Baudžiamoji byla Nr. 2K-131-628/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01096-2020-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.1; 1.1.4.2; 1.2.7.4.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
nuteistajam R. A. ir jo gynėjai Aušrai Ručienei,
neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. gynėjo advokato Vytauto Barkausko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 1511 straipsnio 2 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Tuo pačiu nuosprendžiu R. A. išteisintas dėl kaltinimo padarius dvi nusikalstamas veikas, nurodytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro ir nuteistojo apeliaciniai skundai atmesti. Be to, skundžiama nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nuosprendis pakeistas, patikslinant nuosprendyje nurodytas veikos faktines aplinkybes.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. A. nuteistas už tai, kad 2019 m. gruodžio mėn. pabaigoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 24 d. 13.30 val., turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu ir žinodamas, kad E. J. D. yra nepilnametis, pasinaudojęs jo pažeidžiamumu dėl nepilnametystės, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), esančiose patalpose – bute – pasiūlė nepilnamečiui E. J. D. už 50 Eur piniginį atlygį liesti rankomis ir dirginti (masturbuoti) jo (nukentėjusiojo) lytinį organą iki spermos išsiliejimo, tačiau veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi nukentėjusysis atsisakė. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, R. A. 2019 m. gruodžio mėn. pabaigoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 24 d. 13. val., iš mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „A“, kurio naudotojas yra R. A., turėdamas tikslą ir siekdamas tenkinti lytinę aistrą su nepilnamečiu, siuntė nukentėjusiajam nepilnamečiui E. J. D. į jo naudojamo mobiliojo ryšio telefoną trumpąsias SMS žinutes, siūlydamas jam už 100 Eur piniginį atlygį masturbuoti jo (nukentėjusiojo) lytinį organą iki spermos išsiliejimo, rašydamas: „Tu gulesi as tau nusmaukysiu, sakei kad 17 cm“, „As tau nusmaukau iki spermos issiliejimo ir duodu 100, tau nieko daryti nereikes“. Po to, suderinęs su nukentėjusiuoju susitikimo laiką ir vietą, 2019 m. gruodžio 24 d. apie 13.23 val. automobiliu „BMW X6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvažiavo į prekybos centro (toliau – ir PC) „Akropolis“, esančio Vilniuje, Ozo g. 25, automobilių stovėjimo aikštelę, ties automobilio statymo numeriu 8, kad susitiktų su nukentėjusiuoju ir už piniginį atlygį tenkintų savo lytinę aistrą, tačiau veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes, nukentėjusiajam E. J. D. įsėdus į jo vairuojamą automobilį, R. A. pamačius ir atpažinus į pagalbą nukentėjusiajam tuo pat metu pribėgusį (atskubėjusį) jo draugą N. I., bandantį atidaryti automobilio galines duris, pradėjo staiga važiuoti, o nukentėjusysis, išsigandęs tokių jo veiksmų, iššoko iš važiuojančio automobilio.
II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. A. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas veikos padarymo faktines aplinkybes, nustatydamas, kad R. A. nukentėjusiajam už 50 Eur piniginį atlygį pasiūlė tenkinti lytinę aistrą ne vėliau nei iki 2019 m. gruodžio 24 d., remdamasis tuo, kad pirmasis pasiūlymas tenkinti lytinę aistrą už piniginį atlygį nukentėjusiajam buvo išsakytas anksčiau nei antrasis tokio pobūdžio pasiūlymas, kuris, kaip nustatyta byloje, išsakytas ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 24 d. 13 val.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo R. A. gynėjas advokatas V. Barkauskas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nuosprendžio bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 8 d. nutarties dalis, kuriomis R. A. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 1511 straipsnio 2 dalį, ir baudžiamąją bylą R. A. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apygardos teismas tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, šio teismo padarytų įrodymų vertinimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnis) ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų neištaisė, todėl padarė esminius BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus. Bylą nagrinėję teismai pripažino įrodymais nukentėjusiojo padarytų mobiliojo ryšio telefono ekrano vaizdo nuotraukų nuotraukas, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 4 dalį. Pažymėtina, kad nėra aiškios šių nuotraukų gavimo ir pateikimo į bylą aplinkybės (į tai buvo atkreiptas dėmesys apeliaciniame skunde), taip pat nėra nustatyta, ar nuotraukos tikros. Atkreiptinas dėmesys, kad nuotraukų patikimumo nėra galimybės patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais, kadangi nukentėjusysis išmetė naudoto telefono SIM kortelę. Byloje nebuvo gautos nei nukentėjusiojo, nei nuteistojo bylai reikšmingo laikotarpio mobiliojo ryšio telefono numerių išklotinės. Dėl to sunku paneigti abejones, kad taip buvo siekta pašalinti galimybę patikrinti neteisėtai įrodymais pripažintų nuotraukų tikrumą. Svarbu ir tai, kad, prieš nuteistąjį daugiau nei metus laiko nuo ikiteisminio tyrimo pradžios atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus bei taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę, kompromituojančios informacijos nebuvo gauta. Kompromituojančios informacijos apie nuteistąjį, ieškomų veikos pėdsakų ir požymių apie panašių veiksmų egzistavimą nei nuteistojo namuose, nei darbe, nei ten esančiuose daiktuose ar kompiuteriuose atliktų kratų metu taip pat nebuvo rasta. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas ignoravo nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismui jis pateikė duomenis, jog yra techninių sprendimų, leidžiančių pakeisti siuntėjo telefono numerį kitu numeriu ir kitaip iškreipti mobiliojo ryšio priemonėje matomus telekomunikacinių įvykių duomenis. Dėl to trumposios žinutės yra patikimos ir jomis galima vadovautis tik tada, kai gavėjo ir siuntėjo telefonuose sutampa duomenys apie trumposios žinutės išsiuntimą ir gavimą. Teismai vadovavosi nukentėjusiojo ir tiesiogiai įvykių nemačiusių, o apie jį žinančių iš nukentėjusiojo žodžių jam artimų asmenų parodymais, neva viso proceso metu sutampančiais dėl esminių detalių, o nuteistojo poziciją laikė paneigta byloje surinktų duomenų, kurie laikytini įrodymais, visuma.
3.2. Darydami išvadą dėl R. A. veikai taikytino baudžiamojo įstatymo, teismai netinkamai pritaikė BK 22 straipsnio 1 dalį ir 1511 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo veika galėtų būti vertinama tik kaip moralės ir dorovės neatitinkantis elgesys, bet baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Iš BK 21 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad negalima baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi padaryti BK 1511 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą, nes jis nėra sunkus ar labai sunkus BK 11 straipsnio prasme. Pagal teismų praktiką rengimosi ir pasikėsinimo stadijos viena nuo kitos skiriasi tuo, kad pasikėsinimo atveju tiesiogiai siekiama padaryti nusikalstamą veiką, o rengimosi atveju tik sudaromos sąlygos tokią veiką pradėti. Nepamatuoti, nerealūs, neįgyvendinami ketinimai negali būti vertinami kaip aiškus sumanymas padaryti nusikalstamą veiką, o kartu asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už rengimąsi padaryti tokią veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-387/2022). BK 1511 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu pasiūlęs, pažadėjęs suteikti ar suteikęs jam ar kitam asmeniui už tai pinigų ar kitokios formos atlygį, jei nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti sudėties požymių. Pagal teismų praktiką įstatymo sąvoka „kitaip tenkino lytinę aistrą“ suprantama kaip veiksmai tarp skirtingų ar tos pačios lyties asmenų, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu – masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014 ir kt.). Be to, kvalifikuojant veiką pagal BK 1511 straipsnio 2 dalį turi būti nustatytas nukentėjusiojo nepilnamečio savanoriškas sutikimas lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą, pasiektas už pinigus ar kitokį atlygį arba už pažadą suteikti nukentėjusįjį dominantį atlygį, taip pat tai, kad nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Atsižvelgiant į išdėstytas pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką nuostatas, esminius BK 1511 straipsnio 2 dalyje nurodytų neprievartinių seksualinių veiksmų su nepilnamečiais kaip nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymius, akivaizdu, kad šio nusikaltimo pradžia yra susijusi su išgavimu nukentėjusiojo nepilnamečio savanoriško sutikimo lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą už pinigus ar kitokį atlygį arba už pažadą suteikti nukentėjusįjį dominantį atlygį. Dėl to asmens veika pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 1511 straipsnio 2 dalį galėtų būti kvalifikuojama tik tada, kai kaltininkas atlieka bent dalį BK 1511 straipsnio 2 dalyje išvardytų alternatyvių veiksmų: pasiekia bent nukentėjusiojo nepilnamečio sutikimą lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą už pinigus ar kitokį atlygį arba už pažadą suteikti nukentėjusįjį dominantį atlygį, tačiau atitinkamai lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinės aistros nepradeda dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Byloje teismai nustatė, kad nuteistasis, suvokdamas ir galėdamas numatyti, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą, du kartus už atlygį siūlė masturbuoti nukentėjusiojo lytinį organą, taip pat tai, kad nukentėjusysis nesutiko už 50 Eur tenkinti lytinę aistrą, o vėliau nuteistasis savo nusikalstamų veikų nebaigė dėl nepalankiai ir netikėtai susiklosčiusių aplinkybių. Taigi, nuteistajam inkriminuoti ne seksualinio pobūdžio fiziniu kontaktu pasireiškę, bet seksualinio pobūdžio intelektiniai veiksmai – seksualinio pobūdžio pasiūlymas nepilnamečiui, su kuriuo šis nesutiko. Dėl to šiuo atveju nebuvo pradėti realizuoti jokie nusikalstami veiksmai. Darytina išvada, kad šioje byloje objektyviais duomenimis neįrodyta, jog buvo pasikėsinta padaryti BK 1511 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už seksualinio pobūdžio intelektinius veiksmus galima tik tada, jeigu tokie veiksmai atlikti prieš jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį. Jei pilnametis asmuo pasiūlo jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui susitikti, siekdamas lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą, baudžiamoji atsakomybė jam gali kilti už jaunesnio negu šešiolikos metų asmens viliojimą pagal BK 1521 straipsnį. Be to, baudžiamoji atsakomybė jam gali kilti už jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimą pagal BK 153 straipsnį. Vis dėlto šių nusikalstamų veikų požymių nuteistojo padarytoje veikoje nenustatyta.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo R. A. gynėjo advokato V. Barkausko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų
5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apygardos teismas tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, šio teismo padarytų įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų neištaisė, todėl padarė esminius BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus. Bylą nagrinėję teismai, kaip teigiama skunde, pripažino įrodymais nukentėjusiojo padarytų mobiliojo ryšio telefono ekrano vaizdo nuotraukų nuotraukas, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 4 dalį, šių nuotraukų gavimo ir pateikimo į bylą aplinkybės nėra aiškios, taip pat nėra nustatyta, ar nuotraukos tikros.
6. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. kad teismų padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei tinkamu ištirtų įrodymų įvertinimu.
7. Kaip įtvirtinta BPK 20 straipsnio 4 dalyje, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-2-699/2016 ir kt.).
8. Iš bylos proceso abiejų instancijų teismuose, taip pat teismų sprendimų matyti, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti dėl R. A. priimtus teismų sprendimus, neturi. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas nustatydami kasatoriaus ginčijamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, tiesiogiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, teismų sprendimai logiški ir motyvuoti. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek R. A. teisinančius, tiek ir kaltinančius, bylos duomenis, t. y. kaltinamojo parodymus, nukentėjusiojo E. J. D., liudytojų L. D., N. I., V. D., M. L., K. D. parodymus, ekspertų, specialisto paaiškinimus bei rašytinę bylos medžiagą (specialistų išvadas, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, parodymų patikrinimo vietoje, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolus, tarnybinius pranešimus, telefono numerių išklotinių duomenis ir kt.), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę seką, visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo R. A. kaltę, taip pat aptarė gynybos iškeltas versijas ir jas motyvuotai atmetė.
9. Konstatuodami faktą, jog nuteistasis R. A. už piniginį atlygį siekė tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusiuoju, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai rėmėsi baudžiamojoje byloje esančiu nuteistojo ir nukentėjusiojo susirašinėjimo mobiliojo ryšio priemonėmis turiniu. Kasacinio skundo argumentai, kad byloje nėra nustatyta, ar nuotraukos, kuriose užfiksuotas toks susirašinėjimas, tikros, ir nėra aiškios šių nuotraukų gavimo ir pateikimo į bylą aplinkybės, buvo nurodomi ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas savo nutarties 50–51 punktuose išsamiai juos išnagrinėjo ir pateikdamas aiškius motyvus atmetė.
10. Analizuodama minėtus kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 98 straipsnyje reglamentuotas daiktų ir dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, pateikimas. Šiuo atveju į bylą kaip tyrimui reikšmingas daiktas turėjo būti pateiktos ne tik E. J. D. telefone esančios ekrano nuotraukos (jas pateikė nukentėjusiojo motina L. D.), bet paimtas apžiūrėti ir pats nukentėjusiojo telefonas. Kaip nustatyta iš nukentėjusiojo motinos L. D. parodymų, sūnaus telefonas buvo parodytas policijai, žinutės buvo fotografuojamos policijos telefonu. Tiriant, ar įrodymas byloje gautas BPK 98 straipsnio tvarka, taip pat tokiu būdu nufotografuotų ekrano nuotraukų tikrumą, pirmosios instancijos teisme apklaustas ekrano nuotraukas daręs tyrėjas K. D. Iš jo parodymų nustatyta, kad pats nukentėjusiojo E. J. D. telefonas paimtas nebuvo. Iš nukentėjusiojo E. J. D. parodymų nustatyta, kad po to, kai jo telefone esantis susirašinėjimas buvo nufotografuotas policijos pareigūno, jis telefono SIM kortelę išmetė, kad kaltinamasis daugiau jam nerašytų, ir pakeitė savo numerį.
11. Tokiu būdu, nors byloje nebuvo paimtas ir apžiūrėtas nukentėjusiojo mobilusis telefonas, abiejų instancijų teismai, atlikę išsamią visų kitų byloje esančių įrodymų analizę, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tikrino ir vertino byloje esančią iš telefono gautą informaciją. Tai padaryta detaliai išanalizavus kiekvienos siųstos žinutės turinį, palyginus žinučių turinį su nukentėjusiojo E. J. D., liudytojų L. D., N. I., nuteistojo parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais. Šių žinučių turinys atitinka baudžiamojoje byloje nustatytus įvykius bei jų eigą.
12. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad R. A. 2019 m. gruodžio mėn. pabaigoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 24 d. 13.30 val., iš mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „A“, kurio naudotojas yra R. A., siuntė nukentėjusiajam nepilnamečiui E. J. D. į jo naudojamo mobiliojo ryšio telefoną trumpąsias SMS žinutes, siūlydamas jam už 100 Eur piniginį atlygį tenkinti lytinę aistrą, po to, suderinęs su nukentėjusiuoju susitikimo laiką ir vietą, 2019 m. gruodžio 24 d. apie 13.23 val. automobiliu „BMW X6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvažiavo į prekybos centro „Akropolis“, esančio Vilniuje, Ozo g. 25, automobilių stovėjimo aikštelę, ties automobilio statymo numeriu 8, kad susitiktų su nukentėjusiuoju.
13. Pažymėtina, kad R. A. pozicija, jog jis SMS žinučių nesiuntė, žinutės siųstos naudojantis internetinėmis programomis, apsimetant juo, kuri iš dalies nurodoma ir kasaciniame skunde, byloje tirta ir paneigta. Telefono ekrano fotonuotraukas, kuriose matosi susirašinėjimo turinys, nors telefono SIM kortelės su susirašinėjimu byloje nėra (ją nukentėjusysis išmetė po įvykio prie PC „Akropolis“), atsižvelgiant į nuoseklius nukentėjusiojo parodymus, liudytojo N. I. parodymus, specialisto paaiškinimus ir išklotinių duomenis, teismai pripažino įrodymais. Teismai taip pat tikrino ir tyrė R. A. nurodomą aplinkybę, kad kaltinamojo ir nukentėjusiojo naudotų telefono numerių išklotinėse, kurios aprašytos prie įrodymų, nėra duomenų, kad iš nukentėjusiojo naudoto telefono numerio ar iš R. A. naudoto telefono numerio buvo siųstos SMS žinutės paprastuoju būdu, yra fiksuoti tik jų skambučiai vieno kitam 2019 m. gruodžio 22–24 d. Siekiant išsiaiškinti šias aplinkybes, pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas UAB „Tele2“ specialistas A. Kliepa, jis nurodė, kad tarp telefono aparatų „iPhone Apple“ naudotojų, įsijungus 4G interneto ryšiui, esant Wi-Fi, pranešimai siunčiami mėlynuose teksto laukeliuose naudojant „iMessage“ platformą, jeigu yra pasiekiamas mobilusis tinklas, ir jie neatsispindi išklotinėse. Teismai taip pat darė išvadą, kad nuteistojo nurodoma aplinkybė, jog anksčiau aptartas susirašinėjimas nebuvo rastas nuteistojo pateiktuose dviejuose mobiliojo ryšio telefonuose „iPhone“, niekaip nepaneigia tokio susirašinėjimo egzistavimo fakto. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas A. Kliepa paaiškino, kad per „iPhone“ telefonų žinučių platformą „iMessage“ siųstos žinutės telefone turi matytis, jeigu jos iš minėtos sistemos nėra ištrintos. Atsižvelgus į tai, kad nuteistojo R. A. pateikti telefonai buvo apžiūrėti nuo įvykio praėjus beveik pusantrų metų, konstatuota, kad per tokį laikotarpį žinutės iš mobiliojo ryšio telefono galėjo būti pašalintos.
14. Taip pat pažymėtina, kad konstatuodami žinučių tikrumą teismai labai detaliai jas analizavo, lygindami jas su nukentėjusiojo, paties nuteistojo parodymais. Tuo pagrindu apeliacinės instancijos teismo nutarties 50 punkte padaryta išvada, kad žinutes, kuriose buvo siūloma tenkinti lytinę aistrą už 100 Eur ir kuriose buvo minimas nukentėjusiojo lytinio organo dydis, galėjo rašyti tik asmuo, kuris dalyvavo anksčiau vykusiame pokalbyje, susijusiame su nukentėjusiojo fiziologinėmis ypatybėmis. Iš nutarties 51 punkte išsamiai analizuojamo susirašinėjimo nustatyta, kad susirašinėjantys asmenys tariasi dėl susitikimo 2019 m. gruodžio 24 d. laiko ir vietos, vėliau asmuo kaltina nukentėjusįjį bandymu apiplėšti, grasina kreiptis į policiją. Žinutės, kuriose nuteistasis rašė nukentėjusiajam apie planuojamą atvykimo laiką į Vilnių, atitinka tuo metu R. A. faktinę buvimo vietą. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad į Vilnių susitikti su E. J. D. vyko iš (duomenys neskelbtini). Iš nuteistojo R. A. telefono ryšių išklotinės matyti, kad 2019 m. gruodžio 23 d., kai buvo derinamas preliminarus susitikimo laikas su nukentėjusiuoju, R. A. telefonas mobiliojo interneto duomenis naudojo prisijungdamas prie bazinių stočių, esančių (duomenys neskelbtini).
15. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaltinamasis siuntė jam kaltinime nurodytas SMS žinutes, siekdamas už atlygį nukentėjusiajam tenkinti savo lytinę aistrą, ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra jokio pagrindo abejoti žinučių, kuriose E. J. D. siūloma tenkinti lytinę aistrą už piniginį atlygį, autoryste, t. y. jas rašė R. A., pagrįstos išsamia bylos įrodymų analize ir jų tinkamu įvertinimu, laikantis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų.
16. Taip pat, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, byloje buvo gautos ir išanalizuotos (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 20–22 lapai) nukentėjusiojo ir nuteistojo bylai reikšmingo laikotarpio mobiliojo ryšio telefono numerių išklotinės.
17. Kasacinio skundo argumentas, kad, prieš nuteistąjį daugiau nei metus laiko nuo ikiteisminio tyrimo pradžios atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus bei taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę, nebuvo gauta kompromituojančios informacijos, nepaneigia šioje byloje nustatytų nusikalstamų nuteistojo R. A. veiksmų.
18. Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų pažeidimo iš esmės argumentuojami nesutikimu su įrodymų vertinimu, todėl laikytini deklaratyviais. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo nutartis tinkamai motyvuota, kaip to reikalauja BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys.
19. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas ignoravo nuteistojo nurodytus argumentus apie tai, jog yra techninių sprendimų, leidžiančių pakeisti siuntėjo telefono numerį kitu numeriu ir kitaip iškreipti mobiliojo ryšio priemonėje matomus telekomunikacinių įvykių duomenis. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 48 punkte vertintas iš Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (pagal nuteistojo gynėjo prašymą) gauto rašto turinys, tačiau, atsižvelgdamas į specialisto A. Kliepos paaiškinimus, kitus baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta pirmiau, darė išvadą, kad bylos įrodymai paneigia R. A. keliamą versiją, jog jis nesiuntė nukentėjusiajam kaltinime nurodytų žinučių.
20. Darytina bendra išvada, kad, tiriant ir vertinant įrodymus byloje, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė. Teismai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įrodymus vertino ne formaliai, kaip nurodyta kasaciniame skunde, o siedami juos į visumą bei darydami pagrįstas išvadas apie tikrąsias bylos aplinkybes. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą iš esmės išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nutartyje nurodė argumentus, kodėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti. Vien tai, kad teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.
Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies ir 1511 straipsnio 2 dalies taikymo
21. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė BK 22 straipsnio 1 dalį ir 1511 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo R. A. veika galėtų būti vertinama tik kaip moralės ir dorovės neatitinkantis elgesys, bet baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Iš BK 21 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad negalima baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi padaryti BK 1511 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą, nes jis nėra sunkus ar labai sunkus BK 11 straipsnio prasme.
22. Kaip nurodoma skunde, pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, rengimasis padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas savo veiksmais palengvina sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo įgyvendinimą, tačiau jo veiksmuose dar nėra ketinamo įvykdyti nusikaltimo objektyviųjų požymių, nustatytų konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Kaltininkas yra nusprendęs, kad tik po atitinkamo pasirengimo, kai bus sudarytos sąlygos, pradės daryti sumanytą nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-130-693/2017, 2K-345-511/2018).
23. Atsakydama į skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad objektyviai BK 1511 straipsnyje nurodyta veika pasireiškia lytiniu santykiavimu ar kitokiu lytinės aistros tenkinimu su nepilnamečiu asmeniu, pasiūlius, pažadėjus suteikti jam ar suteikus jam ar kitam asmeniui už tai pinigų ar kitokios formos atlygį (BK 1511 straipsnio 2 dalis), nukentėjusiajam sutinkant. Kitoks lytinės aistros tenkinimas – oralinis, analinis aktas arba kitokio fizinio sąlyčio veiksmai, sukeliantys kaltininkui seksualinį pasitenkinimą.
24. Taigi iš nusikaltimo, nurodyto BK 1511 straipsnio 2 dalyje, požymių aprašymo matyti, kad pasiūlymas arba pažadėjimas suteikti piniginį atlygį už lytinės aistros tenkinimą su nukentėjusiuoju yra šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai.
25. Abiem atvejais, kaip nustatyta byloje, nusikalstamų veiksmų nuteistasis R. A. nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (aplinkybių): pirmame epizode, įvykusiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), esančiose patalpose – bute, R. A. pasiūlė nepilnamečiui E. J. D. už 50 Eur piniginį atlygį liesti rankomis ir dirginti (masturbuoti) jo (nukentėjusiojo) lytinį organą iki spermos išsiliejimo, tačiau nukentėjusysis tai daryti atsisakė; antrame epizode, t. y. toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, R. A. iš naudojamo mobiliojo ryšio telefono siuntė nukentėjusiajam į jo naudojamą mobiliojo ryšio telefoną trumpąsias žinutes, siūlydamas jam už 100 Eur piniginį atlygį masturbuoti jo (nukentėjusiojo) lytinį organą iki spermos išsiliejimo, po to, suderinęs su nukentėjusiuoju susitikimo laiką ir vietą, automobiliu atvažiavo susitikti su juo ir už piniginį atlygį tenkinti savo lytinę aistrą, tačiau veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes, nukentėjusiajam įsėdus į jo vairuojamą automobilį, R. A. pamatė ir atpažino į pagalbą pribėgusį N. I., bandantį atidaryti automobilio galines duris, R. A. pradėjus staiga važiuoti, nukentėjusysis E. J. D. iššoko iš važiuojančio automobilio.
26. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Veika laikoma pasikėsinimu padaryti nusikaltimą (ir baudžiamąjį nusižengimą) tada, kai asmuo pradeda realizuoti objektyviuosius nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) sudėties požymius.
27. Cituojant kasacinės instancijos teismo praktiką, kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad rengimosi ir pasikėsinimo stadijos viena nuo kitos skiriasi atliktų veiksmų pobūdžiu, nusikalstamos veikos motyvo, tikslo ir kaltės realizavimo laipsniu, nusikalstamos veikos nutrūkimo momentu, skirtingu priartėjimo prie baigtos nusikalstamos veikos laipsniu, tačiau esminis šių stadijų darant nusikalstamą veiką skirtumas yra tai, kad pasikėsinimo atveju tiesiogiai siekiama veiką padaryti, o rengimusi tik sudaromos sąlygos tokią veiką pradėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-387/2022).
28. Iš byloje nustatytų kryptingų, siekiant nusikalstamo tikslo, aktyviai atliktų kaltininko veiksmų, būtent pirmu atveju – pakvietimo nukentėjusiojo į butą, alkoholio vartojimo su nepilnamečiu kaltininko bute, siekiant nukentėjusiojo apsvaigimo, aiškaus ir konkretaus pasiūlymo jam išsakymo ir konkretaus piniginio atlygio už tai nurodymo; antru atveju – tikslių, aiškių žinučių, ką reikės atlikti už nurodomą piniginį atlygį, intensyvaus bendravimo skambučiais, nuvažiavimo iki susitikimo vietos ir pakvietimo nukentėjusiojo įsėsti į automobilį, akivaizdu, kad kaltininkas jau buvo sudaręs pakankamas sąlygas tokią veiką pradėti ir tiesiogiai siekė nusikalstamą veiką padaryti.
29. Taigi R. A. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 1511 straipsnio 2 dalį. Kaltininkas atliko dalį BK 1511 straipsnio 2 dalyje išvardytų veiksmų, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų išvados, kad buvo pradėti realizuoti BK 1511 straipsnio 2 dalyje nurodyti nusikalstamos veikos požymiai, pagrįstos.
30. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, t. y. patikrinus teismų priimtus sprendimus teisės taikymo aspektu, darytina bendra išvada, kad skundžiami nuosprendis ir nutartis yra teisėti ir pagrįsti, o kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo R. A. gynėjo advokato Vytauto Barkausko kasacinį skundą.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Tomas Šeškauskas
Sigita Jokimaitė
