Dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ir daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-552/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13887-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.2; 75.8; 106.1; 114.8.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Rimvydo Norkaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo A. R. (A. R.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei G. A. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ir daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo; trečiasis asmuo – J. A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl privatizuojant butą kito asmens vardu sumokėtų lėšų grąžinimo ir šio buto pagerinimo išlaidų atlyginimo.

Ieškovas A. R. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės G. A. (toliau – atsakovė) be pagrindo įgyto turto – 16,76 proc. dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), – rinkos vertės kompensaciją (33 520 Lt), 6200 Lt šio buto pagerinimo išlaidų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad santuokos su J. A. metu gyveno pas jos motiną atsakovę G. A. šiai suteiktame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neatlygintinai naudojosi butu bendru sutarimu, mokėdavo komunalinius mokesčius. Ieškovas, atsakovė ir J. A. 1991 m. spalio 8 d. pasirašė sutikimą, kad, privatizuojant butą, jo savininkė bus atsakovė; 1991 m. gruodžio 21 d. sudarytoje buto pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartyje (toliau – Privatizavimo sutartis) vienintele buto savininke nurodyta atsakovė. Ieškovo teigimu, pagal žodinį susitarimą leisti jam ir jo šeimai neterminuotai gyventi bute jis sumokėjo dalį (3672 rub.) buto (duomenys neskelbtini) kainos (16,76 proc. buto vertės), pažymėdamas, kad šalis siejo svainystės ryšiai, didelis pasitikėjimas. Ieškovas taip pat teigia nuosavomis lėšomis už 6200 Lt pakeitęs buto langus į plastikinius. Ieškinyje nurodoma, kad, ieškovui nutraukus santuoką su J. A., tarp šalių kilo konfliktai, svainystės santykiai nutrūko, todėl, ieškovui išsikėlus iš buto (duomenys neskelbtini) išnyko pagrindas, kuriuo atsakovė įgijo nuosavybės teisę į 16,76 proc. dalį buto. Kadangi ieškovas neperleido atsakovei nekilnojamojo turto, o tik sudarė jai galimybę šį turtą įgyti, tai, ieškovo įsitikinimu, atsakovės nepagrįstai gautas turtas (turtinė nauda) jam turi būti grąžintas – atsakovė įpareigotina sumokėti 16,76 proc. dydžio buto rinkos vertės (200 000 Lt) kompensaciją, sudarančią 33 520 Lt, ir atlyginti buto pagerinimo išlaidas (6200 Lt).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 30 502 Lt skolą ir buto pagerinimo išlaidas; paskirstė bylinėjimosi išlaidas; 2011 m. birželio 1 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, pažymėjęs, kad atsakovė neginčija fakto, o ieškovas pateikė įrodymus, jog jis pats sumokėjo 2671 rub. už butą ir 6200 Lt už langų pakeitimą, byloje nėra ginčo, kad ieškovo sumokėti 1001 rub. nėra atsakovės nuosavybė, pripažino, jog ieškovas sumokėjo 2671 rub. grynais pinigais ir 1001 rub. investiciniais čekiais už atsakovės įgytą butą bei 6200 Lt už šio buto langų pakeitimą. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų perdavusi ieškovui sumokėti 2671 rub. įgyjamo buto kainos dalį (CPK 178 straipsnis), atmesdamas argumentus, kad privatizavimo metu ieškovas neturėjo lėšų (nustatyta, jog jis gavo pajamas). Teismas laikė, kad byloje neįrodyta, jog už langų pakeitimą ieškovas sumokėjo atsakovės dovanotomis lėšomis, pažymėdamas, kad, net ir nustačius tokį faktą, pagal CK 6.465 straipsnio 1 dalį dovanotos lėšos nuo sandorio sudarymo momento laikytinos ieškovo nuosavybe ir atsakovė neturi jokių teisių į jas. Teismas pripažino, kad ieškovas sumokėjo dalį atsakovės privatizuojamo buto kainos (3672 rub.), bet neįgijo į jį jokių daiktinių teisių, tačiau, nustatęs, jog 1991 m. spalio 8 d. susitarimu šalys susitarė, kad butą privatizuos atsakovės vardu, nekonstatavo nepagrįsto praturtėjimo sąlygos – konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimo, – pažymėdamas, jog ieškovas žinojo apie tai, kad butas privatizuojamas atsakovės vardu, taip pat žinojo, už ką jis sumokėjo 3672 rub.

Teismo vertinimu, šalių santykiai atitiko CK 6.50 straipsnio 1 dalies nuostatas; ieškovas kaip trečiasis asmuo įvykdė prievolę už atsakovę, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė įgijo dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), be pagrindo. Teismas nurodė, kad ieškovui, įvykdžiusiam prievolę už atsakovę, perėjo kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – atsakove (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Kadangi byloje nėra duomenų, kokia pinigų suma ieškinio padavimo teismui dieną savo perkamąja galia būtų lygi ieškovo 1991 m. sumokėtai pinigų sumai, tai teismas padarė išvadą, kad atsakovės grąžintina suma turi būti apskaičiuota pagal ieškovo sumokėtos sumos ir Privatizavimo sutartyje nurodytos buto kainos santykį, atsižvelgiant į buto rinkos vertę ginčo nagrinėjimo metu. Pažymėjęs, kad ieškovo užsakymu pagal 2007 m. buto nuotraukas 2010 m. atliktas turto vertinimas nėra visiškai teisingas, VĮ Registrų centro viešai skelbiamais duomenimis, vidutinė buto rinkos vertė sumažėjusi, atsakovė ieškovo nurodytos turto vertės neginčijo, teismas vadovavosi ieškovo pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta buto priverstinio pardavimo verte (145 000 Lt) ir sprendė, jog atsakovė, buto savininkė, privalo gražinti ieškovui 24 302 Lt (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Nustatęs, kad atsakovas, gyvendamas atsakovės bute, savo lėšomis pakeitė senus langus į plastikinius, atsakovė neprieštaravo dėl langų montavimo darbų atlikimo, teismas padarė išvadą, jog atsakovė konkliudentiniais veiksmais leido ieškovui atlikti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimo darbus, todėl jai kyla pareiga atlyginti buto pagerinimo išlaidas – 6200 Lt (CK 6.501 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad ieškovas arba trečiasis asmuo neprašė teismo padalyti jų santuokos metu įgytų reikalavimo teisių dėl skolos ir daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, santuokos metu įgyto turto padalijimo klausimas buvo nagrinėtas civilinėje byloje Nr. N2-787-129/2007, ir sprendė, jog, nesant buvusių sutuoktinių prašymo, negali nagrinėti jų turtinių teisių padalijimo klausimo; kol teismo sprendimu nenustatyta priešingai, laikytina, kad ieškovo sumokėti 3672 rub. už butą ir 6200 Lt už langų montavimą yra jo asmeninė nuosavybė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės G. A. atskiruosius skundus, 2013 m. sausio 30 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 24 302 Lt skola ir šį ieškinio reikalavimą atmetė; pakeitė sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 6200 Lt buto pagerinimo išlaidų – ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 3100 Lt buto pagerinimo išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas; pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. papildomo sprendimo rezoliucinę dalį.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 16,76 proc. dalies buto (duomenys neskelbtini) rinkos vertės kompensaciją ieškovas grindė CK 6.237 straipsnio nuostatomis, išanalizavęs ieškovo nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šiuo pagrindu ieškovo ieškinys nepagrįstas, tačiau laikė, kad ieškovo reikalavimas yra iš dalies pagrįstas CK 6.50 straipsnio 1 dalies pagrindu, nors šių aplinkybių ieškovas teisme neįrodinėjo, atsakovė ir trečiasis asmuo dėl jų nepasisakė. Kadangi faktinis ieškinio pagrindas nebuvo grindžiamas CK 6.50 straipsnio taikymu ir šios aplinkybės nebuvo analizuojamos pirmosios instancijos teisme, tai teisėjų kolegija sprendė, kad teismas peržengė ieškinio ribas, ir panaikino teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 24 302 Lt skola. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį dėl 33 520 Lt be pagrindo įgyto turto priteisimo CK 6.237 straipsnio pagrindu, teisėjų kolegija šią ieškinio dalį atmetė. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalių teisiniai santykiai atitiko panaudos teisinius santykius (CK 6.629 straipsnis). Įvertinusi tai, kad tarp šalių nėra ginčo dėl langų pakeitimo plastikiniais fakto, atsakovė leistinais įrodymais neįrodė, jog atliktų darbų kaina buvo kita, nei nurodyta rangos sutartyje, teisėjų kolegija pripažino pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti įrodytu, kad buto pagerinimo išlaidos sudaro 6200 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas 6200 Lt langų pakeitimo išlaidas nepagrįstai laikė ieškovo asmenine nuosavybe ir priteisė jas iš atsakovės, nes ieškovas neįrodė, kad jis pirko langus už asmenines lėšas (CK 3.89 straipsnis). Kadangi ieškovas ir J. A. nuo 1985 m. lapkričio 23 d. iki 2008 m. vasario 7 d. gyveno santuokoje, langams įsigyti panaudojo bendras sutuoktinių lėšas, tai teisėjų kolegija konstatavo, kad šios lėšos buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.87, 3.88, 3.109 straipsniai). Byloje nesant duomenų, kad ieškovas ginče atstovauja ir buvusiai sutuoktinei, teisėjų kolegija nusprendė pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti ieškovui iš atsakovės 3100 Lt turto pagerinimo išlaidų (CK 3.87, 3.88 straipsniai, 6.629 straipsnio 1, 2 dalys, 6.501 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas A. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 30 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad, priimdama skundžiamą procesinį sprendimą, teisėjų kolegija nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CPK 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto normų taikymo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog teisinis ginčo teisinių santykių kvalifikavimas – teismo, o ne teisminės gynybos besikreipiančio asmens pareiga; nepaisant to, ar procesiniame dokumente nurodytas reikalavimų juridinis pagrindas ir ar jis nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštus reikalavimus atmesti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga,,Solidarumas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-355/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-355/2009">3K-3-355/2009</a>; kt.). Pasak kasatoriaus, nustatęs, kad nėra teisinio pagrindo ieškinį tenkinti CK 6.629 straipsnio pagrindu, pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, jog ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtus pinigus, ir teisėtai, neviršydamas savo įgaliojimų ir suformuotos teismų praktikos, ieškinį tenkino CK 6.50 straipsnio pagrindu, o teisėjų kolegija, panaikinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinio reikalavimus atmetė remdamasi vien aplinkybe, kad ieškovas nurodė netinkamą teisinį ieškinio pagrindą. Kasatorius pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių – jog kasatorius sumokėjo 16,76 proc. atsakovės vardu privatizuojamo buto kainos, jog buto langai buvo pakeisti.

Dėl netinkamo CK 3.116 straipsnio taikymo. Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal CK 3.116 straipsnio 1 dalį teismas pagal vieno iš sutuoktinių ar jų kreditorių prašymą gali padalyti santuokos metu įgytą turtą ar turtines teises, t. y. nuspręsti, kam priklauso konkretus turtas. Kadangi nei ieškovas, nei trečiasis asmuo neprašė teismo padalyti santuokos metu įgytų reikalavimo teisių dėl skolos ir daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, jų santuokos metu įgyto turto padalijimo klausimas buvo nagrinėtas civilinėje byloje Nr. N2-787-129/2007, tai, kasatoriaus nuomone, teismas, nesant buvusių sutuoktinių prašymo, negalėjo nagrinėti jų turtinių teisių padalijimo klausimo; kol teismo sprendimu nenustatyta priešingai, laikytina, kad kasatoriaus sumokėti 3672 rub. už butą ir 6200 Lt už langų pakeitimą yra jo asmeninė nuosavybė. Pasak kasatoriaus, teisėjų kolegija, atmesdama pusę kasatoriaus reikalavimo priteisti langų pakeitimo išlaidas ir nurodydama, kad jis turi teisę tik į 3100 Lt išlaidų atlyginimą, nesivadovavo prejudiciniais faktais bei nesirėmė pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad trečiasis asmuo nereiškė reikalavimo pripažinti šią sumą bendrąja jungtine nuosavybe ir ją padalyti, todėl, išnagrinėjusi turtinių teisių padalijimo klausimą, teisėjų kolegija viršijo įgaliojimus.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė G. A. prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Atsakovė nesutinka su kasatoriaus argumentais nurodydama, kad reikalavimai ieškinio formai ir turiniui yra nustatyti tam, jog tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys, kuriems reiškiamas ieškinys arba kurių teisėms ir (ar) pareigoms ieškinyje reiškiami reikalavimai gali turėti įtakos, galėtų susipažinti su reiškiamais reikalavimais, byloje dalyvaujantys asmenys galėtų tinkamai ir laiku pasinaudoti procesinės gynybos priemonėmis, pareikšdami atsikirtimus ir pateikdami įrodymus, kuriais šiuos atsikirtimus grindžia, o teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir priimti pagrįstą spendimą. Atsakovė pažymi, kad kasatoriaus ieškinyje nurodyti paaiškinimai prieštarauja jo pozicijai santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo byloje, kurioje kasatorius įrodinėjo, jog visus mokėjimus jis atliko siekdamas įgyti nuosavybės teises į buto dalį (16,76 proc.), kartu su sutuoktine ketino būti ir jautėsi teisėtais buto bendraturčiais, prašė teismo pripažinti kasatoriui ir J. A. bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į 16,76 proc. dalį trijų kambarių buto (duomenys neskelbtini). Dėl to, atsakovės įsitikinimu, priimdamas kasatoriaus prašomą palikti galioti sprendimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK nuostatas, pakeitė ieškinio dalyką bei pagrindą, 1991 m. kilusiems šalių santykiams pritaikė ne 1964 m. CK, o 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK normas. Kadangi faktinis ieškinio pagrindas nebuvo grindžiamas CK 6.50 straipsnio pagrindu, šios aplinkybės nebuvo analizuojamos teisme, tai, atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismui pritaikius šią normą, pažeistos jos teisės ir CPK 12, 17 straipsniuose įtvirtinti rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai. Nurodžiusi, kad 1964 m. CK 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog civilinės teisės ir pareigos atsiranda Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytais pagrindais; 2001 m. įsigaliojusio CK 1.7 straipsnyje nustatyta, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka, atsakovė daro išvadą, jog 1991 m. atliktiems mokėjimams taikytinas 1964 m. CK. Atsakovė pažymi, kad šio kodekso 83 straipsnyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, prejudicinę reikšmę byloje turinčioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-304/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-304/2008">3K-3-304/2008</a>, kasacinis teismas konstatavo, kad kasatorius praleido ieškinio senaties terminą buto privatizavimui ginčyti. Kadangi reikšdamas ieškinį nagrinėjamoje byloje kasatorius nereiškė reikalavimo priteisti iš G. A. jo sumokėtas lėšas nei 1964 m. CK, nei 2000 m. CK 6.50 straipsnio pagrindu, tai, atsakovės teigimu, ji neturėjo galimybės pasinaudoti įstatymo suteikta teise prašyti taikyti ieškinio senaties terminą, pasisakyti dėl šalių teisinių santykių.

Dėl netinkamo CK 3.116 straipsnio taikymo. Atsiliepime nurodoma, kad CK 3.87 straipsnyje įtvirtinta, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė; CK 3.117 straipsnis nustato prezumpciją, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios; Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-336-345/2009, konstatavo, kad šalių padėtis yra lygi, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. Atsakovė nurodo, kad kasatorius ir J. A. buvo susituokę, langų pakeitimui 2004 m. panaudotos bendros sutuoktinių lėšos, todėl laikytina, jog jos buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.87, 3.88, 3.109 straipsniai). Pasak atsakovės, reikšdamas reikalavimą atlyginti santuokos metu patirtas buto pagerinimo išlaidas, kasatorius turėjo įrodyti, kad pirkdamas langus panaudojo asmeninės nuosavybės teise priklausiusias lėšas, tačiau tokių įrodymų nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir kasatoriaus reikalavimo grąžinti kito asmens vardu sumokėtas lėšas

Kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, asmuo ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Elektrotonas“ v. T. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-486/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-486/2012">3K-3-486/2012</a>).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kvalifikuojant teisinius santykius ir sprendžiant iš jų kilusį ginčą, svarbu nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis šie santykiai susiformavo, kaip jie plėtojosi ir pan. aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1991 m. spalio 8 d. kasatorius, atsakovė ir trečiasis asmuo J. A. pasirašė sutikimą, jog, privatizuojant butą, jo savininkė bus atsakovė. Šio susitarimo ir 1991 m. gruodžio 21 d. buto pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutarties pagrindu atsakovė nuosavybės teise įsigijo butą (duomenys neskelbtini). Kasatorius 2671 rub. grynais pinigais ir 1001 rub. investiciniais čekiais sumokėjo dalį buto kainos (mokėjimo kvite nurodytas sutrumpintas įmokos pavadinimas – už perkamą butą; Taupomojo banko pranešime – už butą). Byloje nėra duomenų ir teismai nenustatė, kad šios sumos kasatoriaus sumokėtos siekiant nuosavybės teise įsigyti buto dalį, tapti jo bendraturčiu. Tokią aplinkybę kasatorius įrodinėjo jo ir trečiojo asmens J. A. santuokos nutraukimo byloje (civilinės bylos Nr. N2-787-129/2007), kurioje prašė pripažinti iš dalies negaliojančia Privatizavimo sutartį, nustatant, kad ji sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės valdybos ir G. A., J. A. bei kasatoriaus, ir pripažinti kasatoriui bei trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į 16,76 proc. dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimu, pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, kasatoriaus ieškinys atmestas, šis sprendimas paliktas nepakeistas tiek Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 7 d., tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimis. Nurodytų aplinkybių kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normose įtvirtintas teismo sprendimo privalomumas individualios bylos atžvilgiu – nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas); teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pasisakydamas dėl prejudicinių faktų nustatymo ir jų taikymo atvejų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LUAB „Osterotas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-180/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-180/2009">3K-3-180/2009</a>; 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. R. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-173/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-173/2010">3K-7-173/2010</a>; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB,,Swedbank“ v. A. L. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-587/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-587/2012">3K-3-587/2012</a>; kt.).

Santuokos nutraukimo byloje (bylos Nr. N2-787-129/2007), be kitų asmenų, dalyvavo ir šio ginčo šalys, buto, esančio (duomenys neskelbtini), Privatizavimo sutarties vertinimas buvo vienas iš ankstesnės bylos įrodinėjimo dalyko klausimų, taigi nurodytoje byloje nustatyti faktai pripažintini turinčiais prejudicinę reikšmę šioje byloje. Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui 2007 m. spalio 30 d. sprendimu nepripažinus negaliojančiu 1991 m. spalio 8 d. sutikimo ir nepakeitus Privatizavimo sutarties, jie toliau galioja, sukeldami juose nurodytus teisinius padarinius. Dėl to, kaip teisingai konstatavo ginčą nagrinėję teismai, atsakovei G. A. valdant butą pagal teisėtą susitarimą, kuris nepanaikintas, nėra teisinio pagrindo tenkinti kasatoriaus ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad kasatoriaus kreipimasis dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo iš atsakovės, esant teismų nustatytoms aplinkybėms, jog šalys ginčo bute gyveno, juo naudojosi, penkiolika metų neginčijo atsakovės nuosavybės teisės (sumokėtų lėšų teisinio statuso), bei įsiteisėjusiems teismų procesiniams sprendimams dėl praleisto ieškinio senaties termino atmesti kasatoriaus reikalavimą butą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, laikytinas veikimu, neatitinkančiu CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų. Ta aplinkybė, kad, sudarydamos susitarimą dėl buto privatizavimo, šalys nenustatė specialių sąlygų dėl buto nuosavybės teisių, nenumatė kasatoriaus lėšų panaudojimo tikslo, kasatorius atsakovės nuosavybės teisių nekvestionavo ir šį klausimą iškėlė tik santuokos nutraukimo byloje (iki šio momento susiklosčiusios situacijos kasatorius nevertino kaip savo teisių pažeidimo), sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad, reikšdamas ieškinį dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo, kasatorius neveikė kaip sąžiningas civilinių teisinių santykių dalyvis.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, tenkindamas ieškinį CK 6.50 straipsnio 1 dalies pagrindu, pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nurodydamas, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad kasatorius atsakovės vardu sumokėjo 16,76 proc. privatizuojamo buto kainos. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl CK 6.50 straipsnio 1 dalies taikymo byloje atmestini. Pažymėtina, kad dalies buto kainos sumokėjimo metu galiojo 1964 m. CK 179 straipsnis, kurio 2 dalyje buvo nustatyta, jog kai iš įstatymo sutarties ar prievolės esmės neišplaukia, kad skolininkas privalo įvykdyti prievolę pats, tai kreditorius privalo priimti įvykdymą, kurį pasiūlo už skolininką trečiasis asmuo. Kreditorius neturi teisės priimti įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas tam prieštarauja. Trečiasis asmuo, įvykdęs už skolininką prievolę, netampa sutarties šalimi, tačiau įgyja regreso teisę skolininko reikalauti sumokėtų sumų. Dėl to, vertinant, ar egzistavo 1964 m. CK 179 straipsnio taikymo sąlygos, nustatinėtina, ar egzistavo sutartinis prievolės įvykdymo pagrindas, kokiomis sąlygomis trečiasis asmuo įvykdė skolininko prievolę – neatlygintinai, ar siekdamas vėliau atgauti sumokėtas sumas, taip pat atsižvelgtina į tai, ar skolininkas neprieštaravo tokiam prievolės įvykdymui. Šios bylos atveju tiek sutikime privatizuoti butą atsakovės vardu, tiek Privatizavimo sutartyje, tiek mokėjimo dokumentuose (kvite, Taupomojo banko pranešime) ar kituose šalių pateiktuose dokumentuose nenurodyta, kad mokėdamas pinigus kasatorius kaip trečiasis asmuo įvykdė prievolę už skolininką (atsakovę); sutikimas dėl buto privatizavimo atsakovės vardu – besąlyginis, jame nenustatyta nei kasatoriaus įgyjamos nuosavybės teisės dalis, nei paskesnio sumokėtų sumų susigrąžinimo sąlyga. 1964 m. CK 179 straipsnyje nebuvo nustatyta, kad trečiojo asmens ir skolininko susitarimas dėl prievolės už skolininką kreditoriui įvykdymo turėtų būti išreikštas rašytine forma, todėl toks susitarimas galėjo būti išreikštas ir žodiniu trečiojo asmens (kasatoriaus) ir skolininko (atsakovės) susitarimu, jo buvimą kasatorius galėjo įrodinėti visomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau ginčą nagrinėję teismai nenustatė kasatoriaus ir atsakovės susitarimo įvykdyti jos prievolę buvimo fakto, bylos nagrinėjimo metu atsakovė ir trečiasis asmuo laikėsi nuoseklios pozicijos, jog tokio susitarimo nebuvo, todėl spręstina, kad byloje nenustatytos 1964 m. CK 179 straipsnio taikymo aplinkybės.

Pažymėtina tai, kad šiam reikalavimui, kaip ir santuokos nutraukimo byloje reikštam reikalavimui pripažinti turtą bendrąja jungtine nuosavybe bei jį padalyti, taikytinas 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį kasatorius praleido, ir byloje nenustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnyje nurodyti pagrindai, kurie leistų ginčo teisiniams santykiams taikyti 2000 m. CK nuostatas.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto sumokėtos buto dalies kainos nepriteisimo nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Ji paliktina galioti šioje nutartyje išdėstytais motyvais.

Dėl santuokos metu įgyto turto ar turtinių teisių padalijimo, nutraukus santuoką

Kasaciniu skundu kasatorius taip pat skundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti kasatoriui 6200 Lt turto pagerinimo išlaidų atlyginimą – langų pakeitimui panaudotos lėšos pripažintos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir kasatoriui priteistino išlaidų atlyginimo dydis sumažintas iki 3100 Lt. Kasatoriaus manymu, nesant jo ar trečiojo asmens prašymo padalyti santuokos metu įgytą reikalavimo teisę atlyginti daikto pagerinimo išlaidas, santuokos metu įgyto turto padalijimo klausimą išnagrinėjus civilinėje byloje Nr. N2-787-129/2007, teismas negalėjo spręsti sutuoktinių turtinių teisių padalijimo klausimo. Kasatoriaus argumentas pripažintinas pagrįstu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CK 3.100 straipsnio 4 punktu, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia. Kasacinis teismas, spręsdamas santuokos nutraukimo ir bendro sutuoktinių turto padalijimo klausimus, yra suformavęs praktiką, kad teismo sprendimas padalyti konkretų sutuoktinių bendrą turtą reiškia, jog yra konstatuota, kad daugiau bendro turto sutuoktiniai neturėjo, todėl jie negali pareikšti naujo ieškinio dėl sprendime nenurodyto turto padalijimo. Galioja bendroji taisyklė, kad toks teismo sprendimas yra galutinis ir įgyja res judicata galią (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. P. v. A. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-258/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-258/2010">3K-3-258/2010</a>, 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. T. v. I. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-369/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-369/2011">3K-3-369/2011</a>).

Byloje nustatyta, kad kasatoriaus ir trečiojo asmens santuoka nutraukta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimu, turto padalijimo klausimas iki galo išspręstas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 28 d. nutartimi. Priėmus nurodytus teismų procesinius sprendimus, be kita ko, padalytas sutuoktiniams priklausęs turtas, pasibaigė jų bendroji jungtinė nuosavybė, taigi neliko dalytino turto. Atsižvelgdama į nurodytą teismų praktiką, bylos aplinkybes ir pažymėdama tai, kad trečiasis asmuo nereiškė savarankiško reikalavimo padalyti priteistiną turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, darytina išvada, jog, už langų pakeitimą turėtas išlaidas pripažindama bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir jas padalydama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačius pagrindų tai padaryti ex officio, peržengė pareikšto reikalavimo ribas ir nukrypo nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Dėl to ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį priteisti kasatoriui 6200 Lt buto pagerinimo išlaidų atlyginimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Panaikinus dalį apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir dėl jos palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, turi būti perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Bylos duomenimis, pateikdamas ieškinį, ieškovas sumokėjo 300 Lt žyminio mokesčio (785 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas atidėtas iki teismo procesinio sprendimo priėmimo) ir turėjo 200 Lt atstovavimo išlaidų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patirta 25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Išnagrinėjus ginčą ir patenkinus 15,6 proc. ieškovo reikalavimo (6200 Lt iš prašomų 39 720 Lt), ši jo patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis priteistina iš atsakovės – ieškovui iš atsakovės priteistina 169,26 Lt žyminio mokesčio ir 31,20 Lt atstovavimo išlaidų; valstybei iš atsakovės priteistina 4,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo – 20,87 Lt tokių išlaidų ir likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis (785 Lt).

Pateikdama apeliacinį skundą, atsakovė sumokėjo 337 Lt žyminio mokesčio (715,06 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas atidėtas iki teismo procesinio sprendimo priėmimo) ir turėjo 300 Lt atstovavimo išlaidų. Išnagrinėjus ginčą ir patenkinus 79,7 proc. atsakovės apeliacinio skundo reikalavimo (24 302 Lt iš prašomų 30 502 Lt), ši jos patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis priteistina iš ieškovo – atsakovei iš ieškovo priteistina 838,49 Lt žyminio mokesčio ir 239,10 Lt atstovavimo išlaidų; valstybei iš atsakovės priteistina likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis (715,06 Lt).

Pateikdamas kasacinį skundą, ieškovas sumokėjo 832 Lt žyminio mokesčio, o atsakovė turėjo 700 Lt atstovavimo išlaidų. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 35,56 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Išnagrinėjus ginčą ir patenkinus 11,3 proc. ieškovo kasacinio skundo reikalavimo (3100 Lt iš prašomų 27 402 Lt), atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos – ieškovui iš atsakovės priteistina 94,02 Lt sumokėto žyminio mokesčio, atsakovei iš ieškovo priteistina 620,90 Lt atstovavimo išlaidų, valstybei iš ieškovo priteistina 31,54 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovės – 4,02 Lt tokių išlaidų.

Atlikus tarpusavio įskaitymus, atsakovei iš ieškovo priteistina 1404,01 Lt bylinėjimosi išlaidų (sumokėto žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidų). Valstybei iš ieškovo priteistina 785 Lt žyminio mokesčio ir 52,41 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso – 837,41 Lt, iš atsakovės – 715,06 Lt žyminio mokesčio. Kadangi atsakovei tenkanti išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma (8,15 Lt) mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (10 Lt), tai bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei iš atsakovės nepriteistinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 30 d. nutarties dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 3100 Lt buto pagerinimo išlaidų atlyginimo, pakeistas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. papildomas sprendimas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Dėl šios dalies patikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį priteisti 6200 Lt buto pagerinimo išlaidų atlyginimą ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. papildomo sprendimo dalį priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (6200 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. rugsėjo 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusią Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei G. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. R. (a. k. duomenys neskelbtini) 1404,01 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus keturis Lt 1 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. R. (a. k. duomenys neskelbtini) 837,41 Lt (aštuonis šimtus trisdešimt septynis Lt 41 ct) žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš atsakovės G. A. (a. k. duomenys neskelbtini) 715,06 Lt (septynis šimtus penkiolika Lt 6 ct) žyminio mokesčio (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Rimvydas Norkus

Janina Stripeikienė