Baudžiamoji byla Nr. 2K-325/2011
(Proceso Nr. 1-30-1-00144-2010-7)
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 1.1.11.1 (S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. C. gynėjo advokato Pauliaus Vinklerio kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 12 d. nutarties.
Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. nuosprendžiu R. C. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2010 m. balandžio 8 d. iki balandžio 9 d. įskaitytinai.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, iš R. C. konfiskuotas 160 Lt vertės turtas valstybės naudai.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 12 d. nutartimi nuteistojo R. C. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
R. C. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 20 d., apie 17.40 val., Šilutėje, prie kazino „Admiral“, esančio Lietuvininkų g. 55, neteisėtai už 80 Lt pardavė 1,411 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio (toliau – NVIEM) dalyviui Nr. 144. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. kovo 25 d., apie 12.00 val., Šilutėje, Žalgirio g. 5 namo laiptinėje, neteisėtai už 80 Lt pardavė 1,629 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) NVIEM dalyviui Nr. 144.
Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo teismų sprendimus pakeisti, R. C. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, 81 straipsnio 2 dalies nuostatas ir skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 81 straipsnio, 90-94 straipsnių nuostatų.
Kasatorius teigia, kad R. C. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius ir teisingus parodymus apie nusikalstamą veiką, visiškai prisipažino, nuoširdžiai gailėjosi. R. C. apsisprendimas prisipažinti padarius nusikaltimą buvo jo nuoširdus moralinis apsisprendimas, o ne dėl surinktų įrodymų. Todėl, kasatoriaus manymu, teismai, nepripažindami BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos aplinkybės R. C. atsakomybę lengvinančia, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė teismų praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-264/2009). Kasatoriaus manymu, jei R. C. būtų neprisipažinęs, būtų buvę žymiai sunkiau įrodyti jo kaltę. Pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl nepripažino R. C. prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas be jokių motyvų laikė, kad prisipažinimas yra nulemtas ikiteisminio tyrimo surinktų įrodymų. Tačiau R. C. prieš pirmąją apklausą su byloje surinktais įrodymais nebuvo supažindintas. Taip pat nepagrįsta šios instancijos teismo išvada apie tai, kad R. C. prisipažino tik iš dalies, nes pagal pareikštą įtarimą jis prisipažino visiškai. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, nes vadovavosi ikiteisminio tyrimo neištirtomis prielaidomis. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad R. C. bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kitų tokios kategorijos bylų, kur kaltinamieji pripažindavo tik dalį inkriminuotų nusikalstamų veikų (kasacinė nutartis Nr. 2K-438/2008).
Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo atveju prieštarauja teisingumo principui, nes nebuvo atsižvelgta į šias svarbias aplinkybes: abu R. C. nusikalstami veiksmai padaryti analogišku būdu ir aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko; parduotų narkotinių medžiagų kiekis labai menkas; jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi; labai jauną nuteistojo amžių nusikaltimo padarymo metu (18 m. 5 mėn.); teigiamą elgesį po nusikaltimo padarymo; teigiamai apibūdinančius duomenis (administracinių nuobaudų nebuvimą, charakteristikas, mokymąsi, sportavimą). Teismai nepagrįstai sureikšmino padaryto nusikaltimo pavojingumą, tačiau neatsižvelgė į jo asmenybę apibūdinančias ir kitas svarbias aplinkybes, taip nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga). Be to, kasatorius prašo atkreipti dėmesį į kasacinę bylą Nr. 2K-328/2009, kurioje nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, kasacinis teismas pripažino pagrįstu, nors nuteistasis buvo pardavęs žymiai daugiau narkotinių medžiagų už gerokai didesnę sumą nei R. C., be to, dar daugiau narkotinių medžiagų jis laikė asmeninio vartojimo ir platinimo tikslais.
Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai netaikė ir BK 81 straipsnio 2 dalies, 90-94 straipsnių nuostatų. Kasatoriaus manymu, pagal savarankiškumo lygį R. C. negali būti prilygintas pilnamečiam asmeniui. Jis yra vienintelis vaikas šeimoje, jo gyvenimo sąlygomis visada rūpinosi tėvai ir tik jų padedamas jis sudarinėjo sandorius, t. y. tik jų sutikimu ir padedamas jis pardavė motociklą, mobiliuosius telefonus. Buvo atidaryta sąskaita banke, į kurią jis įnešdavo visus pinigus. Šioje sąskaitoje taip pat buvo laikomi tiek pinigai, gauti iš sandorių, tiek padovanoti jo užsienyje gyvenančios senelės, todėl jis jais negalėjo laisvai disponuoti. Taigi teismų išvados, kad R. C. nusikaltimo padarymo metu buvo socialiai brandi asmenybė, gerai suprantanti jį supančią socialinę aplinką ir mokantį joje elgtis, yra neteisingos. BK 81 straipsnio nuostatų taikymas nuteistajam nereikštų jo nebaudžiamumo už padarytą nusikaltimą, tačiau atitiktų BK 80 straipsnio nuostatas, t. y. paskirtoji bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, garantuotų, kad nenutrūks jo ryšiai su šeima ir pozityviuoju socialiniu pasauliu. Jam būtų sudarytos sąlygos pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, derinant tai su bausme už padarytą nusikaltimą. Teismai privalėjo atsižvelgti į tai, kad R. C. neteistas, mokosi, apibūdinamas teigiamai, perspektyvus sportininkas, gyvena padorioje šeimoje, o įkalinimo įstaigos aplinka jo asmenybę gali pakeisti tik į blogąją pusę.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad prisipažinimas yra situacija, kai kaltininkas savo noru, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismų praktikoje savo kaltės pripažinimas laikomas baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe tik tuo atveju, jeigu atgaila buvo 1) aktyvi, t. y. nusikalstamą veiką padaręs asmuo padėjo išaiškinti nusikaltimo aplinkybes ir 2) nuoširdi, t. y. iš bylos aplinkybių matomas nuoširdus gailėjimasis ir neigiamas savo padarytos veikos vertinimas. Šioje byloje nuteistasis narkotines medžiagas pardavė NVIEM dalyviui, todėl jo prisipažinimą lėmė objektyvios aplinkybės, t. y. neigti pardavimo faktą, atsižvelgiant į surinktus įkalčius, nebebuvo jokios prasmės. Tačiau, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, bylos įrodymai patvirtina, kad R. C. narkotinėmis medžiagomis prekiavo ir anksčiau (būtent tuo pagrindu sankcionuotas NVIEM), tačiau pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nuteistasis tvirtino, jog tai buvo pirmieji du atvejai, kai pardavė narkotines medžiagas, anksčiau nepardavinėjo. Toks svarbios bylai aplinkybės neigimas duoda pagrindą teigti, kad nuteistasis pripažįsta ne visas esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. savo kaltę pripažįsta tik iš dalies. Tai rodo, kad nuteistasis duoda nenuoširdžius parodymus, pripažįsta tik nepaneigiamas bylos aplinkybes ir taip siekia pagerinti savo padėtį. Todėl teismai pagrįstai tokį bylos įrodymų nulemtą prisipažinimą nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, t. y. gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šioje byloje teismai pagrįstai pripažino, kad vien nuteistojo jaunas amžius, geri sportiniai rezultatai ir buvimas vieninteliu vaiku šeimoje nėra tos išimtinės aplinkybės, kurios duotų pagrindą svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybę. Kasatorius kaip pavyzdį pateikia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį 2K-328/2009, tačiau ir pats pripažįsta, jog R. C. situacija skiriasi nuo situacijos pateiktame pavyzdyje. Minėtoje nutartyje pažymėta, jog teismų sprendimuose švelnesnės negu įstatymo sankcijoje numatytos bausmės skyrimas nuteistajam buvo grindžiamas tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis: nuteistasis turi nuolatinį darbą, dirba dvejose statybos bendrovėse, darbovietėse apibūdinamas teigiamai, prižiūri, rūpinasi savo nepilnamečiu sūnumi, kuris turi sveikatos problemų ir kuriam tėvo teikiamas materialinis išlaikymas yra būtinas, nes motinos pajamos nepakankamos, taip pat nuteistasis sukūrė naują šeimą, kurią irgi išlaiko, be to, jis teisiamas pirmą kartą, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis dėl to, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nėra. Todėl akivaizdu, kad R. C., kuris šeimos ar išlaikomų ligotų asmenų neturi ir jo prisipažinimas nepripažintas lengvinančia aplinkybe, situacija negali būti lyginama su kasatoriaus pateiktu precedentu. Taigi šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad R. C. gali būti paskirta švelnesnė nei sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.
Prokuroro nuomone, skunde išvardyti teigiamai nuteistąjį apibūdinantys duomenys nėra pagrindas teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. C. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad R. C. turimos žinios ar socialiniai įgūdžiai būtų nepakankami. Bylos aplinkybės rodo, kad R. C. suvokė savo daromų veiksmų nusikalstamą prigimtį ir siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jokios bylos aplinkybės nerodo sulėtinto ar sutrikdyto nuteistojo protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje. Jo socialinė branda nusikaltimo padarymo metu nebuvo mažesnė nei statistinio vidutinio išsivystymo 18 metų amžiaus jaunuolio, todėl taikyti jam BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatas nėra jokio pagrindo. Nuteistajam R. C. už tyčinį savanaudišką sunkų nusikaltimą paskirta artima sankcijos minimumui dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė visiškai atitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintą bausmės paskirtį ir neprieštarauja teisingumo principui.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 54 straipsnio 3 dalies, 81 straipsnio 2 dalies taikymo ir paskirtos bausmės
Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė R. C. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies, 81 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nepaskyrė jam bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Šie teiginiai nepagrįsti.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.
Apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo yra pasisakyta, į nuteistojo R. C. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kurie pakartoti ir kasaciniame skunde, motyvuotai atsakyta ir paaiškinta, kodėl jie atmetami. Šis teismas nurodė, kad R. C. prisipažinimą lėmė objektyvios aplinkybės, nes jis narkotines medžiagas pardavė NVIEM dalyviui, be to, byloje esantys duomenys rodo, kad R. C. narkotinėmis medžiagomis prekiavo ir anksčiau, tačiau teisme tvirtino, jog tai buvo pirmieji du atvejai, kai pardavė, kad anksčiau šių medžiagų nepardavinėjo.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad, netaikydami BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2010, 2K-444/2010 ir kt.).
BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas gali būti vadinamas išimtiniu. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje laisvės atėmimas nuteistajam paskirtas už sunkų nusikaltimą – neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. Vienintelė bausmė, numatyta už šią veiką, yra laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Aplinkybės, kurios, anot kasatoriaus, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį (padaryta viena tęstinė veika; nedidelis parduotų narkotinių medžiagų kiekis; labai jaunas nuteistojo amžius; teigiamas elgesys po nusikaltimo padarymo; administracinių nuobaudų nebuvimas, teigiamos charakteristikos, mokymasis, sportavimas), teismo iš esmės buvo įvertintos skiriant bausmę – R. C. paskirta bausmė, artima straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nurodytam minimaliam bausmės dydžiui. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo R. C., sprendė, kad nurodytos aplinkybės, teigiamai apibūdinančios nuteistąjį R. C., nelaikytinos išimtinėmis, jos gyvenimiškai įprastos ir jų lyginamasis svoris nėra didesnis nei kitų, susijusių su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu, kad būtų galima teigti, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Tokiam teismų vertinimui pritartina. Aplinkybių, kuriomis būtų galima pagrįsti išvadą, kad R. C. laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, nenustatyta.
BK 81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio kodekso 90-94 straipsnių nuostatos, taip pat 82 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį. Šioje byloje abiejų instancijų teismai nerado pagrindo taikyti R. C. BK XI skyriaus nuostatų ir šiuo klausimu nurodė išsamiai motyvuotas išvadas. Kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismų išvadomis ir šiuo aspektu. Skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrindas teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. C. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų R. C. turint sveikatos ar vystymosi sutrikimų. Priešingai, nuteistojo kultivuojama sporto šaka – sunkioji atletika ir pasiekti geri sportiniai laimėjimai rodo, kad jo fiziniai duomenys geresni nei vidutiniai. Byloje tokių duomenų, kurie leistų teigti, kad R. C. turimos žinios ar socialiniai įgūdžiai buvo nepakankami, nėra. R. C. nurodė, kad perparduodamas narkotines medžiagas siekė užsidirbti, t. y. veikė savanaudiškais tikslais. Iš byloje esančių telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad apie narkotinių medžiagų pardavimą su pirkėjais R. C. kalbėjo šifruotai. Be to, liudytojas R. G. parodė, kad po antrojo narkotinių medžiagų pirkimo praėjus porai dienų, jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, R. C. nutraukė nusikalstamą veiką. Taigi jis suvokė savo veiksmų nusikalstamą prigimtį ir siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokius nuteistojo veiksmus vertinti kaip lengvabūdiškus, neapgalvotus ar nepakankamai motyvuotus, kaip būdingus socialiai nebrandiems asmenims, nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jokios bylos aplinkybės nerodo sulėtinto ar sutrikdyto nuteistojo R. C. protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje, yra teisinga.
Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad nuteistajam R. C. paskirta teisinga bausmė, t. y. kad ji nėra aiškiai per griežta, visiškai atitinka bausmės paskirtį ir neprieštarauja teisingumo principui. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. C. gynėjo advokato Pauliaus Vinklerio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Viktoras Aidukas
Aldona Rakauskienė
