Dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų ir nekilnojamojo daikto teisinės registracijos panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-87/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 30.5; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. V., A. B. ir R. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 4 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Č. A. D. ieškinį atsakovei J. V. dėl pažeistų nuosavybės teisių, susijusių su žemės valdymo pažeidimu, gynimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, ir pagal ieškovų J. V., A. B., R. B. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų ir nekilnojamojo daikto teisinės registracijos panaikinimo; tretieji asmenys – Č. A. D., Č. D., A. J., valstybės įmonė Registrų centras.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Č. A. D. 2003 m. balandžio 28 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Jis nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 2002V „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“ buvo nustatytos ieškovui ir jo dukterims Č. D. ir A. J. bendrosios nuosavybės teise priklausančios 9 660 kv. m ploto namų valdos (duomenys neskelbtini) ribos. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 01–1053 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui Č. A. D.“ atkūrė ieškovui nuosavybės teises ir perdavė jam nuosavybėn natūra 7 660 kv. m ploto žemės sklypo dalį bendrame 9660 kv. m ploto namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklype. Pagal 1997 m. balandžio 1 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis kiekvienai ieškovo dukteriai priklauso po 1000 kv. m ploto žemės sklypo dalis bendrąja nuosavybe priklausančiame 9660 kv. m ploto namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklype. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro pažymoje nurodyta, kad ieškovo dukterys nuosavybės teise valdo po 1000 kv. m ploto žemės sklypo dalis (duomenys neskelbtini), o ieškovas – 7660 kv. m. Atsakovė J. V. – gretimo žemės sklypo savininkė – aptvėrė tvora ieškovui priklausančio 1296,73 kv. m ploto žemės sklypo dalį, jame pastatė garažą ir neteisėtai naudojasi šia žeme. Vilniaus žemėtvarkos skyriaus specialistai 2002 m. birželio 28 d. raštu įpareigojo atsakovę nugriauti statinius, atlaisvinti neteisėtai užimtą žemę ir įspėjo ją dėl administracinės atsakomybės, t. y., ieškovo teigimu, konstatavo, kad atsakovė neteisėtai užėmė žemės sklypo dalį. Atsakovė raginimų nevykdė, todėl 2002 m. rugpjūčio 12 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl savavališko žemės užėmimo ir naudojimo (Administracinių teisės pažeidimo kodekso 45 straipsnio 2 dalis), Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2002 m. spalio 29 d. nutarimu paskyrė atsakovei 3000 Lt baudą. Atsakovė iki šiol nepašalino pažeidimo, nepateikė įrodymų, kad ji turi teisę užimti ginčo žemės sklypo dalį. Ieškovo teigimu, atsakovė nuosavybės teise valdo tik 2000 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurį atsakovės tėvas T. T. įgijo nuosavybėn pagal Vilniaus miesto valdybos 1993 m. birželio 17 d. potvarkį Nr. 1235V ir 1993 m. rugsėjo 17 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį ir kurį jis 1995 m. kovo 8 d. padovanojo atsakovei, t. y. atsakovė nuosavybės teise valdo nurodytą žemės sklypą, kuris yra šalia ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, bet ne jame. Ieškovas, remdamasis CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4.93, 4.95, 4.97 straipsniais, prašė teismo įpareigoti atsakovę J. V. savo jėgomis ir lėšomis per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti jam bei jo dukterims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 9 660 kv. m ploto namų valdos sklype (duomenys neskelbtini) pastatytą tvorą ir garažą, grąžinti ieškovui neteisėtai atsakovės užvaldytą 1296,73 kv. m ploto žemės sklypą.

Ieškovai J. V., A. B. ir R. B. 2003 m. birželio 19 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų panaikinimo; Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas 2003 m. birželio 23 d. nutartimi perdavė šį skundą nagrinėti Vilniaus miesto 1–ajam apylinkės teismui, tačiau Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų J. V., A. B. ir R. B. skundą, išaiškino jiems teisę paduoti skundą pagal teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Specialiajai teisėjų kolegijai ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2003 m. spalio 15 d. nutartimi nustačius, kad tarp šalių kilęs ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir panaikinus Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartį, pagal ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 01-1053 ir Registrų centro pateiktą raštą buvo nustatyta, kad 9 660 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė buvo nuo (duomenys neskelbtini). Dėl to Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2004 m. kovo 1 d. nutartimi perdavė bylos nagrinėjimą Vilniaus apygardos teismui pagal rūšinį teismingumą. Ieškovai ieškinio pareiškime ir patikslintame ieškinio pareiškime nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimo dalis, kuria patvirtintos 6569 kv. m ploto namų valdos (duomenys neskelbtini) ribos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalis, kuria Č. A. D. atkurtos nuosavybės teisės ir perduota nuosavybėn natūra 6569 kv. m ploto žemės sklypo dalis prie namų valdos (duomenys neskelbtini) prieštarauja 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui. Ieškovui Č. A. D. nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6569 kv. m ploto žemės sklypą, nes ši žemės sklypo dalis, ieškovų teigimu, iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė ieškovų R. B. ir A. B. seneliui V. B. Ieškovė J. V. apie ginčijamus viešojo administravimo subjektų sprendimus sužinojo, kai gavo Č. A. D. 2003 m. balandžio 28 d. ieškinį dėl pažeistų nuosavybės teisių gynimo, tačiau, teismams nesutariant, kuriam teismui teismingas tarp šalių kilęs ginčas, ji dėl svarbių priežasčių praleido terminą paduoti skundui, todėl šis turi būti atnaujintas. Ieškovai R. B. ir A. B. apie ginčijamus sprendimus sužinojo 2003 m. birželio mėnesį, kai jiems apie tai pranešė J. V. Ieškovai, remdamiesi CK 6.154 straipsnio 1 dalimi, 6.309, 6.162 straipsniais, patikslintu ieškinio pareiškimu prašė teismo atnaujinti ieškovei J. V. praleistą dėl svarbių priežasčių terminą ieškiniui dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų panaikinimo paduoti; panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 2002V „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtintos 6569 kv. m ploto namų valdos (duomenys neskelbtini) ribos, panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 01-1053 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui Č. A. D.“ dalį, kuria Č. A. D. atkurtos nuosavybės teisės ir perduota nuosavybėn natūra 6569 kv. m ploto žemės sklypo dalis prie namų valdos (duomenys neskelbtini), panaikinti 6569 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją Č. A. D. vardu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 4 d. sprendimu ieškovo Č. A. D. ieškinį tenkino, ieškovų J. V., A. B. ir R. B. ieškinį atmetė. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovų A. B. ir R. B. reikalavimų, nurodė, kad ginčijamais viešojo administravimo subjektų sprendimais nebuvo pažeistos jų teisės ir interesai. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovų teiginius, kad Č. A. D. senelis iki 1940 metų nacionalizacijos neturėjo nuosavybės teisių į 6569 kv. m ploto žemės sklypo dalį bendrame ginčo žemės sklype; teismas motyvavo, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje (duomenys neskelbtini) nėra duomenų apie tai, kad Č. A. D. nuosavybės teise valdomą ginčo žemės sklypą iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo A. B. ir R. B. senelis; be to, Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2003 m. gegužės 27 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. B. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,368 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Teismas, nustatydamas, kurioje konkrečioje vietoje V. B. iki 1940 metų turėjo žemės sklypą, nevertino liudytojų parodymų, kurie, teismo vertinimu, prieštaravo vienas kitam, be to, liudytojai iki 1940 metų nacionalizacijos buvo mažamečiai, dėl savo amžiaus negalėjo žinoti, kur esančius žemės sklypus nuosavybės teisėmis valdė jų nurodyti asmenys. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovai R. B. ir A. B. neįrodė, jog ginčijama 6569 kv. m ploto žemės sklypo dalis iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė jųdviejų seneliui, todėl skundžiami viešojo administravimo subjektų sprendimai nepažeidžia šių ieškovų teisių ir interesų. Teismas, atmesdamas J. V. reikalavimus dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, pripažino nepagrįstais jos argumentus, jog ji yra teisėtai užėmusi 1296,73 kv. m ploto žemės sklypo dalį, nes šiuo žemės sklypu iš pradžių naudojosi jos tėvas, o po to ji, iki 1998 metų pabaigos ji mokėjo valstybinės žemės nuomos mokesčius. Teismas motyvavo, kad žemės nuomos santykiams atsirasti reikia nuomininko ir nuomotojo valios, tuo tarpu tarp J. V. ir valstybės tokie santykiai nesusiklostė; nuomos sutartis dėl 1296,73 kv. m ploto žemės sklypo dalies nuomos nebuvo sudaryta ir įregistruota valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje. Teismas rėmėsi Vilniaus miesto Verkių seniūnijos 1997 m. kovo 14 d. raštu Nr. 216 ir nustatė, kad J. V. siekė įgyti nuosavybės teises į užimtą žemės sklypą, tačiau jos prašymas nebuvo patenkintas. Teismas padarė išvadą, kad J. V. nuosavybės teise valdo tik 2000 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o kitas, šalia esantis ieškovės užimtas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Č. A. D., todėl ieškovės ginčijami viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai nepažeidžia jos teisių ir interesų. Teismas taip pat pripažino nepagrįstu ieškovų argumentą, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti, nes prieštarauja 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui; motyvavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Teismas nurodė, kad ieškovai praleido terminą skųsti viešojo administravimo subjektų priimtus sprendimus, ieškovai R. B. ir A. B. neprašė atnaujinti praleisto termino, ieškovė J. V. nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių. Pagal 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnį piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo prašymus nagrinėjančių institucijų sprendimai gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo jų įteikimo piliečiams dienos; ieškovų ginčijami sprendimai buvo priimti ne pagal jų prašymus, todėl juos priėmusios kompetentingos institucijos neprivalėjo jų įteikti ieškovams. Teismas nustatė, kad ieškovė J. V. 2002 m. birželio 28 d. gavo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. birželio 28 d. raštą, iš kurio sužinojo ar turėjo sužinoti, jog yra priimtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Č. A. D. Be to, ieškovai J. V. ir R. B. įgaliojo J. M. atstovauti jiems, sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Teismas, remdamasis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad nurodytų dviejų ieškovų atstovė ginčijamų viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų kopijas gavo 2002 m. lapkričio 29 d., todėl įstatyme nustatyto 30 dienų ieškinio senaties termino eiga minėtiesiems ieškovams prasidėjo 2002 m. lapkričio 30 d., tuo tarpu į teismą jie kreipėsi tik 2003 m. birželio 19 d., t. y. praleidę CK 1.127 straipsnio 1 dalyje ir 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą terminą. Teismas nustatė, kad ieškovas R. B. neprašė atnaujinti praleistą terminą, ieškovė J. V. nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių. Teismas, vertindamas, ar ieškovas A. B. nepraleido termino apskųsti ginčijamus viešojo administravimo subjektų priimtus sprendimus, nustatė, kad šiam ieškovui ieškinio senaties terminas prasidėjo 2003 m. birželio mėnesį. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų J. V., R. B. ir A. B. 2003 m. birželio 19 d. paduotą skundą; kitą skundą A. B. kartu su kitais dviem ieškovais Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė 2003 m. rugsėjo 11 d., t. y. pasibaigus 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytam ieškinio senaties terminui. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.130 straipsnio 4 dalį ir 1.131 straipsnio 1 dalį atsisakymas priimti skundą ieškinio senaties termino eigos nenutraukia, A. B. neprašo atnaujinti praleistą terminą, todėl ieškovo A. B. ieškinys atmestinas. Teismas, tenkindamas ieškovo Č. A. D. ieškinio reikalavimus, nurodė, kad Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2002 m. spalio 29 d. nutarimu, kuriuo J. V. paskirta 3000 Lt bauda, pripažino, jog J. V. savavališkai užėmė jai nuosavybės teise nepriklausančio 1296,73 kv. m. ploto žemės sklypo dalį, kuri priklauso Č. A. D. Šis ieškovas, būdamas teisėtas nurodytos žemės sklypo dalies savininkas, turi teisę pagal CK 4.95 straipsnį išreikalauti savo daiktą (žemę) iš svetimo neteisėto valdymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų J. V., A. B. ir R. B. apeliacinį skundą, 2005 m. liepos 22 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 4 d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis; pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus, pagrįstai nesirėmė vienas kitam prieštaraujančiais liudytojų parodymais, teisingai konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad A. B. ir R. B. senelis iki 1940 metų nacionalizacijos turėjo nuosavybės teisę į ginčijamą – Č. A. D. nuosavybės teisėmis atkurtą – žemės sklypą. Pasisakydama dėl ieškovės J. V. teisių pažeidimo, kolegija pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog buvo sudaryta ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruota rašytinė valstybinės žemės nuomos sutartis. Iš Verkių seniūnijos 1997 m. kovo 14 d. rašto Nr. 216 matyti, kad nebuvo patenkintas J. V. prašymas dėl nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą įgijimo. Be to, kolegija nustatė, kad administracinėje byloje (duomenys neskelbtini) esančio Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. rugpjūčio 30 d. rašte Nr. 31/02/20-2104 nurodyta, jog J. V. nuosavybės teise valdo 2000 kv. m namų valdos plotą, o likusį žemės plotą ji yra užėmusi savavališkai. Kolegija, vertindama apeliantų argumentą dėl skundžiamų viešojo administravimo subjektų sprendimų prieštaravimo 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 daliai, pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai prieštarauja 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad yra išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio. Kolegija nurodė, kad draudžiama taikyti prieštaraujančias Konstitucijai įstatymų normas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo nutarimu ir teisingai konstatavo, kad pagal nurodyto įstatymo 5 straipsnio 2 dalį piliečiams, kuriems nuosavybės teisė į žemę negalėjo būti atkurta į jų turėtą žemę grąžinant natūra, galėjo būti neatlygintinai nuosavybėn perduodami kiti laisvi žemės sklypai, t. y. A. Č. D. skundžiamais viešojo administravimo subjektų priimtais sprendimais buvo suformuotas ir perduotas neatlygintinai nuosavybėn ginčo žemės sklypas laisvoje valstybės žemėje. Kolegija, pasisakydama dėl ieškinio senaties termino taikymo, pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas ieškovų J. V., A. B. bei R. B. ieškinį atmetė, remdamasis ne tik tuo, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, bet ir tuo, kad ieškovai neįrodė, jog ginčijami viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai pažeidė jų teises, kad turėjo būti taikomas 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Kolegija nustatė, kad atsakovai – Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir Vilniaus apskrities viršininko administracija – prašė taikyti ieškinio senatį. Pagal 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnį piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo nagrinėjančių institucijų priimti sprendimai šiais klausimais gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo jų įteikimo piliečiams dienos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ginčijami sprendimai buvo priimti ne pagal ieškovų prašymus, todėl neturėjo būti jiems įteikti; ieškinio senaties termino eigos pradžia nagrinėjamu atveju turi būti nustatoma pagal dieną, kai ieškovai sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. birželio 28 d. raštu Nr. 31/02/20-1668, taip pat aplinkybe, kad ieškovų J. V. ir R. B. atstovė J. M. skundžiamų viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų kopijas gavo 2002 m. lapkričio 29 d., padarė teisingą išvadą, kad nurodyti ieškovai praleido įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų panaikinimo. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas A. B. praleido ieškinio senaties terminą; nurodė, kad ieškovui A. B. ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2003 m. birželio mėnesio pradžioje, kai jis kartu su J. V. ir R. B. 2003 m. birželio 19 d. padavė teismui skundą, kurį Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti, ieškovai pakartotinai skundą padavė tik 2003 m. rugsėjo 11 d. Kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas CK 1.130 straipsnio 4 dalį, neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartis Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2003 m. spalio 15 d. nutartimi buvo panaikinta, o ieškovų skundo priėmimo klausimas buvo perduotas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priimtas, t. y. ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovas A. B. praleido ieškinio senaties terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šio ieškovo reikalavimus, nes jie nepagrįsti. Kolegija, pasisakydama dėl ieškovo Č. A. D. reikalavimų, konstatavo, kad ieškovas įrodė savo reikalavimų pagrįstumą. Teisme nenuginčytu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 01–1053 ginčo sklypas yra paskirtas Č. A. D.i, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu J. V. veiksmai, naudojantis ginčo žemės sklypu, yra pripažinti savavališkais. Dėl to ginčo žemės sklypo savininkas Č. A. D. turi teisę išsireikalauti šią žemę iš svetimo neteisėto valdymo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai J. V., A. B. ir R. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 4 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovų J. V., A. B. ir R. B. ieškinį tenkinti, o ieškovo Č. A. D. ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį turėjo pareigą ex officio konstatuoti, kad skundžiami viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai yra niekiniai, nes prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir yra draudžiami įstatymų. Teismai neatsižvelgė į teismų praktikoje suformuluotas taisykles, kad tuo atveju, kai nagrinėjant ir sprendžiant bylą paaiškėja, jog kokie nors aktai yra akivaizdžiai niekiniai, teismas privalo ex officio, net ir nesant proceso šalies ieškininio reikalavimo, pripažinti tokį aktą nesukėlusiu jokių civilinių teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. A. B. ir kt.; Nr. 3K-3-1333/2001, kategorijos: 15.2.1.1, 36.4).

2. Bylą nagrinėję teismai dėl ieškovo R. B. netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Pagal CK 1.127 straipsnio l dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai įvertino ieškovų J. V. ir R. B. išduotą įgaliojimą J. M. R. B. apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2003 m. birželio mėnesį, kai jam apie tai pranešė J. V., todėl jis ir brolis A. B. ieškinio senaties termino nepraleido.

3. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ne tik nustatydami ieškinio senaties termino eigos pradžią, bet ir spręsdami klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą. Teismai nepagrįstai nurodė, kad ieškovai savo reikalavimus grindė prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi. Kasatorių teigimu, nurodytas straipsnis buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, t. y. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu nepripažino prieštaraujančia įstatymo nuostatos, pagal kurią reikalaujama, jog natūra grąžintinas naudojamas žemės sklypas ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas turi būti nuosavybės teise turėtoje žemėje. Ginčijami viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai, kasatorių nuomone, yra neteisėti, prieštarauja 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies l punktui. Vilniaus miesto valdybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 2002V neteisėtai buvo patvirtintos individualios namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ribos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 01-1053 Č. A. D. neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės ir perduota natūra 6569 kv. m ploto ha žemės sklypo dalis (duomenys neskelbtini), nes nėra duomenų apie tai, kad ši žemės sklypo dalis buvo nuosavybės teise Č. A. D. seneliui J. D. iki 1940 metų priklausiusioje žemėje. Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai neįvertino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2005 m. rugsėjo 29 d. rašto Nr. 3B-(7.5)-V-887-958, kuriame nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės institucijos, priimdamos ginčijamus sprendimus, turėjo atsižvelgti į tai, jog perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naudojamas ir prie jo esantis laisvas (neužstatytas) žemės sklypas turėjo būti nuosavybės teise turėtoje žemėje. Be to, skundžiami viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai pažeidžia kasatorių teises dar ir tuo aspektu, kad Č. A. D. neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį, jis nėra teisėtas žemės savininkas, nes Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 27 d. sprendime nustatyta, jog V. B. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,368 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į ieškovų J. V., A. B. ir R. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius dokumentus. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, nepažeidė procesinės teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos dėl įrodymų įvertinimo. Kasatoriai neįrodė, kad jų seneliui V. B. iki 1940 metų nacionalizacijos priklausęs žemės sklypas patenka į Č. A. D. grąžinto žemės sklypo ribas, todėl kasatorių teisės ir interesai dėl skundžiamų viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų nebuvo pažeisti.

Ieškovas ir trečiasis asmuo Č. A. D. atsiliepimu į ieškovų J. V., A. B. ir R. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius dokumentus. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, jog J. V. neteisėtai užvaldė 1296,73 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini); ji nepateikė teismui įrodymų, kad yra pretendentė į šį žemės sklypą pagal 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai įvertino aplinkybes ir nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, pagrįstai netaikė 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, nes ji prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Vilniaus miesto valdybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 2002V „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“ buvo nustatytos ieškovui Č. A. D. ir jo dukterims bendrosios nuosavybės teise priklausančios 9 660 kv. m ploto namų valdos (duomenys neskelbtini) ribos. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 01–1053 atkūrė ieškovui nuosavybės teises ir perdavė jam nuosavybėn natūra 7 660 kv. m ploto žemės sklypo dalį bendrame 9660 kv. m ploto namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklype. Atsakovė J. V. aptvėrė tvora ieškovui priklausančio 1296,73 kv. m ploto žemės sklypo dalį, jame pastatė garažą. Atsakovė buvo įspėta nugriauti statinius, tačiau ji į tai nereagavo, Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2002 m. spalio 29 d. nutarimu paskyrė atsakovei 3000 Lt baudą. Ieškovas, būdamas teisėtas nurodytos žemės sklypo dalies savininkas, turi teisę pagal CK 4.95 straipsnį išreikalauti savo daiktą (žemę) iš svetimo neteisėto valdymo.

Ieškovai J. V., A. B. ir R. B. ginčijo viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, remdamiesi 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, tačiau šis straipsnis Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu yra pripažintas iš dalies prieštaraujančiu Konstitucijai. Be to, skundžiami viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai nepažeidžia ieškovų teisių ir interesų, nes J. V. nuosavybės teise valdo tik 2000 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o kitas, šalia esantis ieškovės užimtas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Č. A. D. Ieškovai J. V., R. B. ir A. B. praleido terminą skųsti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, ieškovai R. B. ir A. B. neprašė atnaujinti praleisto termino, ieškovė J. V. nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimo tvarką, ar nenukrypo nuo teismų praktikos dėl įrodymų įvertinimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovo Č. A. D. tėvas P. D. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,5 ha žemės sklypą (toks juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas 1999 m. lapkričio 22 d. teismo sprendimu civilinėje byloje (duomenys neskelbtini). Ieškovas Č. A. D. įstatyme nustatytu terminu ir tvarka kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą dėl nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo į P. D. turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto valdyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, 2000 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 2002V patvirtino (duomenys neskelbtini)individualios namų valdos 9,660 kv. m ploto žemės sklypo, kurio dalį, t. y. 2000 kv. m ploto namo valdos, bendraturčiai buvo išsipirkę, ribas miesto plano ištraukoje (M1:500), pažymėtas raudonomis linijomis ir skaičiais 1-6 ir 7-10. Vilniaus apskrities viršininko administracija, vadovaudamasi 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 01-1053 ieškovui Č. A. D. atkūrė nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį, t. y. į 0,7660 ha žemės, esančios 0,9660 ha ploto žemės sklype(duomenys neskelbtini). Šiame bendrame plote ieškovo dukterims Č. D. ir A. J. priklauso po 1000 kv. m ploto žemės sklypai, kuriuos jos yra išsipirkusios pagal atskiras sutartis. Šių žemės savininkų sklypai yra nustatyta tvarka įregistruoti viešajame registre. Atsakovė J. V., kuriai nuosavybės teise priklauso namų valda (duomenys neskelbtini), naudojasi 2000 kv. m ploto žemės sklypu, kuris jai priklauso nuosavybės teise pagal 1995 m. kovo 8 d. sudarytą dovanojimo sutartį, pagal kurią jos tėvas T. T. padovanojo J. V. šį žemės sklypą; T. T. žemės sklypą įsigijo iš valstybės pagal 1993 m. rugsėjo 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Tokio dydžio žemės sklypas atsakovės J. V. vardu kaip jos nuosavybė yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (įrašas galioja nuo 1995 m. kovo 8 d.). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė yra savavališkai užėmusi 1296,73 kv. m ploto žemės sklypo dalį, kuri nuosavybės teise priklauso ieškovui Č. A. D., šią sklypo dalį ji aptvėrė tvora ir pasistatė šiame sklype garažą. Dėl šio savavališkai užimto žemės sklypo dalies atsakovė J. V. nubausta administracine tvarka ir jai paskirta 3000 Lt bauda (administracinė byla (duomenys neskelbtini). Esant tokioms byloje teismų nustatytoms aplinkybėms, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai tenkino Č. A. D. ieškinį ir įpareigojo atsakovę J. V. pašalinti ieškovo žemės sklype esančią tvorą bei pastatytą garažą, nes pagal CK 4.95 straipsnį savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo; be to, pagal CK 4.98 straipsnį savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė nurodytas materialinės teisės normas ir jų nepažeidė, todėl naikinti skundžiamų teismų sprendimus dėl šių normų netinkamo aiškinimo ir taikymo nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai turėjo pareigą ex officio konstatuoti, jog skundžiami viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai, kuriais ieškovui Č. A. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,7660 ha žemės sklypą prie jam priklausančios namų valdos (duomenys neskelbtini), yra niekiniai ir turi būti pripažinti negaliojančiais, nes prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nei J. V., nei A. B. ir R. B. neįrodė, jog Vilniaus miesto valdybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 2002V ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 01-1053 būtų buvusios pažeistos jų teisės ar įstatymų saugomi interesai. Be to, byloje nenustatyta, kad minėti viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir dėl to yra niekiniai. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę šalių pateiktus įrodymus, nustatė, kad viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai, kuriais ieškovui Č. A. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,7660 ha ginčo žemės sklypą, buvo priimti vadovaujantis 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 nuostatomis, nepažeidžiant šio įstatymo reikalavimų bei kitų asmenų, taip pat ir kasatorių, teisių ar įstatymo saugomų jų interesų. Be to, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai A. B. ir R. B. prašymus dėl nuosavybės teisių į senelio V. B. turėtą žemę atkūrimo padavė 1992 m. sausio 23 ir 24 dienomis Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriui, tačiau jiems buvo pranešta, kad nuosavybės teisei į žemę atkurti jiems nepakanka pateiktų dokumentų, todėl R. B. kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2003 m. gegužės 27 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų senelis V. B., K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,368 ha dydžio žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini) (šiuo sprendimu konkreti senelio turėtos žemės vieta nebuvo nustatyta dėl rėžinės žemės sklypų sistemos). Klausimas dėl A. B. ir R. B. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dar nėra išspręstas, o skundžiami viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai netrukdo jiems atkurti nuosavybės teises į žemę prie jiems priklausančios namų valdos (duomenys neskelbtini) arba kitoje jų pageidaujamoje vietoje, kur dar yra laisvos valstybinės žemės šioje vietovėje arba kitur (Č. A. D. nuosavybės teisė į žemę atkurta prie jo namų valdos, esančios tuo metu buvusioje laisvoje valstybei priklausančioje žemėje). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė tuo metu galiojusio 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį ir pagrįstai atmetė ieškovų J. V., A. B. ir R. B. reikalavimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų, kuriais Č. A. D. buvo atkurta nuosavybė teisė į žemę, panaikinimo. Naikinti skundžiamus teismų sprendimus kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad teismai netinkamai taikė 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius nuosavybės teisių į žemę atkūrimą ieškovui Č. A. D., nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje yra nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. V., R. B. ir A. B. be svarbių priežasčių praleido nurodyto įstatymo 19 straipsnyje nustatytą 30 dienų terminą apskųsti 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimus, priimtus 2000 m. spalio 19 d. ir 2000 m. gruodžio 19 d., nes jiems ir jų atstovei J. M. šių sprendimų kopijos buvo įteiktos 2002 m. lapkričio 29 d., o skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas 2003 m. rugsėjo 11 d. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad ieškovas A. B. nepraleido 30 dienų termino apskųsti viešojo administravimo subjektų priimtus sprendimus, nes skundą administraciniam teismui padavė po to, kai sužinojo apie tuos sprendimus, t. y. nepraleidęs 30 dienų termino, tačiau apeliacinis teismas teisingai nurodė, kad naikinti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų vis tiek nėra pagrindo, nes šio ieškovo reikalavimas pirmosios instancijos teismo yra atmestas pagrįstai nenustačius, kad šie sprendimai pažeidžia ieškovo A. B. ir kitų ieškovų teises ar įstatymų saugomus jų interesus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagal nustatytas byloje aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnį ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 4 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigitas Gurevičius

Algimantas Spiečius