Baudžiamoji byla Nr. 2K-159-654/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11086-2022-5
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.20.5.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Aleno Piesliako (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,
išteisintajam A. L.,
išteisintojo gynėjui advokatui Vladislovui Milukui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Linos Zakarauskaitės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 13 d. nuosprendžio.
Tauragės apylinkės teismo 2022 m. liepos 27 d. nuosprendžiu A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 13 d. nuosprendžiu panaikintas Tauragės apylinkės teismo 2022 m. liepos 27 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. L. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą iš dalies tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2022 m. sausio 14 d. nuo 10.50 val. iki 12.45 val. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose Tauragėje, Gedimino g. 17, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, apklausiamas kaip liudytojas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos komisariato tyrėjui L. Ragauskui davė melagingus parodymus apie tai, kad nuo 2021 m. gruodžio 16 d. 12.00 val. iki 2021 m. gruodžio 18 d. 17.00 val. jis buvo Kaune, Radistų a. 23, ir 2021 m. gruodžio 18 d. apie 13 val. per kambario langą matė, kaip du vyrai namo kieme sumušė jo giminaitį A. A.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas A. L. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisino, nes pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su A. L. inkriminuota nusikalstama veika, kelia abejonių dėl jų tikrumo ir tikslumo. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausioji prokurorė L. Zakarauskaitė kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik A. L. iškeltomis versijomis apie jo telefono bei jo paties buvimo vietas įvykio metu ir klaidingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis paremtas tik ryšio operatoriaus pateiktais duomenimis. Prokuratūra nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nė vienas iš liudytojų, kuriems nuo 2021 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. gruodžio 18 d. skambino A. L., negalėjo be abejonių patvirtinti, kad bendravo su A. L., o ne su kitu asmeniu. Priešingai, tai, kad A. L. įvykio metu buvo Tauragėje, o ne Kaune, patvirtina ne vien ryšio operatoriaus duomenys apie jo telefono buvimo vietą pagal prisijungimus prie bazinių stočių, bet ir liudytojos L. G. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad L. G. telefoninio skambučio metu uždavė skambinusiam asmeniui specifinius klausimus ir skambinusį atpažino kaip A. L. tiek pagal gautus atsakymus į juos, tiek iš balso. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl bylos duomenų, kurie buvo surinkti siekiant išsiaiškinti A. L. buvimo vietą įvykio metu, tačiau nepasisakyta dėl A. L. pareikšto kaltinimo esmės. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, be jau minėtų ryšio operatorių duomenų apie A. L. mobiliojo ryšio telefono buvimo vietą, analizuoti ir kiti įrodymai: D. P. parodymai, jog nuo 2021 m. lapkričio mėn. iki 2021 m. gruodžio mėn. pabaigos niekas pas A. A. nebuvo atvykęs; 2022 m. sausio 14 d. asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokolo duomenys, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-00510-22 liudytojas A. L. neatpažino D. P. kaip asmens, kuris, pagal A. A. parodymus, jį 2021 m. gruodžio 18 d. sumušė namo kieme; įvertinti L. G. teisme duoti parodymai; liudytojo R. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-00510-22, kurie buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
3.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje klaidingai konstatuota, kad 2022 m. spalio 13 d. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu buvo per anksti spręsti apie A. L. parodymų teisingumą ar melagingumą. Dar 2022 m. spalio 4 d. buvo priimta neskundžiama Kauno apygardos teismo nutartis, kuria buvo atmestas A. A. skundas dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 01-1-00510-22, ir šia nutartimi konstatuota, kad M. P. ir R. G. parodymai apie įvykio vietą ir eigą yra vertintini kaip patikimi ir kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-00510-22 tiriamas įvykis vyko gatvėje, o ne A. A. namo kieme, kaip nurodė A. L. liudytojo apklausos metu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-00510-22. Taigi ši Kauno apygardos teismo nutartis neabejotinai patvirtina, kad A. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.
3.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. L. neatpažino asmens, kuris sumušė A. A. ir apie kurį davė parodymus, grindžiama tik prielaidomis, nes vertinami išskirtinai tik A. L. parodymai, neatsižvelgiant į kitus, jo kaltę dėl melagingų parodymų davimo pagrindžiančius, įrodymus. Vien asmens nepažinojimas dėl gyvenamosios vietos kitame mieste nesudaro jokio pagrindo teigti, kad tokio asmens neįmanoma atpažinti iš bendrų veido bruožų, išskirtinių požymių, šukuosenos, kūno sudėjimo ar kitų bruožų, ypač atsižvelgiant į tai, jog A. L. konfliktą ir tariamai A. A. mušusius asmenis, kaip pats teigė, matė, o apklaustas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-00510-22 net sugebėjo nurodyti konflikte dalyvavusių asmenų amžių, ūgį, kūno sudėjimą, aprangą.
3.4. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepasisakyta ir dėl kitų esminių A. L. parodymų prieštaravimų, konstatuotų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje: dėl sugedusio automobilio ir dėl pamesto telefono.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės L. Zakarauskaitės kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 235 straipsnio 1 dalies taikymo bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio ir įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis ir 331 straipsnis)
5. Kasaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį, kuriuo A. L. pripažintas kaltu padaręs BK 235 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, susijusius su įrodymų vertinimui keliamais reikalavimais, nustatytais BPK 20 straipsnio 5 dalyje, o tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio reikalavimų.
6. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Joje nurodyta, kad teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016).
7. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje irgi turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas ir laikantis pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305–307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines aplinkybes atitinkančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393/2014, 2K-29-489/2015 ir kt.).
8. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojos L. G. parodymais, kuriuos įvertino kaip patikimus ir teisingus, bei ryšio operatorių duomenimis. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino A. L. versiją ir ją patvirtinančius A. A. parodymus, kadangi apie telefono dingimą A. L. niekam nepranešė, jo versija apie vykimą į Kauną nėra patikrinama, stokoja detalių ir yra neįtikinama, o A. A. yra suinteresuotas duoti neteisingus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas liudytojos L. G. parodymus įvertino kritiškai, o A. L. versiją apie telefono pametimą laikė mažai tikėtina, tačiau ne neįmanoma ir nepaneigta. Teismas padarė išvadą, kad nė vienas iš liudytojų, kuriems neva skambino A. L., negalėjo be abejonių patvirtinti, kad bendravo su A. L., o ne su kitu asmeniu.
9. Pirmosios instancijos teismas posėdyje tiesiogiai apklausė liudytoją L. G. ir apklausos metu siekė išsiaiškinti, kodėl ji padarė išvadą, kad kalbėjo su A. L. Teismas nuosprendyje motyvavo, kad liudytojai L. G. nekilo abejonių dėl to, kad ji kalbėjo su A. L., ji su A. L. yra pažįstama 30 metų, jie nereguliariai susiskambindavo. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad liudytoja ir A. L. buvo pažįstami, todėl išteisintajam nereikėjo sakyti, kad jis nori susipažinti, ir teismas manė esant mažai tikėtina, kad liudytoja galėjo atpažinti A. L. vien iš balso.
10. Vertinant šią situaciją, visų pirma, svarbu, kad tokią išvadą, priešingą pirmosios instancijos teismo išvadai, apeliacinės instancijos teismas padarė pats tiesiogiai neapklausęs liudytojos ir neišklausęs, kodėl ji esanti tikra dėl pašnekovo asmenybės, o tik kitaip interpretavęs pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuotus liudytojos parodymus, jiems suteikęs kitokią prasmę. Apeliacinės instancijos teismas, suabejojęs liudytojos parodymais, turėjo pats tiesiogiai apklausti liudytoją ir įsitikinti jos parodymų turiniu. Antra, darydamas išvadas apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti visus liudytojos parodymus, kodėl ji padarė išvadą, kad kalbasi su A. L., tačiau nevertinti liudytojos sugebėjimo atpažinti pašnekovo balsą per savo subjektyvų patyrimą ir nespėlioti, ar tai įmanoma, nevertinti, ar išteisintajam reikėjo susipažinti su liudytoja, tačiau aiškintis, ar jis tai darė ir kodėl jis tai darė. Apeliacinės instancijos teismas, suabejojęs liudytojos parodymų turiniu, atrinko ir panaudojo tik tam tikras liudytojos parodymų dalis, šioms atrinktoms liudytojos parodymų dalims suteikė kitokį turinį, nevertino liudytojos parodymų kartu su kitais įrodymais ir todėl liudytojos parodymus įvertino neišsamiai ir neobjektyviai bei padarė neteisingas išvadas.
11. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, liudytoja paaiškino, kad atpažino A. L. ne vien iš balso, bet ir iš atsakymų į jos užduotus jam klausimus (atsakymai sutapo su jos žiniomis apie A. L.). Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad L. G. pokalbis su A. L. truko 11 minučių – pakankamą laiką patikimai įsitikinti pašnekovo asmenybe. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad liudytoja L. G. yra nurodžiusi savo duomenis vienišų žmonių skelbimuose, ji neturėjo A. L. telefono numerio ir jam paskambinus atpažino jį pagal kitus požymius. Paskutinį kartą A. L. su ja bendravo prieš aštuonerius metus, paskambinęs A. L. irgi iš pradžių jos neatpažino, tai rodo, kad A. L. skambino norėdamas susipažinti, tačiau nežinodamas, kad skambina savo pažįstamai L. G. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir to, kad visi skambučiai, inkriminuotu laikotarpiu padaryti iš A. L. telefono, buvo tik jam pažįstamiems asmenims, o svetimas telefoną radęs žmogus skambintų jam pažįstamiems žmonėms. Tai kartu su kitais pirmosios instancijos teismo motyvais paneigia A. L. versiją apie telefono pametimą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojos L. G. parodymus, padarė klaidą dėl jų turinio, o pirmosios instancijos teismas parodymus ištyrė ir įvertino remdamasis BPK 20 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis.
12. Nurodydamas savo sprendimo motyvus, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl to, kad liudytojas D. P., kuris, anot A. L., smurtavo prieš A. A., parodė, jog nuo 2021 m. lapkričio mėn. iki 2021 m. gruodžio mėn. pabaigos pas A. A. niekas, taip pat ir A. L., atvykęs nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas faktą, kad A. L. asmens parodymo atpažinti metu kitame ikiteisminiame tyrime neatpažino D. P. kaip asmens, smurtavusio prieš A. A., vertino išimtinai A. L. palankia linkme, nors pastarasis, prieš tai duodamas parodymus apie konfliktą, nurodė jame dalyvavusių asmenų amžių, ūgį, kūno sudėjimą. Teismas motyvavo, kad asmuo, gyvenantis Tauragėje, gali neatpažinti asmens, gyvenančio Kaune. Tačiau atpažįstančiojo ir atpažintino asmens skirtinga gyvenamoji vieta savaime nelemia asmens parodymo atpažinti patikimumo, nes pateiktas atpažinti asmuo atpažįstamas pagal bendrus veido bruožus, kūno sudėjimą ir kt. bruožus, kuriuos atpažįstantis asmuo įsidėmėjo ir kurie leidžia identifikuoti asmenį.
13. Šiame kontekste svarbu, kad įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, kurių padarymu jis kaltinamas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013). Tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti ne tik A. L. ar jo pažįstamų liudytojų A. A. ir L. K. paaiškinimus, bet ir kitus pirmiau minėtus netiesioginius įrodymus, susieti juos į vientisą įrodinėjimo grandinę ir pateikti motyvuotas išvadas, tačiau to nepadarė ir įrodymus įvertino nevisiškai ir neobjektyviai.
14. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių, svarbių sprendžiant A. L. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį klausimą, nustatymo atitinka įrodymų turinį, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai išsamūs, paremti nešališku ir nuosekliu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas išsamiai išnagrinėjo A. L. versiją apie jo buvimo vietą konflikto metu ir pateikė motyvus, kodėl ją atmetė bei nesivadovavo jam palankiais liudytojų parodymais, įvertinęs jų neatitiktį kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, taip pat išteisintojo versijos realumo galimybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje esančių duomenų pakanka pripažinti, jog A. L. 2021 m. gruodžio 18 d. apie 13 val. nebuvo atvykęs pas A. A. ir konflikto matyti negalėjo, todėl jo parodymai, kad prieš A. L. smurtavo D. P., buvo melagingi.
15. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, motyvavo, kad baudžiamoji byla dėl A. L. melagingų parodymų davimo buvo pradėta netinkamu laiku, t. y. neišnagrinėjus baudžiamosios bylos dėl A. A. ir M. P. sužalojimų, taip liudytojo A. L. parodymus, pripažinus juos melagingais, eliminuojant iš baudžiamojo proceso. Su tokiais motyvais teisėjų kolegija nesutinka. Liudytojo A. L. parodymai bet kokiame teisme ir bet kokiame procese būtų įvertinti vienodai. Parodymų davimo laikas nekeičia jų teisingumo ar neteisingumo. Teismas įrodymus vertina ne remdamasis savo sukurtais subjektyviais kriterijais, o BPK 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, vienodomis visiems teismams, todėl kitą baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas juos įvertintų lygiai taip pat, kaip šią bylą nagrinėjantis teismas. Be to, baudžiamojo proceso įstatymas niekaip neriboja prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno teisės pradėti ikiteisminį tyrimą. Priešingai, vadovaujantis BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Taip pat pareiga kuo operatyviau vykdyti ikiteisminį tyrimą kyla ir iš BPK 2 straipsnio, nustatančio, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymuose įtvirtintų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Svarbu ir tai, kad, sutinkant su apeliacinės instancijos teismo argumentacija, galimi atvejai, kai melagingus parodymus davę asmenys gali nesulaukti teisingumo, pvz., gali sueiti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, jeigu procesas pagrindinėje byloje užsitęstų arba tokie procesai būtų dirbtinai stabdomi, pvz., ikiteisminio tyrimo metu asmeniui prisipažinus, kad jis davė melagingus parodymus, arba esant pakankamai kitų įrodymų tai konstatuoti.
16. Kasaciniame skunde motyvuojama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino 2022 m. spalio 4 d. priimtos neskundžiamos Kauno apygardos teismo nutarties, kuria atmestas A. A. skundas dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje dėl konflikto tarp A. A. ir D. P. bei M. P. metu padarytų sužalojimų. Šioje nutartyje konstatuota, kad M. P. parodymai, priešingi A. L. duotiems parodymams, yra teisingi. Nagrinėjant šį motyvą svarbu, kad BPK 242 straipsnyje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Teisiamajame posėdyje apklausiami asmenys parodymus ir paaiškinimus duoda žodžiu. Laikytis kitokios įrodymų tyrimo tvarkos, negu nustatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, galima tik išimtiniais įstatymų įtvirtintais atvejais. BPK 301 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių teismų nuosprendžiai atitinka BPK 95 ir 96 straipsniuose apibūdintų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, požymius, todėl tiriami ir vertinami kaip ir kiti byloje esantys įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-689/2020). Tačiau teismų praktika kalba apie nuosprendžius, priimtus teismui pačiam tiesiogiai ištyrus įrodymus, juos įvertinus ir padarius išvadas dėl faktų. Šioje byloje prokuratūra siūlo kaip prejudiciniu faktu remtis ikiteisminio tyrimo stadijoje apygardos teismo teisėjui nagrinėjant skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo priimtos nutarties turiniu, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokia išvada. Visų pirma, ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo ir aukštesniojo teismo veikla yra susijusi su ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro priimant nutarimus padarytų pažeidimų nustatymu ir pasiūlymais juos pašalinti, tačiau nėra susijusi su faktų nustatymu. Antra, tiek ši, tiek ankstesnė skundžiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis buvo priimtos vadovaujantis BPK 64–65 straipsnių ir X dalies nuostatomis rašytinio proceso tvarka nagrinėjant proceso dalyvių skundus ir tiesiogiai neištyrus įrodymų, remdamasis kuriais teismas daro išvadas dėl faktų. Trečia, šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pats apklausė visus proceso dalyvius, kurių parodymais prokuratūra įrodinėjo A. L. kaltę, ir jam nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo remtis kitų sprendimų, padarytų ne BPK XXI skyriaus nustatyta tvarka, turiniu. Todėl priimdami sprendimus teismai pagrįstai nesivadovavo ikiteisminio tyrimo metu priimtų sprendimų motyvuojamosiose dalyse nurodytu turiniu.
17. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, A. L. išteisindamas dėl kaltinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir BPK 331 straipsnio nuostatas, šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BPK 20 straipsnio nuostatas, padarė pagrįstas išvadas, todėl jo sprendimas yra teisėtas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. liepos 27 d. nuosprendį.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Olegas Fedosiukas
Alenas Piesliakas
