Dėl santuokos nutraukimo bei kitų, su santuokos nutraukimu susijusių, reikalavimų

Civilinė byla Nr. 3K-3-269/2012

Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-13189-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.4.3; 75.8; 78.2.1; 114.9.7; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. Š. (J. Š.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovui J. Š., taip pat atsakovo J. Š. priešieškinį ieškovei A. Š. dėl santuokos nutraukimo bei kitų, su santuokos nutraukimu susijusių, reikalavimų; dalyvaujantis byloje asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės bei santuokos nutraukimo teisinius padarinius (išlaikymą nepilnamečiams vaikams, turto padalijimą), aiškinimo ir taikymo.

Šalys 2003 m. gegužės 31 d. sudarė bažnytinę santuoką, kuri 2003 m. birželio 4 d. įregistruota Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje; santuokos metu gimė sūnus ir duktė; nuo 2009 metų rugpjūčio mėnesio pabaigos sutuoktiniai gyvena atskirai.

Ieškovė nurodė, kad bendras gyvenimas nebuvo darnus, vyras girtavo, elgėsi su ja agresyviai, nuolat smurtavo, nepadėjo auginti vaikų, atlikti buities darbų; negalėdama toliau kęsti smurto, siekdama apginti nepilnamečius vaikus nuo konfliktų ir įtampos šeimoje, ji 2009 metų rugpjūčio pabaigoje nutraukė santuokinius ryšius su atsakovu, nuo to laiko santuoka faktiškai iširo. Ieškovė prašė teismo: panaikinti bažnytinės santuokos su atsakovu apskaitos Civilinės metrikacijos skyriuje įrašą; pripažinti, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo palikti jai santuokinę pavardę; nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina; nustatyti tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką; iš atsakovo priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 500 Lt kiekvienam iš jų kas mėnesį mokant periodines išmokas; padalyti santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą nukrypstant nuo sutuoktinių lygių dalių principo.

Atsakovas priešieškiniu prašė teismo panaikinti bažnytinės santuokos su ieškove apskaitos Civilinės metrikacijos skyriuje įrašą; pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su motina; patvirtinti atsakovo siūlomą bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką; priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams išlaikyti po 250 Lt kiekvienam iš jų kas mėnesį mokant periodines išmokas; padalyti santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą lygiomis dalimis. Jis nurodė, kad santuokiniai ryšiai nutrūko dėl sutuoktinės šiurkštumo, nuolatinių priekaištų dėl mažo uždarbio, nepagarbaus elgesio tiek su sutuoktiniu, tiek su mažamečiais vaikais. Ieškovė provokuodavo konfliktus, rašydavo skundus į policiją, nesileisdavo į kompromisus, todėl toks jos elgesys išardė šeimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: panaikino ginčo šalių santuokos apskaitos Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje įrašą, pripažino, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatė su ieškove, nustatė nepilnamečių vaikų bendravimo su atsakovu tvarką, priteisė iš atsakovo nepilnamečiams vaikams išlaikyti po 400 Lt kiekvienam iš jų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki vaikų pilnametystės, išskaičiavus pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį priteistas ir jau atsakovo sumokėtas laikino išlaikymo sumas, pavedant išlaikymo lėšomis uzufrukto teise disponuoti ieškovei; padalijo santuokoje įgytą turtą atsakovui pripažįstant nuosavybės teisę į 1/3 dalį, o ieškovei – į 2/3 dalis bendro turto, priteisė atsakovui natūra kilnojamųjų daiktų už 3635 Lt, ieškovei – už 7240 Lt. Teismas, vertindamas šalių argumentus dėl sutuoktinių kaltės, įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatė, kad atsakovas naudojo fizinį smurtą prieš ieškovę, tai buvo tęstinis smurto naudojimas, ieškovė kreipėsi į policiją, atsakovui iškeltos administracinio teisės pažeidimo bylos, skirtos nuobaudos. Atsakovas teismo posėdžio metu neneigė smurtavęs prieš ieškovę. Teismas, nustatęs atsakovo žiaurų elgesį su ieškove, pripažino, kad jis kaltas dėl šeimos iširimo (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Atsakovas posėdžio metu pateikė teismui keletą garso įrašų bei jų stenogramas; šiuos įrašus atsakovas, nepranešęs ieškovei, įrašė telefonu, ir šie įrašai, atsakovo teigimu, patvirtino, jog ieškovė ne vieną kartą nepilnamečių vaikų akivaizdoje necenzūriniais žodžiais žemino atsakovą, varė jį iš namų, rėkė ant sutuoktinio bei nepilnamečių vaikų. Teismas, vadovaudamasis CPK 177 straipsnio 3 dalimi, teismų praktika, nepripažino šių įrašų leistinais įrodymais, nes garso įrašas buvo padarytas slapta, nežinant ieškovei, neturint atitinkamų leidimų.

Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio, atsižvelgė į teismų praktiką ir nurodė, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas metus laiko nedirbo, sprendė, jog, jis, būdamas jauno amžiaus ir darbingas, turėdamas langų montuotojo specialybę, mokėdamas dirbti kitus statybos bei remonto darbus, privalėjo elgtis sąžiningai ir imtis visų priemonių, kad gautų pajamų, iš kurių skirtų kiekvieną mėnesį bent po 400 Lt kiekvienam vaikui išlaikyti. Teismas pažymėjo, kad jeigu skolininko turtinė padėtis bloga, jis neturi pajamų dėl savo paties kaltės, nėra pagrindo mažinti išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį iki 250 Lt.

Teismas, dalydamas ginčo šalių turtą, asmenine ieškovės nuosavybe pripažino iki santuokos sudarymo jos įgytą butą, o dalydamas santuokos metu įgytus kilnojamuosius daiktus sprendė, kad ieškovei priteistina didesnė turto dalis dėl nepilnamečių vaikų interesų, juolab kad atsakovas neskyrė pakankamai lėšų vaikams išlaikyti (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). Teismas, nustatęs vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, jai pripažino teisę į 2/3 dalis, atsakovui – į 1/3 dalį turto. Teismas, spręsdamas dėl turto padalijimo būdo, atsižvelgė į būtinybę užtikrinti vaikams naudotis jų turėta gyvenamąja patalpa, joje esančiais baldais ir namų apyvokos daiktais. Vertindamas sutuoktinių pareigą rūpintis vienas kitu, materialiai remti, teismas konstatavo, kad atsakovas mokėjo už ieškovės paimtą paskolą butui pirkti, kaupiamąjį gyvybės draudimą, mokslą, ieškovė įmokas už atsakovui paskirtą baudą. Kadangi tuo metu sutuoktiniai gyveno kartu, bendrai tvarkė ūkį ir turimomis lėšomis disponavo bendru sutarimu, materialiai rėmė vienas kitą, tai teismas sprendė, kad dėl šių aplinkybių nė vienas iš jų negali reikalauti kompensacijos už bendriems ar netgi kito sutuoktinio poreikiams panaudotas lėšas, todėl atmetė atsakovo reikalavimą priteisti jam iš ieškovės 5040 Lt kompensaciją.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. spalio 19 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir pripažino šalims nuosavybės teisę į 1/2 dalį bendro turto kiekvienam, priteisė iš ieškovės atsakovui 1802,50 Lt kompensaciją už jai tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį. Kolegija, peržiūrėdama pirmosios instancijos teismo motyvus dėl sutuoktinių kaltės, iš esmės sutiko su teismo išvadomis ir nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog ieškovė buvo kalta dėl prieš ją vykdyto smurto. Be to, net ir pripažinus, kad vienas iš sutuoktinių buvo nelojalus kitam, kaltu dėl santuokos iširimo pripažintinas tas sutuoktinis, kuris naudojo smurtą prieš kitą sutuoktinį.

Dėl turto padalijimo ir nepilnamečių vaikų išlaikymo kolegija pažymėjo, kad, nors pirmosios instancijos teismas, dalydamas sutuoktinių kilnojamąjį turtą, nurodė, kodėl nukrypo nuo lygių dalių principo, tačiau, atsižvelgusi į tai, jog atsakovo turtinė padėtis pablogėjo nuo bylos iškėlimo teisme momento, kolegija sprendė, kad atsakovas negalėjo teikti išlaikymo nepilnamečiams vaikams dėl objektyvių priežasčių (nesugebėjo susirasti darbo, buvo skolingas išlaikymą vaikams), o ieškovė asmeninės nuosavybės teise turėjo butą, todėl dalijant santuokoje įgytą turtą nebuvo pagrindo ieškovei skirti didesnę turto dalį, nes tai suvaržė atsakovo galimybes tenkinti vaikų poreikius.

Kolegija atmetė atsakovo argumentus dėl įmokos, kurias sutuoktiniai apmokėjo už ieškovės gyvybės draudimą iš bendro turto, motyvuodama, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kokia šių įmokų dalis būtų išmokėta ieškovei, jai nutraukus draudimo sutartį, t.y. kokio dydžio sukaupta lėšų pagal gyvybės draudimo įmokas, kurios galėtų būti asmeniui grąžintos. Kolegija pažymėjo, kad pervestos sumos pagal draudimo sutartį nėra jas pervedusio asmens nuosavybė, o gali būti grąžinamos esant tam tikroms sąlygoms, kurias ir turėjo įrodyti atsakovas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 19 d. nutartį ir pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams išlaikyti po 250 Lt kiekvienam, mokant kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki vaikų pilnametystės, pavedant priteistas lėšas uzufrukto teisėmis disponuoti ieškovei; priteisti atsakovui iš ieškovės 5040 Lt, bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl garso įrašų kaip įrodymo ir įrodymų vertinimo, įrodinėjant sutuoktinio kaltę (CPK 177, 185 straipsniai). Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino CPK 177 straipsnio pažeidimo, kurį padarė pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs kasatoriaus pateiktų garso įrašų įrodymais. Kasatoriaus teigimu, pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Byloje esantys garso įrašai atitinka įrodymų sampratą, nes, gaunant šiuos įrodymus, teisės aktai nebuvo pažeisti: nėra akto, draudžiančio daryti įrašą namuose, ar nustatančio, kad įrašinėtojas, matydamas aiškiai neteisėtus veiksmus, privalėjo įspėti pažeidėją apie daromą įrašą. Be to, kasatorius, turėdamas pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi, neturėjo kitų priemonių įrodyti neteisėtą ieškovės elgesį. Dėl to kasatoriaus veiksmai ne tik pateisinami, adekvatūs situacijai, bet ir ginantys mažamečių vaikų interesus. Juolab kad ieškovė teismo posėdžio metu neneigė necenzūriškai vadinusi sutuoktinį, pakeltu tonu rėkusi ant mažametės dukters. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, aplinkybę, kad kasatorius buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, pripažindamas kaip įrodančią jo kaltę dėl šeimos iširimo, neteisingai vertino įrodymus, padarė prieštaringas išvadas, atsižvelgė tik į šią aplinkybę, tačiau nevertino ieškovės elgesio (ji rašė skundus policijai, nedėjo pastangų išsaugoti šeimą, nepagarbai elgėsi tiek su sutuoktiniu, tiek su vaikais). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-49/2008, yra konstatuota, kad santuoka laikytina iširusia dėl sutuoktinio kaltės, kai šis iki faktinio santuokos iširimo santuokoje kylančias problemas sprendė rašydamas skundus, nes tai rodo, jog sutuoktinis net nebandė išsaugoti santuokos. Anot kasatoriaus, byloje yra pakankamai duomenų padaryti pagrįstą išvadą, kad šalių bendras gyvenimas tapo negalimas dėl netinkamo abiejų sutuoktinių elgesio.

Dėl tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.192 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į kasatoriaus turtinę padėtį, pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Anot kasatoriaus, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė turi nuolatinį darbą, jos vidutinis darbo užmokestis 2400–2600 Lt per mėnesį, ji nuosavybės teise valdo trijų kambarių butą, o jo turtinė padėtis yra sunki, nes neturi jokio turto, dėl ekonominio sunkmečio bankrutuojant UAB „Altavis“ prarado darbą, daugiau kaip metus buvo bedarbis, jokių pajamų procesinių sprendimų priėmimo metu neturėjo, o įsidarbinimo galimybės ribotos dėl objektyvių priežasčių. Dėl to, atsižvelgiant į ginčo šalių turtinę padėtį, ieškovė proporcingai privalo daugiau prisidėti prie vaikų išlaikymo. Anot kasatoriaus, jo siūlomas išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydis (po 250 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį) neprieštarauja teismų praktikai.

Dėl CK 3.88 ir 3.118 straipsnių netinkamo taikymo. Kasatorius nurodo, kad ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti (draudimo įmokos, lėšos, sumokėtos už jos asmeninį butą bei jos mokslą) buvo panaudota 10 080 Lt atsakovo uždirbtų lėšų, tai įrodo kasatoriaus banko sąskaitos išrašas; ieškovė šio fakto neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad kasatoriaus neįrodė, jog nurodytos įmokos priklausė ieškovei. Teismas taip pat nemotyvavo išvadų, kad pervestos sumos pagal draudimo sutartį nėra jas pervedusio asmens nuosavybė, lėšos, skirtos apmokėti už ieškovės butą ir išsilavinimą, pripažintos naudotomis bendriems sutuoktinių reikalams. Dėl to teismas, neįtraukęs į dalytino turto balansą 10 080 Lt, nepagrįstai pusės turto vertės nepriteisė kasatoriui, taip sumažindamas jo galimybes išlaikyti nepilnamečius vaikus.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl garso įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės, ir įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; keliamas telefonu padaryto garso įrašo pripažinimo tinkamu ir leistinu įrodymu klausimas.

Pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija) garso įrašas gali būti įrodinėjimo priemonė, jeigu jis padarytas nepažeidžiant įstatymų. Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojančioje 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcijos CPK 177 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jurisprudencijoje dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo yra pasisakęs dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinos asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-1406/2002; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. L. v. UAB „VP Market“, bylos Nr. 3K-3-643/2004; 2006 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. T. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-271/2006). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismas, nagrinėdamas bylą, kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti garso įrašo padarymo aplinkybes, aiškintis, kuriam tikslui, kur, koks įrašas buvo daromas ir kaip jis naudojamas. Nustatinėjant asmens privatumo neliečiamumo pažeidimą reikia išsiaiškinti, ar asmuo, kuris remiasi šios jo teisės pažeidimu, nepiktnaudžiauja šia teise, ar jis nesielgia nesąžiningai. Nustačius, kad asmuo elgiasi nesąžiningai ir tokį savo elgesį bando slėpti privatumo apsaugos motyvais, teismas gali atsisakyti ginti jo privatumo teisę ir nepripažinti, kad vienos šalies be kitos šalies sutikimo padarytas įrašas pažeidžia to asmens teises į privatumą. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. P. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-136/2004; 2005 m. gegužės 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-302/2005; 2006 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. T. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-271/2006; kt.).

Kadangi atsakovo argumentai dėl garso įrašų kaip įrodinėjimo priemonės leistinumo ir vertinimo taip pat iš esmės susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) taikymu, tai teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) praktika, pažymi, kad įrodymų leistinumas ar jų vertinimas yra nacionalinės teisės ir nacionalinių teismų prerogatyva (dalykas) ir, nors Konvencijos 6 straipsnis garantuoja asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, šiame straipsnyje neįtvirtinta taisyklių dėl įrodymų leistinumo ar vertinimo (žr. sprendimus Edwards c. Royaume- Uni du 16 décembre 1992, série A n° 247-B, pp. 34-35, § 34, Bernard c. France du 23 avril 1998, Recueil des arr?ts et décisions 1998-II, § 37 et Garcia Ruiz c. Espagne du 21 janvier 1999, Recueil 1999-I). Teismas apsiriboja patikrinimu, ar bylos nagrinėjimas (įskaitant įrodymų „administravimo“ būdą) buvo teisingas (žr. Edwards c. Royaume- Uni du 16 décembre 1992, série A n° 247-B, p. 34-35, § 34, Bernard c. France du 23 avril 1998, Recueil des arr?ts et décisions 1998-II, § 37 et Garcia Ruiz c. Espagne du 21 janvier 1999, Recueil 1999-I). Šiame kontekste Teismui svarbu, ar pareiškėjui buvo užtikrintas proceso rungimosi principo įgyvendinimas (galimybė pateikti, jo manymu, bylai svarbius argumentus, paaiškinimus ir pan.), kitos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijos (šalių lygybės, nešališko bylos nagrinėjimo užtikrinimas ir pan.).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 177 straipsnio 3 dalimi, nepripažino atsakovo pateiktų telefonu darytų jo ir ieškovės pokalbių garso įrašų leistinais įrodymais, motyvuodamas tuo, kad garso įrašas buvo padarytas slapta, nežinant ieškovei, neturint atitinkamų leidimų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, šiuo aspektu motyvų nutartyje nenurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta teismų išvada yra nepagrįsta, padaryta netinkamai pritaikius CPK 177 straipsnio nuostatas dėl garso įrašų, kaip įrodinėjimo priemonių, leistinumo. Pažymėtina, kad nagrinėjama yra šeimos byla, kurioje kilęs ginčas dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką, ir įrodinėjimo dalykas (faktinės aplinkybės) šioje byloje susijęs su duomenimis ir faktais apie šalių šeimos gyvenimą, jų elgesį šeimoje (santuokoje) bei sutuoktinio pareigų pažeidimą, kuriuos apima žmogaus teisė į privatumą. Tokiose bylose, siekiant apsaugoti teisę į privatumą, įstatymas netgi įtvirtina teismo posėdžių viešumo principo išimtį (CPK 9 straipsnio 1 dalis, 379 straipsnis), taip iš esmės deklaruojant, kad teisė į privatumą nėra absoliuti ir kad jose proceso dalyviai, įrodinėdami savo reikalavimus bei atsikirtimus, gali remtis atitinkamais duomenimis apie privatų žmogaus gyvenimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatuota, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais; žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. M. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-1406/2002, išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos, jog niekas nepatirtų neteisėto ir savavališko kišimosi į asmens asmeninį gyvenimą, nereikėtų suprasti kaip absoliutaus draudimo kai kuriais atvejais riboti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą; ar konkrečiu atveju privataus gyvenimo neliečiamumas bus ribojamas, nulemia šios asmeninės neturtinės vertybės esmė ir jos suderinamumas su kitų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais; asmens tikėjimasis „būti paliktam vienam“ šiuo atveju priklauso nuo paties asmens siekimo, kad tai, kas susiję asmeniškai su juo, nebūtų prieinama kitiems asmenims, kai jis turi kontaktų su kitu asmeniu. Šioje byloje teisėjų kolegija, vertindama, ar atsakovo telefonu padaryti ir į bylą pateikti jo ir ieškovės pokalbių garso įrašai yra padaryti pažeidžiant (nepažeidžiant) įstatymų ir ar jie pagal CPK 177 straipsnio nuostatas pripažintini leistinais įrodymais, viena vertus, sprendžia, kad apskųstuose teismų procesiniuose sprendimuose išdėstyti motyvai nėra pakankami padaryti pagrįstą išvadą, jog garso įrašai yra padaryti pažeidžiant įstatymus, nes nekonstatuota tokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų padaryti išvadą dėl garso įrašų padarymo pažeidžiant įstatymus, taip pat nenurodyta darant įrašus pažeistų įstatymų. Kita vertus, atsižvelgusi į pirmiau nurodytą jurisprudenciją, šios bylos kategoriją ir ginčo esmę, atsakovo nurodytas aplinkybes, kurios nėra paneigtos, kad garso įrašus jis padarė šalių šeimos gyvenamosiose patalpose (bute), naudodamasis mobiliojo telefono garso įrašymo funkcija, siekdamas užfiksuoti netinkamą ieškovės elgesį šeimoje, taip pat atsižvelgusi į visus bylos duomenis apie aptariamų garso įrašų padarymo tikslus ir panaudojimą, juose užfiksuotus duomenis (užfiksuoti ieškovės pasisakymai nėra nepriekaištingi etikos aspektu), jų apimtį bei ieškovės argumentus ir paaiškinimus aptariamu klausimu, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas pripažinti, kad aptariami garso įrašai yra padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir konstatuoti juos esant leistina įrodinėjimo priemone šioje byloje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d.nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011).

Šioje byloje teisėjų kolegija, sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką nustatymo aspektu įvertinusi faktinius bylos duomenis bei kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, jog šalių santuoka iširo dėl kasatoriaus kaltės, atitinka byloje surinktus įrodymus, įvertintus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus. Šioje nutartyje minėti, pagal įrodymų leistinumo taisykles nagrinėti garso įrašai, atsižvelgiant į jų turinį bei kitus byloje surinktus įrodymus, vertintini kaip nepakankamai patikimi ir nepakankami ieškovės kaltei nutraukiant santuoką konstatuoti, nes kasatorius neįrodinėjo ir neįrodė jų padarymo laiko, o ieškovė teigė, jog jie buvo padaryti bylai jau esant teisme (T. 1, b. l. 114); negalima atmesti ieškovės teiginio, jog pokalbių, kurių įrašai vertinami, metu ji buvo kasatoriaus specialiai provokuojama (T. 1, b. l. 205). Kasatorius, nurodydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A.V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-49/2008, pateiktus išaiškinimus, kasaciniame skunde nepagrindžia, kad jie turi teismo precedento reikšmę šioje byloje. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką, netinkamai įvertino įrodymus ir padarė juos neatitinkančias išvadas, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo

Teisėjų kolegija, peržiūrėdama šioje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, atsižvelgdama į kasaciniame skunde nurodytus kasacijos pagrindus, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, t. y. tiria, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.192 straipsnio 2 dalį, pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, neatsižvelgė į kasatoriaus turtinę padėtį, jog jis prarado darbą, daugiau kaip metus buvo bedarbis, įsidarbinimo galimybės ribotos, todėl galėjo teikti tik po 250 Lt išlaikymą kiekvienam vaikui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir teismo precedentais bei atsižvelgusi į apskųstų teismų procesinių spredimų turinį bei faktinius bylos duomenis, pripažįsta nepagrįstais kasatoriaus nurodytus argumentus ir sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl iš kasatoriaus priteistino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio. CK 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kasacinio teismo praktikoje akcentuota, kad kiekvienu atveju visų pirma turi būti užtikrinti vaiko interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra įsakmi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, juolab išlaikymo teikėjo nerūpestingu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamų, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Tik ta aplinkybė, kad vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, savaime nėra teisinis pagrindas mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. K., bylos Nr. 3K-3-528/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teismai padarė teisingą išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog kasatorius dėjo maksimalių pastangų ir ėmėsi visų priemonių, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga vertinant šalių turtinę padėtį bei sprendžiant dėl iš kasatoriaus priteistino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio. Jai egzistuojant, teisėjų kolegija, taip pat įvertinus visas kitas išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje teismų išvada priteisti iš kasatoriaus nepilnamečiams vaikams išlaikyti po 400 Lt kiekvienam iš jų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki vaikų pilnametystės atitinka teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

Dėl CK 3.88, 3.118 straipsnių taikymo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo nutraukiant santuoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. ir kt., bylos Nr. 3-P-186/2010), yra konstatavęs, kad teismas bendro turto padalijimo klausimą, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, turi išspręsti nepriklausomai nuo to, kokiu CK 3.49 straipsnio 2 dalyje nustatytu būdu nutraukiama santuoka (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Šis įstatyme nustatytas reikalavimas netaikomas tik tuo atveju, jeigu turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Laikytina, kad turtas realiai egzistuoja, jeigu prašantis padalyti bendrą turtą sutuoktinis nurodo konkretų bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą ir pateikia įrodymus apie tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. E. v. B. P., bylos Nr. 3K-3-308/2007; 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-301/2007; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. D. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-207/2009). Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, pažymėtina, kad CK 3.115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tai tas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

Šioje byloje kasatorius, priešieškinyje į dalytino turto masę įtraukęs 10 080 Lt, anot kasatoriaus, sumokėtus už ieškovės paimtą paskolą butui pirkti, ieškovės kaupiamąjį gyvybės draudimą bei mokslą VU (atitinkamų įmokų pagal jų tikslinę paskirtį dydžiai nekonkretizuoti), prašė jo naudai kaip turtą priteisti pusę nurodytos sumos – 5040 Lt. Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė CK 3.88, 3.118 straipsnius, neteisingai padalijo santuokoje įgytą turtą, neatsižvelgė į tai, jog ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti (draudimo įmokos, lėšos, sumokėtos už jos asmeninį butą bei jos mokslą) buvo panaudota 10 080 Lt atsakovo uždirbtų lėšų, nemotyvavo išvadų, kodėl pervestos sumos pagal draudimo sutartį nėra jas pervedusio asmens nuosavybė, o lėšos, skirtos apmokėti už ieškovės butą ir išsilavinimą, nepripažintos naudotomis bendriems sutuoktinių reikalams.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su įmokų už ieškovės studijas neįtraukimo į turto balansą, akcentuoja, kad pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno, ir kito asmeninis turtas, t. y. turi būti sudarytas turto balansas, tačiau į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Tai reiškia, kad išlaidos nedalijamos. Šioje byloje kasatoriaus nurodomi sumokėti pinigai už ieškovės studijas yra išlaidos, kurios pagrįstai buvo neįtrauktos į dalytino turto balansą, nes tai nėra šalių santuokos metu ar iki santuokos įgytas turtas. Konstatuoti, kad ieškovės studijos buvo nukreiptos tik jos asmeniniams poreikiams tenkinti, būtų neteisinga.

Kasatorius reikalavimą priteisti jo naudai iš ieškovės pusę už ieškovės būsto paskolą ir gyvybės draudimą sumokėtų įmokų (pagal jų tikslinę paskirtį dydžiai nekonkretizuoti) grindė ir tuo, kad santuokos metu jis ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti iš uždirbtų lėšų mokėjo nurodytas įmokas, todėl, nutraukus santuoką, ieškovė privalo jam kompensuoti pusę jo sumokėtų lėšų. Byloje pateikti kasatoriaus banko sąskaitų išrašai apie jo atliktus mokėjimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį, sprendžia, kad teismų išvados atmesti nurodytą kasatoriaus reikalavimą yra nepakankamai motyvuotos bei pagrįstos ginčo santykį reglamentuojančiose materialiosios teisės normomose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, padarytos neišanalizavus ir neįvertinus visų įrodymų bei nenustačius jam išspręsti ir materialiajai teisei taikyti reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Teismai, spręsdami nurodytą kasatoriaus reikalavimą, turėjo tirti ir nustatyti gyvybės draudimo sutarties rūšį, sąlygas, sukeliamus teisinius padarinius, atitinkamų įmokų pagal jų tikslinę paskirtį dydžius bei šaltinį (šalių bendros ar kiekvieno sutuoktinio asmeninės lėšos) ir pan. Nustačius gyvybės draudimo sutarties rūšį – investicinis ar kaupiamasis – draudimas, byloje turėjo būti tiriama ir nustatoma sukauptų įmokų, mokamų nutraukus ar pasibaigus sutarčiai, suma ir jos gavėjas, nes, pavyzdžiui, pagal privačių pensijų kaupimo fondo instituto aiškinimą tokios pajamos gali būti sukauptos tiek iš asmeninių, tiek iš bendrų sutuoktinių lėšų, pirmuoju atveju nuosavybės teisė į fonde sukauptas lėšas ar iš fondo mokamą pensiją išlieka jį sukaupusiam sutuoktiniui, o antruoju atveju išsituokdamas kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti, kad jam būtų pripažinta teisė į pusę privataus pensijų fondo. Pagal nustatytas faktines aplinkybes teismai turėjo atitinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, kvalifikuoti aptariamą kasatoriaus reikalavimą – tai reikalavimas padalyti bendrąja sutuoktinių nuosavybe esantį turtą (CK 3.88 straipsnis) ar priteisti kompensaciją (CK 3.115 straipsnio 2 dalis), kt., ir taikyti ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tačiau to nepadarė. Esant nenustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, reikšmingoms taikant materialiosios teisės normas, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatoriaus reikalavimą priteisti jo naudai iš ieškovės pusę už ieškovės būsto paskolą ir gyvybės draudimą sumokėtų įmokų, tinkamai taikė materialiosios teisės normas. Materialiosios teisės normos taikymas byloje nesant nustatyto toje teisės normoje įtvirtintų sąlygų jai (normai) taikyti viseto vertintinas kaip netinkamas taikymas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl kasatoriaus reikalavimo priteisti jo naudai iš ieškovės pusę už ieškovės būsto paskolą ir gyvybės draudimą sumokėtų įmokų išsprendimo. Ją panaikinus, bylos dalis dėl šio reikalavimo perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tam pačiam apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atsižvelgiant į tai, kad dalis apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties naikintina ir bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas yra procesinis klausimas, tiesiogiai priklausantis nuo materialiojo šalių ginčo išsprendimo rezultato, t. y. patenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų apimties (CPK 93, 96 straipsniai). Kadangi bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai teisėjų kolegija nesprendžia bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, dėl šių išlaidų paskirstymo turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 19 d. nutarties dalį dėl atsakovo J. Š. priešieškinio reikalavimo priteisti jo naudai iš ieškovės A. Š. pusę už ieškovės būsto paskolą ir gyvybės draudimą sumokėtų įmokų išsprendimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis