Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Algimanto Spiečiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo valstybės įmonės Radviliškio miškų urėdijos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo valstybės įmonės Radviliškio miškų urėdijos ieškinį atsakovams R. K. ir V. K. (V. K.), dalyvaujant trečiajam asmeniui Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai, dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas valstybės įmonė Radviliškio miškų urėdija prašė teismo nutraukti 1999 m. lapkričio 2 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovą V. K. iš nuomojamos patalpos su jo šeimos nariais ir visu turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovas nurodė, kad atsakovas 2002 m. liepos 16 d. buvo atleistas iš darbo pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Pasibaigus darbo sutarčiai, atsakovas privalo išsikelti iš nuomojamų tarnybinių patalpų kartu su gyvenančiais šeimos nariais (CK 6.620 straipsnis). Atsakovams buvo siūloma kita gyvenamoji patalpa, tačiau jie į šį pasiūlymą neatsakė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2004 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino: nutraukė 1999 m. lapkričio 2 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldino atsakovus V. K. ir R. K. iš nuomojamos patalpos su jų šeimos nariais ir visu turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priteisė ieškovui valstybės įmonei Radviliškio miškų urėdijai iš atsakovų R. K. ir V. K. po 50 Lt žyminio mokesčio ir po 590 Lt išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, taip pat priteisė valstybei iš atsakovų R. K. ir V. K. po 9,15 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad 1999 m. lapkričio 2 d. ieškovas valstybės įmonė Radviliškio miškų urėdija ir atsakovas V. K. sudarė tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas V. K., nutraukęs darbo sutartį su ieškovu VĮ Radviliškio miškų urėdija, turi išsikelti kartu su šeimos nariais ir turtu iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų (CK 6.620, 6.193 straipsniai, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimu atsakovų R. K. ir V. K. apeliacinį skundą tenkino, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo valstybės įmonės Radviliškio miškų urėdijos atsakovui V. K. 1100 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 100 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje, priteisė iš ieškovo valstybės įmonės Radviliškio miškų urėdijos valstybei 17,70 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kolegija nurodė, kad civilinius teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai paprastai negalioja atgaline tvarka, t. y. jie negalioja tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado iki naujų teisės aktų įsigaliojimo. Tačiau civilinės teisės ir pareigos, atsiradusios galiojant ankstesniam aktui, savaime neišnyksta, jos gali būti įgyvendinamos net ir tuo atveju, kai šis aktas panaikinamas vėlesniu teisės aktu, jeigu pastarajame nėra specialiai nurodyta, kad minėtos teisės ir pareigos išnyko nuo naujojo teisės akto įsigaliojimo. Kolegija nurodė, kad atsakovas V. K. 1991 m. birželio 3 d. įsakymu buvo paskirtas Pašušvio girininkijos girininku, jam ir jo šeimai buvo suteiktas butas. Ieškovas pripažino, kad su atsakovu 1991 metais buvo pasirašyta tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Tuo metu galiojo Butų kodekso 105 straipsnio 1 dalies 6 punktas (1990 m. gruodžio 6 d. įstatymo Nr. I-840 redakcija), pagal kurį neleidžiama iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų asmenis, ne mažiau kaip dešimt metų išdirbusius įmonėje, nesuteikiant kito gyvenamojo būsto. Kadangi darbo sutartis su atsakovu V. K. nutraukta 2002 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 109K, tai atsakovas pas ieškovą išdirbo daugiau nei 10 metų, todėl negalėjo būti iškeldintas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovas neginčijo, kad su atsakove R. K. darbo sutartis buvo nutraukta DK 129 straipsnio pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis buto skyrimo metu galiojusia teisės norma, įtvirtinta CK 363 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Kolegija padarė išvadą, kad ieškinio reikalavimas iškeldinti atsakovus iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, nepagrįstas ir nurodė, kad negali spręsti dėl atsakovų iškeldinimo, suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, nesant tokio ieškovo reikalavimo (CPK 265 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas valstybės įmonė Radviliškio miškų urėdija prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, nuomos sutarties nutraukimui taikydamas Butų kodekso 105 straipsnio l dalies 6 punktą (1990 m. gruodžio 6 d. įstatymo Nr. 1-840 redakcija) bei 1964 m. CK 363 straipsnio l dalies 6 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl civilinių teisių ir pareigų, įgytų anksčiau galiojusios normos pagrindu, įgyvendinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001, suformulavo taisyklę, kad teisės normos, naikinančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, kad panaikinta norma nebeveikia į ateitį, bet tai nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Teismas privalo šias teises pripažinti ir ginti nuo pažeidimų teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu (analogiška taisyklė suformuluota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-782/2002). Pagal šią taisyklę ginamos tik tos teisės, kurios jau buvo įgytos netekusios galios teisės normos pagrindu. Butų kodeksas, kuriuo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, neteko galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796 nuo 1998 m. liepos 1 d. Iki 1998 m. liepos 1 d. atsakovas V. K. buvo išdirbęs valstybės įmonėje Radviliškio miškų urėdijoje tik 7 metus, taigi nebuvo įgijęs teisės būti iškeldintas, suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, nes tokia teisė pagal Butų kodekso 105 straipsnio l dalies 6 punktą buvo suteikiama tik asmeninis, išdirbusiems įmonėje 10 metų. Tik 2001 m. birželio 3 d. atsakovas V. K. buvo išdirbęs valstybės įmonėje Radviliškio miškų urėdijoje 10 metų, tačiau tuo metu galiojusiame CK jau nebenustatyta, kad iš tarnybinių patalpų iškeldinamiems asmenims, kurie yra išdirbę įmonėje daugiau kaip 10 metų, turi būti suteikiama kita gyvenamoji patalpa. Atmesdamas ieškinį, apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis ir ta aplinkybe, kad atsakovė R. K. buvo atleista iš darbo dėl etatų mažinimo, nes tokią teisę įtvirtinęs CK 363 straipsnio l dalies 6 punktas neteko galios 2000 m. birželio 15 d. įstatymu Nr. VIII-1733 nuo 2000 m. liepos 5 d., t. y. dar iki atsakovės atleidimo iš darbo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta tik su atsakovu V. K., o atsakovė R. K. šiose patalpose gyveno kaip jo šeimos narys, todėl, nutrūkus teisėtam atsakovo V. K. naudojimosi suteikta patalpa pagrindui, jos teisė gyventi šiose patalpose taip pat laikytina pasibaigusia.
2. Reikalavimas iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų – tai savininko, teisėto valdytojo daiktinės teisės gynimas, reikalaujant grąžinti jo daiktą – tarnybines gyvenamąsias patalpas – iš neteisėto valdymo, kai pasibaigia darbo ar tarnybos santykiai ir išnyksta teisinis pagrindas naudotis tokia patalpa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2004). Taigi teismas, vadovaudamasis CPK 2 straipsniu, turėjo ginti ieškovo daiktinę teisę, grąžinti teisėtai patikėjimo teise valdomas patalpas, nes neliko teisėto pagrindo naudotis suteiktomis tarnybinėmis patalpomis. Teismo atsisakymas iškeldinti atsakovus remiantis tuo, kad ieškinyje buvo reikalaujama iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, ir su tuo siejant ieškinio reikalavimų ribas yra nepagrįstas. CK 6.617 straipsnio 4 dalis patvirtina, kad būtent teismui tenka pareiga, sprendžiant iškeldinimo klausimą, išsiaiškinti aplinkybes, patenka iškeldinami asmenys į ratą asmenų, kurie gali būti iškeldinti tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą ar ne. Taigi teismas turėjo šiuo atveju arba paaiškinti ieškovui, kad, nepatikslinus reikalavimų, jo ieškinys bus atmestas, arba patalpų suteikimo ar nesuteikimo klausimą spręsti ex officio. Teismas CPK 265 straipsnį aiškino ir taikė neatsižvelgdamas, kad vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Teismas, priimdamas sprendimą, ieškovą faktiškai įpareigojo kreiptis pakartotinai į teismą su reikalavimu iškeldinti atsakovus, suteikiant kitą gyvenamąją patalpą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai R. K. ir V. K. prašo kasacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
CK 363, 364 straipsniuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu patvirtintų Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo, apskaitos ir naudojimo taisyklių 12, 13 punktuose buvo nustatyta, kad darbuotojai, nutraukę darbo santykius su įmone dėl darbuotojų skaičiaus ar etatų mažinimo, taip pat asmenys, kurie ne mažiau kaip 10 metų dirbo toje įmonėje, įstaigoje ir organizacijoje, suteikusioje tarnybines gyvenamąsias patalpas, negali būti iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. 2000 m. birželio mėn. 15 d. įstatymu Nr. VIII-1733 šios teisės normos buvo pripažintos netekusiomis galios. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai pas ieškovą pradėjo dirbti 1991 m. birželio mėn., atsakovės R. K. darbo sutartis nutraukta 2003 m. birželio mėn. pagal DK 129 straipsnį, atsakovo V. K. darbo sutartis nutraukta 2002 m. liepos 16 d., t. y. atsakovai išdirbo įmonėje daugiau kaip 10 metų, o atsakovė R. K. atleista iš darbo dėl etatų mažinimo, tai atsakovai įgijo teisę būti iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą pagal nurodytas teisės normas, ir ši teisė turi būti ginama net ir pasibaigus minėtų teisės normų galiojimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-782/2002).
2. Su sutuoktiniais turėjo būti sudaryta viena nuomos sutartis, nesvarbu, su kuriuo iš sutuoktinių (1964 m. CK 329, 330, 342 straipsniai). Kadangi atsakovė R. K., kuri yra šeimos narė ir buvusi ieškovo darbuotoja, atleista iš darbo dėl etatų mažinimo, tai ji turi tokias pat teisines garantijas būti iškeldinta iš patalpų tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą.
3. Iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų galima suteikiant kitą gyvenamąją patalpą arba nesuteikiant. Ieškovas turi teisę pasirinkti, ko teismo prašyti ir kaip suformuluoti savo ieškinį (CPK 135 straipsnis). Teismas šiuo atveju negalėjo pasiūlyti ieškovui patikslinti savo ieškinį, nes šis buvo suformuluotas pagal įstatymų reikalavimus. Jeigu teismas bylos nagrinėjimo metu būtų nurodęs ieškovui, kad siūlo patikslinti ieškinio reikalavimą ir reikalauti iškeldinti suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, tai būtų pažeidęs CPK 21 straipsnį. Be to, ieškovui teismo sprendimas neužkirto kelio kreiptis į teismą su nauju ieškiniu ir prašyti teismo iškeldinti atsakovus suteikiant kitą gyvenamąją patalpą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Atsakovas V. K. ir atsakovė R. K. 1991 m. birželio mėnesį pradėjo dirbti valstybės įmonėje Radviliškio miškų urėdijoje. Tais pačiais metais su atsakovu sudaryta tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kuri iš naujo įforminta 1999 m. lapkričio 2 d. Darbo sutartis su atsakovu V. K. nutraukta Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu 2002 m. liepos 16 d. įsakymu, su atsakove R. K. – DK 129 straipsnio pagrindu dėl etatų mažinimo 2003 m. gegužės 12 d.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą – atmesdamas ieškovo valstybės įmonės Radviliškio miškų urėdijos ieškinį, vadovavosi Butų kodekso 105 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 1964 metų CK 363 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, ieškovas valstybės įmonė Radviliškio miškų urėdija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nuomos sutarties nutraukimui ir iškeldinimui taikydamas Butų kodekso 105 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 1964 m. CK 363 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo praktikos. Šis kasacinio skundo argumentas yra pagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatymų pagrindu atsirandančių teisių ir pareigų pobūdį lemia jų atsiradimo metu galiojančios teisės normos. Laikui bėgant teisės normos keičiasi ir naujai priimta teisės norma paprastai neturi grįžtamosios galios, t. y. negalioja atgaline tvarka. Tačiau teisės normų kaita negali turėti įtakos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šių aktų įsigaliojimo. Teisės normos, panaikinančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, kad panaikinta norma nebegalioja į ateitį, tačiau nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Teismai privalo šias teises pripažinti ir ginti nuo pažeidimų teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad pagal šią taisyklę ginamos tik tos teisės, kurios jau buvo įgytos netekusio galios teisės akto pagrindu. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas V. K. 1991 m. birželio 3 d. įsakymu buvo paskirtas Pašušvio girininkijos girininku ir jam 1991 m. buvo suteiktas tarnybinis butas. Pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 105 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų negalėjo būti iškeldinami asmenys, ne mažiau kaip 10 metų išdirbę įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kurios suteikė jiems tarnybinę gyvenamąją patalpą. Tačiau Butų kodeksas neteko galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796 nuo 1998 m. liepos 1 d. Iš darbo atsakovas atleistas 2002 m. liepos 16 d. įsakymu nuo tos pačios dienos. Taigi šiuo atveju svarbu nustatyti ne tai, kiek atsakovas išdirbo nuo jo priėmimo į darbą iki atleidimo iš darbo dienos (kaip argumentavo apeliacinės instancijos teismas), o tai, ar galiojant nurodytam Butų kodekso 105 straipsnio 1 dalies 6 punktui, t. y. iki 1998 m. liepos 1 d., atsakovas V. K. įgijo teisę būti iškeldinamas iš tarnybinės gyvenamosios patalpos tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, t. y. ar iki 1998 m. liepos 1 d. jis buvo išdirbęs pas ieškovą ne mažiau kaip 10 metų. Akivaizdu, kad galiojant Butų kodeksui atsakovas pas ieškovą buvo išdirbęs tik 7 metus, todėl ši norma buvo pritaikyta netinkamai interpretuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip pat buvo netinkamai aiškinamas ir taikomas galiojusio CK 363 straipsnio 1 dalies 6 punktas, pagal kurį tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų gali būti iškeldinami asmenys, atleisti iš darbo sumažinus darbuotojų skaičių. Ši teisės norma neteko galios 2000 m. birželio 15 d. įstatymu Nr. VIII–1733 nuo 2000 m. liepos 5 d. Atsakovė R. K. iš darbo atleista 2003 m. gegužės 12 d. (b. l. 87). Taigi atsakovė buvo atleista iš darbo šiai teisės normai netekus galios, t. y. atsakovė pagal galiojusio CK 363 straipsnio 1 dalies 6 punktą neįgijo teisės būti iškeldintai iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, suteikiant kitą gyvenamąją patalpą.
Atsakovų atleidimo iš darbo metu galiojęs CK nesuteikė atsakovams teisės į kitą gyvenamąją patalpą, juos iškeldinant iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų (CK 6.621 straipsnis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Patenkinus ieškovo kasacinį skundą, kiti kasacinio skundo argumentai juridiškai nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Kasaciniam teismui, patenkinus kasacinį skundą, ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo patenkintas ieškinys, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, ieškovui (kasatoriui) priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo turėtos išlaidos priteistos pirmosios instancijos teismo sprendimu). Ieškovas už kasacinį skundą yra sumokėjęs 100 Lt žyminį mokestį (b. l. 154) ir 1180 Lt už advokato pagalbą rengiant kasacinį skundą (b. l. 153) ir 1180 Lt už advokato pagalbą atstovaujant apeliacinės instancijos teisme (b. l. 108). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.13 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 1 punktą už kasacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios arba apeliacinės instancijos teisme, rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis yra 1375 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte nustatytus kriterijus, konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje už advokato pagalbą rengiant kasacinį skundą ieškovui valstybės įmonei Radviliškio miškų urėdijai iš atsakovų R. K. ir V. K. priteistina 300 Lt. Ieškovui valstybės įmonei Radviliškio miškų urėdijai iš atsakovų R. K. ir V. K. taip pat priteistina 100 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Taigi ieškovui valstybės įmonei Radviliškio miškų urėdijai iš atsakovų R. K. ir V. K. priteistina iš viso 400 Lt bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme, t. y. iš kiekvieno po 200 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija nesprendžia dėl 1180 Lt išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme priteisimo, nes nėra pateiktos detalizuotos advokato užmokesčio apskaičiavimo pažymos. Be to, iš atsakovų R. K. ir V. K. valstybės naudai priteistina 17,70 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno po 8,85 Lt (b. l. 92).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 23 d. sprendimą.
Priteisti ieškovui valstybės įmonei Radviliškio miškų urėdijai (į. k. 171471169) iš atsakovės R. K. (duomenys neskelbtini) 200 Lt (du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme ir iš atsakovo V. K. (duomenys neskelbtini) 200 Lt (du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovės R. K. (duomenys neskelbtini) 8,85 Lt (aštuonis litus aštuoniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, ir iš atsakovo V. K. (duomenys neskelbtini) 8,85 Lt (aštuonis litus aštuoniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Sigitas Gurevičius
Algimantas Spiečius
