Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-184/2008

Procesinio sprendimo kategorija

121.20 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovams E. Š. ir R. Š., dalyvaujant trečiajam asmeniui Utenos rajono 1-ojo notarų biuro notarei Daliai Malinauskienei, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Utenos apskrities VMI) prašė pripažinti negaliojančia atsakovų E. Š. ir R. Š. 2004 m. birželio 18 d. sudarytą turto pasidalijimo sutartį. Ieškovas nurodė, kad atsakovas E. Š. šio neatlygintinio turto perleidimo sandorio neprivalėjo sudaryti, be to, sandoris pažeidžia ieškovo (kreditoriaus) interesus ir teises, nes atsakovas, žinodamas apie priskaičiuotą sumokėti 139 380 Lt gyventojų pajamų mokestį ir ginčijamu sandoriu perleisdamas nuosavybės teises į jam priklausiusią santuokinio turto dalį neatlygintinai, taip sumažino savo mokumą, o kito turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą, nepakanka. Ieškovas nurodė, kad teisę kreiptis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu jis įgijo tik po 2005 m. gegužės 24 d., todėl ieškinio senaties termino nepraleido.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovo Utenos apskrities VMI 2004 m. birželio 14 d. patikrinimo aktu Nr. 001-7-04-47-41 atsakovui E. Š. buvo priskaičiuota sumokėti 139 380 Lt gyventojų pajamų mokesčio, aktas patvirtintas ieškovo 2004 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. (10.15)-10.1-46. Atsakovas E. Š. šį ieškovo sprendimą apskundė centriniam mokesčių administratoriui, šio sprendimą – Mokestinių ginčų komisijai, vėliau bylinėjosi Vilniaus apygardos administraciniame ir Vyriausiajame administraciniame teismuose. Mokestiniai ginčai vyko iki 2005 m. gegužės 24 d., ieškovo 2004 m. liepos 30 d. sprendimas paliktas galioti. Ieškovas 2005 metų lapkričio mėnesį išsiaiškino, kad atsakovas neturi jokių nekilnojamųjų daiktų, nes 2004 m. birželio 18 d. sudarė ginčijamą sutartį, kurios pagrindu iki tol bendrosios jungtinės nuosavybės teise abiem atsakovams (sutuoktiniams) priklausę didelės vertės du žemės sklypai atiteko atsakovės asmeninėn nuosavybėn neatlygintinai. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad yra visos CK 6.66 straipsnyje nustatytos sąlygos Pauliano ieškiniui pareikšti, t. y. kad atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo. Kita vertus, teismas nurodė, kad nėra pagrindo ex officio konstatuoti atsakovų sudarytos sutarties absoliutaus negaliojimo faktą ir jo teisines pasekmes (CK 6.227 straipsnio 2 dalis), nes ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o atsakovai reikalauja ieškinio senatį taikyti, todėl ieškinys atmestinas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo iki pareiškiant ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovui buvo taikęs Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnyje nustatytą mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę – šio vardu registruotų automobilių areštą. Atsakovas 2004 m. rugpjūčio 19 d. ieškovui pateikė paaiškinimą apie jam priklausančius automobilius. Teismas konstatavo, kad tuo atveju, jei ieškovas, 2004 m. rugpjūčio 19 d. sužinojęs, jog atsakovui priklausančių transporto priemonių vertė yra nepakankama mokestinei nepriemokai ir delspinigiams padengti, būtų įgyvendinęs savo teisę gauti duomenis iš VĮ Registrų centro apie atsakovo nekilnojamuosius daiktus, tai jis būtų sužinojęs apie sudarytą ginčijamą sandorį, nes duomenys apie tai tuo metu nekilnojamojo turto registre jau buvo. Taigi ieškovas, kaip kreditorius, ne vėliau kaip 2004 m. rugpjūčio 19 d. turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 straipsnio 3 dalis), todėl ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2004 m. rugpjūčio 19 d. Tai, kad nuo 2004 m. birželio 15 d., kai atsakovas buvo supažindintas su patikrinimo aktu, iki 2005 m. gegužės 24 d. vyko mokestiniai ginčai, nekliudė ieškovui ginant savo pažeistas teises pareikšti Pauliano ieškinį (actio Pauliana), be to, ieškovas jokių veiksmų neatliko ir per laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 24 d. iki 2005 m. rugpjūčio 19 d., t. y. iki sueinant vienerių metų ieškinio senaties terminui. Sprendimas Nr. 8-19-2747 išieškoti mokestinę nepriemoką iš atsakovo turto buvo priimtas tik 2005 m. spalio 26 d. ir perduotas antstoliui vykdyti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nebuvo pakankamai apdairus, atidus ir rūpestingas.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiais dėl ieškinio senaties taikymo. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė R. Š. nei tiesiogiai, nei per atstovą per visą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laiką nepareiškė reikalavimo taikyti ieškinio senatį, o atsakovo E. Š. atstovo 2007 m. gegužės 14 d. teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu pareikštas prašymas ieškinį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino nelaikytinas reikalavimu taikyti ieškinio senatį, nes pareikštas ne laiku, t. y. užbaigus bylos nagrinėjimą iš esmės. Teisėjų kolegija nurodė, kad, atsakovo atstovui baigiamųjų kalbų metu iškėlus ieškinio senaties termino klausimą, pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog tai yra aplinkybė, turinti reikšmės bylos išsprendimui, turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 256 straipsnis). To nepadaręs, teismas sprendime rėmėsi aplinkybėmis, kurios teismo posėdyje nebuvo tiriamos, o tai CPK normų draudžiama. CPK 253 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, pirmosios instancijos teismui skundžiamu sprendimu pripažinus, jog yra ginčo šalies reikalavimas dėl ieškinio senaties taikymo, laikantis šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų, būtina suteikti galimybę ieškovui teismo posėdyje pasisakyti dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senaties institutą. Byloje itin svarbu nustatyti, kada ieškovo reikalavimui prasidėjo ieškinio senaties terminas, nes nuo to priklauso teisingo sprendimo priėmimas. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad atsakovo E. Š. atstovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą teigė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovai nepateikė apeliacinių skundų ir neginčijo teismo sprendimo dalies, kuria konstatuota, kad yra CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetas, t. y. kad atsakovai neprivalėjo sudaryti sandorio, šis pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarties dalį dėl bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo yra ne absoliuti, bet apribota CPK 327 straipsnyje išdėstytų sąlygų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką apeliacinės instancijos teismas bylą gali grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais atvejais, kai pats negali ištaisyti padarytų pažeidimų, be to, teismo nutartyje turi būti nurodytas vienas iš CPK nustatytų bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pagrindų bei argumentuota, kodėl teismas pats negali priimti naujo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-832/2003, 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005, 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2006, 2006 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė nė vieno iš CPK 327 straipsnyje nustatytų pagrindų ir nenurodė priežasčių, dėl ko jis negali priimti naujo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nesant tam pagrindo, nes teismo nutarties argumentai dėl ieškinio senaties taikymo yra prieštaringi: vienoje nutarties dalyje teismas nurodo, kad būtina suteikti galimybę ieškovui teismo posėdyje pasisakyti dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį, o kitoje – kad atsakovo atstovo prašymas baigiamųjų kalbų metu nelaikytinas reikalavimu taikyti ieškinio senatį.

2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje yra itin svarbu nustatyti ieškinio senaties termino pradžią. Pagal CPK 253 straipsnio 4 dalį baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, o viso bylos nagrinėjimo metu (buvo net septyni teismo posėdžiai) nei raštu, nei žodžiu atsakovai tokio reikalavimo neišreiškė. Atsižvelgiant į tai ir į CK 1.126 straipsnio 2 dalies normą, kurioje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, šis apeliacinio teismo motyvas atmestinas dėl CK 1.126 straipsnio 2 dalies taikymo klaidos.

3. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atsakovė taip pat neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas konstatavo, kad yra CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų visetas, t. y. kad atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, sandoris pažeidžia kreditoriaus teises ir skolininkas apie tai žinojo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė R. Š. prašo kasacinį skundą atmesti, remdamasi tokiais argumentais:

Atsakovė neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo, nes pripažino, kad sprendimas atmesti ieškinį CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies, 1.131 straipsnio 1 dalies ir 6.66 straipsnio 3 dalies pagrindu yra teisėtas. Konkretus ieškinio senaties terminas tapo žinomas tik bylą nagrinėjant iš esmės. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovas šį terminą praleido. Be to, teismas pagrįstai nurodė, kad abu atsakovai reikalauja taikyti ieškinio senatį. Dėl neapdairumo atsakovų reikalavimai nebuvo tinkamai užfiksuoti teismo posėdžio protokoluose, tačiau aplinkybės dėl ieškinio senaties termino teismo posėdžiuose buvo tiriamos. Apeliacinės instancijos teisme byla ieškovo prašymu buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, todėl teismas neturėjo galimybės pats išspręsti tų reikalavimų, kurių, teismo nuomone, neišsprendė pirmosios instancijos teismas, ir priimti naują sprendimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo Utenos apskrities VMI 2004 m. birželio 14 d. patikrinimo aktu Nr. 001-7-04-47-41 atsakovui E. Š. buvo priskaičiuota sumokėti 139 380 Lt gyventojų pajamų mokesčio, aktas patvirtintas ieškovo 2004 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. (10.15)-10.1-46. Mokestiniai ginčai dėl šio sprendimo vyko iki 2005 m. gegužės 24 d., sprendimas paliktas galioti. Ieškovas 2005 metų lapkričio mėnesį išsiaiškino, kad atsakovas neturi jokių nekilnojamųjų daiktų, nes 2004 m. birželio 18 d. su atsakove R. Š. (sutuoktine) sudarė bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdyto turto pasidalijimo sutartį, kurios pagrindu atsakovei asmeninėn nuosavybėn atiteko 85 000 Lt rinkos vertės 0,5690 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir 77 000 Lt rinkos vertės 2,7500 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o atsakovas atsisakė gauti piniginę kompensaciją ir nurodė, kad ateityje jokių pretenzijų dėl to neturės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas praleido vienerių metų senaties terminą ieškiniui dėl turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia pareikšti, kuris prasidėjo 2004 m. rugpjūčio 19 d., ieškovui sužinojus, jog atsakovui priklausančių transporto priemonių vertė yra nepakankama mokestinei nepriemokai ir delspinigiams padengti. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad reikalavimas taikyti ieškinio senatį atsakovo buvo pareikštas tik baigiamųjų kalbų metu, todėl ieškovui nebuvo sudaryta galimybė į jį atsikirsti.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui

CPK nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik esant CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 ir (arba) 2 punkte nurodytiems pagrindams. Iš esmės tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek materialinės ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo nustatytus trūkumus. Proceso normų nustatyta, kad materialinės teisės normų pažeidimas (netinkamas jų taikymas arba išaiškinimas) yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti. Tačiau proceso teisės normų pažeidimas ar netinkamas taikymas yra pagrindas sprendimą panaikinti tik tada, jeigu dėl padaryto pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tokiu atveju byla gali būti grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ne besąlygiškai, o tik tada, kai padarytų pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Taigi vien materialinės teisės normų pažeidimo atveju apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas bei įstatymo įgaliotas ištaisyti padarytą pažeidimą pats, negrąžindamas bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo galimybių perduoti bylą nagrinėti iš naujo ribojimas yra grindžiamas būtinumu sumažinti bylos nagrinėjimo trukmę, poreikiu užtikrinti kuo operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką. Ši teisė gali būti įgyvendinama tik užtikrinus, kad byla nuosekliai judės iš žemesnės teisminės instancijos į aukštesnę ir nebus nepagrįstai grąžinama žemesnės instancijos teismui. Akivaizdu, kad bet kuris bylos grąžinimo žemesnės instancijos teismui atvejis reiškia tai, jog bylinėjimosi trukmė gerokai pailgėja. Taigi įstatyme nustatyta, kad byla gali būti grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais atvejais. CPK 327 straipsnyje nustatyti būtent tie išimtiniai atvejai, kai byla gali būti perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas sprendimą ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nutartyje privalo nurodyti bent vieną iš CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų bei jį motyvuoti, t. y. pagrįsti jo egzistavimą nagrinėjamos bylos atveju.

Kasacine tvarka skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje remiamasi tik CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei pateikiamas aiškinimas dėl būtinybės pirmosios instancijos teisme suteikti galimybę ieškovui pasisakyti dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka įstatymų, leidžiančių, panaikinus teismo sprendimą, perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, reikalavimų. CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta tik bendro pobūdžio apeliacinės instancijos teismo teisė, tačiau tam, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų šia teise pasinaudoti, teismo nutartyje turi būti konstatuoti ir motyvuoti tokios teisės pagrindai, nustatyti CPK 327 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ieškinio senaties instituto taikymo klausimu šioje byloje yra pateikiami procesiniu aspektu, t. y. nurodant, kad jeigu reikalavimas taikyti ieškinio senatį buvo pareikštas baigiamųjų kalbų metu ir teismas mano, jog tai yra aplinkybė, turinti reikšmės bylos išsprendimui, tai turi būti atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės tam, kad būtų suteikta galimybė ieškovui teismo posėdyje pasisakyti dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės tokie aiškinimai yra teisingi. Tačiau kai byla jau nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, šis teismas savo veikloje taip pat privalo užtikrinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Juolab kad įstatymų leidėjas, minėta, yra suteikęs teisę apeliacinės instancijos teismui ištaisyti tiek teisės taikymo ir aiškinimo, tiek faktinių aplinkybių nustatymo klaidas. Situacija, kai ieškovas nėra pateikęs savo paaiškinimų dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį, nepriskirtina nei prie absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei prie tokių procesinių pažeidimų, kurių negalėtų ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnis). Apelianto prašymas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (taip buvo šios bylos atveju), jeigu tam atsiliepimuose į apeliacinį skundą neprieštarauja kiti byloje dalyvaujantys asmenys, neprivalomas bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui bei neatleidžia šio teismo teisėjų kolegijos narių (tiek pranešėjo, tiek kitų teisėjų) nuo pareigos pasirengti bylos nagrinėjimui. Taigi konstatuotina, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta teisėta, nes joje apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 327 straipsnyje įvardytų bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui pagrindų.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinio senaties instituto ypatumai, t. y. kad, atsakovui ginantis nuo pareikšto reikalavimo ieškinio senaties termino praleidimu ir vien tuo pagrindu atmetus ieškinį, šiuo atveju lemia tai, jog į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ex officio patenka ir ieškinio senaties termino pasibaigimo bylos ginčo dalyko atžvilgiu patikrinimas (CK 1.127 straipsnio aplinkybių nustatymas).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl nustatytų pažeidimų apeliacinės instancijos nutartį panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigitas Gurevičius

Pranas Žeimys