangos sutarties 5.1.5 punktą subrangovas UAB „Vėjo tiltas“ darbus atlieka iš savo medžiagų. Medžiagas ieškovas darbams atlikti pirko tiek iš atsakovo, tiek iš trečiųjų asmenų. Vadovaujantis pirkimo–pardavimo sutartimi prekės buvo parduodamos pagal šalių suderintus ir patvirtintus prekių sąrašus ir kainas priede Nr. 1. Atsakovas pagal pirkimo–pardavimo sutartį išrašydavo ieškovui PVM sąskaitas–faktūras už ieškovui parduotas prekes, o ieškovo išrašytose PVM sąskaitose–faktūrose, vadovaujantis statybos subrangos sutarties 2.2 punktu, atsakovui buvo įrašoma viena mokėtina suma, neišskiriant darbų ir medžiagų kainos.
Kasatoriaus dėstomas sutartinių santykių interpretavimas neatitinka bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad aiškinant sutartį būtina atsižvelgti į šalių veiksmus po jos sudarymo, t. y. ją vykdant. Tokius šalių veiksmus šalys įrodinėja visomis įrodinėjimo priemonėmis, atitinkančiomis joms įstatyme nustatytus reikalavimus. Šioje byloje teismai nustatinėjo šalių veiksmus joms dalyvaujant ginčo sutartiniuose santykiuose, įvertindami byloje surinktus įrodymus: PVM sąskaitas–faktūras už parduotas medžiagas ir atliktus darbus, objektines ir lokalines sąmatas, atliktų darbų ir išlaidų aktus–pažymas, tarpinius atliktų darbų aktus, šalių atstovų paaiškinimus. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne šalių daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-98/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-98/2008">3K-3-98/2008</a>; 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. BUAB „Bajorkiemis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04OS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-89/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-89/2013">3K-3-89/2013</a>; kt.). Kasatorius nesutinka su teismų vertinimu, kad pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu jo išrašytos sąskaitos patvirtina šios sutarties vykdymą, nors savo teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė. Dėl to teismai pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo sąskaitas, išrašytas pagal pirkimo–pardavimo sutartį vertinti kaip kitokią reikšmę turinčius dokumentus. Pažymėtina, kad sąskaitos yra dokumentai, kurių pagrindu teikiami duomenys Valstybinei mokesčių inspekcijai ir kitoms valstybės institucijoms, apskaičiuojami mokėtini mokesčiai, kt., todėl šių dokumentų turinys ir reikšmė negali būti interpretuojami laisvai pagal besikeičiančius suinteresuoto asmens poreikius. Šalys laisva valia sudarė pirkimo–pardavimo ir statybos subrangos sutartis, jose nustatė tarpusavio atsiskaitymo būdus, šalių teises ir pareigas, atsakomybę už sutarčių nevykdymą ir vadovavosi jų nuostatomis, jas vykdydamos, todėl aiškinti priešingai ir padaryti išvadą, kad tai yra viena statybos subrangos sutartis, nėra pagrindo. Dėl to teismai, nustatę, kad ginčo šalys tarpusavyje atsiskaitydavo išrašydamos atskirus finansinius dokumentus, pagrįstai konstatavo, kad šalys buvo susijusios ne tik rangos, bet ir pirkimo–pardavimo santykiais, bei sprendė, kad prievolės šalys niekada nebuvo sutapusios.
Kasatorius nenuosekliai laikosi savo pozicijos, kartu teigdamas, kad šalys buvo vieno teisinio santykio, reglamentuojamo CK 6.648 straipsnyje, dalyviai, kartu nurodydamas, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, siekiant užtikrinti medžiagų tiekimą į rangos sutarties objektą, pagal šią ir subrangos sutartį šalys išrašinėjo sąskaitas, pagal vienas jų kasatorius buvo skolininkas, o pagal kitas – kreditorius, t. y. abi sudarytos sutartys buvo sudarytos siekiant realių, nustatytas faktines aplinkybes atitinkančių tikslų, šių sutarčių vykdymą pagal jų sąlygas patvirtina išrašytos sąskaitos. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių ginčo šalių rangos santykius, reglamentuojamus CK 6.648 straipsnyje, darbus atliekant iš užsakovo medžiagos. Pagal CK 6.648 straipsnio 3 dalį, jeigu darbas atliekamas visiškai ar iš dalies iš užsakovo medžiagos, tai rangovas atsako už netinkamą tos medžiagos sunaudojimą. Rangovas privalo pateikti užsakovui medžiagos sunaudojimo ataskaitą ir jos likutį grąžinti arba, jeigu užsakovas sutinka, sumažinti darbų kainą atsižvelgiant į rangovui likusių nesunaudotų medžiagų vertę. CK 6.648 straipsnio 5 dalyje nustatyta dispozityvioji norma, kad rangos sutartyje gali būti numatytos medžiagų sunaudojimo normos, likučių ir pagrindinių atliekų grąžinimo terminai, rangovo atsakomybė už šių pareigų nevykdymą. Taigi esant santykiams, reglamentuojamiems CK 6.648 straipsnyje, sutarties šalių bendradarbiavimo, rangovo veikimo užsakovo interesais ir ekonomiškumo principai lemia rangovo atsakomybę už netinkamą užsakovo perduotos medžiagos darbams atlikti panaudojimą. CK 6.647 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog rangovas, atliekantis darbą iš savo medžiagos, atsako už blogą medžiagos kokybę, tačiau tuo atveju, jei darbas atliekamas iš užsakovo medžiagos, atsakomybę reglamentuoja CK 6.648 straipsnio nuostatos. Šių normų nuostatos sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad sutartis dėl darbų atlikimo iš užsakovo pateiktų medžiagų ir sutartis dėl darbų atlikimo iš rangovo medžiagų, kurias jis nusipirko iš užsakovo pirkimo–pardavimo sutartimi, turi reikšmingų skirtumų. Pagal CK 6.648 straipsnį užsakovas pateikia medžiagas rangovui, o ne parduoda pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, išrašydamas PVM sąskaitą–faktūrą. Nusipirkęs medžiagas, rangovas įgyja į jas nuosavybės teisę, jos negrąžinamos pardavėjui, nepriklausomai nuo to, kiek jų panaudota vykdant darbus pagal rangos sutartį, taigi, šiuo atveju, skirtingai nei pagal CK 6.648 straipsnį, reglamentuojamos teisės į rangovo gautas iš užsakovo medžiagas, atsakomybė už jų panaudojimą.
Taigi byloje nustačius, kad šalys sudarė pirkimo–pardavimo ir subrangos sutartis, įtvirtino atitinkamas teises ir pareigas bei jas vykdė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo vertinti tarp šalių susiklosčiusius du prievolinius teisinius santykius (pirkimo–pardavimo ir subrangos) vien tik kaip subrangos santykius atliekant darbus iš užsakovo medžiagų pagal CK 6.648 straipsnį.
Pažymėtina tai, kad kasatorius, darydamas išvadą, kad ginčo prievolė pasibaigė šalių sutapimu, nepaiso ne tik jo teiginiams prieštaraujančių nustatytų faktinių aplinkybių, bet neatsižvelgia į prievolės požymius. Kasatorius byloje nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip atitinkančios pirmiau išdėstytas prievolės šalių sutapimo sąlygas, t. y. teisiškai reikšmingų faktų, lėmusių šalių sutapimo įvykį. Jis teigia, kad sutarties šalių valia buvo sutarti dėl vieno teisinio santykio, kuriame jis buvo ir skolininkas, ir kreditorius, t. y. jis buvo teisiniame santykyje su savimi. Jis byloje nepateikė paaiškinimų, kokius tikruosius ketinimus ir interesą turėjo, sudarydamas sandorį tokiomis jo interpretuojamomis sąlygomis, neatitinkančiomis protingumo kriterijaus, todėl šie kasatoriaus argumentai atmestini. Tai, kad pagal šalių sudarytas sutartis ieškovas privalėjo atsiskaityti už prekes atsakovui, o vėliau atsakovas, priėmęs darbus, kuriems atlikti panaudotos iš jo nupirktos prekės, privalėjo atsiskaityti už juos ieškovui, nėra pagrindas konstatuoti prievolės šalių sutapimo, nes nurodytos atsiskaitymo pareigos kilo iš atskirų pirkimo–pardavimo ir rangos teisinių santykių. Šių santykių pagrindu atsirado atskiros dvišalės prievolės. Jei viena šalių sudaryta sutartis turi kelių rūšių sutarčių elementų, ji kvalifikuojama kaip mišri sutartis ir jai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Dėl to, net jei būtų pagrindas aiškinti, kad šalys turėjo ketinimus sudaryti vieną sutartį, apimančią rangos ir pirkimo–pardavimo teisinius santykius, šių santykių pagrindu atsiranda atskiros prievolės, kurių pabaigos pagrindai yra tokie pat, kaip ir prievolių, nustatytų atskirose sutartyse. Asmeniui turint pareigą sumokėti pinigų sumą vykdant vieną prievolę ir teisę gauti atitinkamą pinigų sumą, kitai šaliai vykdant kitą prievolę, kiekvienoje jų prievolės šalys nesutampa viename asmenyje, todėl nėra pagrindo konstatuoti prievolės pabaigos sutapus šalims. Dėl to teismai pagrįstai konstatavo, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, šalių praktikoje iki bankroto bylos iškėlimo galėjo būti taikomas įskaitymo, o ne šalių sutapimo institutas.
Byloje nustačius, kad ieškovo reikalavimas atsiskaityti įvykdant prievolę pagal subrangos sutartį yra pagrįstas, taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto nebuvo pagrindo.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas prašo priteisti iš kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Netenkinant kasacinio skundo, ieškovo prašymas tenkintinas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8 punktuose nustatyta rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio apskaičiavimo tvarka. Už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai apskaičiuotini nustatytą koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Rekomendacijose nustatytas koeficientas skaičiuoti atlyginimui už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą yra 2 (8.14 punktas). Rekomendacijų 2 punkte nustatyti kriterijai, į kuriuos taip pat atsižvelgtina sprendžiant dėl priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį. Ieškovas pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą bei dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą jis sumokėjo 1936 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pagal nustatytą koeficientą ieškovų prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija rekomenduojamo maksimalaus dydžio – 2000 Lt, sprendžia, kad ieškovui iš kasatoriaus priteistina jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma.
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 40,13 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti BUAB „Vėjo tiltas“ (į. k. 247452060) iš UAB „Mitnija“ (į. k. 134511472) 1936 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt šešis litus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš UAB „Mitnija“ (į. k. 134511472) 40,13 Lt (keturiasdešimt litų 13 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Sigita Rudėnaitė
Dalia Vasarienė
